Thomas Kingas (g. 1943) – šiuolaikinis postmodernus Kanados rašytojas, kurio tekstams būdinga ironija, griaunanti kultūrinius stereotipus ir socialines normas. Rašytojas yra čerokių (cherokee) ir graikų kilmės. Jo kūriniuose dažniausiai vaizduojami pirmieji Amerikos ir Kanados gyventojai indėnai, aprašomi Amerikos ir Kanados istorijos epizodai, indėnų mitams būdingi veikėjai (pvz., triksteris Kojotas).
T. Kingas buvo du kartus nominuotas nacionalinei Kanados literatūros premijai. Žymiausi jo kūriniai: romanai „Žalia žolė, sraunus vanduo“ („Green Grass, Runing Water“), „Gydanti upė“ („Medicine River“), kritikos esė knyga „Tiesa apie istorijas“ („The Truth About Stories“).
Kojotas ir Priešiškieji Ateiviai
Žinot, visi mėgsta geras istorijas. Tikrai taip. Mano draugas Napioja užsuka į mano vietelę. Mano šauniąją vietelę. Mano šauniąją vietelę prie upės. Kartais Napioja užsuka į mano šauniąją vietelę ir prašo, papasakok smagią istoriją. Na aš ir pasakoju. Kartais seku tokias senas geras Indėnų laikų istorijas. O kartais seku geras Europiečių laikų istorijas. Suaugusiųjų istorijas. Vaikų istorijas.
Atsitinka, imu ir užsnūstu.
Kartais aš seku Kojotų istorijas. O, vaikeli, turi būt atsargus klausydamasis Kojotų istorijų. Kai aš seku tas Kojotų istorijas, turi nemiegoti. Turi laikyt kojų pirštus po kėde. Tikrai žinau.
Geriau pakišk po kėde tuoj pat. Kojų pirštus. Ne, ne vėliau.
Gerai, dabar aš paseksiu tau Kojoto istoriją. Gal esi girdėjęs šią istoriją anksčiau. Gal ir ne.
Kojotas risnojo į vakarus. Taip aš ketinu pradėti šią istoriją. Kojoto istoriją. Kojotas risnojo į vakarus, o kai pribėgo mano buvimo vietą, sustojo. Mano šauniąją vietelę. Prie upės.
Tai atsitiko europiečių laikais... 1940-aisiais. Galbūt 1944-aisiais. Ne, visgi 1942-aisiais.
Kojotas atėjo į mano namus 1941 metais. Sveikas, tarė tas Kojotas. Gal turėtum arbatos. O gal dar turėtum ir maisto. Ir gal laikraštį man pasiskaitinėti.
Be abejo, tariau. Aš visko turiu.
Ir štai Kojotas geria mano arbatą. Ir ėda mano maistą. Ir skaito mano laikraštį.
Valio! – šūkteli tas Kojotas. Laikraštyje radau darbą.
Gal tau smalsu, kas pasisamdys Kojotą?
Manau, kad smalsu.
Gerai, paklausiu.
Kas gi samdysis Kojotą? – klausiu aš.
Baltaodis, atsako Kojotas. Baltaodis ieško Kojoto.
Vaje. Kojotas ir Baltaodis. Ganėtinai baugu.
Ana ten viršuje, anoje pakrantėje, sako Kojotas. Į vakarus. Ten mano darbas.
Gerai, tariu aš. Tuomet man nereiks kraustytis.
Bet aš toks alkanas, sako Kojotas. Nežinau, ar aš pasieksiu tą pakrantę, nebent gausiu šio to paėst lig valiai.
Gerai, aš tave pamaitinsiu ir tu nusigausi į aną krantą.
Bet aš neturiu padorių marškinių, inkščia Kojotas. Man labai reikia padorių marškinių, tuomet Baltaodžiai matys, kad esu geras darbininkas.
Gerai, sakau aš, duosiu tau savo geruosiuos marškinius.
Ojojoi, vaitoja Kojotas, kaip aš ten nukaksiu? Ilgai ten reikės keliauti, o mano pėdos tokios jautrios.
Ar tu tebelaikai kojų pirštus pakišęs po kėde? Rankas geriau laikyk kišenėse. Tik tada Kojotas nepastebės, kad tu čia sėdi. Ir nekelk jokio triukšmo. Jeigu kojotas pamatys, kad kažkas jo klausosi, jis niekada iš čia neiškeliaus.
Gerai, sakau aš kojotui, paskambinsiu Biliui Frankui. Mano draugas Bilis Frankas keliauja į pakrantę. Jis važiuoja su šiuo pikapu į aną pakrantę atostogauti. Galbūt iškeliaudamas paims ir tave.
Valio! – sušuko kojotas. Valio!
Taigi Bilis Frankas pasiima Kojotą į tą pakrantę. Ir tai istorijos pabaiga.
Ne, aš tik pajuokavau. Tai nėra istorijos pabaiga. Ji dar tęsiasi. Lik čia. Išgerk arbatos. Nejudink tų pirštų. Kojotas vis dar čia pat.
Ei, ei! Kiek daug dalykų nutiko. Nei iš šio, nei iš to visi ima kautis. Daugiausia tie Baltaodžiai. Žinai, jie mėgsta kautis. Jie kaunasi vienas su kitu. O vėliau jie kaunasi su tais kitais žmonėmis. Ir netrukus jau kaunasi visi. Netgi vienas kitas iš mūsų, Indėnų, kaunasi.
Tu tikriausiai galvoji, kad Kojotas irgi kaunasi.
Ar taip ir manei?
Viskas gerai, gali man pasakyti.
Taigi Kojotas grįžta. Aš tave perspėjau. Kojotas sugrįžo, jis vairuoja visai neprastą sunkvežimį.
Ehei, šūkteli Kojotas, eikš ir pasižiūrėk į mano visai neprastą sunkvežimį.
Taip, sakau aš, tai visai neprastas sunkvežimis, jo. Tas darbas, kurį gavai, turėtų būti visai neblogas.
O taip, tarė Kojotas, šis darbas yra geriausias iš visų darbų, kuriuos tik esu dirbęs.
Ant Kojoto vairuojamo visai neprasto sunkvežimio durų buvo užrašas: „Kogavos jūros gėrybės.“ Ak, tas Kojotas. Nuolatos dairosi ko nors užkąsti.
Kur tu gavai tą visai neprastą sunkvežimį? – klausiu aš.
Kojotas mane pavogė, atsiliepia visai neprastas sunkvežimis.
Ne, aš nevogiau, sako Kojotas.
Taip, pavogei, užginčija visai neprastas sunkvežimis.
Nekalbėk su tuo paiku sunkvežimiu, pareiškia man Kojotas.
O kas čia bloga, – kalbėtis su sunkvežimiais? – klausiu aš. Visi kalbasi su sunkvežimiais.
Jau nebe, taria Kojotas ir nuleidžia akis, lyg būtų prisėdęs paslaptį. Kalbėdamasis su Priešiškuoju Ateiviu nusižengi įstatymui.
Priešiškojo Ateivio sunkvežimis? Dievuliau! – šūkteliu aš. Tai rimta.
Valstybės saugumas, sako Kojotas. Jeigu kas nors matė tave kalbantis su Priešiškojo Ateivio sunkvežimiu, man gali tekti tave areštuoti.
Aš nesu Priešiškasis Ateivis, atsako sunkvežimis.
Taip, esi, nukerta Kojotas.
Ne, nesu, ginasi sunkvežimis.
Taigi Kojotas ir visai neprastas sunkvežimis, ant kurio durų užrašyta „Kogavos jūros gėrybės“, ginčijasi dėl Priešiškųjų Ateivių. Ginčijasi ilgai. Visą dieną. Dvi dienas. Tris. Savaitę. Jie neleidžia niekam užmigti. Niekas rezervacijoje negali miegoti. Net šunys nemiega.
Liaukitės, sako tie šunys. Jūs niekam miegoti neduodat.
Nesu girdėjęs apie jokį Priešiškąjį Ateivį, prisipažįstu Kojotui.
O, tarė Kojotas, jų knibžda visur. Bet tu nesirūpink. Tau nereikia bėgti. Nereikia slėptis po lova.
Džiaugiuosi, sakau.
Na, žinoma, atsiliepia Kojotas. Dabar, kai darbo ėmiausi aš, pasaulis yra saugesnis.
Ne, tai netiesa, ištaria visai neprastas sunkvežimis.
Taip, tiesa, atremia Kojotas. Ir juodu vėl ima ginčytis.
Nežinau kaip tu, bet aš nuo to ginčo jaučiuosi apkvaitęs. Gal mums vertėtų išgerti arbatos. Gal mums vertėtų papietauti. Gal mums vertėtų pasižiūrėt tą televizijos šou, kur visi keliauja į salą ugdyti blogų manierų. Gal mums jau metas eiti miegoti. Tu gali numigti ant sofos.
Taigi kai aš pabundu, tas visai neprastas sunkvežimis jau – dingęs. Bet Kojotas vis dar čia.
Kurgi tavo Priešiškojo Ateivio sunkvežimis? – klausiu Kojoto.
O, atsako Kojotas, turėjau jį parduoti. Dabar tai įstatymas. Visa Priešiškojo Ateivio nuosavybė turi būti konfiskuota. Visa Priešiškojo Ateivio nuosavybė turi būti parduota. Toks mano darbas. Ir Kojotas man parodė popieriaus lapą, kuris skelbė: „Tarybos Įstatymas 469.“
Vaje! – šūkteliu aš. šis raštas skamba gražiai.
Šis raštas skelbia „Tarybos Įstatymą 469“. Šlovė „Tarybos Įstatymui 469“!
Vaje, sakau aš, šis raštas atrodo gana svarbus.
Taip ir yra, atsako Kojotas. Šis raštas liudija, kad aš esu Priešiškųjų Ateivių Nuosavybės Saugotojas.
Kojotas yra Priešiškojo Ateivio Nuosavybės Saugotojas, skelbė tas raštas. Šlovė Kojotui, Priešiškojo Ateivio Nuosavybės Saugotojui!
Ši tarnyba atrodo gana svarbi, sakau aš.
Tai pati svarbiausia tarnyba pasaulyje, atsako Kojotas.
Ar tai svarbiau, nei sakyti tiesą? – klausiu aš.
O taip, atsako Kojotas.
Ar tai svarbiau, nei būti patikimam? – klausiu.
Be abejo, atsako Kojotas.
Ar tai svarbiau, nei būti sąžiningam?
Tikriausiai, atitaria Kojotas.
Ar tai svarbiau, nei būti dosniam? – paklausiau aš.
Aišku, kad taip, atsakė Kojotas.
Dievuliau, sakau, tai visai rimtas darbas, tikrai. Ir kaipgi tau tas rimtas darbas sekasi?
Na, pirmiausia aš atrandu Priešiškuosius Ateivius, sako Kojotas. Tuomet konfiskuoju jų Nuosavybę. Paskui tą jų Nuosavybę parduodu. Klausyk, gal tu nori pirkt Priešiškojo Ateivio Nuosavybę?
Priešiškojo Ateivio Nuosavybė. Taip, Kojotas man taip ir pasakė. Aišku, gali klausti. Tik sėdėk ant tos kėdės. Laikyk kojų pirštus po kėde. Ir nemiegok. Kai tik pradėsi knarkti, Kojotas tikrai tave išgirs.
Taigi aš paklausiau Kojoto, kokią Priešiškojo Ateivio Nuosavybę jis parduoda?
O, sako Kojotas, turiu visko. Nori siuvamosios mašinos? Arba gal komodos? Aš turiu daugybę radijų. Reikia fotoaparatų? Šaldytuvo? Antklodžių? Arbatinukų? Karučio? Namo? Gal tau reikalingas krėslas? Turiu labai daug dviračių. Gal tau reikia naujos mašinos? Gal žvejybos valties?
Žvejybos valties? Tu parduodi žvejybos valtį?
Ei, ei! – sušuko Kojotas. aš parduodu kur kas daugiau nei vieną. Kiek tau reikėtų?
O kiek tu turi? – klausiu aš.
Tūkstantį aštuonis šimtus keturias, suskaičiuoja Kojotas.
Labai daug žvejybos valčių, atsakau aš.
Sunkus darbas, sako Kojotas. Bet kažkas už jį gauna gražaus pinigo. Gal tau reikia visai neblogo kimono?
Ne, sakau aš, man nereikia neblogo kimono.
Nagi eime pasižiūrėti Priešiškojo Ateivio Nuosavybės, pakviečia Kojotas.
Taigi keliauju kartu su Kojotu. Tik mes keliaujame ne tuo visai neprastu sunkvežimiu, ant kurio durelių yra užrašas „Kogavos jūros gėrybės“, mat Kojotas jį pardavė. Užtat Kojotas turi kitą visai neprastą sunkvežimį, ant kurio durelių užrašyta: „Okados įvairių prekių krautuvė.“
Tu tikrai turi daug visai neprastų sunkvežimių, sakau.
Žinoma, atsako Kojotas, aš esu kuo puikiausias Priešiškojo Ateivio Nuosavybės Saugotojas.
Taigi Kojotas pradėjo važiuoti. Jis traukė į kalnus. Taip pat į slėnius. O vėliau pasuko į Ramiojo Vandenyno Nacionalinę Parodą Vankuverio mieste.
Aš pasiklydau, sakau Kojotui. Kur mes esame?
Hastingo parke, atsako Kojotas.
Tas Hastingo parkas visai nemažas. Didžiuliai pastatai. Didžiuliai ženklai. Štai tas ženklas sako, kad čia – „Gyvuliams Skirtas Pastatas“.
Gyvuliai. Puiku. Taigi aš klausiu Kojoto, ar turi Priešiškojo Ateivio Žirgų. Taip ir paklausiau. Ar turi Priešiškojo Ateivio Žirgų? Aš norėčiau pajodinėti kokiu geru Priešiškojo Ateivio Žirgu.
Kojotas patikrina Priešiškojo Ateivio Nuosavybės sąrašą. Patikrina jį dar kartą. Ne, sako Kojotas, Priešiškojo Ateivio Žirgų nėra.
O Priešiškojo Ateivio Karvių? – klausiu Kojoto.
Ne, atsako Kojotas, nėra ir Priešiškojo Ateivio Karvių.
Vištų?
Nėra.
Avių?
Nėra.
Jergutėliau, tai visi gyvuliai, kuriuos tik prisimenu. Taigi aš klausiu Kojoto, ką gi jis laiko tame „Gyvuliams Skirtame Pastate“?
Priešiškuosius Ateivius, atsako Kojotas. Tai vieta, kur mes laikome Priešiškuosius Ateivius.
Jergutėliau, tas Kojotas mėgsta pasakoti istorijas. Kartais jis pasakoja istorijas su negeru kvapeliu. Kartais jis pasakoja istorijas, kurios būna ištęstos. Kartais jis pasakoja istorijas, kurios kandžioja tavo kojų pirštus. Kojoto istorijos.
Tai gera Kojoto istorija, sakau Kojotui. Priešiškieji Ateiviai „Gyvuliams skirtame pastate“.
Ne, ne, sako Kojotas. Ši istorija nėra gera Kojoto istorija. Tai gera Kanados istorija.
Kanados istorija. Kojoto istorija. Kartais sunku nusakyti skirtumą. Visi šie žodžiai prasideda raide K.
Kietas, kirstynės, katastrofa, kabinėjimasis.
Oje, turiu atgauti kvapą. Na va, jau geriau.
Kietaširdis, kolaborantas, kepti, kaltinti.
Ne, mes dar nebaigėm.
Keliaklupsčiauti, kalbėtis, konfiskuoti, kergti, kooperuotis.
Ne, dar ne.
Klostytis, kringelis, kvaištelėjęs, kreivas, kankinantis, kirtis.
Dievulėliau, kone pamiršau kaulijimą.
Ne, ne, sako Kojotas, šie žodžiai klaidingi. Žodis, kurio tu ieškai, yra teisėtas.
Jergutėliau, gerai pasakei, pritariu Kojotui. Teisėtas yra geras žodis. Su juo gali daug nuveikti. Tai vienas iš magiškų žodžių. Baltosios magijos. Teisėtas. Kaip ir daugybė kitų Baltosios magijos žodžių.
Patriotiškumas, Gėris, Privatumas, Laisvė, Orumas, Veiksmingumas, Našumas, Tiesa, Saugumas, Nacionalinis, Integralumas, Visuomenė, Gerovė, Teisingumas, Nuosavybė.
Kartais galima jungti du magiškuosiuos žodžius. Nacionalinis Saugumas, Visuomenės Gerovė, Privati Nuosavybė.
Užteks, užteks, sako Kojotas. Nuo visų šių žodžių man ima skaudėti galvą. Mums tereikia vieno vienintelio žodžio, skirto Priešiškiesiems Ateiviams. Ir tas žodis yra teisėtas.
Taigi kojotas nusivedė mane į „Gyvuliams skirtą pastatą“, kad parodytų Priešiškuosius Ateivius.
O, vaikeli, tu jų daug pagavai.
Be abejo, taria kojotas.
Bet kieno čia kvapas? – klausiu.
Ir kiaulių, ir karvių, ir arklių, atsako Kojotas. Mes turim suvaryti ir kiaules, ir karves, ir arklius, taigi turim suvaryt ir Priešiškuosius Ateivius.
Čia tikrai stipri smarvė, sakau aš.
Taip, iš tiesų, atsako Kojotas. Geriau keliaukim, kol neapsikrėtėm.
Galbūt ir Priešiškieji Ateiviai norėtų keliauti, sakau Kojotui. Kad neapsikrėstų nuo čia laikomų ir kiaulių, ir karvių, ir arklių.
Priešiškieji ateiviai nemano, kad jie dvokia, atitaria Kojotas. Jie ne tokie, kaip tu ir aš.
Jie atrodo kaip tu ir aš, sakau.
O ne, atsako Kojotas, tu klysti. Jie atrodo kaip Priešiškieji Ateiviai.
Taigi anas Kojotas parodo man visokiausių vaizdų. Jis parodo man tokį didelį pastatą – stiklinį. Paskui man parodo kitą didelį pastatą, irgi stiklinį. Ir tuomet jis man parodo dar vieną didelį pastatą, taip pat stiklinį.
Vaikeli, sakau Kojotui, čia galybė didelių stiklinių pastatų.
Ar norėtum pamatyti dar vieną stiklinį pastatą? – klausia Kojotas.
Ne, sakau, man jau gana stiklinių pastatų.
Gerai, sako Kojotas, eime apžiūrėti Priešiškojo Ateivio turto. Galbūt ten tau rasim sidabro dirbinių.
Taigi Kojotas rodo man Priešiškojo Ateivio turtą.
Jergutėliau, sakau aš Kojotui. Rodos, būsi konfiskavęs viską.
Taip, sako Kojotas. Baltaodis yra davęs man re-Komendaciją, kurią galiu pasikabinti ant sienos.
Vaikeli, tai dar vienas iš tų žodžių, prasidedančių raide K.
Ar matei ką nors, kas tau patiktų? – klausia Kojotas. Galiu tau duoti visą galybę šeimos relikvijų.
Bet kai tik Kojotas pradeda man rodyti tą gausybę šeimos relikvijų, suskamba jo telefonas. Visa tai vyksta tais laikais, kai dar nėra telefonų, kai dar negali vaikščioti po namus ir telefonų nešiotis kišenėje. Skambutis – trisdešimt centų už minutę, plius skambučių į užsienį tarifai. Tai laikai, kada telefonai prikalti prie sienų, tu stovi šalia tikrų moterų, kurios tave su pašnekovu sujungia.
Ne, netikros moterys.
Taigi kojotas stovi šalia to telefono ir kinkuoja galvą, ir šypsosi, ir leidžia linksmus garsus.
Geros naujienos, sako Kojotas. Baltaodis davė man darbo.
Vaikeli, tariu, tu esi labai užsiėmęs Kojotas.
Taip, atsako Kojotas, ir aš jau turiu naują šūkį. Nori jį išgirst?
Ar norėtum išgirst naująjį Kojoto šūkį? Ne, aš irgi nenoriu jo girdėt. Bet jei mes sakome ne, mes galim užgauti Kojoto jausmus, – jis pravirks, sukels daug triukšmo ir neleis niekam užmigti. Taip, ir šunims užmigt jis taip pat neleis.
Taigi prašau Kojoto, kad pasakytų mums naująjį savo šūkį.
Gerai, sako kojotas. Štai jis: „Tegul mūsų šūkis būna skirtas Britų Kolumbijai – „Ne Japoniūkščiams nuo Uolėtųjų lig jūrų“.“
Oho! Tai naujasis tavo šūkis?
Ianas Alisteris Makenzis, ištaria Kojotas. Tai Iano Alisterio Makenzio šūkis.
Jis turėtų būti svarbus asmuo, sakau Kojotui. Visi baltaodžiai, pavadinti trimis vardais, yra svarbūs.
Jis yra Baltaodis, vadovaujantis kuriant šūkius, paaiškina Kojotas. Bet jis nėra geras poetas. Jeigu jis būtų geras poetas, sakytų: „Tegul mūsų šūkis, skirtas Britų Kolumbijai, būna „Ne – Japoniūkščiams nuo Uolėtųjų kalnų ligi jūros“.“
Pažvelk, sakau. Dabar šis šūkis rimuotas.
Būna, jūros, skamba šiame šūkyje. Būna, jūros.
O taip, sako Kojotas, visi geri šūkiai rimuoti. Ar norėtum išgirst keletą kitų Iano Alisterio Makenzio šūkių?
Ar tai naujasis tavo darbas? – klausiu. Rimuoti Iano Alisterio Makenzio šūkius?
Ne, ne, sako Kojotas, mano naujasis darbas – kur nors Nudanginti Priešiškuosius Ateivius.
Ne, aš nežinau, ką reiškia „nudanginti“. Daugybė šių žodžių prasideda priešdėliu „nu“. Nuvertinti, nunykti, nuvargti, nukentėti, nuvilti, nuliūdintas, nutylėjimas, nuvertinimas.
Nudanginti.
Ne, nemanau, jog turėtume klausti Kojoto. Gerai, bet nekaltink manęs, jei paskui visai susipainiosi.
Nagi, sako Kojotas, mes turime tuos Priešiškuosius Ateivius kur nors nudanginti. Taigi Kojotas išveda visas Priešiškųjų Ateivių Moteris ir Vaikus lauk iš to „Gyvuliams Skirto Pastato“, dvokiančio arkliais ir karvėmis, ir avimis, paskui iš kitos patalpos išveda Priešiškuosius Ateivius Vyrus, ant kurių nugarų nupiešti taikiniai, o tada Kojotas visus Priešiškuosius Ateivius sukelia į priekabą to paties visai neprasto sunkvežimio, ant kurio durelių užrašyta: „Okados įvairių prekių krautuvė.“
Priekaba buvo kone sausakimša, dievaži.
Gerai, sako Kojotas, nudanginkime.
Taigi Kojotas sunkvežimiu pasuka į slėnį, paskui – link anų kalnų, vėliau – į anas prerijas ir taip jis nesustodamas važiavo, kol pasiekė mano vietelę.
Mano šauniąją vietelę. Mano šauniąją vietelę prie upės.
Dievuliau, šūkteliu, čiagi mano šaunioji vietelė!
Taip, atsako Kojotas, čia gera vieta, tikrai. Galbūt tai tinkama vieta Priešiškiesiems Ateiviams nudanginti.
Žinoma, sakau, tik reikia surast jiems daug kambarių.
Taigi Kojotas iškelia iš sunkvežimio Priešiškuosius Ateivius, o aš paskambinu savo draugams Napiojai ir Biliui Frankui. O, sakau aš savo draugams, mes turim svečių.
Gerai, atsako mano draugai Napioja ir Bilis Frankas. Mes sukviesime visą Tautą. Gal kiek užkąsime. Gal išgersim arbatos. Gal sudainuosime sutiktuvių dainą.
Vakarėlis? – susidomi Kojotas. Dievinu vakarėlius!
Bet žinai ką? Kai kurie Priešiškieji Ateiviai atrodo liūdni. Kai kurie Priešiškieji Ateiviai atrodo ganėtinai išgąsdinti. O kai kurie iš tų Priešiškųjų Ateivių su taikiniais ant nugarų atrodo piktoki.
Vaje, sakau Kojotui, tie Priešiškieji Ateiviai neatrodo labai laimingi.
Ir tai po viso mano triūso dėl jų, taria Kojotas. Sulig Kojoto ištartais žodžiais privažiuoja didžiulis automobilis.
O, tariu, gana reikšmingai atrodantis automobilis.
Toks ir esu, atsako reikšmingai atrodantis automobilis.
Ar atvykai į Priešiškųjų Ateivių vakarėlį? – paklausiu.
Ne, atsakė reikšmingai atrodantis automobilis, aš ieškau Kojoto.
Ar mane paaukštins? – šlifuodamas liežuviu dantis, klausia Kojotas.
Lipk vidun, sako tas reikšmingos išvaizdos automobilis. Mums reikia slaptai pasikalbėti apie vieną dalyką.
Taigi Kojotas įlipa į tą reikšmingai atrodantį automobilį, aš einu maisto, ir Priešiškieji Ateiviai pasijunta šiek tiek geriau.
Žinai, sako man Bilis Frankas, ši istorija apie Priešiškuosius Ateivius, apie tai, kaip Kojotas ir Baltaodis iš jų atėmė Nuosavybę, kaip juos išgabeno kažkur toli nuo namų, man primena kitą panašią istoriją.
Taip, sakau Biliui Frankui, man taip pat.
Ar prisimeni, kaip vystosi ta istorija? – klausia Bilis Frankas.
Ne, sakau, bet galbūt mes galim galvoti apie ją, kol prisiminsim.
Taigi mes šio bei to užkandome, išgėrėme arbatos, Bilis Frankas ir Napioja, mušdami būgną, visus palinksmino, o mes užtraukėm dainą.
Ir netrukus Kojotas išlipo iš to reikšmingai atrodančio automobilio. Ir KKRP* išlipo iš to reikšmingai atrodančio automobilio. Ir politikai išlipo iš to reikšmingai atrodančio automobilio dainuodami „O Kanada“. Bet dainavo jie nekaip.
Jergutėliau, sako Bilis Frankas. Mes einame parsinešti daugiau valgio.
Gerai, sako Kojotas, visi Priešiškieji Ateiviai, grįžkite į sunkvežimį!
Neskubėk, šnabždu Kojotui. Vakarėlis dar tik įsibėgėjo.
Nėra laiko vakarėliui su Priešiškaisiais Ateiviais, sako Kojotas. Aš gavau naują darbą.
Kitą darbą? Jergutėliau, tas Kojotas yra tikrai labai užsiėmęs Kojotas.
Koks gi naujasis tavo darbas? – klausiu Kojoto.
Aš turiu nugabenti Priešiškuosius Ateivius į naujuosius jų namus, sako Kojotas.
Jie gali čia pasilikti, tikinu. Mes turime daug kambarių.
O ne, tai gali būti pernelyg pavojinga. Priešiškuosius Ateivius, kurie atrodo liūdni ir išsigandę, mums reikia nugabenti į Cukrinių Runkelių Ūkį. Mes duosime jiems darbo.
Gerai, sakau, Cukrinių Runkelių Ūkyje galima užkalti gražaus pinigo.
Mes neketiname jiems mokėti, sako Kojotas. Šie Priešiškieji Ateiviai turi dirbt už dyką, taip jie įrodys mums, kad yra ištikimi piliečiai.
Vaje, tariu Biliui Frankui, tie pilietybės testai yra labai sunkūs.
Kas tie piliečiai? – klausia Bilis Frankas.
O kaip dėl tų Priešiškųjų Ateivių, kuriems ant nugarų yra taikiniai. Jie atrodo piktoki?
O, sako Kojotas, tie Priešiškieji Ateiviai pavojingi. Tie pavojingi Priešiškieji Ateiviai keliauja į Anglerį Ontarijuje.
Dievuliau, sakau aš, tie Priešiškieji Ateiviai turėtų būti tikrai pavojingi, jeigu juos reikia išgabenti į Ontariją. Ar nors vienas tų Priešiškųjų Ateivių yra pridaręs nemalonumų?
Dar ne, sako Kojotas, bet atsargumas nepakenks.
Taigi Kojotas atsiduria visų dėmesio centre, atsistoja šalia būgno ir iškelia rankas.
Gerai, sako Kojotas, visi Priešiškieji Ateiviai, grįžkite į sunkvežimį.
Gal jie manęs neišgirdo? – klausia Kojotas. Ir šįkart jau sako garsiai. Visi Priešiškieji Ateiviai, grįžkite į sunkvežimį!
Bet niekas atgal į sunkvežimį nelipa.
Gerai, pasiryžta Kojotas, imsimės griežtesnių priemonių. Ir Kojotas kartu su KKRP sučiumpa Bilį Franką.
Priešiškasis Ateivis, taria Kojotas ir KKRP.
Paikas Kojote, sakau jam, tai ne Priešiškasis Ateivis. Tai Bilis Frankas.
Ar esi tuo tikras? – klausia Kojotas. Jis atrodo visai kaip Priešiškasis Ateivis.
Aš esu Bilis Frankas, patikina Bilis Frankas.
Tuomet Kojotas ir KKRP sučiumpa kitą Priešiškąjį Ateivį.
Ne, sakau, jis irgi ne Priešiškasis Ateivis. Jis mano draugas Napioja.
Nesąmonė, sako Kojotas, aš atpažįstu Priešiškąjį Ateivį, kai tik jį pamatau, ir Kojotas bei KKRP sučiupo visus, kas po ranka papuolė. Tada tie policininkai, dainuodami „O Kanada“, atsistojo už ano reikšmingos išvaizdos automobilio ir mojavo vėliavomis.
Priešiškasis Ateivis.
Ne, sakau, tai Lerojaus Šokinėjančio Jaučio pusbrolis Sesilis.
Priešiškasis Ateivis.
Ne, sakau, tai Marta Redkrau. Ji ištekėjusi už Sesilio Šokinėjančio Jaučio sūnėno, Vilfredo.
Tavim dėtas, aš norėčiau būti toliau nuo šios istorijos įvykių. Kojotas ir KKRP gali tave sučiupti. Taip, aš sėdėčiau kampe, kur anie neužmato.
Priešiškasis Ateivis.
Ne, sakau, tai Morisas Mozė. Jis yra Lerojaus Šokinėjančio Jaučio anūkas. Lerojaus duktė, Selestė, turėjo dvynius.
Priešiškasis Ateivis.
Ne, sakau, tai Arnoldas Stovintis Arklys. Jis gabena turistus į kalnus medžioti.
Tas paikas Kojotas net mane sučiupo.
Ei, sakau, paleisk mane.
Oi, nustemba Kojotas, oi.
Liaukis visus suiminėt, patariu jam.
Tačiau Kojotas ir KKRP nesiliauja. Ir netrukus Kojotas į tą visai neprastą sunkvežimį sugrūda Priešiškuosius Ateivius, o anie tą visai neprastą sunkvežimį prikemša Indėnų.
Aš turiu kur kas daugiau Priešiškųjų Ateivių nei tada, kai pradėjau, sako Kojotas. Aš turbūt esu geresnis, nei pats maniau.
Tu turi padoriai elgtis su Indėnais ir Priešiškaisiais Ateiviais, sakau Kojotui. Antraip sugadinsi visą istoriją.
Ir tik tada KKRP pačiumpa Kojotą.
Priešiškasis Ateivis.
Ne, ne, sako Kojotas. Aš – Kojotas.
Priešiškasis Ateivis, šaukia tie KKRP. „O Kanada“, dainuoja tie policininkai. Ir visi išvažiuoja tuo reikšmingos išvaizdos automobiliu ir Kojoto visai neprastu sunkvežimiu, ant kurio durelių užrašyta: „Okados įvairių prekių krautuvė.“
Ir daugiau to Kojoto aš nemačiau.
Taigi tas Kojotas prabėgo pro mano šauniąją vietelę. Mano šauniąją vietelę prie upės.
Taip, tai vis dar ta pati istorija. Taip, tas Kojotas kurį laiką buvo dingęs, bet dabar sugrįžta. Aišku, aš žinau, kur Kojotas ir Indėnai, ir Priešiškieji Ateiviai keliauja. Ne, jie keliauja ne į Floridą žaisti golfo ar grumtis su aligatoriumi. Ne, jie keliauja ne į anas salas, kur visi kepinasi saulėje ir gurkšnoja iš didžiulių riešutų. Ne, jie taip pat negrąžina tiems Priešiškiesiems Ateiviams jų Nuosavybės.
Sveikas, sako tas Kojotas. Gal turi arbatos? Gal turi ko užkąsti? Ir gal turi laikraštį man pasiskaitinėti?
Žinoma, sakau. Prisėsk. Kur yra tas visai neprastas sunkvežimis, ant kurio durelių užrašyta „Okados įvairių prekių krautuvė“?
Baltaodžiai pasiėmė mano visai neprastą sunkvežimį, atsako Kojotas. Ir visą Priešiškųjų Ateivių Nuosavybę pasiėmė. Ir visus mano Priešiškuosius Ateivius.
Dievulėliau, tariau, tie Baltaodžiai nori viską pasiimti.
Taip, taip ir yra, sako Kojotas, gerdamas mano arbatą ir valgydamas mano maistą, ir skaitydamas mano laikraštį.
Valio! – šūkteli Kojotas. Radau kitą darbą.
Jergutėliau, tariu, skaityt laikraščius yra pavojinga.
Šis darbas geresnis už ankstesnį, atsako Kojotas.
Tu ketini sugauti daugiau Priešiškųjų Ateivių? – klausiu.
Ne, atsako Kojotas. Aš keliauju į Naująją Meksiką. Aš keliauju į Los Alamą Naujojoje Meksikoje padėti Baltaodžiams padaryti pasaulį saugų ir nepriklausomą.
Gerai, sakau, skamba visai neblogai. Ta Naujoji Meksika iš tiesų yra dykuma ir kalnai. Nieko daugiau, ką tas Kojotas galėtų sugadinti, Los Alame nėra.
Taip, dabar Kojotas dingęs. Taip, dabar kojų pirštai saugūs. Taip, tai istorijos pabaiga. Ar tu norėjai Kojoto ko nors paklaust? Jei paskubėsi, gal dar pasivysi jį pakeliui į tą Naująją Meksiką.
Ne, aš ketinu likti čia. Tas Kojotas sugrįš. Jis visada sugrįžta. Kam nors reikia likti čia, kad įsitikintume, ar jis nepridirbo naujų kvailysčių.
Sakau tau.
__________________________________
* Kanados Karališkoji Raitoji Policija (RCMP – Royal Canadian Mounted Police)
Iš anglų k. vertė Jurgita Jasponytė
Neskaitant indėno, jų buvo šešetas
Teta Betė buvo mūsų šeimos gėda. Ji iki to laiko, kai žuvo nardydama įlankoje, turėjo septynetą vyrų. Neskaitant indėno, jų buvo šešetas. Senelė nenorėjo įskaityti indėno, nes Betė ir Chuanas Laukinis Vaikis Maktevišas susituokė Meksikoje. Tai buvo indėniška ceremonija; Betė atsiuntė nuotraukų, tačiau senelė smarkiai abejojo to „pau-vau“, kaip ji ceremoniją vadino, teisėtumu.
– Vestuvėmis to nepavadinsi, – sakydavo ji.
Be to, senelė nebuvo tikra, kad Chuanas iš tiesų buvo indėnas. Aš nugyvenau daug metų, sakydavo ji, ir esu įsitikinusi, jog mes išžudėme visus indėnus.
– Jis tikriausiai tik meksikietis, – sakydavo senelė.
Pasak Betės siunčiamų atvirukų, Chuanas buvo kikapu genties indėnas, ši gentis pasitraukė iš JAV teritorijos devyniolikto amžiaus pradžioje. Febė parsinešė iš bibliotekos knygą ir, aišku, joje rado kikapu indėnų aprašymą. Senelė tik papurtė galvą.
– Esu tikra, kad ir juos mes išžudėm.
Chuanas buvo ir profesionalus boksininkas. „Jis kovoja dėl kikapu kultūros“, – rašė Betė. Visus pinigus, kuriuos jis uždirbdavo ringe, aiškino Betė, atiduodavo savo genčiai, štai kodėl jie neturėjo pinigų kelionėms ir štai kodėl Betė jį mylėjo. Tai buvo tokia didžiadvasiškumo rūšis, kurią galėjai aptikti tik naujuose romanuose ir senojoje poezijoje, tačiau senelė imdavo purkštauti, kai tik Betė postringaudavo apie pasiaukojimą ir įsipareigojimus.
Po metų Betė metė kilnius darbus, Chuaną ir Meksiką, ir susidėjo su kinu architektu iš Sietlo. Kol paskendo įlankoje, ji dar spėjo ištekėti tris kartus, bet vaikų nepaliko, tik virtinę istorijų apie save ir du su puse milijono dolerių.
Anksčiau mes nieko nežinojome apie Betės pinigus, tačiau po jos mirties buvome pakviesti į teismą ir apdalyti mums priklausančiu palikimu. Po šio įvykio, kai gerdavome į tetos Betės sveikatą, ją jau vadindavome „ekscentriška“, bet ne „pamišusia“, ir „atkaklia“, o ne „užgaidžia“. Visos istorijos apie tetą Betę pamažu buvo prikeltos iš šeimos rūsio, išblizgintos ir, prisimenant tos moters stiprybę ar paliudijant pinigų jėgą, pasakojamos per pietus. Šeimoje į jos sveikatą dažniausiai gerdavo vyrai.
Senelė pakęsdavo tas istorijas, tačiau sunkiai, kaskart pertraukdavo, kai Džeraldina ar Febė imdavo romantiškai taukšti apie Betę ir jos polinkį į „mažas keistenybes“.
– Ji nebuvo keistuolė, Febe, – sakydavo senelė. – Ji buvo kvaila mergiotė.
– Ak, ne, – prieštaraudavo Febė. – Teta Betė tiesiog buvo šiuolaikiška.
– Kokie niekai, – atšaudavo senelė.
Tupėdama savo soste, gėlėmis drožinėtoje kėdėje aukšta atkalte, senelė atrodė lyg prieštvaninis paukštis, viena iš tų senovės dinozaurų, pusiau reptilijų, ilgais, dantytais snapais ir odiniais sparnais. Jos rankos buvo naguotos letenos, stipriai sugniaužtos sterblėje, kad nepastebėtum pavojaus. Tačiau gyvenimo vandenyne ji buvo tarsi leviatanas, jaukiai nugrimzdęs į gelmę ir žvelgiantis į viršų juodomis bekraujėmis akimis, stebintis mus, plūduriuojančius paviršiuje.
– Ištekėjusi šešis kartus, – staiga nei iš šio, nei iš to tardavo senelė ir papurtydavo galvą.
– Septynis, senele, – pataisydavo ją Džeraldina ar Febė.
– Tik norėjau atkreipti dėmesį.
Pati senelė ištekėjo vienąkart. Gyvenimas: aštuoni vaikai, didžiulis namas ir senelio viskis. Džeraldina pasakojo, kad vieną naktį senelis ėmė gerti ir prieš senelę pakėlė ranką. „Dėdė Džonas sakė, kad jis jai nesmogė, tik pakėlė ranką. Kai suprato, ką ketino padaryti, jį ėmė graužti sąžinė ir jis pradėjo verkti.“ Tačiau teta Ruta mums pasakojo, jog senelis smogė senelei, parmušė ją ant žemės ir liovėsi vien todėl, kad buvo per girtas. Anot dėdės Džono versijos, senelis, per ašaras nieko nematydamas, bandė atsisėsti virtuvėje ant kėdės, nepataikė, pargriuvo ir susilaužė ranką. Teta Ruta sakė: kai senelis, nustojęs muštis, susmuko krėsle ir užmigo, senelė nuėjo į virtuvę, pasiėmė dešimties colių skersmens ketaus keptuvę ir ja sulaužė seneliui ranką.
Kad ir kas ten būtų nutikę, senelis du mėnesius vaikščiojo sugipsuota ranka, o kitais metais, kai teta Ruta baigė mokyklą, senelis iš namų išsikraustė (jei tikėsime dėde Džonu) arba iš jų buvo išmestas (jei tikėsime teta Ruta). Jis išsinuomojo mažą butelį virš gaisrinės ir tą pačią žiemą buvo rastas už kinų skalbyklos sušalęs į kaulą, miręs nuo širdies smūgio ar mirtinai nusigėręs.
Po to, sakė Džeraldina, anot dėdės Džono, teta Betė ir ėmė taip beprotiškai elgtis. „Veikiausiai dėl to, kad teta Betė mylėjo senelį ir nekentė senelės už tai, kad jį nužudė.“ Teta Ruta sakė, jog tetai Betei tiesiog patiko būti kitokia. „Betė ir senelė nuolatos varinėdavo ilgus pašnekesius apie gyvenimą, – kalbėjo mums Ruta. – Juodvi buvo per daug panašios. Tai matėsi.“ Dėdė Džonas pasakojo, kad dažnai girdėdavo Betę ir senelę besipykstančias ir šaukiančias viena ant kitos. „Senelei nepatiko, jog Betė elgiasi taip, kaip nori, tačiau Betė pasiųsdavo senelę velniop ir gyveno, kaip išmanė.“
Šiuose pasakojimuose buvo ir vienas sutapimas. Kai Betei sukako aštuoniolika, senelė ją išgrūdo iš namų. Homeras Pairas kino teatre pastebėjo Betę ir Haroldą Lofteną susikibusius už rankučių ir paskambino senelei. Haroldas buvo juodaodis ir/arba nusikaltėlis, o senelė buvo rasistė ir/arba susirūpinusi. Betė aiškino, kad ji taip pasielgė norėdama pamatyti, ką darys senelė, o ši ištraukė iš stalčių visus Betės drabužius, sukimšo į tris lagaminus ir pastatė juos pievutėje priešais namą. Ant didžiojo žalio lagamino šono buvo priklijuotas vokas. Jame buvo laiškelis, autobuso bilietas į Rouzvilį, esantį už šimto mylių, ir penkiasdešimties dolerių čekis.
„Čia tavo drabužiai, – buvo parašyta laiškelyje. – Prašau palikti miestą.“
Taigi teta Betė išvyko. Po trejų metų grįžo kartu su pirmuoju vyru. Šis buvo dantistas, vilkėjo trijų dalių kostiumu, mėlynais marškiniais ir ryšėjo žydrą kaklaraištį. Jis atvežė geltonų gėlių puokštę ir ryškiai rožinę dėžutę senelės mėgstamų saldainių – didelių, raudonai baltai dryžuotų, kietų mėtinių ledinukų. Febė ir Džeraldina paeiliui nešiojo arbatą ir prie durų klausėsi pokalbių.
– Jis tik sėdi ir postringauja apie dantis ir koks puikus mūsų namas.
Betė ir jos vyras dantistas tą patį vakarą išvyko atgal į San Franciską, ir kai mes kitą rytą atsikėlėme, pievutėje priešais namą stovėjo trys lagaminai. Febė ir Džeraldina atplėšė voką, kuris buvo priklijuotas prie žalio lagamino šono. Jame buvo penkiasdešimties dolerių čekis ir raštelis: „Puikiai leidžiu laiką, norėčiau, kad būtumėt kartu.“
Mes įnešėme lagaminus į vidų ir Džeraldina padavė senelei raštelį.
– Argi tas Betės vyras dantistas ne mielas? – tarė Džeraldina.
Senelės akys žybtelėjo, jos skara, dengianti rankas, sujudėjo.
– Jis buvo toks mandagus ir gerai apsirengęs. Tas kaklaraištis labai madingas.
Senelė suniurnėjo kažką panašaus į žodį „gupis“.
Taip prasidėjo „gupių“ procesija. Kas kelerius metus Betė pristatydavo naujus savo vyrus, o senelė sėdėdavo ant kėdės, perdavinėdavo kitiems saldainių lėkštę ir stebėdavo vyrus su įprastu alkano žvėries budrumu.
– Betė gyvena tikrai įdomų gyvenimą, – per vakarienę tarė Febė. – Visi tie vyrai ir tos kelionės.
– Tie nėra vyrai, – atšovė senelė. – Prašau paduoti kalakutą. – Ir senelė pasmeigė didžiulį baltos mėsos gabalą. – Jau geriau tas meksikietis.
Betė grįždavo namo ir viena. Kartais tūnodavo užsidariusi savo kambaryje. Kai ji parvažiavo prieš ketvirtas vedybas, Džeraldina, Febė ir aš nutykinome laiptais žemyn prie svetainės durų pasiklausyti.
– Gerai atrodai, – kalbėjo senelė. – Ar turi vaikų?
– Aš dabar ištekėjusi.
– Aišku, – atsiliepė senelė.
– Tiesa, sutikau labai mielą vyriškį. Manau, jis tau patiktų.
– Žinoma. O kas atsitiko tam meksikiečiui?
– Turi omenyje kikapu?
– Turiu omenyje meksikietį.
– Ar teko kada sutikti Bilą?
– Kokį Bilą?
Kartais teta Betė, grįžusi namo, nusivesdavo mane ir seseris į parką, mes supdavomės sūpynėse ir kalbėdavomės.
– Ar kada buvote Taityje? – klausdavo teta Betė.
Mes, žinoma, ten nesilankėme, teta Betė lankėsi ir pasakodavo mums apie stačius smėlio kalnus paplūdimiuose, apie koralinius rifus, kuriuose knibžda tamsių ungurių ir ryškių žuvų, apie rožine spalva švytinčius saulėlydžius.
– Ar jūs kada nors šokote parašiutu?
Mes atsakėme, kad net nepažįstame nė vieno, kas tai būtų daręs.
– O aš šokau, – pasakojo Betė. – Reikia užsidėti apsauginius akinius, nes ten aukštai stiprus vėjas. Labai baisu, kai iš lėktuvo žengi žingsnį ir imi kristi. Kartais galvoji, kad tavo parašiutas neišsiskleis, tačiau dažniausiai jautiesi taip, tarsi galėtum amžinai sklandyti, tarsi plauktum ant padangos vandenyne. Sūpuojiesi pirmyn atgal. Man instruktorius sakė, jog kai kuriems žmonėms tas jausmas taip patinka, kad jie tiesiog pamiršta laiku išskleisti parašiutą.
Teta Betė buvo dariusi viską. Ji leidosi kanoja Kopermaino upe Kanadoje ir slydo banglente Australijoje. du kartus buvo Havajuose ir įkopė į ugnikalnį. Ji netgi turėjo lakūno licenciją ir galėjo susikalbėti prancūziškai ir ispaniškai.
– Kodėl tu buvai ištekėjusi tiek kartų? – paklausė Džeraldina.
– Ieškojau, – atsakė Betė.
– Ko?
– manau to tikrojo vyro.
– O tai kodėl ištekėjai už netikrų?
– Tuo metu jie tokie neatrodė, – nusijuokė Betė.
– O koks buvo indėnas? – paklausė Febė.
– Jis buvo geriausias, – atsakė Betė.
– Senelė nebeturi vyro ir kito net neieško, – tarė Febė.
– Senelei vyrų nereikia, – atsakė Betė.
– O tau reikia? – paklausė Džeraldina.
Senelė ir Betė labai susipyko, kai Betė namo parsivežė savo šeštą ar septintą vyrą, nelygu kaip skaičiuosi. Jis buvo menininkas trumpais, į spyglius suveltais plaukais ir raudonais akiniais. rūkė ilgas plonas juodas cigaretes. kai senelė liepė Džeraldinai atnešti peleninę ir plastikinį maišelį, jis pasikrapštė nosį, pažvelgė į senelę pro raudonų akinių viršų ir paklausė:
– O kam tas maišelis, ponia?
– Tavo dvokiančiai subinei, – atsakė senelė ir palinko į priekį, pasiryžusi pakilti iš kėdės ir nukąsti jam galvą.
Vėliau tą vakarą Betė atėjo į svetainę be savo vyro ir atsisėdo priešais senelę. Ilgą laiką nė viena nepratarė nė žodžio.
Galiausiai Betė tylą nutraukė:
– Tu jau greitai mirsi, kodėl negalėtum būti maloni?
– Aš esu maloni, – atsakė senelė.
– Kodėl tu manęs nekenti?
– Taip nėra.
– Tau niekada nepatiko nė vienas mano vyrų.
– Aš niekada nemačiau meksikiečio.
– O kaip tau atrodė kiti?
– Aš tavimi labai didžiuojuosi.
– Tu netgi neleidi mums pernakvoti tavo namuose.
– Galite pasilikti kiek tik norit, – atsakė senelė.
Vėl stojo tyla. Betė sėdėjo ant sofutės. Senelė sėdėjo savo krėsle.
– Man atrodo, kad tu visai manęs nemyli.
– Aš myliu visus savo vaikus.
– Robertas sako, kad tu esi sena gyvatė, – tarė Betė.
– Kas tas Robertas? – paklausė senelė.
Kitą rytą Betė išvyko. Mes daugiau jos nebematėme. Gaudavome atvirlaiškių, tačiau daugiau jokių vyrų Betė neatsivežė. Ji atsiuntė mums atvirlaiškį iš Aliaskos ir vieną iš Samoa salų. Kiekvieną vietovę mes susirasdavome gaublyje, kuris stovėjo svetainėje.
Po poros metų gavome Galvestono šerifo laišką, kuriame buvo rašoma, kad Betė žuvo nardydama Meksikos įlankoje. Ji pasinėrė pernelyg giliai, buvo rašoma laiške, ir jai pritrūko oro.
Febė buvo įsitikinusi, jog Betė grįžo į Meksiką pas Chuaną.
– Argi tai ne romantiška? – tauškė Febė. – Ji ieškojo jo ir žuvo.
– Kodėl jai reikėjo jo ieškoti po vandeniu? – piktai atšovė senelė.
Tačiau Febė buvo neperkalbama ir galbūt Betė tikrai ieškojo jo, Chuano. Žvelgė pro mažas žuveles gilyn į šiltus vandenis, ten, kur mėlis susilieja su tamsa ir gelmėse drykso didžiuliai šešėliai. Galbūt prieš pat plyštant plaučiams ji spėjo pamatyti senelę.
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Versta iš:
A short History of Indians in Canada. HarperCollins, 2005
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.3 (kovas)