Mintys, sulaukus Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio

 

Kodėl Lietuva pavargo?

 

       Artėjantis Lietuvos Respublikos dvidešimtmetis nekelia džiaugsmo bei optimizmo. Gal todėl, kad jubiliejus žadina fatališkas asociacijas, kurias nulemia tarpukario Lietuvos dvidešimtmečio ribos. Nors, atrodytų, tarp anos ir šiandieninės Lietuvos yra akivaizdus skirtumas ankstesnės nenaudai. Prisimenu, kai studijuodamas istoriją pradėjau suvokti anos Lietuvos realijas – kaip ji turėjo kovoti su savo didžiosiomis kaimynėmis – su Lenkija dėl Vilniaus, su Vokietija dėl Klaipėdos, be to, ir su opozicija šalies viduje, o vienintelė tariamoji sąjungininkė Sovietų Rusija kėlė pavojų Lietuvos suverenitetui ne mažesnį, nei minėtos varžovės. Sunku buvo rasti sau atsakymus į klausimus – kaip apskritai galėjo ta Lietuvos valstybė egzistuoti, kiek tokia egzistencija turėjo pareikalauti jėgų, galų gale kokiam laikui tų jėgų galėjo užtekti? Vargai, kuriuos Lietuvai teko vargti tarpukariu, iš dalies paaiškino 1940 metų kapituliaciją net be protesto.

       Tačiau neseniai buvo išsakyta mintis, esą ir dabartinė Lietuva pavargusi, „išsekusi, be idėjų, vilties ir energijos“. Nors sąvoka „Lietuva pavargo“ tėra metafora ir empiriškai jos neįmanoma patikrinti, vis dėlto bent jau psichologiškai ji atrodo pagrįsta. O tai tik stiprina supratimą, kad skirtumas tarp dviejų respublikų ne toks jau didelis. Tik atsakymas į klausimą – kodėl pavargo? – dabartinės Lietuvos atžvilgiu ne toks akivaizdus kaip anos. Juk šiandien nebereikia spręsti elementaraus raštingumo problemos, o tarpukariu – bent jau pirmaisiais Respublikos metais – apie pusę suaugusių lietuvių nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Nebeaktuali urbanizacijos problema, nes dauguma šalies gyventojų gyvena miestuose pagal išsivysčiusių šalių standartus. O tarpukario Lietuva per savo dvidešimtmetį taip ir neįveikė agrarinės šalies lygio, nes didžioji lietuvių dalis (pagrindinės valstybės tautos) tebegyveno kaimuose. Galima dar prisiminti, kad tarpukario Lietuva praktiškai per visą egzistavimo laikotarpį turėjo nešti karo stovio naštą. Gi dabartinė Lietuva turi tarptautines saugumo garantijas ir gauna nuolatinę finansinę paramą – anuomet apie tai nebuvo galima net svajoti.

       Tai kodėl gi ir šiuolaikinė Lietuva pavargo? Aišku, gniuždančiai veikia mus užgriuvusi krizė. Tačiau panašu, kad valstybinio lygmens nuovargio vien ekonominiais parametrais nepaaiškinsi. Dabar įprasta piršti mintį, kad dėl visko kaltas sovietmetis bei nomenklatūrines tradicijas perėmusi Lietuvos biurokratija. Pasitelkus ironiją, galima pritarti vadinamojo okupacinio laikotarpio vertinimui, nes kaip tik tada Lietuva buvo sujungta teritoriškai, urbanizuota bei kitaip modernizuota, ir kadangi tie darbai buvo atlikti, kaip tada buvo įprasta sakyti, visos tarybinės liaudies pastangomis, galima daryti išvadą, kad patys lietuviai per sovietmetį atprato savarankiškai dirbti savo tėvynės labui. Tačiau dėl biurokratijos vaidmens kiltų abejonių, nes ji, nors ir formuodama tam tikrą valstybės įvaizdį, veikia tik intelektualinio elito nubrėžtuose rėmuose. Regis, valstybės „pavargimo“ priežasčių tektų ieškoti giliau.

       Beje, kalbant apie Lietuvos „nuovargio“ priežastis, mano šiandienos nuomonė skiriasi nuo anos, kai pradėjau studijuoti. Dabar būčiau linkęs manyti, kad tarpukario lietuviai pavargo ne dėl to, kad kovojo dviem ar net trimis frontais, kas, pasak vieno tų metų britų diplomato, net didelei valstybei būtų per sunku. Šiandien manau, kad lietuviams šiai kovai energijos galėjo užtekti dar ilgiems metams. reikšmingas lūžis įvyko 1938 m. pavasarį, kai teko priimti pagrindinio anos Lietuvos priešo – Lenkijos – ultimatumą. Tada paaiškėjo, kad Lietuva lenkų reikalavimui normalizuoti tarpusavio santykius nei pati turi ką priešpriešinti, nei gali tikėtis kokios nors pagalbos iš išorės. Nes pasaulyje dar nebuvo atvejo, kad dėl reikalavimo užmegzti diplomatinius santykius reiktų kariauti. Bet, jeigu tokiam reikalavimui nepasipriešinti – kokiu pagrindu iki tol buvo visaip vengiama užmegzti tuos santykius (ir dar nuolatos švaistomasi labai stipriais pareiškimais Lenkijos atžvilgiu)?!

       Tada ir eiliniam lietuviui Lietuvos patriotui turėjo paaiškėti – arba jis bent turėjo pradėti nujausti, – kad ištisus du dešimtmečius politikų pumpuoti vaizdiniai tebuvo fikcija, garsiosios sutartys (1920 m. liepos 12 d. – Maskvos bei 1920 m. spalio 7 d. – Suvalkų) Lietuvai reiškė toli gražu ne tai, ką lietuvių politikai teigė ir kuo eiliniai žmonės šventai tikėjo. Ne vienas anų laikų liudytojas yra išsakęs nuomonę, kad, priėmus Lenkijos ultimatumą, lietuvių viltys bei tikėjimas savo valstybe palūžo, ir tai nulėmė kitų ultimatumų priėmimą. Vadinasi, galima manyti, kad tada nuovargį sukėlė ne tiek kova dėl valstybės, kiek susvyravę įvaizdžiai, kuriais ta kova buvo grindžiama bei inspiruojama. Kadangi tuometė valstybinė ideologija iš dalies rėmėsi tam tikromis mūsų šalies istorijos interpretacijomis, aną situaciją išvertus į šiuolaikinių aktualijų kalbą, galima teigti, kad tarpukario Lietuvos visuomenė atsitrenkė į pačios susikurtą, neadekvačią realijoms atminties politiką.

       Kyla klausimas, kiek adekvati realijoms yra dabartinės Lietuvos atminties politika ir ar toji politika nėra veiksnys, nulemiantis valstybės „nuovargį“?

 

Manipuliacijos istorinėmis temomis

 

       Lietuvą ne taip seniai pradėjo pasiekti iš Vakarų ateinanti nauja, istorinė visuomeninės sąmonės organizavimo forma, kuri, beje, dar neturi nusistovėjusių sąvokų ir vadinama įvairiai – atminties kultūra, istorinė politika, atminties strategija ir pan. Trumpai kalbant, tai sritis, turinti sąsajų su istorijos pateikimo visuomenei formomis, kurios atitinka tiek vidinio, tiek išorinio bendravimo kultūros, taip pat ir politikos standartus. Perimant Vakaruose suformuluotas atminties teorijas, Lietuvoje paskubėta akcentuoti tvirtinimą, kad visuomenės atmintyje funkcionuojantis istorinis vaizdinys yra kiek atitrūkęs nuo pačios istorijos. Bet nepasirūpinta pridurti, kad tas vaizdinys, funkcionuojantis visuomeninėje atmintyje, neturėtų visiškai atitrūkti nuo istorinių realijų. Tokio atotrūkio kuriozinis rezultatas: pernai, minint Vilniaus sugrąžinimo jubiliejų, per Lietuvos radiją girdėtas pareiškimas, kad esą minima data, kai Lenkija mums sugrąžino Vilnių. Deja, šis epizodas vargiai atrodys juokingas dabartinėje Lietuvoje funkcionuojančių atminties formavimo tendencijų kontekste.

       Respublikos pastarojo dvidešimtmečio raida pateikia nemažai pavyzdžių, kai vienu ar kitu politiniu žingsniu buvo siekiama padaryti kuo stipresnį įspūdį, nelabai rūpinantis, kaip tas žingsnis siejasi su istorinėmis realijomis. Galima pradėti kad ir nuo 1989-ųjų vasaros, kai Sąjūdis pamėgino atmesti visą sovietmetį, kaip neteisinį, ir atkurti tarpukario Lietuvą. Šių pastangų rezultatas – Aktas, kuriuo remiantis atkurta Lietuvos Respublika 1938 metų Konstitucijos pagrindu, bet... sienos nustatytos sovietmečiu. Nenuostabu, kad pasaulis taip deklaruotos Lietuvos valstybės negalėjo besąlygiškai pripažinti net reikšdamas geros valios nuostatas.

       Kiek vėliau derybose su Rusija dėl tarpvalstybinės sutarties sudarymo Lietuva pavydėtinai atkakliai piršo idėją remtis 1920 m. liepos 12 d. sutartimi. Tačiau tam pasipriešino Rusijos delegacija (galimas daiktas, tuometė prezidento Boriso Jelceno komanda buvo linkusi atsisakyti spekuliacijų, kurias praktikavo sovietų valdžia tarpukariu, tradicijos). Jeigu Lietuvos santykiai su naująja Rusija būtų pagrįsti minima 1920 m. sutartimi (kuri reiškė Rusijos protektoratą Lietuvai), kažin ar tolesnė Lietuvos perspektyva integruotis į Vakarų struktūras nebūtų tapusi tokia pat miglota, kokia šiandien ji yra kitoms buvusioms sovietinėms respublikoms. Kiek vėliau Lietuvos politikų dalis buvo nusiteikusi torpeduoti kaimyninio bendradarbiavimo sutartį su Lenkija, kol pastaroji neatsiprašys už generolo Želigovskio žygį į Vilnių. Tie politikai savo poziciją grindė tariama Suvalkų sutarties galia, nors apie ją težinojo tiek, kiek tarpukario eilinis lietuvis iki Lenkijos 1938 m. ultimatumo.

       Žinoma, šiuos politikų veiksmus galima paaiškinti ir pateisinti pradiniu Lietuvos valstybės egzistavimo laikotarpiu vykusia įnirtinga kova su priešiškomis tai valstybei jėgomis. Taip pat turėjo įtakos natūralus nepatyrimas bei žinių stoka tarptautinės politikos srityje (ką neabejotinai galima priskirti sovietmečio palikimui). Deja, toje kovoje pasireiškę atsainaus instrumentinio požiūrio į istoriją refleksai veikė ir vėliau, kai būtinybės tam jau nebebuvo, o istorija manipuliuojama jau ne tiek valstybės bei visos visuomenės labui, kiek atskirų politi-nių grupių interesams tenkinti.

       Bene ryškiausias tokio elgesio pavyzdys – 2000 m. birželio 13 d. LR Seimo vienašališkai priimtas Rusijos okupacinės žalos atlyginimo įstatymas. Tokia forma iškeltas reikalavimas akivaizdžiai neturi perspektyvų ir yra kenksmingas mūsų valstybei. Pirmiausia, toks reikalavimas labai primena kontribuciją, nors Rusija, regis, nepralaimėjo karo. Antra, net jeigu tokios derybos (dėl okupacinės žalos atlyginimo) prasidėtų, Rusija tikriausiai pateiktų kontrreikalavimą – atlyginti už jos kareivių pralietą kraują, sugrąžinant Lietuvai Vilnių bei Klaipėdą (beje, Vilniaus atveju – dar ir atlyginti už politines bei diplomatines pastangas, atimant jį iš Lenkijos), ir neabejotina, kad tuo derybos pasibaigtų. Panašu, priimant tokį įstatymą siekta apskritai užkirsti kelią dialogui su Rusija. O ko gali tikėtis tie, kurie nukentėjo nuo trėmimų bei kitokių neteisėtų represijų ir, trokšdami kompensacijų, rinkimuose į Seimą balsavo už politikus, žadėjusius atlyginti žalą. Kas bus tada, kai tokio reikalavimo teks atsisakyti ir nukentėjusieji nuo okupacijos pagaliau supras, kad buvo vedžiojami už nosies?

       Pastaruoju metu pastebėtos pastangos atsisakyti šio reikalavimo. Bet gal bijant tokio atsitraukimo rizikos, bandoma jį savotiškai maskuoti, išmetant į viešąją erdvę vis naujus radikalius pareiškimus bei sofistinius išvedžiojimus. Ignoruojama tai, kad panašus elgesys sulauks atitinkamos Rusijos reakcijos, o su ja lenktyniauti provokacijų ar bizantiško gudravimo srityje beprasmiška. Tokių lenktynių išdavoje vėl galime likti vieni – kaip 1938 metais gavę ultimatumą.

       Išsikvepia ir kita dar taip neseniai entuziastingai eskaluota kampanija – prilyginti bolševizmą nacizmui; ir tai padaryti ne bet kaip – kaltę dėl bolševizmo suversti tik Rusijai. Tikriausiai toji kampanija įeis į istoriją kaip ypatingo paradoksalumo šedevras, nes joje dalyvauja ir tie, kurių tėvai bei seneliai negailėjo pastangų, kad bolševizmas Rusijoje nugalėtų, ir netgi tie, kurie iki šiol dar 1956 metais Sovietų Sąjungoje pradėtą stalinizmo pasmerkimą traktuoja kaip savo nacionalinį įžeidimą.

       Apibendrinant atminties formavimo tendencijas dabartinėje Lietuvoje galima konstatuoti, kad vyrauja nuostata į mūsų šalį istorijoje žiūrėti kaip į auką, ir, žinoma, – nekaltą. Deja, aukos sindromu paremta atminties strategija vargiai gali pasiteisinti. Pirmiausia todėl, kad ji ugdo savotišką smulkiadvasiškumą, tikintis pigios naudos iš šono. Be to, ši strategija ne visai adekvačiai atspindi istorijos raidą ir skatina konfrontaciją su kaimynais, konkrečiai – pirmiausia su Rusija. Kita vertus, net ir pripažįstant Lietuvą auka, negalima užmiršti pačios aukos vaidmens viename ar kitame istoriniame kontekste. Apskritai europinėje literatūroje ir tos literatūros išugdytoje civilizacijoje – jai priklauso ir Lietuva – blogio bei gėrio dilema paprastai netapatinama su aukos ir budelio priešprieša, o atsakomybė už savo veiksmus privaloma kiekvienam. Ir tik nusikaltėlio psichologijai paprastai būdingas totalus savos atsakomybės neigimas.

       Kur kas prasmingiau atmintį orientuoti į tai, kas buvo konstruktyvu ir sudarė prielaidas per istorijos negandas lietuviams išlikti bei progresuoti. Pavyzdžiui, prisiminti ir pagerbti visus mokytojus, kurie varganose mokyklėlėse mokė vaikus rašto, taip pat bibliotekininkus, skiepijusius meilę knygai, ar chorvedžius, išmokiusius dainų, ir apskritai prisiminti ir pagerbti visus kultūros nešėjus. Nes jų pastangomis buvo sudarytos sąlygos lietuviams atgimti ir taikiai bei garbingai – dainuojančios revoliucijos forma – pareikšti savo valią pasauliui.

       O kartu vertėtų permąstyti, kokia istorinė šiandieninės Lietuvos valstybės prasmė.

 

Kam reikalinga Lietuvos valstybė?

 

       Klausimas, manau, nėra vien retorinis. Neužtenka pareikšti, kad šiandieninė Lietuvos Respublika susikūrė demokratinio tautos apsisprendimo pagrindu. Taip, mūsų valstybės atsiradimą nulėmė ne materiali jėga ar karinis konfliktas, bet taikus parlamentinis kelias (nors ir buvo bandymų tam priešintis, naudojant netgi karinę jėgą). būtinas ir tolesnis racionalus bei moralus aiškumas – kaip ta valstybė turėtų egzistuoti ir matyti savo perspektyvą tarp kitų šalių. Nes šiandieniniame pasaulyje tebėra reikšmingi materialios galios veiksniai. Lietuva jų turi palyginti nedaug. Visiškai suprantamas buvo mūsų šalies apsisprendimas įsijungti į Vakarų civilizacijos struktūras – NATO bei ES, nes tokiu būdu Lietuva savotiškai kompensavo savo materialinį nepajėgumą bei sustiprino idėjinį potencialą. O kas toliau?

       Pastarųjų metų raida liudija, kad Lietuvoje išlieka neaiškumas ir netikrumas dėl tolesnės valstybinės egzistencijos. Pastebimos net blaškymosi apraiškos. Viena vertus, siekiama atkurti senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas, neapsiribojant tik kultūrinėmis reminiscencijomis (dėl jų reikšmės nekyla abejonių), bet ir keliant konkrečius politinius ar net teritorinius tikslus, kai naudojami amoralūs realpolitik metodai. Kita vertus, pasireiškė abejonių net dėl dabartinės Lietuvos teritorijos teisėtumo, nes pasigirdo siūlymų atsiprašyti Lenkijos už lietuvių kovą prieš generolą Želigovskį. yra dar ir tokių nuomonių, kad vienokios ar kitokios istorinės reminiscencijos apskritai nereikalingos, o dabartinę Lietuvą reikėtų įsivaizduoti kaip rytinėje Baltijos pakrantėje prisišvartavusį lėktuvnešį...

       Be abejo, tokiu mentaliniu blaškymusi naudojasi tiek tie, kuriems „kuo blogiau – tuo geriau“, tiek tie, kurie tik džiaugtųsi Lietuvos žlugimu. jokia valstybė neapsaugota nuo destruktyvių elementų. Bet problema, matyt, ta, kad Lietuvoje nerandama aiškaus atsakymo, kokia galėtų būti Lietuvos nacionalinės valstybės egzistavimo logika.

       Problemos šaknų, regis, tektų ieškoti šiuo metu besireiškiančiame dvilypiame požiūryje į lietuvių nacionalinį judėjimą dar XIX amžiuje. Viena vertus, pripažįstamas to judėjimo natūralumas bei sąryšis su bendra modernizacijos tendencija, kurios pradinis impulsas – Nyderlandų, Prancūzijos bei kitos demokratinės revoliucijos. kita vertus, į lietuvių nacionalinį judėjimą žiūrima su tam tikra išlyga. Nes šis judėjimas stengėsi atsiriboti nuo unijiniais laikais susiformavusios visuomeninės politinės struktūros, tebeegzistavusios po jungtinės Lenkijos–Lietuvos valstybės (Žečpospolitos) padalijimų. atsiribodami modernūs lietuviai nevengė pasinaudoti Rusijos ir Vokietijos parama. Šalių, kurios ir vykdė šiuos padalijimus. Jeigu į buvusią jungtinę valstybę žiūrėsime kaip į šventenybę, lietuvių modernus judėjimas atrodys lyg tradicijų išdavystė ar istorinė klaida, kurią vertėtų užmiršti.

       Tačiau to padaryti neįmanoma – nepriklausomai nuo kažkieno norų. O Žečpospolita, net jeigu ją ir laikysime šventa, istoriškai negali būti pakartojama – juk neįbrisi į tą pačią upę antrąkart. objektyviai vertinant, ši valstybė – atgyvena. Ji kadaise turėjo privalumų, bet laikui bėgant tapo neefektyvi. (Viena iš esminių Žečpospolitos neefektyvumo apraiškų – negebėjimas adekvačiai dalyvauti didžiojoje Europos politikoje ir trukdymas į tą politiką įtraukti Rusiją.) Padalijimai tik pagilino situacijos tragizmą, nes, sunaikinus jungtinę valstybę, išliko jos visuomeninė struktūra, kuri sudarė prielaidas mėginti vėl atkurti buvusią imperiją. Tie bandymai buvo nevaisingi – ne tik dėl nepalankaus jėgų santykio, bet ir dėl principinės priežasties: buvusi imperija neturėjo aiškių ribų, jos atkūrimas reiškė eventualią pastangą pakeisti kitas imperijas, visų pirma – Rusiją. Todėl garsiųjų XIX a. sukilimų credo galima suvesti į formulę: „Arba atkurta Žečpospolita, arba Rusija...“

       Klausimą komplikavo dar dvi aplinkybės. Pirmiausia, senosios valstybės atkūrimo alternatyvinė nuostata kelta laikais, kai Europoje jau buvo suvokta nacionalinio principo reikšmė bei vertė, o europinės imperijos, net ir kariaudamos tarp savęs, siekė tik savo galios bei prestižo padidinimo, bet ne varžovo, kaip tarptautinės politikos subjekto, sunaikinimo. Antroji aplinkybė susijusi su pirmąja; nors Jungtinės Respublikos atkūrimo ideologija rėmėsi demokratinių laisvių plėtra į Rytus – ir tuo požiūriu tas siekis galėjo atrodyti pažangus, ypač turint galvoje, kad ir ten svajota apie demokratines laisves, – tačiau anksčiau minėta negatyvi (paniekinanti) nuostata Rytų valstybingumo atžvilgiu vertė tenykščią visuomenę telktis aplink despotišką režimą ir galingai bei brutaliai priešintis. Apskritai santykių su Rytų bendruomenėmis istorinė patirtis akivaizdžiai liudija, kad beprasmiška vadovautis kolonijine nuostata – laikyti save civilizacijos nešėju ir ignoruoti vietines tradicijas.

       Bet užgimsta lietuvių nacionalinis judėjimas su nauja nuostata. Ja remiantis, atsiribojama nuo buvusios Jungtinės Respublikos tradicijų (iš tikrųjų nuo Lenkijos) ir bandoma atkurti Lietuvos valstybę, aprėpiančią lietuvių gyvenamas teritorijas. šiandien galime svarstyti, kiek ši nuostata buvo radikali ir kiek tas radikalumas pagrįstas. Tačiau neturėtume nuvertinti esminio momento: lietuvių nacionalinis judėjimas rėmėsi europine demokratijos plėtros tradicija. O tai, kad jis sulaukė tuometės Prūsijos ar Rusijos paramos – beje, labai sąlyginės bei konjunktūrinės – antraeilis dalykas; judėjimui padėjo įvairios šalys, ir, nepriklausomai nuo jų konkretaus intereso, parama iš principo buvo teisėta, nes toks buvo ir pats judėjimas.

       Žinoma, moderniųjų laikų transformacijos vyko labai prieštaringai ar net tragiškai, ypač XX amžiuje. Tačiau per visas negandas nenumaldomai skynėsi sau kelią nacionalinė idėja – lyg pagal tam tikrą pasaulinio proto logiką. Ir Lietuvos raida per XX amžių tą logiką liudija.

       Tenka pripažinti, kad modernios Lietuvos atsiskyrimas nuo senųjų struktūrų buvo komplikuotas. To išraiška – vadinamasis Vilniaus klausimas. Didžiausia problema ta, kad Vilniuje bei jo apylinkėse vyravo lenkai, vis dar svajoję apie buvusios Žečpospolitos atkūrimą. Bet Vilniaus prijungimo prie atgimusios Lenkijos perspektyva reiškė, kad naujoji Lenkija vėl tradiciškai praras savo ribų orientyrus, sieks primesti savo valią ir Kaune susitelkusiems lietuviams, o progai pasitaikius, veršis ir į Rytus. O Vilniaus prijungimo prie Lietuvos logika turėjo reikšti, kad Lietuva galutinai atsiskiria nuo buvusios Žečpospolitos; be to, naujoji Lietuva pati atsisako agresyvios politikos Rytų atžvilgiu ir šalina prielaidas tokiai Lenkijos politikai. Kaipgi toji logika skynėsi sau kelią?

       Dar 1919 m. Paryžiaus Taikos konferencijoje formuojant vadinamąją Versalio sistemą atgimusiai Lenkijai buvo rekomenduojama nepretenduoti į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas. Lietuvą, eventualiai su Vilniumi ir Klaipėda, siekta palikti demokratizuotos (deja, ši viltis taip ir nebuvo realizuota) Rusijos įtakoje, bet suteikti plačią autonomiją. Žinoma, pradinis Versalio sistemos planas žlugo, nes Rusijoje įsigalėjo bolševizmas, o Lenkija 1919 m. užėmė Vilnių ir išsiplėtė toli į Rytus, sukeldama rimtą regiono krizę.

       1920 m. vasarą Antantės valstybių lyderiai konferencijoje Spa mieste (Belgija) įsakmiai nurodė Lenkijai perleisti Vilnių lietuviams, nes tikėtasi, kad tada Raudonoji armija nebesiverš į Vakarus. Šis sprendimas atskleidė Lietuvos tarptautinę funkciją – neutralizuoti įtampą tarp Rusijos ir Lenkijos bei sudaryti prielaidas taikai Rytų Europoje. planas žlugo, nes Lietuva tuo metu buvo per silpna tokiai užduočiai atlikti. Mūsų šalis nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros – nukrypo bolševikų link. kiek vėliau Spa planą dar bandyta koreguoti vadinamaisiais Hymanso projektais. pagal juos Lietuvai atitektų Vilnius (ir Klaipėda), bet ji būtų labiau susieta su Lenkija bei Vakarais. Tačiau Lietuva ir tuos projektus atmetė, pasiduodama Rusijos įtakai. Todėl buvo nubausta: Lenkijai leista užimti Vilnių, Lietuvą atkirsti nuo Rusijos. Taip regiono pusiausvyra buvo esmingai pažeista.

       Tačiau ir po lemtingo generolo Želigovskio žygio Vilniaus priklausomybės Lietuvai idėja neišnyko. Tiesa, tarpukariu ji reiškėsi tik imitacijos pavidalu. Sovietų Rusija (ar Sovietų Sąjunga) tik tariamai pripažino Vilnių Lietuvai, remdamasi 1920 m. liepos 12 d. sutartimi. Panašią imitaciją pademonstravo ir Lenkija Suvalkų sutartimi. Bet Lietuva beveik visą tarpukarį maitinosi imitacijomis – jos buvo savotiška nesugebėjimo atsiimti Vilniaus kompensacija.

       Beje, Lenkija, užėmusi buvusias LDK teritorijas (ir Vilnių), taip pat nepajėgė užtikrinti taikos bei stabilumo regione. Ji nei pati nesugebėjo ginti naujų nacionalinių valstybių sistemos, nei leido į tą gynybą įsitraukti Sovietų Sąjungai (taip tarsi pasireiškė senosios Žečpospolitos kompleksas). Sovietų Sąjunga vis tiek įsiveržė į europinės politikos reikalus, bet ne kolektyvinės gynybos sistemos kontekste, kaip planuota, o – jeigu taip galima išsireikšti – per savo kaimynių galvas iki kraštutinumo įsiutintos meškos stiliumi.

       Bet ir Ribbentropas, ir Molotovas – kiekvienas savaip – bandė naudotis Vilniaus priklausomybės Lietuvai idėja. Pirmasis tam, kad pasinaudotų lietuvių nuoskauda naikinant Lenkiją. sovietiniai lyderiai stengėsi savo veiksmus labiau suderinti su Vakarų valstybių interesais. Ir 1939-aisiais, ir 1944 metais Stalinas įjungė Vilnių į Lietuvos sudėtį (ir Klaipėdą – taip pat), žinodamas, kad tokiam žingsniui pritars Vakarų valstybės. Bet peržengė leistinas ribas aneksuodamas Lietuvą.

       Bet Lietuva išliko. 1975 metais Helsinkyje pripažintos po Antrojo pasaulinio karo susidariusios sienos. Ši nuostata buvo aktuali ir Lietuvai, nes užtikrino Vilniaus priklausomybę jai (Klaipėdos – taip pat). Taigi buvo patvirtinta valstybės forma. Beliko atkurti pačią valstybės dvasią. Tai ir padarė tauta per 1988–1991 m. revoliuciją.

       Tačiau 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Lietuvos atkūrimas buvo iššūkis pasauliui. Vakarai, nors ir suinteresuoti Lietuvos valstybe, nebuvo linkę dėl jos kariauti, todėl atsisakė pripažinti Lietuvą be Sovietų Sąjungos sutikimo. Sovietų Sąjunga, pajėgdama Lietuvą numalšinti vienvaldiškai, nenorėjo ir negalėjo rizikuoti santykiais su Vakarais. Tarp Vakarų ir Rytų susidarė tam tikra erdvė kompromisui. Jis leido taikiai bei demokratiškai spręsti Lietuvos klausimą. taip ir buvo padaryta – nors mėginta demokratijos stoką kompensuoti ar net pakeisti jėgos priemonėmis.

       Taigi patvirtinta visa ankstesnė Lietuvos valstybės formavimosi logika. Pagal tą logiką išeitų, kad Lietuvos valstybės misija – būti taikos ir demokratijos švyturiu rytinėje Baltijos pusėje.

       Deja, praėjusio dvidešimtmečio patirtis verčia nuogąstauti, kad, net išsprendus geopolitinio lygmens problemas, tai savaime neužtikrina nei taikos, nei stabilumo, jei trūksta politinės kultūros. Kai klausausi Lietuvoje daromų pareiškimų, kartais susidaro įspūdis, kad mūsų valstybės istorinė raida apskritai neturi jokios reikšmės; tarsi visi būtume nutūpę ant lėktuvnešio denio ir, anot vieno politiko, svarbu tik nepraleisti geros progos smogti...

 

Santykiai su Rytų kaimynais

 

       Galima pritarti nuomonei, kad demokratijos plėtra į Rytus atitinka Lietuvos interesus. Nors atsakingai veikianti valstybė visuomet turi rimtai susimąstyti dėl galimų eventualumų, susijusių su status quo pasikeitimais, ypač kai jie gali įvykti visai šalia. remdamasi istorijos bei esamų realijų suvokimu, Lietuva galėtų pritarti kaimynų demokratiniams pokyčiams, bet tik taikiems. Deja, Lietuvos elgesys pastaraisiais metais dažniausiai byloja apie anaiptol ne taikias nuostatas. Ir galima abejoti, ar ši veikla yra demokratiška.

       Vienas pagrindinių demokratijos principų – daugumos valia. Sunku paneigti, kad dabartiniai mūsų kaimynių – Rytų šalių – režimai remiasi daugumos sutikimu, nors ir neišreiškiamu nepriekaištingomis demokratinėmis procedūromis. Tačiau ši aplinkybė Lietuvoje ignoruojama – tarsi būtų žiūrima pro šaltojo karo akinius.

       Kitas demokratijos principas – mažumos teisių gynimas nuo daugumos diktato. Lietuvos politikoje, nors ir demonstruojamos mažumos gynimo apraiškos, tačiau vadovaujamasi nuostata, kad kaip tik mažuma Rytų kaimyninėse šalyse yra tikrasis situacijas legitimuojantis veiksnys. O į daugumą žiūrima kaip į neteisėtumo apraišką. Jos atžvilgiu taikomas ideologinis bei politinis spaudimas, neatmetant eventualiai ir kietesnio pobūdžio priemonių. Nesusimąstoma, kad taip artėjama prie bolševizmo tradicijų. tokia Lietuvos nuostata ne tik prieštarauja taikiai bei demokratinei elgsenai, bet ir akivaizdžiai peržengia mūsų šalies, kaip mažos valstybės, galimybes.

       Nedemokratinės liekanos Lietuvoje gana gajos ir pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. pastaruoju metu Lietuvos užsienio politikoje lyg ir ėmė reikštis pastangos normalizuoti santykius su Rytų kaimynais, ypač su Rusija. Tačiau prieš tokias tendencijas nedelsdamas sukilo propagandistų pulkas. visų jų poziciją vienija tas pats argumentas: konfrontacijos su Rusija atsisakymas reikš perėjimą prie nuolaidžiavimo bei pataikavimo jai. Bet kodėl galima tik tokia alternatyva? Kodėl savigarba turi būti matuojama tik karingumu? Argi tokia savivoka apie elgsenos galimybes neliudija, kad Lietuvoje tebevyrauja pono ir baudžiauninko santykių tradicijos, kurios, beje, labai gajos Rytuose?

       Jeigu, anot vieno profesoriaus, tam pritarsime, vadinasi, lietuviai savo elgesio normomis panašūs į rusus. Tuomet kyla principinis klausimas – kokiu pagrindu vyko apsisprendimas atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos? Ar tai padaryta dėl to, kad Lietuva turi savą bei skirtingą, negu Rytų kaimynų, kultūrą ir todėl mūsų valstybės įtraukimas į SSRS 1940 metais buvo neteisėtas? O gal atsiskyrimas nuo SSRS tebuvo imitacija: iš tikrųjų vyko tik SSRS, kaip tam tikros politinės struktūros, griovimas, ir ta pati erdvė tik pakeitė gyvavimo formą? Bešaliam stebėtojui pagrįstai gali susidaryti įspūdis, kad visų gyvenusių buvusioje SSRS kultūra bei tradicijos labai panašios ir vyksta tik tarpusavio varžybos dėl vienų ar kitų prioritetų.

       Jeigu atsiskyrimas nėra imitacija, Lietuvai būtina savo santykių su Rytais kultūrą, etiką, taip pat ir politiką keisti iš esmės. Priešingu atveju, drįstu manyti, Lietuvos valstybės laukia liūdna ateitis. Baltijos dujotiekio tiesimas – perspėjantis skambutis, kad Lietuvos elgesys netenkina nei Rytų, nei Vakarų.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)