tekstai.lt

Nerijus Cibulskas. Kelionė į metamorfozių miestą (Romas Daugirdas. Tatuiruotės ant veidrodžių, 2009)

Daugirdas_Tatuiruotes
Daugirdas_Tatuiruotes
       Romas Daugirdas. TATUIRUOTĖS ANT VEIDRODŽIŲ. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2009. – 253 p.

 

       Rodos, tiek nedaug laiko nutekėjo nuo tada, kai sklaidžiau Romo Daugirdo eilėraščių rinkinį „Suklijuotos gegutės“, kurio pasirodymu rūpinosi kultūros smogikų leidykla „Kitos knygos“, vis dar neprarandanti literatūriškai kertančios jėgos. Tuomet ir kultūrologas Vytautas Rubavičius išsitarė, jog R. Daugirdas pastaruoju metu yra užvaldytas ryškaus kūrybinio pakilimo. Dabar šis pasakymas atrodo aiškiaregiškas, nes šiandien poetinių abstrakcijų piešimu ir metaforiniais sprogdinimais užsiimančio meistro poezijos knygų sąrašas pasipildė dar viena, solidžiausia eilėraščių rinktine „Tatuiruotės ant veidrodžių“. Knyga, kurioje pateikiami jau seniau sudaryti „metafiziniai / kryžiažodžiai“ (p. 137), o tai, kas neįmanoma, vėl tiesiog „konvulsyviai / prisiverčia atsitikti“ (p. 49).

 

       Bet kuriam autoriui rinktinės sudarymas yra reikšmingas apmąstymo periodas. Užnugaryje – patys margiausi kūrybinės medžiagos pluoštai: reikia atsigręžti, susikaupti, sukurti individualią kūrinių atrankos sistemą. R. Daugirdas eilėraščių iš pirmųjų šešių knygų pateikia visai negausiai, tačiau iš rinkinių „Laisvas kritimas“ (2007) ir „Suklijuotos gegutės“ (2008) – jau nemenką šūsnį. Galima spręsti, kad šių dviejų rinkinių išskyrimas yra ir savita poezijos knygos sudarymo logika (ar programa), kurią pasirinko poetas. „Tatuiruočių ant veidrodžių“ pradžią žymi pirmasis rinkinys „Pastabos paraštėse“ (1981). Toliau rinktinės struktūra išlieka itin paprasta: skyriai įgijo išleistų rinkinių pavadinimus ir išsidėstė chronologiškai. Paskutinis, devintas, knygos skyrius tai pat įvardytas be ceremonijų – „Ir naujausi“. Lakoniškas, kuklus variantas.

 

       Reikėtų paminėti, jog jau nemažai prirašyta, prisamprotauta apie radikalią, avangardišką bei neiššifruojamą R. Daugirdo poetiką. Nepasiginčysi: literatūroje poetas – drąsus eksperimentatorius. Visi tartum susitarę siekia išpranašauti autoriaus kūrybai kokį nors naujovišką -izmą, bet iki šiol to padaryti vis nepavyksta. Šio kūrėjo poezija nuolat guldoma į skaitytojų ir vertintojų Prokrusto lovą, tačiau joje niekaip neišsitenka, nes mūsų jutimų „pasaulis yra jaukus ir nuspėjamas“ (p. 153). Priešingai, nei kuriamas R. Daugirdo. Vieniems poeto eilėraščiai galbūt yra meditaciniai (internetinio komentaro parafrazė), kitiems – nardymas po nesuvokiamo gilumo vandenis taip ir nesušlampant. Tačiau reziumė akivaizdi – radikalusis R. Daugirdas yra pastebimas ir skaitomas. Manyčiau, kad poetas tai puikiai suvokia. Jo žodžiais tariant, eilėraščių rinktinės sudarymas virto kelione į miestą, kuriame ilgai nebuvota: čia „laiko tėkmę / stabdo poetas / ir netyčia suardo / barako simetriją“ („Poetas laike“, p. 72). Toks ardymo procesas (pritaikyčiau jam eilėraščio pavadinimą – „Dar viena meno prasmė“, p. 189) aktyviai veikia beveik visus poeto kūrinius. Kaip ir tikrovės pasaulio detalių sulydymo vyksmas, kuris simptomiškai pasirodo nuo pat pirmųjų R. Daugirdo rinkinių: „Sulydys prieštaravimus / vinis ir prostitutė / tačiau dangus / išliks tiktai gražus“ („Poezijos reikšmė“, p. 56); „Įauga bėgantis į stovintį / tarsi akmuo į burną ateities („Raida“, p. 167). Akivaizdu, jog tokie lydiniai, kuriuos iš vienos vietos į kitą turi pernešti ryžtingai nusiteikęs skaitytojas, išeina masyvūs (kad ir eilėraščiai, esantys rinkinyje „Laisvas kritimas“), todėl ir sunkiau pakeliami. Poetui pasaulis egzistuoja ir turi svorį tik tada, kai yra be perstojo konstruojamas ir (ar) dekonstruojamas, „kai lūpom / liečiasi chaosas ir darna“ (p. 150). Nuolat keičiamos realybės daiktų ar reiškinių, juos įvardijančių sąvokų pozicijos („ir asfaltas transformuosis į kažkelintąjį dangų“ (p. 134). R. Daugirdas išreiškia savo kūrybos koncepciją manifestišku teiginiu, jog „empirija yra tik dekoracija ar fonas ritualinei pozų kaitai“ (eseistinis tekstas „Aklavietės palaima“, p. 156). Gausybė tikrovės detalių ir formų yra vien tik birūs pavidalai, tirštai dengiantys kito buvimą. Sustabarėjusių kalbos skeletų laužymas ir naikinimas tampa šansu patekti į racionalumui nepavaldžias teritorijas, kur įsigali nepaklusni formulė „tebūnie kaip nėra / kaip nebus nes nebuvo“ (p. 58). Skaitytojas turi įsisąmoninti: kuo daugiau realybės apnašų pasiseks nugramdyti, tuo daugiau atsiras tikimybių prasiskverbti į poeto regimą vizijų miestą.

 

       R. Daugirdo poezijai tinka koliažo, abstrakčios kompozicijos, apibūdinimas. Kiekvienas eilėraštis yra painių, dažnai alogiškų metaforų lipdinys. Vidinės kūrinių prasmės atrodo slidžios ir niekaip nesupinamos, vietoj įprasto, neįtempto lyrinio kalbėjimo pasiglemžia staiga užgriūvanti lingvistinė nuošliauža. Apgalvotu poetiniu žodžiu R. Daugirdas sutveria (ir atveria) keistą ir miražinį, manau, virtualiems principams paklūstantį pasaulį, kuris „neįvyksta / jis tarsi karvė atrajoja laiko gabalus / ir jais apsivelia“ („Tapsmas“, p. 174). Panašu, kad pasaulis yra pats sau rezultatas, tačiau kaip jis gali neįvykti, bet kartu atrajoti tuos „laiko gabalus“? Tai ir yra šio poeto metaforų spąstai, kurių rinktinėje gausu. Pats autorius sakosi esąs nusivylęs psichologija, „ištikima sveiko proto tarnaite“, todėl ir pasitelkęs kūryboje „metafizinius žaidimus“ (p. 154). Galima klausti: ar šie metafiziniai žaidimai – rašymo proceso metu atsirandantis pramogos ieškojimas, ar sąmoningas siekis susukti smegenis prie tokių galvosūkių nepratusiems skaitytojams? Skaitai R. Daugirdo eilėraščius, regi paprastus, kad ir kasdien sutinkamus žodžius, tačiau vargiai gali pajausti, kur veda jų pynė... Bet galbūt čia ir visas įdomumas? Anot teoretiko P. Ricoeuro, metafora dažniausiai pasirodo esanti ne mįslė, o mįslės įminimas. Nebijojimas narplioti sudėtingus poeto metaforų rezginius kaip tik ir turėtų kreipti „vis tolyn nuo slėptuvės senų užmirštų anekdotų <…> vis artyn kažko neatšaukiamo“ (p. 129). Skaitant R. Daugirdo poeziją derėtų atmesti visus įmanomus tikrovės dėsnius, išankstinius nusistatymus ir literatūrines dogmas, vadinasi, atsisakyti ir sveiko proto tarnaitės paslaugų. Tada ir lengva sau pripažinti: „jeigu lyja / vadinasi sninga“ („Patikslinimas“, p. 214).

 

       Kai prieš akis turi R. Daugirdo kūrybos visumą, įmanoma suvokti, kaip eilėraščiai (taip pat ir svarbus, programinis tekstas „Aklavietės palaima“) atskleidžia šio lietuvių poeto mąstymą apie meną ir jo reikšmę. Panašu, jog autorius, nuo pat pirmojo rinkinio kuriantis itin savitą poeziją, turi gana originalių idėjų minėta tema. R. Daugirdas akcentuoja, jog „savo pastabumo užhipnotizuoti europiečiai surišo pasaulį mazgais <...>, nuslydo daiktų bei racionalių figūrų paviršiumi“ (p. 152). Vėlgi nesunku nuspėti, kad poetas kategoriškai priešinasi pasaulio modeliui, sukurtam remiantis logikos ir priežastingumo pagrindais. Niekas neišsprendžiama Vakarų tradicijos pasiūlytais „kodėl“ ir „kas“, kurie virto tiesiog skambiais „europietiškais keiksmažodžiais“ (p. 155). Daugiau tvirtumo tokiems filosofiniams R. Daugirdo svarstymams teikia ir rėmimasis autoritetu: cituojamas Blaise‘as Pascalis („pažindamas žmogus nesusiliečia su pasauliu“). Galbūt reikėtų patikslinti, kad toks žmogus visų pirma priklauso menininko, kuriančios sąmonės tipui. Meno sferai (lyg tarp kitko išsitariama apie suvešėjusį mazochizmą) priklausantys asmenys vykdo tam tikrą „neiššifruotą pareigą“ (p. 172). Anot poeto, jie yra savotiški revoliucijos šaukliai, tačiau kartu – ir „beviltiškai sugadinti žmonės“ (p. 155). Toks R. Daugirdo požiūris nuožmiai skaldo postamentą, ant kurio patogiai įsitaisęs idealusis, aukštybėse vis dar mėgstantis paplasnoti menininkas.

 

       Tie, kurie nuolat keliauja šio poeto kūrybiniais vingiais ir nesibaimina netikėtai patekti į gūdžią, metafizinę aklavietę, labiausiai turėtų susidomėti naujausiais R. Daugirdo eilėraščiais paskutiniame rinktinės skyriuje „Ir naujausi“. Tačiau ypatingų naujovių čia neaptinku, nes jau pirmasis eilėraštis „Saulėlydis“ pranašauja, kad vėl laukia, šįkart „didžiosiom raidėm / parašytos abstrakcijos“ (p. 232). Poetas, kaip ir anksčiau, tarytum tyčia nebando kurti siužetiško eilėraščio modelio, nors kažkoks pastarojo siūlas savaime ir driekiasi per kūrinius. Visgi dažniausiai situacija atrodo tipiškai „daugirdiška“: eilėraštis pripildytas tirštų, iš pirmo žvilgsnio nesisiejančių, nelogiškų vaizdinių ir vyksmo: „Bepročiais išdabintos / tolumos / paskatins išvažiuoti / triračiais / ir vietoj sutaupyto kuro / išgerti litrą kvepalų“ („Akcija“, p. 238). Apgalvotai rašoma kitaip, anot V. Rubavičiaus, jaučiamas nepakantumas poetinėms klišėms, požiūrių štampams. Primityviau žvelgiant panašu, jog ir naujuose posmuose tas pats – besaikis įmantrumas. Kaip tuomet įmanoma apibūdinti kokią nors šios poezijos estetiką (irgi ne kartą keltas klausimas)? Manyčiau, kad svarbiausias, pavadinkime, estetinis R. Daugirdo ei-lėraščių bruožas yra niekada nenutrūkstanti, iš niekur prasidedanti ir į niekur vykstanti dinamika, kaip tik tai, kas buvo įvardyta konstravimo/ dekonstravimo principu. Galbūt keista, bet eilinis eilėraštis gražus dėl žodžių pavartojimo, skambesio („Veiksmažodžių buldozeriai / nustums į upę / viską kas išsemta / ir pagal pažymą / gipsinio angelo / įkalins arkoj / girgždančios vaivorykštės“ („Labdara“, p. 248). Ypač kai įtempi vaizduotę ir pabandai nusipiešti tokį fantastinį vaizdą. Tai ryškiausias (kaip ir ankstesniuose rinkiniuose) naujų poeto kūrinių bruožas. R. Daugirdas sakosi, jog „parduoda priežastį / ir pradžią“ (p. 251) ir tikriausiai nuoširdžiai tiki, kad tuo galėtų sudominti.

 

       Kad ir kaip būtų, į intelektualią grįžimo išvyką kviečiamas ir skaitytojas, kurį poetas mėgina sudominti tam tikru metamorfozės spektakliu: kaip „kitas“ virsta dabartiniu „aš“. R. Daugirdas siekia kuo nuosekliau pristatyti savo poezijos kitimo kelią, poetinių bruožų spektrą. Tai yra dar viena iš R. Daugirdo eilėraščių rinktinės programų, įdomus, parodomasis numeris, labai reikšmingas ir pačiam autoriui: „Nebėra pastatų, kuriuos vis matydavau naktimis, o išlikusiųjų griaučiai skęsta semantinio neapibrėžtumo rūke“ (pirmojo viršelio priešlapis). Įvairiausi neapibrėžti ornamentai liejasi tamsiuose kalbos veidrodžiuose, virsdami eilėraščiais-tatuiruotėmis, o skaitytojas stengiasi perprasti, „nuo ko / atsistumti / nes tikėjimas / tarsi liga – / sugrąžina nerasti“ („Paslaptis“, p. 245). Dėl tokios priežasties poeto eilėraščių paliekamas įspūdis turbūt nesumaišomas su kitų autorių kūriniais. Kiekvienas R. Daugirdo poezijos fragmentas gali pasirodyti lyg magiškasis Jorge’o Luiso Borgeso Alefas, aprėpiantis begalinių aibių simbolius, nelengvai perprantamą, subtilų pasaulį, o sudėtingos metaforos ir virš realybės išsviedžiantys eilėraščiai – nebūtinai priešiški ir atstumiantys. Gerai, jog R. Daugirdas planingai kuria tvirtus klijus skystėjančioms nūdienos skaitytojų smegenims, rikiuoja juos „tarp smūgio ir paglostymo“ (p. 43), „nei šiapus nei anapus“ (p. 12). Tuo ir įdomi ši neįprasta, skaitymo atrakcijų negailinti kelionė.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)