Marcelijus Martinaitis, šešeriais metais jaunesnis už Justiną Marcinkevičių ir panašaus amžiaus debiutavęs (plg. 1955 ir 1962), turėjo vaikystę, kaip ir Just. Marcinkevičius, savo turiniu ir prasme archajiškesnę, daug labiau nuo civilizacijos nutolusią nei bet kas iš ankstyvesnės kartos poetų, menininkų, taip pat nei dauguma jų bendraamžių. Kalbant apie Just. Marcinkevičių, šita aplinkybė nebuvo pabrėžta. O ją akcentuoti būtina.
       M. Martinaičio vaikystė prabėgo be knygų, kaip, prisiminkime, apie save kalbėjo ir Justinas: „Visai mažas būdamas, namuose matydavau tiktai didžiausia šventenybe laikomą maldaknygę, kalendorių, rečiau – laikraštį, nes žmonės vos kūrėsi, spaudė litą prie lito, tad pinigo knygai neištekdavo“. Man pačiam, rašančiam apie juos, kantičkų mokslą iš to laiko sunkiausia įsivaizduoti. Nematyta, negirdėta. Tai gūdžiame užkampyje Justino augta! Taigi darsyk atsiverskime jo „Dienoraštį be datų“:
       „Tėvas sako, kad per vieną žiemą aš išmokau visas kantičkas ir „Graudžius verksmus“. Dabar mes vesdavom pasikeisdami – vieną posmą tėvas, kitą – aš. Skaityti dar nemokėjau, o ir iki mokyklos dar buvo toli“1.
       Toliau pasakojama apie siaubus sapnuose, rutuliojamus vaizduotės pagal giesmių siužetus: pro akis tekančias kančių ir kraujo upes, baisius barzdotus vyrus, su pasimėgavimu, iš lėto jį patį kankinančius – nupjaunančius koją, replėmis ausį nuplėšiančius… (p. 125).
       Nepaprastai panašūs (tik nebe vaizduotėje, o tikrovėje!) patyrimai teko iš paskos ėjusiam jaunesniam M. Martinaičiui. Karo, o ypač pokario metai: „Kokios baisios buvo tos vežimų naktys mūsų mažažemių kaimuos: bėgimas dar neprabudus, prožektorių šviesų artėjimas, spaudimasis griovyje prie žemės… To žiaurumo, aklumo negaliu nei suprasti, nei pateisinti, nes buvo nežinoma – už ką. Jie visi buvo kalti, kaip lygiai ir nekalti. Aš bijojau čia likti, naktį užmigti, rytą pabusti, beldimo į langą, susišaudymo, kraujuotų marškinių, nepažįstamų žmonių šnekinimo, jų meilumo, dovanojamų daiktų, perdegusios naminės tvaiko… Pradėjo ėsti utėlės, smukti trobesiai, visur mėtėsi svetimų žmonių daiktai: pradėta vogti išvežtųjų sodybose“.
       Ir kaip H. Boscho drobėse – žmonių gyvenimo negandai turi stichinių padarinių, arba gal ir atvirkščiai: „Vieną dieną užskrido baisybė skėrių, nuėdė augalus. Čia pat stipo, ir laukai šlamėjo nukloti jų sparnais. Raudonom akim, drabstydamas seiles, slankiojo pasiutęs vilkas, jam pasirodžius, net saulė, rodos, aptemdavo, lyg pildantis kokiai pranašystei“.
       Tas giesmės „maro, karo ir bado“ laikas kaip slogutis turėjo traumuoti vaiko psichiką. Ag, vieno žodžio gana apsakyti, į ką suzmeko prigimtinės galios: „užaušau“. „Iš pradžių bijodavau to mokymosi, aritmetikos uždavinių, skaitymo, išblyškusio, visad pikto džiovininko mokytojo Serbentų mokykloje, kuris per delną kirsdavo liniuote arba klupdydavo ant žirnių. Išstypau pokario badmečiu, pasidariau nerangus, pergąsdintas, kažkaip užaušau viduj ir iki dešimties niekaip negalėjau išmokti ne tik skaičiuoti, bet ir skaityti bei rašyti“.
       Atrodo, lyg laikrodžio rodyklę kas būtų atsukęs tolybėn atgal – į balanos gadynę. „Tėvai sakydavo, jog esu „be pomieties“, ir valandas versdavo „daraktoriškai“, kaip juos kažkada mokė, skiemenuoti: by-ba-bu-bė… Nieko nesuprasdavau iki užkimimo rėkdamas skiemenis, o mokytojas grasindavo liniuote nieko nepaaiškindamas“2.
       Kada pagaliau įveiktas sunkus užaušimo slenkstis, dar visa mokyklos dienų aplinka beveik nerodė jokių naujų laikų žymių. Net stebuklingi knygų vaizdiniai pasiekdavo ne tiek iš knygų ir per knygas, atsitiktinai nutveriamas, suskaitytas, be pradžios ir pabaigos, o labiau – kartu su giesmėmis ir litanijomis – iš žmonių lūpų. Keisto, dvilypio vaikystės pasaulio prisiminimas: „malonūs, kilnūs ar išdidūs rašytojų veidai knygose“, kurie vis dar kažkuo guosdavo, dvasią pakylėdavo, kai „viskas atrodydavo prarasta, juoda, beviltiška“. Įsižiūrėdamas į juos, perpiešinėdamas patyręs „gražiausią, paslaptingiausią vienatvę, kurios dabar niekur nerandu“3.
       O išganingąjį vienatvės pojūtį dengė kitas prasismelkiantis į sąmonę supratimas, kurį, savaime suprantama, sugebės suformuluoti tiktai žymiai vėliau: kad kartu su atsitiktinai užklystančiomis literatūros nuotrupomis užčiuopta galimybė suprasti savo tautą, patyrus „žodžio skaistybę, persmelkiančią viską, ką matau, girdžiu ir jaučiu“.
       Taip prasideda kelias į žodžio karalystę:
       „Tik dabar man aišku, kaip tada literatūra skverbėsi į slapčiausius pagalvojimus, vaiko baimę, tą keistą laukimą prie vakarėjančio mūsų trobos lango. Dabar toks įspūdis, jog tom akimirkom buvau suaugęs ir supratau, ką dabar suprantu. Pradėjęs studijuoti literatūrą, netikėtai aptikau, kad man žinoma nemažai poezijos klasikos: ji man buvo labiau žodinė, o ne rašytinė. Tai visai kitas jos pavidalas: į atmintį ją įdainavo mažaraščiai mano krašto žmonės, mokėję daugiau eiliuotų tekstų nei šiandieniniai lituanistai“4.
       Suaugusio žmogaus patirtis vaiko metais – paradoksalaus istorinio laiko liudijimas. Iš čia galime atsekti būsimąsias vaizduotės keistenybes. O vėliau dėsningai savimonės raidoje centrine taps heidegerinė patybės, galėjimo būti savimi, problema („Kukučio baladės“).
       Pirmoji pasaulėvaizdžio harmonizavimo pastanga krypo į viršlaikinę būseną, pasiekiamą medituojant. Meditacinį nusiteikimą M. Martinaitis linkęs laikyti lietuvių žemdirbiškosios pasaulėjautos pačia esme. Iš liaudies skulptūrų stebėjimo išmąstyta tokia išvada: „Kaip koks smūtkelis lietuje ir vėjuje mūsų žmogus galėdavo prabūti metų metus nesunykdamas, nesusmukdamas“. Na turi jis ir iš savo asmeninės patirties nemažiau pavyzdžių rūpintojėliškai tautos sielai įrodyti. Galiausiai pagrindiniu įrodymu tampa jo paties savistaba: „Imdamasis svarbesnio darbo, turiu „išnykti“, kad niekas manęs ir aš nieko nematyčiau“. Ir priduria: „Tai, atrodo, būsiu paveldėjęs ir gal kūrybai pritaikęs iš tų žmonių, kurie sugebėdavo sėdėti, rymoti, žiūrėti tarsi į nieką, atsiverdami dalykams, kurių nematyti ir negirdėti“5.
       Įsidėmėkime prasitarimą: „ir gal kūrybai pritaikęs“. Medituojamąjį, rūpintojėlišką visos dvasios topą – poetas prisipažįsta – savo kūryboje jaučiasi kryptingai modeliavęs.
       Jau pirmąsyk, išbandant „vienatvės kalbą“, lyrinei išpažinčiai tinkamą, susirūpinta, ne kaip gyventi ir gyvenimu džiaugtis, o atvirkščiai, – kaip užbėgti gyvenimui už akių. „Numirti aš dar neišmokau“, – eilutė iš eilėraščio „Sausis“. Rinkinyje „Saulės grąža“ (1969) beveik vyraujanti būsena – būtis nesant, nedalyvaujant, pačiam liekant bevardžiu:Taip likti be vardo, save čia užmiršti
tarp tų, ką bevardžiai per žemę keliauja…
     
(„O tu padaryk, kad aš būčiau bevardis“)
 
Tikriausiai jau miręs, bet dar tebestovi
įpratęs būt gyvu žmogus prie savųjų namų…
     
(„Rimtis“)
 
Tas nebuvimo jausmas – be minčių galvoti,
kalbėt be lūpų ir tylėt – balsu.
     
(„Saulės grąža“)


       Nuasmeninanti, gal tiksliau – savo patybę paneigianti būsena. Meditacija, radusi tylią santarvę su kitais, žemėje rymojusiais, pamažu apgyvendino poeto lyriką martinaitiškomis, keistomis, prie šeimos, bendruomenės nepritampančiomis arba tiesiog atstumtomis būtybėmis, kaip tos kuprelės, „kurių gailisi žemėj“ ir iš kurių vieną pats sau išsirinko brolelis, „kad ir jo pagailėtų kas nors“ („Kuprelė“). Arba kaip Žuvelis, už parduotą žuvį pirkęs velveto kepurę ir kai uždainavęs – „pačiam net graudu pasidarė / ir baisiai pagailo savęs, / dainuojančio šitaip gražiai“ („Žuvelis žvejys“).
       Karnavališka personažų eisena, kurioje – kvailutė Onulė, kvaiša Juza, Severiutė, trečiojo – nebylio – sesuo, boružė katafalke, palydima dvylikos raitelių, dvylikos raudotojų ir pan. Sukrypusios žmogiškos būtybės ir gyviai – iš vaiko atmintyje įstrigusių karo ir pokario įspūdžių. Juk M. Martinaičio prisiminimai, išsipasakojimai – idealiausias komentaras jo eilėraščiams.
       Vis dėlto M. Martinaičio poezijos ryškaus kitoniškumo buvo ir kitos šaknys. Literatūrinės. Vidinę atsparą prieš oficialiai formuojamą literatūros sampratą jam, kaip ir daugeliui anuometinės kartos kūrėjų, teikė slapta platinama išeivijos poezija. Visų pirma K. Bradūno, bet taip pat ir intelektualiojo A. Nykos-Niliūno, epiškesniojo J. Meko.
       Naujoji, slaptomis įgyta patirtis turėjo būti neįprasta ir sukrečianti. Daiktų tikrovę, kurios paviršiuje laikytis nereikalingas joks šiuolaikinis kompasas, išeivijos poezijoje jau atstojo tuštuma, vadinama praradimu. Taip poezija išauga iš properšų, atsiveriančių į netektį, tylą, nebūtį. A. Nykos-Niliūno „Balandžio vigilija“ (1957) laikytina ryškiausia nebūties sąmonės demonstracija, kur abstrakcijos gauna vizualinį akivaizdumą, o, atvirkščiai, vaizduojami daiktai yra praradę įprastines savybes ir proporcijas.
       Iš išeivijos gautos modernybės pamokos M. Martinaičiui galėjo padėti suvokti patį save, tą iš vaikystės išsineštą dvasinį sąstingį, padėjo išvaduoti vaizduotę. Tačiau vis dėlto išeitasis poezijos pradžiamokslis iškilo kaip sunkiai įveikiamas barjeras. Lūžis buvęs skausmingas, trukęs kelerius metus, kol „pradėjau jausti tikrą poezijos skonį, jos kvapus, girdėti žodžius kontekstuose, tarsi kažin kieno apšviestose erdvėse“. Bet ir labai vaisingas: „Ėmiau suvokti, kad galiu rašyti, kad man paklūsta intonacijos, ritmas, žodžiai, vaizdiniai“6.
       Senų įgūdžių ir naujo mąstymo sankirtoje pasiektas tikro laisvėjimo pagreitis. M. Martinaitis netikėtai ėmė stebinti didele atsinaujinimo potencija.
       Poetas, nors ir kaip viliojamas modernybės pagundų, negalėjo neprisipažinti, kad jis tvirtai laikosi gimtosios kalbos lizde ir kad jame jauku. O natūralios kalbos daugiaplanė prasmės sklaida, kaip pripažįsta modernioji kalbotyra, teikia didžiausią atvirumo galimybę. Pasak A. J. Greimo, tai reiškia suvokti, kad „gyventi nuolatiniame metaforos pavojuje yra normali padėtis, „žmogaus būvio“ neišvengiama sąlyga“7.
       M. Martinaičio eilėraštis gauna gyvybę sulydydamas skirtingus stilius, rašytinės, litanijų, kalbos archaiką praskaidrindamas šnekamosios sintaksės netvarka, šiuolaikinio galvojimo vingį išskleisdamas kalbos prigimtine vivingrybe. Metafora tada – properša į kalbos sielą:Karų ir marų, Vakarų,
Prūsijos tu gaisrų…
Europos laukuose vienoji, –
balta avele tu durnoji
     
(„Tu mano žemdirbe dvasia“)


       O! jaučiame – kiek smagumo rašyti tokias eiles:Kokios tai šventos dienos
gražų gegužės mėnesį, –
gandre, gandreli, gandrasai,
įbridęs dangaus vandeny.
     
(„Kokios tai gražios dienos“)


       Natūrali kalbos aplinka, kuriai nestokojama ir profesionalaus filologinio dėmesio, poetui Lietuvoje teikė visai kitas galimybes nei išeivijoje – svetimkalbėje intelektualinėje apsuptyje. Savaimingai neatsinaujinančios kalbos formos svetur greičiau pasiduoda tiesioginiam protavimo poveikiui, ir nebėra kam į tai skausmingai reaguoti. Kaip ta plakatiška K. Bradūno eilutė, kurią su baigiamaisiais akcentais citavo H. Nagys mūsų jau cituotame straipsnyje: „Žemės valgymu prisiekiu šventą neapykantą“. M. Martinaičio poezijoje tokia priesaika neįmanoma.
       M. Martinaitį gąsdino ir slapta traukė – kaip galynėjimosi objektas, arba, stačiokiškai kalbant, paskutinis mados žodis, – Algimanto Mackaus neornamentuota kalba. Gražių jausmų kalbos antipodas. A. Nykos-Niliūno nebūties estetikos racionalesnė (?) precizija. Panašumo ir skirtingumo lyginant su M. Martinaičiu riba įsigilinus nesunkiai nubrėžiama. Pacituokime A. Mackų:Aš dar negreitai nebūsiu,
Aš dar negreitai apkursiu.
     
(„Lietuva“, „Jo yra žemė“)


       Išeivijos kritikė pacitavo šitas eilutes kaip tipišką „neornamentuotos“ kalbos pavyzdį, kurioje „per daug neiginių, jausmas įteigiamas jį neigiant. Jauti poeto baimę ką nors iškilmingai deklaruoti. Du teiginiai „dar būsiu“ ir „dar girdėsiu“ pakeičiami dvigubais neiginiais. Prasmė ta pati, bet eilutės negrakščios“8.
       Frazės negrakštumas M. Martinaičiui būtų sunkiai pakenčiamas.
       A. Mackaus „Jureko“ baigmėje sakinys tiesiog prokrustiškai apdorojamas:Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis…
Yra kad Jurekui tebūtų žalia ir sidabras…


       Su intelektiniu kalbos prievartavimu nieko bendro neturi naujų sintaksinių, intonacinių formų paieškos neišmėgintuose kalbos sluoksniuose.
       Tendencija, pasak M. Martinaičio, pastebima abiejose Atlanto pusėse. Intonacinio kalbos atnaujinimo galimybių ieškoti tautosakoje, mažiau disciplinuotoje, proziškesnėje jos formoje – raudose. „Apskritai raudų žanro šifruotė yra giliai „įsodinta“ vieno tarpsnio mūsų poetų kūryboje: Liūnė Sutema, J. Degutytė, Just. Marcinkevičius, pagaliau A. Mackus“9. Neišskiria iš jų tarpo nė savęs, į raudas buvo taip pat „įnikęs“.
       Tačiau tai jau nebevedė metaforos link.
       M. Martinaičio tolesnis kelias – tai pasitraukimo nuo žemės į miesto ir kultūros zoną, to pasitraukimo nuostolių ir traumų apmąstymas. Tiksliau, cituojant poetą, to sapno apmąstymas. Atsisakius visų paveldėjimo ir pastovumo ryšių: „Tačiau tam „maiše“ kartais sapnuoji baisius įvykius, pasaulio griūtį, nuo kurios slepiesi nesančios tėviškės namuose: rūsy, ant aukšto, šiauduos… Taip viskas tikroviška ir siurrealistiškai košmariška“10.
       Košmariško siurrealizmo blyksnis – „Kukučio baladės“ (1977, 1986). Baladės turėjo sukrečiamą galią, kuriai veltui bandė priešintis prie realių mastelių ir įtikinamų proporcijų pripratęs sveikas protas.Kai dirbau žemei dangų,
o jūrai dugną dėjau.
<…>
per Vokietijos gaisrą,
po Blinstrubiškės ąžuolu
mane pakorė.

O kai mane pakorė,
tuoj atėjau į protą:
atsižadėjau žemės,
dangaus ir Lietuvos,
dangaus ir Lietuvos.


       Antroji baladės pusė siekia surealinti psichologinę situaciją ir sąlyginai ramesniu tonu užbaigti:Tveriu sau žemės dangų,
ramus sau gulinėju
po Blinstrubiškės ąžuolu –
senelis prieglaudoj.

Anoj pasaulio pusėj
žuvis varau į vandenis
ir suprantu, ko niekaip
suprasti negaliu.


       Baladė pavadinta „Kaip Kukutis protą atgavo“.
       Ar susitaikyti su pasaulinėje sumaištyje aukštyn kojomis apverstu gyvenimu reiškia atgauti sveiką nuovoką? Ar jos teikiama ramybė ne graudžiai iliuzorinė? Ir kokia pagaliau prasmė įprastinių kasdieninių darbų, kada – „Ir dangun nuėjo žemė“ (eilėraščio pavadinimas)?
       „Kukučio balades“ išmaitino karo ir pokario kruvinas dangaus pašvaistes lydėjęs „sodybų tuštėjimo metas“. Paskutiniai jo saulėlydžiai, nušvietę gimtų namų kapą, buvo atnešę iki šiol nepatirtą sukrėtimą: „Mane supo gryna, atvira erdvė, pilna dangaus“. Saulėlydžiai pravėrė kosmoso mastelį: „Visiškai vienas kosminėj nakties tyloj klausiausi pasmerkto sodo ošimo“11.
       Į „Kukučio balades“ perkelta kosminės nakties tyla, į sąmonę sminganti klausimais: „Ar dar gali ką nors, ar gali ką nors perskaitytos knygos, tavo protas, eilėraščiai?“12 „Kukučio baladės“ – tai tragika ir groteskas. Net pirmųjų eilėraščių pavadinimai pirmiausia pabrėžia tragiškąjį akcentą: „Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoj kojoj“, „Bergždžia Kukučio duona“, „Kukučio rauda po dangum“, „Ir dangun nuėjo žemė“.
       Nepabrėžiant tragiškosios pasaulio sumaišties, kurią tekste žymi dažnos sumaišytos nuorodos į Europos žemėlapį, nepajausime ir nejaukumo, stingdančio vidinio šalčio, persmelkusio Kukučio esybę ir jo gyvenimą.Iš medinio ramento šerdies
plinta kažkas japoniškai,
angliškai,
vokiškai…
Tas šaltas, baisus, negyvas
smelkias į valgį,
į drabužius,
į vandenį,
gręžias kiaurai į žemę –
lyg apnuodydamas.
     
(„Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoj kojoj“)


       Sumaišties ir netekties sunkumui groteskinės formos impulsą ir pavyzdį davė pasakos bei sakmės. Skaitomos iš naujai išleisto kaimynystėje gyvenusio M. Davainio-Silvestraičio rinkinio, jos atgamino daug ką poeto vaikystėje girdėta iš žmonių. Taip pat, kaip pabrėžiama, „kiek kraupoką žmonių kalbėjimo atmosferą“. Tokiai atmosferai reikšmės turėję vardai, neįprastai kaip pasakose sukonkretinantys fantastinius įvykius, vietovių pavadinimai, ypač tapę patikimais terminiais riboženkliais. „Čia konkretinamos net stebuklinės pasakos. Prisimenu, bijodavau pavardžių, kai kurių sodybų artumo, miškelių pavadinimų: Parštakai, Degsnelės, Kavautrakis (kartais – Kalautrakis)“13.
       Sakmėse ir pasakose gąsdinama vaiduokliais, velniais, nevengiant pasikėsinimo ir į žmogaus kūną – per aukštinį mėtomos kūno dalys pasakoje „Baimės nepažįstąs jaunuolis“. Kita vertus, melų pasakoms būdinga nežabota ekscentrika, žaidžianti ir žmogaus gyvybe, ir fantastikos kibirkštį įžiebianti kasdienėse situacijose. Visa tai galėtume prisiminti stebėdamiesi, kaip Kukutis važiuodamas greitai „pametė savo rankas“, „ieškodamas rankų, pametė kojas“, „akis ir tas išbarstė“ („Kukutis važiuoja greitai“) ar kaip Kukutis pats save pragėrė – tik už dvidešimt dolerių („pragėrė botagą, ratus / ir kumelę“. // Po to, kai jau nieko neliko, / už tuos pačius dolerius / dar pragėrė Raseinius, / Jurbarko vieškelį, / varnas kapinių medžiuos“, – „Kukutis – pasaulinei parodai“).
       Liaudies priežodyje kukutis turi embleminės niekingumo reikšmės. Tad natūralu juo pasinaudoti – retkarčiais – sarkastinės ironijos tikslu („Kukučio pamokslas kiaulėms“) ir, dažniau pejoratyvinį atspalvį nutrynus, teigti neskrupulingai tiesmuką bičiulystę su plunksnos broliais – Vytautu Blože ar latviais Peteriu Brūveriu ir Knutu Skujenieku.
       O galiausiai tokia gausybe įgaliojimų apdovanojamas personažas taip išsikėtoja, jog nebeįmanoma juo manipuliuoti, jį už nosies tampyti. Kukutis – tai patybės problema. Galėjimo būti savimi problema, XX amžiuje taip įsiskaudėjusi filosofijai. „Eksperimente“ skaitome: „ir ko jis nedarė / kad pasidarytų toks, / koks jau savaime yra“. O atvirkščiai – „Kukučio galybėje“: „Ir šitaip gyvena Kukutis, / pilnas Kukučio, / ir žino Kukutis, / kad tikrai gyvena Kukutis, / kad pats iš savęs / sau pačiam / yra gyvas“. Tada jau reikia išsirinkti iš daugelio Kukučių vieną („Daug Kukučių ir vienas“). Ir ne vieną vienintelį, o tik jau paskutinį baigia Kukutis gyvenimą („Kukutis, baigdamas paskutinį gyvenimą“). Ir ne vieną kartą tenka su juo atsisveikinti ir laidoti. Netikėtai ir žaismingai grakštus A. Mackaus prisilietimo atbalsis:Niekada nepriprasiu nebūti!
Kad mirdamas nuo savęs nepabėgčiau –
     
(„Kukučio testamentas“)


       Kukučiavimas neišvengiamai vertė paneigti jausmą kaip poezijos normą. Eksploatuojant jausmą, įmanoma parodyti tiktai virtuoziškai ištobulintą žaidimo meną. Tuo atžvilgiu buvo reikšmingas rinkinys „Atmintys“ (1986, 1995). M. Martinaitis žaidžia rašytinės tautosakos – albumų poezijos duotu pavyzdžiu. Lėkšti vaikiškai pompastiški įrašai albumuose turi ypatingo negrabumo, bet ne tiek sąmoningo perdėjimo, kiek bežadžio drovumo, už kurio poetas įžvelgia nerealizuotą tikro jausmo galimybę, šiandien užpildomą savavališkais nuotaikos įspūdžiais.
       Paskutinių metų M. Martinaičio kūryboje glaudžiai susipina modernybė ir istorija. Autoriaus balsą nustelbia Kukutį pakeitę intriguojantys personažai – įtarus, blaiviai kritiškas K. B. ar saugumo agentas Pliugžma. Meninio ir nemeninio požiūrio priešpriešą trupina pabrėžtinai teikiama pirmenybė šnekamosios kalbos intonacijoms. Kartu su jomis laisvėja poetinė forma, stiprėja polinkis į toninę eilėdarą, baltąsias eiles.
       Tiktai apyrečiai vėl prisimenama kaimo tematika tampa pačiam sau kūrybiniu iššūkiu, naujų kelių žvalgyba. Ypač dėmesį patraukia palyginti netrumpa poema „Šienapjūtė“. Tai dviejų senyvų žemaičių, atsidūrusių kartu su poetu autobusų stotelėje, pokalbis ir išsipasakojimai, kaimiškos istorijos. Poetas šitame jų pokalbyje dalyvauja kaip apkalbamas asmuo, apibūdinamas kaip prašalaitis, rašto žmogus, išsiskiriantis išore („barzdukas“), kuriuos visus apskritai tiedu pašnekovai pasmerkia kaip veltėdžius vienintelių tikrų darbo rankų – žemdirbių – atžvilgiu. O kartu poetas, kaip paaiškinama poemos pradžioje, klausosi tų žemaičių pokalbių per savo skaitomą tekstą – R. Frosto poemą „Į šiaurę nuo Bostono“ („North of Boston“).
       Autorius šiek tiek perdeda, kad amerikiečių poeto teksto yra likę ir pačioje poemoje: „…viską nurašiau iš eilės, neišskirdamas, kur yra R. Frosto tekstas, kur kaimiečių žodžiai ir kur mano paties mintys“. Tačiau poemos architektonika – dialogo organiškas kaitaliojimas su pasakojimu – tipiškai frostiškas, kituose M. Martinaičio kūriniuose niekur su tokiu užmoju ir taip sumaniai neplėtojamas. R. Frosto giedras tolstojiškas žvilgsnis „Šienapjūtėje“ prasišviečia pro kaimiškų istorijų nuogą realizmą, kuriam perteikti nors ir pašykštima žemaičių tarmės, bet užtat atsilyginama gyvos šnekos su rusicizmais fraze.
       Lokalinio etninio ir tautosakinio podirvio kūrinys (Pilkalnio pseudomitologema poemoje) atsiveria šiuolaikinės pasaulinės poezijos akiračiui. Galima patikėti: tautosakinės pasaulėjautos kūryba turi ateities perspektyvą.

 
       1 M a r c i n k e v i č i u s  J .  Raštai. – T. V. Proza. – Vilnius: Vaga, 1983.
       2 M a r t i n a i t i s   M .  Prilenktas prie savo gyvenimo. Kalbino ir kalbėjosi V. Daujotytė. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 12–14.
       3 Ten pat. – P. 73–74.
       4 Ten pat. – P. 75.
       5 Ten pat. – P. 34–35.
       6 M a r t i n a i t i s   M .  Lietuviškos utopijos. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – P. 121.
       7 G r e i m a s  A .   J .  Semiotika. Darbų rinktinė. – Vilnius: Mintis, 1989. – P. 82.
       8 G r a ž y t ė - M a z i l i a u s k i e n ė  I .  Algimantas Mackus // Lietuvių egzodo literatūra. 1945–1990 / Red. K. Bradūnas ir R. Šilbajoris. – Čikaga: Literatūros institutas, 1992. – P. 621.
       9 M a r t i n a i t i s   M .  Lietuviškos utopijos. – P. 33.
       10 M a r t i n a i t i s   M .  Prilenktas prie savo gyvenimo. – P. 52.
       11 Ten pat. – P. 16–17.
       12 Ten pat. – P. 18.
       13 M a r t i n a i t i s   M .  Vasarų sakmės // Aš išdainavau visas daineles. I / Sudarė D. Krištopaitė. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 376.