tekstai.lt

Jonas Strielkūnas. Eilėraščiai

      
stirlkunas
stirlkunas

 

       *

 

       Jau nieko nenoriu

       Iš savo būties,

       Lyg sapno besvorės,

       Bespalvės nakties.

 

       Tegu tik ji neša

       Besparnį mane,

       Tegu tik ji rašo,

       Kas buvo ar ne.

 

       2009. VIII. 20

 

 

 

       Buvome

 

       Man švenčių nebėra, nes išmirė draugai,

       O likę stovi jau pačioj pakrantėj Letos.

       Tačiau aiškėja, ko nesuvokiau ilgai:

       Kad vis dėlto buvau kam savas ir mylėtas.

 

       Kad rišo mus ne vien tie žemiški ženklai –

       Darbai, pašnekesiai, menai ir alkoholiai.

       Kad buvome visi – tegu netobulai –

       Vieni kitiems geri ir seserys, ir broliai.

 

       2009. VII. 4

 

 

 

       Saulės užtemimas. Jaunystė

 

       Tais metais užtemo,

       Nusklembtašonė tokia.

       Per stiklą butelio seno

       Žiūrėjau į ją miške.

 

       Aplink žaliavo paparčiai,

       Baltavo beržų šimtai.

       O erdvės niaukėsi sparčiai,

       Nebešvietė iš aukštai,

 

       Nors debesio jokio nematė

       Švariam dangaus ekrane

       Jaunystė nepilnametė.

       Jau meilė bandžius mane,

 

       Žiūrintį į tą bulve

       Tampančią saulę tenai,

       Kur grįžta bent kartą buvę

       Eilėraščiai ir sapnai.

 

       2009. III. 8

 

 

 

       Išėjimas iš kultūrnamio

 

       Cit! Kultūrnamy senajam skamba vėl fortepijonas,

       O žaliam skvere už lango šešėliuotoje nakty

       Tik akacijų krūmokšniai, nužydėję šakos plonos,

       Lyg raizgai praeiviams gaudyt ligi ryto paspęsti.

 

       Cit! Lyg verias senos durys ir pro jas išeina jaunas,

       Į mane, į andainykštį, begaliniai panašus.

       Ir juodi šešėlių peiliai jį be gailesčio papjauna,

       Net nejaučiantį, kad šiąnakt jau visiems laikams pražus.

 

       2009. VI. 29

 

 

 

       *

 

       Klajoju užmaršties mišku,

       Tavęs bijausi prisiliest.

       Net pamanyt nebejauku,

       Kad mes iš tos pačios šalies.

 

       Kur jaunus sveikino jauni,

       Tikėjo: bus, ko siela geis.

       O šiandie tartum traukiny

       Su išdaužtais šaltais langais,

 

       Nelaukdamas jokios stoties,

       Per savo nežinią lekiu,

       Į tos, jau amžinos, tremties

       Kraštus, kur gal abu sykiu

 

       Lyg pasiklydusius vaikus

       Tą pačią dieną užmigdys

       Vaiskus pavasario dangus,

       Toksai kaip šiandie atlydys.

 

       2008. XI. 5–2009. III. 6

 

 

 

       *

 

       Svetima draugija,

       Kur bičiulių nelikę nė vieno.

       Lyg audros danguje

       Pasiklydęs apyplikis mėnuo

 

       Tik trumpam tu lieki,

       Su kai kuo pasisveikini kartais:

       „Labas rytas“. „Iki“.

       Pamiršti, kad ne vienas pakartas,

 

       Pasikoręs kadai

       Maskatuoja ir tavo makaulėj.

       Antkapiniai vardai

       Neatgyja pavasario saulėj.

 

       2008. VI. 2

 

 

 

       Iš barsukų gyvenimo

 

       – Nereikia landžiot po senas landas, –

       Barsukas liūdnas ištarė barsukui, –

       Kas nors užkimš, užmūrys ar padegs.

       Vis vien gyvent šiam paupy jau striuka.

 

       Vis viena mes ne šiems laikams skirti,

       Nors šimtmečius čia buvo mūsų būstai,

       Kurie šiandieną, šiukšlėm užversti,

       Su žūstančiu visu pasauliu žūsta.

 

       2004. IX. 1–2008. V. 12

 

 

 

       Bedugnė

 

       Niekada nežiūrėk

       Taip rimtai į save ar mane.

       Juk vis tiek, juk vis tiek

       Guli šunys bedugnės dugne.

 

       Išsišiepę linksmai,

       Guli šunys ir laukia, kuris

       Atsidurs greit žemai,

       Nesvarbu – dešinys ar kairys.

 

       2009. VIII. 8

 

 

 

       Gimtadienio elegija

 

       Kodėl gi šiandien vienas, nusiminęs,

       Aš niekaip savo laiko nerandu?

       Nejaugi tarp pirmos ir paskutinės

       Nėra jokių reikšmingų valandų?

 

       Nejaugi, vakar gimęs, ryt jau mirsiu

       Lyg vienadienis vasaros drugys?

       Nejau nebuvo milijono mirksnių,

       Kurių poetas joks neišsakys?

 

       Nejau neliko draugo anei draugės,

       Kuriuos susietų ne akla lemtis,

       O lyg dyglys, į gyvuonį įaugęs,

       Vienintelė ir meilė, ir mirtis?

 

       2009. III. 15–17

 

 

 

       Variacija

 

                        Mažytėj tuščioj kavinėj manęs nebelaukia niekas

                                                            Judita Vaičiūnaitė

 

       Mažytėj tuščioj kavinėj manęs neprisimena niekas,

       Kadangi ir ta kavinė praėjusiam šimtmety dingus.

       Tik snaigė ant šylančio lango senamiesty lyg ašara lieka,

       Minėdama mus nemirtingai mirtingus.

 

       2009. VII. 18

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)