Andrej Platonov       Varguomenės kronika

 






 

       Pabaiga. Pradžia 2010 m., Nr. 11

 

       Pasirengus sėjai, taip pat įvyko naujų narių priėmimas, ir po pavasario, reikia manyti, Kučiumui suminkštės širdis ir atvers duris vargingiesiems ir vidutiniokams. akivaizdu, Kučiumas laikėsi taisyklės: kuo daugiau kolchozas pagrindžia save (pagrindžia faktais – gyventojams pačiupinėti), tuo daugiau jis pasipildo naujais nariais. Kučiumas neleido žmonėms apsigauti.

       Tokia politika, be abejo, atėmė iš varguomenės ir geriausios vidutiniokų dalies galimybę pasireikšti jų aktyvumui. Tokia politika, panaši į bevalę savieigą, galėjo nuginkluoti revoliucines kaimo jėgas, ir vėliau rajonas rimtai ir griežtai nurodė Kučiumui, kad nors jis pats, Kučiumas, žmogus mielas ir didvyriškas, bet jo politika beveik buožiška, ir Kučiumas, vis dėlto įsižeidęs, sutiko su rajonu, kadangi proto ir disciplinos jis turi daugiau nei vienasėdininko egoizmo.

       Bet tuo metu man buvo keista matyti ir girdėti, kaip pavienininkai, nepriimti į kolchozą, mylėjo tą kolchozą ir rūpinosi juo. Vienas vidutiniokas valstietis, gatvės pravarde Pupsas, norėjo, pavyzdžiui, organizuoti grupę kandidatų į kolchozą, kad išsirūpintų sau pirmučiausią įsigavimą į kolchozą, bet Kučiumas uždraudė tokį neaiškų reikalą ir leido Pupsui įkurti tik žemės bendro dirbimo draugiją. Pupsas tokią draugiją (TOZ(32)) įsteigė, bet vis dėlto liko ant Kučiumo didžiai įsižeidęs ir išgėręs vaikščiojo po kaimą dainuodamas:

 

                                   Ak, kolchoze laisva gyventi,

                                   Laisva gyventi, nesielvartauti.

                                   Išgeri butelį kitą girelės

                                   Ir leki pasivaikščiot miškelin.

 

       Priėjęs kolchozo valdybą, Pupsas ilgai reikalaudavo, kad pas jį išeitų Kučiumas, – jis dar kartą norėjo pažiūrėti į didijį žmogų.

       Įvairiose buities ir ūkininkavimo srityse didelę įtaką pavienininkams darė kolchozas. Kiekvienas individualus ūkininkas savo kieme taikėsi krutėti pagal kolchozo skambaliavimus, aidėjusius visame kaime. Dabar jam buvo keblu gulėti namuose ant suolo, žinant, jog kolchoze triūsiama. Ypač kliūdavo moteriškajai pavienininkų pusei. Prisižiūrėję kolchozinės tvarkos, vyrai, apimti saviniekos, dabar vaikščiojo po savo namų valdas:

       – Marfuš! A Marfuš! – užduota širdimi kreipiasi vyras į žmoną, o žmona melžė karvę. – Tu uodeginę galūnę verčiau pririštum prie karvės kojos: ko gi tau gyvulys uodega per snukį tvoja! Tu bent kartą nueitum į kolchozo kiemus, pasižiūrėtum, kaip ten narės melžia!

       Kitas ūkininkas visą naktį miega esant atviram trobos langui, kadangi kolchoze žmonės miegojo gaudami gryno oro. Trečias žmogus iškart užsisakė sau du laikraščius, mat kolchoze kiekvienam suaugusiam teko po vieną laikraštį.

       Ir dar pastebėjau, – kolchozinės merginos buvo pačios populiariausios panelės tarp jaunuolių iš pavienininkų kiemų. Jos jiems rodėsi gardesnės ir sąmoningesnės, ir žymiai grakštesnės, tarsi socialistinės paryžietės feodalinėje santvarkoje.

       Pavienininkų mergos, žiūrėdamos į jaunąsias kolchozininkes, vieningai metė balintis, nustodamos trintis skruostais į nubaltintas sienas, kadangi nei viena kolchozininkė negražino savo veido dažais.

       Taigi pavienininkai didžiai troško kolchozo, kurį Kučiumas įsteigė be didelio užsidegimo. Maža to, mačiau žmonių, atvykusių iš aplinkinių kaimų ir, regis, besitikinčių, kad jų kaimui bus galima susimesti su Kučiumo kolchozu.

       – Veikite savo nelaimei, jeigu jums gyvenimas nebrangus, – pranešdavo Kučiumas tokiems svečiams, – bet vėliau pas mane neikite skųstis.

       – Mat koks tu! – užsigaudavo atvykėliai. – Tau, pasirodo, ir kolchozas, ir visa gyvenimo šviesa, o mums sėdėti už savos žagarų tvoros ir žiautaroti kruopas su druska.

       – Aš jums gi sakau, kad jūs susiorganizuotumėte, jeigu jūs vargo nebijote!

       – O pas jus kolchoze argi vargas?

       Vargo kolchoze rasi nebuvo, tačiau ir ramaus gyvenimo taip pat niekas neturėjo. Bet vis dėlto pavienininkai tikėjo, kad kolchoze kas dieną prisideda po lašą geresnio gyvenimo, o pas juos ši drėgmė laikosi ties įpjova, viename lygyje.

       Kučiumas apskaičiavo, kad apie sąjungą su aplinkiniais kolchozais jis kalbės tik prispyrus tokios sąjungos poreikiui, pavyzdžiui, randantis MTS, dirbant žemėtvarkos darbus, rengiantis kovai su nesąmoningais naudingaisiais kenkėjais ir kitais svarbiais ūkinės veiklos atvejais.

       Man buvo labai įdomu, kaip šis niūrus varguomenės judėjimo į šviesą ir duoną vadas sugebėjo organizuoti darbą kolchoze ir produktų paskirstymą.

       Čia jis buvo šykštusis riteris. Visą kolchozo sudėtį jis padalijo į dvi dalis: žmonės iki dvidešimties metų (jaunuoliai ir merginos) ir žmonės, vyresni nei dvidešimt metų.

       Be to, jaunoji karta (iki dvidešimties metų) dar skirstoma į kelias grupes: kūdikiai, vaikai, paaugliai, penkiolikos dvidešimties metų darbo jaunimas. Visos šios kolchozo jaunuomenės dalies aprūpinimas buvo toks kaip komunoje, be jokio išskirtinumo ir išimčių dėl visuomenei naudingo darbo (domėn buvo imamas tik amžiaus skirtumas: pavyzdžiui, kūdikis ir jau dirbantis septyniolikos metų jaunuolis ir pan.). Netgi (33) vyresnių kaip dvidešimt metų narių aprūpinimas natūra ir pinigais vyko vienetiniu būdu. Kolchozo ūkiniame plane buvo įrašyta ir patvirtinta štai kas: „Visas kolchozo „Be buožių“ pelnas, atskaičius amortizacijos išlaidas, mokesčius, išlaidas galvijams, draudimą ir kt., dalijamas iš valgančių burnų skaičiaus; valgančios burnos iki dvidešimties metų gauna visą savo pelno dalį, o vyresni – tik pusę savo dalies, ir iš tos pusės asmenims tenkančio pelno apskaičiuojamas vienetinis kiekvieno vyresnio nei dvidešimties metų nario įkainis. Kita pusė vienam asmeniui tenkančio vyresnio nario pelno už praėjusius ūkinius metus dalijama šitaip: ketvirtis jo eina jaunosios kartos, tai yra ne vyresnės kaip dvidešimt metų, maitinimui ir apsirengimui pagerinti, du ketvirčiai – kolektyvo ūkiui vystyti, ir paskutinis ketvirtis – atsargoms, neliečiamajam fondui, taip pat valstybės industrializavimui remti.“

       Aišku, kad Kučiumas dėjo daug vilčių į jaunąją kartą ir įkinkė visus suaugusius žmones, jau sugadintus imperializmo, dirbti dėl šios gyvosios ateities.

 

       Kučiumas žinojo, kad dabartinis jaunimas jau gyvens komunoje ir nebeturės poreikio skaidytis. Beje, jaunimas neturėjo poreikio skaidytis ir dabar: aš sužinojau, kad penkiolikos dvidešimties metų kolchozininkai dirbo iš visų jėgų ir neturėjo poreikio būti kaip nors priverstinai skubinami, juos reikėjo tik apmokyti. Šis jaunimo darbinio uolumo paveikslas mūsų šalyje tapo įprastas, nes sovietinis jaunimas neturi priežasčių vengti darbo, nebent tik tada, kai pervargsta ar įsimyli.

       Šio kolchozo darbo planai buvo sudaromi dešimčiai dienų. Pagal tokį bendrą dekados planą kiekvienam kolchozo nariui į rankas įteikiamas plano talonas, kuriame nurodyta darbų apimtis, valandų skaičius jiems įvykdyti ir įkainis. Tokie individualūs plano talonai nurodydavo kiekvieno nario pareigas vienai, dviem, o kartais ir trims dienoms.

       Visas kolchozo planavimo ir operacinių darbuotojų sąrašas susidėjo iš Kučiumo ir jo padėjėjo, buvusio samdinio, Silailovo; bet ir tie du taip pat gaudavo asmeninius plano talonus įprastiniam darbui, bendru planavimu ir vadovaujama veikla jie užsiiminėjo vakarais arba anksti ryte.

       Naujos kolchozo įstaigos buvo vaikų darželis ir lopšelis bei Kolektyvisto namai, veikę dviejų mokytojų kolchozininkų rūpesčiu, – be to, tie mokytojai neturėjo dirbti jokių žemės ūkio darbų ir buvo aprūpinami taip, tarsi jiems būtų mažiau nei dvidešimt metų. Pastaroji aplinkybė rodė Kučiumą turint didelį įžvalgų taktą; bet kitur jis buvo šykštus ir negailestingas šeimininkas. Ši jo ypatybė reiškėsi ir kolchozo planuose, ir kolchozininkų išorėje – rengėsi jie prastai ir atrodė liesi bei nusidirbę.

       Užtat jaunoji kolchozo dalis buvo visiškai kitokia – ne tik patraukli ir soti iš veido, bet ir gana padoriai apsirengusi: ne veltui visoms pavienininkų mergoms kolchozo mergaitės atrodė kaip paryžietės. Šiai pusei Kučiumas jau nieko negailėjo ir pats važiuodavo į miestą užpirkti jaunimui manufaktūrinių medžiagų, pasiimdamas kaip konsultantus vaikiną ir merginą.

       Man esant šiame kolchoze Kučiumas įvykdė vieną nuostabų ir teisingą sumanymą: kolchozo vardu jis iššaukė į varžybas visus vietinius pavienininkus, norėjusius tapti kolchozininkais. Varžybų objektas buvo įprasti pavasario sėjos punktai: sėkliniai grūdai, arkliui-žmogui skirtas užsėti plotas, terminai ir t. t. Varžybų prizas buvo toks: jeigu pavienininkai nugalėtų kolchozą ar bent daug nuo jo neatsiliktų, tai visus besivaržiusius pavienininkus Kučiumas priima į kolchozą; jei pralaimi – tegul priėmimo palaukia iki rudens.

       Pavienininkai Kučumo iššūkį priėmė.

       – Mes jam, velniui, parodysime, kas mes tokie! – siutindami save nepakeliamam darbui, kalbėjo kai kurie pavienininkai.

       – Pamėginsim. Gal ir sulygsim.

       – Pamėginsi su juo! Jis, žiūrėk, tuoj tuoj ir miegoti nustos.

       – Tai būtų nieko. Blogai, kad ir visi kiti ims greitai šokti jo žingsniu.

       – Iš veido tai jis sutižęs, bet kai pašėls siautėti, kaip tiktai dirva jį nešioja!

       – Juk ir mes iš kaulinės medžiagos padaryti!

       – Užkankino jis mus. Jeigu jis būtų boba, tai manytume, kad apžavėti moka, o kadangi jis vyras, tai neaišku. Jam esant, sako, ir vaikai lopšelyje neverkia.

       – O ką gi jie daro?

       – Kas juos žino! Tikriausiai pradeda sąmonėti.

       – Tai bent kryžių mums Viešpats atsiuntė! Juo, kaip boba, ir atsikratyti negalima.

       – Netgi keista! – beveik moksliškai pareiškė kažkoks vyrukas iš pavienininkų.

       Man nežinoma, kuo baigės šios retai pasitaikančios varžybos. Jeigu kolchozas ir nelaimėjo, o tai prie Kučiumo neleistina, tai laimėjo valstybė, nes tame kaime užsėtos tikriausiai ne tik visos laisvos žemės, bet ir griovų atšlaitės, nes valstiečių įkarštis buvo didelis, o ir kučiumininkų jis nemažas, nors ir kitokios kokybės.

       Dabar pamąstykime, ar visais atvejais Kučiumas dirba teisingai, ar nėra jo darbuose užslėptos nuostatos remtis savieiga, tąja varguomenės ir vidutinių valstiečių prieše? Kolchozai, žinoma, yra pasaulinės dirbančiosios valstietijos likimas, bet jeigu tos valstietijos ir proletariato avangardas neprižadins masių sąmonės, nesukurs traukos į kolchozus, tai tas likimas vėluos, o sulėtėjęs judėjimas visada gali sukelti riziką ir nuosmukį.

       Taip, Kučiumo darbe yra ir buvo nesąmoninga nuostata remtis savieiga, nuspaustų stabdžių politika, bet aš manau, varguomenė spirsis ir netrukus išplėš iš Kučiumo šią nuostatą ir tada, išgyvendinęs savieigą, jis įgis visas vado savybes.

       Savo išėjimo iš kolchozo dieną galop pamačiau liūdnai abejingą Kučiumą, trumpam įsiutusį. Pas jį atvyko kolchozinio susivienijimo, įsikūrusio nuo čia už dvidešimties kilometrų, pirmininkas, pašalintas iš pareigų. Jis buvo geras Kučiumo pažįstamas ir beveik draugas, tai liudijo nuoširdus bendravimas ir vos juntamas džiaugsmas abiejų veiduose. Atvykėlis susivienijimo pirmininkas ėmė skųstis dėl neteisybės: jį išvijo už perlenkimus, už tai, kad jis išbuožino tarsi keturiasdešimt vidutiniokų ir uždarė cerkvę, neliberaliai pasielgdamas su masėmis; bet juk tie vidutiniokai rytoj galėjo tapti buožėmis ir jis tik užkirto kelią ryškėjančiai tendencijai. O dėl cerkvės, tai liaudis, pati to nesuvokdama, seniai prarado viltį, kad Dievas yra, uždrausdamas religiją, jis tik fiksavo šį faktą, – už ką gi, kyla klausimas, jį likvidavo kaip pirmininką?

       Čia buvęs pirmininkas paskelbė šią savo nuomonę: šuniui nukerta uodegą dėl to, kad jis įgautų proto, kadangi kitame uodegos gale yra galva. Taip jis aiškiai užsiminė, jog, girdi, rajispolkomas – galva, o jis – uodega, tarsi rikas iš tiesų jam įsakė per savaitę įsteigti komunizmą. Netgi man buvo didžiai liūdna klausytis tokios niekšingos kalbos.

       Kuo ilgiau Kučiumas klausėsi šių savo draugo žodžių, tuo ryškiau pilko jo veidas. Paskui jis tapo tamsiai raudonas, abejingos jo akys nušvito ūmia energija, ir, kiek pakilęs, Kučiumas tylėdamas atliko staigų, traškų smūgį į priešais sėdinčio draugo krūtinę. Draugas be amo krito aukštielninkas. Bet Kučiumas tuo dar nepasitenkino. Jis išėjo iš už stalo, pakėlė parkritusįjį už striukės ir smogė jam stiprų, triuškinamą smūgį į skruostikaulį – taip, jog buvęs pirmininkas pramušė pakaušiu lango rėmus ir išvirto iš patalpos į gatvę apibertas stiklo duženomis. Po šio akto Kučiumo veidas vėl įgavo liūdną išraišką, o aš pajutau partijos reikšmę širdims šių rūsčių nenugalimų žmonių, gebančių metų metus alsinti savyje tylią meilę ir ją eikvoti tik alinančiam, laimingam socializmo darbui.

       – Iki pasimatymo! – pasakiau Kučiumui.

       – Lik sveikas, – draugiškai švelniai ištarė jis, žinodamas, kad ir kur nuklysčiau, aš vis dėlto visur statysiu socializmą ir kokia nors nauda iš manęs bus.

       Kolchoze prisivalgęs mėsos, išėjau iš bendrojo ūkio tiesia kryptimi ir po šešių valandų priėjau didelę gyvenvietę, pavadinimu Guščiovka. Apsistojau kraštinėje troboje nakvynės ir ilgai gulėjau ant suolo be miego, o vidurnaktį į tą pačią vietą nakvoti atėjo draugas Upojevas, rajono visuotinės kolektyvizacijos vadovas, neturėjęs pastovios buveinės.

       Iki ryto aš jau iš pagrindų susipažinau su draugu Upojevu ir sužinojau apie narsų, nepalaužiamą šio paprasto žmogaus gyvenimą.

       Anksčiau kiekviena buožių pajėga nuolat kartojo neturtėliui Upojevui: „Tu atsilikęs, tu bergždžias žmogus šiame pasaulyje, tu psichas, bolševiku būti tu netinki – bolševikai apsukrūs žmonės.“

       Bet Upojevas netikėjo nei buožėmis, nei įvykiais – jis buvo nenumaldomai aktyvus ir kasdien eikvojo kūną revoliucijai.

       Upojevo šeima ilgainiui išmirė nuo bado ir paties Upojevo aplaidaus požiūrio į ją, mat visas savo jėgas ir troškimus jis kreipė rūpinimuisi skurdžių masėmis. Ir kada jam pasakė: „Upojevai, atsigręžk į savo kiemą, pagailėk savo žmonos – ji taip pat kadaise buvo grakšti vidutiniokė“, Upojevas nužvelgė kalbančiuosius aktyviai mąstančiu veidu ir pasakė jiems evangelijos stiliumi, nes marksistinio dar nežinojo, rodydamas į visą jį supantį varganą pasaulį: „Štai mano žmonos, tėvai, vaikai ir motinos, – nieko aš neturiu, išskyrus neturtėlių mases! Atstokite nuo manęs, buožiniai egoistai, nestabdykite revoliucingumo eigos! Į priekį – į socializmą!“

       Ir visi pasiturintieji, stebėdami energingą Upojevo pasiutimą, tylėjo šalia šio pusnuogio, vos gyvo nuo savo aitrios idėjos žmogaus.

       Na o naktimis Upojevas gulėjo kur nors žolėje, greta beturčio pakeleivio, ir verkė, drėkindamas ašaromis kantriąją žemę: jis verkė, nes nebuvo dar niekur tikro, herojiško socializmo, kai kiekvienas nelaimingasis ir prispaustasis taps viso pasaulio bamba. Kartą vidurnaktį Upojevas pastebėjo savo sapne Leniną ir iš ryto neatsigręždamas išėjo, kaip stovi, į Maskvą.

       Maskvoje jis atvyko į Kremlių ir pasibeldė į kaži kokias duris. Jas atidarė raudonarmietis ir paklausė: „Ko tau?“

       – Lenino ilgiuosi, – atsakė Upojevas, – noriu savo politiką išdėstyti.

       Palaipsniui Upojevą prileido prie Vladimiro Iljičiaus.

       Mažas žmogelis sėdėjo už stalo, atkišęs į priekį didelę galvą, panašią į mirtiną sviedinį buržuazijai.

       – Kas yra, drauge? – paklausė Leninas. – Pasakokite man, kaip mokate, aš jūsų klausysiuos ir dirbsiu kitą darbą – aš taip galiu.

       Upojevas, pamatęs Leniną, iš džiaugsmo sugriežė dantimis ir nesusiturėjo – pabėrė žemėn ašarų. Jis buvo pasiryžęs susimalti tarp girnų, kad tik šis nedidukas žmogus, galvojantis iškart dvi mintis, sėdėtų už savo stalo ir ant popieriaus brėžtų savo šventus rašmenis amžinybei, visiems bedžiaugsmiams ir žūstantiems.

       – Vladimirai Iljičiau, drauge Leninai, – kreipėsi Upojevas, stengdamasis būti vyriškas ir geležinis, o ne alavinis. – Leisk man įvykdyti komunizmą savoje vietovėje! Juk pasiturinčioji bjaurastis vėl nori siautėti, o keliuose vėl apsireiškė žmonės, kurie ne tik turto, bet ir pačporto neturi! Leisk man remtis pėsčiosiomis nuskurdėlių masėmis!..

       Leninas pakėlė veidą į Upojevą, ir tarp dviejų žmonių įvyko pašnekesys, amžiams pasilikęs klasine paslaptimi, kadangi Upojevas išsipasakodavo tik iki šios vietos, o toliau verkė ir dūsavo ilgėdamasis mirusiojo.

       – Važiuok į kaimą, – atsisveikindamas ištarė Vladimiras Iljičius, – mes tave išruošime – duosime drabužių ir maisto kelionei, o tu vienyk varguolius ir rašyk man laiškus: kaip tau sekasi.

       – Gerai, Vladimirai Iljičiau, – po savaitės visi vargšai ir vidutiniokai ims gerbti tave ir komunizmą!

       – Gyvenk, drauge, – pasakė Leninas dar kartą. – Eikvosime savo gyvenimą dėl dirbančiųjų ir žūstančiųjų laimės: juk ištisos dešimtys ir šimtai milijonų mirė veltui!

       Upojevas paėmė Vladimiro Iljičiaus ranką, ranka buvo karšta, ir darbštaus gyvenimo nuovargis geltonavo susimąsčiusiame Lenino veide.

       – Tu, Vladimirai Iljičiau, žiūrėk, – pasakė Upojevas, – netyčia nenumirk. Tau tai bus tas pat, o kaipgi mes tada.

       Leninas nusijuokė – ir šis džiaugsmingas gyvenimo spaudimas Lenino veide sunaikino visas mirtinas minčių ir pervargimo dėmes.

       – Tu, Vladimirai Iljičiau, svarbiausia neužmiršk palikti mums ką nors panašų į save – dėl visa pikta.

       Sugrįžęs į kaimą, Upojevas ėmė veikti šaltakraujiškiau. Kai jam sukildavo perdėtas revoliucingumas, Upojevas mušė sau į pilvą ir šaukė:

       – Išnyk, stichija!

       Betgi ne visada Upojevas galėjo atsiminti tai, kad jis atsilikęs ir jam reikia mąstyti: vieną tvankią naktį jis sudegino buožės vienasėdiją, kad buožės jaustų – kieno valdžia.

       Upojevą tada suėmė už klasinį savavaliavimą ir jis, nė žodžio netaręs, sėdo į kalėjimą.

       Kalėjime jis sėdėjo visą žiemą ir viduržiemį susapnavo, jog Leninas nebegyvas, ir atsibudo apsiverkęs.

       Ir tikrai kalėjimo prižiūrėtojas stovėjo tarpduryje ir sakė, jog Leninas nebegyvas, ir krito jo ašaros ant žvakutės rankoje.

       Kai paryčiais liaudis aprimo, Upojevas pats sau pasakė:

       – Leninas mirė, vardan ko gi toks niekšas kaip aš gyvensiu! – ir pasikorė juosmens diržu, prikabinęs jį prie gulto žiedo. Bet nemiegojęs valkata išlaisvino jį iš mirties ir, išklausęs Upojevo paaiškinimo, svariai paprieštaravo:

       – Tu iš tikro – niekšas! Juk Leninas visą gyvenimą gyveno dėl mūsų tokių, o jeigu tu nusibaigsi, tai, kyla klausimas, kieno labui jis stengėsi?

       – Bepigu tau kalbėti, – pasakė Upojevas. – O aš asmeniškai mačiau Leniną ir negaliu dabar suvokti, kam aš likau pasaulyje!

       Valkata nužvelgė Upojevą pamokslautojo žvilgsniu:

       – Kvailys: kaipgi tu nesuvoki, kad Leninas protingesnis už visus ir jeigu jis mirė, tai mūsų be priežiūros nepaliko!

       – Galimas daiktas, kad ir tiesa, – sutiko Upojevas ir jo veidas ėmė džiūti.

       Ir dabar, kada praėjo tiek metų Upojevui vadovaujant visuotinės kolektyvizacijos rajonui ir šluojant buožes nuo viso revoliucinės sausumos paviršiaus, – jis tvirtai jaučia ir supranta, kad Leninas iš tikrųjų pasirūpino ir našlaičiu jo nepaliko.

       Ir kiekvienais metais, žiemą, Upojevas galvoja apie tą valkatą, kuris kalėjime ištraukė jį iš kilpos, kuris suprato Leniną, niekada jo nematęs, geriau už Upojevą.

       Žodžiu, Upojevas buvo beveik laimingas, jeigu atmesime Okrzu(34) papeikimą, kurį jis gavo už dilgėlių pasėjimą dešimtyje hektarų. Ir tai jis buvo nekaltas, kadangi perskaitė laikraštyje lozungą: „Duok dilgėlių socialistinės statybos frontui!“ – ir ėmė veisti šį reikmenį, skirtą siųsti ištisais ešelonais į užsienį.

 

       Upojevas džiaugsmingai galvojo, kad klausimas keliamas dėl kapitalistų pėrimo dilgėlėmis menkai ginkluotų užsienio draugų rankomis.

       Slampinėdamas paskesnėmis dienomis po kolchozo sodybas ir naudmenas įsitikinau, kad nuomonė apie kolchozinių masių prispaudimą, vykdomą kolchozų vadovų, yra neteisinga.

       Iš Upojevo kolchozininkai jautė ne prispaudimą, o nustūmimą, kuris reiškėsi tuo, jog Upojevas nedelsdamas nustumdavo šonan kiekvieną nerūpestingą ir tingų darbininką ir asmeniškai atlikdavo visą darbą jo akyse.

       Man teko stebėti, kaip jis išvijo vairininką iš traktoriaus, mat šis leido žibalą juodais dūmais, ir sėdo pats valdyti, o vairininkas ėjo pėsčias iš paskos ir žiūrėjo, kaip reikia dirbti. Taip pat netikėtai ir pabrėžtinai Upojevas įsimaišydavo tarp grūdų rūšiuotojų ir sugėdindavo juos už nerūpestingą darbą,  parodydamas savuosius sugebėjimus. Jis netgi tyčia sėsdavosi pietauti su atsilikėlėmis mergomis ir mokydavo jas, kaip reikia iš lėto ir produktyviai kramtyti maistą, kad jis būtų kuo naudingesnis ir neužsikimštų skrandis. Mergos tikrai, iš baimės ar sąmoningai – negaliu tiksliai pasakyti dėl ko, – nustojo ryti jautieną ištisais gabalais. Anksčiau joms dėl nevirškinimo nuolatos gurgėjo skrandis. Panašiu pavyzdžio rodymu Upojevas išmokė visus kolchozininkus rytais gerai nusiprausti, dėl to pradžioje jam teko praustis kaimo vidury tribūnoje, o kolchozininkai stovėjo ratu ir atidžiai stebėjo teisingus jo veiksmus.

       Toje pačioje tribūnoje Upojevas visaliaudiškai valėsi dantis ir rodė tris gilius įkvėpimus, kuriuos reikia atlikti rytui auštant kiekvienam sąmoningam žmogui.

       Neturėdamas buto, nakvodamas toje troboje, kuri tiktai jam išnirdavo nakties tamsoje, Upojevas laikė savo seklyčia visą kolchozinį kaimą ir, kamuojamas didžiulio dvasinio jausmo, kartais užlipdavo į medinę tribūną ir sakė pranešimus saulei leidžiantis. Šios jo kalbos turėjo daugiau jaudulio nei žodžių ir kvietė į nuostabų abipusį gyvenimą derlioje žemėje. Jis įsikeldavo į tribūną kurią nors apveidžią mergaitę, glostė plaukus, bučiavo į lūpas, verkė ir liejo jausmus.

       – Draugai! pasaulyje amžinai juda laikas – jau siela iš mūsų lenda lauk, o vaikams užtat auga plaukai. Jūs pasižvalgykite savomis akimis aplink, kaip metams bėgant sužydo sovietų valdžia ir dailėja jaunoji karta! Tai juk siaubingai nuostabu, nuo to širdis dieną ir naktį daužos į mano šonkaulius ir aš sielvartauju, kad baigiasi mano gyvenimo planas, kad jis pildosi visu šimtu procentų ir kad greit aš pasislėpsiu žemėje po visos žmonijos ateities kojomis… Kas pasakė, jog aš kremtuosi dėl savo gyvenimo?

       – Tu pats pasakei, – kalbėjo Upojevui greta stovinti mergaitė.

       – Aha, aš pasakiau! Tai gėda man, gėda tokiam paikam pašlemėkui! Bijoti pražūties – tai buržuazinė dvasia, tai asmeninė prabanga… Pasakykite man garsiai, kam aš reikalingas, dėl ko man sielotis, kai jau eina pareigas bolševikinė jaunystė ir naujas prašmatnus žmogus stojo revoliucijos įskaiton?! Jūs pažvelkite, kaip saulė leidžiasi virš mūsų laukų – juk tai pasaulinė kolchozinio judėjimo šlovė! Tegul žiūri dabar į mus bet kuri nakties žvaigždė – mums ne gėda egzistuoti, mes dykai organizuojame visų vargšų žmoniją, mes darbu pasitinkame tolimas planetas, o ne gyvename kaip šliužai! Ir tu ką nors pasakyk arba sudainuok dabar dainą! – kreipėsi į mergaitę Upojevas.

       Mergaitė varžėsi.

       – Pasakyk nors apytikriai! – jaudindamasis įkalbinėjo ją Upojevas.

       – Ką gi aš tau pasakysiu, kai man ir taip gerai! – pranešė mergelė.

       – Dėde Upojevai, leisk, aš tau kupletą sudainuosiu! – pasiūlė vienas jaunuolis iš kolchozo gretų.

       – Na, dainuok, rupke! – sutiko Upojevas.

       Vaikinas armonika griežtelėjo motyvą ir jausmingu balsu uždainavo:

 

                                   Et, visos kaip viena mergelės

                                   Myli Vanką, tą bez…lių!

 

       – Išbuožinsiu už chuliganizmą, niekše! – pasiklausęs puikaus balso, sušuko Upojevas ir būtų puolęs iš tribūnos armonininką. Bet jį sulaikė aktyvistai:

       – Baik, Upojevai, jo geras balsas, o pas mus silpnas kultūros darbas!

       Vėliau Upojevas klausinėjo manęs apie žmogaus kilmę: kartą jo irgi apie tai paklausė troboje skaitykloje, o jis tiksliai nežinojo ir tik pasakė, kad tikriausiai žmonijos pradžioje buvęs aktyvas, kuris ir organizavo žmones iš gyvūnų. Bet klausytojai paklausę ir apie aktyvą – iš kurgi atsiradęs jis?

       Aš atsakiau, jog, mano manymu, pradžioje irgi buvęs vadų aktyvas, bet tiksliai negalėjau paaiškinti viso žmogaus atsiradimo iš beždžionės vaizdo.

       – Dėl ko beždžionė tapo žmogumi, ar jai bloga buvo? – kamantinėjo Upojevas. – Dėl ko ji staiga tapo protingesnė?

       Čia aš atsiminiau Kučiumą ir tą, kurį jis partrenkė vietoje.

       – Pats svarbiausias žmogaus ir gyvūno strypas, drauge Upojevai, – tai stuburas su skysčiu viduje. Viename stuburo gale – galva, o kitame – uodega.

       – Suprantu, – samprotavo Upojevas. – Stuburas žmogui tarsi sienojas, jis gyvybės atrama.

       – Gal kokie žvėrys nugraužė beždžionėms uodegas, ir jėga, kuri ėjo į uodegą, persimetė į kitą galą – į galvą, ir beždžionės tapo protingesnės!

       – O, galbūt! – džiaugsmingai nusistebėjo Upojevas. – Vadinasi, mums taip pat žvėrys buožės ir buožių pakalikai turi ką nors nuėsti, kad mes taptume protingesni.

       – Jie jau nugraužė, – pasakiau aš.

       – Kaip nugraužė? Ko gi man neskaudėjo?

       – O linijos perlenkėjas – tas tau ne buožių pakalikas?

       – Jis, šunsnukis.

       – O jis suteikė skausmo kolektyvizacijai, ar nesuteikė?

       – Faktas, – kad įskaudino, bjaurybė toks!

       Ties tuo mes ir išsiskyrėme, kad miegotume. Bet po vidurnakčio Upojevas pabeldė man į galvą ir aš atsibudau.

       – Klausyk, juk tu man niekų pritauškei! – ištarė Upojevas. – Aš atsiguliau miegoti ir susiprotėjau: tai ne buožės mums uodegą nugraužė, o mes jiems klasinę galvą nusukome! Kas tu? Rodyk dokumentus!

       Dokumentų aš nesinešiojau. Betgi Upojevas atleido man tą aplinkybę ir naktį skubiai palydėjo už kolchozo ribų.

        – Aš Vladimiro Iljičiaus Raštų rinkinį kasdien skaitau, aš pas draugą Staliną greitai pokalbio eisiu, – ko gi tu man galvą suki?

       – Girdėjau, kaip vienas perlenkėjas šitaip kalbėjo, – netvirtai atsakiau aš.

       – Perlenkėjas ar apsvaigėlis yra buožių pakalikas: kieno gi tu klausaisi? Ak, žaltys! Einam atgal miegoti.

       Aš atsisakiau. Upojevas pasižiūrėjo į mane keistai bejėgėmis akimis, kokios būva besikankinančių ir abejojančių žmonių.

       – Tavo nuomone, tikriausiai Leninas taip pat mirė, o vien dvasia jo gyva? – staiga paklausė jis.

       Aš negalėjau susekti jo minties slėpinių ir nuotaikos posūkių.

       – Ir dvasia, ir reikalas, – atsakiau aš. – O ką?

       – O tą, kad klaida. Dvasia ir reikalas masių gyvenimui – tai teisinga, o draugiškumo jausmui mums reikia turėti konkrečią asmenybę žemėje.

       Aš ėjau tylėdamas, nieko nesuprasdamas… Upojevas atsiduso ir papildomai pranešė:

       – Mums reikalingas gyvas – ir toks pat kaip Leninas… Apsėsiu žemę – eisiu Stalino žiūrėti: jaučiu jame savo versmę. Grįšiu, visam gyvenimui liksiu ramus.

       Mes atsisveikinome.

       – Grįžk, velniai griebtų! – paprašė manęs Upojevas.

       Dėl prietaro aš nesutikau ir nuėjau į tamsą. Nutilo grįžtančio Upojevo žingsniai. Aš ėjau neryžtingai, nežinodamas, kur man judėti ir kur užpakalyje liko geležinkelis. Plačios šalies tyrai supo mane, nebežinojau, kokioje srityje ir rajone esu, beveik praradau nuovoką neaprėpiamoje erdvėje.

       Bet Upojevas ir čia niekada nebūtų praradęs dvasios tvirtybės, nes pasaulyje jis turi pagrindinį kelią ir jo mylimi žmonės eina priekyje, kad jis nepasiklystų.

       Vis labiau gerbdamas Upojevą, ėjau nuosekliai pirmyn vidutiniu žingsniu ir netrukus sutikau stepės ryto aušrą. Kelio po manimi nebuvo; nusileidau į išdžiūvusią raguvą ir nuėjau jos dugnu į žiotis, žinodamas, kuo arčiau paviršiaus vanduo, tuo greičiau surasiu kaimą.

       Taip ir buvo. Aš pastebėjau ankstyvos krosnies dūmus ir netrukus įžengiau į nežinomos gyvenvietės natūralią molingą gatvę. Iš rytų, kaip pro kiaurymę, dvelkė šalčiu ir mieguista aušros drėgme. Man norėjosi pailsėti. Aš pasukau į skersgatvį tarp sodybų, radau ramią vietą viename pinučių užkaboryje ir atguliau miego.

       Atsibudau jau saulei stovint aukštybėse – tikriausiai pusiaudienį. Netoli manęs, vidury gatvės, būriavosi liaudis, o vidur jos raitas ant žirgo sėdėjo žmogus be kepurės. Aš prisiartinau prie suėjimo vietos ir paklausiau arčiausio žmogaus: kas tas iškankintasis ant galingo žirgo?

       – Tai karingas bedievis – tik dabar atvyko. Jis seniai aptarnauja mūsų vietovę, – paaiškino man kaimo pilietis.

       Ir tikrai draugą Ščekotulovą, aktyviai neigusį Dievą ir dangų, čia pažinojo gana neblogai. Jis jau dvejus metus raitas jodinėjo po kaimus ir triuškino Dievą atsilikusių tikinčiųjų masių protuose ir širdyse.

       Ščekotulovas veikė įsitikinęs ir paprastai. Atvyksta jis į kurį nors kaimą, sustoja žmonių būrimosi vietoje ir surinka:

       – Piliečiai, kas netiki Dievą, tas tegul lieka namuose, o kas tiki – išeikit ir stokit prieš mane kaip organizuota masė!

       Tikintieji iš išgąsčio išeidavo ir sustodavo priešais draugo Ščekotulovo akis.

       – Dievo nėra! – sulaukęs liaudies, garsiai ištardavo Ščekotulovas.

       – O kas gi tada vyriausiasis? – klausdavo koks nors tamsus pagyvenęs valstietis.

       – Vyriausiasis pas mus – klasė! – aiškino Ščekotulovas ir kalbėjo toliau: – Kad nei vieno net silpnai tikinčio žmogaus pas jus daugiaus nebūtų! Tikintis Dievą yra socializmo statybos krikdytojas, jis gadina, išprotėjęs narys, nuotaiką masėms, einančioms sparčiai į priekį! Nedelsiant nutraukite religiją, pakelkite proto lygį ir paverskite buvusią cerkvę kultūrinės revoliucijos pabūklu! Įrenkite cerkvėje radiją ir tegu griaudės jis klasinės pergalės salvėmis bei laimėjimų laime!..

       Priekinės moterys, matydamos draugo Ščekotulovo įsiaudrinimą, imdavo šluostytis ašaras iš atjautos rėkiančiam pamokslininkui.

       – Štai, – kreipdavosi draugas Ščekotulovas. – Sąmoningos moterys verkia priešais mane, vadinasi, jos supranta, kad Dievo nėra.

       – Nėra, mielasis, – kalbėjo moterys. – Kurgi jam būti, jeigu tu pasirodei.

       – Būtent, – sutikdavo draugas Ščekotulovas. – Jeigu jis net ir pasirodytų, tai aš jį sunaikinčiau varguomenės ir vidutiniokų labui.

       – Tai jis ir pasislėpė, mielasis, – krimtosi bobos. – O kai tu išjosi, jis ir vėl pasirodys.

       – Iš kur pasirodys? – stebėjosi Ščekotulovas. – Tada aš jį patykosiu.

       – Ko gi tau tykoti: Dievo nėra, – suktai pranešė bobos.

       – Aha! – pasakė Ščekotulovas. – Aš taip ir maniau, kad įtikinau jus. Dabar aš patrauksiu toliau.

       Ir draugas Ščekotulovas, patenkintas savo pergale prieš atsilikimą, traukė toliau skelbti Dievo nebuvimo. Moterys ir visi tikintieji likdavo kaime ir vėl imdavo tikėti Dievą, bet ne draugą Ščekotulovą.

       Kitame kaime draugas Ščekotulovas elgėsi taip pat: surinkdavo liaudį ir sakydavo:

       – Dievo nėra!

       – Na ką gi! – atsakydavo jam tikintieji. – Nėra, tai nėra, vadinasi, tau nėra ko kovoti su juo, jeigu Jėzaus Kristaus nėra.

       Ščekotulovo protas atsidurdavo aklavietėje.

       – Gamtoje tai nėra, – aiškino Ščekotulovas, – bet mūsų kūne jis yra.

       – Tada įlįsk į mūsų kūną!

       – Jūs, piliečiai, esate kaimo gyvenimo idiotizmas. Jus dar Marksas Karlas numatė.

       – Tai ką gi mums daryti?

       – Galvokite ką nors moksliško!

       – O apie ką gi galvoti?

       – Galvokite, kaip, pavyzdžiui, žemė pati savaime susikūrė.

       – Mūs protas silpnas: mus Karlas Marksas numatė, kad mes – idiotizmas!

       – O jei jūs nepajėgiate galvoti, – užbaigė Ščekotulovas, – tai geriau tikėkite manimi, bet tik ne Dievu.

       – Ne, drauge oratoriau, tu blogiau nei Dievas! Dievas bent nematomas, ir už tai jam ačiū, o tu čia – per tave nebus ramybės.

       Paskutinis argumentas buvo ištartas man esant. Akimirksniui jis privertė Ščekotulovą nustėrti – regis, jo mintis šiek tiek nuvargo. Bet jis kaipmat atsitokėjo ir didvyriškai ant visų suriko:

       – Tai kontrrevoliucija! Aš sugriausiu jūsų buožių pakalikų Kartaginą!

       – Užteks, drauge, didžiai triukšmauti! – pasakė iš vietos nematomas man žmogus.

       Ir aš išgirdau balsą, kalbantį apie Ščekotulovą kaip apie religijos pagalbininką ir buožių parankinį. Žmogus kalbėjo, jog religija – subtiliausias dalykas, ją likviduoti galima tik kolektyvinio ūkio galiomis ir padedant aukštajai ir herojiškajai socialinei kultūrai. Na o tokie kaip Ščekotulovas tik gąsdina liaudį ir dar labiau nukreipia jos dėmesį į stačiatikybę, – Ščekotulovams ne vieta rajono kultūros darbuotojų gretose.

       Antrasis kalbėjau aš, kadangi pajutau įniršį ant Ščekotulovo ir revoliucinę sąžinę prieš mases; aš stengiausi kruopščiai išaiškinti religiją kaip priemonę kapitalistams privaryti liaudį iki sąmonės netekimo, taip pat papasakojau, kiek pajėgiau, teisingus šio pamišimo likvidavimo būdus; be to, aš suniekinau Ščekotulovą, kovojantį su pamišimu tamsuoliškomis priemonėmis, kadangi Ščekotulovas yra tas kairysis išsišokėlis, su kuriuo partija dabar kariauja.

       Ščekotulovas, leidęs man užbaigti, greit apsuko arklį ir ryžtingai nušuoliavo iš kaimo lauk, atrodydamas taip, tarsi vyktų atvesti prieš mus ginkluotų pulkų.

       – Žiūrėk tik, gyvatė: į kolchozus jis veikiausiai jodinėti nustojo! – pasakė kažkas įkandin jo. – Ten jam bematant adatą į smegenis per ausį įvarytų! Mat koks Marksas Engelsas!

       Kaimas, kuriame aš dabar buvau, vadinosi 2-oji Otradnojė, 1-oji buvo dar kur nors. 2-oji Otradnojė iki šiol dar nebuvo kolchozas, ir netgi TOZ’o jame neegzistavo, tarytum iš tikro gyveno čia kažkokie ypač atsidavę pavienininkai arba nepalaužiami buožių pakalikai. Dėmesingai, tarytum užsienyje, ėjau aš per tą daugiakiemį kaimą, stengdamasis iš akivaizdžių faktų ir šaltinių suprasti išlikusį čia kapitalizmą.

       Ant vienos pusiau sudūlėjusios pirkios prietrobio sėdėjo pagyvenęs valstietis ir, matyti, sielojosi.

       – Dėl ko tu graužiesi? – paklausiau jo.

       – Tai vis dėl kolchozo! – pasakė valstietis.

       – O ko gi dėl jo tau graužtis?

       – Tai kaipgi nesisielosi, kai visi turi, o mes neturime! Visi jau seniai suorganizuoti, o mes gyvename kaip kipšuičiai! Mums taip nuostolinga!

       – O tau labai noris į kolchozą?

       – Baisiai! – nuoširdžiai atsakė valstietis.

       Arba jis mane apgaudinėjo, arba aš buvau naujojo gyvenimo kvailys. Aš pastovėjau nežinomybėje ir nuėjau pasižiūrėti vietinio kapitalizmo. Jis buvo ūkiuose, nenumaldomai troškusiuose tapti dvarvietėmis, ir silpnuose iš pažiūros žmonėse, tiktai žodžiais besiilginčiuose kolchozo, o iš tikrųjų, galimas daiktas, linkėjusiuose naktinio maro visiems savo kaimynams, kad iš ryto kiekvienas jų taptų vieninteliu viso išmarų turto savininku. Bet, kita vertus, ant prietrobių sėdėjo besisielojantieji dėl kolchozinės statybos, o paties kolchozo nebuvo. Vadinasi, čia glūdėjo kažkokia svarbi mįslė. Todėl aš vaikščiojau ir tyrinėjau, būdamas labai budrus.

       Vakare atsidūriau troboje skaitykloje, per visą dieną sužinojęs tik viena – visi nori į kolchozą, o kolchozas nesteigiamas. Troboje skaitykloje stovėjo penki stalai, už kurių posėdžiavo penkios kolchozo organizavimo komisijos. Ant sienų kabojo komisijų pavadinimai: „įstatų“, „klasinės atrankos“, „inventoriaus“, „buožių likvidavimo“ ir pagaliau – „aiškinimo ir savanoriškumo“.

       Pasiklausęs nenutrūkstamo šių komisijų darbo, supratau, kad tokio didelio kvailų žmonių būrio vienoje vietoje negali būti. Vadinasi, komisijose sėdėjo buožių pakalikų veikėjai, geidavę numarinti pirminę kolchozo gyvastį begaliniuose, neva paruošiamuosiuose, biurokratiniuose rūpesčiuose. Aš pasikalbėjau su „aiškinimo ir savanoriškumo“ komisijos pirmininku – man norėjosi sužinoti, ką iš tikrųjų jis dirba.

       – Bijomės, kad nebūtų prievartos: vystome savanoriškumą! – pranešė pirmininkas.

       – Jau išvystėte ar nesiseka? – paklausiau aš.

       – Kaip čia jums pasakius? Žinoma, masinio aiškinamojo darbo vėliavą mes iškėlėme aukštai, bet kas čia žino, o jeigu pavienininkai dar neįsitikino! Perlenkti juk dabar niekaip negalima, kursą tenka laikyti į šventą įtikinimo jausmą.

       Man pasirodė, kad pirmininkas šiek tiek neatviras žmogus.

       – Ar seniai dirba jūsų komisijos?

       – Jau ketvirtas mėnuo. Žiemą tai mes nesusitvarkėme su organizavimusi, o dabar pravedame masinę kampaniją.

       Aplinkinės komisijos kažką tyliai rašė, o kaimiečiai gailiai lūkuriavo kolchozo ant prietrobių. Vienas iš tokių laukiančiųjų atėjo paskui pas komisijos pirmininką suteikti žinių. Jo paklausė:

       – Ar jauti kolektyvizacijos geismą?

       – Žinoma! – atsakė valstietis.

       – O dėl ko tu jauti?

       – Dėl bearkliškumo. Tu juk, – kreipėsi jis į pirmininką – man už pusę derliaus ari, o štai arklių brigada už pusę ir aria, ir sėja, ir grūdus į kiemą veža. Tik ta arklių kolona dirba kolchozams, o mums nėra pavaldi.

       – Betgi tai tavo grobuoniškos nuotaikos, o ne kolchozinis jausmas! – net nusistebėjo pirmininkas. – Tu, vadinasi, dar netiki kolchozais!

       – Kaip čia pasakius! – pasakė bearklis. – Kolchozo mes beveik ir nejaučiame – jaučiame, jog mūsų broliams ten gyventi naudinga!

       – Nauda – grobuoniškumas, o ne sąmonė, – atsakė pirmininkas. – Teks mums dar plačiau pravesti aškinamąją kampaniją!..

       – Vesk ją neterminuotai, – pasakė bearklis, – juk tau kolchozas – nuostoliai…

       Pirmininkas kantriai patylėjo.

       Buvo lengva nuspėti, kad vietiniai pasiturintieji ir buožių pakalikai tapo valdininkais ir plačiai eksploatavo savanoriškumo principą, nukeldami kolchozo organizavimą į tolimus kažkokio aukštesnio ir visuotinesnio įtikėjimo laikus. Nežinia, kiek čia nuolaidžiaujama iš rajono pusės, bet visa kaimo gyventojų buožių norma (apie penkis procentus)(35) sėdėjo komisijose, o vargingieji ir vidutinieji, matydami aplinkiniuose kolchozuose įsigalint uolų darbą ir pasiturimą gyvenimą, savąjį pavienininkiškumą laikė esant nuostoliu, apsileidimu, o tikinčiųjų likučiai – netgi nuodėme. Bet pasiturintieji, tapę biurokratiniu kaimo aktyvu, išmokė liaudį kalbėti ir galvoti taip oficialiai ir šveplai, jog tam tikra vargšo frazė, išreiškianti nuoširdų jausmą, skambėjo beveik ironiškai. Klausantis buvo galima pagalvoti, kad kaimas apgyvendintas besityčiojančiais buožių pakalikais, o iš tikro tai buvo vargdieniai, būsimieji naujos didžios istorijos statytojai, išsakantys savo mintis svetima dviprasmiška biurokratine buožių kalba. Varguolių bobos vakarais išeidavo iš už vartų ir susisielojusios imdavo rėkoti dėl kolchozo. Joms kolchozo nebuvimas reiškė permokėjimą arklininkams už arimą, duoneliavimą iki naujojo derliaus pasiturinčiųjų kiemuose, tolesnį gyvenimą be kartūno ir be visokių naujai įsigytų daiktų ir varganą vienatvę tuščioje troboje, kai tuo metu kolchozų bobos jau dabar vaikštinėja po valsčių su naujomis skaromis ir giriasi, jog jautieną porcijomis valgo. Vien pavydu, vien įprasta gyvenimo nuojauta varguolių bobos visiškai tiksliai numanė, kur gerovė jų laukia.

 

       Bet vidur jųjų pačių kaimo rangėsi buožiškoji angis, ir bėdžiai pavienininkai vaikščiojo apskurę, niekada neragavę kolchozinės mėsos.

       Nuostabu dar tai, kad kolchozinės komisijos 2-oje Otradnoje nė karto nesukvietė vargingųjų ir vidutiniokų plenumo, atidėliodamos šį reikalą iki visiško išgvildenimo krūvos organizacinių klausimų, kurių kasdien prisigalvodavo patys nariai buožių pakalikai.

 

       Pasitaręs su kai kuriais veiklesniais vargingaisiais, parašiau laišką draugui G. M. Skrynko į Samodelno kaimelį, kadangi jis buvo pats protingiausias gretimo rajono aktyvistas.

        „Drauge Grigorijau! 2-oje Otradnoje kolchozinę statybą slapčia užgrobė pasiturintieji buožių pakalikai, moterų varguomenė išreiškia savo kančias tiesiog dainomis gatvėse. O tavasis rajonas ir tavo vadovaujamas MTS beveik greta. Patariu tau visų pirma užvažiuoti pas rajono valdžią ir išsiaiškinus, ar nėra ten kokių nors šaknų, 2-oje Otradnoje vešliai įsišaknijusių, atvykti čia ir likviduoti biurokratinį židinį.“

       Vienas varguolis apsiėmė nugabenti laišką draugui G. M. Skrynko, o aš, būdamas tikras, jog Skrynko atvyks į 2-ąją Otradnoję ir likviduos biurokratinę buožiją, išėjau toliau nuo šios vietos.

Oras išsiblaivė, gamtoje pasidarė gana gera, ir aš ėjau ramus dėl kolchozų. aplinkui plačiai augo žiemkenčių kartos ir vėjas kėlė vilnijančias bangas iš jų mąslios žalios tankmės – tai gražiausias reginys visoje žemėje. Man norėjosi nueiti šiandien kuo toliau, aplenkiant mažus kolchozus, kad surasčiau tolumoje ką nors ypatingesnio.

       Vakaro saulė mane užklupo netoli kažkokio parko: į parko vidų nuo išvažinėto kelio vedė išvalyta alėja, o alėjos pradžioje buvo arka su užrašu: „Apdovanotųjų didvyrių vardo ž. ū. artelė, įsteigta 1923 m.“ Čia tikriausiai visuomeninė gamyba labai ištobulėjo. Žmonės galbūt jau dirbo taip sutartinai lengvai, kaip alsavo širdimi. Su šia giedra viltimi išsukau iš savo kelio ir žengiau į komunos žemę. Perėjęs parką, pamačiau didžiulę ir kartu jaukią didvyrių artelės sodybą. Dešimtys naujų ir suremontuotų ūkinių patalpų protingai suplanuota tvarka buvo išsidėstę po sodybą; trys dideli gyvenamieji namai stovėjo kiek nuošaliau pagalbinių ūkinių pastatų veikiausiai dėl geresnių sanitarinių higieninių sąlygų. Jei anksčiau šioje sodyboje glaudėsi dvarininkas, tai dabar iš praeities neliko jokio ženklo. Nenorėdamas būti nei svečias, nei išlaikytinis, nuėjau į artelės kontorą ir pasakęs, kad esu šulinių ir čerpių meistras, buvau netrukus priimtas į laikinas vandentiekio remonto ir tinkamo naudojimosi vandeniu organizavimo techniko pareigas. Tą pat valandą buvo paskirtas atskiras kambarys, suteikta lova ir man, kaip tarnautojui, išrašytas davinys. Apimtas seniai prarasto visuomeninio naudingumo pojūčio, atguliau į lovą ir atsidėjau poilsiui avansu už būsimą darbą aprūpinant vandeniu.

       Vėlai vakare apsilankiau artelės klube, kur domėjausi jos narių sudėtimi. Klube rodė pjesę „Komandinėse aukštumose“, kurioje pasakojama apie proletariato susigraudinimą dėl savo valdžios, tai yra apie jausmą, visiškai svetimą proletariatui. Šitoks dešinysis pataikūniškumas pas mus gyvuoja kaip masinė kultūra, kadangi pirmarūšiai žmonės užsiima tiesiogiai socializmo statyba, o antrarūšiai iš kailio neriasi mene.

       Didvyrių artelės, sutvarkytos neva pagal komunos pavyzdį, nariai buvo akį glostančios valyvos išvaizdos ir į pjesės veiksmo herojus žiūrėjo kaip į pačius save, dėl to dar labiau nusiramindavo ir pasitenkindavo. Keturios mergaitės dukterys stovėjo scenos kampuose ir laikė žibalines lempas; mergaitės vilkėjo baltas sukneles, galvas gobė tankios šukuosenos, o visa savo išvaizda jos priminė senų laikų gimnazistes.

       Išskyrus normalaus sotumo veidus, nieko kito tą vakarą artelininkai man neparodė.

       Kelias dienas remontuodamas vamzdinį šulinį sužinojau pakankamai daug ir man nemalonių dalykų. Savomis akimis veikiausiai nebūčiau galėjęs visko įžvelgti, bet šulinyje drauge dirbo du artelės nariai ir man jie išaiškino kai kurias aplinkybes, susijusias su tais, kurie bergždžiai mėgino apsimesti tikraisiais gyvenimo didvyriais.

       Tie du žmonės, pasirodo, artelėje buvo neseniai ir neapkentė beveik visų kitų artelininkų; tokio beprotiško reiškinio priežastis buvo ši: rikas ir kaimo partinės kuopelės vedė artelės „Apdovanotieji didvyriai“ papildymo neturtėliais aktyvistais politiką; o artelės valdyba nebenorėjo priimti jokių naujų narių, nes valdybai geri buvo tik senieji, tarpusavyje susigyvenę žmonės. Bet kas buvo tie senieji artelės nariai, jos įkūrėjai? Galbūt užsislėpę buožės?

       – Ką tu?! – nustebo du žmonės, paskirti su manimi remontuoti šulinį. – Tai ištisas pilietinio karo didvyriškumas! Juos partija visais dantimis patikrino, niekaip kitaip: grynai mūsų žmonės!

       – O ko gi jie nieko nenori į savo artelę įsileisti?

       Varguoliai šiek tiek pagalvojo.

       – Tu matai, septynioliktais metais ir jie buvo vargdieniai – vadinasi, jie nieko neturėjo, išskyrus savąją klasę, o dabar prikaupė gūbrį turto, o klasę paliko ramybėje…

       Tačiau buvo neįmanoma, kad visi kovų su baltagvardiečiais didvyriai būtų tapę pareigingais ūkininkais ir aplinkinės varguomenės priešais: kur galėjo pražūti jų pamatinė nesavanaudiška prigimtis? Ir aš sužinojau, jog iš tikrųjų vieni artelės steigėjai jau seniai mirė nuo ligų ir blogai gydytų žaizdų, kiti metė artelę ir negrįžtamai išėjo į miestus, treti liko artelėje visiems laikams. Tie tretieji buvo tapę didvyriais ne dėl organiškų klasinių savybių, o dėl kažkokių atsitiktinių aplinkybių fronte, tai yra nesąmoningai, o dabar jie eksploatavo savo netyčinius žygdarbius visu buržuazinės smulkmės mitrumu.

       Artelės pirmininkas draugas Mčialovas atėjo į mūsų darbą ketvirtos dienos gale. Aš išvydau apkūnų pagyvenusį žmogų sielvartingai susirūpinusiu veidu, tačiau su senu raudonarmietišku šalmu ant galvos.

       – Žiemkenčiai tai, sako, juodžemio srityje visi iššalo, – pasakė jis man. – Ką tada valgysime ateinančiais operaciniais metais(36)?.. Ir dabar vėlgi – avižoms reikėtų lietaus, o jo kaip nėra, taip nėra!.

 

      – Tu geriau buožišką kepurę su lezgiu užsidėtum ant galvos, – pasakiau aš jam. – O raudonarmietišką apdangalą geriau nusiimtum! Kas tau meluoja ir ko tu klausai!..

      – Betgi man taip atodo, ir žmonės praneša, – ištarė pirmininkas. – Juk širdį tai skauda!.. Klausyk, tu, kai šulinį sutaisysi, išeik, o tai už tave socdraudimą reikės mokėti, specdrabužius pirkti, tu juk ne narys, per tave nuo rūpesčių neapsiginsi, o vandens mes ir be tavęs atsigersime!..

      Pietauti man derėjo bendroje valgykloje, pietūs buvo prasti, ir aš badavau, nesuprasdamas, kodėl artelės narių tokie įmitę kūnai. Vėliau vis tie patys opoziciškai nusiteikę varguoliai naujanariai paaiškino man, jog artelininkai pietauja dar kartą savo kambariuose. Na o pietūs valgykloje būdavo kiek galint vargingesni, kad nuolatos po artelės sodybą beslampinėjantiems apylinkių vargdieniams neatrodytų, jog artelėje skaniai valgoma.

      Kuo ilgiau gyvenau artelėje, tuo labiau įsitikinau, kad jos ideologija – veidmainystė, nepaisant reikšmingų bendrų pasiekimų, nepaisant stambių gamybinių laimėjimų. Artelininkai didvyriai, ypač prie pašalinių prasčiokų, nuolatos bėdojosi dėl prasto praėjusių metų derliaus ir dėl to, kad gyvenimas artelėje nuostolingas ir teks, matyt, išsidalyti į kiemus ir grįžti prie senovės.

      Visa tai buvo, žinoma, nenuoširdu. Metinės kiekvieno artelės nario pajamos mažų mažiausiai dukart viršijo vietinio vidutinioko pavienininko pajamas, o pagrindinio kapitalo dalis, tenkanti kiekvienam artelininkui, artėjo prie tūkstančio rublių.

      Bet iš kur ta veidmainystė, ta užslėpta klastinga kova su partija ir varguomene siekiant išsaugoti vien sau savąją dalį?

      Pati artelė buvo salelė gana plačiame pavienininkų ežere, jei ne jūroje. Artimiausių kaimų vargingųjų aktyvas, taip pat sovietiniai partiniai organai seniai jau turėjo norą padaryti šią artelę didelio kolchozo kombinato centru, bendruomeninio klasinio ūkio patyrimo šaltiniu. Bet artelė, kurią sudarė buvę didvyriai, didvyriškai priešinosi, – o griauti gerą gamybos požiūriu ūkį nei aktyvistai neturtėliai, nei partiniai nenorėjo. Priešingai, visi jų mėginimai pastatyti artelę kolchozinio judėjimo priekyje rėmėsi geranorišku tarimusi su artelės valdyba. Bet susitarti nepavykdavo. Dar daugiau, per pastaruosius ketverius metus artelė priėmė tik dešimt naujų beturčių žmonių, ir tai tik labai spaudžiant visoms organizacijoms. Be to, du iš tos dešimties apsibuvo artelėje, persiėmė jos šykštuoliško vertelgiškumo dvasia, trys, keisdami artelės skrynias bolševikiško vėjo oru, išstojo, o penki sudarė artelėje tikrą bolševikišką opoziciją sektantiškai valdybai; su dviem iš jų aš ir buvau pažįstamas. Suprantama, tie penki neturėjo artelėje lemiamos reikšmės, pasitaikius pirmai progai, iš jų netgi galėjo atimti narystę. Bet kaip tik jie, mano manymu, ir yra tikroji būsimos, bolševikiškos artelės valdybos užuomazga, kuri ir turi pakeisti ankstesnius didvyrius, dabartinius veidmainius ir smagurius.

      Visame rajone, kuriame buvo Apdovanotųjų didvyrių artelė, kolchozams priklausė tik dvidešimt procentų vargingųjų valstiečių ir vidutiniokų; didžiulių kolchozinių masyvų dar visiškai nebuvo ir visi maži it taškai kolchozai, kaip ir artelė, virė savose vertelgiškose sultyse. Menkas kolchozinio judėjimo masiškumas, šventas veidmainiškas savanoriškumo principo laikymasis (faktiškai – geriausių varguomenės žmonių pasyvumo skatinimas), kažkokia priplėkusi visa aplinka vietoj kolchozinės tvinstančios upės ir suformavo kolchoziukus balutes ir visą šitokios artelės pelkę.

      Užbaigęs man patikėtus šulinio darbus, gavau dešimt rublių ir turėjau išeiti. Bet buvo labai gaila naujiesiems feodalams palikti tokią prašmatnią gamybinę artelę. Juk artelė praėjusiais, vidutiniškai palankiais, metais gavo beveik po dvi tonas kviečių iš hektaro, vien vaisių buvo patiekta kooperacijai už dvidešimt penkis tūkstančius rublių. Buvo aišku, kad ši gamybinė vieta gali suvienyti, pastatyti ant kojų ir pastumti į priekį kelis šimtus vargingųjų valstiečių ūkių. Tai kodėl gi čia laikyti kelias dešimtis nepajudinamų tunkančių „didvyrių“?

      Įdomu dar pranešti, kad artelėje viso labo tebuvo du traktoriai. Visi darbai buvo atliekami ilgaamžiais senoviškais būdais; geri rezultatai buvo paaiškinami nepaprastu artelininkų darbštumu, darnia organizacija ir savos produkcijos tausojimu; šių jų savybių negalima nepripažinti ir šios savybės turėtų išlikti ir tada, kai ši veidmainiškai vertelgiška artelė taps bolševikinė. Kas vyktų artelėje, jeigu aprūpintume ją traktoriais, trąšomis, pritaikytume jos naudmenoms vietoj sauso pareigingumo spartųjį darbą, pakeistume turto kaupiką į bolševiką ir agronomą ir, svarbiausia, iš tikro padarytume artelę vargingųjų valstiečių darbo bendrove?

      Du opozicionieriškai nusiteikę artelės nariai ir aš ilgai svarstėme skaudžius artelei dalykus, nerasdami būdų jiems išnaikinti.

      Vienas narys pokalbio pabaigoje manęs paklausė:

      – O kas pas mus visų stipriausia ir geriausia?

      Aš jam pasakiau, kad proletariato diktatūra.

      – Eisiu į Okrispolkomą(37), eisiu į apskrities partijos komitetą, paprašysiu, kad proletariato diktatūra pakeistų mūsų artelės valdybą, – pasakė draugas. – Visur komunos ir senosios artelės veda kolchozus, o pas mus ji lyg mirtinai įstrigęs kamštis.

 

      – Tikriausiai mūsų artelinė komuna – tai ne komunizmas, – ištarė kitas artelininkas.

      – Mūsų artelė panaši į buožių bendriją su darbo pajais ir valstybiniu turtu, – paskelbiau aš tam tikrą apibrėžimą.

      – O steigėjai juk – pilietinio karo didvyriai! – apgailestaudamas pasakė vienas iš dalyvaujančių narių.

      – Bet laikas įveikia didvyrius ir pasmerkia juos pajuokai!

      Šitaip pasakiau aš, bet komunarai iškart mane paneigė.

      – Tu netiesą sakai: yra tokių didvyrių, kurių niekada neaplenkia laikas, jie jį vedasi iš paskos!

      Dėl tiesos akivaizdumo aš, žinoma, sutikau. Paskui mes vienam artelininkui surinkome lėšų ir jis išvyko kviestis į pagalbą proletarinės diktatūros.

      Žmogus išvyko ir po dviejų dienų sugrįžo. 2-oje Otradnoje, pasirodo, jau sėdėjo kažkokia komisija iš srities miesto, kuri nustatė svarbų pagyvenusių didvyrių artelės valdybos ir penkių kolchozinių komisijų 2-oje Otradnoje ryšį.

      Taigi dar iki atvykstant draugui Skrynko, buvo nustatyta, kad artelė „Apdovanotieji didvyriai“ buvo vien buožių pakalikų gaivalų, veikusių 2-oje Otradnoje, agentūra ir, kita vertus, artelė buvo pasiturinčių pavienininkų grupių tvirtovė. Šis ryšys iš tikrųjų buvo seniai žinomas: jis reiškėsi artelės narių ir buožių pakalikių vedybomis, ir atvirkščiai. Tai, kas buvo klasės sąjunga, vėliau buvo sutvirtinta kūnu.

      Dėl viso šito slaptajai kaimo buržuazijai artinosi galas, ir aš patenkintas išvykau iš čia į artimiausias tolumas, kokios man buvo regimos iš artelės sodybos.

      Religinės Velykų šventės išvakarėse aš įžengiau į nedidelį kolchozą „Stiprus srautas“ ir tapau čia samdinio Filato, kurio istoriją pasistengsiu dabar bešališkai išdėstyti, gyvenimo pabaigos liudytoju.

      Į kolchozą Filatą priėmė patį paskutinį, kai visi vidutiniokai jau buvo spėję įsirašyti.

      – Tu visada susitvarkysi savo narystę, – šnekėjo Filatui vadovaujantieji asmenys. – juk pagal klasinius išmatavimus tu esi absoliutus žmogus!

      Ir Filatas laukė, nežinodamas, ko jam džiaugtis, jeigu jis dar ne kolchozo narys. Nykia veido išraiška jis vaikščiojo po kolchozą ir šalino visokius nesklandumus. Ar trobos durys neuždarytos, ar pakrypo pinučių tvora, ar tiesiog gaidys vaikštinėjo atskirai nuo vištų – Filatas priverdavo duris, atstatydavo pinučius ir nugindavo prie vištų gaidį.

      Vėjui papūtus, Filatas nueidavo į tą kaimo pusę, į kurią pūtė vėjas, ir žiūrėjo, kad vėjas neišpūstų iš kaimo ko nors naudingo. jeigu ką nors naudingo vėjas nunešdavo, Filatas sugriebdavo tą naudingą daiktą ir sugrąžindavo jį atgal į bendruosius fondus.

      Taip ir gyveno Filatas dideliuose rūpesčiuose dėl kolchozo gero ir tvarkos, nebūdamas artelės ūkio nariu.

      Visi seniai priprato prie Filato ir jis buvo būtinas kolchozui. Kai gimdė kieno boba – Filatą kviesdavo tvarkyti ūkį ir prižiūrėti mažus vaikus; be to, Filatas galėjo valyti kaminus, sugebėjo atpratinti vištas nuo noro perėti ir, kad būtų piktesni, nukirsdavo šunims uodegas.

      Tokį žmogų kolchozo valdyba nutarė priimti pirmą Velykų dieną, idant vietoj Kristaus prisikėlimo suorganizuotų beturčio prisikėlimą kolchoze.

      Velykų išvakarėse Filatą aprengė prašmatniais švariais drabužiais, paėmę juos iš kolchozo kooperatyvo, o senuosius Filato drabužius pakabino specialiame sandėlyje, kuris vadinosi „vargingojo valstiečio ir samdinio, gyvenusių buožių, kaip klasės, epochoje, muziejumi“.

      Trobą skaityklą iš anksto papuošė vėliava ir lozungu, o Velykų rytą Filatą išvedė į prieangį, aplink kurį stovėjo susirinkusios visos kolchozinės masės. Filatas, pamatęs saulę danguje ir organizuotą liaudį apačioje, apsidžiaugė visomis savojo kūno pajėgomis ir užsinorėjo ateityje dar ištikimiau bei darbingiau gyventi, negu gyveno iki šiolei.

      – Štai, – pasakė veiklus pirmininkas visam kolchozui, – štai prieš jus naujas mūsų kolchozo narys – draugas Filatas. Ne varpai skamba virš nejaukių pirkių, ne popas gieda ano pasaulio giesmes, ne buožė galų gale lašinius žiaumoja, o priešingai, Filatas stovi, šypsosi, darbštuolė saulė šviečia virš mūsų kolchozo ir viso pasaulinio internacionalo, o ir mes visi jaučiame neaiškų džiaugsmą savuose stuomenyse! Bet iš ko gi, neaišku, mūsų džiaugsmas? Iš to, jog Filatas buvo labiausiai ujamas, tyliausias ir mažiausiai pasaulyje valgantis žmogus! Jis niekada nekalbėjo žodžių, o visąlaik krutėjo darbuose – ir štai dabar jis prisikėlė, paskučiausias vargdienis, nes buvo suorganizuotas kolchozas!.. Pasakyk gi, Filatai, mums ką nors; dabar tu, liūdnasis darbininke, turi švytėti pasauliui vietoj buožių Kristaus…

      Filatas nusišypsojo apstojusiai liaudžiai ir visai aplinkinei žydinčiai gamtai.

      – Aš, draugai, kalbu tyliai, kadangi manęs niekada neklausdavo. Aš galvojau tiktai, kad būtų kada nors laimė samdinio katile, bet bijau srėbti tą laimę – tegu jau geriau kitiems atiteks…

      Filato veidas išblyško ir prisišliejo prie kolchozo pirmininko kūno.

      – Kas tau, Filatai?! – sušuko visas kolchozas. – Gyvenk drąsiau, drovioji siela, tu dabar būsi narys! Skelbk mums darbą ir uolumą, paskučiausias žmogau!

      – Galiu, – tyliai ištarė Filatas, – tik širdis mano pripratus prie vargų ir apgaulės, o jūs man dovanojate laimę – krūtinė neatlaikys.

      – Nieko, apsikęsi! – suriko kolchozininkai. – Žvelk į saulę, duokite jam oro…

      Bet Filatas tiek nusilpo iš laimės, jog nusileido ant žolės ir ėmė mirti dėl per didelio širdies plakimo.

      Filatą nunešė ant žolės ir paguldė veidu į dangišką saulės šviesą. Visi nutilo ir stovėjo nejudėdami.

      Staiga pasigirdo kažkokio užsimaskavusio buožių pakaliko balsas:

      – Yra, vadinasi, Jėzus Kristus, jeigu jis nubaudė samdinį Filatą!

      Filatas išgirdo tuos žodžius per savo gęstančio proto tamsą ir stojos ant kojų, nes jeigu jis sugebėjo ištverti trisdešimt septynerius metus gyvenimo, tai gali iškęsti ir pergalėti mirtį bent jau paskutiniąją minutę.

      – Meluoji, slaptasis niekše! Štai aš, gyvas – tu matai, saulė dega virš rugių ir viršum manęs! Mane buožės trisdešimt septynerius metus alsino ir štai manęs jau nebėra.

      Ir susyk Filatas žengtelėjo du žingsnius, atmerkė akis ir mirė, ir išbluko jo žvilgsnis.

      – Viso, Filatai! – pasakė už visus pirmininkas. – Didis tavasis darbas, nežinomas garsusis žmogau.

      Ir nusiėmė kiekvienas kolchozininkas kepurę, ir plačiai atmerkė akis, kad jos džiūtų, o ne verktų.

      …Netoliese nuo kolchozo „Stipri srovė“ užėjau geležinkelio pylimą ir eidamas išilgai jo pasiekiau stotį ir išvažiavau traukiniu.

      Per vieną parą aš nuvažiavau taip toli, jog išlipau iš traukinio jau Ostrogožsko apskrityje, labiausiai vertinamų visame SSRS Michnovo avių tėvynėje(38). Betgi Ostrogožsko apskritis neturi galimybių rimtam ir planingam pastarųjų auginimui dėl to, kad apskrityje nėra sausų sveikų ganyklų avims, o drėgnos žemės ir pelkėtos ganyklos baisiai užkrėstos visomis įmanomomis infekcijomis ir ypač avių inkstinėmis siurbikėmis.

 

      Ostrogožsko rajono gyvenvietės – Olšanai, Gumnai, Pisarevka, Osipovka, Gnilojė, Sredne Voskresenskojė, Rybenskojė, Lukai, Aleksandrovka – ir kiti rajonai visiškai atsisakė avių veisimo ir auginimo, kadangi visos jos yra pažeistos facioliozės ir tūkstančiais žūsta pelkėtose ganyklose.

      Toli gražu neišsami apskaita rodo per pastaruosius dvejus metus žuvus iki keturiasdešimties tūkstančių inkstinėmis kirmėlėmis užkrėstų avių – iš viso už penkių šimtų tūkstančių rublių sumą.

      Visi preparatai, taikomi gydant medikamentiniu metodu, neteikia norimų rezultatų, ir gyventojai, ir veterinarijos personalas įsitikino visišku bet kokio gydymo beprasmiškumu esant pelkėtoms ganykloms, kadangi avys kiekvieną minutę, su kiekvienu pelkių žolės stiebu gauna ir gauna naujas kirmėlių porcijas.

      Veterinariniu sanitariniu požiūriu pavojinga ir ekonomiškai nenaudinga užleisti pelkėtas vietas mikrobų bakterijų bei kirmėlių tukniam gyvenimui ir atimti iš galvijų sveiką pašarą, kurio taip trūksta Ostrogožsko apskričiai.

      Remdamasis tuo, kas pasakyta, Okrvetotdielas(39) melioraciją – pelkių ir užpelkėjusių ganyklų nusausinimą – savo pranešimuose ir planuose laiko vienintele avininkystės išgelbėjimo nuo nuolatinės sunaikinimo grėsmės priemone ir mano esant iš tikrųjų būtiną užpelkėjusių ganyklų nusausinimo darbų neatidėliotiną organizavimą, pirmiausia pagal Tichaja Sosnos upės ir jos intakų tėkmę, kaip perskrodžiančią visą apskritį, kurios salpa (salpos masyvas trisdešimt tūkstančių hektarų) po nusausinimo taps apskrities ekonomine baze, taip pat bus išspręsta Michnovo avių veislininkystės visoje apskrityje problema.

 

      Bet kadaise visoje Ostrogožsko apskrityje driekėsi pirmykštės ganyklos, nors taip buvo ne tik iki atsirandant čia avims, bet ir žmogui – dar anksčiau nei pirmosios žmonių gyvenvietės įsikūrė palei Tichaja Sosnos krantus, – nes kaip tik tam pradiniam laikotarpiui dėl žmogaus ūkinės veiklos priklauso griovų atsiradimas kreidos nuogulose. O griovos, išeidamos į upės salpą ir nunešdamos į ją dirvožemio medžiagos, slopino upės srovę, pradėjo ilgą užpelkėjimo epochą.

      Jei apžvelgtume visą Ostrogožsko apskrities teritoriją, dėl greito pelkių plėtimosi galėtume pamatyti didžiulę liaudies ūkio nelaimę.

      Bet dėl upių mirties ne tik dvesia avys ir žlunga gyvulininkystė – ima mirti ir žmonės. Piktybinė chroniška maliarija labai išplitusi tarp Tichaja Sosnos slėnio gyventojų.

      Ir būtų, žinoma, silpnadvasiška, nustačius tokią grėsmingą nelaimę, nepabandyti stoti į mūšį su gamta, siekiant atsikovoti iš jos didžiulius netikusių žemių plotus, kad gyvuliai gautų maistingų ir nekenksmingų pašarų, o darbo žmonės – produkcijos ir sveikatos.

      Ši kova su gamta dėl dešimčių tūkstančių hektarų užpelkėjusių plotų prasidėjo 1925 metais. Reguliuojamųjų nusausinimo darbų palei Tichaja Sosnos upę projektas apima 40 kilometrų ilgio ir 83 kvadratinių kilometrų ploto užtvindomą masyvą. Maždaug trečdalis visų darbų jau atlikta; patys darbai nuo 1927 metų mechanizuoti, tai yra upę valo ir gilina ne žmonės, stovintys vandenyje su lopetomis, o plaukiojantis ekskavatorius – beje, ši į pelkes įknibusi mašina gali būti sovietinės žemės sėmimo technikos pasididžiavimas, kadangi mašina yra originalios konstrukcijos ir pirmą kartą padaryta Sovietų Sąjungoje (nei prieš karą, nei po jo Rusijoje tokios mašinos nebuvo daromos, jas paprastai pirkdavo Amerikoje). Bet sovietiniai inžinieriai kovai su pelkėmis naudoja ne tik mašinas, bet ir sprogstamąją techniką, dinamitu  ardydami susigulėjusias sąnašas ir kerplėšynus, dusinančius upę.

      Apie gyventojų suinteresuotumą darbų sėkme galime spręsti iš to, jog gyventojai daugiausia natūriniu darbu padengė 52 procentus išlaidų sąmatos. Bet šie duomenys priklauso melioravimo bendrijų epochai, tai yra paprasčiausių tikslinių valstiečių susivienijimų laikotarpiui; dabar gi, kai Tichaja Sosnos slėnyje yra galingi kolchozai, reikia laukti žymiai didesnių sausinimo darbų tempų ir dar energingesnio gyventojų dalyvavimo.

      Prieslėnio valstietija jau 1924 metais, kai aš buvau prie Tichaja Sosnos, jau žinojo, kad tvarkyti užliejamų žemių ūkį, tuo labiau sukurti iš pelkių pievas, vien pavienininkų ūkių įstanga negalima – ir 1925 metais, prieš pat darbų pradžią, visa suinteresuotoji nuskurdusioji valstietija susivienijo į melioravimo bendrijas, tai yra į užuomazginę gamybinio kooperatyvo formą.

      Tokie tad faktų lobiai šiame skurdžiame slėnyje, kur ir po šiai dienai vyksta sunki kova už pirmykštės pražuvusios Michnovo avių tėvynės atkūrimą.

      Išsikapstęs iš šio vieningai triūsiančio slėnio į sausžemes, įžengiau į kolchozinį kaimą „Žmonijos rytas“, sužavėtas tiek puikaus pavadinimo, tiek pridėtinio lozungo ant kolchozo iškabos, paimto iš metrinės sistemos(40):

 

       „Visoms pavergtosioms tautoms – visiems laikams.“ Aišku, kad čia kalbama apie kolchozinį gyvenimo ir darbo organizavimą.

      Prie kolchozo užkardos stovėjo kažkoks žmogus, jau senas, mielo, bet rūstaus veido, ir žiūrėjo į mane.

      – Tu kas? – paklausė jis.

      Aš jam apytikriai atsakiau, kadangi klausimas iš tiesų nėra paprastas.

      – O tu ne kadras?

      – Kadras.

      – Kur tarnauji?

      – Galvoje.

      – Na, prašome užeiti, – tai gera įstaiga. Eime, aš tave kiaušiniene pavalgydinsiu. O ar žinai, kas aš?

      – Kas?

      – Ogi viso naujojo gyvenimo šurmulio pirmininkas, draugas Paška. Sveikas!

      – Sveikas!

      Anksčiau aš nuogąstavau, ar tinku naujajam gyvenimui, o dabar mačiau, jog kuo gyvenimas naujoviškesnis, tuo žmonės man paprastesni ir artimesni.

      Linksmuolė Paškos žmona guviai ir uoliai iškepė mums kiaušinienę, o mes ėmėme ją valgyti. Bevalgydamas aš užsižiūrėjau į Paškos žmoną – ji buvo nuostabiai graži, nors jau pagyvenusi; bet ne čia slypėjo jos privilegija, svarbiausia, kad ji buvo linksma ir rami dėl savo gyvenimo, be to, išmintinga ir pirmeivė, kaip vėliau sužinojau.

      Man jau teko sutikti krūvą kolchozininkių, panašių į šią moterį, ir aš atkreipiau dėmesį į jų linksmesnį būdą. Kodėl taip atsitiko, sunku suformuluoti, kadangi kolchozininkes dabar slegia didesnis nei pavienininkes rūpestis ir nerimas; betgi didžioji pavienininkių dalis yra tik tradiciškai liūdnos, apniukusios bobos.

      – Tai, vadinasi, tu kadras! – pavalgęs pareiškė Paška (jo tėvavardžio aš dar nežinojau) ir bakstelėjo man į krūtinę.

      – Kadras, – patvirtinau aš.

      – Na, o jeigu tu netikras! – įžvalgiai nusigando Paška. – Atsakyk man į bendresnį klausimą: kiek reikia plytų mokslinei trobelei skaityklai pastatyti?

      Antras patikrinamasis Paškos klausimas buvo iš kitos srities:

      – Sako, pasaulis begalinis, o žvaigždžių yra be skaičiaus! Netiesa, drauge! Tai buržuazinė ideologija: buržujams naudinga, kad pasaulis būtų toks platus, idant bjaurybėms būtų erdvu gyventi ir būtų kur pasprukti nuo proletariato. O mano manymu, pasaulis turi pabaigą ir žvaigždžių yra baigtinis skaičius.

      Aš patvirtinau, jog Paška kalba visiškai teisingai: visata negali būti neapibrėžtai begalinė.

      – O kodėl elektra geležį mėgsta, o stiklo negerbia?

      – Medžiagoje veikia kokie nors dėsniai ar vien tiktai tendencijos? Štai sako, kad galima padaryti dvi lazdas, tapačias viena kitai! Niekai! Aš keturias savaites obliavau dvi liniuotes ir vis dėlto per pusę plauko jos nesueidavo! Kurgi tapatumo dėsniai? Vien tik tendencijos ir daugiau nieko!

      Pagal galimybes atsakinėjau į visus jo klausimus.

      – Na, gana! – po dviejų valandų nusprendė Paška. – Lik pas mus kolchozo techniku – išspręsk didijį uždavinį, kaip mums pasivyti, pralenkti ir nenusibaigti. Gali? O mes čia norime padaryti tokį kolchozą, kad jis organizaciniu požiūriu tiktų, kaip „fordo“ automobilis, ir Afrikos valstiečiui, ir vargdieniui indėnui. Aišku tau?

      – Aišku, tai aišku, bet šito nereikia: Afrikos valstietis ir pats ne kvailys.

      – Jis tai ne, bet tu tai kvailys! Juk SSRS – pati priešakinė iki revoliucijos(41) valstybė! Ko gi mums nepridarius visam atsilikusiam pasauliui socialinių ruošinių?! O jau pagal mūsų ruošinius tegul paskiau pasaulinė varguomenė priderina savo gyvenimą į saiką ir į naudą!..

 

      Pagyvenęs ir padirbėjęs „Žmonijos ryte“, sužinojau visas smulkmenas iš praėjusio draugo Paškos gyvenimo. Tos smulkmenos parodė Pašką kaip didį žmogų, išaugusį iš smulkaus kvailio – net jeigu kai kurie jo veiksmai atrodytų nenusisekę ir juokingi: juk mes turime prieš save tik būsimo žmogaus pradą.

      Už visą savo išsiauklėjimą ir apsišvietimą jis turi dėkoti vien tik savo žmonai, kuri jį atvedė į protą ir aktyvumą. Štai koks buvo reikalas.

      Kitados, dar prieš revoliuciją, Pavlo Jegorovičiaus niekas iki galo nepažinojo, nors jis jau buvo suaugęs, – visi jį vadino Paška, nes buvo kvailas kaip kelmas, arba mažvaikis. Anais praėjusiais laikais jis supirkinėjo iš žemės bendrijų griovas ir senus šulinius – jis užsinorėjo turėti nors kokio turto, kad geriau suvoktų savo gyvenimo valstybėje prasmę. Įsigyti tikrų namų ir tikrų gyvulių Paškai neužteko lėšų, todėl jo sodybiniai sklypai buvo griovos. Tokios vietos jam atsieidavo pigiai: kartą už puskibirį degtinės jis supirko visas valsčiaus pelkes ir smėlio naudmenas.

      – Imk valdyk, – išgėrę ir nusišluostę lūpas, kalbėjo valsčiaus vyrai. – Kokia nors smulkmė išaugs. Galėsi jaustis šeimininkas.

      Paskui Paška leido savo gyvenimą griovose ir pavirš užžėlusių drėgnų paversmių. Ten jam buvo jauku, aplink jį plytėjo nuosavybė, ir jis galėjo stebėti vabzdžius, visiškai priklausiusius jam.

      Kitą kartą Paška įsigijo vaismedį. Ėjo jis pro dvarininko sodą ir mato: šliaužia medžiu juoda kirmėlė. Paška išsigando, kad tas kirminas iš pradžių sugrauš vieną medį, paskui – ir visą gardžiakvapį sodą. O kai ims žūti sodai, tai valstybė nusilps, o po šito užgrius koks nors plikšių būrys ir atims iš Paškos griovas ir marmalynės valdas.

      Tada Paška nuėjo pas dvarininką:

      – Stefanai Jeremejevičiau! Pas tave ten ant medžio juoda kirmėlė atsirado: ji tau visus vaismedžių kamienus apgrauš – tu žiūrėk!

      – Tu sakai, juoda kirmėlė! – mąstant protui tarė Stefanas Jeremejevičius. – Kas tai: flora ar fauna? Juoda kirmėlė! Tai ką man su ja daryti? Štai ką: Paška, tu paimk tą medį, išrauk su šaknimis ir tempk lauk iš dvaro, o namuose medį sudeginsi. Bet nedrįsk kirmėlių išmėtyti, žiūrėk sau iš paskos ir rink kirmėles į kepurę!

      Paška pašalino iš sodo kenksmingą medį ir parsinešė jį į daubą, kur įbedė į molį, geisdamas, kad išaugtų nuosavas sodas.

      Bet medis mirė, ir užėjo revoliucija. Beturčiai ėmė varginti Pašką kaip liaudies priešą. Iš griovos jį bematant išvijo, kad jo ten nebebūtų.

      Ir patraukė tada Paška išilgai šalies, kad rastų sau nežinomą vietą. Pakeliui nusidraskė nuo savęs drabužius, sužaizdavo kūną ir specialiai nevalgė: jis jau suvokė, būdamas atsilikėlis grobuonis, kad Sovietų valstybei reikšmingi prastos išvaizdos žmonės.

      Ir iš tikro kaimo sovietai jį gerbė.

      – Štai, – sakydavo kaimo sovietai apie Pašką, – eina mūsų bendražygis, engiamas žmogus. Kur tu, drauge, gyvaliojai?

      – Griovoje, – atsakydavo Paška.

      Kaimo sovieto pirmininkas žiūrėjo į Pašką su ašaromis akyse.

      – Pavalgyk pienelio su duonele, mes tave į aktyvą įtrauksim: mums didžiai reikalingi panašūs žmonės.

      Paška atsigerdavo, prisivalgydavo ir pasilikdavo.

      Viename kaime jį paskyrė kooperatyvo vedėju. Paška pamatė prekes ir pagailėjo jas parduoti: gyventojai viską suės ir sunaikins, o kokia prasmė? Turtą visada reikia patausoti: žmonių užtenka, o materializmo trūksta.

      Iš kooperatyvo Pašką pašalino. Po šito įvykio jis ėmė laikyti save per menku vargdieniu, kad būtų vertas Sovietų valstybės, ir pavirto į nuskurdėlį. Labiausiai jis bijojo likti be piliečio vardo, be gyvenimo tikslo širdyje.

      Betgi Pašką patraukė teisman kaip valkatą ir nedirbantį darbininką, veltui eikvojantį proletarų maistą. Teisme Paška pasakė, jog jis ieškąs paties gyvenimo dugno, idant revoliucija pripažintų jį savo būtinybe. Dabar jis norįs numirti, kad atlaisvintų valstybę nuo savo buvimo ir tuo palengvintų jos padėtį, juolab kad nėra proletariato pasaulyje didesnio vargšo už numirėlį.

      Darbininkas teisėjas išklausė Pašką ir jam pasakė:

      – Kapitalizmas gimdė vargšus lygia greta su kvailiais. Su vargu mes susidorosime, bet kur mums dėti kvailius? Ir čia mes, draugai, prieiname prie kultūrinės revoliucijos. todėl aš manau, jog šį draugą, vardu Paška, reikia įmesti į kultūrinės revoliucijos katilą, nudirti tamsuoliškumo odą, prisikasti iki pačių vergiškumo šaknelių, įsigauti į psichikos kaukolę ir pripilti jam pro visus plyšius mūsų ideologinės medžiagos…

      Čia Paška suriko iš siaubo ir atsigulė ant grindų, kad iš anksto nusigaluotų. Bet jį užsistojo damutė, teisėjo padėjėja:

      – Negalima šitaip gąsdinti nesąmoningojo. Reikia iš pradžių jo pagailėti, o jau paskui mokyti. Stokis ant kojų, drauge Paška, mes atiduosime tave į vyrus vienai sąmoningai bobikei, ji tave gailestingai mokys būti draugu ir apsišvietusiu piliečiu, nes tu esi pagimdytas kapitalistinės tamsumos.

      Tuokart Pašką atidavė bobai į vyrus, ir jis, jos bijodamas, ėmė gyventi kaip sąmoningas darbo žmogus, dėkodamas savo likimui ir sovietų valdžiai, kurios rankose tas likimas yra.

      Nuo to šviesaus momento teisme ir iki šiol Paška visą laiką kilo į viršų ir užkopė iki kolchozo pirmininko posto – tiek jam padidėjo proto kiekis dėl sąmoningos žmonos poveikio.

      Ir rajone Pašką taip pat aukštai vertino, kaip spyruoklę apačiose, stumiančią vargingąsias ir vidutiniokų mases į priekį; jis pats vis labiau sielvartavo, kad nežino viso pasaulio moksliškumo ir ketino po piatiletkos važiuoti mokytis.

      Kolchoze „Žmonijos rytas“ aš išgyvenau labai ilgai: buvau liudytojas pavasarinės sėjos, įvykdytos šimtu keturiasdešimčia procentų, palyginti su planu, ir trijų statybų – tvenkinio užtvankos, sėklų sandėlio ir siloso bokšto – dalyvis.

      Po kiekvieno naujo laimėjimo Paška kalbėdavo kolchozo susirinkime ir pagarsindavo maždaug vieną ir tą pačią temą:

      – Aš – draugas Paška – su jumis visais, vargšais ir draugais, pasieksiu, kad SSRS niekada nenutiltų industrializacijos sirenų kauksmas, kaip kad virš Britanijos imperializmo niekada nenusileidžia saulė!.. Ir dar daugiau: mes iškovosime, kad mūsų gamyklų dūmai užtemdytų saulę virš Britanijos!.. Mes privalome kitais metais susirasti kokią nors didvyrišką gamyklą ir visiškai aprūpinti ją mūsų kolchozo kvietiniais grūdais, – tegu mūsų draugai darbininkai atsisako juodos prarūgusios duonos ir valgo mūsų pirmarūšę! Tai sakau aš – draugas Paška!..

 

      Pagyvenęs šalia Paškos iki rudens pradžios, pamilęs jį iki stiprios draugystės, kadangi jis buvo gyvas įrodymas, jog kvailybė yra vien laikina socialinė aplinkybė, aš vis dėlto vieną šviesią dieną ištiesiau jam atsisveikindamas ranką ir išvažiavau į Uralo stepes.

      – Važiuok kur nori, – pasakė man Pavelas Jegorovičius. – Visi mes kunkuliuojame tame pačiame klasiniame katile ir tavo gyvenimo syvai pasieks mane.

      Skirdamasis su draugais ir priešais, tikiuosi, kad komunizmas stos greičiau, nei praslinks mūsų gyvenimas, kad ant kapų visų priešų, dabartinių ir būsimų, mes susitiksime su draugais dar kartą ir tada aptarsime viską galutinai.

 

      Iš rusų k. vertė Pranas Vasiliauskas

 

      Versta iš:

      Платонов А. ИЗБРАННОЕ. Москва: Гудъял-Пресс, 1999

      __________________________________________

      (32) Tovariščestvo po sovmestnoj obrabotke zemli (bendro žemės dirbimo draugija).

      (33) Pagal „Kučiumo ekonominės psichologinės politikos“ reikšmę čia veikiausiai turėtų būti ne „netgi“, o „betgi“.

      (34) Apskrities žemės ūkio valdyba

      (35) Čia turima galvoje tai, jog „visuotinės kolektyvizacijos“ pradžioje stambieji, tai yra vadinamųjų „buožių“, ūkiai sudarė apie 5 proc. valstiečių ūkių.

      (36) Ūkinio vieneto metinis veikimo laikotarpis, susijęs su finansinėmis, prekybinėmis arba gamybinėmis operacijomis.

      (37) Apskrities vykdomasis komitetas.

      (38) Michnovo avys – šiurkščiavilnių mėsai ir vilnai auginamų avių veislė, išvesta XIX a. Voronežo gubernijos Ostrogožsko apskrities valstiečių iš vietinių avių ilgalaikės atrankos ir tikslingo kergimo būdu. Pavadintos pagal Michnovo kaimo vardą.

      (39) Apskrities veterinarijos skyrius.

      (40) Čia, matyt, norima pasakyti, kad lozungų įtaiga priklausanti ne tik nuo turinio, bet ir nuo kalbinio poetinio jų organizavimo, t. y. nuo panaudotų metrinės eilėdaros principų.

      (41) Veikiausiai turima omenyje imperialistinės Rusijos bolševikų inspiruojama „pasaulinė komunistinė revoliucija“.