tekstai.lt

Juozas Jasaitis. Darius, paskiau šuo. Romano pradžia (2)

juozas_jasaitis
juozas_jasaitis
      Tęsinys. Skaityti pradžią

 

       Jis pirmąkart išgirdo ją taip dainuojant. Iki šiol pakrykštaudavo kartu su visais dainuškų vakaronėse, bet ten jos balso jis nei klausydavosi, nei girdėdavo. Dabar tas balsas skambėjo vienas, ir Darius jį išgirdo. Balsas buvo tylus, bet gyvas ir širdingas. Jis sakė kažką daugiau, negu daina. Žodžiai buvo šviesūs, bet skambėjo be džiaugsmo. Gal juos temdė gaili pianino šneka. Daina turėjo daug slapties, ji buvo liūdna ir graži.

       Kai ji nutilo, Darius nuėjo į svetainę, paglostė Indrės garbanas ir paprašė kasdien taip ką nors padainuoti. Ji apsidžiaugė ir pažadėjo. Dabar jis kas vakarą, tysodamas ant žaliosios kanapos, klausėsi žmonos dainų.

       Vieną popietę jis surinko kontoroje pluoštą popierių ir grįžo namo anksčiau. Ketino Pavėsyje prie rašomojo stalo ramiai padirbėti, paruošti ketvirčio ataskaitą. Laiptų aikštelėje, jau prie durų, išgirdo: jų bute griežė smuikas. Suprato – tai Linas. Matyt, žino, kad Indrė tokiu metu namie būna viena, tai atlindo. Gal jau ne pirmą kartą. Ko jis prie jos gretinasi, ko ieško?

       Atsirakino duris ir žengė per slenkstį. Smuikas nutilo. Iš svetainės pasitikti vyro išėjo Indrė.

       – Taip anksti? – nustebo.

       Atrodė sutrikusi.

       – Suprantu, kad per anksti. Gal dar valandai išeiti?

       – Nejuokauk.

       – Lyg girdėjau muziką. Turbūt sutrukdžiau.

       – Linas užėjo. Atnešė natų. Pagrojo naują mūsų programą.

       – Visą programą! – paironizavo Darius.

       Ji neketino aiškintis. Atsisuko į svetainės duris.

       – Linai, ateikit. Darius sugrįžo.

       Tarpdury pasirodė griežikas. Rankose nešėsi smuiką ir smičių – lyg teisinosi. O gal nenorėjo paduoti Dariui rankos.

       – Sveiki. Mes čia... mokėmės, – kažką smičiumi ore parašė Linas.

       – Ar tu pradedi smuikuoti? – Darius paklausė Indrės.

       – Ne, aš ir Linas grosime duetą.

       – Kokia tu spartuolė – vakar Menuetas, o rytoj jau Duetas.

       – Gabumais reikia naudotis, – įsiterpė Linas.

       – Žmogus daug ką sugeba. Visų gabumų gal nė nežino, – Darius bandė pasukti šneką apie kitką, bet Linas jį pertarė:

       – Indrės pašaukimas yra muzika.

       – Na, ji kasdien po tą muziką braido.

       – Su vaikais giliau neįbrisi. Gali tik seklumoj pasitaškyti. O Indrė geba daugiau.

       – Na, jeigu geba, tegu brenda. Aš jos už rankos nelaikau.

       Jis nenorėjo tam muzikantui pasirodyti esąs pavydus. Jam visai pakako tų vakarinių Indrės dainelių, bet tai – ne viešas reikalas.

       Linas apsidžiaugė:

       – Matai, Indre: tu be reikalo baugštinaisi. Darius atveria tau duris.

       – Aš džiaugiuosi, – atsiliepė moteris.

       – Na, šiam vakarui užteks. Bėgu į koncertą, jums linkiu smagiai pavakaroti.

       Jis įdėjo smuiką į futliarą, apsivilko paltą ir atsisveikino.

       Darius nuėjo į Pavėsį ir išskleidė ant stalo savo popierius. Bet akys neklau~sė – raidės tiesiog liejosi, tirpo ir jis kelissyk pasijuto lyg neregys, klaidžiojantis po baltą tamsą. Mintyse vis grįžo ir grįžo į laiptų aikštelę, girdėjo, kaip jų svetainėje griežia smuikas. Jau ten jis pajuto, kad ta muzika atnešė į jų namus kažką nauja, nelaukta. suvokė, jog čia žaidžia ir Linas, ir Indrė, tik nežinojo, katras gudriau. Dabar norėjo tai išsiaiškinti. Tikėjosi, kad žmona ateis ir pasiteisins. Bet ji nesirodė. Pagaliau jis neištvėrė ir nuėjo į svetainę. Ant stalo gulėjo atversta knyga, o Indrė stovėjo prie lango ir žiūrėjo į vakaro sutemas. Jam pasirodė, kad niekada nematė jos tokios tylios, susimąsčiusios. Gal ir jai raidės išsilakstė? Gal ir ji jaučiasi kaip neregė?

       Atėjo į svetainę nusiteikęs pričiupti žmoną už jos mįsles ir vylių, bet, išvydęs ją tokią tylią, vienišą, netikėtai atlėgo. Uždėjo ranką jai ant peties ir paklausė:

       – Ką ten pamatei?

       Ji ūmai atsigręžė. Atrodė nustebusi.

       – Užsisvajojau, – lyg pasiteisino.

       – Apie ką?

       – Sako, svajonė turi likti paslapty.

       – Net nuo manęs? – nusistebėjo jis.

       – Nuo visų. Jeigu išsitarsiu, ji neišsipildys.

       – Iki šiol vienas nuo kito nieko neslėpėm.

       – Gal todėl ne viskas išsipildė.

       Jis norėjo žinoti, ką reiškia tie jos žodžiai, bet aiškintis pabūgo. Tik paklausė:

       – Ar dėl svajonės verta slapukauti?

       – Kas ko verta iš anksto nežinom, – tarė ji ir atsisėdo prie atverstos knygos.

       Parodė, jog nenori daugiau šnekėtis. Darius dar valandėlę tylomis pastovėjo prie lango, paskui grįžo į Pavėsį. Nurinko nuo stalo popierius ir sukimšo į portfelį. Žinojo, šį vakarą jau nebedirbs. Būtų ramiai sėdėjęs prie savo ataskaitos kontoroje, dabar nė neįtartų, kad žmona turi paslapčių. Bet ar taip būtų geriau? Bandė kalbėtis su Indre – tuščiai. Krimtosi, kam jos pagailėjo, nusileido. Reikėjo tiesiai paklausti, pareikalauti paaiškinimų. Dabar turės laukti.

       Prisikimšo pypkę ir išėjo į balkoną parūkyti. Svetainėje knyga ant stalo jau buvo užversta. Indrė virtuvėje ruošė vakarienę.

 

       Kelis vakarus grįžo namo neramus. Laiptinėje nejaukiai suklusdavo – ar neišgirs to smuiko? Stebėjosi – ko gi bijo prie savo buto durų, ar jam namai jau svetimi? Iki šiol tokių rūpesčių neturėjo. Visada žinojo: Indrė namie ir laukia jo. Na, kartais rasdavo begurkšnojant kavutę su kokia nors mokytoja ar buvusia mokslo drauge. Bet niekada su vyriškiu! Buvo įsitikinęs ir apsipratęs, kad Indrei yra vienintelis. Vertino tą žmonos ištikimybę ir draugystę. Laikė ją gyvenimo dovana. Ir pats stengėsi per toli į šoną nenuklysti. Žinoma, ne visada pasisekdavo. Kartais grįždavo paryčiais, bet svetimoje lovoje niekada nenakvojo.

       Dabar tas ramybės indas įskilo. Be jo žinios, be jo valios namuose atsirado svetimas. Tai Indrė jį įsileido, gal net pasikvietė. Kodėl taip pasielgė? Ar buvo per ma~ža savo vyro? Rodos, iki šiol sutarė, vienas antram įtiko. Gal tą svetimą atvedė muzika? Bet kodėl iš karto Pirmąjį Smuiką? Ar nėra menkesnių, pagal jos noselę? Juk susitinka su kursiokėmis iš muzikalkės, galėtų kartu su jomis ir skambalioti...

       Vakarais Indrė sėdėjo prie pianino, mokėsi iš Lino atneštų natų. Į Pavėsį dabar retai teužeidavo. Darius čia leido laiką vienas. Gulėjo ant žaliosios kanapos ir dar sykį skaitė „Dvylika kėdžių“, bet knyga krito iš rankų. Iš svetainės po visą butą sklido Indrės muzika, jos vilnys lyg vėjas trankė, nešiojo ir Dariaus atidą, mintis. Jis nepajėgė nuo tų garsų atsiriboti, pabėgti. Vis dilgino širdį žinojimas, kad Indrė mokosi groti kartu su Linu. Dėl to taip stengiasi, vis kartoja tuos pačius gabalus, ieško naujų spalvų, dailina. Jis skaudžiai jautė, kaip tie karšti garsai atskiria, stumia jį nuo žmonos, lyg gula į skaidrią, kietą sieną. Antai Indrė ir Linas stovi už tos sienos, o jis likęs vienas. Darius kratėsi to vaizdo, bet šis įkyriai lindo į akis. Pagaliau pašoko nuo kanapos, metė ant stalo knygą ir nuėjo į svetainę.

       Indrė pajuto jį ir liovėsi skambinti. Jis apsimetė esąs ramus ir paklausė:

       – Na kaip sekasi?

       – Sunkiai. Lyg per daug natų.

       – Kam pasirinkai tokį keblų dalyką?

       – Linas atnešė.

       – Jis atnešė, o tu vargsti. Juk moki gražių melodijų, dainelių. Paskambindavai, padainuodavai. Ar neužteko?

       – Linas sako, kad negalima nurimti. Negalima paskęsti buities niekeliuose, kasdienybės dulkėse. Žmogus turi ieškoti, surasti save, siekti, veržtis...

       – Linas sako, Linas atnešė... Kam tau prireikė to pamokslininko? Kur jis tave nuves? Ar tu neturi savo galvos, savo nusistatymo?

       – Įsivaizduok – neturiu! Apie tuos dalykus man niekas nekalbėjo. Tik apie tai, kad Dievo nėra, tik apie materializmą, tautų draugystę... O kaip žmoniškai gyventi – nė žodžio.

       – Ar mes nežmoniškai gyvename?

       – Tas žmoniškumas – iš tėviškės, iš tėvų. O ką mums davė mokykla? Ar mokė būti žmonėmis, ar pamokė gyventi?

       – Bet gal ir blogo neišmokė?

       – Kokius pavyzdžius mums rodė? Korčiaginą, Morozovą, Melnikaitę. Kovotojus, atsisakiusius savęs dėl kitų, dėl šviesios ateities. Ar gali žmogus atsižadėti savęs? Ar žmogui yra kas svarbesnio, brangesnio, negu jis pats?

       – Tai turime lipti ant altoriaus?

       – Ne šventykloje, bet ant savo gyvenimo altoriaus.

       – O kaip jį surasti?

       – Reikia ieškoti. Kiekvienas turime rasti savo gyvenimo altorių.

       – Tu jau radai?

       – Aš ieškau. Aš bandau.

       – Matyt, Linas tave to išmokė.

       – Man patinka jo žodžiai.

       „Ar žodžiai, ar jis pats?“ – norėjo paklausti Darius, bet pabūgo. Nusivylė ta šneka. Atėjo nusiteikęs išsiaiškinti ir perspėti, o nudardėjo į šalį. Indrė vėl išsisuko, lyg būtų nesupratusi, kas jam rūpi. Pakreipė kalbą į bendrybes, ėmė „filosofuoti“. Anksčiau niekada taip nešnekėjo. Tai Linas pripūtė jos galvelę tų miglų. Matyt, turi gerą liežuvį. Ar dabar ji buvo atvira, ar tik apsimetė? Reiktų pabūti kartu su jais, pasižiūrėti jų žaidimų. Patylėjęs tarė:

       – Matyt, nepėsčias bernas tas Linas. Gal ir mane paauklėtų?

       – Nesišaipyk.

       – Kada jo lauki?

       – Poryt jam laisvas vakaras. Ateis paklausyti, ko aš išmokau.

       – Paskui galėtume visi pasėdėti, išgerti kavos.

       – Būtų gražu, – apsidžiaugė ji.

       – Sutarėm, – patvirtino Darius.

       Jis grįžo į Pavėsį, Indrė liko prie pianino. Dar ilgai grojo, bet ta muzika Dariaus nebetrikdė. Dabar jau abu rengėsi pasitikti Liną. Jis nežinojo, apie ką jie šnekėsis, bet buvo nusiteikęs ginti savo žmoną ir namus. Jis parodys Indrei, kad nebūtina lankstytis prieš svečią, nors jis yra ir Pirmasis Smuikas. Reikia turėti savo nuomonę ir jos laikytis.

       Kiek apsiraminęs, jis vėl atsivertė „Dvylika kėdžių“.

 

       Tą vakarą trise sėdėjo svetainėje. Indrė apkrovė stalą gardumynais. Matyt, norėjo bent taip atsidėkoti Linui už netikėtą draugystę. Darius pastatė butelį armėniško. Tikėjosi atrišti svečio liežuvį.

       Linas prie stalo elgėsi kaip savas: neraginamas valgė, kilnojo taurelę, mielai leidosi į kalbas. Buvo linksmas. Daugiausia apie save ir šnekėjo: pasakojo apie koncertus, išvykas, repeticijas. Indrė vis teiravosi apie laisvas svečio valandas – kuo domisi, ką skaito, kaip atostogauja, kur keliauja... Pasisakė esąs namų žmogus. Mėgsta skaityti. Patinka pasaulio išminčių raštai, traukia knygos apie Lietuvos praeitį, tik gaila, kad tokių beveik nėra arba sunku jų gauti.

       – Bet apie tuos dalykus juk girdėjom mokykloje, – kurstė svečią Darius.

       – Beveik nieko. Kelis žodžius apie graikų senius, apie Hegelio dialektiką, daugiausia apie Markso materializmą.

       – Ar mums nepakanka? – klausė Darius.

       – Ne! Jeigu gyvename dvidešimtame amžiuje, tai privalome pagal jį ir mąstyti. Turime žinoti savo laiko mintį ir jos laikytis.

       – O kuo mums netinka senoji mintis? Juk tie žili, barzdoti išminčiai irgi nebuvo kvaili.

       – Jie šnekėjo apie pasaulį. Mokė jį pažinti. Daug apie tai pasakė.

       – Ir gana. Ko daugiau?

       – O žmogus? Jo gyvenimo rūpesčiai, jo troškimai, jausmai?

       – Juk tai svarbiausia! – sušuko Indrė.

       – Ką čia beaiškinti. Gyvenam kaip mokam, – lyg teisinosi Darius.

       – Todėl gyvenam blogai.

       – Ar išminčius gali mane išmokyti gyventi geriau?

       – Mokinio valia: klausyti, ką sako jo mokytojas, ar nusisukti ir gyventi savo galva.

       – Klausau jūsų, Linai. Mokykit mane gyventi dvidešimtame amžiuje.

       – Pratinkitės, Dariau, gyventi vienas.

       – Kodėl man būti vienam? Juk aš turiu Indrę, gerų draugų.

       – Ir su jais būnate laimingas. Bet tokių valandų žmogaus gyvenime nedaug. Ir tai gerai. Laimingas žmogus darosi lėkštas, seklus. Laimingi žmonės yra linksmi, vėjavaikiški. Laimę mes sutinkame ir palydime kartu su draugais, būry, bet kai mus užklumpa vargai, nelaimės, netektys, mes liekame vieni. Tada mes tampame kitokie – gilesni, tikresni.

       – Kodėl? – paklausė Indrė.

       – Vargą, nelaimę, kančią lydi rūpestis. Žmogus susimąsto apie savo gyvenimą: kodėl taip atsitiko, gal jis blogai pasielgė, kaip jis apskritai elgiasi, kaip gyvena? Juo didesnė kančia žmogų prispaudžia, tuo dažniau jis apmąsto savo gyvenimą – ko jis vertas, kiek jį branginti. O jeigu kartą žmogui dingteli mintis apie kelio baigtį, apie mirtį, jis sunerimęs pasveria, ką per nugyventus metus atliko, koks buvo. Tada žmogus geriausiai suvokia, kaip greitai lekia ir kokios tuščios yra jo dienos, ištisi metai, gal visas nugyventas laikas. Taigi pavojai, skausmai, kančia geriau negu laimės valandos padeda žmogui suvokti savo gyvenimo vertę. Jeigu žmogus pakelia nelaimes, įveikia kančią, jis pasiryžta gyventi kitaip, ima branginti gyvenimą.

       – Aš nenoriu kentėti. Aš noriu būti laiminga! – prieštaravo Indrė.

       – Mes visi to norim, Indrute. Bet gyvenimas nepaiso mūsų norų. Jis painioja mūsų kelius, paspendžia ant jų visokių spąstų ir mes netikėtai į juos pakliūvam. Mano mama, paprasta sodietė, sakydavo: gyvenimas yra žiaurus.

       – Niaurūs tie naujieji jūsų išminčiai, Linai. Tamsios jų mintys. Lyg žmogui būtų skirta ir verta kentėti. juk šito mūsų nemokė. Mūsų poetas dainavo: „Mes laimę pasieksim per kovą.“ Gal tas kvietimas šviesesnis? – klausė Darius.

       – Iki šiol mus būriais vedė į laimę. Būrį lengviau valdyti negu atskirą žmogų. Būry žmogus veik pamiršta save. Jam svarbesni pasidaro būrio reikalai, idėjos. Jis ima galvoti, kad būry iš tiesų yra stipresnis, reikšmingesnis. Todėl mus taip kviečia, varo į partiją, į komjaunimą. Ir žada visus nuvesti į laimės karalystę.

       – Gal nuves? – viltingai pasiteiravo Darius.

       – Nenuves, – tvirtai atsakė Linas.

       – Kodėl?

       – Todėl, kad tokios karalystės Žemėje nebuvo, nėra ir nebus. Daug kas jau vedė, o kur mes atėjome? Pagal vedlių pažadus seniai turėtume gyventi rojuje, bet tebedūstame pragare. Juo garsesnis vedlys, tuo didesnis melagis ir apgavikas.

       – Bet sako mums gražius žodžius: laisvė, lygybė, brolybė, – nerimo Indrė.

       – O kuo jie pas mus pavirto? Ar mes esame laisvi? Ar esame lygūs? Ar gyvename broliškai? Tie šventi žodžiai išbluko, juos baugu ištarti. Gyvename uždaryti lyg kalėjime, viskas dažyta melo spalvomis. Mūsų didžioji tėvynė, girdi, šviesos pasaulis, o anapus sienų – blogio tamsa. Mūsų gyvenimas – kova, mums būtini priešai. Seniau jų buvo pilna namie, dabar jie knibžda ten, kapitalistų irštvose. Bet mes jų nebijome, nes mus gina taikos balandis...

       Linas įsikarščiavo, kalbėjo vis balsiau, mosavo ranka, lyg laikytų joje smičių. Indrė sunerimusi kvietė svečią užkąsti, Darius vis ragino pakelti taurelę. Bet Liną, matyt, labiau traukė šnekėtis, o ne vaišintis. Darius gailėjosi įtraukęs svečią į tas klampias lankas, nelaukė tokių aistringų jo žodžių. Džiaugėsi, jog tik trise šnekasi, pašaliniai negirdi. Pabandė raminti Lino įkarštį, paklausė:

       – Tai kaip mums dabar gyventi?

       Linas lyg sutriko, bet greitai susigriebė:

       – Turime laukti. Turime išlikti. Turime augti. Esame silpni. Stipriausiųjų netekome. Vieni paliko Lietuvą, antrus iššaudė, trečius išvežė į Sibirą. Mums reikia saugoti ir skleisti žmoniškumą. Toje smurto ir melo karalystėje reikia lavinti savo gabumus, dorą, darbštumą. Negalime užsnūsti, turime budėti, kad būtume pasirengę, kai sugau~s laisvės varpas.

       Buvo matyti, jog tiki savo žodžiais. Kalbėjo lyg pranašas. Darius žvilgtelėjo į Indrę. Jos akys švytėjo, ji susižavėjusi klausėsi Lino. Darius ryžosi atvėsinti svečią ir tarsi nustebęs paklausė:

       – Jūs tebetikite laisve?

       Linas sumišo, bet tuojau įsakmiai tarė:

       – Visi turime tikėti. Mums parašyta: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“

       Lyg viską pasakęs, gal nusivylęs viešnage, jis pakilo nuo stalo ir atsisveikino.

       Darius ir Indrė dar grįžo prie stalo. Jie, išleidę svečius, visada juos apšnekėdavo. Šį sykį jie nesutarė: Indrei Linas atrodė šventas, Darius vadino jį auksaburniu. Nenorėjo grįžti į painias šio vakaro šnekas, tai išėjo į balkoną užtraukti dūmo. Bet rūkydamas mintyse vėl ėmė ginčytis su Linu. Gailėjosi taip greitai išleidęs svečią. Būtų jį įveikęs.

 

       Po poros dienų Darius, grįžęs iš darbo, vėl rado namuose Liną. Kaip visada Indrė pasitiko vyrą koridoriuje, pakabino į spintą jo paltą ir atsiprašė, kad šiandien nepaduos jam pavakarių, – dabar ji, girdi, neturi laiko, repetuoja su Linu duetą. Liepė pačiam pasiieškoti šaldytuve ko nors valgomo ir grįžo į svetainę. Darius paniuręs nuėjo į Pavėsį ir išsitiesė ant kanapos. Buvo įpratęs po darbo prisėsti kartu su Indre prie stalo užkąsti, išgerti kavos ir pasidalyti dienos naujienomis. Šiandien jau kitaip – turi pats naršyti po šaldytuvą, vienas sėdėti virtuvėje. O ji tuo metu muzikuos su Linu. Linksmins savo Darių! Kaip visa tai atrodo? Reiktų nueiti į svetainę ir pasiūlyti tam smuikininkui nešdintis iš šių namų. Ko jis čia landžioja, ko ieško?

       Bet nenorėjo pasirodyti toks storžievis. Ką pasakytų Indrė? Pasijustų pažeminta. Juk Linas yra jos svečias. Todėl tysojo ant sofos ir klausėsi dueto.

       muzika skambėjo protrūkiais. Daugiausia grojo Indrė, Linas vis stabdė pianistę ir kažką jai pasakojo, aiškino. Ji klusniai klau~sė mokytojo, matyt, jai patiko būti Pirmojo Smuiko mokine.

       Kartais prie pianino melodijos pristodavo smuikas. Tie du balsai tai susiliedavo, tai nutoldavo, čia skambėjo taikiai, meiliai, čia piktai. Jie jaudino Darių. Jam atrodė, kad dabar Indrė ir Linas groja vienas kitam. Jis bandė tuos balsus išskirti, bet jie lyg veržėsi vienas prie antro ir skambėjo sykiu. Tiesiog siutino smuikas: jis meilinosi, prašė, žadėjo, ilgėjosi, liūdėjo... Smuiko melodija užtvindė butą, smelkėsi Dariui į krūtinę, plėšė galvą...

       Jis pašoko nuo kanapos ir ėmė vaikščioti po Pavėsį. Prisikimšo pypkę, griebė degtukus ir buvo bebėgąs į balkoną, tačiau atsiminė, kad kelias užstotas. Juk negali trukdyti muzikams! Užkūrė pypkę ir godžiai užsitraukė. Keli stiprūs dūmai lyg apramino. Ir svetainė nutilo. Gal ir jie pajuto jo nerimą?

       Tarpdury pasirodė Indrė. Skruostai užkaitę, akys švyti, bet lūpose – tylus priekaištas. Trinktelėjo Pavėsio duris ir grįžo į svetainę.

       Užsidarė nuo jo dūmų. Užsidarė nuo jo!

       Muzika ir balsai nutolo. Dabar jie lyg ir mažiau grojo, daugiau plepėjo. Kartais abu juokdavosi. Paskui visai nutildavo. Ką jie ten veikė? Gal glamžėsi, gal bučiavosi? Bet, laimė, vėl suskambėjo pianino garsai. Ir viskas kartojosi, jam atrodė, be galo.

       Darius stovėjo prie lango, bet nieko už jo nematė. Pypkė išdegė, bet jis vis dar traukė šaltą orą. Mintys lyg įdūkusios bitės sukosi apie savo apsėstą lizdą. Koks menkas ir juokingas jis dabar atrodo. Jo žmona už sienos koketuoja, gal ją gniaužo svetimas vyras, o jis čia kiūto lyg kiškis. Būtų kaimo bernas, nueitų, išdaužytų tam Linui snukį ir išmestų pro duris. O dabar, matai, kultūra, etiketas. Na juk nenakvos, galiausiai vis tiek išsinešdins, bet Indrė... Kaip su ja gyventi? Pričiupti ar susitaikyti, apsimesti, lyg nieko neatsitiko? Šį vakarą ji verta griežto, rūstaus žodžio, bet jis nenorėtų su ja pyktis, rietis. Kur taip nueitų? Dabar ji turi užtarėją, guodėją. Tas tuojau ją priglaustų. Gal to ir laukia. Svarstė, kamavosi. Visoms mintims rado prieštarų. Nepajėgė nieko nuspręsti. Liko sutrikęs.

       Pagaliau repeticija baigėsi. Darius girdėjo, kaip Indrė linksmai atsisveikino su mokytoju. Laukė, kada ji pravers duris ir ateis į Pavėsį. Išsitiesė ant kanapos ir atsivertė laikraštį, tarsi būtų ramiai per tą jų pamoką skaitęs. Nors žiūrėjo į jį lyg aklas.

       Indrė iš tikrųjų netrukus įslinko ir prisėdo ant kanapos. Veidas švietė, bet ji dėjosi rami.

       – Kaip praėjo diena? – buvo įpratusi kasdien to klausti.

       – Nieko nauja, – atsakė jis.

       – Kažkodėl nenuėjai į virtuvę pavakarių.

       – Nepratęs vienas.

       – Per mane likai alkanas, – ji gailiai pajuokavo.

       – Ne tik alkanas.

       – Kas dar nutiko?

       – Atstūmei mane, – piktai ištarė jis.

       – Kaip? – nustebo ji.

       – Uždarei mane čia, Pavėsy, kad netrukdyčiau. Kad galėtum ten laisvai išdykauti su tuo didžiuoju muzikantu. Ką ten veikėt? – jis metė į šoną laikraštį ir pašoko nuo kanapos. Tie žodžiai išsprūdo netikėtai, neketino jų sakyti. Krito lyg prinokę vaisiai.

       – Mes... grojom, – bandė pasiteisinti Indrė.

       Ji atrodė išsigandusi. Veidas pablyško.

       – Girdėjau tą jūsų muziką, – išsidavė jis. – Ne tiek grojot, kiek krizenot.

       – Tai Linas. Jis juokiasi iš mano skambinimo, iš mano klaidų.

       – Jis šaiposi iš tavęs, o tu tuo džiaugiesi.

       – Jis toks žmogus – pasijuokia, paskui moko.

       – Koks puikus žmogus, koks mokytojas! Tik reikia su juo užsidaryti nuo vyro.

       – Argi aš dėl to užsidariau? Juk žinai, kad nemėgstu kambary tavo dūmų. O čia dar svečias...

       Indrės balsas virpėjo, ji lyg susigraudino. Dabar atrodė nuoširdi, bet jis nežinojo, ar tai tiesa. Nežinojo, ar jiems ten rūpėjo tik muzika. Jis nenorėjo ginčytis dėl tų dūmų, bet ieškojo teisybės. Tik gal per toli nuėjo, per daug pasakė. Nusprendė trauktis ir laikytis. Nelauktai atsivėrė.

       – Atleisk, Indre, aš čia visko prisigalvojau... Ko tu veliesi su tuo Linu?

       – Jis bando iš manęs padaryti pianistę. Ir aš šito noriu. Tik tiek. Bet jeigu tu matai kažką daugiau, aš galiu atsisakyti.

       Šis žodis pasirodė tikras ir jis patikėjo. Nereikalaus jo įvykdyti, tai atrodytų neteisinga. Tarė jai:

       – Kam tiek daug? Juk tu mano žmona.

       Ji pribėgo ir apkabino Darių. Jam atrodė, kad prisiglaudė pats džiaugsmas. Norėjo tikėti ta, kurią glėbyje laikė.

 

       Pamokų padažnėjo. Linas ateidavo beveik kiekvieną savo laisvą vakarą. Artėjo Gegužės pirmõsios šventė, Linas ir Indrė rengėsi tą dieną viešai pasirodyti. Darius jų muzikos klausėsi Pavėsyje. Tiek daug sykių ją girdėjo, kad pats beveik visas melodijas išmoko. Žinojo visas balsų bangas, pianino ir smuiko šnekesius, jų santaros ir rūsčio vingius.

       Pasikeitė repeticijų tvarka. Juodu vis ilgiau grojo, mažiau kalbėjosi. Juokas nutilo. Matyt, Indrė perspėjo, ir Linas surimtėjo. Pavėsio ir svetainės durys dabar būdavo praviros, Darius galėdavo iki valiai klausytis, kas ten dedasi. Jis girdėdavo tik muziką, ji jam jau ir įkyrėjo. Stebėdavosi pačių muzikantų kantrybe tokias ilgas valandas groti. Jis pavargdavo besiklausydamas, nervindavosi, kad negali žmoniškai paskaityti nei laikraščio, nei knygos. Suirzęs vos susilaikydavo neišbėgęs iš namų į miestą, bet bijodavo palikti juos vienus. Kentėdavo įsitaisęs ant žaliosios kanapos. Užsikurdavo pypkę. Vienai užgesus, prisikimšdavo kitą. Žmona jau nebedraudė rūkyti. Butas prismilkdavo dūmų.

       Po repeticijos Indrė pakviesdavo Liną pasėdėti prie stalo. Ji skubomis patiekdavo užkandžių, Darius surasdavo bare butelioką. Dėdavosi esąs linksmas ir nerūpestingas. Teiraudavosi Lino, kaip sekasi jo mokinei, smuikininkas girdavo jos gabumus ir norus. Šneka apie muziką greitai nuklysdavo į platesnes lankas, Darius tyčia į jas traukdavo svečią, o Linas mėgo pašnekėti. Veik visos jo kalbos apie žmonių gyvenimą buvo tamsios ir liūdnos. Jis peikė juodus valdžios darbus ir gailėjo Lietuvos. Darius stebėjosi svečio drąsa beveik nepažįstamuose namuose taip laidyti liežuvį. Atidžiai klausydavosi jo žodžių ir dėdavosi juos į galvą.

       Ir tą vakarą šneka greitai pasuko klaidžiais, grėsliais takais. Darius norėjo pasirodyti, kad domisi muzika, ir tartum koks intelektualas paklausė:

       – Kaip jūs sukalat orkestro repertuarą, kaip pasirenkat kūrinius?

       – Renkamės, bet esam suvaržyti: kuo mažiau modernistų, Vakarų, lietuvių kompozitorių. Geriausia – rusų, ypač tarybinė muzika.

       – Kas jus taip varžo?

       – Ta, kuri viską varžo: Maskva.

       – Ar jūs, Linai, lazdos neperlenkiat? Argi Maskva taip jau viską ir varžo?

       – Viską! Argi jūs nežinot? Jeigu mes norim pagaminti naują sagą, turim atsiklausti Maskvos.

       – Bet juk yra mūsų ministrai, direktoriai, pirmininkai, partijos sekretoriai. Jie jau išmoko planuoti.

       – Va jūs paminėjot partijos sekretorius. Dabar jie mūsų gyvenime svarbiausi. Ir patys ištikimiausi Maskvos tarnai.

       – Jūsų nuomone, mes jau neturim Lietuvos.

       – Neturim! Tai greitai suprato ir pasakė poetas: Lietuvos senos nebėr – / Lietuva – LTSR! Sukišo mūsų Lietuvą į keturias svetimas raides.

       – Bet tos raidės lietuviškos! Ir mūsų įstaigos, mokyklos, knygos – lietuviškos.

       – Tas lietuviškumas – tik vystantis, džiūstantis medis. Jo šaknis pakirto, šakas išpjaustė.

       – Kalbat mįslėmis, – papriekaištavo Indrė.

       – Tai skaudžios mįslės. Maskva bijo, kad mes jų neįmintume. Slepia jas. Dažo tą medį gražiomis spalvomis, dabina jį dirbtiniais lapais ir žiedais. Migdo, mulkina mus.

       Tie Lino žodžiai Dariui atrodė lėkšti, tačiau pavojingi. Jis bandė ginčytis:

       – Bet tas medis tebežaliuoja.

       – Medis auga iš šaknų. Jos teikia jam gyvybės sultis, padeda atsilaikyti prieš vėtras. Pažiūrėkit, kaip dabar naikina mūsų tautos šaknis – juodina, kreivina mūsų istoriją. Vis giria mūsų kovas su kryžiuočiais, kad užmirštume karus su Maskva. „Išvaduotojai” dedasi mūsų broliais, tačiau nė pasakyti neleidžia, kiek mes nuo jų prisikentėjom, kiek jie mūsų kraujo išliejo, kiek lietuvių kalėjimuose, Sibire supūdė. Atrodo, dar tik vakar partizanai kirtosi su jais dėl Lietuvos laisvės, šiandien juos jau vadina banditais. Seka pasakas, jog mūsų tauta visada buvo suskilusi į vargšus ir išnaudotojus, kurie tarpusavy kariavo. Visais būdais kiršina mus, kad tik pamirštume jų pačių skriaudas. Ir pamirštume, kaip mūsų tauta per amžius kovojo už savo laisvę.

       – O kur tos šakos, tie žiedai? – nekantravo Indrė.

       – Nebeliko! Juk turėjom Vytauto laikų vytį, Kudirkos himną, gražią trispalvę. Turėjom Lietuvos kariuomenę, draugijas, studentų korporacijas, skautus, turėjom lietuviškus pinigus... Kur visa tai dabar? Apjuodinta, sutrypta ir išmesta. Kad užmirštume, kas buvome ir esame. Viskas nudažyta vien raudona spalva. Kraujo spalva! Bet tai ne mūsų spalva. Jų vėliavoj – ne mūsų kraujas. Mes atsimename savo trispalvę.

       – Užtat dabar – tautų draugystė, – nenusileido Darius.

       – Šventa draugystė su viena didžiąja tauta. Kad užmirštume, ką ta tauta yra mums padariusi.

       – Bet juk esam broliškų tautų šeima. Turime ir gyventi broliškai, – spyrėsi Darius.

       – Broliškai gyvena tik laisvi žmonės. Dabar nebent užjaučiam vieni kitus. Ir tai tik tylomis, be žodžių.

       – O kur dingo žodžiai? – paklausė Indrė.

       – Laisvas žodis uždraustas. Poetai bijo ir tyli. Nėra naujo Kudirkos, Maironio. O jei yra, tai toli. Jie rašo, bet mes jų dainų beveik negirdim, – pasakė Linas ir ėmė deklamuoti.

 

       Regiu aš didžią mūsų žemės prasmę

       Ir jos naujų dienų aušras skaitau:

       Pro speigą, pro rudens audras mes,

       O Lietuva, vėl tau pavasarį, vėl laisvę šaukiam tau!

 

       – Kas taip šaukia? – paklausė Darius.

       – Bernardas Brazdžionis. Jis dar tiki Lietuva.

       – Kaip jūs per Atlantą jį išgirstat?

       – Kai garsiai šaukia, toli girdėti. Laisvės žodis visada toli girdėti.

       – Norėčiau tokios poezijos paskaityti, – tarė Indrė.

       – Poryt atnešiu.

       – Lauksiu, – nudžiugo ji.

       Trijulė dar pasvajojo, pasišnekėjo apie būsimą koncertą, pakilnojo taureles ir veikiai atsisveikino.

 

       Dabar vakarais skaitė Brazdžionį. Linas atnešė dvi poeto knygas. Dariui jos buvo nematytos. Abiejose kalbėjo nepažįstamas poetas. Jo eilių žvaigždės buvo tėvynė ir Dievas. Dariui tos žvaigždės atrodė keistos ir naivios. Poetas dainavo vakarykštę Lietuvą: apie jos milžinų kapus, šventuosius ąžuolus, baltų ramunių lankas, žalias sodybas su sidabro sodais, rūtomis po seklyčios langais, židinių ugniakurais... Jis neteko tos Lietuvos, tai dabar ilgisi ir gaili. Kam gailėti to senojo nykaus sodžiaus, juk dabar ten jau verda naujas gyvenimas – ūžia traktoriai, šviečia elektra, rodo televizoriai... Brazdžionis nepamiršo Dievo, savo didžiojo geradario.

 

       Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą,

       Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena,

       Iš Tavo rankos man ir laimė krito,

       Ir praeitis, ir dabartis ir rytdiena.

 

       Poeto Dievas išgelbės ir vargšę Lietuvėlę.

 

       Tu stosi, Viešpatie, Galybių Kunigaikšti,

       Ir kris karaliai kaip vergai žemi po kojų,

       Tu eisi, Viešpatie, ir Tavo priešas ten nevaikščios,

       Ir nebedengs tamsa Tavų namų, sodybų mūs ir gojų.

 

       Naivuolis!

       Įsidrąsinęs ima šaukti lietuvį burtis prie lietuvio ir vaduotis iš tautos sutemų, iš vergovės. Lyg pranašas dainuoja:

 

       Žus visam pasaulyje komuna:

       Iš vergijos stos išlaisvintas žmogus, –

       Neteisybė greit pakyla, greitai žūna, –

       Jos nelaimina nei žemė, nei dangus.

 

       Pavojingi, baisūs žodžiai! Greičiau grąžinti tas knygeles Linui, kad kas nepamatytų jų Pavėsyje. Saugumas už jas nepaglostytų. Iš kur tas muzikantas jų gauna? Ir kodėl jas platina, ko tikisi? Reiktų vakare pasiteirauti.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)

 

       Skaityti toliau