Henrikas Algis Čigriejus. Žiemių pusėje giedra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 104 p.
Dar prieš Velykas turėjusios skaitytojus pradžiuginti Henriko Algio Čigriejaus eilėraščių knygos „Žiemių pusėje giedra“ ne tik pavadinimas, bet ir viršelis žiemiškas. Sakytum, kaip tik tai, o ne ekonominė krizė nulėmė, kad knyga pasirodė tik rudenį. Atkreiptinas dėmesys, kad ir apsnigta pirmojo viršelio sodyba, ir ketvirtojo malūnas, ir vasariškas fragmentas priešlapyje piešti paties poeto. Kurpti recenziją po to, kai Rašytojų klubo salėje knyga buvo pristatyta skaitytojams, kai apie ją intelektualiai, išmintingai, sąmojingai kalbėjo autoritetingų žmonių būrys – malonumo neteikiantis darbas. Jau nebeatrenki, ką buvai pati sugalvojusi dar prieš pristatymą, ką išgirdai ten, o kas šovė į galvą vėliau. Stengsiuosi piktybiškai nepersakinėti kalbėjusiųjų minčių kaip savų, bet ką gali žinoti, kas kada išlįs, todėl iš anksto atsiprašau jų visų – H. A. Čigriejaus, K. Nastopkos, J. Riškutės, V. Sventicko. Kai pajusiu, kad jiems, deja, neprilygstu, paguos eilėraštis:
O pralaimėti tai kartais net reikia –
Ir sveika, ir linksma – nudrėbtas guli ir
klausaisi:
Karkia varnos rūke (galvoje tau miglelė),
Girdėti
Skrendančios gulbės.
(p. 34)
Tik nereikia manyti, kad varnos ir gulbės – tai kokia priešprieša, liudijanti aukštąjį ir žemąjį gyvenimo polius. Paukščių, vardais šaukiamų ar paliekamų tiesiog paukščiais ir paukšteliais, H. A. Čigriejaus poezijoje daugybė, jis myli juos visus, bet neginčytinas jo nuopelnas Lietuvos paukštijai yra būtent varnos reabilitacija, nes XX a. lietuvių poezija įtvirtino skaitytojų sąmonėje proziškos, vulgarios, agresyvios, šiukšlyne besikapstančios varnos įvaizdį, tinkantį tik ironijai. Jei ne H. A. Čigriejus, gamtininko Z. Butkevičiaus žodžiai, kad varnos ir jų giminaičiai – tai intelektualinis paukščių elitas, būtų likę balsas tyruose. H. A. Čigriejui varna ne tik protinga, graži, bet ir iš viso – saviškė. Ir, beje, kas dar, be šio poeto, galėtų tarp žodžių „Visos šarkos ir Nyčės“ (p. 43) parašyti sujungiamąjį jungtuką? Jei kas nežino, paaiškinu: šarkos priklauso tai pačiai intelektualiai varninių paukščių šeimai. Kas kitas panorėtų nelinksmam paukščiui paskaityti „eilių posmelį / Ar pastraipėlę iš Ekleziasto – / Apie rūką, vien rūką... / Gal ir suprastų“ (p. 33) ar pamatytų, kaip „medituoja zuikis“? (p. 89). Juodvarnis, aišku, varnų pusbrolis, todėl tautosakoje, o ir literatūrinėje tradicijoje įtvirtintą jo, kaip mirties pranašo, funkciją H. A. Čigriejus kilniai perleidžia kitiems:
O vasara vėjų ir vasara pievų,
Kur tu taip greitai skuodi?
Palauk ir manęs – jau manim šiurpiai
domis
Vienas draugiškas vakaro suopis.
(p. 47)
Poetas, atrodytų, dažnai besišypsantis, šitaip tarsi visai nejučia perjungia balso registrą, ir pasidaro visai nebelinksma. Suopis ir liktų suopis, net gal ir vakaro suopis, nors šis epitetas neatsitiktinis, jei jo domėjimasis nebūtų „šiurpus“.
Nauja H. A. Čigriejaus knyga sudaryta ne kaip paprastas eilėraščių rinkinys, o kaip knyga, pradedama „Prologu“, po kurio eina du skyriai: „Minorinė tercija“, „Ir mažorinė“. Yra, kaip dera, ir „Epilogas“, beje, parašytas anksčiausiai, dar praėjusiame tūkstantmetyje. H. A. Čigriejui, greta K. Binkio, Maironio, V. Mykolaičio-Putino ir daugybės kitų, labai svarbus ir ne kartą knygoje primenamas K. Donelaitis, taigi „Minorinę terciją“ („Prologe“ bandyta laužyti poeto plunksną, bet ji taip ir nesulūžo) jis pradeda pamokslu, sakomu klasiko tonu, bet ne bėdžiams būrams, o žydinčiai obeliai:
Gal, obelie, jau pablūdai tu? Šitaip žydėti!
Stoviu ašai prie nušvitusio medžio ir vos
nesikeikiu.
Ak, ne dėl žydėjimo, o kad baisingai,
kad jau nebežmoniškai greitai,
Greitai žiedas nukris <…>
(p. 11)
Tačiau metus H. A. Čigriejus dalija kitaip nei K. Donelaitis. Jam svarbūs ne keturi metų laikai, bet dvi tercijos – liūdnoji, prasidedanti tada, kai diena ima trumpėti (tiesą sakant, jau kai byra obelų žiedai), ir linksmoji – kai ji vėl ilgėja, nors džiaugsmas ir liūdesys visada greta. Beje, minorinė tercija A. H. Čigriejaus knygoje gerokai trumpesnė nei mažorinė, nors, ko gero, žmogui visada atrodo priešingai – kad džiaugsmas baigiasi greičiau nei liūdesys, net jei realiai jie truktų ir vienodą laiko tarpą. Mažorinė tercija ilgesnė ir muzikoje, o svarstant apie H. A. Čigriejų, norisi tikėti, kad jo tercijų ilgis liudija, jog knygos autorius vis dėlto išlieka optimistas, nors ir yra „gerai informuotas“ (p. 41), taigi tarsi turėjęs virsti pesimistu.
Kalbėdamas apie varnas ir žvirblius, apie alų ir apie jau kadai atidūkusias jaunas „galvų pametimo dienas“, praėjusias dar tais laikais, kai „vyrai rimti tik pykš pokš, tik pykš pokš viens į kitą / Prie minkštų šunkeliukų, čia pat prie minkštų pagriovėlių / Po taikdario Grįžulo ratais – – –“ (p. 24), apie visokius kitokius nutikimus, H. A. Čigriejus kartais, atrodytų, apsimeta prastuoliu, bet toks jis nėra. Jis tiesiog labai gerai žino, kad viskas laikina, reliatyvu, kad džiaugsmas ir liūdesys perteka vienas į kitą. Štai vienas toks netikėtas sugretinimas: „Storas vaško žvakes mums vis primena pilnos stiklinės, / Tik be liepsnelių, nors kalbos / Kartais būna prie jų net labai šermeninės, / Dar laimė, kad kartais – – –“ (p. 82). Galbūt šitas sugretinimas atsirado, žinant, kad gimtajam pakrašty šermenims visada daromas alus. Aišku, galima būtų pūstis, vaidinti protingesnį nei esi, tik ar verta:
Persikreipęs eini, akmenų prisikrovei?
Na jau ne – čia toks Kantas,
Gal ir skaitęs esi, jo visi pasiskaitę
Ir visi nesupranta
Beveik <…>
(p. 50)
Poetas, pristatinėdamas knygą, be kita ko, sakė, kad joje atpažįstami gimtieji Saločiai (tiesa, gimė jis kaime, bet Saločiai – svarbiausias vaikystės miestas). Akivaizdžiai regimų krašto ženklų lyg ir nėra daug. Gal apie tą kraštą liudija pats nujaučiamas kalbantysis: ne žemaitiškai stačiokiškas, anaiptol ne visada suvalkietiškai taisyklingai išdainuojantis priegaides ar ištariantis ilguosius bei trumpuosius balsius ir ne dzūkiškai meilus. O šiaip, aišku, – Mūša, latviškos „guotinės“ ir žuvelės, privalomos lauktuvės, nuo vaikystės žinomos kiekvienam, kam Bauskė ir Ryga buvo arčiau nei Vilnius ar koks kitas rimtesnis Lietuvos miestas. Stipriai jaučiamos H. A. Čigriejaus eilėraščiuose ir Šiaurės Lietuvos lygumos, kurios, ypač palypėjus aukščiau (kad ir ant stogo), atveria plačiausią panoramą. Apie tą kelių ir vieškelių išraižytą, toli nusidriekiančią lygumą, apie plačias erdves, matomas iš gandro būsto, kurio visos nesančios sienos kaip ištisas langas, minėtame knygos pristatyme daug ir išmintingai kalbėjo K. Nastopka. Tapybiški poeto gandrai ir žmonės kartais gerokai primena A. Gudaičio paveikslus (tai knygos redaktorės Janinos Riškutės pastebėjimas).
Negalima teigti, kad eilėraščiuose – tik prisiminimų žemė. Taip, juose lyg ir nėra modernaus gyvenimo žymių, kartais prisimenama praeitis (jau minėti besišaudantys vyrai, seniai mirusi, visus, ir tuos, ir anuos, ir visą keturkoję bei sparnuotą gyvastį mylėjusi motina, pakruvintas „karo žvyrkelis“ (p. 35), jaunystės vieškeliai, kuriuos kažkas tiesiog įžūliai nudžiovė). Tačiau obelų ir varnalėšų žydėjimas, kur reikia ir kur nereikia besigrabinėjantis vėjas ir raudona vakaro saulė, net jei ir neamžini, vis tiek amžinesni už žmogų. H. A. Čigriejus gyvena su jais ir tarp jų, tarp visokiausių paukščių, žvėrelių bei gyvulių ir moka tuo džiaugtis. Eilutėse – „Gražūs malonūs žiedai varnalėšos / Vasaros metą, vasaros dieną – –“ (p. 54) – girdima Maironio parafrazė, bet joje nėra ironijos (atseit kokie gi jau tie varnalėšos žiedai...). Elegikos, tiesa, su vos jaučiamu autoironijos prieskoniu esama, nes tie gražūs žiedai – vasaros šventės dalis, ir neleista pamiršti, kad šventė turi pabaigą: „Šmaukšt praėjimo toksai botagėlis – // Nepasakysi, kad baisiai skaudžiai“ (p. 54). Kitame eilėraštyje poetas mini praeinančios vasaros „gan juodą“ humorėlį (p. 16). Deminutyvas tarsi turėtų ar galėtų tą žiaurų „humorėlį“ padaryti ne tokį juodą, bet nieko neveiksi – viskas praeina, ir tai knygoje negailestingai kartojama. Tačiau H. A. Čigriejus nepaklūsta tai galingai lietuvių poezijos tradicijai, kuri linkusi apie sunkius ar tragiškus dalykus kalbėti patetiškai laužydama rankas ir ašarodama. Nesutampa jis ir su kai kuriais jaunesniais, kurie kartais nuo esminių gyvenimo klausimų bando prisidengti pajacišku kvailiojimu. H. A. Čigriejus daug išmano ir apie istoriją, ir apie praeinantį gyvenimą, bet tą išmanymą dengia „humorėliu“, dažniausiai, beje, išmintingu ir ne visai juodu. Žmogus jo eilėraščiuose sugeba prasimanyti jei ne džiaugsmo, tai bent jau ko nors nebanalaus, na kad ir po sekmadienio mišių pagoglinėti po pievą (p. 55) ar kiek komiškai nugriūti aukštielninkas į gėlyną, kad geriau įsivaizduotų, kaip atrodys numiręs (p. 65– 66). Dar vienas žavus metaforiškas tokio prasimanymo vaizdas: „<…> snaudžia nuobodis, bet paauglys drąsuolis / Jam riša aitvarą prie uodegos“ (p. 58).
Dievaži, jei viduržiemį paukštis neparašys man laiško ir nepažadės greit parlėkti (p. 38), mokysiuos ir aš tokio aitvaro pririšimo meno. Galgi aitvaras tinka ir pilkai rudens–žiemos depresijai, reikės bent pabandyti, nes juk „artėja artėja labai dėmesingai / Koks nors paskutinis kartas“ (p. 44). Žodyne, beje, viena iš tercijos reikšmių – šešiasdešimtoji sekundės dalis. Į visokias protingas knygas mėgsta užmesti akį ir pats H. A. Čigriejus, pridurdamas: „Suvaikysi tuos mokytus – gal ir teisybė“ (p. 68). Taigi – o jeigu teisybė ir tos dvi gyvenimo tercijos – tik dvi mažytės sekundės dalys? Tada jau tikrai reikia būt pasiruošus „šaukštą padėti / Kniūbsčią ant stalo“ (p. 98). Štai tokie paskutiniai šios knygos žodžiai. Bet ir šiame „Epilogo“ eilėraštyje H. A. Čigriejus anaiptol nėra pesimistas. Tiesiog toks jau tas žmogaus gyvenimas.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)