Arūnas Spraunius       1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

       2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?

       3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?

 

 

       1. Yra toks simpatiškas anekdotas apie kiškį, vaikščiojusį po peroną ir visiems išdidžiai skelbusį, kad jam pavyko apgauti traukinį. Esą šis išvažiavo, o kiškis neįlipo. Dabar reikalai tokie, kad traukiniai vien tik išvyksta, vienas po kito. Jei šiame procese begalima ką registruoti – nebent kaitą. Pasirinkimas maždaug toks – dalyvauti arba ne. Nes visi kiti traukinukai, skaičiuojant nuo antro, yra pirmojo „koveriai“. „The New York Times“ apžvalgininkas Thomas L. Friedmanas: „Tėra vienintelis išganymas. Kas greičiau bėga, greičiau atbėga, bet tada ima dar greičiau bėgti <…>. Kai viskas paspartinta, pasaulis greičiau užmiršta.“

       Gana akivaizdūs paranojos požymiai? galite jų neregistruoti – štai maloni išeitis: ...nevaikščioti į prekybos centrus, viešus renginius, konceptualių ir tradicinių žanrų prezentacijas, nepildyti paraiškų, nedalyvauti projektiniuose pasiansuose... Be to, esate teisus, paranojos požymių esama. ...ir kas? Paranojos išvengti visada galite, ir Franzas Kafka čia niekuo dėtas. Ponas F. Kafka jau seniausiai yra sėkmingas prekės ženklas, viena jo publikai siunčiamų žinių – solidu, laiko patikrinta.

        „McDonald’s“ Japonijoje turi du tūkstančius restoranų pavadinimu „Makudonarudo“ ir yra didžiausia frančizė už Amerikos ribų. Apie itin sėkmingą integraciją Japonijos rinkoje byloja istorija apie japoniukę, kuri, atvykusi į Los Andželą, pamatė keletą „McDonald’s“ ir tarstelėjo mamai: „Žiūrėk, jie čia irgi turi „McDonald’s“.“ Dėl nusikalstamai beatodairiško charakterio porą kartų gyvenime bandžiau tapti valdininku ir suspėjau turėti reikalų su jaunais, ambicingais, karjeros siekiančiais „yuppies“. Žavūs žmonės, mums net pavyko pasikalbėti apie kiną, Bernardą Bertoluccį; jie – apie „Pavogtą grožį“, aš – apie „Paskutinį tango Paryžiuje“ (nelabai sėkmingai). Dėl to paties charakterio pamėginau naiviai pajuokaut, tarkime, tokia vos vos á la dvidešimto amžiaus devintojo dešimtmečio nihilizmo dvasia. Užtat išsiskirstėme mandagiai ir geranoriškai, nieko asmeniško. Pasijutau senstančiu teenager.

       Taigi tokia ar maždaug tokia yra dvasingų literatūros šauklių „tikslinė grupė“.

       Be to, mizantropija – irgi prekės ženklas. Be abejo, sėkmingas. Visi prekės ženklai yra sėkmingi, jei jau apie juos kalbame. Jeigu naktį susapnuosite košmarą ir pabusite išpilti šalto prakaito, privalote išreikšti susižavėjimą tikslia, preventyvia pasąmonės rinkodara, jums miegančiam pasiūliusia nepriekaištingą košmaro prekės ženklą. Kam to reikia? Repetitio est mater studiorum. Gyvenimo mokslo, be abejo.

 

       2. Nežinau, kas yra „sutramdytas rašytojas“. Kiekvienas yra sutramdytas ar nesutramdytas, „tramdymu“ užsiima profesionalai, naudodami tam „specialiąsias priemones“.

       Povertybiniame naratyve „sutramdytas“ turi nebent psichoanalitinę konotaciją. Jei kalbama apie „sutramdytą genijų“ iš puikiosios modernizmo epochos, nebent retoriškai galima klausti, kas tą „pranašų“ epochą (gražią ir man asmeniškai labai brangią) beprisimena. Teko skaityti tokį futurologinį kūrinį, kuris baigėsi sakiniu: „2020-aisiais bus iškilmingai uždaryta paskutinė pasaulyje kompaktinių muzikos įrašų parduotuvė, uždarymo metu protestuodami piketuos pasenę hipiai ir emo.“ Prieš kompaktus dar buvo vinilai, ponios ir ponai...

       Europos sociologijos žvaigždė Ralfas Dahrendorfas turbūt prieš kokias tris dešimtis metų kitame kontekste yra užsiminęs apie naujuosius viduramžius, kurie prasidės, kai kapitalizmas galutinai įsigalės pasaulyje (apie globalią laisvąją rinką lordas R. Dahrendorfas dar nekalbėjo). Be abejo, viduramžių supratimas – konvencijos dalykas, bet jei nutartume vadovautis masinėje sąmonėje vis dėlto įtvirtintu stereotipu (visa reglamentuojantis tikėjimas, inkvizicijai akylai prižiūrint nusistovėjusią, griežtai „vertikalią“ gyvenimo sanklodą) – dabartis jį vis daugiau patvirtina. sunkmečio sąlygomis (ypač) nuosekliai, plėšriai dirbantis verslininkas neturi laiko pakęsti ne tik pernelyg laisvai suprantamo atvykimo į darbą, ne taip kvepiančio, ne taip besišypsančio, bet ir apskritai „ne taip“, netvarkingai gyvenančio piliečio, nes tvarką (reglamentą) nustato darbdavys, jis moka pinigus. Konkurencija dabar žiauresnė nei bet kada, nėra laiko absoliučiai jokiems „pašaliniams“ dalykams. Vis viena valdo korporatyvinė etika, vis labiau įsigalintys konservatyvūs papročiai tą savaip patvirtina.

       Ir dar viena aplinkybė. Kennetas Andersonas ir Davidas Rieffas šių dienų globalios pilietinės visuomenės aktyvistų sąjūdžius (dažniausiai – tarptautinės nevyriausybinės organizacijos) lygina su viduramžių katalikų bažnyčia (žr.: Simas Čelutka, „Globalios pilietinės visuomenės idėja jos šalininkų ir kritikų akimis“, „Kultūros barai“, 2010, nr. 1, p. 21). Šių sąjūdžių daug, jie įtakingi, nes yra aktyvūs ir mobilūs. Jų reikalavimai argumentuoti, tikslūs, skamba stipriai ir rinkodaros požiūriu be priekaištų. Tarkime: vidutinis amerikietis kasdien suvartoja daugiau produktų, nei pats sveria. Jei žmonija neatsikratys godumo ir vartojimo kulto, dabartinė civilizacija žlugs (iš „Worldwatch Institute“ ataskaitos „State of the World 2010 Report“ apie dabartinius žmonijos reikalus). Tas pat – apie badą, vaikų trečiajame pasaulyje mirtingumą, moterų, gėjų teises, globalų atšilimą, banginių žudymą etc.

       Apibendrinant: lordas R. Dahrendorfas yra skelbęs, kad normalumas visuomet pasiveja žmogų.

       Taigi dalyvausi šiuose žaidimuose kaip didelis, iki žemės graibymo. O prieš ką nors skelbiant (įnirtusių „prarasto rojaus“ žynių mūsų šalyje netrūksta) verta nebent pagalvot apie trukmę, kurios stoka gali vienaip ar kitaip lemti asmeninę savijautą, nes mus vis viena supa (nuostabus žodis) diskursas, kurio vardas „nieko asmeniško“. Nenorėdami (negalėdami) likti skolingi, ir mes šiuo diskursu visus kitus supame. Be jokios ironijos, kuo rimčiausiai, nes – „gyventi tai reikia“.

       Frazė „rašytojo įtaka visuomenei“ man yra žavus oksimoronas. Toks linksmai nuteikiantis „paralelizmas“ (nors tema rūsti).

       Itin garsi šiuo požiūriu yra Johanno Wolfgango Goethe’s „Jaunojo Verterio kančių“ istorija. 1774 m. pasirodęs romanas apie nelaimingai įsimylėjusį ir galiausiai nusižudžiusį jaunuolį sukėlė jaunų žmonių savižudybių bangą. Pamėgdžiojimas įgavo tokį mastą, kad kai kur – Saksonijoje, Milane, Danijoje – knygą buvo uždrausta pardavinėti. J. W. Goethe irgi mėgino paveikti potencialius sekėjus – antro knygos leidimo pradžioje jis įdėjo ketureilį, kuris baigiasi žodžiais: „Būk vyras ir nesek mano pavyzdžiu.“

        „1996 m. pavasarį LR Seimo deputatas pareiškė viešai susideginsiąs nurodytą dieną ir nurodytoje vietoje, jei nebus įvykdyti jo politiniai reikalavimai. Pora savaičių savižudybė buvo svarbiausia viešojo diskurso tema, nuolat diskutuojama žiniasklaidoje. Trys pagrindiniai Lietuvos dienraščiai – „Lietuvos rytas“, „Lietuvos aidas“ ir „Respublika“ – tą balandį apie savižudybes rašė dvigubai dažniau nei per tris mėnesius prieš tai. Įdomu, kad maždaug tik pusė publikacijų buvo susijusių su deputato akcija, kita pusė – apie savižudybes įvairiais kitais aspektais. politiniai deputato reikalavimai tą pavasarį nebuvo įvykdyti. Nors deputatas nesusidegino, minėtuose laikraščiuose tais metais susideginimai ir mėginimai susideginti aprašinėti dvylika kartų dažniau nei 1994 m.“ (žr.: Danutė Gailienė, „Žiniasklaida nuodija?“, „Bernardinai.lt“, 2010 03 02).

       Mano manymu, abu kartu šie pavyzdėliai neabejotinai turi alegorijos rangą; alegorijos, rodančios, kur link viskas bent dabar juda. Vėlgi: ...tai kas?

       Žiniasklaidos, viešųjų ryšių ir reklamos (mūsų šalyje taip ir nesugebėjusių/nemačiusių reikalo aiškiai ir skaidriai atsiskirti) strategijų reglamentuotas „gyvenimo vidurkis“ gali varyti į neviltį ir kelti nuoširdų liūdesį. Tačiau tai vien tavo neviltis ir tavo liūdesys. Galima daug kalbėti apie skonį ir apie tai, kad XXI amžius debiutuoja audringai technologizuodamas visuomenę (vartotojus) galbūt ir turinio sąskaita. Asmeniškai tikrai nesirengiu ginčytis ar kam įrodinėti, kad „Matrica“ ir jos „koveriai“ savo turiniu – lėkštokas, vidutinis, tik technologiškai žavus gaminys. Kaip ir visi tokie gaminiai, jis gana greitai išsisėmė, panašiai kaip „Avataras“. Tačiau ankstyvieji broliai Coenai ar Pedro Almadovaras, kol dar nebuvo nusikalę vardų ir nedirbo biudžetams, taip greitai nepraeina. Kita vertus, nebent naivuolis ar „įstrigęs“ kažkur praeityje imtųsi (imasi) mokyti skonio dalykų.

       Galimas daiktas, kelios ankstesnės kartos prisižaidė iki valiai, tiek, kad dabar įsitvirtinančios būtų nusiteikusios pakankamai konservatyviai. Žaidimams vos vos nihilizmo dvasia (á la dvidešimto amžiaus devintojo dešimtmečio nuotaikos) jos veikiausiai tiesiog abejingos. Laikai, kai galima buvo didžiuotis tuo, kad nežinai, ką šiame gyvenime veiki ar veiksi, galbūt įdomūs, tačiau čia ir dabar viską reikliai reglamentuojantis „vidutinis“ stilius, pokštas etc. įdomumą gerokai pastūmėjo vidurkio linkui. Taip tiesiog saugiau. Tie palaimingi laikai net ne baigiasi, o pasibaigė. Išsilavinę, neretai gana išpuoselėto skonio literatai klusniai gamina prodiuseriams serialus. Ne tik nesiskundžia, bet net veržiasi tai daryti. Ir gerai, kad taip – gal visiškų vidutinybių (jei ne blogiau) vyravimas jau baigėsi ar bent baigiasi.

       Vienintelis dalykas, ko nepataisomi bambekliai gali pasigesti šiame tvarkingai sustyguotame gyvenime – spontaniškai ironiško žaidimo, karnavalo. Kita vertus, kai reikalai vis griežčiau reglamentuojami, spontaniški žaidimai, aišku, vargina, jų vis mažiau. Ne taip seniai sužinojau dar vieną sąvoką – gelotofobiją (psichoanalizė vis dėlto valdo). Ją pagrindė mane asmeniškai prieštaringai nuteikęs faktas: septyniasdešimt trijose šalyse apklausus daugiau nei 22 tūkstančius respondentų, 2009-ųjų vasarį padaryta išvada, kad juokas kelia baimę.

       Bet negali sakyti, kad karnavalo visai neliko. Kam reikia, tas žino.

 

       3. Įdomus šiame kontekste yra žodis „kūrėjas“. Važiuodamas automobiliu kartais paklausau radijo stoties „Opus 3“, transliuojančios poindustrinę muziką. Stoties didžėjai, pristatydami naują „gabalą“, retai sako žodį „kūrinys“, beveik visada – „darbas“. Manau, toks slengo kryptelėjimas yra simptomiškas. Dabartiniai reikalai plėtojasi kai kada kvapą gniaužiančiu greičiu, gyvenimas (arba – nemaža, tačiau vis tiek didėjanti jo dalis) be skrupulų keliasi į virtualią erdvę, precedentų – kiek nori. problemų turi net ir popierinė „The New York Times“ versija. vienas informacinių technologijų kompanijos vadovas yra pasakojęs apie nenutrūkstamą, permanentinį naujų kompiuterių programų kūrimo procesą. Lygis toks, kad programos kuria naujas programas. Naujausios versijos gali patenkinti rafinuočiausius poreikius ir prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių.

       Esu rašęs: „Nebėr normalumo, nėra ir krizių. Arba krizė kaip nuolatinis būvis. „Normali krizė“ (ar dėti kabutes – skonio reikalas).“ Be abejo, žodis „krizė“ tėra metafora, nes vis viena kalbame apie naratyvą (arba jo likučius), kuris nebūtinai yra gyvenimas. Kai beveik visos išorinės jo formos eskaluoja tempą, jis ir tampa gal net pagrindiniu gyvenimą (sėkmę gyvenime – sic sic...) lemiančiu veiksniu.

       Globalios informacijos laikais išlikimo strategijos siūlo ne susigūžti, bet atsiverti. Taigi tradicinis, sodietiškas Lietuvos uždarumas dabar jau ne tiek gelbėja nuo pasaulio skersvėjų, kiek daugumą palieka kvailių vietoje. Apsukri mažuma neišvengiamai greitai supranta, kaip kuo ilgiau išlaikyti „tikslinę auditoriją“, tad turime tokius reality show ir tokias „muilo operas“, kokias turime. Ir dar kurį laiką tokias „paturėsime“, o jos – mus.

       Jeig nori, gali apsimesti, kad viso to tiesiog nėra. Variantas. Bet – ne daugiau. kaip visada, visais laikais – turi galimybę rinktis, ir tik tau pačiam atrodo, kad dabar pasirinkimo galimybė sunkesnė, nei bet kada anksčiau. O jeigu ji tau per sudėtinga, visada turi galimybę nesirinkti ir/ar pasitraukti (pvz., išvažiuoti į kaimą).

       Bet jaukumo visi ilgisi visada. Taigi, jei jau pasileidai paknopstomis, jaukinkis tą „paknopstomis“. Save laikau tarpulaikio (kurį vertinti galima iš kokių tik nori perspektyvų) augintiniu. O tarpulaikio gyventojai – ką gi, yra perfekcionistai. Jie aklai, beatodairiškai netiki su(si)pratimu ir garbina iliuzijų neturėjimą. Jei bandyčiau vertinti dar neaiškią, „neišgrynintą“ praėjusio dešimtmečio pervartos laiko augintinių dvasinę patirtį, suformuluočiau ją maždaug taip: žvelgdami į priekį, jie rinkosi užsispyrėlišką nemokėjimą, naiviai tikėdami, kad atsisakę savo praeities gauna „nulinę“ padėtį ir niekas nieko nežino ir nesužinos apie jų puoselėjamas puikiąsias bėglio strategijas. Dabar žinau – „išsidūrė“. ...ir kas?

       Vis dėlto jie nepamiršo puikiosios dykinėjimo palaimos, ir net prisiminė tikrąją jo vertę. Bet apsidrausdami kol kas susilaiko nuo komentarų. Nieko asmeniška, vien prisiminimas, dar juntamas jo dvelksmas. Tarkime: „Nuo tada, kai susikūrė visuomenė, tie, kurie nori iš jos pasitraukti, yra persekiojami arba skaudžiai pajuokiami. Viskas jums atleidžiama, jei tik turite profesiją, titulą prie pavardės, antspaudą ant savo nebūties“ (Emilis Cioranas, „Urvų architektas“). Arba: „Žmogaus vaizdas – toks vimdantis! Meilė – dviejų seilių susitikimas... Visi jausmai skalauja savo absoliutą liaukų skurde. Yra tik toks kilnumas: neigti egzistenciją, šypsotis virš sunaikintų peizažų“ (E. Cioranas, „Antipranašas“).

       Gerai, kad mizantropija irgi yra sėkmingas prekės ženklas. Kažkaip linksmiau.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)