tekstai.lt

Imelda Vedrickaitė. Algirdo Landsbergio herojus: mito valktis ar praregėjimo iliuzija

algirdas_landsbergis
algirdas_landsbergis
       Iš neužrašytos kronikos: Birželio dvidešimt trečią šventėme A. Landsbergio aštuoniasdešimt penktąjį gimtadienį. Algimantas ir Teresė A. Landsbergiai Maironio lietuvių literatūros muziejui patikėjo saugoti rašytojo archyvą. Jame rasime nepublikuotas rašytojo pjeses, pasakas ir kai kur paraštėse – jo mėgtą piešti ir draugams dovanoti trimituojantį angelą.

 

       Laikas vis dar mėgina Algirdo Landsbergio prozos, gravituojančios tarp egzistencializmo ir postmodernizmo, tvermę (1). Šiandienos literatūros kritika prieštaringai vertina A. Landsbergio romaną „Kelionė“: Tomas Venclova jį laiko ne prastesniu už populiariąją Antano Škėmos knygą „Baltoji drobulė“, o Bronius Vaškelis teigia, kad „Kelionė“ neišlaikė laiko bandymo (2). Tačiau, anot Jūratės Sprindytės ir Ingridos Ruchlevičienės, laiko išmėginimams atsparios išliko A. Landsbergio novelės ir dramos. Į rašytojo kūrybinį palikimą įdėmiau pažvelgti įpareigojo ne vien jubiliejinė data. Naujausioji lietuvių proza atgaivino rezistencijos temą, būtiškai svarbią ir itin išplėtotą egzodo literatūroje (3). Susigundėme pasekti šios tarsi feniksas atgimstančios temos kelius.

       A. Landsbergis, „Žvilgsniuose“ maištavęs prieš literatūrines konvencijas, kartu su broliais Jonu ir Adolfu Mekais ir Leonu Lėtu, pasirinko prieštaringą, pasakiškumo ir istorinio aktualumo jungtį (4). Iš šios samplaikos naujausia postmodernistinė lietuvių literatūra paveldėjo žaidimo ir tragizmo dermę. Iš „nužemintųjų“ kartos ji perėmė ir savaip tebežaidžia ir jos didžiąja tema – herojiško pasiaukojimo tėvynei mitu ir jo demitifikavimu. Herojaus įvaizdžio ambivalencija šiuolaikinėje prozoje įsitvirtino heroikos ironizavimu bei sarkastišku santykiu su pasauliu. Pasiaukojimas kaip beprotybė, baimės amžiaus mechanika vėl išėjo į literatūros svarstymų areną (Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“, Herkaus Kunčiaus „Ne/pasigailėti Dušanskio“). Dabarties „nuogas žmogus“ nebekalba apie tėvynę, – jis tėvynę atranda savo kūno teritorijoje. Šis pabrėžtinai kūniškas žmogus sukyla prieš manipuliuojančias vyresniųjų skleidžiamas ideologijas. Maištas stumia į socialinę izoliaciją. Tokia žmogaus autonomijos kaina pasaulyje, kurį valdo galios principas. Tačiau tik taip žmogus iškovoja savo prigimtinę laisvę. Laisvė, o gal tik jos iliuzija, „naujiesiems rezistentams“ kainuoja vienatvę (Sigito Parulskio „Murmanti siena“, Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“). Ir A. Landsbergio užgauta rezistencijos heroizmo styga mūsų literatūroje ataidi pranašingais Nijolės Gražytės-Maziliauskienės žodžiais: „Bus rašoma apie juos, bandant analizuoti jų istorinę ir politinę reikšmę, dažnai su paslėptu kaltės jausmu, nejučiomis norint save įtikinti, kad skirtumą tarp pabėgančiųjų ir liekančiųjų kovoti lemia aplinkybės. Ir bus rašytojų, kurie bandys juos giliau analizuoti, ne vien iš tautinės, bet ir universalinės perspektyvos, kurie bandys suprasti ne vien tai, ką jie reprezentavo, bet kas jie iš tikrųjų buvo.“

 

       Kritikė įžvelgė A. Landsbergio kūrybos konstantą – konfliktą tarp to, kas yra žmogus ir ko iš jo reikalaujama kraštutinių sprendimų valandą (5). Tautos gyvybingumą, pasak Vytauto Kavolio, lemia pasipriešinti gebantys žmonės, kurie atlieka beprotišką, savisaugą paneigiantį aktą. Algirdas Julius Greimas, analizavęs rezistencijos sąvoką, teigė, kad tautos išlikimas priklauso nuo to, ar „atsiras pakankama ir pajėgi pakaita iš nepasiruošusių ir nekvalifikuotų savanorių“, ar susiformuos „nerimtų žmonių“ sambūris (6). Šiai temai A. Landsbergio kūryboje kritika skyrė itin daug dėmesio (šiuo aspektu apie dramą „Penki stulpai turgaus aikštėje“ rašė Rimvydas Šilbajoris, Liūtas Mockūnas, Dalia Kuizinienė). Jie visi pabrėžė A. Landsbergio deheroizavimo pastangą, rezistencijos išsisėmimą, heroizmo nuovargį ir didžiausią pralaimėjimą – žmogiškumo prarastį. Abi kovojusios pusės pasirodė kaip pralaimėtojai, „istorijos pasmerkti sunaikinimui“ (7). Įsismelkęs į savo epochos laiką, A. Landsbergis, kiekvienąkart paklusdamas meninės „tiesos“ dėsniams, tą laiką įrašė egzistenciniais savo personažų pasirinkimais. Maišto dvasia neišvengiamos mirties akivaizdoje liudija A. Landsbergio pasitikėjimą žmogiškumu net ir „baimės amžiuje“. Albert’o Camus pastanga apibūdinti esminę XX a. aistrą – baimę – siejasi su A. Landsbergio personažų baime „atplėšti“ mito priedangą nuo realaus laiko išgyvenimo. Bijoma susidurti su likimo mechanikos begalybe (novelė „Eisena“), naikinančiu Dievo veidu (novelės „Ilgoji naktis“, „Veidas aštriais žandikauliais“) arba nepakeliama tuštuma (novelė „Dangūs tuštėja, dangūs pildosi“).

       1946-ųjų lapkritį A. Camus rašė apie baimę tylos ir prievartos amžiuje. Jo žodžiai priglunda prie ankstyvųjų A. Landsbergio novelių („Ilgoji naktis“, 1956) idėjų: „Mes gyvename siaubo apsuptyje todėl, kad žmogus visas jau atiduotas istorijai ir nebegali atsigręžti į tą savo dalį, tokią pat tikrą, kaip ir jo istorinė dalis, kurią atgauna išvydęs pasaulio grožį ir jo pavidalus, todėl, kad mes gyvename abstrakcijų pasaulyje, kontorų ir mechanizmų, absoliučių idėjų ir niuansuotų mesianizmų pasaulyje. Mes dūstam tarp žmonių, kurie įsitikinę, jog yra absoliučiai teisūs, nesvarbu, ar kalbama apie jų mesianizmus, ar apie jų idėjas. Ir visiems, kurie negali gyventi be dialogo ir žmonių draugystės, toji tyla reiškia pasaulio pabaigą“ (8).

       Suardytus draugystės saitus baimės amžius pakeitė abstrakcijų ir kontorų mechanika, pasikėsinusia net į meilės prieigas – kiekvienam duotą pasaulio grožio suvokimą. Kaip tik estezio ir ideologijos santykyje, mito ardyme ir jo rekonstravimo būtinybėje R. Šilbajoris įžvelgė A. Landsbergio prozos branduolį. Pabrėžęs, kad A. Landsbergis kūryboje be išlygų teikė pirmenybę estetiniams, o ne ideologijų uždaviniams, kad jis „tiki žmogų“, o ne kokią jo susikurtą ideologiją, R. Šilbajoris teigė, kad visuose A. Landsbergio kūriniuose dominuoja vienišas žmogus, dvidešimto amžiaus pranašas, kurio maištingas šauksmas „ne“ skamba tyruose (9).

       Dauguma rinkinio „Ilgoji naktis“ novelių plėtojo pasmerkto, bet prasmingo maišto idėją. Novelėje „Eisena“ pomirtinio maišto, maišto skaistykloje, groteskas apnuogino beveik nematomą ribą tarp heroizmo ir nusikaltimo. Ši riba vos skiria žmogaus norą išlikti bet kokia kaina, išsaugoti savo gyvastį ir čia pat kylantį jo maištą prieš likimo administracijos mechanizmą – likimo raštininkus, – įrašančius žmogų į išbandymų eilę. Sibiro speige į paskirstymo punktą eina tremtinių minia. Ji pradeda begalinę eiseną, kuri nesibaigia ir po „herojaus“ mirties. Merdintis tremtinys, nešdamas mirštantį vaiką, mintis sutelkia į kišenėje suspaustą vynuogių cukraus dėžutę, gyvybės garantą. Jis nespėja nei pats pasinaudoti savo ypatingu maistu (ne bet koks, o vynuogių cukrus), nei padėti vaikui. Visą gyvenimą mokęsis išlikimo gudrybių, stengęsis įsiteikti galingiesiems, prancūzų kalbos mokytojas savigarbą atgauna tik po mirties, kai pasirinkimas veikti nebeturi prasmės. Pomirtinėje kafkiškoje raštinėje, kurios dailios spintos mirusiam ir to dar „nesuvokiančiam“ mokytojui primena brangias ir stilingas dekano kabineto spintas, kalinys ima maištauti. Jis atmeta raštininko gundymus pereiti į galingųjų luomą. Intelektualumo nuoroda čia svarbi. Juk intelektualai, tikint ir A. Camus, ir A. Landsbergiu, yra atsakingi už „absoliučias idėjas ir niuansuotus mesianizmus“. Raštininkas fiksuoja myriop pasmerktuosius (į pragarą žengiančius), tampa pagrindine likimo mechanizmo detale, maištą palaužiančios galios vykdytoju. Raštininkai – „galingiausia žmonių grupė žemėje“ (10). „Eisenoje“ A. Landsbergis sukūrė įtaigų vidinį monologą – desperatiškų minčių sąmyšį. Šią kalbėsenos faktūrą rašytojas vėliau išplėtojo novelėje „Giesmės gimimas“. Beje, H. Kunčiaus pamėgtas herojų–pabaisų mintijimas, tarybinių kino kronikų kalbėsenos imitacijos priklauso tam pačiam kalbos–sąmonės skerspjūviui, tos pačios sąmonės kalbinei scenai. „Giesmės gimimo“ kulminaciją (liaudies daina choristas pertraukia lotyniškai giedamą giesmę) A. Landsbergis įkomponavo koncerto „rėmuose“, tiksliau – žiopčiojančio saugumiečio choristo gerklėje. Maišto vieta – gerklėje, kalboje. Giesmė skelbia šlovę, primena galios mitą, jį sutapatina su šlovinančiu giedančiu kūnu. Giedojimas tampa magišku būdu įsitraukti į galios lauką. Netgi užmirštą trauminę istoriją maištaujančio kūno atmintis spazmiškai atgaivina prieš sąmonės valią užmiršti. Šią temą rašytojas išplėtojo vėlyvosiose novelėse, kuriose dominavo yrančios kalbos kaip yrančio mito, žlungančios pasaulio darnos ir jos atkūrimo–sukūrimo moduliacijos („Trys psichiatrai pienių lauke“, „Žodžiai, gražieji žodžiai“). „Giesmės gimime“ buvusį stribą persekioja partizano traiškomo kaklo vaizdas ir nežmoniškas klyksmas, aukos agonija. Ypatingos aplinkybės (ideologinis prižiūrėtojas atsidūrė už jo įtakos ribų) išmušė iš pusiausvyros ypatingos paskirties choristą. Desperatiškai gindamas savo socialistinę „liaudišką“ ir „tautišką“ tapatybę, jis įsiterpė į choro atliekamą lotynišką giesmę – stipriu tenoru užtraukė lietuvių liaudies dainą ir tuo „išsidavė“. Pati save griaunanti herojinė programa yra pamėgtas A. Landsbergio kūrybos paradoksas. Tačiau kas yra herojinės programos autorius ir jos vykdytojas?

       Vieną tuomet ir iki šiol aktualų autorinės mitologijos scenarijų pateikė A. J. Greimas (beje, tais metais išleista ir A. Landsbergio pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje“). 1966 m. „Metmenyse“ jis paskelbė etiudą „Mitai ir ideologijos“. Jame „Santaros–Šviesos“ sąjūdį ragino kurti lietuviams naujus mitus, reikalingus tautai apsivalyti ir išlikti (rašė apie tolerancijos, pralaimėjimų šventimo, Pilėnų atsparumo, Geležinio Vilko, arba Vilniaus šlovės, ir Kudirkos mitus): „Problema yra duoti gydomuosius sprendimus tautai. Dėl to ir susidaro du – mitų ir ideologijų – planai. Kultūrinis sambūris, nešąs atsakomybę ant savo pečių, turi išreikši visus mitus ideologijomis, atrinkti priimtinus mitus ir galvoti, ar jais galima ir reikia tautai ir žmogui gyventi. <...> Tik įsisąmonindami ideologijų ir jų pasirinkimo galimybes, mes darome mokslišką darbą, o ne „svieto muilinimą“ ir kartu atliekame savo įsipareigojimą tautai“ (11).

       Kad ir koks buvo racionalus A. J. Greimo nusiteikimas (geriau kurti naudingus mitus, nes be jų neįmanoma apsieiti), pats užmojis modeliuoti tautos mąstymą kiek primena simbolį raštininkų kontoros, reguliuojančios pasmerktųjų srautus. Dramoje „Penki stulpai turgaus aikštėje“ nuskambėjo identiška modeliavimo, skulptoriaus lipdymo, žmonių masės nukreipimo gaida. XX a. obsesiją – paversti žmogų inertiška materija ir ją iš naujo suformuoti į norimus darinius – A. Landsbergis dramoje „Penki stulpai turgaus aikštėje“ įvaizdina partizano ir tardytojo pora, kuri tik paviršutiniškai žvelgiant yra antagonistinė. Ją vienija ne tik abipusio pralaimėjimo, bet ir partizano–skulptoriaus ir tardytojo–teisininko profesijos, formuojančios „kūną“ ir „tiesą“. R. Šilbajoris intelektualo nešamą naštą minėtoje dramoje apibūdino kaip reikalaujančią titaniškos jėgos: „Simbolinė ir mitologinė dramos dimensija stipriai pabrėžiama jon įvesta Pasakotojo figūra. Tai racionalus, net akademiškas žmogus, atėjęs iš kažkokios ateities civilizacijos, atstovaujančios tokiai žmonijos išsivystymo stadijai, kurioje jau nebėra absoliutinių moralės reikalavimų. Iš tiesų, visas vaidinimas žiūrovui pateikiamas kaip šito akademiko „paskaita“ apie žmones, gyvenusius „palyginti netolimoj“ praeity, ant kurių nukrito „kraštutinių reikalavimų ir visuotinių sprendimų dangus“. Šie žodžiai turi pasibaisėtiną prasmę, nes juose glūdi mintis, kad poetiškos vizijos idealas žmogų išaukština tik tol, kol jis lieka nepasiekiamas kaip dangaus skliautai. Kada gi jis nusileidžia ant mūsų kaip kategorinis imperatyvas, jis mus visus sutriuškina“ (12).

       A. Landsbergio kūryboje ideologija virtęs mitas, įtikėta pasaka, sutriuškina visus – ir mito vertėjus, ir jo vykdytojus (kaip novelėje „Rašytojas M. lankosi N. mieste“). Pasitikint A. J. Greimo mintijimu apie mitizuotojų ir vykdytojų kartas, jaunosios kartos yra joms primestų ideologijų vartotojos, „bet ideologijų darbininkais ir konstruktoriais yra kitos kartos žmonės“. Anot A. J. Greimo, mitus kurti gali keturiasdešimt metų perkopusi karta. Taigi šiandienos ideologijų konstruktore galėtų tapti S. Parulskio, H. Kunčiaus, M. Ivaškevičiaus, A. Jakučiūno karta.

       Dramą „Penki stulpai turgaus aikštėje“ ir novelę „Ilgoji naktis“ sieja rašytojo mąstomas herojinis rezistentų pasiaukojimas ir mirties horizontas. Novelėje pinasi dvi pasakojimo linijos: partizanų ryšininkės, jaunamartės Rimos, ir jos budelio, herojiškam poelgiui besikaupiančio rusų stribo Vasilijaus gyvenimų trajektorijos. Tai du pokario jaunuoliai, nematomos galios įstumti į jiems „paruoštas vartoti“, kaip rašė A. J. Greimas, pasirinkimų klišes. Dviejų likimų sankirta, atsitiktinumų sankaba gali atšaukti mirtį ir dvasios merdėjimą. Vasilijus svarsto apie pabėgimą su Rima, bet nesiryžta. Vienatvės minutėmis jis ima abejoti anksčiau absoliučiai teisinga atrodžiusia kova už komunizmo idealus: „Jis buvo vienas, geležies lietuj, mirties akivaizdoj. Sovietinė liaudis nebeegzistavo“ (13). Tačiau dėl savisaugos jausmo Vasilijus nesiryžta nieko keisti.

       R. Šilbajoris atskleidė šių dviejų jaunų herojų vertybinę „geometriją“. Rūsyje – nugalėta Rima, virš jos – nugalėtojas Vasilijus; novelės tėkmė šį atspindį apverčia – Rima suvokia savo aukos prasmę, galutinai susitapatina su Žanos Dark įvaizdžiu: „Jos veidas nušvito, kaip žaibo atvertas, su giliomis džiugiomis akimis. Saulė apšvietė jos plikai nuskustą galvą“ (14).

       Plikai nuskusta Rimos galva, kaip aiškėja iš visos novelės kompozicijos, reiškia ne tik kūno paniekinimą, nuvainikavimą, moteriškumo pažeminimą, bet ir galutinai nutrauktus ryšius su šeima (motina, mylimaisiais). Plaukų izotopija paruošia skaitytoją kulminacijai, ribiniam herojės savivokos momentui. Ji pasitinka mirtį, suvokdama gyvybės paaukojimo prasmę: „Jos tauta turi pati savo kelią“ (15). Ar tai paminklinis, amžinai sustingęs prasmingo maišto vaizdas, ar patetika? Literatūrinės įtaigos trūkį užlygina novelės motto, kurį galima perskaityti ir kaip A. Landsbergio ironiją herojinės gestikuliacijos adresu. Jis cituoja Williamo Shakespeare’o žodžius, dviprasmiškai išaukštinančius mirties didybę: „and it is great to do that thing that ends all other deeds.“ Mirti pasiunčiami jaunuoliai, bet ne tie anonimai, kurių idėjomis jaunuoliai vadovavosi. Novelės pavadinimas „Ilgoji naktis“ pabrėžia mirties laukimo kančią, tačiau jį galime perskaityti ir kaip ilgai trunkančio heroizmo dinamiką: per ilgai trunkantis maištas išsekina tikėjimo ir veiksmo polėkį, bet kančios trukmė gali subrandinti ir tikėjimą aukos prasme.

       Naujausioji lietuvių proza kalba tik apie užsitęsusio maišto nuvargintą herojų, pralaimėjusį „civilizacijos lukštą“, anot Ramūno Kasparavičiaus. Dramos „Penki stulpai turgaus aikštėje“ skulptoriaus Antano vidinis sąstingis kaip simbolinis kraitis atiteko turbūt ryškiausiai šiuolaikinei novelei rezistencijos tema – R. Kasparavičiaus „Visų gražiausia“. Visi šios novelės personažai amžiną sielos įšalą perėmė iš Lietuvą alegorizuojančios veikėjos (savo vaikus paaukojusios tėvynės įsikūnijimas). Alegorinis personažas, sustingdęs naujaip matomus herojus – tai partizanų ryšininkė, o vėliau ir partizanė, poetė, „čiudokė“ Dalia, po aborto išgyvenusi vidinę tuštumą ir lindėjimo miške beprasmybę. Skulptūros ar įšalo šaltis – herojaus paminklo dalis. Pasakojimą R. Kasparavičius organizuoja kaip dokumentinį kino filmą, kuriame herojinis veiksmas montuojamas bei analizuojamas iš saugaus atstumo. Istoriją čia komentuoja istorikas, psichologas, buvęs partizanas. Veiksmą stebinti kamera fiksuoja uždarą partizanų grupę, nesusiduriančią nei su priešu, nei su ginama tauta. Maistą atnešantys kaimiečiai stebi grupę kaip atokią dramos sceną, svarstydami, kiek dar spektaklis tęsis: „Aklavietė. Visi tą žinojo, bet paaiškink gyvam žmogui, kad ne taip, sakyk jam: „Tu žūk!“, jei yra šansas nors kiek patraukti... „Gyvieji žmonės“, tą, aišku, suprato, bet...“ (16)

       Mirties nuolatinė artuma žadina vienintelę svajonę gražiai numirti gimtinės smėlyje. Gražios, t. y. įprasmintos, apgiedotos mirties svajonė išsiliejo masiškai rašoma poezija („argi didvyrių poezija gali būti prasta?“ (17) – ironizuoja R. Kasparavičiaus dokumentalistas-pasakotojas). Tačiau nuolatinė įtampa, nuovargis ir baimė atpalaiduoja įprasto gyvenimo normas, partizanai atsiduoda žudymo ir fizinės meilės aistrai: „Civilizacijos lukštas nutrupėjo, pulsavo vien tik... beveik nesąmoninga, beveik neprotinga gyvybė...“ (18)

       R. Kasparavičius kalba apie miškinių legendos, susiformavusios kaimiečio sąmonėje, kainą. Patiems herojams („negyviems žmonėms“) mito neliko, tačiau juos apgaubė nauja miško brolių ir sesių legenda. Nors R. Kasparavičiaus partizanai į miniatiūrinį pasaulėlį susitelkė ateidami iš įvairių visuomenės sluoksnių, nors jo pasakotojų daugiabalsiškumas imituoja tautos chorą, visgi čia dominuoja išlikti nusiteikusi praktiško kaimiečio sąmonė. R. Kasparavičiaus kuriamas kaimiečio sąmonės balsas prabyla panašiai kaip A. Landsbergio manipuliuojamas ir maištaujantis jaunuolis. Gyvybę aukštinanti, dažnai ir teisinanti, gyvenimiška „tiesa“ konfrontuoja su herojaus polėkiu mirti. R. Kasparavičiaus herojinės programos alternatyva itin primena A. Landsbergio dramos „Penki stulpai turgaus aikštėje“ praktiškąją tautos išlikimo programą, įdėtą į gyvenimo aistros nešėjos lūpas: „Mums reikia išlikt gyviems, užimt valdines vietas, puoselėt mūsų kultūrą, įdiegt laisvės sėklą vaikuose, ir – pamažu – gerinti padėtį. <...> nežiūrint tavo pašaipos, šis kelias tautai naudingesnis. Jis pilkas, be jūsų herojinės muzikos, bet tautai gyvybė brangesnė už viską. <...> yra dalykų, kurie sunkesni už atvirą kovą“ (19).

       Gyvų herojų nebūna. Heroizmas tik atnaujina anoniminės galios potenciją, stiprina valdžios ritualą. Aukštojo stiliaus gaida kapituliuoja (poetinė pakylėta A. Landsbergio kalba, dvelkianti antikos marmuru). R. Kasparavičius imituoja kiek nešvankią, pilną užuominų, pokalbių nuotrupų košę. Jis neva naiviai šnekina skaitytoją (kalba apie „visą visumą“), bet kartu ir maištauja prieš manipuliuojantį heroizmo mitą, tiksliau, prieš jo pavergiantį sureikšminimą: „Sakysite, natūralizmas, gal net bestializmas, bet sakė tasai, panorėjęs likti nežinomas, partizanas apie visą visumą, apie tą „legendinį Lietuvos istorijos laikotarpį“:

       – Nedarykit iš mūsų didvyrių. Ne visi jais ir buvo... jūs neįsivaizduojat, kaip buvo bjauru... Nes jauni dar pagalvos, kad karas, partizanavimas – tai kaip rusų filmuose: viliojantis dalykas“ (20).

       Herojinio veiksmo tąsą užtikrina estetinė vilionė – tarpininkaujantis „rusų filmas“, minėta mirties didybė, iš gerklės išsiveržusi giesmė. R. Kasparavičius novelės scenarijumi susuka savąją šios vilionės versiją. Jis naudojasi objektyvavimo, pasakotojo atsitolinimo efektu, įvairių kalbėsenų, „realybės“ dokumentacijų koliažu, beje, būdingu ir A. Landsbergio vėlyvosioms novelėms: „Tyrine Power ir Martin Fierro plačiajame ekrane“, „Trys psichiatrai pienių lauke“, „Giesmės gimimas“ (21). R. Kasparavičiui rūpi dokumento „tiesa“, nors jis ir pripažįsta, kad „visos tiesos neparašysi, visos visų tiesos“ (22). Tačiau jo dokumentiškumas čia pat virsta legenda. Ir A. Landsbergis, ir R. Kasparavičius objektyvavimu, atsiribojimu siekia įveikti herojaus mito magijos kerus, pažvelgia į ideologiją kaip į gyvybe žaidžiantį meninį įrankį. Tačiau jie abu ieško herojinio mito pakaitalo. Erdvių muzika, pamirštoji prokalbė, kurią tegali atkurti ar sukurti švari vaiko klausa, A. Landsbergiui jo vėlyvosiose novelėse tapo herojinio mito atsvara – atnaujintu pirmapradžio žmogaus skaistumo mitu. O R. Kasparavičiui ja tapo dokumento tyloje sustingdyta artimoji atmintis – rūpestis apsaugoti jaunuosius (naiviuosius) nuo manipuliuojančiųjų kėslų. Taip rašytojas atgaivino romantinį už tautos likimą atsakingo inteligento (šiuo atveju ir kaimiečio) mitą.

       Istorija apsuko ratą – R. Kasparavičiaus novelės idėja pakartojo nenusižeminusių nužemintųjų generacijos būseną (23). Anot V. Kavolio, egzistencinį beiliuziškumą galima suvokti tik tuomet, kai pasitikima žmogiškosios šilumos dalijimosi tęstinumu. Ja su skaitytoju dalijasi ir Kasparavičius, ir A. Landsbergis, o šis iš anapus dar ir siūlo lažybas: „Trumpai tariant, gyvenimas trumpas, ir todėl noriu klausytis dainos ir pats savo gergždžiančiu balsu dainuoti, ir tik tada, jei liks laiko, klausytis dainuoti nesugebančiųjų begalinių abstrakčių išvedžiojimų apie „dainą kaip tekstą“. <...> Klausausi dainos žodžių ir tvirtai tikiu, kad ir po daugelio metų, kai 257 šiandienos kritikų tomai bus pamiršti, ji tebeatvers aukštas erdves ir gilias gelmes. Su nesutinkančiais esu pasiruošęs lažytis. Pridėsiu ir kadaise Ariogalos bažnyčios loterijoje išloštą karvę!“ (24)

       Priedas vilioja. Bet renkuosi gergždžiantį balsą, ne giesmės – dainos.

 

 

       1 Ruchlevičienė I. Vakarietiškos kultūros apsupty // Darbai ir Dienos. – Kaunas: VDU, 2005. – Nr. 43. – P. 111.

       2 Vaškelis B. Žvilgsnis iš atokiau. – Vilnius: Versus aureus, 2004. – P. 440, Venclova T. Algirdą Landsbergį palydint // Kultūros barai. – 2004. – Nr. 5. – P. 29.

       3 Kuizinienė D. Rezistencijos tema A. Landsbergio, V. Alanto ir V. Ramono kūryboje. Žr.: http//www.genocid.lt/leidyba/7/dalia7.htm

       4 Apie grupės maištą prieš literatūrinę tradiciją žr.: Kuizinienė D. Po ekspresyvios dinamikos ženklu. Kn.: Modernioji lietuvių egzilio proza. – Vilnius: Versus aureus, 2006.

       5 Gražytė-Maziliauskienė I. Idėjų inventorius. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos in-tas, 2004. – P. 302, 306.

       6 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 305.

       7 Mockūnas L. Nelygiagretės paralelės. – Vilnius: Versus aureus, 2007. – P. 172.

       8 Camus A. Rinktiniai esė. – Vilnius: Baltos lankos, 1993. – P. 311.

       9 Šilbajoris R. Netekties ženklai. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 304.

       10 Landsbergis A. Ilgoji naktis. – London: Nidos knygų klubo leidinys, 1956. – P. 123.

       11 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – P. 366.

       12 Šilbajoris R. Netekties ženklai. – P. 298.

       13 Landsbergis A. Ilgoji naktis. – P. 21.

       14 Ten pat. – P. 89.

       15 Ten pat. – P. 88.

       16 Kasparavičius R. Visų gražiausia. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos in-tas, 2006. – P. 113.

       17 Ten pat. – P. 123.

       18 Ten pat. – P. 122.

       19 Landsbergis A. Penki stulpai turgaus aikštėje. – Chicago: Santara–Šviesa, 1966. – P. 47–48.

       20 Ten pat. – P. 124.

       21 „A. Landsbergio novelės pasakoja apie literatūrą ir kalbą, apmąsto pačios save.“ Žr.: Višomirskytė V. Muzika Algirdo Landsbergio novelėse // Darbai ir Dienos. – 2000. – Nr. 22. – P. 219.

       22 Ten pat. – P. 115.

       23 Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 119.

       24 Kultūros barai. – 2004. – Nr. 5. – P. 26.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)