Andrej Platonov         J. V. STALINO RAŠTELIS ŽURNALO „KRASNAJA NOV’“

REDAKCIJAI DĖL A. P. PLATONOVO APYSAKOS „Į naudą“*

 

       [1931 m. gegužė]

 

        „K r a s n a j a   n o v’“   r e d a k c i j o s   ž i n i a i

 

       Mūsų priešų agento pasakojimas, parašytas siekiant sumenkinti kolchozinį judėjimą ir paskelbtas bukagalvių komunistų siekiant pademonstruoti savo** neprilygstamą aklumą.

                                                                                                            J. Stalinas.

       P. S. Reikėtų ir autorių, ir bukagalvius nubausti*** taip, kad bausmė išeitų jiems „į naudą“.

       __________________________________

       *Raštelio tekstas iš pradžių buvo užrašytas ant apysakos „Į naudą“ antraštinio puslapio, o paskui perspausdintas redakcijai susipažinti. Apysakos, kurią Stalinas įdėmiai perskaitė, tekstas daugelyje vietų pabraukytas. Pabraukymus lydi kūrinio autoriui adresuotos plūstamos pastabos, kurios aptariamos I. Kurliandskio straipsnyje „Vadas tūžta“.

       **Čia ir toliau pabraukta raštelio autoriaus.

       ***A. P. Platonovo ir „Krasnaja nov’“ redakcijos nubaudimo klausimas buvo „gvildenamas“ Politinio biuro posėdyje 1931 metų gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Dokumentiškai įformintas nutarimas nepriimtas, todėl duomenų apie šį posėdį Politinio biuro protokoluose nėra. Netiesioginiais „tyrimo“ paliudijimais būtų čia publikuojamas tuomečio Sąjunginės proletarinių rašytojų asociacijos generalinio sekretoriaus V. Sutyrino prisiminimų apie tą „posėdį“ perpasakojimas, taip pat asmeniniame J. Stalino fonde rasti jam rašyti S. Kanatčikovo1 ir A. Platonovo laiškai. S. Kanatčikovas 1931 m. birželio 6 d. rašytame laiške praneša, kad „viename iš paskiausių Politinio biuro posėdžių buvo nagrinėjamas Andrejaus Platonovo apsakymo „Į naudą“ išspausdinimo žurnalo „Krasnaja nov’“ 1931 m. Nr. 3 klausimas. Kviesdami į tą posėdį mane ir drg. Vasiljevskį2, kaip buvusius žurnalo „Krasnaja nov’“ redaktorius, manęs kažkodėl nerado, nors kaip tik tada buvau kartu su drg. Vasiljevskiu. Siekdamas išvengti visokių klaidingų aiškinimų, laikau savo pareiga pareikšti: laikiau ir laikau šį apsakymą piktavališkai pasityčiojančio, kontrrevoliucinio pobūdžio. Per aptarimą aš kategoriškai prieštaravau dėl jo spausdinimo. Šiuo metu per žurnalų redakcijas keliauja toks pat sukeliantis pasipiktinimą to paties autoriaus apsakymas apie udarnikystę. Bijau, jog atsiras „kilniaširdis“ redaktorius, kuris jį atspausdins“3. A. Platonovas tų pačių metų birželio 8 d. laiške J. Stalinui atgailauja už apysakoje „Į naudą“ padarytas menines ir politines „klaidas“, pripažindamas ją esant „buožiškos dvasios“, „dviprasmišku“, „pragaištingu“, „žalingu“, „šlykščiu“ ir pilnu „kliedesio“ kūriniu.

        (1) Semionas Kanatčikovas (1879–1940) – iš valstiečių kilęs proletaras, jau nuo 1898 m. ėmęs leniniškai „laisvinti“ darbininkų klasę. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys, vėliau aktyvus bolševikas pogrindininkas. Po 1917 m. Spalio perversmo „dirbo įvairų atsakingą partinį sovietinį darbą“, vienu metu buvo ir čekistu. Teturėdamas nebaigtą pradinį išsilavinimą, steigė J. Sverdlovo komunistinį universitetą, buvo G. Zinovjevo komunistinio universiteto Petrograde rektorius. Nuo 1928 m. „nukreiptas“ į literatūrinį darbą: tampa žurnalo „Krasnaja nov’“ redkolegijos nariu, laikraščio „Literaturnaja gazeta“ atsakinguoju redaktoriumi, vyriausiuoju Valstybinės grožinės literatūros redaktoriumi ir pan. 1937 metais kaip „buvęs trockistas“ įtrauktas į Stalino mirtininkų sąrašus ir žūsta kalėjime.

       (2) Vladimiras Vasiljevskis (1893–1957) – 1927–1931 m. žurnalo „Krasnaja nov’“ redakcijos kolegijos narys.

       (3) Paminėtas „apsakymas apie udarnikystę“ tikriausiai ne apsakymas, o pjesė – komiška A. Platonovo tragedija „Aukšta įtampa“.

       __________________________________

 

 

       1970 metais Maskvoje, Centriniuose rašytojų namuose, vykusiame S. Šešukovo knygos „Padūkę kovotojai“ (Maskva, 1970) aptarime kalbėjęs Vladimiras Sutyrinas (1) papasakojo apie Aleksandro Fadejevo ir Rusijos proletarinių rašytojų asociacijos (RAPP) (2) santykius. Jo pasakojimą užrašė Levas Razgonas (3). Ta pasakojimo vieta, kurioje V. Sutyrinas prisimena straipsnio prieš A. Platonovą parašymo istoriją, taip apstulbino L. Razgoną, jis tiek daug kartų perleido šį epizodą per atmintį, kad jo atkūrimą manė esant beveik stenogramišku. Žemiau pateikiame šį perpasakojimą, paskelbtą Galinos Belajos knygoje „Trečiojo dešimtmečio donkichotai“ (Maskva, 1989).

 

 

Vladimiro Sutyrino pasakojimas

 

       Aš buvau VAPP’o (4) generalinis sekretorius – tai yra visų Proletarinių rašytojų asociacijų vyriausiasis vadovas. Į šį darbą buvau paskirtas CK (5), kaip galėjau būti paskirtas į bet kurį ūkinį ar partinį darbą. VAPP’o veiklai vadovavo CK Spaudos skyrius. Todėl RAPP’as vykdė visus CK nurodymus, buvo jo tiesioginis ginklas. Kalbos, kad RAPP’as buvo opozicijoje CK linijai, – juokingos. RAPP’o linija ir buvo CK Spaudos skyriaus, kuriam vadovavo Borisas Volinas (6) – pats žinomas literatas rapininkas, arba štai Mechlis (7), kuris greičiau galėjo atleisti tėvažudystę negu mažiausią pasipriešinimą jo nurodymams, linija.

       Visa, ką Šešukovas rašo apie RAPP’o ir Fadejevo santykius, – melas. Fadejevas buvo žymiausias RAPP’o vadovas. O straipsnio apie Andrejų Platonovą istoriją galiu papasakoti visiškai tiksliai, nes pats buvau jo atsiradimo liudytojas ir netgi beveik dalyvis.

 

       Kartą vakare pas mane į butą atvažiavo kurjeris iš Kremliaus (pagal seną įprotį juos vadindavome „samokatčikais“) ir pasakė, kad apačioje laukia mašina, kad nuvežtų į Kremlių. Pas ką ir kur klausti nederėjo. Kai atvežė į Kremlių, aš supratau, – mane veda pas Staliną. Priimamajame pas Poskrebyševą (8) sėdėjo kiek išbalęs Fadejevas. Po kurio laiko Poskrebyševas, matyt, gavęs signalą, atsistojo ir pakvietė mus eiti į Stalino kabinetą. Dideliame kambaryje už ilgo stalo sėdėjo – štai tokia tvarka! – Politbiuro nariai (9). Čia Kalininas (10), šalia Vorošilovas (11), štai čia Molotovas (12) ir visi kiti. Man jie nelabai rūpėjo, žiūrėjau į Staliną, kuris vaikščiojo palei stalą papsėdamas pypkę. Rankoje jis laikė žurnalą, kurį nesunku buvo atpažinti, – „Krasnaja nov’“ (13). Mes su Fadejevu susižvalgėme, tapo aišku, kad bus kalbama apie Andrejaus Platonovo apsakymą.

       Nepasiūlęs mums atsisėsti, Stalinas, kreipdamasis į Fadejevą, paklausė:

       – Jūs šio žurnalo redaktorius? Ir tai jūs atspausdinote buožišką ir antisovietinį Platonovo apsakymą?

       Perbalęs Fadejevas pasakė:

       – Drauge Stalinai! Aš tikrai pasirašiau šį numerį, bet jis buvo sudarytas ir atiduotas spausdinti ankstesnio redaktoriaus (14). Bet tai nemažina mano kaltės, vis dėlto esu vyriausiasis redaktorius ir mano parašas yra ant žurnalo.

       – Kas gi numerį sudarė?

       Fadejevas atsakė.

       Stalinas išsikvietė Poskrebyševą.

       – Atvežk čia tokį ir tokį. – Ir, atsisukęs į mus, pasakė: – Galite sėstis.

       Mes atsisėdome. Ir ėmėme laukti. Praėjo penkios, dešimt, dvidešimt minučių… Kambaryje visi tylėjo. Tylėjome mes, tylėjo Politbiuro nariai, tylėjo ir pats Stalinas, kuris ir toliau vaikščiojo palei stalą kartkartėm patraukdamas pypkę. Taip praėjo tikriausiai dvidešimt trisdešimt minučių. Atsidarė durys ir, Poskrebyševo niukinamas, į kambarį įėjo buvęs redaktorius. Ne įėjo, o įropojo, iš baimės jis nesilaikė ant kojų, veidu žliaugė prakaitas. Stalinas patenkintas nužvelgė jį ir paklausė:

       – Vadinasi, jūs nusprendėte išspausdinti šį niekšingą buožišką apsakymą?

       Redaktorius nesugebėjo nieko atsakyti. Jis ėmė ne kalbėti, o lementi, nieko nebuvo galima suprasti iš tų nerišlių garsų. Stalinas, kreipdamasis į Poskrebyševą, kuris neišėjo, o stovėjo prie durų, paniekinamai pasakė:

       – Išveskite šitą… Ir štai toks vadovauja sovietinei literatūrai. – Tada kreipėsi į mus: – Drauge Sutyrinai ir drauge Fadejevai! Imkite šitą žurnalą, jame yra mano pastabos, ir jau rytoj parašykite laikraščiui straipsnį (15), kuriame atskleisite antitarybinę apsakymo prasmę ir tikrąjį autoriaus veidą. Galite eiti.

       Išėjome. Mūsų laukė mašina, ji nuvežė į mano namus. Rytojaus dienos nelaukėme. Iškart sėdome rašyti straipsnį. Stalino pastabos lėmė ne tik straipsnio prasmę, bet ir jo charakterį. Tos pastabos buvo vien plūstamojo pobūdžio. Mes išsėdėjome beveik visą naktį ir parašėme tą straipsnį. Ryte Fadejevas jį išsivežė, kad galutinai perrašytų ir išsiųstų į redakciją. Dar nesuspėjau užmigti, kai paskambino Fadejevas:

       – Volodia! „Krasnaja nov’“ redaktorius vis dėlto esu aš. Mano pavardė siejasi su Platonovo apsakymo publikavimu. Todėl noriu, kad šis straipsnis pasirodytų ne su mūsų abiejų parašais, o vien su mano pavarde. Ar tu prieštarausi?

       Aš sutikau. Štai kaip pasirodė Fadejevo straipsnis apie Platonovą, straipsnis, apie kurį Šešukovo knygoje kalbama, jog šį rašinį inspiravo rapovininkai, kurie vos ne apgaule privertė Fadejevą jį pasirašyti.

 

       __________________________________

        (1) Vladimiras Sutyrinas (1898–1985) sugebėjo suderinti poeto ir budelio funkcijas. Bolševikas nuo 1919-ųjų. Pilietinio karo metu – raudonųjų divizijos vadas. Trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje vadovavo sąjunginiam SSRS proletarinių rašytojų asociacijų susivienijimui (VOAPP). Paskui partijos nukreipiamas „darbui“ į NKVD. Vadovavo vienai baisiausių koncentracijos stovyklų. Jos „kontingentas“ Kolos pusiasalyje Baltijos jūros–Baltosios jūros kanalo zonoje statė Tulomos hidroelektrinę.

        (2) Bolševikinių rašytojų politinė literatūrinė organizacija, įforminta 1925 m. Visos Rusijos proletarinių rašytojų asociacijos (VAPP) pavadinimu. Per visą veiklos laiką terorizavo „neproletarinius“ rašytojus. Pasikeitus konjunktūrai, pačių bolševikų likviduota 1932 m.

        (3) Levas Razgonas (1908–1999) – rašytojas, kritikas, publicistas. Jo likimą ir kūrybą nulėmė metai, praleisti gulago „kurortuose“: 17 metų (1938–1955) kalinamas sovietinėse koncentracijos stovyklose. Drauge su Andrejumi Sacharovu įkūrė komunistų (bolševikų) nusikaltimų prieš žmoniškumą tyrimo draugiją „Memorialas“.

        (4) VOAPP įkurta 1928 m. Maskvoje pirmajame sąjunginiame proletarinių rašytojų suvažiavime. Jungė Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Armėnijos, Totorijos, Kazachstano ir kitų respublikų bei sričių proletarinių rašytojų asociacijas. Dominavo, aišku, Rusijos proletarinių rašytojų asociacija (RAPP). 1932 m. sąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro Komiteto nutarimu „Apie literatūros ir meno organizacijų pertvarkymą“ VOAPP likviduota.

        (5) Centro Komitetas – bolševikų partijos vadovaujantis kolektyvinis organas.

        (6) Borisas Volinas (tikroji pavardė – Fradkinas; 1886–1957) – bolševikas. Kurį laiką vadovavo ne VKP(b) Centro Komiteto, o Užsienio reikalų liaudies komisariato Spaudos skyriui. Vėliau vadovavo SSRS politinei cenzūrai Glavlitui – Vyriausiajai literatūros ir leidyklų reikalų valdybai.

        (7) Levas Mechlis (1889–1953). Nuo 1930 m. laikraščio „Pravda“ redaktorius ir tuo pat metu VKP(b) CK Spaudos ir leidyklų skyriaus vedėjas. 1937–1940 m., kaip Darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos Politinės valdybos viršininkas, aktyviai dalyvavo teroro ir diskreditavimo kampanijoje, nukreiptoje prieš aukščiausio ir vidutinio rango kariškius. Palaikai įmūryti Kremliaus sienoje.

        (8) Aleksandras Poskrebyševas (1891–1965) – batsiuvio sūnus, pagal profesiją felčeris. Nuo 1931 m. asmeninis Stalino sekretorius, ypatingų pavedimų vykdytojas. žmona Bronislava, tolima L. Trockio giminaitė, po karo Stalino nurodymu buvo suimta ir po trejų metų sušaudyta.

        (9) Bolševikų organizacijos struktūra tuomet buvo tokia. Eiliniai nariai, žmonių vadinami „partiniais“, netiesioginiu būdu „išrinkdavo“ iš anksto numatytus Suvažiavimo (Konferencijos) delegatus. Suvažiavimas (Konferencija), aukščiausiasis organizacijos organas, išrinkdavo Centro Komitetą (CK), vadovavusį bolševikams tarp Suvažiavimų (Konferencijų). Centro Komitetas dirbo ne kasdien, o tik retkarčiais rinkdavosi į plenumus, todėl nuolatiniam vadovavimui iš savo tarpo išsirinkdavo Politinį biurą ir Generalinį Sekretorių. 1931 m. Politinio biuro nariai buvo L. Kaganovičius, M. Kalininas, S. Kirovas, S. Kosioras, V. Kuibyševas, V. Molotovas, G. Ordžonikidzė, J. Stalinas, kandidatai į Politinio biuro narius – A. Mikojanas, G. Petrovskis, V. Čubarius, Generalinis Sekretorius – J. Stalinas.

        (10) Michailas Kalininas (1875–1946) – darbininkas, kilęs iš valstiečių. Lenino siūlymu, 1919 m. išrinktas VCIK’o – Visos Rusijos Sovietų Centro vykdomojo komiteto pirmininku, t. y. formaliai tapo pirmuoju sovietinės Rusijos asmeniu. Nuo 1922 m. gruodžio – SSRS CIK’o pirmininkas, nuo 1938 m. sausio – SSRS Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumo pirmininkas. Savo parašais sankcionavo režimo nusikaltimus, suteikdamas Stalino savivalei juridinį pagrindą, pvz., įteisino sušaudymus ir susidorojimus be teismo. Tūkstančiai gulago kalinių prašė jo malonės, bet nė karto jos nesulaukė. Net kai po karo Stalino įsakymu buvo suimta jo žmona Jekaterina, Kalininas nesiėmė jokių žygių jai išlaisvinti.

        (11) Klementas Vorošilovas (1881–1969) – aktyvus pilietinio karo dalyvis, gynybos ministras, maršalas, aukšto rango partinis, politinis, valstybinis veikėjas. Ir: nevykėlis karvedys, baudžiamųjų ekspedicijų organizatorius, pagrindinis Stalino sumanytų represijų, sunaikinusių 40 tūkstančių Raudonosios armijos vadų, organizatorius ir vykdytojas, įrašęs į savo dienoraštį: „Šiuo metu visi tie žmonės atmatos likviduojami, naikinami kaip šlykšti bjaurastis.“ Įdomi L. Trockio nuomonė apie šį „kovotoją su atmatomis“: „Vorošilovas – fikcija. Jo autoritetas netikras, sukurtas totalitarinės propagandos. Ir svaiginančiose valdžios viršūnėse jis liko tuo, kuo buvo visąlaik: ribotu provincialu be plataus akiračio, be išsilavinimo, be karvedžio gabumų ir netgi be administratoriaus gabumų.“ Palikime rusų tautai pačiai galutinai apsispręsti.

        (12) Viačeslavas Molotovas (tikroji pavardė – Skriabinas; 1890–1986) – aukšto rango partinis ir politinis veikėjas. Kai Stalino vadovaujamos VKP(b) CK Politinis biuras „balsavo“ suimti ar nesuimti SSRS pilietę P. Žemčiužiną, jos vyras Viačeslavas Molotovas susilaikė.

        (13) Pirmasis „storas“ sovietinis literatūros ir meno, mokslo ir publicistikos žurnalas, ėjęs 1921– 1942 m. 1931-ųjų trečiame numeryje buvo atspausdintas A. Platonovo kūrinys „Į naudą“, susilaukęs ypatingo Stalino įniršio ir keršto.

        (14) Ivanas Bespalovas (1900–1937) – bolševikas nuo 1919 m., literatūros kritikas, 1929–1931 m. žurnalo „Krasnaja nov’“ redaktorius. Per 1936–1938 m. „didžiuosius valymus“ pakliuvo į vadinamuosius „Stalino sąrašus“ ir buvo sušaudytas. Funkcionavo tokia schema: sąrašus suformuodavo ir pateikdavo NKVD (N. Ježovas), nuosprendžius parašais patvirtindavo Stalinas ir kiti įtakingiausi Politinio biuro nariai, juridiškai apiformindavo Aukščiausiojo Teismo Karinė kolegija (V. Ulrichas). Toliau budelis arba kalėjimas. Rasti 383 tokie sąrašai, į kuriuos įtraukta beveik 44 tūkstančiai asmenų, dauguma jų „buvę saviškiai“, t. y. vadinamieji vadovaujantys partiniai, tarybiniai, ūkiniai, komjaunimo ir profsąjungų darbuotojai, kariškiai, rašytojai, kultūros ir meno vadovai ir, žinoma, enkavėdistai.

        (15) A. Fadejevo paskvilis „Apie vieną buožių kroniką“ buvo publikuotas dienraštyje „Izvestijos“ (1931 m. birželio 3 d.), „Krasnaja nov’“ (1931 m., Nr. 5/6).

 

       __________________________________

 

Igor Kurliandskij. Vadas tūžta

 

S t a l i n a s   s k a i t o   A n d r e j ų   P l a t o n o v ą

 

 

       Žinoma tūžminga Stalino reakcija, perskaičius didžiojo rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apysaką „Į naudą“ (1931). Niekada anksčiau joks literatūros kūrinys nebuvo sulaukęs iš gana apsiskaičiusio vado tokio plūdimosi, pasityčiojamo, priekabaus nagrinėjimo ir piktos reakcijos. Gilindamasis į gausiai ant apysakos puslapių išlietą Stalino keiksmažodyną, imi nejučia manyti, jog Stalinas kūrinį suvokė ne kaip niekuo neypatingą kolchozinio judėjimo paskvilį, bet kaip kažką asmenišką, palietusį opią vietą. Kur čia pakastas šuo?

       Bendroji Stalino rezoliucija* dėl apysakos buvo itin grėsminga ir pasižymėjo jam būdingu piktu humoru. Užbėgdami už akių pasakysime, kad nors formaliai Andrejus Platonovas niekada nebuvo represuotas, bet iš tikrųjų Stalinas jį nubaudė žiauriai ir „į naudą“: kaip rašytojas jis mirė ilgam – dešimtmečiams uždraustas kūrinių publikavimas (išskyrus kai kurias karo metų apybraižas ir apsakymus), represijos pražudė vienintelį sūnų, nuolatinis pjudymas spaudoje, skaudus skurdas paskutiniais gyvenimo metais. Stalino susidorojimas su Platonovu buvo siaubingas, padarė jį tikru rusų kultūros kankiniu.

             Priminsime, jog rašytojo sūnus šešiolikmetis moksleivis Platonas buvo apkaltintas teroro aktu ir dalyvavimu kontrrevoliucinėje organizacijoje ir po kankinimų nubaustas laisvės atėmimu dešimčiai metų. 1940 m. išleistas į laisvę, bet, kalėjime užsikrėtęs džiova, mirė dvidešimties metų amžiaus 1943-iaisiais. Susidorojimą „per gimines“ Stalinas naudojo ir kitų formaliai nerepresuotų rašytojų atžvilgiu – daugkartinės represijos prieš Achmatovos sūnų Levą Gumiliovą (1), Pasternako mylimosios Olgos Ivinskajos areštas (2), Cvetajevos vyro ir dukters areštai, privedę poetę prie savižudybės (3), ir t. t. Kaip pamatysime iš tolimesnės Stalino replikų apysakai analizės, Andrejaus Platonovo jis nelaikė „nereikšmingu“ ir vargu bau galėjo užmiršti savo, kaip skaitytojo, įspūdžius. O ir pats Platonovas, pasak seksoto (4) 1945 m. pranešimo, vardydamas savo nelaimių kaltininkus, tiesiai mini CK Politinį biurą (suprask – Staliną), kuris „suradęs mat sau priešą Andrejaus Platonovo asmenyje!“. Smulkmeniški ir piktavališki iš viršaus kurstomų stalininių cenzorių priekabiavimai penktajame dešimtmetyje „gadino gyvenimą“ tų rašytojų ir kritikų, kurie bandė deramai atskleisti, kokią aukštą vietą rusų literatūroje užėmė Andrejus Platonovas. 1940 m. pasirodė eilinis triuškinantis VKP(b) CK Organizacinio biuro (5) nutarimas „nekaltu“ pavadinimu „Dėl literatūros kritikos ir bibliografijos“, kurio tikslas – likviduoti žurnalą „Literaturnyj kritik“ (6). Žurnalo leidimo nutraukimo motyvai buvo išdėstyti Rašytojų sąjungos funkcionierių A. Fadejevo ir V. Kirpotino (7) vasario 10 d. laiške-skunde Stalinui ir kitiems CK sekretoriams (8), kur „Literaturnyj kritik“ straipsniai buvo stačiai kaltinami išliaupsinimu Platonovo, „Į naudą“ autoriaus“, „reiškinio, atspindinčio sutriuškintą buržuazinį pasipriešinimą socializmui“. Jį nurodo kaip „pavyzdį“, taip pat spausdina „žalingus“ Platonovo kritikos straipsnius ir apsakymus, „išbrokuotus kitų leidyklų“. Kaip matyti, vadas į rašytojų verkšlenimus įsiklausė ir eilinį kartą apvalė literatūrą.

       Pasekime ant apysakos publikacijos paliktais Stalino skaitymo „pėdsakais“. Prieš tai pastebėsime, jog vyriausiasis kritikas kategoriškai atmetė apysakos stilių, kuris jam atrodė antimeniškas, ir tai nėra keista. Stalinas, dar nuo seminarijos laikų ugdytas klasikinės rusų prozos pavyzdžiais, atkakliai stengėsi įsprausti literatūrą į realizmo kanonų Prokrusto lovą. Priešingai paklausiems mitams apie neva „mažaraštį“ tironą, katalogai knygų, atsiųstų į Stalino biblioteką trečiąjį dešimtmetį, rodo, kad vadas atidžiai sekė visas knygų pasaulio naujienas. Ir su malonumu skirstė rašytojus pagal jų „tinkamumą“ bei naudingumą režimui. Taip vieni (Parfionovas (9), Šolochovas (10), Vanda Vasilevskaja (11)) tampa jo favoritais, kiti (Platonovas, Bulgakovas (12), Zamiatinas (13), Achmatova (14)) buvo baisiausiai persekiojami. „Formalistiniai“ ieškojimai, vado supratimu, buvo svetimi sovietinei kultūrai. Tai neatsitiktina. Stilius – taip pat iššūkis stalininei valdžiai.

       Iš pradžių Stalinas tik nustebęs pabraukinėjo jį nemaloniai gluminusias Platonovo eilutes, bet greitai nustoja valdytis. „KVAILYS!“ – nugriaudėja ties fragmentu, kur vienas žmogus nustojo šerti savo arklius, kad jų nereikėtų už dyką atiduoti kolchozui. „KOMEDIANTAS“ – priešais pabrauktą tekstą: „<…> iš visur aidėjo pažįstami kaip varpų gausmas, sergintys balsai šunų, dirbančių komunizmui taip pat atsidavusiai, kaip ir buožių kapitalizmui.“ Staliną papiktino tai, jog „sergintys šunų balsai“ tarsi atliepė naujajai gyvenimo santvarkai, o senajai – uždraustas varpų gausmas. „TAI NE RUSŲ KALBA, O KAŽKOKS JOVALAS!“ Betgi Platonovo prozos kalba – kaip tik ypač rusiška, tapati tautos sielai. Stalinistinės propagandos kalba – kaip sykis „jovalas“, melaginga, tikrovę pridengianti tariamybe. „NIEKTAUZA!“ – ties pabraukimu: „<…> mes negalime leisti gyventojams nusilpti!“. Šitaip kalbėjo pirmininkas, atsakydamas į klausimą, kodėl „kaimo sovietas rūpinasi ir tuo, kad žmonės valgytų duoną?“. „Gyventojų silpninimas“ badu buvo Stalino politikos dalis, nes žlugdė ir galimą liaudies pasipriešinimą kaimui pertvarkyti kolchozinės baudžiavos pagrindais. Savaime suprantamas rūpestis žmonių maitinimu Stalinui negalėjo atrodyti kitaip nei „niekų tauzijimas“. Didžiųjų „socializmo statybos“ uždavinių palyginimas su bandymais gelbėti žmones nuo bado diktatoriaus akyse atrodė esantys smulkūs ir neverti dėmesio. Atkreipsime dėmesį, kad per 1932–1933 m. badmetį toks rūpinimasis kolchozininkų maitinimu būdavo iškart pavadinamas „kenkėjišku“, daugelis kolchozų ir sovchozų pirmininkų represuoti vien už tai, kai bandydavo sumažinti planuojamų iš kaimo atimti grūdų kiekį. „PUSGALVIS!“ – reakcija į fragmentą apie „perlenkėją“: „<…> jį išvijo už perlenkimus, už tai, jog jis išbuožino tarsi keturiasdešimt vidutiniokų ir uždarė cerkvę, neliberaliai pasielgdamas su masėmis <…>. Čia buvęs pirmininkas paskelbė šią savo nuomonę: šuniui nukerta uodegą dėl to, kad jis įgautų proto, kadangi kitame uodegos gale yra galva.“ O kodėl Platonovas yra „pusgalvis“? Nes matosi, – fragmentas atskleidžia tiesą, kalbama ne tik apie „perlenkėjus“ vietose, bet ir apie tendencijas, primetamas iš viršaus. Nukerta „uodegas“, kad išsaugotų „galvą“ (centrą)! Stalino riktelėjimas „Pusgalvis!“ – veikiau įprasta pykčio išraiška, nei nuoširdus autoriaus „kvailumo“ įvertinimas. Platonovas perteikė pernelyg daug gyvenimo tiesos – žymiai daugiau, nei galėjo leisti režimas. tai suprasdamas, Stalinas siuto.

        „KLUIKA! NIEKTAUZA!“ – greta brūkšniais pažymėto teksto fragmento apie mitinį herojaus susitikimą su Leninu. Žinoma, Platonovo Leninas neturi nieko bendra su realiuoju Leninu. Tai liaudies vaizduotės sukurtas pasakų personažas. Jis itin paprastas ir liaudiškas. Apskritai Stalinas įdėmiai sekė bandymus kurti meninį Lenino paveikslą… Stalininė propaganda formavo gyventojams Lenino, kaip Stalino pirmtako, suvokimo kanoną, ir pagal šį kontekstą liaudiškas mitologinis Platonovo „Leninas“ atrodė kaip pasityčiojimas iš masėms primetamo solidaus, monumentalaus jo paveikslo. „NIEKTAUZA!“ – skiriamas frazei: „Tu iš tikro – niekšas! Juk Leninas visą gyvenimą gyveno dėl mūsų tokių, o jeigu tu nusibaigsi, tai, kyla klausimas, kieno labui jis stengėsi?“ Kai įsigilini, ši frazė nėra visiškai nekalta, ji provokuoja skaitytojus liūdniems apmąstymams. Nes jeigu bolševikai daugiausia stengiasi dėl ateities kartų laimės, tai ar daug džiaugsmo iš tų „pastangų“ jiems, dabar gyvenantiems? Platonovo klausimas atskleidžia oficialių stalininių pasakų apgaulingumą.

        „NIEKŠAS!“ – šį žodį Stalinas užrašė didžiulėmis raidėmis skersai viso „Krasnaja nov’“ puslapio, kuriame buvo asmeniškai jam skirtos eilutės. Apysakos personažas išreiškia norą: „<…> aš pas draugą Staliną greitai pokalbio eisiu <…>. Apsėsiu žemę – eisiu Stalino žiūrėti: jaučiu jame savo versmę. Grįšiu, visam gyvenimui liksiu ramus.“ Platonovo tekstas čia nėra tiesmuka satyra. Vėl atsiveria giluminiai liaudiško suvokimo klodai. Siekis žiūrėti į Staliną kaip į liaudies „mesiją“, turintį išgelbėti mases nuo kančių, buvo perimta iš tokio pat požiūrio į Leniną. Abiejų vadų kultas turėjo tas pačias mitologines šaknis. Valdžia tikslingai naikino tradicinį žmonių tikėjimą, o atsirandantį dvasinį vakuumą užpildydavo savaisiais simboliais ir vadais. Piktas Stalino „Niekšas!“ parodo, kokia tiksli buvo rašytojo intuicija.

        „PUSGALVIS!“ – priešais pažymėtą brūkšniu didelį fragmentą apie antireliginę propagandą kaime. Kažkoks Ščekotulovas rėžia kalbą sodiečiams – tipišką „antireliginio fronto“ darbuotojui: „Tikintis dievą yra socializmo statybos krikdytojas, jis gadina, išprotėjęs narys, nuotaiką masėms, sparčiai einančioms į priekį! Nedelsiant nutraukite religiją, pakelkite proto lygį ir paverskite buvusią cerkvę kultūrinės revoliucijos pabūklu!“ Ką gi kvailo ir vėl surado Stalinas? esmė – nepakartojamoje autoriaus intonacijoje, priverčiančioje skaitytoją patikėti, kad kaip tik taip viskas ir vyko, jog Platonovas demaskavo pačią kampaniją, parodydamas bedievybės agitatorių nemokša tamsuoliu. Tą intonaciją Stalinas pajuto. „PUSGALVIS!“ – vėl išvystame tą patį Stalino žodį šalia fragmento, iliustruojančio draugo Ščekotulovo antireliginio darbo su tikinčiomis masėmis metodo ypatumus. Čia jo pastangos susiduria su nepramušama liaudies sveiko proto ir ironijos siena. Neatsitiktinai neiškentus agitatoriui drebiama: „Ne, drauge oratoriau, tu blogiau nei Dievas! Dievas bent nematomas, ir už tai Jam ačiū, o tu čia – per tave nebus ramybės.“ Stalinas, vyriausiasis antireliginės kampanijos dirigentas, šią aplinkybę visiškai suprato ir įžvelgė agitatoriaus herojaus paveiksle dar vieną Platonovo kūrinių ideologinio kenksmingumo įrodymą. Juk kovodamas su „religiniu kvaituliu“ kaime režimas iš tikrųjų rėmėsi štai tokiais ščekotulovais.

        „NIEKŠAS!“ – ir vėl „pasisekė“ – nei daugiau, nei mažiau – ištisam „Krasnaja nov’“ puslapiui, skersai kurio vadas didžiulėmis raidėmis užrašė šį nešvankų autoriaus asmenybės įvertinimą. Gyveno kartą viename kolchoze samdinys Filatas. Ir nusprendė surengti Velykų dieną „beturčio prisikėlimą kolchoze“. Rodosi, pasakojamos įprastinės antireliginės misterijos, kurias masiškai vaidindavo komunistai ir komjaunuoliai. Bet Platonovui viskas ne taip paprasta. Kad ir prisidengęs išoriškai įprasta istorija, kalbant poeto žodžiais, jam „uodega kruta“. Įsiskaitykime į tekstą: „Štai, – pasakė veiklus pirmininkas visam kolchozui, – štai prieš jus naujas mūsų kolchozo narys – draugas Filatas. Ne varpai skamba virš nejaukių pirkių, ne popas gieda ano pasaulio giesmes, <…> o priešingai, Filatas stovi, šypsosi, darbštuolė saulė šviečia virš mūsų kolchozo ir viso pasaulinio internacionalo <…>. Filatas buvo labiausiai ujamas, tyliausias ir mažiausiai pasaulyje valgantis žmogus! <…> ir štai dabar jis prisikėlė, paskučiausias vargdienis, nes buvo suorganizuotas kolchozas!.. Pasakyk gi, Filatai, mums ką nors; dabar tu <…> turi švytėti pasauliui vietoj buožių Kristaus…“

       Vadinasi, pirmininko lūpomis valdingai kalba viršų paėmę sovietiniai kovotojai su Dievu, šį įvykį – varguolio Filato „prisikėlimą“ kolchoze – suvokdami kaip savo triumfo viršūnę. Bet Filatas netikėtai ima silpti, „išblykšta veidas“, jo „krūtinė neatlaiko“ užgriuvusios ant jo laimės. Jis miršta „su išblukusiu žvilgsniu“. „Prisikėlimas sovietiškai“ virsta mirtimi ir laidotuvėmis. Tokiam dideliam menininkui ir aiškiaregiui, koks buvo Andrejus Platonovas, ši istorija ir negalėjo baigtis kitaip. Netikras prisikėlimas neišvengiamai ir nuosekliai virsta mirtimi. Jis jai tapatus. „Prisikėlimo“ liudytojai tampa duobkasiais. Rašytojo kūryboje yra beprošvaistis siužetas, panašus į anksčiau pateiktąjį, – tai istorija jaunos mergaitės, kurią priglaudę „naujo pasaulio statytojai“ galų gale palaidoja pačių nežinia kam iškastame „kotlavane“, tapusiame bloga lemiančiu sovietinio socializmo simboliu. taip pat prisiminkime, jog Platonovo romano „Čevenguras“ finale nepalaužiamus kovotojus už naująjį gyvenimą nušluoja nuo žemės paviršiaus netikėta apokalipsė. Socializmo ir komunizmo statyba Platonovo pasaulyje – tai galiausiai mirties statyba.

       Galima daryti prielaidą, kad Stalinas gerai perprato Platonovo papasakotos alegorijos apie Filatą prasmę. Paveikslui, kuris pagal sovietinės stalininės propagandos idėją turėjo būti tik skatinančiu gėrį, menininkas suteikė erzinantį tragedijos atspalvį. „KONTRREVOLIUCINIS NIEKTAUZA!“ – didžiulės draugo Stalino raidės vėl atsirado baigiamajame Platonovo teksto „Krasnaja nov’“ puslapyje, kur pasakojama apie draugo Paškos patraukimą teisman. „Teisme Paška pasakė, jog <…> norįs numirti, kad atlaisvintų valstybę nuo savo buvimo ir tuo palengvintų jos padėtį, juolab kad nėra proletariato pasaulyje didesnio vargšo už numirėlį.“ Platonovas revoliucijos reikalą ir vėl sutapatina su mirtimi. Stalinistinės propagandos vektorius – pabrėžtinai teigiantis gyvenimą, optimistinis, mažorinis. Štai kodėl Platonovas pagal Staliną – „kontrrevoliucinis niektauza“, tauzijimas čia prilyginamas valstybiniam nusikaltimui. Autorius ne tik šiaip sau šventpaikšiauja, bet griauna pagrindus – pasaulėžiūrinius, ideologinius, mitologinius, – pačią stalininės „deržavos“ SSRS esmę. Toliau teisėjas moko tamsuolį Pašką: „<…> šį draugą, vardu Paška, reikia įmesti į kultūrinės revoliucijos katilą, nudirti jam tamsuoliškumo odą, prisikasti iki pačių vergiškumo šaknelių, įsigauti į psichikos kaukolę ir pripilti pro visus plyšius mūsų ideologinės medžiagos… Čia Paška suriko iš siaubo ir atsigulė ant grindų, kad iš anksto nusigaluotų.“ „TOKIE, VADINASI, TIESIOGINIAI KOLCHOZINIO JUDĖJIMO VADOVAI, KOLCHOZŲ KADRAI?! NIEKŠAS!“ – Stalino prierašas paskutinio puslapio paraštėje. Tokiam įrašui diktatorių paskatino nepatrauklus „draugo Paškos“ paveikslas, groteskinės, atgrasio~s figūros, buvusio valkatos, tinginio ir idioto, anot Platonovo – „didžio žmogaus, išaugusio iš smulkaus kvailio“ (15). Po revoliucijos Paška pirmiausia pasivertė į savotišką revoliucinį Dievo kvailelį. „Pakeliui nusidraskė nuo savęs drabužius, sužaizdavo kūną ir specialiai nevalgė: jis jau suvokė, būdamas atsilikėlis grobuonis, kad Sovietų valstybei reikšmingi prastos išvaizdos žmonės.“ Už tai jį „gerbė kaimo sovietai“. Pasakojimas apie Paškos gyvenimą kažkuo yra panašus į „žyvatas“ naujųjų proletarinių „šventųjų“ (16). Stalinas pats puikiai suprato – tiesioginiai kolchozinio judėjimo vadovai yra kaip tik tokie kaip Platonovo Paška. Jie buvo socialinė stalinizmo atrama kaime dėl savo užribiškumo, nutolimo nuo žemės, tikėjimo, nuo liaudies dvasios, nuo liaudiškų šaknų. Ir svarbiausia, jie iš visų jėgų padėjo miestui plėšti kaimą. Žinoma, tokia atvira rašytojo nuostata, kad valdžios kolchoziniame judėjime atramą sudaro buvusieji užribio žmonės ir kad jų įgimtas kvailumas dėl pasikeitusių socialinių sąlygų niekur nesidėjo, o tiesiog buvo nukreiptas reikiama kryptimi, Stalinui buvo nepageidaujamas.

        „ŠLYKŠTYNĖ!“ – tai Stalino paskutinė „pastaba“ ties dviem brūkšniais pabraukta baigiamąja Platonovo apysakos pastraipa. Autoriaus viltis, kad „komunizmas stos greičiau, nei praslinks mūsų gyvenimas“, vėl gali būti suprantama kaip iššūkis sistemai, nes jei komunizmas išauš po gyvenimo, tai ar tas gyvenimas turi prasmę? Juk Dievą ir amžinąjį gyvenimą sovietinė valdžia atšaukė. Tai ar neverta tada laukti kančių ir aukų vaisiaus, dar gyvai tebesant dabartinei kartai? Autorius duoda pažadą ateities „susitikimui su draugais“ ant „dabartinių ir būsimų“ priešų kapų galutiniam pokalbiui – kaip išspręsti, atėjus komunizmui, visus kankinamus tikrovės prieštaravimus. Stalinas čia galėjo įžvelgti šaipymąsi iš komunistinės ideologijos. Platonovas tiesiog perteikia liaudies supaprastintą komunistinio mito apie visuotinę laimę „ant priešų kapų“ supratimą. Bet toks supaprastintas suvokimas ir apnuogina visą komunistinės utopijos, pretenduojančios į moksliškumą ir išbaigtumą, iliuzinį pobūdį. Stalino „šlykštynė“ yra ne tik apysakos apibendrinimas, bet ir nuosprendis Andrejui Platonovui. Stalininis apysakos išdėjimas į šuns dienas buvo priežastis jau ne kartą publikuoto atgailos laiško (17), Platonovo parašyto Stalinui 1931 m. birželio 8 d., kuriame autorius faktiškai išsižada ir apysakos, ir savo ankstesnės kūrybos. Platonovo „atgailos“ nuoširdumo laipsnį galima įvertinti pagal tą faktą, kad vėlesniais metais nepasikeitė nei jo kūrinių stilistika, nei vaizdų sistema, nesustiprėjo ir tikėjimas „šviesia ateitimi“. 1936 m. Platonovas nepritarė Stalino sukeltai šlykščiai, pogromiškai kampanijai prieš Šostakovičių ir padarė užuominą (pagal skundiko „pranešimą“) dėl operos „Ledi Makbet“ „sudirbimo“ autorystės: „Aišku, kad kažkas iš pačių galingųjų atsitiktinai užsuko į teatrą, pasiklausė, visai muzikos nesuprato ir sudirbo. Apskritai pas mus vyrauja menų nuopuolis.“ Platonovo žodžiai atsispindėjo NKVD skyriaus pažymoje, skirtoje Jagodai (18).

       Paskutinės Platonovo viltys dėl sovietinės sistemos pagerėjimo išnyko karo metais, žuvus sūnui. Seksotų rinkta penktajame dešimtmetyje informacija apie Platonovą, paskelbta B. V. Sokolovo, perteikia jo neapykantą sovietų valdžiai, kaip neapykantos žmonėms kupinai, žmogaus sielą žalojančiai sistemai (kurios esmę rašytojas jau ir anksčiau išsakė savo kūriniuose). Liko ir pranašiški Platonovo žodžiai: „Sovietų valdžia atėmė iš manęs sūnų, sovietų valdžia daugelį metų nepaliaujamai atiminėjo iš manęs ir rašytojo vardą. Bet mano kūrybos niekas iš manęs neatims.“

       Taigi Stalinas tam tikru atžvilgiu suvokė „Į naudą“ labai jautriai ir giliai. Kiekviena jo pastaba, komentuojanti Platonovo tekstą, turėjo rimtą pagrindą. Jis labai tiksliai išskyrė tas vietas, kurios kirtosi su stalinizmo mitologija. Stalinas suprato, kad Platonovas yra visiškai ne sovietinis rašytojas. Vadas Platonovo prozoje intuityviai pajuto kažką priešiška – tiek sau asmeniškai, tiek savajai valdžios sistemai. Įsidėmėtinas Platonovo prisipažinimas: „Aš rodau rusišką siela tokią, kokia ji yra iš tikro, o ne prifarširuotą visų tų komunizmo „azbukų“.“ Proletarų kilmės rašytojo, jaunystėje karštai priėmusio bolševikinę revoliuciją, asmenyje pasireiškė galingas fenomenas, kurio nebuvo galima nei perauklėti, nei pataisyti, nei nukreipti priimtina režimui vaga, kaip kad atsitiko didžiajai kitų rašytojų daliai. Stalino įniršis kilo dėl bejėgiškumo ką nors pakeisti. Jis, milžiniškos „deržavos“ diktatorius, be skrupulų disponavęs milijonų gyvybėmis ir likimais, susidūrė su tuo, kuo manipuliuoti buvo nepajėgus – su atskiro, svetimo jo „socializmui“ menininko kūrybos jėga. Atsiliepė visiškas psichologinis, pasaulėžiūrinis, dvasinis – ontologinis Stalino ir Platonovo nesuderinamumas. Taip vienas istorijos kaprizas į keistą mazgą surišo du vardus – didelio žmogžudžio ir didžiojo humanisto. Kūrybinio impotento kombinatoriaus ir genialaus menininko.

 

       __________________________________

 

       *Rezoliucijos tekstas pacituotas anksčiau – J. Stalino kreipimesi „Krasnaja nov’“ redakcijai.

 

        (1) Įžymios rusų poetės Anos Achmatovos (1889–1966) vienintelis sūnus Levas Gumiliovas (1912–1992) sovietiniuose lageriuose „stovyklavo“ dusyk – 1938–1943 ir 1949–1956 metais. Jo tėvą poetą Nikolajų Gumiliovą bolševikai sušaudė 1921 m.

        (2) Įžymaus rusų rašytojo Boriso Pasternako (1890–1960) mūza, meilė, meilužė, garsaus jo romano „Daktaras Živago“ herojės Laros prototipė Olga Ivinskaja (1912–1995) Mordovijos politlageriuose „poilsiavo“ irgi du kartus. Pirmąsyk (1949–1953) – už „artimus ryšius“ su galimu „anglų šnipu“ Borisu Pasternaku, antrąsyk (1960–1964) – už pomirtinių B. Pasternako honorarų gavimą iš užsienio…

        (3) Įžymios rusų poetės Marinos Cvetajevos (1892–1941) vyras Sergejus Efronas (1893–1941), Baltosios armijos karininkas, vėliau NKVD agentas, buvo „šeimininkų“ sušaudytas. Jų dukterį Ariadną Efron (1912–1975) suėmė ir pagal RTFSR Baudžiamojo Kodekso 58-6 straipsnį (šnipinėjimas) Ypatingasis pasitarimas „nuteisė“ aštuoneriems metams (1939–1947) pataisos darbų lageryje. 1949 m. vėl suima ir pasmerkia amžinai tremčiai į Krasnojarsko kraštą.

        (4) Pirmaisiais Visos Rusijos Ypatingosios komisijos kovai su kontrrevoliucija sabotažu ir spekuliacija, sutrumpintai – ČK (Čeka), egzistavimo metais visus politinius ir ekonominius skundikus, informatorius patys čekistai vidaus vartojimui įvardijo kaip „slaptuosius bendradarbius“, siekdami atskirti nuo etatinių – atvirųjų. Rusiškai tai skambėjo „sekretnyje sotrudniki“, trumpiau – „seksotai“. Aleksandras Solženicynas „Archipelage GULAG’e“ apie šį trumpinį rašo: „Tie, kas sugalvojo šitą žodį (nenumatydami, kad jis taip paplis, – neišsaugojo) – neturėjo dovanos jį išgirsti normalia klausa ir vien tik skambesyje suvokti tą šlykštulį, kuris šiame žodyje susitvenkė, – kažką net labiau gėdingo, nei sodomiškas ištvirkavimas. O metams bėgant, terminas dar prisipildė gelsvai rausvo išdavystės kraujo – ir nebesurasi rusų kalboje koktesnio žodžio.“

        (5) Organizacinis biuras – sąjunginės Komunistų Partijos (bolševikų) Centro Komiteto vykdomasis organas, funkcionavęs 1919–1952 metais. Turėjęs užsiiminėti vadinamąja „partine statyba“, t. y. einamaisiais partijos vidaus gyvenimo reikalais, Organizacinis biuras, kai prireikdavo, tapdavo bibliografijos, literatūros kritikos bei kitų galų „meistru“.

        (6) Kalbama apie dar 1939 m. rudenį prasidėjusios žurnalo „Literaturnyj kritik“ triuškinimo kampanijos atomazgą. Iš pradžių žurnale „Bol’ševik“ (Nr. 11) buvo paskelbtas redakcinis straipsnis „Apie kai kuriuos grožinės literatūros žurnalus“, kuriame griežtai sukritikuotas minėtame kritikos leidinyje išspausdintas A. Platonovo straipsnis „Puškinas ir Gorkis“, kaip „kiaurai antimarksistinis“, „įžeidžiantis didžiojo rašytojo atmintį“. Vėliau žurnalas „Krasnaja nov’“ (1940 m., Nr. 4) apkaltino Platonovą ir „Literaturnyj kritik“ redkolegijos narį ir ideologą G. Lukačą „klasių kovos teorijos atsisakymu“. Pagrindinis sovietinių rašytojų laikraštis „Literaturnaja gazeta“ šiai diskusijai skirtose publikacijose nuolat linksniavo Platonovo vardą. Platonovo atsakymas-laiškas „Krasnaja nov’“ ir „Literaturnaja gazeta“ redakcijoms nebuvo paskelbtas. Visa ši diskusija ir kova baigėsi lakoniška fraze iš plataus VKP(b) CK Organizacinio biuro 1940 m. lapkričio 26 d. nutarimo „Dėl literatūros kritikos ir bibliografijos“: „Nutraukti atitrūkusio nuo literatūros ir rašytojų žurnalo „Literaturnyj kritik“ leidimą.“ Mums, aišku, įdomu, kokia buvo paties A. Platonovo reakcija į „literatūrinių“ grupuočių kovas dėl žurnalo „Literaturnyj kritik“. Ir tai sužinome iš seksoto, šnipinėjusio Platonovą, pranešimo SSRS NKVD Vyriausiosios valstybės saugumo valdybos 2-ajam (Slaptajam politiniam) skyriui. Cituojame pranešimo fragmentą: „Toliau pokalbyje palietėme literatūrinės diskusijos klausimą. PLATONOVO nuomone, ši literatūrinė diskusija yra atbalsis diskusijos, vykusios prieš kelerius metus visais kultūrinio fronto klausimais, kai buvo triuškinami vulgarieji sociologai. Dabar kova su vulgariuoju sociologizmu susikoncentravo literatūros fronte. JERMILOVAS ir KIRPOTINAS – vulgarieji sociologai. Bet su jais valdžia, rašytojų sąjunga, FADEJEVAS. Rašytojų cechas į diskusiją žiūri pro pirštus ir abejingai, betgi galvoja, kad iš dviejų blogybių reikia pasirinkti mažesnę, o mažesnė blogybė esantys tie, kurie grupuojasi apie žurnalą „Literaturnyj kritik“. Į klausimą, kokia yra Viktoro ŠKLOVSKIO pozicija, PLATONOVAS atsakė, jog ŠKLOVSKIS gudrus, ir nors jam visiškai ne pakeliui su JERMILOVU, jis tūpčioja apie jį, nes mano, kad nugalės FADEJEVO grupė. PLATONOVUI artimesnė, suprantama, „Litkritika“, bet, jo nuomone, šio žurnalo bendradarbiai yra ištižėliai, jie neturi ryžtingo publicisto. „Tai – ištižę humanistai“, tačiau išmanantys. Su jais maloniau turėti reikalų negu su KIRPOTINAIS. Labiausiai kryptinga ir ryžtinga figūra PLATONOVAS laiko Igorį SACĄ. KELERIS (ALEKSANDROVAS, STECENKO) „dreifuoja“. Paveikti diskusijos, jie ima krikti. KELERIS tarsi rengiasi persimesti pas FADEJEVĄ. Dėl šito paaštrėjo KELERIO ir SACO santykiai. PLATONOVAS papasakojo, jog abi besiginčijančios pusės įteikė VKP(b) CK paaiškinamuosius raštus su ginčo esmės išdėstymais. PLATONOVO nuomone, jeigu diskusija susidomės S-nas arba kas nors iš p[olitinio] b[iuro], tai tikriausiai įkrės abiem pusėms, bet ypač „kultūringajai“. Tačiau jeigu reikalą nagrinės aparatas, tai veikiausiai sustiprės pozicijos <praleista > ir viskas baigsis „Litkritikos“ sutriuškinimu.“

        (7) Valerijus Jakovlevičius Kirpotinas (tikroji pavardė Rabinovičius, o tėvo vardas – Izraelis) gimė 1898 metais Kaune, iš kur per Pirmąjį pasaulinį karą su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą. „Revoliucinio“ pseudonimo priėmimas gal tuo laiku ir prisidėjo prie sėkmingos sovietinės literatūros „činovniko“ karjeros, bet, atėjus „kovos su kosmopolitizmu“ metui, buvo išmestas iš „partijos“, darbo, neteko profesūros. Kaip sąlygiškai lankstus stalinistas buvo „pritvirtintas“ prie 1933 m. iš emigracijos grįžusio M. Gorkio, kartu su juo rengė pirmąjį SSRS rašytojų sąjungos suvažiavimą. Tai jis į oficialią apyvartą paleido „socrealizmo“ terminą, įrašydamas į Gorkio pranešimą frazę „realizmas mums reikalingas, bet ne kritinis, o socialistinis“, Stalino pasakytą privačiame pokalbyje su rašytojais. Mirus Gorkiui ir po brolio suėmimo priverstas trauktis iš VKP(b) CK aparato ir šlietis prie A. Fadejevo grupuotės, be gailesčio skundusios ir triuškinusios nuo socrealistinio kurso vis nukrypstančius plunksnos brolius. Mirė 1997 m.

        (8) 1940 m. vasario 10 d. SSRS Rašytojų sąjungos sekretoriai Aleksandras Fadejevas ir Valerijus Kirpotinas parašė paaiškinamąjį raštą VKP(b) CK sekretoriams Stalinui, Molotovui, Ždanovui, Andrejevui, Malenkovui „Apie antipartinę grupuotę sovietinėje kritikoje“. Iš tikrųjų tai buvo joks „paaiškinamasis raštas“, o pats akivaizdžiausias raštiškas skundas, siekiant susidoroti. Pateikiame keletą šio rašto fragmentų, kuriuose „įkomponuotas“ ir Andrejaus Platonovo vardas: „Keletas asmenų, organizuotų kaip grupė, sudarančių kritikų mažumą, kritikos srityje yra privilegijuotoje padėtyje. Visiškai jų rankose yra „Literaturnyj kritik“, vienintelis SSRS literatūros mokslui ir specialiai kritikai skirtas žurnalas rusų kalba, „Literaturnoje obozrenije“, vienintelis literatūros bibliografijai skirtas žurnalas. <…> Į grupę įeina V. Kemenovas, Gribas, Sacas, M. Rozentalis („Lit[eraturnyj] kritik“ redaktorius), F. Levinas („Lit[eraturnyj] kritik“ redaktoriaus pavaduotojas ir „Lit[eraturnoje] obozrenije“ redaktorius), V. Aleksandrovas, Andrejus Platonovas, literatūrinio paskvilio apie kolchozinį judėjimą „Į naudą“ autorius. Grupei artimi neseniai areštuotieji kritikai Malachovas ir Ragozinas. <…> O šiuolaikinėje sovietinėje literatūroje J. Usievič remia reiškinius, atspindinčius sutriuškintą buržuazinį pasipriešinimą socializmui. Todėl jai Platonovas, „Į naudą“ autorius, yra pats talentingiausias sovietinis rašytojas: „Labiausiai talentingas iš rašytojų, nepasitenkinančių vien humanistiniais apibendrinimais, bet ieškančių gyvenimiškų, konkrečių ir sunkių, dažnai tragiškų raidos formų, pas mus yra Andrejus Platonovas“ („Lit[eraturnyj] kritik“, 1938 m., Nr. 9/10, p. 171). „Lit[eraturnyj] kritik“ padarė Platonovą savo vėliava. Jį priešina kitiems rašytojams. Rodo pavyzdžiu. V. Aleksandrovas straipsnyje „Asmeninis gyvenimas“ siūlo Pasternakui gydytis… Platonovu („Lit[eraturnyj] kritik“ , 1937 m., kn. 3). Platonovo apsakymai, išbrokuoti kitų žurnalų, spausdinami „Lit[eraturnyj] kritik“. Platonovas tapo grupelės publicistu ir kritiku. „Lit[eraturnyj] kritik“ puslapiuose jis įrodinėja, kad visa rusų literatūra po Puškino – ištisinis nuosmukis, o Gorkis sugėrė savyje… lašelį fašizmo: „Rusų literatūra (po Puškino) patyrė tam tikrą sumenkimą.“ Gogolio „Mirusios sielos“ ir „Revizorius“ – tai „apytikrė imitacija“ Puškino (p. 72). „Pats Puškinas atsirado juk ne iš liaudies galių stiprybės, ne iš jų pertekliaus, o iš poreikio, iš gyvo reikalo, beveik lyg savigyna ar lyg auka“ (p. 68). „Gorkis visados buvo priekinėse kovos už būsimą proletarinę laimę fronto linijose, jis vienas pirmųjų pasitikdavo visas buržuazinio, o vėliau fašistinio priešo atakas. Ir natūralu, kad Gorkio sąmonė kaip ir „išsikreivindavo“, nes mūšyje ir nugalėtojas patiria sužeidimų. Čiagi mūšis vyko žmogaus viduje, kadangi reikalinga sunaikinti pačią priešo dvasią ir protą, o tam reikėjo jį prisileisti nepaprastai arti – įsileisti į patį save (p. 80, straipsnis „Puškinas ir Gorkis“ – „Lit[eraturnyj] kritik“, 1937 m., Nr. 6). Daugiau komentarų nebereikia! Panašių Platonovo straipsnių rinktinė, redaguota J. Usievič, buvo išimta kaip antisovietinė knyga.“

       Normalios normalių žmonių mintys čia pateikiamos kaip didžiausias antimarksistinis kriminalas. Išties kaip tame dvieilyje: „Parašyta su plunksna, perskaityta su kuoka.“ O A. Platonovo kūrinį „Į naudą“ skundikai kiša „sekretoriams“ panosėn taip, kaip šviesios atminties šaunusis kareivis Šveikas kišo vogtos šviežiai išdarytos vištos žarnas leitenantui Dubui.

        (9) Straipsnio autorius I. Kurliandskis čia dėl fonetiško panašumo supainioja vieną iš Stalino „numylėtinių“ Piotrą Parfionovą (1894–1937 ar 1943) su kitu numylėtiniu Fiodoru Panfiorovu (1896–1960). (Juokingiausia ir keisčiausia, kad taip pat atsitiko ir Josifui Stalinui, kai jis 1929 m. vasario 12 d. sakė kalbą susitikime su Ukrainos literatais. Cituojame: „Paimkime, pavyzdžiui, Parfionovo „Bruskai“. Dabar kaimui charakteringiausia tai, jog nebėra vieno kaimo. Yra du kaimai. Naujasis kaimas, kuris krypsta į miestą, laukia iš jo traktorių, agronominių žinių ir t. t., nori gyventi naujoviškai, naujoviškai dirbti, sietis su miestu. Tai naujasis kaimas. Ir yra senasis kaimas, kuriam nusispjauti į visa, kas nauja, – į traktorius, agronomines žinias ir t. t. Senasis kaimas nori gyventi po senovei, – ir žūsta. Parfionovas „Bruskuose“ nuostabiai pavaizduoja abu tuos kaimus, jų tarpusavio kovą.“ Bet: romaną „Bruskai“ parašė ne kažkoks Parfionovas, o Fiodoras Panfiorovas! (Beje, 1949 m. šis jo romanas išleistas lietuvių kalba.) O Piotras Parfionovas labiausiai žinomas kaip vieno eilėraščio dainos – „Partizanų himnas“ – autorius. Jo gyvenimas ir likimas, regis, tipiškas to meto ruso, persiėmusio bolševizmo–stalinizmo „idėjomis“, gyvenimui ir likimui.

        (10) Michailas Šolochovas (1905–1984) – Stalino numylėtinis, jo vardo premijos laureatas (1941) ir Nobelio premijos laureatas (1965) už epopėją „Tykusis Donas“, Lenino premijos laureatas (1960) už romaną „Pakeltoji velėna“.

        (11) Vanda Vasilevskaja (1905–1964), rašytoja, Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministro 1918–1919 metais Leono Vasilevskio (1870–1936) duktė, triskart Stalino premijos laureatė (1943, 1946, 1952). 1939 metų rugsėjį, vokiečiams okupuojant vakarinę ir centrinę Lenkijos dalį, pėsčia pasitraukė į rusų okupuojamą rytinę dalį. Turėjo ypatingą Stalino palankumą. Lankytojų žurnaluose matome, jog nuo 1940 m. spalio 8 dienos iki 1945 m. balandžio 21 dienos VKP(b) Generalinis Sekretorius savo kabinete ją asmeniškai priėmė 16 kartų (nuo 1944 m. gegužės 17 ir 1945 m. balandžio 21 – 12 kartų, joks kitas meno ir literatūros atstovas ar jų delegacija per tuos 11 mėnesių nebuvo priimti nė sykio!). Josifas Stalinas per visą savo valdymo laiką asmeniškai yra priėmęs M. Šolochovą – 9 kartus, A. Fadejevą – 4, V. Vasilevskajos antrąjį vyrą A. Korneičiuką – 4, M. Gorkį, M. Kolcovą, F. Panfiorovą, N. Tichonovą, B. Šou, A. Barbiusą, G. Velsą, R. Rolaną, L. Feuchtvangerį – po 1 kartą.

        (12) Michailas Bulgakovas (1891–1940), kad ir kaip žiūrėtum, – antisovietinis rašytojas. Bet Stalinui jo kūryba patiko. Toliau pateikiamose ištraukose iš jau minėtos 1929 m. vasario 12 dienos „Stalino kalbos per susitikimą su Ukrainos rašytojais nekoreguotos stenogramos“ teigiama, kaip SSRS satrapas vingria demagogija „dialektiškai“ įrodinėja savo klausytojams ir kaip „žiūrovas“, ir kaip gensekas, kodėl bolševikams yra naudingas M. Bulgakovo antibolševizmas. Cituojame: „Kai sakoma – forma nėra svarbu – tai niekai. Nuo formos baisiai daug kas priklauso, be jos nebūna ir jokio turinio. Forma – tautiška, turinys – socialistinis. Tai nereiškia, kad kiekvienas literatas turi pasidaryti socialistu, marksistu ir panašiai. Tai nėra būtina. Tai reiškia, kad literatūroje, kadangi kalbama apie literatūrą, turi atsirasti naujų herojų. Anksčiau paprastai kai kuriuos herojus iškeldavo, dabar herojai turi atsirasti iš liaudies, iš valstiečių, iš buržuazijos – tuo pavidalu, kurio jie verti. <…> Arba paimkime, pavyzdžiui, visiems žinomą Bulgakovą. Jeigu kalbėsime apie jo „Turbinų dienas“, svetimas jis žmogus, be abejonės. Vargu ar jo mąstymo būdas sovietinis. Betgi savo „Turbinais“ jis atnešė didelę naudą, be abejonės.

       KAGANOVIČIUS: Ukrainiečiai nesutinka (triukšmas, gaudesys).

       STALINAS: Aš jums pasakysiu, aš sprendžiu žiūrovo akimis. Tarkim, „Turbinų dienos“ – koks bendras įspūdis susiklosto žiūrovui? Nepaisant neigiamų pusių, – kokios jos, pasakysiu taip pat, – bendras įspūdis, žiūrovams išeinant po spektaklio, susiklosto toks – bolševikų nenugalimumo įspūdis. Netgi tokie stiprūs, atkaklūs, savotiškai dori kabutėse žmonės, kaip Turbinas ir jo aplinka, netgi tokie žmonės, savotiškai nepriekaištingi ir savotiškai dori kabutėse, turėjo galų gale pripažinti, kad nieko su tais bolševikais nepadarysi. Aš galvoju, kad autorius, žinoma, to nenorėjo, dėl to jis nekaltas, esmė, žinoma, kitur. „Turbinų dienos“ – tai didelė visa triuškinančios bolševizmo jėgos demonstracija.

       BALSAS: Ir pažiūrų keitimo.

       STALINAS: Atleiskite. Aš negaliu reikalauti, kad literatas būtinai būtų komunistas ir būtinai įgyvendintų partinį požiūrį. Grožinei literatūrai reikalingi kiti matai – ne revoliucinis ir revoliucinis (taip yra stenogramoje – vert. past.), sovietinis – nesovietinis, proletarinis – neproletarinis. Tačiau reikalauti, kad ir literatūra būtų komunistinė, – negalima. Dažnai kalbama: dešinioji pjesė arba kairioji, ten vaizduojamas dešinysis pavojus. Pavyzdžiui, „Turbinai“ – dešinysis pavojus literatūroje. Arba, pavyzdžiui, „Bėgimas“, jį uždraudė, nes – dešinysis pavojus. Tai neteisinga, draugai. Dešinysis ir kairysis pavojai – tai vien partijai. Dešinysis pavojus – vadinasi, žmonės šiek tiek atitolsta nuo partijos linijos, dešinysis pavojus partijos viduje. Kairysis pavojus – tai nutolimas nuo partijos linijos į kairę. Argi literatūra partinė? Nepartinė, žinoma, literatūra gerokai platesnė, nei partija ir matas ten turi būti kitas, žymiai bendresnis. Ten galima kalbėti apie literatūros proletarinį charakterį, apie antiproletarinį, apie darbininkišką-valstietišką charakterį, apie antidarbininkišką-antivalstietišką charakterį, apie revoliucinį, nerevoliucinį, apie sovietinį, antisovietinį. Reikalauti, kad beletristinė literatūra ir autorius įgyvendintų partinį požiūrį, – tada visus nepartinius reikia išvyti. Tiesa tai ar ne? <…> Aš manau, jog akiniuotasis draugas, ten sėdintis, nenori manęs suprasti. Šiuo požiūriu – platesnio užmojo ir kitų literatūrai taikomų metodų požiūriu, – aš ir sakau, kad pjesė „Turbinų dienos“ atliko didelį vaidmenį. Darbininkai eina žiūrėti šios pjesės ir mato: aha, bolševikų jokia jėga neįveiks! Štai jums ir apibendrintas įspūdžių jausmas apie pjesę, kurios niekaip negalima pavadinti sovietine. Ji turi neigiamų bruožų, ta pjesė. Tie Turbinai savotiškai sąžiningi žmonės, pateikti kaip pavieniai, nuo savosios aplinkos atplėšti individai. Bet Bulgakovas nenori pavaizduoti tikrosios padėties, nenori pavaizduoti to, jog jie nors galbūt ir yra savotiškai sąžiningi žmonės, bet sėdi ant svetimo sprando, už ką juos ir veja. Tas pats Bulgakovas parašė pjesę „Bėgimas“. Joje pateikiamas vienos moters – Serafimos – tipas ir nupieštas vienas privatdocentas. Tie žmonės pavaizduoti sąžiningi ir t. t. Ir niekaip negalima suprasti, už ką gi juos, tiesą sakant, veja bolševikai, – juk ir Serafima, ir tas privatdocentas, abu jie bėgliai, savotiškai sąžiningi, nepaperkami žmonės, bet Bulgakovas, – todėl jis ir Bulgakovas, – nepavaizdavo to, kad tie, savotiškai sąžiningi žmonės, sėdi ant svetimo sprando. Ir iš šalies juos ištrenkia todėl, jog liaudis nenori, kad tokie žmonės sėdėtų jai ant sprando. Štai kur esmė, kodėl tokius, savotiškai sąžiningus žmones, iš mūsų šalies ištrenkia. Bulgakovas sąmoningai ar nesąmoningai to nepavaizduoja. Bet netgi iš tokių žmonių kaip Bulgakovas galima šį tą naudinga paimti. Aš kalbu šįkart apie pjesę „Turbinų dienos“. Net tokioje pjesėje, net iš tokio žmogaus galima šį tą mums naudinga paimti. Kodėl aš visa tai kalbu? Todėl, kad, vertinant literatūrą, reikia taikyti žymiai platesnius kriterijus. Vien tik dešinysis ar kairysis netinka. Galima teigti – proletarinis ar antiproletarinis, sovietinis ar antisovietinis.“

       Taigi, „vadas“ atidžiai sekė M. Bulgakovo kūrybos „liniją“. Pastarasis atsilygino tuo pačiu, domėdamasis būsimo generalisimo politine biografija. rezultatas – 1939 metais Maskvos akademiniam dailės teatrui parašyta pjesė „Batumis“ apie Josifo Džugašvilio maištingą jaunystę. Dramos herojaus charakteryje jau įžvelgiame strateginio – absoliutaus, neįmanomo – tikslo siekiančią užsispyrusią valią ir taktinį lankstumą – veidmainingą, klastingą. Pjesė silpna. Ji susilaukia neoficialaus pagrindinio veikėjo prototipo lakoniško, bet mįslingo įvertinimo, – veikalas labai geras, bet jo statyti negalima. Oficialus įvertinimas, kurį svarstė Dailės teatras, ne toks lakoniškas, ne toks mįslingas, bet dar įdomesnis: „Negalima iš tokio asmens kaip J. V. Stalinas daryti romantiško herojaus, negalima statyti jo į išgalvotas situacijas ir jo lūpomis sakyti sugalvotas frazes. Pjesės negalima nei statyti, nei spausdinti.“ Šio verdikto forma ir turinys rodo, kad cituotų žodžių autorius – pats Stalinas. Mintis itin aiški: Dievo žodį gali tarti tik pats Dievas.

        (13) Jevgenijus Zamiatinas (1884–1937), rašytojas, 1921 m. pareiškęs: „rusų literatūros ateitis jos praeityje.“ Antiutopijos „Mes“ (1925), anot sovietinės „Literatūros enciklopedijos“, tūžmingo paskvilio prieš Sovietų valstybę autorius.

        (14) Vienas didžiosios rusų poetės kūrybos persekiojimo pavyzdžių. 1940 m. spalio 29 d. Sąjunginės Komunistų partijos Centro Komitetas priėmė keturių punktų „nutarimą dėl A. A. Achmatovos eilėraščių rinktinės „Iš šešių knygų“. Pirmasis punktas skambėjo kaip kaltinimas: „Pažymėti, jog leidyklos „Sovetskij pisatel’“ darbuotojai <…> padarė šiurkščią klaidą, išleidę ideologiškai klaidingų, religinių mistinių Achmatovos eilėraščių rinktinę“, o ketvirtasis – kaip nuosprendis: „Achmatovos eilėraščių knygą pašalinti.“

        (15) Straipsnio autorius čia, regis, persūdo. Iki 1917 m. valkata savininkas Paška nieko tokio atgrasaus nepadarė. Jis buvo tiesiog „gudrus kvailys“ ir savo savotiška, naiviai keistuoliška pasaulėjauta niekam nekliuvo ir nieko nekliudė. Po 1917 m. bolševikinio perversmo jis pergudrauja sovietų valdžią ir iš Paškos tampa „draugu Paška“, vėliau kolchozo pirmininku. Bet A. Platonovas šiam personažui ir vėl nesuteikia kažkokių ypatingų atstumiančių bruožų, sovietiniu žmogumi jis tampa paveiktas žmonos, o ne juos supiršusios Partijos. Atgrasus jis yra tik Stalinui. Nes Platonovas, veikiausiai pats to nenorėdamas, iki absurdo suabsoliutina vieną iš bolševikinių masalų masėms: „Kas buvo niekas – taps viskuo!“

        (16) Čia aliuzija į krikščionių šventųjų gyvenimo aprašymus, vadinamuosius „Žyvatus“, arba „Gyvenimus šventųjų Dievo“.

        (17) Dėl varguomenės kronikos „Į naudą“ sukūrimo Andrejus Platonovas buvo priverstas žemintis ir teisintis. Parašė keturis atgailos ir pasiaiškinimo laiškus: du privačius ir du viešus. Pirmąjį, kaip tais laikais ir „priklausė“, parašė Stalinui 1931 m. birželio 8 d. Antrąjį, prostraciškąjį, kai išsižadama visos ankstesniosios kūrybos – kitą dieną, tai yra birželio 9-ąją – laikraščiams „Pravda“ ir „Literaturnaja gazeta“, trečiąjį – vėl tiems patiems oficiozams – birželio 14-ąją, jau rezervuotesnį, išdidesnį. Pagaliau tų pačių metų liepos 24 d. rašo laišką „sielų inžinieriui“, Stalino sovietų literatūros patikėtiniui Maksimui Gorkiui. Tai laiškas jaunesniojo plunksnos brolio vyresniajam. Jo tonacija jau visai kita: kūrinio nebeišsižadanti, aiškinanti, polemizuojanti.

        (18) Dmitrijus Šostakovičius (1906–1975), kompozitorius. 1936 m. sausio 17 d. Stalinas, V. Molotovas, I. Akulovas, A. Bubnovas žiūrėjo Leningrado akademinio mažojo operos teatro spektaklį – I. Dzeržinskio operą „Tykusis Donas“. Per susitikimą su spektaklio kūrėjais Stalinas aukštai įvertino „naująją sovietinę operą“. Šiek tiek vėliau nei po savaitės – sausio 26-ąją – Stalinas, V. Molotovas, A. Ždanovas, A. Mikojanas žiūrėjo D. Šostakovičiaus operos „Ledi Makbet iš Mcenskio apskrities (Katerina Izmailova)“ spektaklį Didžiojo teatro filiale. O jau po dviejų dienų – sausio 28-ąją – „Pravdoje“ publikuojamas redakcijos straipsnis „Makalynė vietoj muzikos“, kuriame triuškinama ši D. Šostakovičiaus opera. Dar po savaitės (vasario 6 d.) tame pačiame centriniame bolševikų dienraštyje pasirodo direktyvinis anoniminis straipsnis prieš formalizmą mene „Baletinė netiesa“. Kitą dieną genialusis muzikos kūrėjas Dmitrijus Dmitrijevičius Šostakovičius lyg koks prasikaltęs pionierius bėga pasiaiškinti pas „pionierių vadovą“ – Meno reikalų komiteto prie SSRS Liaudies Komisarų Tarybos pirmininką P. Keržencevą. Bolševikų vadeivoms labai rūpėjo meno žmonių požiūris į jų varomą „kultūrinę politiką“. Savo „akiračiui“ praplėsti ir „pagilinti“ jie pasitelkdavo, žinoma, žmonių naikinimo, bauginimo ir šnipinėjimo „riterius“ čekistus. O šie teikdavo pirmiesiems visokias „spravkes“ apie juos dominančius ar galinčius sudominti bolševizmo „tarnaitės“, sovietinės inteligentijos, sielos virpesius.

 

       __________________________________

 

Andrejaus Platonovo laiškai

 

 

       Draugas Stalinai.

       Aš prašau jūsų dėmesio, kurio kol kas nesu užsitarnavęs darbais. Dėl būtinybės taupyti jūsų laiką, būsiu lakoniškas, netgi reikalo aiškumo sąskaita.

       Žurnale „Krasnaja nov’“ atspausdinta mano apysaka „Į naudą“. Ji parašyta daugiau nei prieš metus. Draugai iš RAPP’o vadovybės šį mano darbą įvertino kaip ideologiškai ypač žalingą. Perskaitęs savo apysaką, daug ką permąsčiau; joje pastebėjau tai, ko pats darbo metu nepastebėjau ir yra akivaizdu bet kuriam proletariniam žmogui – buožišką dvasią, ironijos, dviprasmiškumo, gudrysčių, apgaulingos stilistikos dvasią ir t. t. Išėjo išties pragaištingas darbas, nes jį galima išaiškinti vien tik kolchozinio judėjimo nenaudai. Bet kolchozinis judėjimas – tai pats brangiausias, pats „sunkiausias“ revoliucijos produktas. Šis produktas lyg vaikas reikalauja didelio, jautraus dėmesio, netgi tenorint tik kiek iš arčiau pažinti jį. O man, trumpai sakant, išėjo kažin kokia kontrrevoliucinė propaganda (pirminiai autoriaus ketinimai nekeičia esmės – svarbu rezultatas). Jums tai rašau atvirai, nors maudulys neapleidžia manęs. Aš supratau, – draugai iš RAPP’o teisūs, kad aš pasiklydau ir žūstu.

       Praėjusiais metais, vasarą, pabuvojau Volgos vidurupio krašto kolchozuose (po „Į naudą“ parašymo). Ten išvydau ir pajutau, ką iš tikro reiškia socialistinis kaimo pertvarkymas, ką kolchozai reiškia varguomenei ir samdiniams, visai darbo valstietijai. Ten išvydau kolchozų žmones, sukrėtusius mano sąmonę ir ten pat man pasitaikė proga perprasti buožes ir tuos, kurie jiems talkina. Konkretūs faktai buvo tiek svarbūs, kartais tragiško turinio, kad siela mano suskrudo, – supratau, kokios baisios, tamsios jėgos stoja skersai kelio socializmo pasauliui ir koks nepaprastas darbas laukia kiekvieno žmogaus, kurio viltys susietos su socializmu. Paveiktas kelionės ir suteiktos ideologinės pagalbos kai kurių puikių draugų, tikrų bolševikų, aš savo esybe, meno požiūriu atmečiau ankstesniuosius kūrinius – o juos reikėjo atmesti ir politiniu požiūriu, ir sunaikinti, arba nesistengti spausdinti. Tai buvo mano paklydimas, nesupratimas aplinkybių. Tada aš pradėjau rašyti naują knygą, tikrindamas save, kibdamas prie kiekvienos frazės ir kiekvieno teiginio, kankinamai ir lėtai įveikdamas melo ir lėkštumo inerciją, kuri vis dar tūno manyje, kuri priešiška proletariatui ir kolchozininkams. Veikiamam darbo ir naujo, t. y. proletarinio požiūrio į tikrovę, man darėsi vis lengviau ir laisviau, tarytum grįžčiau namo iš svetimų vietų.

       Dabar RAPP’o kritika man išaiškino, – „Į naudą“ yra žalingas kūrinys kolchozams, tai politikai, kuri yra viso pasaulio visų darbo valstiečių viltis. Žinodamas, kad jūs stovite šios politikos priekyje, kad ji, partijos politika, rūpinasi milijonais, aš nustumiu į šoną bet kokį rūpinimąsi savo asmeniu ir bandau surasti būdą, kaip sumažinti žalą už apysakos „Į naudą“ publikavimą. Tas būdas turėtų būti parašymas ir publikavimas tokio kūrinio, kuris proletariniam skaitytojui duotų dešimt kartų daugiau ideologinės ir meninės naudos, nei ta žala, ta demoralizuojanti kontrrevoliucinė ironija, kurios objektyviai turi „Į naudą“.

       Visas mano rūpestis – sumažinti žalą už mano ankstesnę literatūrinę veiklą. Tuo užsiimu nuo praėjusių metų rudens, bet dabar turiu dešimteriopai sustiprinti pastangas, nes vienintelė išeitis yra toks kūrinys, kuris atlygintų žalą už „Į naudą“. Be šito svarbiausio dalyko, parašysiu pareiškimą spaudai, kuriame prisipažinsiu padaręs pragaištingų literatūriniame darbe klaidų – kad kitiems baisu pasidarytų, kad taptų aišku, jog bet koks pasisakymas, objektyviai kenkiantis proletariatui, yra niekšybė, ir niekšybė ypač šlykšti, jei ją padaro proletarinis žmogus.

       Aišku, toks pareiškimas tėra tik pažadas atpirkti savąją kaltę, bet ne pats atpirkimas. Betgi aš dar niekada nesu daręs tokių pareiškimų ir nedaryčiau, jeigu nebūčiau tikras, kad įvykdysiu.

       Draugas Stalinai, aš girdėjau, kad jūs labai vertinate grožinę literatūrą ir domitės ja.

       Jeigu jūs perskaitėte ar perskaitysite „Į naudą“, tai, kaip dabar man yra aišku, šį kliedintį kūrinį jūs griežtai pasmerksite, nes esate kaimo socialistinio pertvarkymo vadovas, nes tai artimiau jūsų širdžiai, nei kam nors kitam.

       Šiuo laišku aš nesitikiu susilpninti „Į naudą“ šlykštumo, bet noriu, kad jums būtų aišku, kaip mato šį reikalą jo kaltininkas – autorius ir ko jis imasi, kad likviduotų savo klaidas.

       Perskaitęs šį savo laišką jums, panorau dar kažką pridurti, kas būtų tiesioginė mano tikrojo požiūrio į socializmo statybą išraiška. Bet daryti tai turėsiu teisę, kai jau būsiu naudingas revoliucijai.

                                                                      Didžiai jus gerbiąs Andrejus Platonovas.

 

       1931 m. birželio 8 d.

 

LAIKRAŠČIŲ „PRAVDA“ IR „LITERATURNAJA GAZETA“ REDAKCIJOMS

 

       Prašymas išspausdinti šį laišką (1).

       Žemiau pasirašiusysis išsižada visos savo ankstesnės literatūrinės meninės veiklos, pasireiškusios tiek išspausdintais, tiek nespausdintais kūriniais.

       Tų kūrinių autorius, paveiktas socialistinės tikrovės, savo pastangų suartėti su ta tikrove ir proletarinės kritikos, įsitikino, kad jo prozinė kūryba, nepaisant subjektyvių gerų ketinimų, proletarinei bendruomeninei sąmonei beveik ištisai atneša kontrrevoliucinę žalą.

       Prieštaravimas – tarp autoriaus ketinimų ir veiklos – kilo dėl to, kad autorius klaidingai manė esąs proletarinės pasaulėžiūros skleidėjas, o šią pasaulėžiūrą jam dar reikia suvokti.

       Žemiau pasirašiusysis be nurodytų aplinkybių dar pajuto, kad jo pastangos jau nebeteikia meno, o teikia banalybę: dėl proletarinės pasaulėžiūros neturėjimo.

       Klasių kova, intensyvus proletariato rūpinimasis socializmu, šviesą skleidžianti, vadovaujanti partijos jėga – visa tai nesužadino laiško autoriui tų meninių įspūdžių, kurių tie reiškiniai buvo verti. Be to, žemiau pasirašiusysis nesuprato, kad prasidėjęs socializmas reikalauja iš jo ne tik vaizdų, bet ir tam tikro ideologinio sugebėjimo pralenkti dabartį – specifinės savybės proletarinės literatūros, darančios ją partijos pagalbininke.

       Autorius nerašytų šio laiško, jeigu nejaustų savyje jėgų pradėti viską iš naujo ir jeigu neturėtų energijos pakreipti savo ideologijos proletariato pusėn. Svarbiausias autoriaus rūpestis būtų ne literatūrinio darbo tęsimas dėl jo paties „žavesio“, o parašymas tokių kūrinių, kurie su kaupu padengtų tą žalą, kuri autoriaus yra padaryta anksčiau.

       Suprantama – dabartinis laiškas nėra mano žalingų paklydimų atpirkimas, o tik jų atpirkimo garantija – ir paaiškinimas skaitytojui, kaip reikėtų vertinti mano ankstesnius raštus.

       Be to, kiekvienam kritikui, kuris imsis Platonovo kūrinių, rekomenduojama turėti omenyje šį laišką.

 

       Andrejus Platonovas

       Maskva, 1931 m. birželio 9 d.

 

 

 

 

„LITERATURNAJA GAZETA“ REDAKCIJAI IR „PRAVDAI“

 

       Prašymas išspausdinti šį laišką (2). (Ankstesnį ta pačia tema prašau laikyti negaliojančiu dėl eilės klaidingų formuluočių, autoriaus padarytų iš subjektyvumo*.)

 

       Aš manau savo ankstesnę literatūrinę meninę veiklą buvus dideliai klaidinga. Paveiktas socialistinės tikrovės, savo pastangų suartėti su ta tikrove ir proletarinės kritikos, aš įsitikinau, kad mano kūryba, nepaisant subjektyvių gerų ketinimų, objektyviai atneša žalą. Prieštaravimas – tarp autoriaus ketinimų ir veiklos – kilo dėl to, kad autorius klaidingai manė esąs proletarinės pasaulėžiūros skleidėjas, nors šią pasaulėžiūrą jam reikia suvokti.

       Šis įsitikinimas manyje atsirado ne iš karto, o kilo dar praėjusiais metais, bet tik dabar virto katastrofa, palankia būsimam mano darbui („Į naudą“ parašyta daugiau nei prieš metus, bet tai negali būti, žinoma, joks pasiteisinimas).

       Be nurodytų aplinkybių, aš taip pat pajutau, kad mano pastangos jau nebeteikia meno, o teikia banalybę: dėl proletarinės pasaulėžiūros neturėjimo.

       Klasių kova, intensyvus proletariato rūpinimasis socializmu, šviesą skleidžianti, vadovaujanti partijos jėga – visa tai nesužadino manyje tų meninių įspūdžių, kurių tie reiškiniai yra verti. Be to, aš nesupratau, kad prasidėjęs socializmas reikalavo iš manęs ne tik vaizdų, bet ir tam tikro ideologinio sugebėjimo pralenkti dabartį – specifinės savybės proletarinės literatūros, darančios ją partijos pagalbininke.

       Aš nebūčiau galėjęs parašyti šio antrojo laiško3, jeigu nejausčiau savyje jėgų pradėti viską iš naujo ir jeigu neturėčiau energijos pakreipti savo kūrybos proletariato pusėn – pačiu ryžtingiausiu būdu. Svarbiausias mano rūpestis dabar yra ne literatūrinio darbo tęsimas dėl jo paties „žavesio“, o parašymas tokių kūrinių, kurie su kaupu padengtų tą žalą, kuri autoriaus yra padaryta anksčiau.

       Suprantama, dabartinis laiškas nėra manųjų paklydimų atpirkimas, o tik jų atpirkimo garantija ir paaiškinimas skaitytojui, kaip reikėtų vertinti mano ankstesnius raštus.

       Be to, kiekvienam kritikui, kuris imsis Platonovo kūrinių, rekomenduojama turėti omenyje šį laišką.

 

       Andrejus Platonovas

       1931 m. birželio 14 d.

 

 

 

       Didžiai gerbiamas Aleksejau Maksimovičiau!**

 

       Jūs žinote, kad mano apysaka „Į naudą“, išspausdinta „Krasnaja nov’“, Nr. 3, buvo nepaprastai griežtai įvertinta „Pravdoje“, „Izvestijose“ ir kai kuriuose žurnaluose.

       Šį laišką Jums rašau ne todėl, kad skųsčiausi, – skųstis man nėra kuo. Aš noriu tik pasakyti Jums, žmogui, kurio nuomonė man brangi, rašytojui, kuris lemiamai, galutinai įvertina visus literatūros įvykius mūsų šalyje, – aš noriu pasakyti Jums, jog nesu klasinis priešas, ir kad ir kiek aš kentėčiau dėl savo klaidų, tokių kaip „Į naudą“, aš negaliu būti klasinis priešas ir iki tokios būklės manęs privesti neįmanoma, todėl kad darbininkų klasė – mano tėvynė ir mano ateitis susijusi su proletariatu. Taip aš kalbu ne dėl savigynos, ne dėl maskuotės, – taip yra iš tikro. Tai tiesa dar ir dėl to, jog būti savosios klasės atstumtam ir būti širdyje vis dėlto su ja – tai žymiai skausmingiau, negu pasijusti svetimu viskam, nunarinti galvą ir pasitraukti šonan.

       Manimi dabar niekas netiki, – aš pats nusipelniau tokio nepasitikėjimo. Bet labai norėčiau, kad Jūs manimi patikėtumėte; patikėtumėte vieninteliu teiginiu: aš nesu klasinis priešas.

        „Į naudą“ rašiau daugiau nei prieš metus – 10–12 dienų. Tai nulėmė techninio pobūdžio nesklandumus. O ideologinė žala, pati reikalo esmė, atsirado ne dėl subjektyvių priežasčių. Bet aš nenoriu atsikratyti atsakomybės ir pats dabar pripažįstu, – paskelbus kritiškus straipsnius, – kad mano apysaka atnešė žalos. O mano ketinimai niekuo dėti: gerais ketinimais, kaip žinoma, kartais būna grįsti patys bjauriausi darbai. Atsakomybės už „Į naudą“, kartoju, aš nesikratau, – tai reiškia, jog visu tolesniu literatūriniu darbu turiu panaikinti, nustelbti visą žalą, kurią padariau parašęs „Į naudą“.

       Asmeniškai Jums, Aleksejau Maksimovičiau, turiu pasakyti štai ką. Daugkart spaudoje užsiminta, jog aš esąs toks gudrus, kad sugebėjau apgauti keletą paprastų, patiklių žmonių. turiu jums pasakyti: tie „keletas“ prilygsta mažiausiai dvylikai žmonių; be to, dauguma jų yra už mane vyresni, labiau patyrę, kai kurie netgi žymūs literatai (padarę daugsyk daugiau nei aš). Rankraštis per 8–10 mėnesių nuėjo sudėtingą kelią, buvo keletą kartų iš esmės perdirbtas, taisinėjamas ir t. t. Visa tai vyko redaktorių nurodymu. Kai kurie redaktoriai taip aukštai įvertino mano darbą, kad aš pats stebėjausi, nes žinojau, kad pagal menines savybes tas „Į naudą“ yra antrarūšis kūrinys. Dabar aš suprantu, – tokie redaktoriai yra nekvalifikuoti žmonės. Bet tada tai suprasti man buvo sunkiau. Vienas redaktorių kolegijos narys man pasakė štai ką: „tu parašei klasikinį kūrinį, jo laukia ilgas gyvenimas“ ir t. t.

       Man retai teko džiaugtis, ypač dėl savo literatūrinių darbų, natūralu, aš apsidžiaugiau juo labiau kad kiti redaktoriai irgi aukštai įvertino mano darbą (ne tokiais, aišku, kvailais žodžiais, kaip minėtas redaktorių kolegijos narys). Betgi protu suvokiau: kažkaip jau per gerai! Gailiuosi dabar, kad patikėjau tada ir leidausi sugundomas retai pasitaikančios sėkmės malonumo. Reikėjo pačiam labiau galvoti.

       Taigi aš apgavau dvylika žmonių – vieną po kito. Aš jų neapgaudinėjau, Aleksejau Maksimovičiau, bet kūrinys išties išėjo „apgaulingas“ ir klasiniu požiūriu priešiškas. Aš nenoriu pasakyti, kad 12 žmonių kartu su manimi atsakingi proletarinei visuomenei už kūrinio padarytą žalą. Ir kaipgi jie gali būti atsakingi? Juk joks redaktorius neims rašyti kūrinių, kurie pasiektų tokį ideologinį ir meninį lygį, kad „Į naudą“ be pėdsakų išnyktų.

       Aš esu „Į naudą“ autorius ir aš vienintelis atsakau už savo kūrinį ir, jei man bus suteikta tokia galimybė, paneigsiu jį savo būsimąja kūryba. Redaktoriai turėjo ne vieną mano kūrinį ir jie galėjo suklysti, tiktai aš jų neapgaudinėjau. Kai kuriuos jų aš tebegerbiu ir dabar.

       Jeigu manytumėt, jog iš mano pusės įmanoma gudri sąmoninga apgaulė, tai peršasi humoristinė mintis: ar nepadarius redaktoriumi to, kuris sugebėjo vieną po kito apgauti 12 prityrusių žmonių, nes jo nebeapgaus tai tikrai niekas!..

       Aš norėčiau, kad Jūs patikėtumėt manimi. Gyventi su klasinio priešo įdagu neįmanoma, – ne tik morališkai neįmanoma, bet ir praktiškai negalima. Nors gyventi vien „praktiškai“, saugant savąjį liemenį, mūsų laikais yra kenksminga ir nereikalinga.

       Jeigu Jus sudomintų – kas nors susiję su mano reikalu, jeigu aš čia išdėsčiau ne tai, ką reikėtų, tai aš Jums parašysiu papildomai.

                                                                                Didžiai Jus gerbiąs Andrejus Platonovas.

       24/VII. 1931.

       Adresas: Maskva, Dailės teatro skersgatvis, nr. 2, bt. 14.

       ________________________________

        (1) Laiškas nebuvo publikuotas.

        (2) Laiškas nebuvo publikuotas.

       * Frazės skliausteliuose spausdinti nereikia. (Platonovo pastaba, vėliau prirašyta pieštuku.)

        (3) Pirmasis – birželio 9 d. rašytas laiškas.

       ** Aleksejus Maksimovičius Peškovas, skaitytojams žinomas literatūriniu pseudonimu – Maksimas Gorkis.

 

       Parengė ir iš rusų k. vertė Pranas Vasiliauskas

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)