tekstai.lt

Žmogui atleisti būtina, nuodėmei – niekada. Rašytoja Renata Šerelytė atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus

serelyte
serelyte
       – Miela Renata, Tavo kūrybinis kelias ne toks ir ilgas, tačiau knygų išleidai daug (penkiolika?). Koks „varikliukas“ sėdi Tavyje ir verčia rašyti?

 

       – Suskaičiavau – iš tiesų penkiolika. Dar išleisti trys romanų vertimai. O ar tai daug, ar mažai, sunku spręsti. Yra tokių rašytojų, kurie kepa knygas kaip blynus. Jiems produktyvumu vis tiek neprilygsiu. Tačiau ar produktyvumo kriterijus yra svarbiausias ir vienintelis?.. Rašytojui nereikėtų nei sureikšminti šio kriterijaus, nei nuvertinti.

       O „varikliukas“... Vargu ar įmanoma jį išnarstyti ir pateikti schemą, kaip jis veikia. Ir verčia ne tik rašyti, bet ir mokytis, stebėtis, ieškoti naujos raiškos (keista, kaip daugelis man seniau neįdomių dalykų staiga tapo įdomūs ir verti dėmesio ar, tiksliau pasakius, – nuostabos). Matyt, tas nuolatinės nuostabos bei kūrybiškumo šaltinis, tas „varikliukas“ ir yra tas procentas, skiriantis žmogaus genus nuo žmogbeždžionės (sutapatinti žmogų ir beždžionę ne tik fiziologiškai, bet ir „dvasiškai“ šiandien gana populiaru – pastebiu, pavyzdžiui, kad C. R. Darwino teorija netiesiogiai vyrauja ne tik mūsų politikoje, bet neretai ir žiniasklaidoje, perfrazuojami ir akcentuojami ne žmogiškosios etikos, kurią suformavo religija, postulatai, o kovos už būvį taisyklės, stipriausiojo išlikimas, priemonių (pavyzdžiui, pinigų) iškėlimas aukščiau tikslo). Taigi nenuostabu, kad suteikus tokią reikšmę priemonėms, tikslas nepasiekiamas, o žmogaus kaip kūrybiškos – taigi dieviškos – būtybės statusas apsiriboja atstovavimu stipresniam ar silpnesniam visuomenės sluoksniui, kovojančiam už savo išlikimą. „Varikliukas“ duotas kiekvienam iš mūsų, kiekvienas žmogus – kūrybiška būtybė. Ir dar – turinti laisvą valią. Taigi kiekvienas gali pasirinkti, kur su tuo „varikliuku“ judėti. Pasirinkimo galimybės nebūtinai gali būti teisingos.

 

 

       – Viskas prasidėjo tikriausiai dar Šimonyse, Kupiškio rajone. Teigiama, jog kiekvienas rašytojas ateina iš savo vaikystės, ar ir Tu iš ten?

 

       – Taip, Šimonys – vienas iš etapų. Tačiau prieš tai dar buvo Šepeta (gyvenvietė prie pat Kupiškio), buvo Traksėdžiai Šilutės rajone, buvo Černeščinas Baltarusijoje... Negaliu išskirti nė vieno. Visi jie sudaro vaikystės prisiminimų branduolį, kuriame tiek daug energijos, kad truputį net baisu. Todėl kai šis branduolys skyla, išskirdamas energiją, džiaugiuosi, kad galiu ją panaudoti kaip kūrybinę medžiagą. Žinau, jog energija gali būti ir destruktyvi. Skirta savinaikai arba kitų naikinimui. Taigi man jos kartais ir baugu... būna, kad užrašai kokią eilutę ar kažką panašaus į eilėraštį, nukiši kur į kampą ir bijai atsiversti. Turbūt tai susiję su tolimiausios vaikystės prisiminimais. Matyt, ten kažko būta, ką imu prisiminti (nujausti?) tik dabar, nesąmoningai, per sapnus, vaizdus, kuriuos, atrodo, jau kažkur mačiau...

       Iki šiol vaikystė man išliko kaip labai paslaptinga šalis, kurią gali prisiminti, bet jau nebeaplankysi. Nuolatiniai bastymaisi iš vietos į vietą suformavo kelionių fobiją – liguistai nemėgstu kelionių ir net kalbų apie jas. Todėl tokie svarbūs man namai, namų įvaizdis. Pritarčiau vienai protingai moteriai, kuri pasakė, kad nebūtina keliauti tam, kad pamatytum ką nors įdomaus – tai gali padaryti, žiūrėdamas pro savo namų langą...

 

       – Pasibaigus jaunystės rašinėjimams iškyla ir didysis klausimas – dėl ko rašyti? Pasaulis rieda savo keliu ir tam riedėjimui vargu ar bent kiek daro įtaką literatūros kūriniai?

 

       – Yra ir didysis atsakymas – jei gali nerašyti, nerašyk. Iš tiesų galbūt svarbiausias ir yra ne rašymo tikslingumas (kam ir kodėl), o galėjimas. Norėjimas, troškimas. Šitas troškimas kartais toks stiprus, kad visai nesvarbu, jog viskas jau pasakyta, kad nieko nauja po saule. Matyt, naujas visuomet yra žmogaus noras kurti. Taigi čia ir įtaka pasaulio riedėjimui savais keliais nesvarbi. Nes kiekvienas žmogus – pasaulis. Ir jam svarbiausia, kaip jis veikia save. Kokius peizažus savyje mato. Man labai įstrigo Jūratės Sprindytės žodžiai, pasakyti, kai žuvo profesorius Vytautas Kubilius – „sudužo visata“... Įsivaizduokite, kokia plati gali būti žmogaus siela – visata... Taigi, prarasdami vieną žmogų, prarandame visą pasaulį. Unikalų ir nepakartojamą. Dėl šio unikalaus pasaulio ir rašoma. Ne dėl ko nors kito.

 

       – Debiutavai kaip ir dauguma pradedančiųjų – novelių rinkiniu („Žuvies darinėjimas“, 1995), paskui parašei dar porą smulkiosios prozos knygų („Balandų ratas“, 1997; „O ji tepasakė miau“, 2001). Ar novelė tapo tikruoju tavo žanru? Kodėl visuomenei ji mažiau aktuali negu, pavyzdžiui, romanai? Juk yra buvę ir geresnių smulkiosios prozos laikų…

 

       – Prie išvardytųjų pridėkime ir „Balzamuotoją“ (2006). Kadangi jau turime keturis novelių rinkinius, tai galima sakyti, kad novelė iš tiesų yra tikrasis žanras. (Ją lenktų tik kūryba vaikams – penkios knygos. Paskutinė, „Krakatukų jūra“, ką tik pasirodė.)    Labai mėgstu šį žanrą – dėl jo aiškumo, dėl to, kad novelėje galima aiškiai sudėti akcentus, be to, novelė artimiausia poezijai, poetinei kalbai, kalbos archaikai, pirmapradiškumui (na, čia galbūt turiu galvoje impresionistinės novelės modelį, tokias rašiau iš pradžių). Antra vertus, novelė turi itin turtingą poteksčių gelmę, dėl to ją galima skaityti ne vieną kartą.

       O dėl aktualumo... Pastebėjau tendenciją, kad nemaža jaunų žmonių dalis šiandien neskaito poezijos ne dėl to, kad nemokėtų skaityti, bet todėl, kad nebesuvokia poteksčių. Poezija – kartu ir novelė – didelei skaitytojų daliai tapo neįkandama. Suvokti šių žanrų virpesius reikia atidžios klausos, o net ir įgimtą klausą reikia lavinti. Susidaro įspūdis, kad netgi sąvoka „novelė“ daugeliui pasidarė „nebeįkandama“. Ji įsivaizduojama kaip prozos tekstas, kuriame galima rašyti bet ką ir bet kaip (turbūt daugelis kolegų susidūrė su savotišku pradedančiųjų literatų pamėgtu žanru – „miniatiūra“, kurį ir galima apibūdinti kaip rašymą apie viską ir apie nieką. Tai, ko gero, pats baisiausias žanras, paplitęs rašytojų mėgėjų aplinkoje). O ką bekalbėti apie televiziją, kurioje „novelė“ taikoma „muilo operos“ žanrui (sąvoka „telenovelė“ yra visiška nesąmonė, nes anglų žodis „novel“ reiškia romaną, taigi kalbėti reikėtų apie „teleromaną“). Atrodo, televizininkai sparčiausiai ištrynė ribas tarp žanrų. Tik vargu ar tai galima vadinti nuopelnu literatūrai.

       Išnykus Ezopo kalbai, išnyko ir šifruotos, perkeltinės reikšmės svarba, gal net – poreikis. Daug kas šiandien pasakoma tiesiogiai, „siužetiškai“ (todėl toks populiarus žanras – romanas). Žinoma, ne visas „tiesioginis“ sakymas yra primityvus, seklus, lėkštas – jis neretai susijęs su kūrinio tiesa, jo esme, su tiesos sakymu ir vertybių išpažinimu. Tačiau toks tiesos sakymas ir autoriaus išpažintis turėtų būti autoironiškas. Autoironija gelbsti nuo lėkštumo. Ji gelbsti ir nuo užsižaidimo perkeltinėmis reikšmėmis. Todėl ji taip ryškiai ir neretai skaudžiai sušvyti eilėraštyje ar novelėje. Autoironiški romanai mažiau paveikūs, nes kartais išvirsta į ekshibicionizmą, o ne ironiją. Prisiminus Marko Twaino posakį, kad humoras susijęs su sopuliu, o ne su juokeliais, ir todėl rojuje humoro nebus, nereikia pamiršti, kad ir autoironija nėra panacėja, gelbstinti literatūros kūrinį nuo lėkštumo ar saviniekos.

 

       – Tavo naujausias romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“ – įtaigus, dramatiškas kūrinys. Skaitydamas supratau, jog nebijai būti autobiografiška ir pasakyti savo tiesą – tai subrendusio rašytojo požymis. Kaip pati apibūdintum šį kūrinį?

 

       – Turi praeiti kiek laiko, kad būtų galima ramiai įvertinti kūrinį. Laikas suteikia knygai specifinį matą. Taigi dabar laukiu, kol praeis toji laiko atkarpa, kol galėsiu ramiai vertinti. Kiek ji užtruks – nežinau.

       Tik žinau, kad skaitytojų reakcija buvo labai žmogiška – vieni verkė, kiti juokėsi... Man tai atrodo labai svarbu. Ir juokas, ir ašaros yra panašios prigimties. Juoktis galima ir iš siaubo, o verkti – iš laimės. Literatūra turi būti stipraus jausminio ryšio formuotoja, ypač tokiais laikais, kai jausmai, kaip ir žodžiai, dažnai atrofuojasi dėl aplinkos, jos diegiamos kultūros, tam tikrų vertybių, kurių sąvoka irgi atrofuojasi (pavyzdžiui, dažnai akcentuojamos žmogaus teisės ir laisvės, pamirštant pareigas ir atsakomybę. Arba kai žmogus kelia didelius reikalavimus kitiems, o sau tepritaiko minimalius). „Mėlynbarzdžio vaikai“ man – sunkus, sekinantis kūrinys, po kurio nesinorėjo nieko, parašiusi norėjau kuo greičiau juo atsikratyti, sakyčiau, tai netgi buvo kažkoks desperatiškas noras, nes juk rašytojai linkę tobulinti, taisyti, dailinti savo kūrinių linijas (dialogus, monologus, metaforas ir panašiai), o man to nesinorėjo. Tai buvo toks romanas, iš kurio lengviau išmesti, nei prikurti. Visa tai, ką išmečiau, ir buvo to verta. O štai prirašymai – parašiau kelis per jėgą, „iš reikalo“, nes atrodė, kad kūrinio logikai to reikia – nepasiteisino. Turbūt niekas nežino, ko reikia kūrinio logikai. Juk ji visai ne tokia, kokia remiamės gyvenime. Kūrinio pasaulis – tai ne atspaudas ir ne fotografija. Čia ir logika kitokia. Čia sapnas ar kliedesys gali geriau patarti, nei protingas, logiškas „išmąstymas“.

 

       – Rašai knygų apžvalgas, recenzijas, todėl perskaitai nemažai kūrinių – ir verstinių, ir lietuvių autorių. Kaip dabartinė lietuvių proza atrodo platesniame kontekste? Kokių staigmenų (ir pasiekimų) lauktum iš savo kartos prozininkų?

 

       – Toji dabartinė proza – labai marga. Galbūt galima suskirstyti ją į kartų literatūrą, į tam tikrų literatūros madų, nuotaikų, stilių poskyrius. Bet skirstymai neretai būna formalūs, o atsitinka ir taip, kad koks nors reiškinys neišsitenka savo „stalčiuke“. Tačiau nykstančios ribos sukelia ir tam tikrą pavojų – mėgėjiška literatūra, o ir apskritai mėgėjiškas menas, kartais priimamas neadekvačiai. Jeigu mėgėjiški reiškiniai pretenduotų į profesionaliam menui keliamus reikalavimus, juos kartais netgi įvykdydami, būtų netgi gražu, tačiau kad neretai nepretenduoja, apie įvykdymą – net juokinga kalbėti. O ir visuomenėje pastebima tokia tendencija – neskiriamas mėgėjiškas ir profesionalus menas, nes arba neturima vertinimo kriterijų, arba jie atrofavęsi (geras pavyzdys – vaikų darželiai, po kuriuos važinėja ir profesionalūs, ir visiškai mėgėjiški teatro kolektyvai; darželių vadovybės sprendimai, kuriais remiamasi priimant vieną ar kitą kolektyvą, kartais itin originalūs).

       Tas tinka ir literatūrai. Nepulsiu kapoti autorių mėgėjų – juk negalima atimti iš žmogaus saviraiškos laisvės. Tačiau reikėtų skirti, kur yra saviraiškos laisvė, kur – profesionalus kūrinys. Juk pastarasis, be saviraiškos galimybių, dar atstovauja ir šaliai, jos kultūrai, neretai – aukščiausiu lygiu. Ir lietuvių literatūra šiame kontekste man atrodo visai padoriai. Žinoma, trūksta geros pramoginės literatūros – tokią irgi reikia mokėti rašyti. To neretai imasi patys jauniausi autoriai – rašytojais juo vadinti dar kartais nedrąsu – tačiau pernelyg didelis maksimalizmas jiems dažnai pakiša koją. Betgi iš jų galima laukti staigmenų.

       O ir iš vyresniųjų galima. Anava Laura Sintija Černiauskaitė gavo Europos Sąjungos literatūros premiją – argi tai ne Lietuvos literatūros pripažinimas?.. Džiaugtis tuo reikėtų. Apskritai iš L. S. Černiauskaitės visada tikiuosi geros literatūros, kuri nepalieka skaitytojo abejingo. Tą galėčiau pasakyti ir apie Jaroslavą Melniką. „Rojalio kambarys“, „Pasaulio pabaiga“ ir „Tolima erdvė“ – labai įdomūs ir lietuvių literatūrai, kaip agrarinio sentimentalizmo atstovei, labai neįprasti kūriniai.

 

       – 2006 m. išleidai eseistikos rinkinį „Laukiniai mėnesiai“. Gintaras Beresnevičius spėjo parašyti komplimentą: „Tai šmaikštus rašytojos kirtis kasdienybės niūrumui. Ir šiaudas mums, čia besimurdantiems.“ Kaip manai, kodėl sumenko lietuvių rašytojų pilietinis aktyvumas – jų publicistikos balsas vos girdimas, poveikis – nė nejuntamas.

 

       – Vadinti „Laukinius mėnesius“ eseistika – nelabai tikslu. Žanro požiūriu tai knyga, kurią galima pavadinti „miksu“. Joje yra ir autobiografinių pasakojimų (juos vadinčiau memuarinėmis „miniatiūromis“), ir satyrinių eilėraščių, ir netgi – humoreskų. Šis į Raudonąją knygą įtrauktas literatūros žanras man apskritai atrodo išskirtinis, nepaprastas, juolab kad ir gyvuosius klasikus teturime tik du – Vytautę Žilinskaitę ir Juozą Erlicką. Labai mėgstu šiuos rašytojus ir laikau juos nepralenktais. Niekas turbūt jų artimiausiu metu ir nepralenks – ypač šiuolaikinis humoras medinėmis kojomis. (Man dar labai patinka trumpi G. Beresnevičiaus kūrinėliai, kuriuose jis originaliai traktuoja istoriją ir mitologiją – jo kūrinių paveikta parašiau „Tegyvuoja institucija“, kurį laikau vienu iš geriausių „Laukinių mėnesių“ tekstų.)

       Publicistika nėra labai įdomus žanras. Nežinau, kiek „Laukiniuose mėnesiuose“ publicistikos. Geriau, kad jos ten visai nebūtų. Nes visa publicistika mažiau ar daugiau moralizuoja, o šiuolaikiniai skaitytojai, ypač intelektualai, labai nemėgsta moralų. Užtat niekas ir nepasigenda pasakėčios kaip aktualaus žanro. Niekas neberašo pasakėčių. Ir gerai daro. Kam čia būtų malonu, jei išvadintų priplėkusiu nuoboda, tautos mokytoju, inertiško stiliaus savininku ir pan. Viską jau parašė Ezopas ir Simonas Stanevičius.

       Rašytojo pilietinis aktyvumas – tai jo kūryba. Kuo ji bekompromisiškesnė, drąsesnė, atviresnė – tuo rašytojas pilietiškesnis. Pilietiškumo, kuris ekshibicionuojamas gatvėse, ant statinių, aš nelaikau pilietiškumu. Gal tai tikrojo pilietiškumo trūkumas.

       Suklūstu, pavadinta publiciste. Ir galvoju, ką tai reiškia. Ką apskritai reiškia publicistika šiandien – dėl ko ją verta rašyti. Dėl to, kad taptum žinomas, ar dėl to, kad kažką pasakytum žmonėms? Ar tie žodžiai turi nors kokią reikšmę, ar jie nenuskęsta paviršiniuose biurokratinės, kanceliarinės, politinės, žurnalistinės kalbos sūkuriuose?.. Biurokratinė kalba – labai galinga ir paglemžianti bet kokį nuoširdesnį, kūrybiškesnį kalbos sukibirkščiavimą, praryjanti kalbos asmeniškumą bei kalbančiojo teisę būti savimi ir šitos teisės supratimą, palaikymą, – kuo toliau, tuo labiau įsitikinu. C. S. Lewisas trečioje „ Kosminės trilogijos“ dalyje „Klaikioji galybė“ , savitai interpretuodamas Babelio bokšto temą, sumaišo ne pasaulio tautų, o biurokratinės kalbos klišes ir bruožus: ir juokinga, ir baisu, ir tai žymi šiuolaikinio Babelio bokšto griūtį.

       Publicistika arti šios biurokratinės kalbos. Ir ši kaimynystė – pavojinga. Nes labai lengva perimti suformuluotus teiginius (tai, kad jie nieko nereiškia, kita kalba) ir klišes, ir pamiršti, kokia yra gyvoji, tikroji kalba žmonių, o ne klerkų, ne vartotojų kalba. Šiandien tai ryškiai iliustruoja žurnalistika. Ypač kai trūks plyš ieškoma sensacijos, nesvarbu kur – politikoje, popkultūroje, kultūroje ar visuomenės gyvenime.

 

       – Kas Tavo gyvenimo bei kūrybos kelyje buvo ir yra didieji autoritetai? Iš kokių rašytojų ir ko pavyko pasimokyti?

 

       – Knygos man nuo ankstyvos vaikystės buvo ir draugai, ir mokytojai, ir įkvėpimo šaltinis. Graikų mitai, įvairių tautų pasakos ir legendos, fantastinė literatūra („Zenito“ serija, kurios dabar ieškau knygynų skyriuose, vadinamuose „antikvariniais“, ir jei kokią randu, tai iškart nusiperku), „Kriminalistikos keliai ir klystkeliai“, „ Mikrobų medžiotojai“ (apie mikrobiologijos mokslo atsiradimą ir plėtrą), A. Diumas, V. Hugo, H. de Balzacas... Perskaičiau tiek daug ir visko, kad ir šiandienai dar užtenka. Bet patys mylimiausi tebėra Ch. Dickensas, G. K. Chestertonas, E. A. Poe, G. de Maupassant'as, visai neseniai atradau man labai svarbų autorių – C. S. Lewisą, „Narnijos kronikų“ autorių (jo „Kosminė trilogija“ – neeilinis kūrinys, gaila, kad nei kritika, nei kolegos rašytojai jos tarsi nepastebėjo...). Pridėčiau dar ir filosofą Teilhard’ą de Chardiną (Tejarą de Šardeną) – krikščioniškos evoliucijos teorijos atstovą. Ir – G. Bernanosą, kurio „Kaimo klebono dienoraštis“ ir „Po šėtono saule“ atskleidė labai skaudžias ir sunkias tikėjimo paslaptis. Kaip nepaminėsi rusų literatūros – F. Dostojevskį („Kipšus“ skaičiau dar neišverstus, rusų kalba, pavaduodama brolį katilinėje – ūžė „gazuoliu“ kūrenamos krosnys, nuotaika slogiai nepamirštama, lyg tikrai būčiau pragare, tačiau lengvesnių nuodėmių „skyriuje“), N. Gogolį („Vakarai viensėdyje prie Dikankos“), M. Bulgakovą, A. Puškiną, M. Lermontovą (Tamarą skraidina demonas, kažkodėl įstrigo šis epizodas, mat labai didingas, savaip komiškas – gal Tamara paniškai bijo aukščio?), A. Fetą, A. Achmatovą ir daugelį kitų. O Dante's „Pragaras“ ir M. de Cervanteso „Don Kichotas“ – knygos, be kurių neįsivaizduoju jokios asmeninės bibliotekos. Taip pat – be senovės graikų ir romėnų literatūros kūrinių.

       Puiki buvo „Vagos“ leidžiama novelistikos serija: nemažai šios serijos knygų irgi turiu savo bibliotekoje, dalį „sumedžiojau“ knygynų skyriuose, kur sunešamos parduoti senos knygos: „Anglų novelės“, „Amerikiečių novelės“, „Prancūzų novelės“, „Lotynų Amerikos novelės“ ir daugybė kitų. Tiesą pasakius, per mažai skaitau poezijos – tai nedovanotinas minusas, nes niekas taip neįkvepia ir nepamoko, kaip gera poezija. Mėgstu E. Dickinson, E. L. Mastersą, H. Radauską, daugelį šiuolaikinių lietuvių poetų (labai artimos man pasaulėjautos – J. Strielkūnas, V. Šimkus), didelį įspūdį paliko T. Venclovos rinktinė „Kitaip“.

       O mokausi kiekvieną dieną, ir ne tik iš autoritetų. Mokymosi procesas niekada nesustoja.

 

       – Turbūt niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje gyventi nėra lengva. Vienus vargina nepritekliai, kitus – moralės ir sąžinės stygius, trečius – valdžios ir pinigų godulys… Ko palinkėtum XXI amžiaus lietuviui? Kokią Lietuvą norėtum perduoti (palikti) savo vaikams?

 

       – O ar apskritai gyventi lengva?.. Juk negalime užsimerkti ir nematyti to, kas darosi aplink – ir nepriteklių, ir moralės trūkumo, ir godumo... G. K. Chestertonas „Ortodoksijoje“ rašė, kad budistų vienuoliai dažniausiai vaizduojami užsimerkę, atitrūkę nuo pasaulio, o krikščionių kankiniai – skausmingai atviromis akimis, įtempę žvilgsnį, tarsi skrosdami juo aplinką. Ką tai reikštų?.. Kad galime rinktis žiūrėjimo būdą?.. Galbūt. Tik atviras žvilgsnis turbūt skaudesnis, nes turi ne atsiriboti nuo pasaulio ir jo kančios, o būti to kenčiančio pasaulio dalimi. „Skaudančio Kristaus kūno sąnariu“, kaip pasakytų G. Bernanosas. Juk tokiais sąnariais yra net tie, kurie kenčia nuo moralės ir sąžinės trūkumo, nuo valdžios ir pinigų godulio... Argi galima besaikį valdžios troškimą ar korumpuotą veiklą, asmeninės gerovės tokiais būdais kūrimą vadinti palaima? Ne, juk tai kančia. Man gaila tų žmonių. Nereikia ant jų pykti. Manyčiau, kad gal užuojauta jiems – būtent jiems, labai įtakingiems ir turtingiems, o ne tik skurde gyvenančioms vargo pelėms – padėtų. Žinoma, tai neturi nieko bendra su įstatymų ir žmogiškosios etikos pažeidimais: už tai reikia atsakyti čia ir dabar. Reikia skirti žmogų ir nuodėmę – jeigu žmogui atleisti galima, tai nuodėmei – niekada.

       Norėčiau, kad Lietuvoje būtų labiau įsiklausoma į nuomones ir jų paisoma. Kad nebūtų dalijamasi į dvi stovyklas: vieni už, kiti prieš. Nes paprastai tarp kategoriškų ir susipriešinusių nuomonių plyti tuščias ir negyvas plotas. Vakuumas. Labai svarbu, kad kritiška nuomonė nebūtų suvokiama kaip puolimas, kaip kerštas ar kažkas labai asmeniško, kad išmoktume džiaugtis kolegų laimėjimais, o ne jiems pavydėti, šypsotis į akis, o už nugaros apkalbinėti ar šmeižti. (Niekada nenorėjau tikėti tokiu kultūros žmonių elgesiu, netgi ant savo pirmosios knygos nugarėlės parašiau, kad žiūriu į rašytojų bendriją kaip į švarią erdvę, vaisingą žemę, – deja, šiandien taip tvirtinti turbūt nebegalėčiau...) O juk rašytojas turėtų kasdien kautis ne tik su tekstų chimeromis ir problemomis, su Jagais ir vėjo malūnais, bet laimėti nors ir nedidelę asmeninę kovą, pavyzdžiui, suduoti smūgį savo ambicijoms, išdidumui, nepelnytai puikybei. Gal ta kova ir nebus tokia matoma, tačiau labai svarbi pačiam kovotojui. Ir ji suteikia tokios naudos, kurios pervertinti neįmanoma.

       Linkėti XXI a. lietuviui būtų galima visko, bet to daryti nesirengiu. Tegu tas lietuvis pirma suvokia, ko jam reikia linkėti, kas jam gyvybiškai svarbu. Tada bus galima to ir palinkėti. O vaikai patys kurs savo Lietuvą. Gal jie visai kitaip ją įsivaizduoja, nei mes... Svarbiausia, kad būtų atviro žvilgsnio galimybė. Ir kad dabartinio pasaulio teisės bei laisvės neatrofuotų žmogaus pareigų šeimai, tautai, valstybei.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)