Kerouac_Jack

       Tęsinys. Skaityti pradžią

 

       Daugiausia laiko Buda praleisdavo miške vienišas. Kiti vienuoliai sėdėdavo nuošaliau ir taip pat medituodavo, jie gėrė kupiną didžiulės meilės tylą, sklindančią iš tos pusės, kurioje ant žolės sosto po prieglobstį jam suteikusiu medžiu nuolankiai ir kantriai sėdėjo Buda. Kartais toks gyvenimas būdavo mielas („Miškai džiugina. Ten, kur šis pasaulis neranda džiugesio, jį atras troškimų atsikračiusieji, nes jie neieško malonumų.“), o kartais – nemielas: „Šalta, mokytojau, žiemos naktis, – giedodavo vienuoliai. – Artėja šalnos. Grublėta žemė dunksi nuo galvijų kanopų, nešildo lapų guolis, plonas geltonas apsiaustas, aštriai veria žiemos vėjai.“ Tačiau šie žmonės pažadino save, nubudo, lygiai kaip ir jų protėviai šventieji per ilgą Indijos tradiciją, kad su neprilygstamu pasididžiavimu suvoktų, jog pasaulyje yra daug blogesnių dalykų, nei gelianti musė, šliaužianti gyvatė, šaltas žiemos lietus ar svilinantis vasaros vėjas. Nusikratęs geismų gėlos ir išsklaidęs kūniškų troškimų debesis bei rūkus, Buda priimdavo ir prastą, ir gerą maistą, nesvarbu, ar jį paaukodavo turčius, ar skurdžius, paskui, pripildęs savo išmaldos dubenį, grįždavo vienišas medituoti ir melsdavosi, kad pasaulis kuo greičiau išsilaisvintų iš niekingo sielvarto ir nepaliaujamų kruvinų gimimo bei mirties, gimimo bei mirties darbų, išsivaduotų iš karų klyksmų bei dantų griežimo, atsikratytų šunų žudymo, besikartojančių istorijų, kvailysčių, jis meldė, kad tėvai liautųsi mušę vaikus, vaikai kankinę vaikus, mylimieji žlugdę mylimuosius, plėšikai plėšę šykštuolius, klastingi, pasipūtę, buki, pakvaišę sumauti storžieviai mauroję reikalaudami dar kraujo, meldė, kad pasauly neliktų nepataisomų, užkietėjusių girtuoklių, nuolat besivaipančių ir naiviai besiblaškančių tarp savo pačių susikurtų lavonrūsių, ir paprasčiausių sopų, ir sapalių, ir pabaisiško žvėries, įvairiais pavidalais besiliejančio iš visuotinio nesaikingumo telkinio, viso to, kas skendi neišmatuojamoje tamsoje ir karksi apie rožinę viltį, nors šioji tegali būti visiškas išsivadavimas, pačia savo prigimtimi nekaltas ir apvalytas nuo bet kokio asmeniškumo pėdsakų, mat, pašalinus pasaulio neišmanėliško pamišimo priežastis bei sąlygas, atsiskleidžia jo nepamišėliškas neneišmanymas – tarytum aušros vaikas per rytą žengia į dangų proto ežere, tai Tyras, Tikrasis Protas, šaltinis, Pirmapradė Tobula Esmė, švytinti tuštuma, dieviška prigimtimi, vienintelė tikrovė, Nesutepta, Visuotinė, Amžina, Šimtu Procentų Dvasinė, kurioje išskleista visa šioji sapnų pilna tamsa, kurioje, kaip tariame, akimirkai pasirodo netikri kūniški pavidalai ir dingsta, kaip tariame, amžinybei.

       Tūkstančiai vienuolių patraukė paskui Palaimintąjį ir, sekdami jo pėdomis, išmynė taką. Paskutinę rudens naktį ryškiai šviečiant pilnačiai, Kilnusis po dangaus skliautu atsisėdo tarp susibūrusių savo mokinių. Jis pažvelgė į tylių, romių vienuolių sambūrį ir tarė:

       – Nė žodžio, o vienuoliai, dabar nepasakė šis sambūris, nė žodžio nepratarė, o vienuoliai, šis sambūris, šį sambūrį sudaro grynas branduolys. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, ji verta išmaldos, aukų, dovanų ir pagarbos, tai tauriausioji bendrija pasaulyje. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, kad net mažytė jai padovanota dovana taps didžia, o didi bus dar didesnė. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, jog jai sunku rasti panašią visame pasaulyje. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, kad žmonės mielai nukeliauja daugelį mylių, kad ją pamatytų – nors ir iš tolo. Tokia, o vienuoliai, šioji mokinių brolija, toksai šis sambūris, kad, o vienuoliai, tarp mūsų yra mokinių, kurie pasiekė Tobulumą, atsikratė bet kokių iliuzijų, pasiekė savo tikslą, įvykdė savo užduotį, nusimetė naštą, sulaukė išsivadavimo, sutrupino egzistencijos pančius ir, įgiję aukščiausiųjų žinių, išsilaisvino.

       Ir jis, siekdamas pasaulio išlaisvinimo iš nepaliaujančio suktis gimimų bei mirčių rato, savo pirmtakui, Pabudusiajam prieš jį, bei visiems visų laikų ir visatų Budoms sukalbėjo Didžiąją Dharani, Širdies maldą, savo maldų Karūną:

 

       Om! O laikantysis galios antspaudą,

       Pakelki savo deimantinę ranką

       Ir versk į nieką,

       Ir naikink,

       Ir griauk.

       O palaikytojau,

       Palaikyk visus, kurie kenčia didžiausiame varge.

       O apvalytojau,

       Apvalyk visus, kurie prisirišę prie savęs.

       Lai pergalingas bus naikintojas kančios.

       O tobulai nušvitusysis,

       Nušvieski visas gyvas būtybes.

       O tasai, kuris esi tobulas išmintimi ir atjauta,

       Išlaisvinki visas būtybes

       Ir lai jos tampa Budomis, amen.

 

       Kai pabudimo Žodis pasklido, moterys nusikirpo plaukus, apsisiautė geltonomis mantijomis, pasiėmė išmaldos dubenis ir atėjo pasitikti Budos. Jis paprieštaravo:

       – Kaip vandenį sulaiko tvirta užtvanka, taip ir aš nustačiau ribą, kurios nedera peržengti.

       Tačiau tarp šių geriausių, nuoširdžių ir bebaimių moterų buvo princesė Jašodara ir Gautamą mylinti, jį užauginusi teta Pradžapatė Gautami, taigi Ananda, primygtinai prašomas Gautamos tetos, įprastu jam prieraišumu ėmė Budos karštai maldauti jas priimti ir Palaimintasis nusileido – šitaip radosi bhikšūnių seserija.

       – Tegu jos bus pavaldžios brolijai, – paliepė Buda. – Tačiau, – tarė Šventasis, – jų priėmimas reiškia, kad Gerasis Įstatymas galios ne tūkstantį, bet tik penkis šimtus metų. Kai miltligė įsimeta į ryžių lauką, tas laukas tampa pasmerktas, lygiai taip pat, kai moterys palieka namų židinį ir prisideda prie sanghos, sanghai nelemta ilgai gyvuoti.

       Taip pat Buda nujautė rūpesčius, kurie kilo po kelių dienų, kai Devadata pasinaudojo keliomis vienuolėmis.

       Didysis karalius Prasenadžitas, – jo karalystėje viešpatavo netrikdoma taika, tačiau jį patį, susipykusį su kadaise mylėta karaliene, kamavo širdies sumaištis, – iš Pasaulių Pagerbtojo lūpų troško išgirsti žinią apie gerą ir blogą įstatymą, taigi jis susirado Budą, pagarbiai prisiartino prie jo iš dešinės, pasisveikino ir atsisėdo.

       Karalius Prasenadžitas, Įstatymo Tigras, tarė:

       – Net tie, kurie dėl blogos karmos gimė žemesniuose sluoksniuose, išvydę dorybingą žmogų, pajunta jam pagarbą. Tad juo didesnę pagarbą jam turi justi nepriklausomas karalius, kuris per praėjusius gyvenimus įgijo daug nuopelnų. Nesunku suprasti, kad šalyje, jei joje gyvens Buda, bus daugiau ramybės ir taikos.

       – Todėl didžio valdovo labui aš trumpai nupasakosiu gerą ir blogą įstatymą. Svarbiausia sąlyga – mylinti širdis! Su žmonėmis dera elgtis taip, kaip elgiesi su savo vieninteliu sūnumi. Nedera įnikti į klaidingas teorijas nei daug galvoti apie karaliaus garbę, nei klausytis meilikaujamų netikrų mokytojų žodžių. Nedera kamuoti save „gulint ant vinių lovos“, bet dera susikaupus medituoti žemiškųjų daiktų ramybę ir, nuolatos perkratant atmintį, suvokti gyvenimo nepastovumą. Nedera aukštinti savęs ir niekinti kitų, bet dera puoselėti vidinį laimės jausmą, kylantį iš savo „aš“, ir tikėtis ateityje dar didesnės laimės, taip pat kilsiančios iš savo „aš“. Klausykis, o maharadža! „Aš“ bus tavo žiburys, „aš“ bus tavo prieglobstis, daugiau nerasi jokio kito! Paskelbtasis Įstatymas bus tavo žiburys, Paskelbtasis Įstatymas bus tavo prieglobstis! Daugumos kartojami pikti žodžiai pasklis toli ir plačiai, tačiau atsiras keli, kurie pasuks teisinga kryptimi. nė vienam, uždarytam keturių uolų kalne, nelemta rasti nei išsigelbėjimo, nei prieglobsčio, tarp šio liūdesio kalno senatvės, gimimo, ligos ir mirties uolų nėra kito išsigelbėjimo, kaip tik tikrojo įstatymo praktikavimas per savo „aš“. Visi senovės karaliai užkariautojai, kurie buvo lyg dievai žemėje, tarėsi, kad savo jėgomis įveiks nykimą, tačiau, pasibaigus trumpam jų gyvenimui, jie taip pat pražuvo. Pažvelk į savo karališkąjį vežimą, netgi ant jo matyti susidėvėjimo ženklų. Erų ugnis ištirpdys Sumeru kalną ir išdžius platūs vandenyno vandenys, ką jau ir kalbėti apie žmogaus kūną, kuris it burbulas ir netikrumo įsikūnijimas, paikinamas turtų, egzistuodamas tuščiai ir lengvabūdiškai, kenčia ilgą gyvenimo naktį, – tai kaipgi šis kūnas gali ilgiau išlikti žemėje? Mirtis jį staiga užklumpa ir nusineša lyg supelijusį rąstą upė. Drėgni rūkai maitina drėgną vietą, nuožmus vėjas išsklaido tirštus rūkus, saulės spinduliai apšviečia Sumeru kalną, nuožmi ugnis išlaižo drėgmę, šitaip daiktai atgimsta tam, kad būtų sunaikinti. Būtybė, kuri yra Nurimusios Širdies, nedelsia įstatymo kelyje ir, tikėdamasi permainų, nusipurto įsipareigojimų, jai neberūpi patenkinti save, jos nebepančioja jokie gyvenimo rūpesčiai, ji nebesuka galvos dėl jokių reikalų, neieško draugystės, nesiekia mokslingumo laurų, bet ir visiškai nuo viso to neatsiriboja, nes jos mokslingumas – tai išmintis nesuvokti išminties, nors ji ir suvokia tą, kuris jai kalba apie jos trumpaamžiškumą. Išmintingieji žino, kad, net ir gimus danguje, nebus išsigelbėjimo nuo laiko permainų ir „aš“ mainymosi, nes ir danguje galioja pražūtingi egzistencijos įstatymai. Todėl išmintingieji mokosi įgyti nekintamą protą, nes, pasibaigus permainoms, stoja ramybė. Nekintamas amžino gyvenimo kūnas prieinamas kiekvienam, tai proto magijos kūnas (manomajakaja). Visos gyvos būtybės – tai būsimi Budos, nes visos būtybės bus niekas, ir visos gyvos būtybės – tai buvę Budos, nes visos būtybės buvo niekas, ir visos gyvos būtybės – jau dabar yra Budos, nes visos būtybės jau yra niekas. Permainingas kūnas – tai viso skausmo pamatas. Pajusk širdį, neapkęsk geismo, atsikratyk šios padėties ir nebepatirk sielvarto, kadangi geismas – tai permainos, geismas – tai troškimai, nelygiai įkinkyti į jungą lyg du klupinėjantys jaučiai, geismas – tai meilės netektis. Kai medį apima rūsčios liepsnos, kaipgi jame gali susirinkti mažos seserys paukštytės? Nežinantis to išminčius, kuris laikomas nušvitusiuoju, tėra neišmanėlis. Nepaisyti šio žinojimo – gyvenimo klaida. Į jį turi būti sutelktas visų mokyklų mokymas, be jo nėra tikro supratimo.

       Išklausęs šių Budos žodžių, karalius Prasenadžitas grįžo namo ir susitaikė su karaliene. Jis nurimo ir pralinksmėjo. Karalius suprato, kad tikėjimo trūkumas – tai plačiausia neišmanymo jūra, o pažeidžiantis įstatymą įsitikinimas – banguojantis geismo potvynis. Tačiau išmintis – tai gelbėjimosi valtelė, apmąstymai – tai irklas, kuriuo irdamiesi kitą krantą pasieksime ir atrasime amžinąjį prieglobstį. Bet karalius Prasenadžitas dar nebuvo nušvitęs ir iki galo įtikėjęs Buda, todėl jis, džiūgaudamas ir pasidavęs tikėjimo įkarščiui, kad ir be šio pamokslo malonės įgis dar daugiau nuopelnų, griebėsi aukojimo ritualų.

       Palaimintasis buvo apsistojęs Sravastyje, Anathapindikos parko Džetos giraitėje. Keli vienuoliai, pakirdę ankstų rytą, apsirengę ir pasiėmę išmaldos dubenis, nužingsniavo į miestą išmaldauti. Grįžę jie nuėjo pas Budą ir pasakė jam, kad karaliaus Prasenadžito paliepimu rengiamas didelis aukojimas. Penki šimtai jaučių, penki šimtai jautukų ir tiek pat telyčių, ožkų bei riestaragių avinų nuvesta į aukojimo vietą, gąsdinami ir niukinami vergai, tarnai bei amatininkai ašarotais veidais ruošiasi apeigoms. Išgirdęs apie šį bjaurų kraugeriškumą, Išaukštintasis darsyk įsitikino, kad žmonės per amžius patiria gėdą ir pažeminimą – ir vien dėl nežinojimo.

       – Žudyti švelnų nekaltą gyvūną, kurio pieno pripildote dubenis, ir valgyti jo iškankintą kūną – tai piktybė ir nuodėmė, ir kvailio yra toji ranka, kuri pakelia peilį visuotinėje tuštumoje, ji pririša skerdiką prie vienas po kito dygstančių jo duoklės kapų. Tačiau, o mano bhikšūs, broliai, dar didesnė piktybė ir nuodėmė čiupti romius jaučius bei kitus gyvūnus – sielvartingos jųjų akys – ir apsvaigus juos maitoti, badyti, skandinti kraujyje, aukoti, kad atgimtum danguje, „aš“ ir skausmo dausose. Kad ir ką žmogus, siekdamas įgyti nuopelnų, šiame pasaulyje aukotų kaip atnašą ar skelbtų kaip įsipareigojimą visiems laikams, visa tai neverta nė sudilusio skatiko. Visos gyvos būtybės baudžiamos dreba, visos gyvos būtybės myli gyvenimą, atminkite, kad patys esate panašūs į jas, taigi nežudykite ir niekaip neprisidėkite prie skerdynių. Tasai, kuris ieško savo laimės, bet baudžia ar žudo lygiai taip pat laimės trokštančias būtybes, neras jos nė po mirties. Žmogus neturi tikėjimo todėl, kad kenkia kitoms gyvoms būtybėms, ir todėl, kad jas atjaučia, įgyja tikėjimą. Kodėl patys, trokšdami pabėgti nuo kančios, sukeliame ją kitiems? Jeigu nesugebėsite taip pažaboti savo proto, kad jums nekiltų nė minties apie šiurkščią prievartą ir pasibjaurėtinas žudynes, niekada neišsivaduosite iš kentėjimo pančių. Išmintingos Būtybės ir tyri, uolūs vienuoliai, eidami siauru taku, niekada nedrįs nužengti nuo tako ant želiančios žolės. Tik ištikimi ir nuoširdūs bhikšūs, kurie sumokėjo savo ankstesnių gyvenimų karmos skolas, pasieks tikrąjį išsivadavimą ir daugiau nebeklaidžios po šį trilypį jausmo, sąlyčio ir kančios pasaulį. Kaipgi gali tikintis žmogus, kuris pats viliasi tapti kitų išvaduotoju, gyventi ir tikėtis pomirtinio gyvenimo misdamas kitų gyvų būtybių kūnais? Visi tikėjimui atsidavę žmonės turi uoliai puoselėti atvirą širdį ir kratytis net menkiausios nepagarbos kitai gyvybei užuomazgos.

       Išgirdęs apie šį pamokslą ir supratęs, kad Buda aukojimą laiko paprasčiausiomis apgailėtinomis skerdynėmis, karalius vėl atėjo pas Šventąjį. Pasisveikinęs ir apsikeitęs draugystės bei mandagumo žodžiais, atsisėdo jo pašonėje. Šitaip įsitaisęs, Šventajam tarė:

       – Ar mokytojas Gautama taip pat netvirtina pasiekęs tobulą, aukščiausią nušvitimą?

       – garbusis, jeigu yra toks žmogus, kuriam šį nušvitimą būtų galima neklystamai priskirti, tai esu aš. Iš tikrųjų aš, gerbiamasis, esu pasiekęs tobulą, aukščiausią nušvitimą.

       – Bet, mokytojau Gautama, juk esama atsiskyrėlių ir brahmanų, kurie, kaip ir tu, turi mokinių, ištikimų pasekėjų būrį, tie mokytojai – žmonių labai gerbiami, garsūs, gero vardo mokymo skelbėjai. Ir jie, kai paklausiau jų to paties, nesakė pasiekę tobulą, aukščiausią nušvitimą. Kaipgi čia gali būti? Juk mokytojas Gautama – jaunas ir yra religinio gyvenimo naujokas.

       – Yra keturios jaunos būtybės, kurių nevalia nepaisyti ar supeikti dėl to, kad jos jaunos, – atsakė Buda. – Kas gi jos? Tai kilmingas princas. Tai gyvatė. Tai ugnis. Tai vienuolis. Taip, garbusis, šių keturių jaunų būtybių nevalia nepaisyti ar supeikti dėl to, kad jos jaunos.

       Kai nuskambėjo šie žodžiai, karalius Prasenadžitas šitaip į Kilnųjį prabilo:

       – Puikių puikiausia, valdove, puikių puikiausia! Kaip žmogus, kuris pakėlė tai, kas buvo numesta, ar atskleidė tai, kas buvo paslėpta, ar parodė kelią pasiklydusiajam, ar įžiebė lempą tamsoje, kad turintieji akis pamatytų išorinius pavidalus, – taip Išaukštintasis daugeliu pavyzdžių man išaiškino tiesą. Aš, taip pat ir aš, valdove, prašausi Išaukštintojo prieglobsčio ir lenkiuosi Paskelbtajam Įstatymui bei brolijai. Lai Išaukštintasis priims mane kaip pasekėją, kaip tą, kuris nuo šios dienos iki pat savo gyvenimo galo šio prieglobsčio nepaliks.

       Ir karalius laikėsi duoto žodžio, jis pamažu seno drauge su Buda visą savo likusįjį žmogaus gyvenimą.

       Nušvitusysis dienas leisdavo labai paprastai. Atsikėlęs sulig aušra nusiprausdavo ir niekieno nepadedamas apsirengdavo. Paskui vienišas medituodavo, kol ateidavo metas kaip išmaldos prašyti maisto, be kurio jis nebūtų galėjęs gyventi ir praktikuoti dharmos. Atėjus laikui, Buda apsivilkdavo deramą drabužį, paimdavo į ranką dubenį ir vienas ar lydimas kelių mokinių leisdavosi į gretimą miestą ar kaimą. Pasisotinęs kuriuose nors namuose, šeimininkui bei jo šeimynai, atsižvelgdamas į jų gebėjimą siekti dvasinio nušvitimo, papasakodavo apie dharmą, tada grįždavo atgalios, įsitaisydavo ant savo maldos demblio, arba, jei būdavo liūčių sezonas, įsikurdavo susirastoje pastogėje ir laukdavo, kol pasisotins jo mokiniai. Paskui mokydavo vienuolius, siūlydavo apmąstymo temas, pagal jų pasiekimus skirdavo meditacinius pratimus ir galop jiems primindavo, kad minčių bei sąvokų srauto sustabdymas, proto išgydymas nuo minčių ir netgi nuo pačios minties apie mintis – tai kelias į Nirvaną. Stojus Indijos dienos karščiui, Buda, kelį padėjęs ant kelio, ranką pakišęs po galva, atsiguldavo liūto poza ant dešinio šono ir trumpai pailsėdavo – šią tradicinę padėtį prieš miegą jis ir kitiems patardavo pasirinkti, dėl to jį kartais vadindavo Šakjų liūtu. Tačiau, prigulęs vidudienio atokvėpio, Buda nemiegodavo, taip pat nesiimdavo ir rimtos meditacijos, tiesiog ilsėdavosi ir protu panirdavo į poilsį.

       Po pietų jis susitikdavo su žmonėmis iš gretimų kaimų bei miestelių, jie susirinkdavo į paskaitų salę ar susispiesdavo giraitės medžių šešėliuose. Atjausdamas šiuos žmones, Buda dalydavo patarimus ir pagal jų individualius poreikius bei gebėjimą mąstyti skelbdavo jiems savo mokymą. Tarkime, per vieną tokį susitikimą jo pašonėje atsisėdo moteris Višakha, ji verkė, mat negalėjo susitaikyti su ką tik mirusios anūkės netektimi, tad Palaimintasis jos paklausė, kiek žmonių gyvena Sravastyje.

       – Žmonės kalba, mokytojau, kad septynis kartus po dešimt milijonų.

       – Jeigu jie visi tau būtų tokie pat brangūs kaip tavo anūkė, argi nemylėtum jų?

       – Labai mylėčiau, mokytojau.

       – O kiek žmonių numiršta Sravastyje kasdien?

       – Daugybė, mokytojau.

       – Taigi tu nė akimirkai nepaliautumei dėl kurio nors sielvartavusi!

       – Teisybė, mokytojau.

       – Taigi gyventum dieną naktį nepaliaudama verkti?

       – Suprantu, mokytojau, tikra tiesa!

       – Todėl daugiau nesielvartauk.

       Dienai temstant atsigaivinęs maudyklėje, jei tat būdavo būtina, Buda kai kuriems savo mokiniams aiškindavo doktrinos garsinimo sunkumus, jis atskleisdavo, kokius psichologinius metodus taikyti, kad įvairiausi nevienodai sutrikdyto, pažeisto mentaliteto žmonės suprastų visaip besireiškiantį vieno Įstatymo važiuoklės veikimo principą. „Budos, rodydami išmanumą, atskleidžia įvairių važiuoklių veikimo principus, tuo pačiu metu apibrėždami vienintelę Budos važiuoklę, aukščiausią palaimingo poilsio vietą. Išmanydami visų mirtingųjų elgesį, žinodami jų ypatingus charakterius bei ankstesnius poelgius, Budos taiko skirtingas priemones, kad kiekvieną žmogų pagal jo būdą pažadintų ir perduotų jam savo šviesą. Tokia jų išmanymo galia.“

       Šitaip praleidęs pirmą vakaro dalį – mokydamas arba šnekėdamasis su kitais vienuoliais, – Buda tada iš sutemų įžengdavo į jų būrį klausdamas: „Apie ką jūs dabar kalbatės, o vienuoliai, kas jums neduoda ramybės?“ Paskui visą vakarą Buda žingsniuodavo pirmyn ir atgal priešais savo vietą po medžiu arba atvirą verandą ir, it šešėlio sekamas Anandos, medituodavo.

       „Tesisaugo budriai, kas save brangina! O išminčius tebudi bent vieną iš trijų laikotarpių“*.

       Paskui Buda miegodavo.

       „Vienas keliauk, save sutramdęs, nepavargdamas, vienas sėdėk, vienas miegok – tebus skaidri miške tavo vienatvė“, – sako Dhammapada, Įstatymo Kelias.

 

       Kanalus tiesiantys nukreipia vandenį,

       Šaulys nutaiko strėlę, dailidei medis

       Pasiduoda, išminčius tramdo pats save.

 

                                                            „Dhammapada“*

 

       Vieną dieną Ananda paklausė Palaimintojo, kaip dera elgtis moterų akivaizdoje.

       – Venk jų iš viso, Ananda.

       – O jeigu jos prieina prie mūsų, palaimintasis mokytojau?

       – Nekalbėk su jomis, Ananda.

       – O jeigu jos ko nors mūsų paklausia, palaimintasis mokytojau?

       – Tada nė akimirkai neužsimiršk, Ananda. – Ir šventasis pridūrė: – Kai privalai kalbėti su moterimis, į vyresniąsias žvelk kaip į savo motiną, į jaunesniąsias – kaip į savo seseris.

       Kaip tik tuo metu tokia ponia Amra, daili, turtingų Vaisalio pirklių gausiai pinigais pamaloninta kurtizanė, subrandino mintį didžiajam mokytojui ir jo brolijai pasiūlyti savo didingus rūmus bei mangamedžių giraitę. Ji buvo grakšti, maloni, apdovanota jaunos rožės spalvos veido oda, mokėjo puikiai šokti, dainavo ir grojo liutnia. Tačiau, nepaisydama šių brangiausių moteriai dovanų, ji panoro paskirti savo gyvenimą tikėjimo įstatymui. Ponia Amra nusiuntė Palaimintajam laišką, pasiūlė jam ir jo pasekėjams savo rūmus bei sodus, ir Palaimintasis mielai jos dovanas priėmė.

       Vieną dieną, sėdėdamas mangamedžių giraitėje, jis gavo dar vieną ponios Amros laišką – ji prašėsi jo priimama ir Buda neprieštaravo.

       – Ši moteris, – tarė jis susirinkusiems savo pasekėjams, kai buvo pranešta, kad ji kartu su savo tarnais atvyko į sodą, – iš tikrųjų nepaprastai graži ir geba apžavėti tikinčiųjų protus, todėl nė trumpam neužsimirškite! Lai jūsų protą valdo išmintis! Jau geriau papulti į pikto tigro nasrus ar atsidurti po aštriu budelio peiliu, negu gyventi su moterimi ir leistis sujaudinamam geidulingų minčių – įsipainiojimas į jos sumanymų tinklą reiškia gimimą, arba spąstus mirčiai. Moteris trokšta parodyti savo figūrą, nesvarbu, ar ji eitų, ar sėdėtų, ar stovėtų, ar miegotų. O vyrai, juk jie vyrai, negali atsispirti geidulio pareigai, veiksmams, kuriuos sukelia ankstesnio godumo ir gašlių minčių karma. Moterys, ką moterys, tai – nekalti nurausvinti ir įasmeninti atgimimo indai, kūniškas vyrų geidulio glėbys. vyrai ir moterys vieni kitų viliojami, kankinami savo karmų, stokojantys „aš“, kuris pasakytų „ne“, kartu suka mirties ratą dėl sueities, išdidumo ir laimės. Bet kokia gi tat laimė, jei tuštumoje stengiesi patenkinti nepatenkinamus norus! Niekas negali nei patenkinti, nei palengvinti nežabotos širdies! Tik strėnos išdraskomos, ir nėra čia patenkinimo. Gyvenimo taurė – lyg neišsenkamas siaubas, tarsi anapus proto sapne vis gertum, norėdamas numalšinti nenumalšinamą troškulį. Pažvelkite į tuščią dangų – kaipgi gobšuoliui godžiai jo pasisemti saujomis? Kaipgi jis, tasai atbukęs ir nerimstantis sapnų maišas, gali pažeisti ir sunaikinti tai, kas nesunaikinama? Viskas visur per amžius tuščia, pabuskite! Protas – apkvailintas ir ribotas, jis priima šiuos jausmus, smulkias sapno kliūtis kaip tikrovę, tarytum vėjas, nuo kurio vos suriba bangelės, būtų įstengęs sujudinti pačias vandenyno gelmes. Ir šis vėjas yra neišmanymas. Moteris nori sukti atgimimų ratą, dėl savo karmos ji bijo likti bevaisė ir vieniša, tačiau pasaulyje ne daugiau tikrumo nei pasakyme „Tai nevaisingos moters vaikas“. Netgi vaizduojama atvaizde moteris labiausiai trokšta pabrėžti savo viliojamą grožį ir šitaip sudaužyti tvirtą vyro širdį. Tad kaipgi jums apsisaugoti? Į moters ašaras bei šypseną žiūrėkite kaip į priešus, jos palinkusį pavidalą, nukarusias rankas, išpintus plaukus vertinkite kaip pastangas įpainioti vyro širdį į pinkles. Ir juo įtartinesnis jums teatrodo jos dirbtinis meilingas grožis, kai ji rodo savo žavias linijas, gausiai išpuoštą kūną ir linksmai plepa su kvailu vyru! Ak, koks sąmyšis ir piktos mintys laukia, kai už bjauraus, sušvinkusio kūno neįžvelgi laikinumo gėlos, netyrumo bei netikrumo! Tai suvokiant, pradingsta visos geidulingos mintys. Tinkamai mąstant ir atmenant šio žavesio ribotumą, netgi dangiškosios nimfos nebeteiks jums džiaugsmo. Tačiau didi yra vyrų geismo galia ir jos dera baimintis, todėl imkite ištvermingumo lanką ir smailias išminties strėles, prisidenkite galvą deramų minčių šalmu ir ryžtingai kaukitės su penkiais troškimais. Mat daug geriau įkaitintais iki raudonumo virbais išsidurti akis, nei puoselėti geidulingas mintis ar žvelgti į moters kūną su geidulingais ketinimais. Geidulys, apniaukęs vyro širdį ir dėl patiniškos jo karmos užkerėtas moters dailumo, apsvaigina protą. Vyras, sumenkinęs save dėl lytinių potyrių, pragaištingai įviliotas į susitarimo, kuris moteriai teikia didžiausią pasitenkinimą, žabangas, galiausiai atsiduria blogybės dugne. Praleidęs gyvenimą namuose, geriausiu atveju – menką ir nereikšmingą, jis karštai varinėja nesuprantamas nesibaigiančias apgailestavimo maldas. Taigi venkite šio blogybės kelio, venkite ir nepuoselėkite moterų apgaulių! Lai nė vienas šventas vyras netaps atgimimo priežastimi, nes kaip tuzinas reiškia dvylika, taip gimimas tolygus mirčiai. Susilaikykite ir nežiūrėkite į moters kūną, apvalykite mintis. Tarkite sau, kad gyvena tokia mergelė, kilusi iš karių, brahmanų ar pirklių, pasiekusi visą penkioliktos ar šešioliktos vasaros žavesį, ne per daug aukšta, ne per daug žema, ne per daug liesa, ne per daug apkūni, ne per daug tamsi ir ne per daug šviesi – argi tai ne jos kūno ir veido žydėjimas? Kad ir kaip miela ir džiugu šį grožį regėti bei juo žavėtis, – tai tėra gėrėjimasis jos kūno linijomis. Tarkite sau, jog pamatysite šią nekaltą sesutę vėliau, kai jai jau sukaks aštuoniasdešimt, devyniasdešimt ar net šimtas metų, – ji atrodys suklypusi kaip lūšna: krypuoja sulinkusi, išsekusi, suvytusi, susiraukšlėjusi, nusėta dėmių, pasiramsčiuodama lazda, jos dantys sugedę, plaukai pražilę, o galva tirta. Ką gi tada pamanysite, o vienuoliai? Kad ankstesnis kūno ir veido gražumas prapuolė ir užleido vietą bjaurumui, ar ne? O jeigu pamatysite šią seserį sergančią, kenčiančią, kamuojamą skaudulių, tysančią savo dvokiančiuose nešvarumuose, kilojamą kitų, prižiūrimą kitų – ką gi tada pamanysite, o vienuoliai? Kad anksčiau buvęs dailumas ir žavesys visiškai pranyko ir užleido vietą bjaurumui, ar ne? Arba įsivaizduokite šią seserį tada, kai jos kūnas laidojimo vietoje jau išgulėjo vieną, dvi ar tris dienas ir dūla išpampęs, pakeitęs spalvą, tąsomas varnų, vanagų ir grifų, graužiamas šunų, šakalų ir visokiausių kirmių. įsivaizduokite jos kūną tada, kai iš jo belikę vien krauju aptaškyti, mėsos gabalais apkibę griaučiai, tada, kai jos kauleliai mėtosi pasklidę šen ir ten, tada, kai tie jos kauleliai jau sudūlėję, dulkėm pabirę. Ką gi pasakysite, vienuoliai? Kad visas praeities grakštumas ir grožis nuėjo niekais, o jų vietą užėmė bjaurumas, ar ne? Bet tai – kūno bjaurumas.

 

       __________________________

 

       * Iš pali kalbos vertė Audrius Beinorius (čia ir kitur cituojama pagal: Dhammapada. – Vilnius: Homo Faber, 2005.

 

       Versta iš: Jack Kerouac. Wake Up. A Life of the Buddha. Penguin Group, Viking, 2008.

       Iš anglų k. vertė Saulius Repečka

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)