tekstai.lt

Vladas Baltuškevičius. Eilėraščiai
  
      
Baltuskevicius_Vladas
Baltuskevicius_Vladas


       Apie kelią ir bekelystę

 

                        daroga daroga da bezdorožje dorože...

 

       Tikrų daiktų vardų nematome per grimą,

       per juodą, per raudoną dažą,

       bet visuomet eilėraščiuose rimas rimą

       pritraukia ir tikrybę neša.


       Jei kelias,

       tai grįstas jis ir vertikaliai kelias.

       Jei bekelystė,

       tai ieško ji klaidžiau paklysti,

       kraujuotom pėdom ir šašuotais keliais

       iš klystkelio į klystkelį išklysti.

 

       Pakirsdamas gyventi nežinai,

       ar kelias neiškryps į bekelystę,

       ar tik tvirtesnės dvasios milžinai,

       kur be kelių, ar tie, kur turi kelią grįstą.

 

       Jei kelias,

       te jis žaibų zigzagais kelias,

       jei bekelystė,

       tegu neieško ji kelių grįžt grįžtkelin,

       te ji per kraujo upelius

       atranda niekieno nevaikščiotus kelius...

 

       Tikrų daiktų vardų nematome per grimą –

       įvairiaspalvio melo dažą,

       bet visada eilėraščiuose rimas rimą

       pritraukia – menamybę neša.

 

 

 

       *

 

       rytą blankiai primenu vėlei

       staigiai dingstančius naktį sapnus

       ...gegužį rožinį mūza prikėlei

       varganai iškankintai sielai...

       blankiai rytą primenu vėlei

       staigiai dingstančius naktį sapnus

 

       nori tu to ar nenori –

       nemari kaip mirtis, kaip mirtis,

       dukružėle, mano Lenora,

       nori tu to ar nenori:

       nemari kaip mirtis, nemari praeitis,

       blyksi skleidžias man tau prieš akis

 

       atminimai tie gražūs

       gražūs, mūza beprote,

       įdainuoti įraudoti įgroti

       amžini, kaip rasos rasiuos

       atminimai tie gražūs

       gražūs, mūza beprote,

 

       rytą aiškiai primenu vėlei

       niekad nedingsiančius naktį sapnus,

       išlaisvio ir nerimasties aš sūnus,

       jaunas skambus jaunas skambus šaunus

       aiškiai rytą primenu vėlei

       niekad niekad nedingsiančius naktį sapnus

 

 

 

       Keleivis

 

       Aš – keleivis, vienišas keleivis

       vienas keliuose ir klystkeliuose vienas

       širdį graižioja jų aštrios aštrios kreivės

       ir benamės benakvynės naktys dienos.

       Akys ryškios, akys blukios

       ir žvaigždžių kristalų pritrupėję akys

       pasitinka Lietuvėlės ūkiuos

       ir fazendose, ir jurtose, ir saklėse...

 

       Aš pas žmones retas, baisiai retas svečias –

       man įkyrūs kasdieniai rūpesčiai.

       Lyg dvasia be vietos – nežinau, kur pasidėčiau,

       jeigu neturėčiau savo mūzos

 

       ir palydų – nemariosios mūzos

       mirštančių šešėlių – jeigu neturėčiau,

       nežinau: gal laimingesnis būčiau,

       o gal gyvas suledėčiau

 

       aš keleivis, vienišas keleivis,

       gatvėse ir skersgatviuose vienų vienas

       širdyje kryžiuojasi aštriausiom kreivėm

       be nakvynės naktys dienos...

 

       Už užšautų durų, už užvarstytų langinių

       daugiaaukščiuos rūmuos, rūsiuose ir lūšnose

       ilsis svetimi likimai –

       mirštantys šešėliai nemariosios mūzos –

 

       atsiriekę nuo buities perdien po riekę

       savo kūną valgo, savo kraują geria

       ir užmiega. Nesapnuoja nieko,

       ar su sąžinėmis derasi...

 

       be palydų, be atsitiktinių,

       be draugų atsitiktinių ir atsitiktinių draugių,

       kas su manimi nutiktų – nieks nežino,

       gal ir mūza neišsaugotų.

 

 

 

       *

 

            Aš pavargau bebūdamas žmogus

                                    Bern. Brazdžionis

 

       Pervargau bebūdamas žmogum

       jau netikiu nei pragaru ir nei dangum

       džiaugsmų aistringų ir kančių skausmingų

       tos pačios ašaros ir jom paspringo

       tai kas vadinos manyje žmogum

       jau netikiu nei pragaru ir nei dangum

       jau netikiu ugnim aukštų žemų aistrų

       sūru nuo jų krūtinėj ir aitru

       daugiau aš netikiu grumtynių ringu

       ir tuo paskvilišku buities teatru

       širdis manoji nuo randų išbrinko

       sūru krūtinėj ir aitru aitru

       ir regimai juntu kaip siela rembi

       ir jausmą tą įspinduliuoju jambe

 

       skaitysi tu kurs vadinies žmogum

       ir juoksiesi iš mano netikėjimo ir melo

       ir niekad nepajusi kaip man širdį gelia

       kančių skausmingų ir džiaugsmų aistringų

       druska rakštingąja dar nepaspringo

       tai ką tu vadini savy žmogum

 

       o aš? aš pervargau bebūdamas žmogum

       ir netikiu nei pragaru ir nei dangum

 

 

 

       *

 

       nuo lelijlapių

       plokščių delnų

       sklindant chorui

       kūmavimų chorui

       mokiaus kursmo –

       vaikystės dainų

       nuo lelijlapių plokščių delnų

       sklindant chorui kūmavimų chorui

 

       į vaikystės

       garsus ir aidus

       po klajojimų grįžti man lemta

       dienos naktys

       žiedlapiais krenta

       į vaikystės garsus ir aidus

       po klajojimų grįžti

       man lemta

 

       tai, kas prarasta, atskrenda

       skrenda

       iš žiojėjančios metų

       bedugnės

       ugnys žaižaros

       žaižaros ugnys

       tai, kas prarasta, atskrenda skrenda

       iš žiojėjančios metų bedugnės

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)