Julius Keleras
dulkės
dulkės sustingusios ant pianino,
ant palangės, mamos nušluostytos
dulkės, matai jas fotografijose,
keistai jų ilgiesi
jos negali būt suskaičiuotos, jų nėra – seniai
sušluostytos skepetaitėmis, tačiau vis dar
juda mažais gauruotais pūkeliais ant pianino,
o ypač praskleidus dulkėtas tiulio užuolaidas
jos puikiausiai prisimena mano kaimynus,
langus su vijokliais, pradrėkusias namo
sienas, užvedamo motociklo dūmus ir tyliai
šaipos iš mūsų, svajojančių apie praeitį
ką gi, štai ir paaiškėjo, kad tai mes buvom įnamiai,
o ne dulkės, kad tai mes žaidėm amžiną
gyvenimą, o jos tik žiūrėjo ir juokės, įsižergę
kvatojos – patogiai įsitaisę ant mūsų knygų
per stiklą: upė, garlaiviai, kartais baidarės, o žmonės
anapus krante vaikšto visai negalvodami
apie dulkes, apie mane, apie muziką dulkių,
kurias aš, ir nebūdamas čia, kada nors prisiminsiu
viską, išskyrus tai
mano Vilnius, likęs vaikystėj,
komunalinis, karamelinis,
kamuolinis,
trumpam sustabdęs peizažą žaibas
debesų dėmės, apsiblausęs balkono
stiklas, amžinai girgždančios durys,
vietoj plaukiantis vaizdas – kambarys,
ir tu vėl ruoši neparuošiamas pamokas
ir tu vėl nemoki būt ilgai nelaimingas,
dar neturi nereikalingų prisiminimų,
dar beveik neturi vaizduotės, tik
kamuoliuką, kuris nuolat nurieda žemyn, link upės
bet srovė jo nenuneša, jis lieka žolėj,
prisiglaudęs prie akmenio, pasislėpęs
nuo mūsų, žaidžiančių Vilnių,
aistringai žaidžiančių savo vaikystę
dabar jau žinau: reikia mokytis neaugti,
netapti dideliu, protingu, žinančiu visas kainas,
mokančiu visus teisingus judesius,
visas tavo paslaptis, viską, išskyrus tai
peizažo daktiloskopija
kartais atrodo – tuos gamtovaizdžius galima
liesti pirštais, juos atspaudus kreidiniam
popieriuj, juos suguldžius stiklinėn
dėžutėn su keistais, svetimais instrumentais
juos aptraukus šilko plėvelėm, juos užmigdžius
tylos chloroformu, juos apglėbus,
apėmus
pirštais
pirštais riebaluotais? prieš tai lietusiais
tylų Veneros spenelį? rašaluotais? po prisipažinimo raštu?
saulės nutviekstais? kokie gamtovaizdžiai?
koks kreidinis popierius? kam jį liest?
(priminsiu: iš vaikystės paupio, kurį jau
užmiršo akys, kuris buvo nematomas
ten ir tada, kuris maloningai leido mums
žaisti iš lėto artėjančią ateitį
ateitį, atplaukiančią Nerim, ateitį,
lašančią nuo Krantinės g. varveklių,
ateitį, lakstančią vaikų darželio kieme
trumpom nertom iriso siūlų kelnaitėm
tolstančią ateitį, liekančią gamtovaizdy,
prikvėpuotam balkono durų stikle,
skalbti paruoštuos rankšluosčiuos ir
pirštų pagalvėlėse, o jos niekada neužmigo
atminties kvotos
vaiko kosuly, kasdienėj giljotinų vaivorykštėj –
esama jų visur, netgi tam judesy tau vis tebemetant
palaikę suknelę link vasaros, prieš daugelį metų
atminties kertėj įsimezgusios vasaros
kas tu esi? kas buvai? kur yra tavo žodžiai?
kieno užrašų knygelėj dar vis tūno rūpestingas,
asketiškas vardas, erotiškas braižas
ar lengvai vis dar įskaitomas adresas
nebežinau: ar buvai tu ar aš, ar nė vienas iš mūsų? –
ties TBC dispanseriu, kalne, į kurį tėvas
užveždavo rogutėm, panery, kur žaisdavom
indėnus prie lėtai upę skandinusio kelto
jau galiu tau pagaliau pasakyti:
vasara nėra metų laikas, vasara yra jaunas
alyvinis balsas, baltas ir tyras iš to keisto
inkilo, kuriame kažkada čiulbėjom
tai
tai, kas primena dulkes,
tėra anglys, žėruojančios prietemoj,
silpnos, pažeidžiamos žvaigždės,
rusenančios tavo vyzdžiuos
gal net mirties nuosprendis tamsai,
apsėmusiai tavo krūtis,
ar paklusnus šešėlis, jau nusivilkęs
apsnigtą paltą ir žengiantis šiapus
jei nusišypsos laimė, galima bus
nupaišyti, kaip niekam nereikalingos
dulkės susiburia ir kažkurioj prietemoj
meldžias už mus, nelaimingus
šiąnakt ir vakar
ilgais nesibaigiančiais upių koridoriais
ledonešio suskaldytos lytys bėga
žemyn, staigiais, nesuvaldomais
blyksniais atsispindi geismingos vilnys
išdrikę debesys irgi mėgina atsispindėt,
tačiau atpažįstamų daiktų kontūrai,
tie, kuriuos mes dažniausiai liečiam
ar matom, sukuria nepermatomą užuolaidą
ir upių koridoriuos mes supainiojam
savo šešėlius, mes plaukiam žemyn
su lūžinėjančiom lytim, žemyn,
kur nebus nei tavęs, nei manęs
kur nebus jokio lango į kiemo pusę,
krūtų, pasislėpusių po antklode,
arbatos šaukštuko, kuriuo mes maišydavom
lietų, menkiausio vilties signalo
kur nebus jokių kūnų, gerai išmokusių skęsti,
nemokėjusių braidžiot, o bėgt neatsigręžiant
nesibaigiančiais upių koridoriais
šiąnakt ir vakar
sakinys tavo gimtadieniui
tą sakinį aš sudėsiu iš tavo blakstienų,
iš tavo daiktų, kurie pasilieka, ir tų, kurie
jau išmoko nutolti, iš pirmojo sniego atgniaužus
pirštinę, iš neimituojamo kraujo stebuklo
tą sakinį aš sakysiu tol, kol užmiršiu kalbėti,
kol užmiršiu, kaip ima iš piršto kraują,
kaip žiūri iš toli į laidotuvių procesiją,
negalvodami apie amžiną neužkasamą gyvenimą
tą sakinį aš kaskart naujai sugalvosiu, kasryt
neišsiųsdamas prilipinsiu prie jo vis po naują
pašto ženkliuką – su nuoga, svetima, besišypsančia
Renesanso angele arba dar kokį su čiuožėjų pora
ar, tarkim, Kanados karaliene
tiesa, tu neišgirsi to sakinio – aš niekada
jo neužbaigsiu – kai prabylu, pastebiu staiga
su siaubu, jog jis tirpsta lėtai nesustodamas –
kaip kažkur anapus tikrovės į rūką įplaukianti valtis
aš dar negreit tau prisipažinsiu – nėra jokio
sakinio, jokios kitos gramatikos,
vien tik ta, kurią, trumpam užsimerkę, ūmai
atpažįstam – ne iš lapo deklamuodami tavo gimtadienį
išrašyta iš graikiškos vazos
su tavim, svetimas vyre, pabundu sunertais pirštais,
supjaustyta oda, su tavim, svetimas vyre, smėlio
pilis aš statau, kol rytas galiausiai ateina:
sniego ar oro pilis – kas dabar besupaisys,
kai pirštai taip sunerti, kad gali netyčia suaugti
svetimas vyre, kursai prabundi tam, kad žiedlapiais
rožės baltos man lūpas atbudus pridengtum, –
kas kurį mes sapnuojam, turės nustatyti Likimas:
užrišk jam akis, kad neliktų pagundų išskirti,
kad artėjanti Leta iš pavydo lėtai nepatvintų
svetimas vyre, juk tu jau žinai, kaip džiūsta
iš troškulio žiedas, jei stiebu vanduo nepasiekia
auštant, kai bundam lėtai – ar busim,
o tarp pirštų jau plaukios pavasario žuvys,
galbūt ir taikiai žydės našlaitės
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)