tekstai.lt

Harold Norse. Eilėraščiai

Harold_Norse-1972
Harold_Norse-1972
       Haroldas Norse’as (g. 1916 Niujorke) – amerikiečių poetas, prozininkas ir vertėjas. Būdamas dvidešimt dvejų pateko į W. H. Audeno aplinką, vėliau globotas Williamo Carloso Williamso. Labiausiai išgarsėjo kaip vienas ryškiausių bytnikų kartos poetų. Nemažą gyvenimo dalį praleido Europoje, 1960–1963 m. kartu su Williamu S. Burroughsu, Allenu Ginsbergu ir Gregory Corso gyveno Paryžiuje, garsiajame „Beat Hotel“. Pastaruosius keturiasdešimt metų gyvena San Franciske.

 

       Vertėjas

 

 

 

       šventoji mėsėdė

      

       mes kapstinėjamės po antikos šukes

       tarp leisgyvių kiparisų

       pridususių nuo Atėnų smogo

       spragsim fotoaparatais.

 

       katės ir toliau sau kaitinas

       neryškioj saulėj

       iš ekstazės nusipurto pririšta ožka

       Partenonas nuo kreminių aukštybių žvelgia žemyn

       kerpės ir rūdys kramsnoja frontoną

       keliautojo pėdos išsklaido

       senovės virpesių kerus.

 

       žolė kala

       pažvelgus į rūdimis nusėtus apelsininius kapitelius

       susimąsčius: Kam reikalingas branduolinis Apolonas?

       termobranduolinė Minerva?

       finišo tiesiojoj susmukusi Nikė?

 

       mums reikia Antikristo

       turbūt čia pat už kampo jis žaidžia futbolą

       tas mielas berniukas, kurį kadaise vadino Erotu

       jis nori, kad būtume laimingi.

 

       grąžinkit šventąją mėsėdę

       kuri gimė ne iš mergelės

       bet Maloningosios Judėjimų Už Taiką Motinos

       kad išnaikintų bombas ir išvalytų orą –

       ji mostels skėčiu ir pakeis pasaulį.

 

       na, žinoma, kai kala žolė

       senieji žodžiai virsta pelenais ir

       iš rudo monoksido ryto debesų

       užgimsta nauji.

 

       Atėnai, 1964 m. sausis

 

 

 

       ji pasakojo apie Debussy, van Gogh’ą ir lietų

      

       ji buvo vardu Marcia,

       pasibaigus pamokoms skambindavo

       „Juodosios lėlės keikvoką“.

       Marcia nešiojo rudą peruką

       ir akinius raginiais rėmeliais,

       kad nebūtų akivaizdžiai

       matyti, jog neturi antakių. jos

       lūpos buvo plonytės

       ir perblyškusios. tamsios jos

       akys skausmingai žybčiodavo.

       kai buvau penkiolikos,

       vieną lietingą vakarą Marcia

       vėl sėdo skambinti Debussy. tarp

       tų nuostabių akordų jos

       bjaurumas kažkaip ištirpo.

       nedrįsau prie jos net prisiliesti,

       nors juoda aptempta suknutė ir viliojo...

       tuokart, klausydamas, kaip

       ji pasakoja apie Debussy,

       van Gogh’ą ir lietų, nusprendžiau,

       kad jei neskambinsiu pianinu

       arba nebūsiu šešių pėdų ūgio

       įstabus gražuolis,

       rašysiu

       eilėraščius...

 

 

 

       tikroji brolybė

      

       jauni sunkvežimių vairuotojai

       po mano langais iškrauna siuntą

       aš iškišu galvą laukan

       šūkteliu sveiki!

 

       jie žvilgteli į mane

       išsišiepia

       apsičiupinėja

       imasi savo naštos

       aš lieku prie savosios

 

       turėtų būti aiškiai pabrėžta –

       iš kiekvieno pagal sugebėjimus

       kiekvienam pagal poreikius

 

       štai kur tikroji brolybė

       numatyta

       senoj pranašystėj!

 

       San Franciskas, apie 1974 m.

 

 

 

       sukultam veidrody

      

                                                Jane Bowels, in memoriam

 

       Sukultam veidrody mano subinė su 3 skruostais.

       Pelės šūdukas kukurūzų dribsniuose.

       Sužiaumojau jį išvykdamas iš Tanžero, maniau –

       riešutų mišinio sudedamoji, vėliau supanikavau.

       2 valandas su Jane Bowels ieškojom daktaro.

       Iš akių nesitraukė baisios ligos vizija:

       mirties konvulsijos, žali vėmalai.

       „Villa Mouniria“ (viečiukė priklausė prancūzei,

       buvusiai kekšyno madam iš Šanchajaus)

       kambary galybė tuščių Eukodolio buteliukų –

       nesenos Burroughso viešnagės palikimas.

       Daktaro taip ir neradom,

       vargais negalais

       tą pelės šūduką ir Jane juoką

       išgyvenau.

       Visi daktarai slapstės

       nuo vidudienio karščio.

 

       Atėnai, apie 1965 m.

 

 

 

       blogiausia, ką gali jam pasakyti –

       tu man patinki

      

                                                            Charlesui Bukowskiui

 

       jis daro tai, ką tikras vyras ir turėtų

 

       stato žirgų lenktynėse

       lošia kauliukais

       tyčiojas iš pedikų

       moterų

       vegetarų

       bibliotekininkų

       poetų

       įjunkęs į pakuotę alaus

       prisilupa

       ir iškvailėja

 

       oho koks didis rašytojas!

       gudrašiknis išpera!

       kruvinas randuotas niurzgantis surukęs

       GENIJUS!

 

       pagrūmok kumščiu

       tam senam žydpalaikiui danguj!

 

       lipk visiems ant nuospaudų! skaudžiai!

                                    GENIJUS!

 

       mesk jam orchidėjų

                        puokštę!

       jis ant jos nusišiks

 

       išgama šmeižikas

       mėsos kapotojas

       kaulų trupintojas

       bjaurus skerdikas

       jis nusivems tau į veidą

       nusijuoks iš tavo

       o ir savo

       skausmo

 

       juk žmoniją sudaro kvailoka ir nyki dauguma

       (tikra teisybė)

       žmonija – tai nuobodybės

       maskuotė

       bet JIS – užsimaskavęs

       GENIJUS!

       sakau palikit jį ramybėj dėl Dievo

       palikit jį ramybėj

       liaukitės apie jį amžinai rašinėję recenzijas ir

       apžvalgas „literaturkėse“

       tai tik skatina jį aušinti burną

       ir šaipytis

       iš tokių geranorių

 

       jis lyg Los Andželo Majakovskis

       tarsi jiems ten tokio reikėtų

       begėdiškas sodrus riaugulys

       alergiškas sau

       ir kitiems

       griozdiškas pūvančios mėsos kalnas

       irstantis ir apanglėjęs

       kaip senoji Venecijos prieplauka

       apsitraukęs polipais ir karpom iš žlugusių meilių

       ne itin turtingos patirties

 

       nagi palikit jį ramybėj

       jis jūsų niekada nepripažins

       jis jus išduos

       jis nusimyš ant jūsų

       išjuoks ir sunaikins

                                    tik šmaukšt!

       šnairuojančiom įtariom primerktom beždžioniškom akutėm

       mažučiais pirštukais draskančiais kraujuojančią išangę

       tom smulkutėm didelės gorilos rankom

       tabaluojančiom

       šiurpinančiom

       nelimpančiom prie kūno

 

       vyriškis kurio veidas tarsi priartinti mėnulio krateriai

 

       rašantis eilėraščius iš savigraužos

       neapykantos

       šleikštulio

       suicido

 

       ir

       blogiausia, ką gali jam pasakyti –

                        tu

                                    man

                                                patinki

 


       Vertė Gediminas Pulokas

       Versta iš: Harold Norse. In the Hub of the Fiery Force. New York: Thunder’s Mouth Press, 2003

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)


 

      

Haroldas_Norse_su_kompanija_1975
Haroldas_Norse_su_kompanija_1975

 

       San Francisko kavinėje, 1975 m. Iš kairės: Allen Ginsberg, Harold Norse, Jack Hirschman, Michael Mcclure, Bob Kaufman.