Allenas Ginsbergas. Nuotrauka iš puslapio http://www.fubap.org/apira/       Allenas Ginsbergas (1926–1997) – vienas garsiausių JAV poetų, bitnikas, aktyvus politikas, žmogaus teisių gynėjas, budistas ir vizionierius. Labiausiai išgarsėjo 1956 metais parašyta poema „Staugsmas“ („Howl“).

 

 

 

 

 

 

 

Mano liūdnasis aš

 

                                                                                      Frenkui O‘Harai

 

       Kartais, kai mano akys parausta,

       užlipu ant RCA dangoraižio stogo

                             ir žvelgiu į savo pasaulį, Manhataną –

                                                    namus, gatves, mano žygdarbių liudytojas,

                                                                            mansardas, lovas, butus be karšto vandens

       – ten, Penktojoje aveniu, apie kurią taip pat galvoju,

                     automobilių skruzdėlytės, geltoni taksi, vilnos

                                          kuokštelio dydžio praeiviai –

       tiltų panorama, saulėtekis virš Bruklino mechanikos,

                           saulė leidžiasi virš Naujojo Džersio, kuriame gimiau,

                                                 ir Patersono, kuriame žaidžiau su skruzdėlėmis, –

       mano senos meilės 15-ojoje gatvėje,

                                  mano didžiosios meilės Žemutiniame Rytų Istsaide,

                                                               mano kažkada nepakartojami meilės nuotykiai Bronkse,                                                                                                                               tolumoje –

       takeliai kerta nematomas gatves,

                                            mano gyvenimas jau sudėliotas, mano dingimai,

                                                                         mano ekstazės Harleme –

       – saulė apšviečia viską, kas man priklauso

       aprėpiamo žvilgsniu iki pat horizonto,

       iki mano paskutinės amžinybės –

                                            materija esti vanduo.

       Liūdnas,

                     aš įlipu į liftą ir važiuoju

                                                             žemyn, susimąstęs

       vaikštau šaligatviais, spoksodamas į visus žmones

                                              atspindinčius stiklus, veidus,

                     ieškodamas galinčių mylėti,

       ir sustoju suglumęs

                     priešais vitriną su automobiliais,

       stoviu nugrimzdęs į save,

                     o už manęs Penktąja aveniu slenka automobiliai,

                                           tykodami akimirkos, kai...

       Laikas namo ruošti vakarienę ir klausyti

                     romantiškų karo žinių per radiją

                                          ...visas judėjimas sustos.

       Ir aš einu supamas begalinio būties liūdesio,

                     tarp pastatų srovena švelnumas,

                                           mano pirštai čiuopia tikrovės veidą,

       mano veidą, atsispindintį lango

                                           veidrodyje, vagoja ašaros – sutemos –

                                                                         netrokštu

       nei saldainių, nei suknelių, nei mąstyti

                                           po japoniškų lempų gaubtais –

 

       Suglumintas mane supančio spektaklio,

                                           gatve iriasi žmogus

                                                                        pro ryšulius, laikraščius,

                                                                                                   kaklaraiščius, dailius kostiumus

                                                                        savo troškimo link

                                            Vyrai, moterys plūsta šaligatviais,

                                                                        tvinksi raudonos ugnelės, skuba laikrodžiai ir

                                                                                                          eismas prie kelkraščio –

 

       Visos šios gatvės,

                                           tokios besikryžiuojančios, gaudžiančios, ilgos

                                                                        ir aveniu

       spaudžiamos aukštų pastatų arba užsitraukusios lūšnynais

                                            pro eismo kamščius,

                                                                             žviegiančius automobilius ir variklius

       taip skausmingai tiesiasi

                                   už miesto, į šias kapines,

                                                                         šią ramybę

                                                                                                     mirties patale ar į kalno viršūnę,

                                           kartą matytą,

                                                                 kurios niekada nepasiekiau ir nė nesvajoju pasiekti

                                                                                                     ateityje,

       kai visas Manhatanas, kurį mačiau, turės išnykti.

 

       1958-ųjų spalis, Niujorkas

 

 

 

Popietė Sietle

 

       Važiuoju autobusu palei krantinę į Jeslerio pusę po estakada seno raudonų plytų Vobli Holo link –

       Viena Didelė Sąjunga plakatai su Didžiosios Darbo Mandalos atvaizdu blausiaakiai dulkini kortuotojai snaudžiantys už prekystalių... „tas jaunimas toliau savo nosies nemato ką mes jiems galim pasiūlyt“ –

       Po to Snaideris* su savo raudona barzdele ir veriančiu Budos protu aš verkiantis pereinu Skid Roudą nusipirkt alaus už 10 centų.

       Medinių laiptų labirintai ir graikiški filmai po ūkininkų turgaus padėvėtų prekių karalyste, indėnų rūkytos lašišos seni paltai ir perdžiūvę raudoni batai,

        „Žaliosios papūgos“ teatras, „Gegužės dienelės“, ir žemyn uosto link laivai tyliai kartu plaukioję į Aliaską – keltas iš Bremertono salos, toli išnyrantis iš rūko mažytis lyg aš matyčiau jį sapne plaukiantį Holando vandenimis

       – į mano galvą įsiveržia žuvėdra, veriantis klyksmas, sargybiniai stovintys ant surūdijusios dokų geležies, varvančios uolos po pūvančios prieplaukos gleivėtomis sienomis –

       žuvėdros klyktelėjimas – toks nežmogiškas, ne šio miesto, vieniši Dievo sargybiniai, žvėrys paukščiai abejingi tarp mūsų, jų tolimi blėstantys klyksmai mūsų sielų simboliai.

       Prišvartuota irklinė valtis supasi ant potvynio bangos šalia prieplaukos. Bašio varlė. Kažkas ją čia paliko, gali nuplauti.

       Jūreivių suvenyrų krautuvėlės sienos apkabinėtos kriauklėmis ir kaukolėmis kaukė iš banginio ūso, Indijų jūros. Miestai pradeda pūti nuo seniausių rajonų. Maža raudona mumija iš Aidaho Frenkas H. Litlas plačiakraštė skrybėlė, aukšti skruostikauliai žvairos akys ir daina.

       Miestai pūva nuo centro, atitrūksta priemiesčiai lėta puvimo apokalipsė ore išblėsta vaiduokliškas tramvajus

       miestai pūva gaisrininkų kopėčios kabo ir rūdija juoduoja plytos byra dulkės nesurinktos šiukšlės kūpso pasieniais

       paukščiai savo klyksmais užplūsta landynes lūšnynų gatves slenka žemyn centro link dejuoja senas kalėjimas knarkia valkatos ant šaligatvių tamsi turkiška pirtis karnizas žioji į naktį

       Sietlas! – parduotuvės užverstos kailiniais ir turistine įranga, pamišę popietės verslininkai gabardino paltais kalba ant gatvių kampų palaiko esamą tvarką, praeinu pro šalį, klykauja paukščiai,

       Gelbėjimo armija ant skylančių betoninių blokų maitina sriuba benamius tūkstančiai elgetų dūsauja eilėj prie viltingo pupų srėbalo.

 

       1956-ųjų vasario 2

       __________________

       * Gary’s Snyderis (g. 1930) – JAV poetas bitnikas.

 

 

 

1958-ųjų vasario 29 d.

 

       Praeitą naktį sapnavau T. S. Eliotą

       Sveikinantį mane sapnų šalyje

       Sofos kušetės rūkas virš Anglijos

       Arbata jo būste, vaivorykštė Čelsyje

       Užuolaidos ant langų, pro kaminą

       Skverbiasi rūkas, bet namas jaukus ir šiltas

       Ir neįtikėtinai mielas knerptanosis

       Eliotas mylėjo mane, priglaudė,

       Pasiūlė sofutę išsimiegoti,

       Maloniai kalbėjosi, žiūrėjo į mane rimtai

       Klausė nuomonės apie Majakovskį

       Skaičiau jam Korso Krilį Keruaką

       Pasiūliau Barouzą Olsoną ir Hankę*

       Barzdota ponia zoosode,

       Išmintinga puma Meksiko mieste

       6 berniukai choristai iš Zanzibaro

       Giedojo įvairiomis suahili

       Kalbomis ir vilnijo Ma Reini**

       Ir Reičelės Lindsei ritmai.

       Karalienės saloje

       Mes praleidome ilgą vakarą kalbėdamiesi

       Tada jis apkamšė mane gulintį

       Ilgais raudonais apatiniais

       po šilkine antklode ant sofos prie židinio

       sakydamas ak Ginsbergai aš taip džiaugiuosi

       sutikęs tokį nuostabų jaunuolį kaip jūs.

       Po to aš prabudau susigėdęs.

       Ar jis tikrai toks geras ir mielas? Ar aš tikrai toks didis?

       Kodėl staiga sapnuoju

       Šią maną? Kuriai anglų kalbos katedrai

       Tai padarys įspūdį? Kokią klastą

       Mano būsimam tobulumui čia sumąstė pranašas?

       Sapnuoju savo gerumą Eliotui

       Trokšdamas būti istorišku poetu

       Ir valdyti jo Vaizduotės dalį –

       Pernelyg ambicinga ekscentriško berniūkščio svajonė.

       Apsaugok Dieve nuo mano piktų svajonių išsipildymo.

       Praeitą naktį man sapnavosi Alenas Ginsbergas.

       T. S. Eliotui būtų gėda dėl manęs.

       ____________________________

       * Gregory’s Corso (1930–2001) – JAV poetas bitnikas; Robertas Creeley’s (1926–2005) – JAV poetas, Charles’as Olsonas (1910–1970) – JAV poetas, Herbertas Huncke (1915–1996) – vienas iš bitnikų subkultūros ikonų, rašytojas, nusikaltėlis, narkomanas.

       ** Ma Rainey (1886–1939) – viena pirmųjų profesionalių JAV bliuzo dainininkių.

 

 

 

Pažinčių skelbimas

 

                                                                 Aš atsiųsiu tau nuotrauką

                                                                   Jei tu man savąją atsiųsi

                                                                                          R. Creeley

 

       Poetas profesorius saulė jau vakarop

       ieško pagalbininko kompaniono gynėjo draugo

       jauno meilužio tuščia užjaučiančia siela

       džiugios dvasios, tiesmuko gražaus

       atletiško kūno ir neriboto proto, drąsaus

       kario, kuriam gali patikti moterys ir mergaitės, jokių problemų,

       dalytis lova meditacija butu Žemutiniame Istsaide,

       padėt įkvėpti žmoniją nukariauti pasaulį pyktį ir kaltę,

       įkvėpto Vitmeno Bleiko Rembo Ma Reini ir Vivaldžio,

       artimo gerbiančio prieštvaninę Meno didybę, priapiškai nerūpestingo

       žaismingo nekenksmingo vergo ar šeimininko, mirtinai švelnaus švaistančio laiką,

       fotografo, muzikanto, dailininko, poeto, japio ar mokslininko –

       Susirask mane čia Niujorke vienišą su Vieniu

       vaikštantį pas psichiatrę kuri sako Skirk laiko savo gyvenime

       kažkam, ką galėtum vadinti brangiuoju, mylimuoju, kuris apkabina tave, meiluti

       kuris gali susijaudinti ir ramiai priglausti galvą tau prie širdies.

 

       1987-ųjų spalio 8

 

 

 

Rudens lapai

 

       66-erių dar tik mokausi kaip rūpintis savo kūnu

       Atsibundu 8 ryto gerai nusiteikęs rašau į knygelę

       pakylu iš lovos nuogas palikdamas prie sienos miegantį nuogą vaikiną

       pasiruošiu miso grybų porų ir moliūgo pusryčius,

       pasitikrinu cukrų kraujyje, rūpestingai išsivalau dantis, šepetėlis, krapštukas, siūlas, skalavimo skystis

       pasitepu pėdas aliejum, užsivelku baltus marškinius, kelnes, baltas kojines užsimaunu

       sėdžiu vienišas prie kriauklės

       akimirką prieš susišukuodamas plaukus, džiaugdamasis, kad dar

       ne lavonas                  

 

       1992-ųjų spalio 13, 9.50 ryto

 

 

 

Tetai Rozai

 

       Teta Roza – dabar – ar galėčiau pamatyti tave

       liesą tavo veidą, triušišką šypseną, reumatizmo

                                           skausmą – ir ilgą juodą sunkų batą

                                                                         tavo kaulėtai kairei kojai

       šlubčiodavai kilimu besidriekiančiu ilgu koridoriumi Niuarke

                                                                         pro didžiulį juodą pianiną

                                                                         stūksantį foje

                                                                                                kur vykdavo vakarėliai

                                            ir aš dainuodavau ispanų lojalistų dainas

                                                                          aukštu spigiu balseliu

                                                                          (isteriškai) komitetas klausydavosi

                                            kol šlubuodavai aplink kambarį

                                                                          rinkdama pinigus –

       teta Honė, dėdė Semas, prašalaitis su tuščia rankove

                                                                          kišenėje

                                                                            ir didžiule jauna plika galva

                                                                               tarsi iš Abrahamo Linkolno brigadų

 

       – tavo ilgas liūdnas veidas

                                             seksualinės nevilties ašaros

                                                    (slopinama rauda ir kaulėti klubai

                                                                                                  Po Osbourn Teras pagalvėmis)

       – akimirka kai stovėjau ant unitazo sėdynės nuogas

                                             o tu pudravai mano šlaunis kalaminu

                                                                          nuodingosios gebenės nudegintas – mano švelnūs

                                                                                  ir gėdingi pirmi juodi, susiraitę plaukeliai

       ką tada galvojai slapčia širdyje

                                            žinodama, kad esu jau vyras –

       naivi šeimos tylėjimo skaistuolė ant lieso savo kojų

                                                     pjedestalo vonioje – Niuarko muziejuje

                                                     teta Roza

       Hitleris miręs, Hitleris Amžinybėje; Hitleris su

                                           Tamerlanu ir Emile Bronte

 

       Nors vis dar matau tave einančią, Osbourn Teras vaiduoklį

                                           ilgu tamsiu koridoriumi lauko durų link

                                           šlubčiojančią, su skaudžia šypsenėle

                                           apsivilkusia šilkine

                                                                         gėlėta suknele

       sveikinančią mano tėvą, Poetą, apsilankiusį Niuarke

                                           – matau kaip įeini į svetainę

                                           šoki ant suluošintos kojos

                                           ploji rankomis jo knygą

                                           priėmė „Liveright“ leidykla

 

       Hitleris miręs, ir „Liveright“ daugiau nebėra

       „Praeities palėpė“ ir „Amžina akimirka“ išparduotos

                             dėdė Haris pardavė savo paskutinę šilkinę kojinę

                                                    Kler nebaigė modernaus šokio mokyklos

                                                                          Senelė sėdi it susiraukšlėjęs paminklas Senučių

                                                                          Prieglaudoje mirkčioja naujiems kūdikiams

 

       paskutinįkart mačiau tave ligoninėj

                             blyški kaukolė švietė per pelenų spalvos odą

                                                    melsvų venų išvagota sąmonės netekusi skaistuolė

                                                                         deguonies palapinėje

                                                    karas Ispanijoje jau seniai baigėsi teta Roza

 

       1958-ųjų birželis, Paryžius

 

       Iš anglų k. vertė Marius Burokas

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)