tekstai.lt

Ramūnas Kasparavičius. Eilėraščiai

 

      

kasparavicius
kasparavicius

 

       *

 

       Mažytis paukštis nuo šakos

       silpnus sparnus išskleidęs skrenda

       per pilkąją rudens legendą,

       kuriai tetrūksta pabaigos.

 

       Šalta jau žemė. Ties upe

       pro rūką suvirpėjęs aidas

       miškų gelmėj save palaidos –

       jie ošia, priekaištais kvepią.

 

       Atleisk man. Tarp pirmų šarmų

       labiausiai reikalingas nuoširdumas,

       kai sklaidosi tarp medžių dūmas,

       man mielas savo kartumu.

 

 

 

       Kalavijadantis tigras

 

       Du austrijokai ėjo per pievas pavasarį.

       Susėdo ant krantelio ir žiūrėjo į batus purvinus.

       Atskrido mažas sparnuotas tigriukas iš kitų

       įsaulių, kur laikas tylesnis, bet greitas.

       – Tasai spengesys, – tarė vienas, – juk nieko nėra. Man baisu.

       – Aš esmi esąs, – save lepindamas tarė antrasis. – Ko tu bijai?

       Alsuma

 

       Praskrido gandras neaukštai,

       o strazdas nutūpė ant žemės

       ir snapas jo labai geltonas,

       todėl, kad karšta.

 

       Tvanku ir apsiniaukę, bet nelyja,

       ruda tigrinė lelija atsigulė žolėn,

       o iš visų gėlių baltai težydi bulvės

       ir klevas gėrisi jomis kaip Augustas

       Stiprusis.

 

       Tiesa, jau žydi liepos

       ir medus ant lapų laša,

       vėl gandras pažeme nusklendžia paupin

       link Jurzdikos, nes nėr rasos rasos.

 

       Iš po akacijų ištroškęs žvilgčioja

       banjanas, kaip koks naminis, išmestas į kiemą,

       tarsi šunelis, laukiantis lietaus.

 

       Gražu. Kad nelabai. Nelengva? Taip.

 

 

 

       *

 

       Pilka bažnyčėlė

       kairiame dangaus

       šone.

 

       Ten plaka mano

       širdis.

 

 

 

       *

 

       O, vasaros pradžiosa gilioji tyluma…

       Ir tu tenai buvai, mergaite mylima…

       …ir nuo pušų žiedynų laižėme

       Indrajos duonos miltus…

       …o tu buvai graži ir net ištikima…

 

 

 

       *

 

                  Vydui

 

       Mes tokie maži, tokie maži –

       ant pilko grindinio spalvotos dėmės,

       ir tvyro artuma arši –

       įrėmęs

       mums įkandin akis senasis Vilniaus baziliskas,

       (užsigalvojai – akmeniu esi?)

       didžiulis kraugeriškas Viskas,

       kuriam paklūstame visi,

 

       Mus veja beprotiškas alkis.

       Tu atsigręžt gali? Aš negaliu.

 

       Virš kapinių gipsinės ramios akys.

       Virš kryžių ir gėlių.

 

 

 

       Karalius

 

       Jis šįryt čia buvo, bet jau išėjo.

       O kur išėjo, nepasakė nė vienam iš mūsų.

       Nepasakysi, kad visai išprotėjęs, ne, šiek tiek su protu.

       Ypač nelaimingas neatrodė, bet nešvietė džiaugsmu jo akys.

       Nevisiškai, ne visai, ne dėl to vis.

       Ar liepė ką pasakyti, o gal ką užmiršo?

       Sėkmės žmogus, sėkmės žmogus, o štai ir jis pats!

 

 

 

       Mūsų yra kita

 

       Nežiūrėk juodom, nežiūrėk į mane, žiūrėk į savo.

       Nežiūrėk į visus, atgal į veidrodį žiūrėk.

       Tavo pats netenka to vardo, ką davė žmonės.

       Jo vardas – jo skydas, ką davė kiti, jau subyra į drūzgus.

       Jis jau nebe vyras, tik tu, tik tavo atspindys geležuotam

                                                                        raisto vandeny.

       Kita tave nugalėjo, kita, kuri mus myli labiau.

 

 

 

       9 eilutės

      

       Pasimokyk vienišumo iš akmens –

       iškirstas tavasis vardas ant tavęs.

       Vienišumas vienija, ką mes

       tesuprantam, mirčiai prasidėjus.

       Kaip karius, į mūšį išlydėtus,

       mename džiaugsmus, abejones, nelaimes

       ir saviplaką užmirštame mielai, nes

       tas, kas svetimo silpnumo neatleidžia,

       iki mirčiai vienišas gyvens.

       Polka „Oleandra 2“

 

       Buvo šokis gavėnioj,

       per melagių dieną,

       storas lapins gėrė midų,

       girdamas vištieną:

       – Žinote, tai yr skaniau

       nei kokia lapienė.

 

       O lapienė jam atsakė:

       – Kvailas neišmanėli!

       Gausi uodega per akį,

       bėdinas profane.

       Neieškok kitos lapienės,

       net pavasarinės,

       nes, kai peržydės net pienės,

       būsi it pūkinis!

 

       Šitaip tarius, atsiduso

       iš baltos krūtinės.

 

 

 

       Šulinys saloje

 

       Jei pas mus nėra, dar nieko nereiškia.

       Yra Airijoj. Madagaskare.

       Čia nėra ir nebuvo, kai saloje

       gyveno bebrai ir augo lauravyšnės.

       Aukštadvary šulinys ant kalno, vanduo,

       ranka pasiekiamas, švelniai pulsuoja.

       Pameni tą vakarą?

       O ryte išsiskyrėme – piktame juoke

       ir abipusėj neapykantoj.

       Jau kilo miglos, na ir kas?

 

 

 

       Bėroji pievoje

 

       Penkiasdešimt antrų pievoje:

       gyslotis, šunažolė, kmynas.

       Tėkšk į erdvę raudoną amžiną spalvą.

       Įvairios gėlytės, labai smulkios.

       Saulė į pakaušį, lėktuvo ūžesys.

       Vanduo minkštas, viksvos aštrios,

       o kenčiančiam dangus.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)