tekstai.lt

Stefan Zweig. Dickensas

Charles_Dickens
Charles_Dickens
       Stefano Zweigo knyga „Trys meistrai“ (1918), kurios ištrauką spausdiname, – pirmoji trilogijos „Pasaulio statytojai“ dalis. Skaitytojus gali nustebinti šios publikacijos pasirinkimas. Esė objektas – XIX a. gyvenęs rašytojas Ch. Dickensas, o subjektas – S. Zweigas, kuris parašė šį opusą, praėjus vos keturiasdešimčiai metų nuo pirmojo mirties. Archajiška ir šiandienos akimis kiek neįprasta teksto stilistika – patetiškas, sentimentalokas ir barokiškas kalbėjimo būdas. Vis dėlto manome, kad viską „išperka“ S. Zweigo įžvalgų nebanalumas, socialinė ir psichologinė Ch. Dickenso kūrybos interpretacija.

       ***

       Ne, nei knygos, nei biografai neatskleis, kaip Charlesą Dickensą mylėjo amžininkai. Meilė gyvena alsuodama tik tariamame žodyje. Reikia, kad kas nors papasakotų apie tai, geriausiai – anglas, vienas tų, kurio jaunystės prisiminimai siekia anuos pirmosios sėkmės laikus, vis dar, ir po penkiasdešimties metų, „Pikviko“ autoriaus nesiryžta pavadinti Charlesu Dickensu ir atkakliai kartoja jo seną, labiau įprastą, meilesnę pravardę Bozas. Ilgesingais prisiminimais dvelkiantis jų jaudulys liudija entuziazmą tūkstančių žmonių, kurie kas mėnesį susižavėję sutikdavo kiekvieną žydrą knygelę su nauju romano skyriumi, šiandien bibliofilų geidžiamą retenybę, gelstančią stalčiuose ir spintose. Vienas šių old Dickensians man pasakojo, kad pašto pristatymo dieną jie niekada neištverdavo, nelaukdavo namie paštininko, kol jis atgabens naują žydrą Bozo knygelę. Visą mėnesį gerbėjai kamavosi laukdami, viltingai ginčijosi Dorą ar Agnes ves Koperfildas, džiaugėsi, kad Mikoberio padėtis vėl tapo kritiška, – juk jie žinojo, kad karštu punšu ir gera nuotaika jis didvyriškai įveiks šią krizę! – negi dabar turėtų dar laukti, kol vangiu arklėnu atvyks paštininkas ir išspręs visas šias linksmas mįsles? Ne, tai tiesiog neįmanoma. Visi, seni ir jauni, metų metus paskirtą dieną keliaudavo dvi mylias pasitikti paštininko, kad tik anksčiau gautų savąją knygelę. Puldavo ją skaityti jau grįždami atgal, vieni žvilgčiodavo į puslapį per skaitančiojo petį, kiti pradėdavo skaityti garsiai, tik didžiausi geraširdžiai lėkdavo kiek kojos neša namo, kad kuo greičiau parneštų grobį žmonai ir vaikui. Taip anuomet mylėjo Dickensą kiekvienas kaimas, miestas, visa šalis ir visas po žemę pasklidęs anglakalbis pasaulis; pamilo nuo pirmosios susipažinimo akimirkos ir mylėjo iki paskutinės jo gyvenimo valandos. Per visą devynioliktąjį šimtmetį nerasime kito tokio tvirto ir širdingo ryšio, siejančio rašytoją su tauta. Dickenso šlovė šovė aukštyn tarsi raketa, tačiau niekada neužgeso, pakilusi tarsi saulė nuolat švietė pasauliui. Pirmosios „Pikviko užrašų“ knygelės buvo atspausdinta keturi šimtai egzempliorių, penkioliktosios – jau keturiasdešimt tūkstančių: tokia galinga lavina užgriuvo epochą Dickenso šlovė. Netrukus ji pramynė kelius į Vokietiją, šimtai ir tūkstančiai pigių knygelių sėjo juoką ir džiaugsmą net tarp labiausiai sudiržusių širdžių; Amerikon, Australijon, Kanadon keliavo mažasis Nikolas Niklbi, vargšas Oliveris Tvistas ir tūkstančiai kitų nenuilstančio kūrėjo personažų. Šiandien apyvartoje – milijonai Dickenso knygų, didelių ir mažų, storų ir plonų; greta pigių leidimų neturtingiesiems – ir brangiausias leidimas, kokio kada nors yra sulaukęs rašytojas (regis, šis milijonieriams skirtas amerikiečių leidinys kainuoja tris šimtus tūkstančių markių), tačiau visose šiose knygose iki šiol lizdenasi palaimingas juokas, pasirengęs purptelėti ir sučirenti kaip paukštis, vos atverti pirmuosius puslapius. Neregėtas buvo šio autoriaus populiarumas; jei metams bėgant jis neaugo, tai tik todėl, kad aistra jau buvo peržengusi visas ribas. Kai Dickensas nusprendė viešai skaityti ir pirmą kartą susitiko su savo skaitytojais akis į akį, Angliją apėmė ekstazė. Publika šturmuodavo sales, šios visada būdavo sausakimšos; entuziastai apkibdavo kolonas, įsitaisydavo po tribūna, kad tik išgirstų mylimą rašytoją. Amerikoje per baisiausius speigus žmonės, pasitiesę čiužinius, sumigdavo prie kasų, netoliese įsikūrusių restoranų padavėjai nešiodavo Dickenso gerbėjams maistą; spūstis būdavo neįsivaizduojama. Brukline paaiškėjo, kad visos salės per mažos, tad galiausiai rašytojui užleido bažnyčią. Iš sakyklos jis skaitė Oliverio Tvisto nuotykius ir mažosios Nelės istoriją. Ši šlovė nebuvo aikštinga, ji nustūmė į šalį Walterį Scottą, visą gyvenimą temdė Thackeray‘aus genijų; o liepsnai užgesus, Dickensui mirus, visas anglakalbis pasaulis buvo sukrėstas. Nepažįstami žmonės vienas kitam gatvėje perduodavo liūdną žinią, Londonas apstulbo tarsi po pralaimėto mūšio. Dickensą palaidojo tarp Shakespeare‘o ir Fieldingo Vestminsterio abatijoje, Anglijos panteone; į jį plūdo tūkstančiai žmonių, daugybę dienų kuklų kapą klojo gėlės ir vainikai. Ir šiandien, po keturiasdešimties metų, bemaž nepasitaiko, kad eidamas pro šalį nepamatytum kelių dėkingos rankos pabertų gėlių; šlovė ir meilė nenuvyto visą tą laiką. Šiandien, kaip ir aną valandą, kai Anglija jam, nieko nenujaučiančiam ir niekieno nežinomam, įteikė netikėtą pasaulinės šlovės dovaną, Charlesas Dickensas tebėra mylimiausias, labiausiai geidžiamas ir gerbiamas anglakalbio pasaulio pasakotojas.

       Toks neaprėpiamas, platus ir gilus literatūrinės kūrybos poveikis įmanomas tik tais retais atvejais, kai dvi dažniausiai besigrumiančios stichijos sutaria, kai genialaus žmogaus siekiai atitinka epochos tradiciją. dažniausiai tradicija ir genialumas sąveikauja kaip vanduo ir ugnis. Ko gero, kaip tik toks yra skiriamasis genijaus ženklas: kaip įsikūnijusi būsimos tradicijos siela jis priešiškas buvusiai, kaip naujos kartos protėvis skelbia kruviną karą mirštančiai. Genijus ir jo epocha – tarsi du šviesuliai, kurie mainosi šviesa ir šešėliais, tačiau priklauso skirtingoms sferoms, apsilenkia judėdami savo orbitomis, tačiau niekada nesutampa. O čia regime tą retą žvaigždėto dangaus akimirką, kai vieno šviesulio šešėlis uždengia švytintį kito diską taip, kad jie sutampa: Dickensas – vienintelis didis ano šimtmečio rašytojas, kurio giliausi sumanymai tapatūs dvasiniams epochos poreikiams. Jo romanai visiškai atitinka anuometinės Anglijos skonį, kūryba įkūnija anglų tradiciją: Dickensas – tai šešiasdešimties milijonų žmonių anapus Lamanšo humoras, patirtis, moralė, estetika, dvasinė ir meninė esencija, jų savotiška pasaulėjauta, neretai mums svetima, dažnai ilgesingai patraukli. Ne jis sukūrė šiuos kūrinius, o anglų tradicija, stipriausia, turtingiausia, savičiausia, todėl ir pavojingiausia iš moderniųjų kultūrų. Negalima ignoruoti jos gyvybinės galios. Kiekvienas anglas yra labiau anglas, nei vokietis – vokietis. Angliškasis pradas nėra vien lakas, vien dažai, dengiantys dvasinį žmogaus organizmą, jis prasiskverbia į kraują, reguliuoja jo ritmą, persmelkia intymiausią, slapčiausią, esminę individo ypatybę – jo kūrybiškumą. Tautinė priklausomybė anglų menininką varžo labiau nei vokietį ar prancūzą. Todėl kiekvienas menininkas, kiekvienas tikras rašytojas Anglijoje grūmėsi su savo angliškuoju pradu, tačiau net įnirtingiausia, aistringiausia neapykanta neįstengė sugriauti tradicijos. Pernelyg giliai smulkiausiomis kraujagyslėmis ji prasismelkia į sielos gelmes, ir kiekvienas, panorėjęs atsisakyti angliškojo prado, sudrasko visą organizmą ir nukraujuoja. Keletas aristokratų, kurie aistringai geidė tapti laisvais pasaulio piliečiais, – Byronas, Shelley‘s, Oscaras Wilde‘as, – nekęsdami amžinai buržuazinės anglo prigimties, mėgino sunaikinti savo angliškąjį pradą. Tačiau sugriovė tik savo pačių gyvenimą. Angliškoji tradicija stipriausia, labiausiai pergalinga pasaulyje, tačiau ir pavojingiausia menui. Pavojingiausia, nes klastinga: tai anaiptol nėra šalta dykynė, nesvetinga ar atstumianti, ji vilioja šilta židinio liepsna ir švelniu jaukumu, tačiau kartu stato moralės sienas, varžo, reguliuoja ir nepakenčia laisvo kūrybinio instinkto. Tai kuklus pradvisęs būstas saugo nuo grėsmingų gyvenimo audrų, jaukus, draugingas ir svetingas, tikras home su liepsnojančiu buržuazinio pasitenkinimo židiniu, tačiau šis būstas – tikras kalėjimas kiekvienam, kurio namai – pasaulis, kuriam didžiausias malonumas – linksmai, nuotykingai klajoti po beribę erdvę. Dickensas jaukiai įsitaisė anglų tradicijoje, tarsi namie įsikūrė tarp jos keturių sienų. Jis gerai jautėsi gimtinėje ir per visą gyvenimą nė karto neperžengė meninių, moralinių ar estetinių Anglijos ribų. Jis nebuvo revoliucionierius. Menininkas rašytojo sieloje puikiai sutarė su anglu ir pamažu visiškai susitapatino su juo. Dickenso kūriniai tvirtai, užtikrintai stovi ant šimtamečių anglų tradicijos pamatų, gal tik retsykiais per plauką nukrypdami nuo jos, žavia architektonika šaudami į netikėtas aukštumas. Jo kūryba – nesąmoninga, menu virtusi tautos valia, ir visada, kai vertiname jo kūrybos intensyvumą, retus pranašumus ir praleistas galimybes, kaskart ginčijamės su pačia Anglija.

       Dickensas – aukščiausia meninė anglų tradicijos išraiška tarp šlovingos praeities, herojiško Napoleono šimtmečio, ir ateities svajos, imperializmo. Jei jo kūriniai mums tėra išskirtiniai, bet ne didingi, dėl to „kalta“ ne Anglija, ne tauta, o netikusi akimirka – Viktorijos epocha. Juk Shakespeare‘as irgi įkūnijo didžiausią vienos Anglijos epochos galimybę, tapo jos poetine realizacija, tačiau tai buvo Elžbietos epocha, stipri, veikli, jaunatviška, juslinga Anglija, pirmą kartą tiesianti Imperium mundi čiuptuvus, karšta ir virpanti nuo jėgų pertekliaus. Shakespeare‘as gimė veiklos, valios, energijos šimtmetyje. Vėrėsi nauji horizontai, nukariaujamos nepaprastos karalystės Amerikoje, sutriuškintas amžinas priešas, pro šiaurės ūkanas prasimušė plykstelėjęs Italijoje Renesansas. Atsižadėjus senojo Dievo ir religijos, pasauliui prireikė naujų gyvų vertybių. Shakespeare‘as įkūnijo didvyriškąją, Dickensas simbolizavo buržuazinę Angliją. Jis buvo lojalus kitos karalienės – romios, rūpestingos, nereikšmingos old queen Victoria – pavaldinys, pilietis perdėtai manieringos, patogios, sutvarkytos valstybės, kuriai nereikėjo nei įkarščio, nei aistros. Šio piliečio polėkį ramdė sočios, virškinti tenorėjusios epochos sunkis: vien tingus vėjas kedeno jo laivo bures, niekada nenugindamas tolyn nuo Anglijos krantų grėsmingo nežinomybės grožio link, į nepramintą begalybę. Viktorijos epochos pavaldinys nenutoldavo nuo to, kas buvo artima, įprasta, senoviška; kaip Shakespeare‘as įkūnija alkstančios Anglijos drąsą, taip Dickensas – sočios Anglijos apdairumą. Gimė jis 1812 m. Kaip tik tada, kai akys jau galėjo suvokti aplinką, pasaulį apgaubė sutemos, išblėso didžioji ugnis, grasinusi sunaikinti moralinius Europos valstybių pamatus. Prie Vaterlo prancūzų gvardiją sutriuškina anglų pėstininkai, išgelbėta Anglija žvelgia į savo mirtiną priešą, netekusį karūnos ir galios, vienišą žūstantį tolimoje saloje. Viso to Dickensas jau nepatyrė; neregėjo pasaulio gaisro, liepsningos pašvaistės, slenkančios iš vieno Europos krašto į kitą; jo žvilgsnis klaidžioja po Anglijos ūkanas. Jaunuolis jau neaptinka didvyrių, jų laikai praėjo. Tiesa, keletas žmonių Anglijoje nenori tuo patikėti, jėga ir įkarščiu jie mėgina pasukti riedančio laiko stipinus atgal, grąžinti pasauliui ankstesnį siautulingą polėkį, tačiau Anglija trokšta ramybės ir atstumia išsišokėlius. Jie gelbstisi bėgdami į romantikos slaptavietes, iš varganų žiežirbų stengiasi vėl įžiebti ugnį, tačiau likimo neįveiksi. Tirėnų jūroje skęsta Shelley‘s, karštinė sudegina lordą Byroną Misolungyje: laikas jau nebenori jokių nuotykių. Pasaulis nusidažo pelenų spalva. Anglija ramių ramiausiai kramto dar kruviną grobį; karaliauja buržua, prekeivis, makleris, besirąžantis soste tarsi ant kušetės. Anglija virškina. Menas, kad būtų populiarus, tuo laikotarpiu turėjo būti lengvai virškinamas, privalėjo netrikdyti, neužgriūti audringais jausmais, tik glostyti ir kasyti, jis galėjo būti sentimentalus, tačiau jokiu būdu ne tragiškas. Niekas netroško siaubo, žaibu perveriančio krūtinę, užimančio kvapą, stingdančio kraują, – visa tai pernelyg gerai žinoma tikrovė, apie ją pranešdavo prancūzų ir rusų laikraščiai, – pageidaujama šiek tiek išgąsčio, pokšto ir žaidimo, išvyniojančio besiritinėjantį spalvingą istorijų kamuolį. Žmonės troško knygų, kurias galėtų jaukiai skaityti prie židinio, audrai klebenant staktą, tokių, kurios pačios blyksi ir spragsi daugybe nepavojingų liepsnelių; jiems reikėjo meno, šildančio širdį tartum arbata, tačiau be džiaugsmo ugnies svaigulio. Užvakarykščiai nugalėtojai, norėję tik išlaikyti ir išsaugoti status quo, nieko nekeisdami ir nerizikuodami, pasidarė tokie baikštūs, kad baiminasi net savo stiprių jausmų. Knygose, kaip ir gyvenime, jie tenori gerai suderintų aistrų, be audringų ekstazių, trokšta normalių, padoriai reiškiamų jausmų. Laimė anuometinėje Anglijoje tapatinama su jaukumu, estetika – su padorumu, juslingumas – su perdėtu drovumu, tautinis jausmas – su lojalumu, meilė – su santuoka. Visos gyvenimo vertybės – mažakraujės. Anglija patenkinta ir nepageidauja permainų. menas, kad jį pripažintų tokia soti tauta, irgi turi būti patenkintas esamybe, privalo girti ją ir nesiveržti už tikrovės ribų. Šis jaukaus, mielo, nesunkiai įkandamo meno troškimas atranda savo genijų, kaip kadaise Elžbietos Anglija pastebėjo Shakespeare‘ą. Dickenso kūryba – įsikūniję anuometinės Anglijos meniniai poreikiai. Atėjęs laiku, jis pelnė šlovę; tačiau epochos poreikiai įveikė rašytoją, ir tai – jo tragizmas. Kūrėjo meną penėjo veidmaininga moralė, sočios Anglijos jaukumas ir jei ne išskirtinė meninė jo kūrinių galia, jei ne švytintis, auksu kibirkščiuojantis humoras, nuslepiantis jausmų blankumą, Dickensas būtų reikšmingas tik anglų pasauliui ir visiškai nerūpėtų mums, kaip nerūpi graibštūs tūkstančių romanų, sukurptų anapus Lamanšo, autoriai. Tik visa siela nekęsdamas veidmainingo ribotumo, būdingo Viktorijos epochos kultūrai, gali susižavėjęs įvertinti genialumą žmogaus, kuris privertė mus susidomėti šiuo kokčiu sotaus pasitenkinimo pasauliu ir bemaž jį pamilti, žmogaus, kuris įžvelgė poeziją banaliausioje gyvenimo prozoje.

       Pats Dickensas niekada nestojo prieš šią Angliją. Tačiau jo sąmonės gelmėse menininkas grūmėsi su anglu. Iš pradžių jis žengė tvirtai ir užtikrintai, tačiau ilgainiui pavargo bristi per klampų ir birų epochos smėlį ir vis dažniau pasukdavo senais, tradicijos išmintais takais. Dickensą įveikė jo epocha, todėl, galvodamas apie jo likimą, visada prisimenu Guliverio nuotykius Liliputų šalyje. liliputai tūkstančiais plonyčių siūlų priraišioja miegantį milžiną prie žemės, o nubudusį laiko nelaisvėje ir nepaleidžia tol, kol jis pasiduoda ir prisiekia niekada nepažeisiąs šalies įstatymų. Taip ir anglų tradicija apnarpliojo ir įkalino nežinomybėj miegantį Dickensą: viena sėkmė po kitos spaudė jį prie anglų žemės, užvertė šlove ir surišo jam rankas. Po ilgos niūrios vaikystės tapęs parlamento stenografininku, kartą pamėgino parašyti keletą trumpų straipsnių – ne tiek pajutęs impulsyvų kūrybinį poreikį, kiek norėdamas padidinti savo pajamas. Pirmasis bandymas pavyko, jis tapo laikraščio bendradarbiu. Paskui leidėjas paprašė parašyti apie vieną klubą satyrinių tekstų, papildančių seriją karikatūrų iš anglų gentry gyvenimo. Dickensas sutiko. Sėkmė pranoko visus lūkesčius. Pirmieji „Pikviko klubo užrašų“ numeriai sulaukė nepaprasto pasisekimo; po dviejų mėnesių Bozas tapo nacionaliniu autoriumi. Šlovė vertė jį rašyti, „Pikvikas“ tapo romanu. Ir vėl sėkmė. Vis tankiau susipina smulkūs tinklai, slapti nacionalinės šlovės pančiai. Plojimai ginė rašytoją nuo vieno kūrinio prie kito, vis atkakliau primesdami jam amžininkų skonį. Tačiau šimtai tūkstančių tinklų, painiausiai sunarpliotų iš plojimų, triukšmingos sėkmės, išdidaus savo kūrybinės valios suvokimo, dabar tvirtai pririšo Dickensą prie anglų žemės, kol jis kapituliavo, prisiekė sau niekada neperžengti estetinių ir moralinių tėvynės įstatymų. Rašytojas tapo anglų tradicijos, smulkiaburžuazinio skonio įkaitu, moderniuoju Guliveriu tarp Liliputijos gyventojų. Nuostabi vaizduotė, galėjusi kaip erelis skrieti virš šio ankšto pasaulio, pakliuvo į sėkmės pančius. Kūrybinį įkvėpimą prislėgė gilus vidinis pasitenkinimas. Dickensas buvo patenkintas. Patenkintas pasauliu, Anglija, amžininkais – jie atsilygino tuo pačiu. Nei jis, nei kiti nenorėjo būti kitokie. Svetima jam buvo nirši meilė, trokštanti bausti, sukrėsti, paskatinti ir išaukštinti, jam stigo amžinos didžio menininko valios ginčytis su Dievu, atsižadėti jo pasaulio ir sukurti naują pagal save. Dickensas buvo romus ir nedrąsus; visa, ką matė, jam sukeldavo meilią nuostabą, nuolatinį vaikišką, nevaržomą susižavėjimą. Rašytojas buvo patenkintas. Jam nedaug reikėjo. Kadaise buvo vargšas, likimo pamirštas, žmonių įbaugintas berniukas; apgailėtinos profesijos atėmė jaunystę. Anuomet kupinas spalvingų svajų, tačiau visi jį atstūmė ilgam įbaugindami. Tai degino Dickensą. Jo vaikystė – išties poetinis, tragiškas išgyvenimas, kai kūrybinės valios sėkla krito į derlią nebylaus skausmo dirvą; paskui, įgavęs jėgų ir įtakos, Dickensas labiausiai troško atkeršyti už vaikystę. Savo romanais norėjo padėti visiems vargšams, apleistiems, pamirštiems vaikams, kurie, kaip jis kadaise, prisikentėjo nuo blogų mokytojų, apleistų mokyklų, abejingų tėvų, vangaus, beširdžio, savanaudžio daugumos žmonių būdo. Jiems norėjo išsaugoti keletą spalvingų vaikiško džiaugsmo žiedų, kadaise Dickenso krūtinėje nuvytusių, nes jų nepalaistė gerumo rasa. Paskui gyvenimas suteikė viską, jau nereikėjo skųstis, tačiau vaikystė šaukėsi keršto. vienintelis moralinis jo kūrybos siekis buvo šis gyvybinis troškimas padėti bejėgiams: šitaip norėjo pagerinti to meto gyvenimą. Rašytojas jo neatmeta, nesukyla prieš valstybės normas, negrasina, įnirtęs nemojuoja kumščiais, nestoja prieš visą kartą, prieš įstatymų leidėjus, buržuaziją, visų konvencijų melagingumą, tik atsargiai parodo pirštu į šen bei ten žiojinčias atviras žaizdas. Anglija – vienintelė Europos šalis, nemaištavusi 1848 m.; Dickensas norėjo ne griauti ir iš naujo kurti, o pataisyti ir pagerinti, nugludinti ir sušvelninti socialinio neteisingumo apraiškas ten, kur jų dyglys pernelyg aštriai ir skaudžiai smigo į visuomenės kūną, tačiau niekada nemėgino nustatyti negerovių ištakų, ieškoti pirminės priežasties ir ją sunaikinti. Kaip tikras anglas nesiryžta kėsintis į moralės pamatus, jam, tikram konservatoriui, jie tokie pat šventi kaip Evangelija, kaip gospel. Šis pasitenkinimas, vangaus epochos temperamento vaisius, labai būdingas Dickensui. Rašytojas mažai norėjo iš gyvenimo, kaip ir jo herojai. Balzaco herojus godus ir valdingas, garbėtroškos deginamas geidžia valdžios. Jos niekada negana. Visi herojai nepasotinami, kiekvienas – pasaulio užkariautojas, maištininkas, anarchistas ir kartu tironas. Jų temperamentas napoleoniškas. Dostojevskio herojai irgi kupini aistros ir ekstazės, jų valia atmeta pasaulį ir, išdidžiai neigdama realų gyvenimą, siekia tikrojo; nenori būti buržua, paprastais žmonėmis, pro kiekvieno nuolankumą prasimuša pavojingos puikybės tapti išganytoju žiežirba. Balzaco herojus nori pavergti pasaulį, Dostojevskio – jį įveikti. Abu stengiasi išsiveržti iš kasdienybės begalybės link. Dickenso žmonės be galo kuklūs. Dievaž, ko jie nori? Šimto svarų atlygio per metus, mielos žmonos, tuzino vaikų, vaišingai padengto stalo geriems bičiuliams, kotedžo palei Londoną ir žalumos už lango, mažučio sodelio ir saujelės laimės. idealai miesčioniški, smulkiaburžuaziniai, – tai atsispindi Dickenso kūryboje. Jo personažai nepageidauja pasaulio tvarkos permainų, netrokšta nei turto, nei skurdo, jiems reikia malonaus vidurio; tokia gyvenimo maksima labai išmintinga, kai jos laikosi smulkus krautuvininkas ar vežikas, tačiau be galo pavojinga menininkui. Dickenso idealus nublukino vargana aplinka. Ne niršus Dievas, didingas ir antžmogiškas, suvaldydamas chaosą sukūrė šiuos romanų pasaulius, o patenkintas stebėtojas, lojalus biurgeris. Visų Dickenso romanų atmosfera perdėm buržuazinė.

       didis ir nepamirštamas rašytojo nuopelnas tėra tas, kad jis atskleidė buržuazijos romantiką, prozos poeziją. Dickensas pirmasis supoetino nepoetiškiausios tautos kasdienybę. Jis privertė saulę šviesti pro pilkas ūkanas; kas bent kartą matė, kokį spindulingą auksą iš liūdno ūkanų kamuolio audžia įsiplieskianti Anglijoje saulė, tas supras, kiek laimės suteikė tautai rašytojas, savo kūriniuose pavaizdavęs šią išsivadavimo iš švino brėkšmos akimirką. Dickensas – aukso diadema, nušviečianti anglų kasdienybę, aureolė, tviskanti virš paprastų daiktų ir kuklių žmonių, Anglijos idilė. Savo herojų jis ieškodavo siaurose priemiesčių gatvelėse, pro kurias abejingai praeidavo kiti rašytojai. Šie dairydavosi personažų po aristokratijos salonų sietynais, mynė kelius į stebuklingą fairy tales mišką, tuos kūrėjus traukė tai, kas tolima, neįprasta, ypatinga. Paprastas miestietis jiems tebuvo įsikūnijusi žemės trauka, o reikėjo aistringų, prašmatnių sielų, apimtų ekstazės ir besiveržiančių aukštyn, reikėjo lyriško, herojiško žmogaus. Dickensas nesigėdydamas pasirinkdavo savo herojumi paprastą duonpelnį. Jis šiam sluoksniui išsaugojo graudulingą pagarbą, kadangi pats buvo self-made-man, kilęs iš prastuomenės. kupinas keisto entuziazmo viskam, kas banalu, žavėjosi visiškai bevertėmis senienomis, gyvenimo mažmožiais. Rašytojo knygos – irgi savotiška senienų krautuvėlė, curiosity shop, pilna sendaikčių, kurie kiekvienam kitam būtų beverčiai, krūsnis keistenybių ir juokingų niekniekių, dešimtmečiais veltui laukusių mėgėjo. Dickensas paėmė šiuos senus, apdulkėjusius daiktus, nušveitė iki blizgesio, išdėliojo ir nušvietė savo linksmybės saule. Ir staiga jie sutvisko neregėtomis varsomis. Taip jis elgėsi su mažais, nevertinamais paprasto žmogaus jausmais, įsiklausydavo į juos ir tol derindavo emocijas, kol jos vėl sutiksėdavo tartum gyvos. Paskui staiga tarsi skambantis laikrodis pradėdavo zvimbti, gausti, galiausiai tyliai dainuoti senovišką melodiją, daug mielesnę už visas melancholiškas legendinių riterių balades ir jūros ledi kanconas. Taip Dickensas atkapstė iš užmaršties pelenų ir vėl sudėliojo į tviskančią visumą visą paprastų žmonių pasaulį: tik rašytojo kūriniuose jis iš tikrųjų atgijo. Atlaidumas leido suprasti visas šio pasaulio kvailystes ir ribotumą, meilė – regimas jo grožybes, o visus šio pasaulio prietarus kūrėjas pavertė nauja, itin poetiška mitologija. Jo apsakymuose svirplio čirškimas ant židinio virto muzika, naujamečiai varpai prabilo žmonių kalba, Kalėdų stebuklas sutaikė poeziją ir religinį jausmą. Dickensas aptiko gilesnę menkiausios šventės prasmę, padėjo paprastiems žmonėms atrasti kasdienio gyvenimo poeziją, paskatino dar labiau pamilti tai, kas jiems jau buvo mieliausia, – home, ankštą kambarėlį, kuriame traška sausos pliauskos židiny, plieskia raudona liepsna, ant stalo dūzgia ir dainuoja arbatinukas, kur bergždžių norų nekamuojami žmonės pasislepia nuo godžių audrų, siautulingų pasaulio iššūkių. Kasdienybės poeziją jis norėjo atskleisti visiems, pasmerktiems kasdienybei. Tūkstančiams, milijonams parodė, kur jų skurdų gyvenimą palyti amžinybė, kur po kasdienybės pelenais slypi tylaus džiaugsmo žiežirba, ir išmokė iš jos įpūsti linksmą jaukią ugnį. Rašytojas troško padėti vargšams ir vaikams. Visa, kas materialiu ar dvasiniu požiūriu peržengė tokios vidutinės būsenos ribas, jam kėlė antipatiją; Dickensas iš visos širdies mylėjo tik tai, kas įprasta, vidutiniška. erzino turtuoliai, aristokratai, gyvenimo lepūnai; knygose jie visada sukti ir šykštūs, rašytojas bemaž visada pateikia ne jų portretus, bet karikatūras. Dickensas negalėjo pakęsti šių žmonių. Per dažnai vaikystėje teko nešti laiškus tėvui į Maršalsio skolininkų kalėjimą, matyti turto arešto orderius, patirti pinigų stygių; metus jis praleido Hangerford Sterze, mažame, purviname pastogės kambarėlyje, į kurį neįspisdavo saulė, kraudamas batų tepalą į indelius ir kas dieną šimtus jų aprišdamas špagatu, kol vaikiškos rankelės pradėdavo degti ir iš akių pasipildavo nuoskaudos ašaros. Dickensas šaltais ūkanotais Londono gatvių rytais dažnai kentė alkį ir nepriteklių. anuomet niekas jam nepadėjo, karietos pravažiuodavo, raiteliai prašuoliuodavo pro šalantį berniuką, vartai jam neatsiverdavo. Gerumą patyrė tik iš paprastų žmonių, todėl tik jiems norėjo atsidėkoti. Rašytojo kūryba nepaprastai demokratiška – anaiptol ne socialistinė, nes jis nebuvo linkęs į radikalumą, – vien meilė ir užuojauta teikia jai patetiškos ugnies. Dickensas mielai pasiliko paprastų miestiečių pasaulyje, tarpinėje srityje, ribojamoje prieglaudos ir rentos; tik tarp jų jautėsi gerai. Jis taip išsamiai ir pasimėgaudamas vaizduoja šių miestiečių kambarius, tarsi pats norėtų juose gyventi, nuaudžia margus, saulės spindulių nutviekstus likimus, dalijasi kukliomis jų svajomis su savo herojais; yra užtarėjas, mokytojas, numylėtinis, skaisti, amžinai šilta saulė, nušviečianti paprastą pilkšvą jų pasaulėlį.

       Tačiau kaip Dickensas praturtino šią kuklią paprastų žmonių tikrovę! Jo knygose nauju kosmosu, visata su savo žvaigždėmis ir dievais tapo miestiečių gyvenimo būdas, jų namų apyvokos daiktai, profesijų įvairovė, neaprėpiamas jausmų margumynas. Bemaž sustingusioje, vos banguojančioje mažų gyvenimų plynėje skvarbus žvilgsnis įžiūrėjo lobius ir smulkiausiu akių tinklu iškėlė į šviesą. Dickensas iš grūsties ištraukė savo žmones, šimtus personažų, – jų pakaktų visam miesteliui apgyvendinti. Tarp šių žmonių – nepamirštami personažai, ne tik amžini literatūroje, bet ir perėję į gyvą tautos kalbą, – Pikvikas ir Semas Veleris, Peksnifas ir Betsi Trotvud, – jų vardai iš karto pažadina linksmus prisiminimus. Kokie turtingi šie romanai! Vien Deivido Koperfildo epizodų pakaktų visam kito rašytojo kūrybiniam gyvenimui; Dickenso knygos – kupinos nepaliaujamo vyksmo ir gausos, tai ne vokiškieji romanai, kurie beveik visi tėra ištęstos psichologinės novelės. Rašytojo kūriniuose neaptiksime mirties taško, smėlio dykros, juose pulsuoja įvykių potvyniai ir atoslūgiai, šie romanai neišmatuojami ir neaprėpiami kaip jūra. Vos įstengi apžvelgti linksmą ir niršų žmonių knibždėlyną; šie žmonės užkariauja širdį, išstumia vienas kitą, nusūkuriuoja tolyn. Tarsi bangų keteros jie iškyla virš milžiniškų miestų srauto, paskui krenta į įvykių putas, tačiau vėl išnyra, vėl kyla ir krenta, apsikabindami, arba atstumdami, vieni kitus; vis dėlto šis judėjimas anaiptol ne atsitiktinis, anapus smagaus chaoso viešpatauja tvarka, gijos vis iš naujo susiaudžia į spalvingą kilimą. Neprapuola nė vienas personažas, atrodytų, atsitiktinai praslinkęs pro šalį; kiekvienas papildo, atskleidžia arba neigia kitus, paryškina šviesą ar sutirština šešėlius. Mįslingų, linksmų ir rimtų įvykių painiava tarsi žaidžiantis kačiukas tai šen, tai ten stumdo veiksmo kamuolį, jausmas greitai šokčioja atspalvių skale aukštyn ir žemyn, viskas susimaišo – džiūgavimas, siaubas, išdaiga. Debesys užplaukia, išsisklaido, vėl susitelkia, tačiau galiausiai audros išgrynintas oras, nutviekstas nuostabios saulės, spindi. Vieni Dickenso romanai tarsi „Iliada“, vaizduojanti tūkstančius dvikovų, žemiško pasaulio „Iliada“ be dievų, kiti – tiesiog romios, kuklios idilės; tačiau visi – ir puikieji, ir sunkiai skaitomi – kūriniai trykšta švaistūniška įvairove. Visuose, net niūriausiuose ir graudžiausiuose, ant tragiško peizažo uolų tarsi gėlės pabirusios smulkutės grožybės. Visur šios nepamirštamos grožybės žydi tarsi mažutės, kuklios, ne iš karto pastebimos žibuoklės, lūkuriuojančios plačiose knygų pievose, visur per tamsias rūsčių įvykių uolas čiurlendamas žemyn skuba skaidrus nerūpestingos linksmybės šaltinis. Kai kuriuos Dickenso knygų skyrius galima palyginti tik su peizažais, tokie jie tyri, tokie dieviškai laisvi nuo žemiškų aistrų, taip spinduliuoja džiugų, švelnų žmoniškumą. Vien jau todėl galima pamilti Dickensą, mat šie maži šedevrai, taip švaistūniškai išbarstyti po jo kūrinius, demonstruoja autoriaus gabumus. Kas pajėgtų suskaičiuoti rašytojo herojus, – išsiblaškiusius, džiugius, geraširdžius, kiek juokingus ir visada tokius įdomius? Jie įpainiojami į smagiausius nuotykius, pavaizduoti personažų įgeidžiai, individualūs ypatumai, keisčiausios profesijos. Nors herojų daugybė, visi jie nepanašūs vienas į kitą, kiekvienas stropiai individualizuotas iki menkiausių smulkmenų, neaptiksime štampo ar schemos, personažai kūniški ir gyvybingi, ne išgalvoti, o pamatyti. Pamatyti neprilygstamu rašytojo žvilgsniu.

       Šis žvilgsnis – neregėto tikslumo, nuostabus, neklystantis instrumentas. Dickensas buvo regėjimo genijus. Pažvelkime į bet kurį jo portretą – jaunystės ar, dar geriau, brandžių metų: dėmesį prikausto nuostabios akys. Tai ne „beprotiškos poeto akys... tarp žemės ir dangaus“ (1) ar elegiškai apniukusios, švelniai nuolaidžios ar ugnimi degančios. Tai anglo akys – šaltos, pilkos, plienu žybsinčios. Jos tarsi plieno seifas, kuriame niekas nedingsta ir nesudega, sandariai izoliavusios saugo viską, ką kada nors – vakar ar prieš daugybę metų – pateikė išorinis pasaulis: tauriausius ir menkiausius dalykus, Londone smulkmenų krautuvėlės spalvotą iškabą, pastebėtą penkiamečio berniūkščio neatmenamais laikais, ar tik dabar pamatytą už lango žiedus skleidžiantį medį. Nieko šios akys nepamiršdavo, buvo stipresnės už laiką; į atminties taupyklę gulė detalė po detalės, laukdamos rašytojo dėmesio. Niekas nenunirdavo užmarštin, niekas nebluko ir neblanko, įspūdžiai kaupėsi ir laukė, išlikdami kvapūs ir sultingi, spalvingi ir ryškūs; niekas nemirė ir nevyto. Neprilygstama Dickenso regimoji atmintis. Plieno ašmenimis jis perskrodžia vaikystės rūką; romane „Deividas Koperfildas“, užmaskuotoje autobiografijoje, dvimečio vaiko prisiminimai apie mamą ir tarnaitę iškyla iš pasąmonės gelmių tarsi aštriu peiliu išrėžti siluetai. Dickensui svetimi blankūs kontūrai; jis nepalieka galimybių matyti pasaulį įvairiai, nupiešia viską itin aiškiai. Rašytojo vaizduojamoji galia nepalieka laisvės skaitytojo vaizduotei, nuslopina ją (todėl jis ir tapo kūrėjo idealu vaizduotės neturinčiai tautai). Paduokite Dickenso knygas dvidešimčiai dailininkų ir užsakykite Koperfildo ir Pikviko paveikslus: piešiniai bus panašūs; menininkai pavaizduos tuklų poną balta liemene, draugiškai žvelgiantį pro akinių stiklus, ir gražų, šviesbruvį, nedrąsų berniuką į Jarmutą vykstančioje pašto karietoje. Dickensas viską vaizduoja taip tiksliai ir kruopščiai, kad, norom nenorom, pasiduodi jo hipnotizuojančiam žvilgsniui; tai ne magiškas žvilgsnis Balzaco, kuris leidžia savo žmonėms ištrūkti iš ugningo jų aistrų debesies tik tada, kai šis chaotiškai susiformuos; tai perdėm žemiškas – jūreivio, medžiotojo, sakalo – žvilgsnis, pastebintis menkiausias žmogaus ypatybes. Tačiau smulkmenos, paties Dickenso žodžiais, ir sudaro gyvenimo prasmę. Jo žvilgsnis fiksuoja išraiškingus mažmožius: drabužio dėmę, silpnus ir bejėgiškus sutrikimo gestus, rausvų plaukų sruogą, dirsčiojančią iš po tamsaus peruko, kai šio savininkas įtūžta. Dickensas jaučia menkiausius niuansus, užčiuopia, kaip juda kiekvienas pirštas spaudžiant ranką, pastebi blyškiausią šypsenos niuansą. Prieš tapdamas literatu jis dirbo stenografininku parlamente, ten išmoko pateikti visumos ekstraktą, vienu brūkšniu pavaizduoti žodį, trumpu užraitu – visą sakinį. Vėliau jau kaip rašytojas jis tarsi stenografavo tikrovę, užuot išsamiai aprašinėjęs, apsiribodavo mažu išraiškingu ženklu, iš margų tikrovės faktų išdistiliuodamas esenciją. buvo be galo pastabus tokiems smulkiems išoriniams požymiams, jo žvilgsnis nieko nepraleisdavo, tarsi geras fotoaparato objektyvas užfiksuodavo judesį ar gestą per šimtąją sekundės dalį. Niekas neprasprūsdavo. akylumą dar stiprino keista žvilgsnio refrakcija: atspindimo objekto proporcijos nebuvo natūralios kaip paprastame veidrodyje, jis tarsi gaubtas, todėl išdidindavo šio objekto būdingas ypatybes. Dickensas visada išryškindavo ypatingus savo žmonių požymius, nesitenkindavo objektyviai pavaizduodamas, visada perdėdavo ir sukarikatūrindavo. Šitaip išdidinti, jie įgauna simbolio prasmę. Tuklusis Pikvikas įkūnija ir sielos minkštumą, liesasis Džinglis – jos įdiržimą, piktas personažas tampa šėtonu, geras – tikra tobulybe. Dickensas, kaip kiekvienas didis menininkas, perdeda, tačiau siekia ne didingumo, o humoro. Tokį neapsakomai smagų vaizdavimą lėmė ne tiek įnoris ar išdykumas, kiek nuostabi jo regos ypatybė, be galo akylas žvilgsnis geba visus reiškinius atspindėti, iškraipyti, juos paverčiant keistenybėmis ir karikatūromis.

       Dickenso genialumas slypi ne šiek tiek miesčioniškoje sieloje, geniali savotiška jo optika. Dickensas niekada nebuvo psichologas, magiškai suvokiantis žmogaus sielą, sudaiginantis jos šviesiąsias ar tamsiąsias sėklas ir paslaptingai išauginantis visą spalvų ir formų gausybę. Rašytojo psichologijos ištakos – regimi dalykai, jis apibūdina žmones, pateikdamas grynai išorinius požymius, tiesa, būdingiausius ir subtiliausius, regimus tik akylu rašytojo žvilgsniu. Dickensas pradeda pasakojimą kaip anglų filosofai – ne nuo prielaidų, o nuo požymių. Pastebi menkiausias grynai materialias psichinio gyvenimo apraiškas ir savo nuostabia karikatūrine optika atskleidžia visą charakterį. leidžia atpažinti asmenybės tipą pagal požymius. Dickensas apdovanoja mokytoją Kriklą tokiu tyliu balsu, kad atrodo, jog personažas vos įstengia išgauti garsą. Ir išsyk nujauti, kokį siaubą kelia vaikams šis žmogus, kai jam, stengiantis ištarti žodį, ant kaktos iš pykčio iššoka gysla. Urijos Hipo rankos visada šaltos ir drėgnos, – nuo jo iškart padvelkia nepasitenkinimas, gyvatiškas koktumas. Tai mažmožiai, išoriniai požymiai, tačiau visada sąveikaujantys su psichika. Kartais tai, ką vaizduoja Dickensas, tėra žmogaus pavidalą įgavęs įgeidis, valdantis šį žmogų tarsi mechaninę lėlę. Rašytojas dažnai savo herojus charakterizuoja per jų palydovus – kas būtų Pikvikas be Semo Velerio, Dora be Džipo, Barnabis be varno, Kitas be ponio! – ir, remdamasis ne pačiu modeliu, o groteskišku jo šešėliu, parodo personažo ypatumus. Iš tikrųjų Dickenso sukurti charakteriai tėra visuma požymių, tačiau taip tiksliai išskobtų, kad, papildydami vienas kitą, jie sudaro tobulą mozaiką, puikų portretą. todėl bruožų efektas dažniausiai tėra išorinis, jutiminis, jie sukelia ryškius regimuosius vaizdus ir gana blankius jausmus. Pakanka paminėti kokį nors Balzaco ar Dostojevskio personažą, pvz., tėvą Gorijo ar Raskolnikovą, ir išsyk ataidi jausmas – atsidavimo, nevilties, aistrų verpeto prisiminimas. Ištarus „Pikvikas“, išnyra džiugaus, tuklaus pono su auksinėmis liemenės sagomis portretas. Štai esminis skirtumas: Dickenso personažus suvokiame kaip tapybos, Dostojevskio ir Balzaco – kaip muzikos kūrinius. Mat šie kūrė pasitelkdami intuiciją, o Dickensas reprodukavo, anie regėjo dvasios, Dickensas – kūno akimis. Jis tyko personažo sielos ne ten, kur ji pakyla iš nesąmoningos nakties tarsi vaiduoklis, iššaukiamas tik septyneriopai tvieskiančios pranašiškų kerų šviesos, dairosi bekūnio fluido ten, kur šis palieka savo pėdsakus tikrovėje, aptinka tūkstančius sielos apraiškų kūne ir tuo apsiriboja. Rašytojo vaizduotės šaltinis – žvilgsnis, todėl jos užtenka tik saikingiems, žemiškiems jausmams ir personažams; Dickenso žmonės plastiški tik esant nuosaikiai normalių jausmų temperatūrai. Herojai, veikiami aistros karščio, arba ištirpsta tarsi vaško liejiniai, prapliupdami sentimentais, arba sudiržta nuo neapykantos ir pasidaro dužūs. Dickensui sekasi vaizduoti tik tiesmukus personažus, o tie – daug įdomesni, kuriuose neatskiriamai susipina tūkstanteriopi švytavimai tarp gėrio ir blogio, tarp Dievo ir žvėries, lieka už rašytojo regos ribų. Jo žmonės visada vienareikšmiai, nepriekaištingi didvyriai, arba niekingi sukčiai, jų prigimtis nulemta iš anksto: aureolė virš galvos ar įdagas ant kaktos. Dickenso pasaulis švytuoja tarp good ir wicked, tarp jautrumo ir nejautros. Rašytojo metodas neleidžia peržengti šių ribų, įeiti į paslaptingų sąryšių ir mistinių sampynų pasaulį. Heroiškų ir didingų dalykų neįmanoma išmokti. Čia jo šlovės ir tragedijos ištakos: visada pasiliko viduryje – tarp genijaus ir tradicijos, tarp neregėto ir banalaus, žengdamas sutvarkytais žemiško pasaulio keliais, apsiribodamas tuo, kas miela ir graudu, jauku ir miesčioniška.

       Tačiau Dickensui nepakako pelnytos šlovės: idilijos autorius ilgėjosi tragizmo. Vis iš naujo imdavosi tragedijos, tačiau tesukurdavo melodramą. Čia buvo jo riba. Šie mėginimai anaiptol nedžiugina: nors Anglijoje „Pasakojimas apie du miestus“ ir „Niūrūs namai“ laikomi didžiais kūriniais, mūsų jausmams jie nieko nesako, nes kūrinių didis mostas išgalvotas. Išties nepaprastos Dickenso pastangos suteikti šiems romanams tragizmo: rašytojas kurpia vieną sąmokslą po kito, tarsi uolų luitus kabina virš herojų galvų baisias katastrofas, sukuria lietaus naktų, liaudies sukilimų ir revoliucijų baisenybes, įsuka ištisą bauginimo mechanizmą. Tačiau niekada nepatiri pakilaus siaubo, sielos klaiko, pajunti tik išgąstį, grynai fizinį pasibaisėjimo refleksą. Niekada jo knygose neįvyksta tokių gilių sukrėtimų, tokių audringų proveržių, nuo kurių, lyg žaibui tvykstelėjus, širdį ilgesingai suspaudžia baimė. Grėsmė gena grėsmę, tačiau jos nebaugina. Dostojevskio kūriniuose staiga atsiveria prarajos ir kvapą užima, kai pajunti, kaip ši tamsa, ši bevardė praraja veriasi tavo paties krūtinėje; jauti, kaip iš po kojų sprūsta žemė, kaip apima ūmus, stiprus, tačiau saldus svaigulys, kyla noras pulti žemyn ir kartu pasibaisėjimas šiuo jausmu, džiaugsmas ir skausmas taip įkaitę (iki baltumo), kad jų tiesiog negali atskirti. Dickenso kūriniuose irgi yra prarajų. Jis atveria jas, pripildo tamsos, parodo, kokios jos grėsmingos; ir vis dėlto nejauti pasibaisėjimo, nepatiri ano saldaus dvasios nuopuolio svaigulio, kuris ir yra bene didžiausia estetinio mėgavimosi vilionė. Visą laiką jautiesi saugus, tarsi laikytumeisi turėklų, žinai, kad tau neleis nukristi, kad herojus nepražus, kad kuris nors iš dviejų baltasparnių angelų, sklandančių šio anglų rašytojo pasaulyje, – užuojauta arba teisingumas – perneš personažą, gyvą ir sveiką, per visas prarajas ir tarpeklius. Dickensui trūksta nuožmumo ir drąsos, kad skelbtų tikro tragizmo pojūtį. Jis nėra herojiškas, veikiau – sentimentalus. Tragizmas – valia nenusileisti, sentimentalumas – ašarų ilgesys. Dickensas niekada nepasiekė kraštutinės beviltiško skausmo ribos, kur nėra nei ašarų, nei žodžių: švelnus graudulys, gaubiantis Doros mirtį „Koperfilde“ – rimčiausias jausmas, kurį rašytojas įstengė tobulai pavaizduoti. Pasiryžimą didžiam mostui visada sulaiko užuojauta. Kaskart jos aliejus (neretai karstelėjęs) numaldo Dickenso išburtą stichijų audrą; sentimentalioji anglų romano tradicija nugali didingumo troškimą. Juk kūrinio įvykiai Anglijoje privalo tik iliustruoti įprastas moralės maksimas; pro likimo melodiją visada prasimuša motyvas: „Puoselėk ištikimybę ir dorumą.“ Finale turi įvykti apokalipsė, pasaulio teismas: gerieji kyla į aukštybes, blogieji nubaudžiami. Deja, Dickensas perkėlė šį teisingumą į daugumą savo romanų, jo sukčiai skęsta, arba išsižudo, išdidėliai ir turčiai bankrutuoja, o herojai mėgaujasi gerove. Dar ir šiandien anglas nepakenčia dramos, jei ši galiausiai jo nenuramina, ir patvirtina, kad viskas šiame pasaulyje klostosi kuo puikiausiai. Tokia perdėm angliška moralinio jausmo hipertrofija sutramdydavo didingiausią Dickenso polėkį rašant tragiškus romanus. Mat šių kūrinių pasaulėžiūra, kaip ašis, palaikanti jų stabilumą, tapdavo ne laisvo menininko, o anglikono buržua teisingumas. Užuot išlaisvinęs jausmus, Dickensas juos cenzūruoja: jis – ne Balzacas, neleidžia emocijoms stichiškai virti, užtvankomis ir kanalais nukreipia į vagą, kur jos suka buržuazinės moralės malūnus. Pamokslininkas, garbus dvasiškis, common-sense filosofas, mokytojas – visi šie vaidmenys nepastebimai suguža į menininko dirbtuvę ir kišasi į jo kūrybą, įtikinėdami, kad rimtas romanas, užuot nuolankiai kopijavęs laisvą tikrovę, turi būti pavyzdys ir įspėjimas jaunimui. Žinoma, pagirtinos nuostatos buvo įvertintos: Dickensui mirus, Vinčesterio vyskupas liaupsino jo kūrinius, nes juos ramiai gali duoti skaityti kiekvienam vaikui; tačiau kaip tik tikroviško gyvenimo ignoravimas, prisitaikymas prie tariamų vaikų interesų sumenkina romanų įtaigos galią. Mums, ne anglams, šie kūriniai pernelyg trykšta dorovingumu. Kad taptum Dickenso herojumi, turi būti dorybių įsikūnijimu, puritono idealu. Fieldingo ir Smolleto – irgi anglų, tačiau gyvenusių džiugesniame šimtmetyje – personažui visiškai nekenkia tai, kad per muštynes jis sugurina priešininkui nosį arba, nepaisydamas karštos meilės kilmingajai damai, kartelį pataiko į jos kambarinės lovą. Dickenso romanuose net didžiausi ištvirkėliai neleidžia sau tokių begėdysčių. Jo palaidūnai nepavojingi, apie jų pramogas nerausdama gali skaityti bet kuri spinster (2). Antai palaidūnas Dikas Sviveleris („Senienų krautuvėlė“). Kuo jis nusižengia moralei? Dieve mano, išgeria ne du, o keturis elio bokalus, itin netvarkingai apmoka sąskaitas, truputį pasišlaisto, ir tiek. Galiausiai reikiamą akimirką gauna palikimą – žinoma, kuklų, – ir kaip padorus pilietis veda merginą, padėjusią vaikinui išsikapstyti į doros kelią. Iš tikrųjų net Dickenso niekšai nėra visiški pražuvėliai, – net apnikti blogų instinktų, yra blyškaus kraujo. Šis angliškasis aistringumą neigiantis melas – tarsi įdagas rašytojo kūriniuose; žvairuojanti veidmainystė mato tik tai, ką nori matyti, nusuka tiriamą Dickenso žvilgsnį nuo tikrovės. Karalienės Viktorijos laikų Anglija sutrukdė rašytojui įgyvendinti didžiausią troškimą – parašyti išties tragišką romaną. Ūkanotasis Albionas apskritai būtų nutempęs Dickensą žemyn į savo sotų vidutiniškumą, suspaudęs populiarumo glėbyje ir pavertęs seksualinės melagystės advokatu, jei menininkas nebūtų regėjęs kito pasaulio, kuriame galėjo skleistis rašytojo kūrybinis ilgesys, jei nebūtų turėjęs tų sidabro sparnų – palaimingo, beveik nežemiško humoro, – pakeldavusių kūrėją virš nykaus pragmatizmo.

       Šis džiugus, laisvas, Britanijos ūkanų netemdomas pasaulis – vaikystės šalis. Angliškasis melas apgeni žmogaus juslingumą, užvaldo suaugusius; o vaikai nerūpestingai tarsi rojuje išgyvena savo jausmus, jie – dar ne anglai, tik maži ryškūs žmogiškumo žiedai, ryškaus vaikų pasaulio dar netemdo anglų veidmainystės miglos. Čia Dickensas parašė nemirtingus kūrinius – laisvai šeimininkaudamas, netrikdomas anglų buržua sąžinės. Tik vaikystės metai jo romanuose išties gražūs; nemanau, kad kada nors pasaulio literatūroje prašaps šie linksmi ir rimti gyvenimo apyaušrio epizodai ir personažai. Ar įmanoma pamiršti mažosios Nelės odisėją, kaip ji, tyra ir švelni, su nukaršusiu seneliu išeina iš didmiesčių dūmų ir tamsos į bundančią laukų žalumą, per visus pavojus ir rūpesčius – iki pat mirties – išsaugodama angelišką šypseną. Tai jaudina taip, kad nelieka nė lašo sentimentalumo, prabyla tikrieji, gyvieji žmogaus jausmai. Štai Tradlsas, riebus berniukas aptemptomis kelnėmis, piešiantis griaučius, kad užsimirštų gavęs pylos; štai Kitas, ištikimybės įsikūnijimas, mažasis Niklbis ir nuolat Dickenso romanuose išnyrantis gražus, „mažutis ir anaiptol nelepinamas berniukas“, – pats Charlesas Dickensas, kaip niekas kitas įamžinęs savo vaikystės džiaugsmus ir skausmus. Vis iš naujo rašytojas pasakoja apie šį nuskriaustą, apleistą, įbaugintą, svajingą vaiką, tėvų paliktą našlaitį; čia Dickenso patosas artimas verksmui, o skardus balsas tampa sodrus kaip varpų gausmas. Rašytojo romanų vaikai yra labai įsimenantys. Juokas ir ašaros pinasi ir sutviska lyg vaivorykštė; sentimentalumas ir taurumas, tragedija ir komedija, tiesa ir poezija susitaiko, virsdami visiškai nauju lydiniu. Rašydamas apie vaikus, Dickensas įveikia angliškas, žemiškas ribas, yra be galo didis ir neprilygstamas. Jei kiltų noras pastatyti jam paminklą, reikėtų, kad žalvarinę rašytojo figūrą, tarsi globėją, tėvą ir brolį, suptų marmurinis šių vaikų ratelis. Juos Dickensas tikrai mylėjo kaip gryniausią žmogiškosios esmės išraišką. jis suteikdavo herojams vaikiškų bruožų, norėdamas, kad jie taptų simpatiški. Rašytojas mylėjo net suvaikėjusius – silpnapročius ir pamišėlius. Kiekviename romane sutinkame bent vieną romų pamišėlį, kurio vargšė dvasia tarsi balti paukščiai skrajoja padangėse virš šio rūpesčių ir raudų slėnio, o gyvenimas – ne problema, ne pastanga ar uždavinys, tik palaimingas, visiškai nesuprantamas, tačiau gražus žaidimas. Dickensas jautriai vaizduoja šiuos žmones. jis uždeda jiems begalinio gerumo aureolę prisiliesdamas atsargiai, kaip prie ligonių. Tai – palaimintieji, amžiams pasilikę vaikystės rojuje. Nes vaikystė Dickenso kūriniuose – rojus. skaitydamas rašytojo romanus visada patiriu graudulį ir baimę, laukdamas, kol vaikai paūgės; žinau, dabar pamažu jie praras tai, kas saldžiausia, negrįžtama, netrukus poezija susipins su konvencijomis, gryna tiesa – su anglų melu. Rodos, ir pats Dickensas širdies gilumoje tai jaučia. Juk taip nenoriai išleidžia mylimiausius herojus į gyvenimą. Niekada jų nepalydi iki brandaus amžiaus, kai jie tampa banalūs krautuvininkai ir vežikai; atsisveikina vestuvių dieną, per visus pavojus nuvedęs iki bažnyčios durų, į ramutėlį patogios egzistencijos uostą. O rašytojui mieliausio vaiko, mažosios Nelės, įamžinusios labai brangų anksti mirusios mergaitės atminimą, Dickensas apskritai neįleido į šiurkštų nusivylimų ir melo pasaulį. Paliko amžiams vaikystės rojuje, pirma laiko užmerkė švelnias žydras akis, suteikdamas galimybę jai, nieko neįtariančiai, iš vaikystės šviesos persikelti tiesiai į mirties tamsą. Pernelyg mylėjo, kad atiduotų realiam pasauliui.

       Kaip jau minėjau, Dickensui šis pasaulis – pavargusi ir soti buržuazinio saikingumo išpaikinta Anglija, siauras neaprėpiamų gyvenimo galimybių pjūvis. Tokį varganą pasaulį galėjo praturtinti tik didis jausmas. Balzacas suteikė buržua galybės savo neapykanta, Dostojevskis – išganytojo meile. Menininkas Dickensas šiuos žmones irgi išvaduoja iš žemės traukos – savo humoru. Jo žvilgsnis į smulkiaburžuazinį pasaulį neįgauna objektyvistinės svarbos, rašytojas neužtraukia himno – subjaurojusio daugelį šiuolaikinių vokiškų tėviškės romanų, – šlovinančio šaunius žmones, jų išganingą stropumą ir blaivumą. Ne, Dickensas geraširdiškai ir vis dėlto linksmai mirkteli savo herojams, kaip Gottfriedas Kelleris ar Wilhelmas Raabe’as padaro tuos personažus, nuskendusius savo liliputiškuose rūpesčiuose, šiek tiek juokingus. Tačiau šaržuoja draugiškai, geranoriškai, dėl visų išdaigų ir keistenybių versdamas juos dar labiau pamilti. Rašytojo knygas tarsi saulės spinduliai nušviečia humoras, kūrinių kuklus peizažas staiga pasidaro smagus ir nepaprastai mielas, kupinas tūkstančių žavingų stebuklų; šios gerosios ugnies šiluma viską pagyvina ir labiau įtikina, net netikros ašaros sužimba tarsi deimantai, mažos aistros įsiplieskia kaip tikras gaisras. Dickenso humoras išplėšia jo kūrybą iš laiko gniaužtų, pakelia į amžinybę, išvaduoja iš angliškojo nuobodulio, šypsena įveikia melą. šis humoras tarsi Arielis plevena jo knygose, pripildo kūrinius paslaptingos muzikos, įsuka į šokio sūkurį, didį gyvenimo džiaugsmą. Juoko yra visur. Blyksi tarsi kalnakasio lempelė net iš tamsiausių sumaišties šachtų, atpalaiduoja didžiausias įtampas, pernelyg sentimentalų toną sušvelnina ironijos gaida, perdėjimą – šešėliu, grotesku; humoras – taikantis, derinantis, amžinas Dickenso kūrybos veiksnys. Žinoma, tai angliška, perdėm angliška pašaipa, kaip ir kiekvienas rašytojo kūrinių elementas. Humorui irgi stinga aistros, jis ne narciziškas, niekada netampa švaistūniškas. Dickenso humoras nepraranda saiko, negriaudi ir neraugėja kaip Rabelais juokas, nesiverčia kūlio, apimtas ekstazės, kaip Cervanteso, nutrūktgalviškai nešoka neįmanomybėn kaip amerikietiškasis. Rašytojas visada išlieka tiesus ir santūrus. Dickensas kaip visi anglai šypsosi vien lūpomis, ne visu kūnu. Kūrėjo linksmybė nedegina pati savęs, tik žaižaruoja tūkstančiais mažų liepsnelių, liedama šviesą į žmonių gyslas, – tai žavingas šelmis, šmėklinėjantis, išdykaujantis tarsi žaltvykslė pačiame gyvenimo sūkuryje. Dickenso lemtis – būti per vidurį, tad ir jo humoras – svaigaus jausmo, audringo įnorio ir santūriai besišypsančios ironijos kompromisas. Šis humoras nepanašus į kitų didžiųjų anglų. Tai ne naikinamai kandi Sterno ironija ir ne šiurkščiai sąmojinga Fieldingo herojaus, kaimo dvarininko, linksmybė; Dickensas neaitrina žmogaus žaizdų kaip Thackeray‘aus humoras, bet teikia džiugesį ir niekada nežeidžia, linksmai tarsi saulės zuikutis šokčioja aplink herojų galvą ir rankas. nesistengia nei moralizuoti, nei žeisti satyros smaigaliu, neketina po juokdario kepuraite slėpti kažko iškilmingai rimto. Apskritai nieko nenori. Tiesiog yra. Humoro egzistencija neturi jokio tikslo, tarsi savaime suprantama; šelmiška pati Dickenso rega, todėl jis vaizduoja personažus iškraipydamas ir sutirštindamas spalvas, suteikia jiems juokingų proporcijų ir komiškų įmantrybių, žavėjusių milijonus. Viskas atsidurdavo šiame šviesos rate, personažai tarsi šviečia iš vidaus; net sukčius ir niekšus gaubia humoro aureolė, lyg visas pasaulis, norom nenorom, pradėtų šypsotis, kai į jį pažvelgia Dickensas. Viskas spindi ir sūkuriuoja, atrodo, ūkanų kraštas amžiams išsivadavo iš saulės ilgesio. Kalba verčiasi kūlio, sakiniai sukasi susipindami ir atšokdami, jie žaidžia slėpynių su savo prasme, persimeta klausimais, erzina vienas kitą, išmuša iš vėžių, linksmybės įkvėpti leidžiasi šokti. šis humoras nepalaužiamas. gardus ir be seksualumo druskos, kurią uždraudė angliškoji virtuvė; jo nesuglumina ir rašytoją užpjudęs spaustuvininkas; nei karštinė, nei vargas, nei apmaudas negali priversti Dickenso rašyti nelinksmai. Jo humoras neįveikiamas, glūdėjo šiose nuostabiai įžvalgiose akyse ir išblėso kartu su jų šviesa. Niekas pasaulyje neįstengė pakenkti rašytojo juokui, turbūt tai nepavyks ir laikui. Negaliu įsivaizduoti žmogaus, kuris nepamėgtų tokių apsakymų kaip „Židinio svirplys“, sugebėtų atsispirti kai kurių knygų epizodų linksmybei. Sielos poreikiai – kaip ir literatūriniai – gali keistis. Tačiau, kol žmonės ilgėsis linksmybės, – tomis ramybės akimirkomis, kai užmiega pailsusi valia gyventi ir sieloje švelniai banguoja vien gyvenimo pojūtis, kai labiausiai geistinas tampa ramus melodingas širdies jaudulys, – ir Anglijoje, ir visame pasaulyje jie griebsis šių knygų.

       Šia ypatybe žemiški, pernelyg žemiški Dickenso kūriniai yra didingi ir amžini: jie kupini saulės, ši spinduliuoja ir šildo. Kai vertini didžiuosius meno kūrinius, svarbi ne tik jų vidinė įtampa, ne tik anapus romanų esantis žmogus, bet ir kūrinių sklaida, poveikis masėms. galima sakyti, kad Dickensas, kaip joks kitas devynioliktojo šimtmečio rašytojas, pagausino pasaulyje džiaugsmo. Į jo knygas žvelgusių milijonų akyse suspindo ašaros; rašytojas tūkstančių krūtinėse iš naujo pasėjo juoko gėlių, kurios buvo nužydėjusios ar nudžiūvusios: jo įtaka toli peržengė literatūros ribas. Paskaitę apie brolius Čiriblius, turtuoliai susimąstydavo ir imdavo steigti fondus; kietaširdžiai susijaudindavo; patvirtintas faktas, kad, pasirodžius „Oliveriui Tvistui“, vaikai gatvėse gaudavo daugiau išmaldos; vyriausybė pagerino vargšų prieglaudas ir pradėjo kontroliuoti privačias mokyklas. Dickensas inspiravo užuojautos ir geranoriškumo Anglijoje plėtrą, sušvelnėjo daugybės vargšų ir nelaimėlių likimas. Žinau, kad tokia įtaka neturi nieko bendra su estetine meno kūrinio verte. Tačiau svarbi, nes liudija, kad kiekvienas didis kūrinys, peržengdamas fantazijos pasaulį, kuriame meninė valia visiškai laisva, paskatina ir realaus pasaulio pokyčius. Pakeičia bent jau regimą pasaulį, o paskui – pačią jausmų jutimo temperatūrą. Dickensas, skirtingai nei tie rašytojai, kurie šaukiasi užuojautos ir paguodos, stimuliavo savo epochos linksmybę ir džiaugsmą, pagreitino kraujotaką. Pasaulis prašviesėjo nuo tos dienos, kai jaunas parlamento stenografininkas griebėsi plunksnos, kad aprašytų žmones ir jų likimus. Jis apdovanojo savo amžininkus džiaugsmu, o vėlesnes kartas Anglijos – tarp Napoleono karų ir imperializmo – merry old England, linksmybe. Po daugybės metų žmonės vis dar atsigręš į šį jau senamadį pasaulį su keistomis, išnykusiomis profesijomis, kurias seniai sutrynė industrializacijos piesta, ir galbūt nukreips savo žvilgsnį į šį patiklų gyvenimą, kupiną paprastų, tylių džiaugsmų. Dickensas sukūrė literatūrinę Anglijos idilę, tai jo kūrinys. Pernelyg nenuvertinkime šios tylumos ir pasitenkinimo, lygindami su kitokia – galingesne – kūryba: idilė irgi amžina, nuolat pasikartojanti forma. Rašytojo knygose atsinaujino „Georgikos“, arba „Bukolikos“, poema žmogaus, atsitraukiančio, norinčio pailsėti nuo troškimų krušos, ir ši poema, keičiantis kartoms, amžinai kartosis. Ji pasirodo, kad vėl išnyktų, – kaip atokvėpis tarp jaudulių, sutelkiant jėgas prieš arba po pastangos, nuolat nerimstančios širdies pasitenkinimo akimirka. Vieni sukuria galybę, kiti – ramybę. Charlesas Dickensas pavertė poema rimties akimirką pasaulyje. Šiandien gyvenimas pasidarė garsesnis, griaudžia mašinos, greitesnėmis apsukomis švilpia laikas. Tačiau idilė nemirtinga, nes ji – gyvenimo džiaugsmas; sugrįžta kaip žydras dangus po audros, amžina gyvenimo linksmybė po bet kokių sielos krizių ir sukrėtimų. Ir Dickensas kaskart sugrįš iš užmaršties, kai žmonės pajus džiaugsmo poreikį ir, pavargę nuo tragiškos aistrų įtampos, panorės iš tylesnių dalykų išgirsti sklindančią poezijos muziką.

 

(1) V. Šekspyras, „Vasarvidžio nakties sapnas“, Raštai, IV t., Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 80.

(2) Senmergė (angl. – Vert.).

 

       Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)