Purpčioja paukšteliai
Purpčioja paukšteliai
už storų stiklų,
ką man šneka, gieda,
nieko negirdžiu.
Rūko iki kelių,
braido, kur seklu,
ožkos su oželiais,
vištos su gaidžiu.
Kurčiame pasauly
už aklų langų
seklumos ir gelmės,
bet, matyt, smagu
bristi iki kelių,
klaidžioti rūkuos,
su giesme snapely
purptelt nuo šakos.
Saulė nesirodo,
debesys žemi,
purpčioja paukšteliai,
vos pastebimi,
slepiasi ir nardo
rūko rezginiuos,
jei nebeišnyra,
dingsta be žinios.
*
Buhalterija,
toks mažas kambarėlis,
yra visur, net vargšo sieloj,
ten sėdi liūdnos moterys,
nužiūrinčios piktai
kiekvieną žengiantį vidun –
ar ne plėšikas?
Turėjau kažkada
ir aš tą kambarėlį
bei dvi buhalteres,
abi atleidau, –
kuriems galams
senam švaistūnui
tie įtarimai, baimė,
maldavimai apsaugot
nuo pagundų.
Išnuomojau tą patalpą
studentei, –
nei ji skaičiuoja ką,
nei ką įtarinėja,
apžergusi violončelę
per naktį džyrina,
nebijo nieko...
*
Didžiausias karštis vienąsyk atvėsta,
išsikvepia azartas ir narsa,
lyg kokią nuorūką gesina miestą
į dievo puspadį šalta tamsa.
Ataušę norai gūžiasi, it sraigės
suskumba slėpt ambicijų ragus,
o įtūžis, liepsnas į dangų svaidęs,
kaip kūdikėlis inkščia pro miegus.
Netrukus net fantazijai gėlėtai
pirštu per nosį brūkšteli šarma,
kaip visados grubiai ir netikėtai
ištinka mus emocijų žiema.
Trečiasis
Sudaužęs du gyvenimus,
trečiąjį saugo
tarsi stiklinį rutulį
su ilgapelekėm žuvytėm,
bijo paslysti, paleisti iš rankų,
neina tenai,
kur judru ir triukšminga,
lemena švelnybes,
meldžiasi stiklui,
kamšo pagalvėmis
pasiguldęs šalia...
Kas jam praneš,
kad vanduo rutuly
seniai susidrumstęs,
žuvytės nugaišusios,
augalėliai pajuodę?
Sudaužęs du gyvenimus,
nebesupranta,
kad trečiasis apėjo žvynais,
ir įkibęs į delnus
kaip krabas
taikosi keršyt
už anuos, sudaužytus.
Prieplauka
Vasaros rytą
rausvosios plytos
dingsta...
Kaip gipsas
miestas blyškus,
ryto apakintas,
saulės aplytas,
susisodina
ant kranto vaikus.
Vėliavos prieplaukoj
plaktis pavargo,
karo it mirusios,
kaista diena...
Nebepažadina
miegančio sargo
jokio laivelio
šaiži sirena.
Upė nesujuda,
paukščiai sutūpę,
tyso šuneliai
išglebę suvis...
Kad bent sukliktų,
sudrebintų upę
žemėn nupuolusi
aukso žuvis.
Akių kampučiuose
Dabar ne kažin kiek to turto:
vaizdai už lango, šunys, motociklai,
paukštelis radęs plyšį virš balkono
ir išperėjęs ten vaikus.
Ką saulė apšviečia, tas atsilaiko,
ką paslepia šešėlis, tas pražūva,
seniai nuo kalno bežvelgiau į tolį,
seniai buvau prie didelio vandens.
Dar keletas veidų išblukusių, be grimo,
liūdnų prieš vakarą, dar paštas,
kuris įspėja, ragina ir kviečia
ten, kur ir taip ilgai užsibuvau.
Kaip visada sukilęs vėjas
pro šalį neša dulkes, vartalioja
kažką, ko mano akys neįžiūri,
todėl ir nesudrebina širdies.
Bene į vėją lekiantį įkibsi –
nagais į dangų, dantimis į žemę?
Bene ausy paukštelį išlaikysi,
užginsi šviesai sunktis iš tamsos?
Nebesvarbu, kas pro pirštus išslydo,
kas išbyrėjo bėgant, blausiai žvilga
akių kampučiuose po stiklo lašą,
kiek sutelpa tenai, tiek ir gerai.
*
Kol ginasi būriu,
jie stiprūs –
kareiviai, valkatos, poetai.
Kol neatsiskiria nuo būrio,
kol eina susiglaudę,
kol stengiasi neatsilikt,
kol neapsilpsta.
Po vieną jie
ilgai neišgyvena.
Kareivių, valkatų būriai
juodi it spiečius.
Poetų spiečius
truputį šviesesnis,
užtat kaip kaukia, ūžia,
kai artėja...
Po liūties
Išjungiau muziką, nereikia nieko,
lai jūra ošia, rimsta po liūties.
Drugelis, atsitūpęs ant peties,
jau nebeprimena sparnuoto slieko.
Kiekvieną išgraužą ir naują linkį
smėliukas glaisto, užpila pilte,
ir paukščių raštai šlapiame krante
nebeatrodo painūs ir mįslingi.
Čia varnos eita, čia žolelė
vėjelio lankstoma tarsi skriestuvėliu
nubrėžė puslankį, o aš guliu
skruzdžių kariuomenei pastojęs kelią.
Ir kopia per mane tyli rikiuotė,
ir net negirdi, ką aš jai tariu,
pašokęs kaip šuva ant keturių –
beje, šunis čia draudžiama vedžioti.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)