tekstai.lt

Gintarė Adomaitytė. „Ką Volga prieš Malaišą!“


Malaisiai. Vaižganto gimtinė
Malaisiai. Vaižganto gimtinė
       Apie vaižgantines, Vaižganto laureatą ir pranašus savoje žemėje

 

       – Ar jūs girdite, kaip Malaišiuose kalba medžiai? – kai vaižgantinės jau įpusėjo, klausė iškilmių vedlė Aušra Peleckienė.

       Buvo 2009 m. rugsėjo 20 diena – vaiskus sekmadienis. Malaišiuose susirinkome minėti Juozo Tumo Vaižganto 140-ųjų metinių. Ne tik...

       Aštuntąjį kartą dvi giminingos sąjungos – rašytojų ir žurnalistų – teikia premiją rašančiam žmogui, gebančiam jungti publicistikos aistrą bei meninio žodžio gelmę. ,,Už sėkmingą literatūros ir žurnalistikos dermę“, – taip rašoma laureatų diplomuose.

       Vertinamos knygos – tik knygos, ne tekstai spaudoje! – pasirodžiusios praėjusiais metais.

       Bet apie medžius...

       Netikėtas A. Peleckienės siūlymas dovanojo jaukią, šiltą tylos minutę, anaiptol ne gedulingą. Visi apsidairėme aplink, žvilgtelėjome ir aukštyn; aš dar sykį pailsinau akis į tokią man dailią gudobelę. Kai rugsėjį būnu Malaišiuose, visada ties ja stabteliu.

       O jei dar apie medžius...

       Jų tylus šnarėjimas šiek tiek nuslopino renginio patosą – o jo būta, kaip kitaip. Ar matėte minėjimus be patoso? Bet ir nuoširdumas sklido vaižgantiškas, ir išmintingų žodžių išgirdo tie, kurie norėjo įsiklausyti.

       ,,Pragiedrulių kova dėl kultūros šiandien“, – tai docentės Dalios Dilytės pranešimas. Aktualus, jungiantis Vaižganto metą su dabartimi.

       ,,Devyniasdešimt metų praėjo nuo to laiko, kai Vaižgantas skaitė ,,Pragiedrulius“ studentams. Daug vandens nutekėjo romano upėmis Venta ir Šventąja. Daugybė pokyčių įvyko, tačiau uždavinys, mano nuomone, lieka tas pat: kova dėl kultūros. Pagal statistikos duomenis, šiais laikais dauguma abiturientų baigia aukštąjį mokslą, tačiau daugelis tų inteligentų turėtų prisipažinti nesą priaugę iki vaižgantiškosios kultūros žmogaus.“

       Pranešimą taip drąsiai cituoju tik todėl, kad radau jį išspausdintą žurnale ,,Gimtasis žodis“. Stabdau save, tramdau. Žodį inteligentai norėčiau rašyti kabutėse. Bet juk ne mano valia – pranešėja studentus pažįsta kur kas geriau nei aš.

       Mano užrašų knygutėje liko kur kas padrikesnių pranešimo frazių, bet vieną tai jau užsirašiau tiksliai ir kuo didžiausiomis raidėmis. D. Dilytė citavo Vaižgantą, jo ,,Pragiedrulių“ šūksnį, o aš pakartoju:

       – Ką Volga prieš Malaišą!

       Dabar užsibrėžiu sau užduotį: jei vyksiu į Malaišius ir kitais metais, būtinai pasiteirausiu vietos žmonių, kur ta Malaiša teka, ar tebėra gaivus bent jos lašas, ar ryškios nors senvagės apybraižos. Vien gudobelės dabar man maža.

       Kad jau parašiau du itin svarbius žodžius – vietos žmonės, tai apie juos ir pasakosiu. Šiemet pirmą kartą  įteikta Svėdasų seniūnijos mažoji Vaižganto premija. Ją pelnė mokytoja ir kūrėja Ona Guobienė. 

       Nežinau, ar kas nors kur nors kada nors yra tapęs pranašu savame krašte; juo labiau nežinau, ar tų pranašų mūsų Žemėje būna; pagaliau ar reikia? Bet visada keistai džiūgauju, kai dėmesys sklinda dosniais spinduliais. Ne tik sostinės ar kitų didmiesčių svečiams dera lenktis. Malaiša, jos pakrantės ne tik už Volgą, bet ir už Nerį, net už Neries ir Nemuno santaką gali būti svarbiau.

       Laureatų ir laureačių, jų apdovanojimų esu regėjusi sočiai. Tokio jausmingo, nuoširdaus, o kartu ir santūraus, kaip skirto O. Guobienei, – gal niekada. Spėju, kad laureatė apie ąžuolų vainiką nė nesvajojo. Liko sutrikusi, nustebusi.

       Po Malaišius – po tą svarbią vietą – pasidairykime akyliau. Štai oriai kabo ant sienojų žurnalisto Vytauto Bagdono parengta paroda: Vaižganto gyvenimo nuotraukos, dokumentai. O netoliese ir Vytauto knyga, jo fotoalbumas ,,Nusilenkime Vaižganto žemei“.

       Polišinelio paslaptis, – to niekam Malaišiuose nesakiau, tik kartojau pati sau.

       Aišku, kad Polišinelio – juk taip vadinami visiems žinomi, bet lyg ir paslaptingi dalykai.

       Kitų įpareigojimas? Mano pareiga? Džiaugsmas ar darbas? Privalau pranešti, kas šiemet tapo Vaižganto premijos laureatu. Tik kad tam laureatui nuo iškilmių pradžios skuba teikti gėles, o ir eiles jo garbei jau skaito, jau lenkiasi jam...

       Ką čia bepridursi?

       – Violeta Šoblinskaitė-Aleksa – ,,Truputis lauktuvių“, Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė – ,,Egziliantės užrašai“, Romas Sadauskas – ,,Gyventi“, – taip pradedu savo oraciją.

       Man svarbios visos trys knygos ir jų autoriai – jie siūlyti Vaižganto premijai. V. Šoblinskaitės rašinius skanauji kaip... medų? Bet ne. Kaip midų – ypač pirmąją, dzūkiškąją, dalį. O jau pasakojimas apie tėvą Adomą Šoblinską... Ir Ožeškienės gatvės akacija!

       A. M. Sluckaitės-Jurašienės tekstai bloškia mane, Lietuvoje gal pernelyg įsišaknijusią, į kitą gyvenimą. Į kitą pasaulį. Į kitą kultūrą. Ir kaip gera, kad bloškia. Tai – savi, suvokiami, artimi tekstai. Nesvarbu, kad dykumų toliuose (kai kurie) parašyti. Svarbu, kad dera juose fakto jėga ir išmonės elegancija.

       Tik atsiprašyti galiu R. Sadausko, kad nerandu nei knygynuose, nei bibliotekose jo knygos. Kalbėjau telefonu net su leidyklos ,,Žuvėdra“ autoatsakovu, sakiau: domiuosi Jūsų leista knyga. Autoatsakovas mane gal ir įrašė, bet neatsakė. Rasčiau, tikrai rasčiau, bet...

       Jau skambino ,,Metų“ redaktorius, jau laukia teksto, jau elgiuosi aš ne kaip žurnalistė, o kaip rašytoja – gal visus metus tiems ,,Metams“ rašysiu.

       Gyvenu ne tik Vilniuje – visai kaip Violeta, Aušrinė Marija, Romas.

       Arba: Vilniuje būnu vis rečiau, rečiau. Bet net jei Vilniuje dairausi man reikiamos knygos, provincija trenkia pigia jėga. ,,Vagos“ knygyne ne tik ilgai ieškojome ,,Egziliantės užrašų“. Niekaip o niekaip mielos pardavėjos negalėjo ištarti to Lietuvai lyg ir įprasto, skvarbaus žodžio: egziliantė.

       Privalau pabrėžti, kad R. Sadausko knygą ,,Gyventi“ Vaižganto premijai siūlė komisijos narys ir ne tik narys, o premijos laureatas Rimantas Vanagas – taip pat atokiau nuo Vilniaus gyvenantis anykštėnas. Pasikliauju jo nuomone, kolegiškais jausmais. Tą ,,Gyventi“ aš vis tiek atrasiu!

       Tai kodėl Malaišiuose vainikavome ne Violetą, ne Aušrinę Mariją, ne Romą?

       Tik todėl, kad kai ištarė vienas komisijos narys vardą ir pavardę – Justinas Marcinkevičius, visi ir nuščiuvo. Knyga ,,Pažadėtoji žemė. Užrašai, pokalbiai, straipsniai, kalbos. 1988–2008“ ir jos autorius pelnė balsų daugumą. Beveik absoliučią. Tik vienas balsas prieš.

       Apie balsą vėliau. Dabar apie knygą.

       joje išsirinkau kelis tekstus, kuriuos norėsiu dar kartą skaityti, kitiems rodyti.

       Keista ar ne, bet labiausiai mane traukia pasakojimas ,,Apie Kalevalą ir jos vertimą“. Dar pokalbis su Lolita Varanavičiene ,,Rubinaičio“ žurnale, dar trumputė esė iš ,,Šiaurės Atėnų“, pavadinta ,,Apie spaudą“.

       Ir visiems visiems laikams prisiminsiu, ir visiems visiems, kas tik norės mane išgirsti, priminsiu, siūlysiu tekstą ,,Taburetė virš galvos“. Kaip gaila, kaip liūdna, kad ta taburetė nepasirodė atskira knyga – nors fragmentai, bet kokie…

       Nemenką knygos dalį sudaro Just. Marcinkevičiaus kalbos – įvairiausiom, keisčiausiom progom. Paminklų atidengimo iškilmės, Kalinių globos draugijos steigimas, rašytojų jubiliejai ir Sąjūdis – tas sujudimas ir išsijudinimas, kupinas euforijos, patoso, vilties, nusivylimo.

       O žurnalistika?

       Jungtis su ja būtina Vaižganto premijos laureatui?

       Pastebima.

       Ir pasireiškia tikrai ne todėl, kad Just. Marcinkevičius yra dirbęs žurnale ,,Genys“. Gal kas kikens, bet aš tai ne: ,,Genyje“ ir gimė vaikų literatūros klasika – ,,Grybų karas“.

       Daugybė, begalė žurnalistų svajoja paskelbti interviu su Just. Marcinkevičiumi. Jie bando, nedrįsta, pagaliau įsidrąsina ir…

       Peržengia rubikoną.

       Atsakymai vėliau ar anksčiau atkeliauja į redakciją. Mašinėle rašyti, dailiu autografu pasirašyti. Per redakcijos gamybinį pasitarimą žurnalistas, pasikalbėjęs su Just. Marcinkevičiumi, visada bus pagirtas. Ar dėl savo klausimų? Ar dėl poeto atsakymų?

       Dabar akmenis mėtau ne į Just. Marcinkevičiaus daržą. Tikrai ne. Į savo. Dar ir kaip į savo! Juk ir manasis interviu, imtas prieš dešimt metų, knygoje paskelbtas, bet dėkudie bent jau ne Naujųjų metų proga sukurtas. Manasis visai be jokios progos, o juk didžioji pokalbių dalis su poetu įvyko ir dar vyks ateinančių garbei.

       Žyniu, orakulu, pranašu mes, žurnalistai, laikome Just. Marcinkevičių. Į kai kuriuos klausimus atsakyti galėtų tik dievybės. Kokia laimė, kad Just. Marcinkevičiui duotas (lemtas? išsiugdytas?) ir kuklumo talentas.

       Kiek kartų šiame rašinyje jau minėjau medžius?

       Tris, keturis, penkis?

       paminėsiu dar kartą. Ne tik su medžiais sunku lenktyniauti; sudėtinga, keblu konkuruoti ir su Just. Marcinkevičiumi – net jei esame publicistikos, eseistikos žemėje.

       Kas tas nenaudėlis, tas vienintelis komisijos narys, tik vienas iš šešių kėlęs ranką prieš Just. Marcinkevičiaus kandidatūrą? Ar leista man, komisijos pirmininkei, viešinti ne tik posėdžio protokolą, bet ir posėdžio diskusijas?

       Taip.

       Balsavau už Violetą Šoblinskaitę Aleksą. To neišsižadu.

       Bet ir pralaimėti buvo saldu – niekada nemaniau, kad patirsiu pralaimėjimo džiaugsmą. Smagu prisiminti savo vienišą ranką; dar smagiau – keliauti su Just. Marcinkevičiumi iš Vilniaus į Malaišius, iš Malaišių į Vilnių.

       Kaipgi man dabar rašinį baigti? Kiek atseikėti lyrikos, patoso?

       Ak, taip, girdėjau, kaip gausi bendruomenė vaižgantinėse apgailestavo: televizijos tai nėra!

       O ar labai jos reikia?

 

       Gintarė Adomaitytė

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)