Romualdas Granauskas       Rašytojas Romualdas Granauskas atsako į Romo Daugirdo klausimus

 

       Žinau, kad pernai atšventei garbingą jubiliejų ir dabar jau plūduriuoji aštuntojo dešimtmečio (šiurpu pagalvoti!) baloje (na, ežere). O tą laiką beveik visi (išskyrus kai kuriuos filosofus) vadina „senatve“. Įstrigo Almanto Grikevičiaus senatvės palyginimas su fašizmu ir Fainos Ranevskajos apibrėžimas: „Senatvė – Dievo nemokšiškumas“. Kaip pats iš vidaus matai šį amžiaus tarpsnį? Kokias įžvalgas jis subrandino?

 

       Mielas Romai! Nors esi poetas, tačiau veiksmažodį „plūduriuoti“ parinkai kaip geras prozininkas. Aš dabar būtent taip ir darau: plūduriuoju. Tik ne baloj ar ežere, o eketėj – kaip pats žinai kas. Kiek jaunesni ar mažiau ligoti nors dar ir neplūduriuoja, bet jaučiasi… Įsivaizduok šunį ant akėčių, bandantį patogiau įsitaisyti. Arba alkanus kačiukus, pavožtus po… kubilu. Vis silpniau besigirdi jų gailus miauksėjimas, greit jie visi ten uždus.

       Jei ne ligos ir skaudėjimai, senatvė būtų pats geriausias amžiaus tarpsnis, – juk vėl laukia šviesi nerūpestinga kūdikystė!.. Sauskelnės, išterliota lėkštėj manų košė ir seilinukas po smakru. Ir tokia graži, tokia nuostabi pro žlibas akis atrodytų Tėvynė, ir visos partijos – viena už kitą geresnės, o jau vilties, kad bus tik dar geriau, tik dar gražiau, – pilnos kelnės! Net seimūnų plikės šviestų iš tolo kaip laimės žiburiai.

       Nežinau, kaip dabar jaučiasi A. Grikevičius, labai seniai nemačiau, bet manau, kad dabar, gavęs Nacionalinę premiją, – geriau. Nebesijaus kaip gyvenąs prie „fašistų“, nusipirks vaistų, mažiau žmogui skaudės. O tie, kurie tos premijos negavo ir niekada negaus, tvirtina, kad Lietuvoj senatvė – tai „bolševizmas“. Taip ir norėtųsi patykot patamsy kokį navicką ir eksproprijuot. Tačiau ką ten „beeksproprijuosi“, kai pats esi taip „eksproprijuotas“, kad tiktai vienerios kelnės ir beliko. Kentėk ir mylėk Lietuvą, daugiau tau nieko nebeduota. Jeigu to per maža, gali dar mylėt visą vald(g)ančiąją koaliciją.

       Senatvėj pasidarai nuo visų priklausomas. Nuo Vyriausybės net daugiau nei nuo daktarų. Norės – sumažins pensiją, norės – ir visai atims. Aną dieną iš Vyriausybės atėjo pranešimas: „Iš Jūsų pensijos išieškota“… Kažkas kažkur perskaitė prieš trisdešimt metų parašytą mano apsakymėlį, nė pats nežinojau kokį, nė pats nežinau kur, patrupino ar ne penkiasdešimt litų, ir pusė to honorarėlio – „išieškota“!.. Ar aš nusikaltėlis koks, ar aš juos slėpiau, ar aš juos vogiau, kad iš manęs „išieškota“?! Gal kurią dieną ateis jau ne popiergalis, o policija?.. Todėl su ašaromis akyse prašau visų aktorių, skaitovų, leidėjų, vadovėlių sudarinėtojų – neskaitykit, neperspausdinėkit, nekartokit jokių mano rašymų! Užmirškit, kad esu, o dar geriau – kad apskritai buvau. Bent jau prie šios valdžios, kuriai mirdamas dar, ko gero, liksiu skolingas.

       Čia ir nenorėdamas prisiminsi vieną atsitikimą su Astrid Lindgren, garsiąja švedų rašytoja. 1978 m. socialdemokratų partija ten jau buvo valdžiusi arti keturiasdešimt metų, o bevaldydami įsisiautėjo ne blogiau už mūsų konservatorius. Ir štai vieną dieną A. Lindgren gauna popierių, kuriame „maloniai pranešama“ (vis dėlto ne „išieškota“), kad ji už savo honorarus skolinga valstybei… 102 proc.!.. Praėjus pirmajam šokui, rašytoja parašė į spaudą visą seriją satyrinių straipsnių, o visuomenėje kilo garsiausi debatai, užvirė netilstantys ginčai ir… socialdemokratai pralaimėjo rinkimus!

       Lietuvoje gali iš nevilties bandyti net susideginti priešais Seimo rūmus, – išbėgs apsaugininkas, griebs už pakarpos ir įmes į fontaną. Sučirkši kaip nuodėgulis – ir viskas, o kai grįši iš ligoninės, tau dar bus iškelta byla už viešosios tvarkos pažeidimą. Šito tu tikrai pasieksi.

       Čia Lietuva. Čia tavo Tėvynė.

       Ir visi aukštai sėdintys kiaušingalviai man, senam žmogui, nuo ryto iki vakaro aiškina, kad dabar sunkmetis, kad kitaip jiems neišeina. Aš ir be jų žinau, kas yra „sunkmetis“. Tai lietuvių kalbos sudurtinis žodis, sudarytas iš kitų dviejų: „sunkti“ ir „metas“. Kitaip tariant, tai toks metas, kai valdžia iš vargšų pradeda spausti sunką.

       Pastaruoju metu, vos tik pagalvoju apie mūsų valdžią, akyse iškyla toks vaizdas.

       Didelė plyna aikštė. Joje matosi aukščiausios suvežtų plytų krūvos, o apie jas šokinėja, bėgioja, riejasi tarpusavyje gausus beždžionių būrys. Pro tirštas dulkes nelabai ir matosi, ką jos ten veikia, tik aišku, kad – veikia! Dirba, pluša išsijuosusios!..

       Negalėjau niekaip suprast šitos asociacijos, kol neprisiminiau skaitęs vieno zoopsichologo straipsnio apie tai, kodėl beždžionės negali pastatyti Katedros.

       Fizinės jėgos jos turi daugiau nei žmogus. Ir pamėgdžiotojos nuostabios. Parodei kartą kitą, kad prieš paklojant plytą reikia pirma ant jos apačios ir ant galo užtept skiedinio ir tvarkingai padėti šalia kitos, prie šios – trečią, ketvirtą… Bemat išmoksta!.. Tačiau Katedros jos niekada nepastatys. Jos nežino, ką stato! Kaip mūsų politikai pasakytų, jos „neturi Lietuvos vizijos“. Jeigu ką ir turi, tai vienos akyse – saldus bananas, kitos – sultingas ananasas, trečios – minkštas šakų guolis džiunglių medžio viršūnėje. O stato tai Katedrą!..

       Paskutines akis gali išverkti, į tokias statybas žiūrėdamas.

       Todėl niekas dabar ir nebesako: „valstybės statyba“, „valstybės kūrimas“, apsieina sakydami „vykdome reformas“.

       Paprastam žmogui susidaro įspūdis, kad Lietuvoje viena okupacinė valdžia nuolat keičia kitą, ir taip kas keleri metai, nors į valdžią ateina vis tie patys broliai lietuviai! Valstybės statybą reikėjo pradėti ne nuo Valdovų rūmų už trečdalį milijardo, o nuo didžiulio kalėjimo, kur lengvai tilptų vagys, kontrabandininkai, kyšininkai, visokie „auditoriai“, „inspektoriai“, „kontrolieriai“, viešųjų pirkimų organizatoriai, konkursų skelbėjai ir t. t., ir t. t. Jei nori ką nors statyti, pirma reikia išvalyti statybos aikštelę. Galop ir kai kuriems prokurorams su teisėjais ten dar turėtų likti užtektinai vietos.

       Dabar daug kas Lietuvoje pasigražina nykias senatvės dienas, nuo ryto iki vakaro keikdami Kubilių. Aš taip nedarau, – kokia prasmė, jeigu niekas negirdi? Juk žmogus daro viską, ką gali, ir dar triskart tiek, kiek geriau būtų nedaręs. Labai pakenkti Lietuvai jis ir norėdamas negalėtų, nes niekas jo neklauso: nei koks ministras, nei koks departamentas. Kartais aš premjeru net žaviuosi. Asmeniškai man labai imponuoja jo drąsa, kurios jis turi daugiau nei Ričardas Liūtaširdis ir Orleano mergelė, kartu sudėjus. Dar prieš Ilgųjų Peilių Naktį, kai Šemeta suko tekėlą, o premjeras galandosi peilius, kad vienu ypu nurėžtų viską – algas, pensijas, invalidų pašalpas, vargšų išmokas ir t. t., ir t. t., – dar prieš tą naktį supratau, kur slypi jo mąstymo genialumas: visiems Lietuvos ubagams perpus sutrumpinti lazdas, o nupjautaisiais galais tvirtai paremti Lietuvos ekonomiką, kuri laikosi nežinia ant ko: ar ant Marytės plauko, ar ant vištos snarglio? Kai šitai padaryta, toliau premjero pareigos bėra gryna sinekūra: grybauk, uogauk, važinėkis dviračiu, irstykis baidare, lankyk šventas Baltarusijos vietas etc. Tiktai kadencijos pabaigoje, žiūrėdamas Dievui ir Lietuvai į akis, malonėk atsakyti į šiuos du klausimus:

       a) kiek sukurta naujų darbo vietų?

       b) keliomis dešimtimis tūkstančių Lietuvoje padaugėjo lietuvių?

       Visa kita – ne esmė. Visa kita gali būti iškentėta, bet atleista.

       Turėdamas marias laisvo laiko ir nuo ryto iki vakaro užsiiminėdamas, anot R. Baltušytės, dailiuoju gulėjimu, jau pražiūrėjau lubose skylę, vis stengdamasis suprasti, kas atsitiko konservatoriams, lengva ranka atidavusiems jaunimo švietimą ir aukštąjį mokslą į „liberalų“ ir genderistų* rankas? („Liberalai“ rašau kabutėse, nes jų Lietuvoje yra kelios veislės ir porūšiai. Vieni gal ir liberalai, bet kiti jau „centristai“, tie, matyt, „veikia“ miesto centre, o neseniai atsirado dar ir kažkokie „bebrai“, tai tie, reikia manyt, bandys įsitvirtint arčiau vandens, Neries ir Vilnios pakrantėse.) Nejaugi niekas nemato, kur krypsta humanitariniai mokslai? Juk savo jaunimą ruošiame liokajais, barmenais, smulkių įmonėlių vadybininkais, viešbučių kambarinėmis, gal kokio vieno aukšto administratorėmis, svarbu, kad be akcento mokėtų ištarti „fuck me“ ir „vau!“. Jokios tautinės savigarbos, jokio patriotinio ugdymo, tik visko, kas sava, niekinimas, o svetimos šiukšlės aukštinimas. Pasižiūrėkim, kokie klausimai užduodami „Tūkstantmečio vaikams“. Visi viską žinojo apie „Harį Poterį“, bet nežinojo „Kliudžiau“ ar „Dievų miško“. Kiek mes galime lįsti Amerikos kičo ir holivudinio „meno“ šiknon? Jaunesni jau beveik ir sulindo, tik batai besimato…

 

       Praėjęs pasaulio krepšinio čempionatas atskleidė gilią mūsų tragediją: tauta nebeturi kuo didžiuotis! Be šito nėra juk nė pačios tautos. Todėl kitieji net verkė iš džiaugsmo: „Mes dar galim!.. Mes dar stiprūs!.. Mes dar ne visi liokajai!..“

       Pagaliau prisipažinkime, kad esame „reformatų“ valstybė: reformuojame viską, kas galima ir negalima; nuo ryto iki vakaro; visur ir visada; kvailiai reformuoja protingus; reformuojame net reformas. Bet pati svarbiausia – sveikatos reforma! Prasidėjusi vos ne nuo pat Kovo 11-osios, ji tebesitęsia iki šiol ir tęsis amžinai, iki paskutiniojo teismo dienos, kai prieš Dievo akis reformatoriams reikės atsakyti į paprastą klausimą: kiek Lietuvos žmonių per tas „reformas pirma laiko sukišta po žeme“?.. Per tą laiką užaugo nauja „reformuotų“ jaunuolių karta, o į kariuomenę negalime surinkti kelių tūkstančių sveikų vyrų: paliegėliai, distrofikai, penkių chroniškų ligų susukti į grąžtą. Žinoma, čia kaltas oro užterštumas, blogai sukramtomas maistas ar dar kas nors, tik ne tai, kad mokyklose nebeliko medikų. Mokinukų, lyg kokių kiemo šuniukų, sveikata valstybei neberūpi.

       Gydytojai nebegydo, o tiktai „teikia medicinines paslaugas“. Jie nebegali apžiūrėti ligonio, o tik užmesti į jį akį. Ir po to „užmetimo“ dar reikia prirašyt puslapį popieriaus. Viešpatie, pasibaisėjau!.. Aš per metus tiek neprirašau, kiek jie per savaitę, nors daugiau nieko nedirbu! Todėl ir vadinu (mintyse, žinoma) juos „liaudies rašytojais“. Pone Šuky, įteisinkit esamą padėtį, pakeiskit jiems tuos štampukus, kur spaudžia ant receptų, nors jie jau ir nebe receptai, o tik paprasti popiergaliai vaistininkui: „Liaudies rašytojas terapeutas toks ir toks“, „Liaudies rašytoja pulmonologė tokia ir tokia“.

       Labai bijau, kad šių eilučių neperskaitytų koks zuokas, – jam gali šauti galvon idėja paskelbti Vilnių (gal dabar jau Kauną) Europos literatūros sostine, nes Vilnių – nenuplaunamai savo gėdai – jau buvom panašiai paskelbę…

       O dabar nebeskaitykit, nors pusei minutės užmerkit akis ir pagalvokit: ar tai, kas vyksta, iš tikrųjų yra Reforma? O gal kas kita? Juk valstybė milijardus skiria sveikatos apsaugai, kaipgi jie nebus aplipę „reformatoriais“. Sakot, nupirko magnetinio rezonanso aparatą? Jį ir be „reformos“ būtų nupirkę, tiktai perpus pigiau… Sujungė dvi ligonines į vieną? Kažkokiam medicinos rykliui šito prisireikė… Nėra jokios reformos, tiktai turto ir pastatų draskymas bei žmonių kančios ir ašaros. Prisiminkim istoriją su Sapiegos ligonine. Nenoriu karksėti, bet netolimoje ateityje taip bus ir su kita, esančia Antakalnio gale, vadinamąja „spec.“. Ten toks parkas!.. Tiek žemės!..

       Ar tai irgi bus reforma?

       Ai, baikim, Romai, tas mano „senatvės įžvalgas“!.. Man jau pačiam nuo jų koktu. Bet tu pirmas apie jas pradėjai.

 

       Dvi Tavo stiliaus savybės tarsi turėjo „apsaugoti“ nuo stambių prozos formų – romanų. Tai sugebėjimas apvalyti žodį nuo apnašų (iki pirmapradžio švytėjimo) ir neabejotina poetinė gyslelė. Vis dėlto trečiajame tūkstantmety drėbtelėjai net tris romanus. Jei nesunku, „pasiteisink“ skaitytojams.

 

       Teisinuosi.

       Pats sakai, kad tiktai trečio tūkstantmečio pradžioje „drėbtelėjau“ tris romanus. Vadinasi, prieš tai aš juk du tūkstančius metų tylėjau! Tikrai neparašiau nė vieno!.. Ir anoks čia produktyvumas – po romaną kas septyni šimtai metų!..

       Žvaigždės nepalankiai buvo išsidėsčiusios danguje. Ten, kur dabar Mažieji Grįžulo ratai, jos atrodė kaip pjautuvas, o kur Didieji – kaip kūjis.

       Kažkam kažkada jau esu sakęs, kad romanas – labiausiai politiškai angažuotas žanras. Rašyk apie ką nori – vis tiek kyšos ta politika, nors labiausiai nenorėtum prie jos kišti nagų. „Guliverio kelionės“ ar „Gangantiua ir Pantagriuelis“, – kas tai, jei ne politiniai kūriniai?

       Trumpoj novelėj, impresijoj, yra labai daug vietos. Skamba paradoksaliai: kuo mažiau teksto – tuo daugiau jame slaptų vietelių. Dar galima atsipirkti nedidelės apysakaitės lyrizmais ir kokiais nors „meilės trikampiais“. Romane – kaip plyname lauke, visai nėra kur užsiglausti. O kuriam kada norėjosi rodytis nuogam turgaus aikštėje? nebuvome tokie kvaili, kad būtume labai protingi. Tų laikų protingieji dabar liko durniaus vietoj, netilptų visi net į laivą. Ir plaukti jiems nebėra kur. Užšalo uostas.

       Visada maniau, kad su romanais prozininkui nėra kur skubėti. Palauk iki 45–50 metų. Pažiūrėk, „kaip žmonės gyvena“, kaip tu pats gyveni tą savąjį, tą vienintelį… Ir tik tada, kai, žiūrėdamas į viską, pradėsi liūdnai linguoti galvą, – pabandyk parašyti vieną nestorą, antrą… Trečias gal jau bus paskaitomas. Bet po trečiojo arba pats nebenorėsi rašyti ketvirtojo, arba nebeturėsi jam jėgų. Užteks, neužsiplėšk per daug, juk kiti irgi nori rašyti, nebūk koks „puasonas“, – dešimt romanų ir vis taip pat apie tą patį. Skaitytojai pamanys, kad pasigavai kokį literatūrinį Roto virusą. Sako, nuo jo ir vaistų nėra…

       Rašydamas niekada nė vieno žodžio „nešvitinau“ ir neblizginau, Svarovskio kristalais neapkabinėdavau. Koks reikalingas tam sakiniui – toks ir ateina į galvą. Teisybė, kartais pirmasis sinonimas nebūna pats tiksliausias, – kai dar ne-aiškiai matai vaizdą, kai blogai nugirsti veikėjų dialogą. Arba kai skubi užbaigti skyrių, nenorėdamas palikti rytojui, o galva, dėmesys jau pavargę.

       Niekada neatrodė, kad romano sakinys gali būti „nešvarus“, apkibęs visokiomis šiukšlėmis, – jis turi būti toks, kokio būtent tai vietai reikia. jeigu „nelimpa“ – nerašyk jo. Praleisk. Nesigailėk jo, juk milijonai visokių sakinių maišosi autoriaus galvoje. Imk kitą. Jei „nesiima“, – eik pašvilpauti į balkoną. Balkone šalta? Tada apskritai eik švilpti. Svarbiausia – nesusikurk sau stabo iš savo rašymo, iš rašymo proceso. Juk net tada, kai metus ar dvejus nerašai, – vis tiek rašai! Rašai, pats to net nežinodamas, net nenorėdamas, ir iki pat savo dienų galo rašysi, nes rašyti ir užrašinėti – visai skirtingi dalykai. Antai E. Nekrošius (prie kurio vis tiek turėsiu prieiti, atsakydamas į kitą klausimą) kartais ištisas dienas bampsodavo savo geležinėje lovoje ir žiūrėdavo į lubas, o šalia – peleninė ir joje toks nuorūkų kalnas, kad jau šonais ritasi, – manot, jis tik gulėjo ir rūkė? Ir daugiau nieko?..

       Nėr ko bijot nerašymo. Bijot reikia rašymo: kad ne per anksti, kad ne per vėlai, kad – pačiu laiku. Kaip A. Baltakio gimtadienis. Ne pačiu laiku išleisti – pačiu laiku parašyti: ir dėl savęs, ir dėl kitų. Prisimenat?

 

                                                 Velykų rytą

                                                 Lelija pražydo.

                                                 Ne dėl savo noro –

                                                 Dėl svieto gražumo.

 

       Neįgyvendinama, neįvykdoma, gal net kiek šventvagiška svajonė: užbaigti romaną Velykų rytą!..

 

       Ir Eimunto Nekrošiaus, ir Tavo metaforiką aš pats sau vadinu „funkcine“. Nes jūs abu vengiate abstrakčių, ore pakibusių grožybių (tuo ilgai piktnaudžiavo lietuviškas kinas), o vaizdinio daugiareikšmiškumą organiškai „išauginate“ iš veiksmo. Ar sutinki su tokiais išvedžiojimais? Ir apskritai, kas labiau stumia į priekį – siužeto apmatai ar vibruojantis, transą sukeliantis įvaizdis?

 

       Noras rašyti „gražiai“ yra pražudęs daugiau rašytojų ir poetų, negu alkoholis ir narkotikai. Visą gyvenimą negalėjau suprasti, iš kur jis ateina, kodėl jam pasiduoda tiek daug jaunų kūrėjų. Gal iš to, kad mums, pradinukams, mokytojas liepdavo „gražiai“ perskaityti eilėraštį, o įduodamas knygelę, būtinai pasakydavo, kad čia labai „gražiai parašyta“?.. Gal dar iš ko kito?.. O toliau taip ir eina: „graži knyga“, „gražus eilėraštis“, „gražus paveikslas“… Prarandi daug metų, kol užaugi, bet nė kiek ne mažiau prarandi, kol supranti, kad „gražus“ – pirmiausias, svarbiausias visokio kičo atributas. Tas visuomet „gražus“.

       Kai šitą supranti, kurį laiką jautiesi kaip be atramos taško. Perskaitai Dostojevskį, Folknerį, Remarką… – ir topteli mintis: argi čia „gražu“? Nieko čia gražaus, o kaip veikia!.. Ir pradedi ieškoti atsakymo: o kodėl? Ieškai visą gyvenimą, bet taip ir nerandi, bent jau tokio, kurį, kaip dabar, galėtum aprašyti aiškiais prasmingais žodžiais, nei pats prieš save gudraudamas, nei prieš kitus gudragalviaudamas.

       Ne, ne vien metaforos čia veikia. Veikia ta Didžioji Meno Paslaptis, be kurios ir nėra tikro meno. Tą dieną, kai ji bus atskleista (jeigu kada bus), – tą dieną ir bus meno laidotuvės. Knygas galės rašyti kompiuteriai, kaip dabar jau „rašo muziką“, o tūkstančiai jos klausosi. Kai klausysis milijardai – žmonija sulips atgal į medžius ir palengva, pamažu, sunkiai vėl pradės vystytis į žmones… Tačiau taip gal ir neatsitiks, nors ką gali žinoti. „Niekada nežinai“, anot D. Kalinauskaitės.

       Kai žmonės nebežino, apie ką kalbėti ar rašyti, jie pradeda pasakoti savo sapnus. Vieną savąjį ir aš papasakosiu.

       Sapnavau aš jį gal prieš dvidešimtį metų, tačiau ir šiandien galiu „išsitraukti“ iš galvos ir iš naujo pasižiūrėti.

       Sapnavau vien tik paveikslą. Didelį paveikslą, už save patį aukštesnį ir platesnį. Kažkaip žinojau, kad tai Koro, ir buvo jis rusvo kolorito. Matėsi neseniai nupjautos pievos kampas, sukrauto šieno kupeta, o prie jos voliojosi vokiškas kareiviškas šalmas. Nei fono, nei perspektyvos. Supratau, kad tai, kas tame paveiksle svarbiausia, yra kitoj tos kupetos pusėj.

       Ir aš įžengiau į jį. Vaikščiojau, apšviestas to paveikslo šviesos, kelis kartus apėjau aplinkui, tačiau už kupetos buvo tik ta pati kupeta ir vokiškas šalmas. Ir dar – kažkoks lengvas mirgėjimas, virpėjimas, lyg kokia vibracija, – ne, ne paveiksle, o manyje pačiame, mano viduje. Tokios daugiau niekur ir niekad nesu patyręs. Man neskaudėjo, aš nebijojau to kiekvienos savo ląstelės virpėjimo, bet jis neužmirštamas, lyg staiga būčiau suvokęs, kas yra tikra–netikra, menas–nemenas.

       Atsibudau ir… Ir supratau, kad aš niekada nesugebėsiu paaiškinti to žodžiais, nes tai nepaaiškinama. Tai taip asmeniška ir taip sava, taip… lyg ir intymu, gal net paslaptinga ar mistiška.

       Tiktai dabar žinau: niekam ir nereikia aiškinti. Kam reikia – tas ir pats vieną kartą įžengs į paveikslą, į simfoniją, į spektaklį. Ir tylės. Visą gyvenimą. Nes tai, ką jis tylės, ir bus mene svarbiausia.

       O E. Nekrošius? Jis, manau, irgi buvo įžengęs į savąjį paveikslą, vaikščiojęs po jį ir jutęs, kaip virpa tai, kas nepajudinama, ir koks trapumas viso, kas amžina.

       Sakau, kad nežinau, ką tada supratau, tik žinau, jog niekad neužmiršiu.

 

       Dabar labai madinga menininko kūryboje ieškoti postmodernizmo. Maniau, kad Tave ši tendencija tikrai aplenks. Neaplenkė. Galiu pacituoti: „R. Granausko kūrybai būdingi postmodernaus mąstymo ženklai.“ Kokie ženklai – nepaaiškinta. Gal galėtum išsakyti savo (ir savo kūrybos) santykį su postmodernizmu.

 

       Kad nežinau, kas tai per daiktas. Yra geros knygos ir yra blogos knygos. Geros pergyvena šimtmečius, blogos nepergyvena net savo autorių.

       Man tik atrodo, kad kiekviena karta turi savo lektūrą, temas, žanrus, stilių, problematiką… Ir tos kartos autoriai taip rašo. Ateina kita karta, keičiasi gyvenimas, to gyvenimo kokybė, iškyla žmonėms kiti iššūkiai, problemos, – ir vėl viskas keičiasi. Kitos kartos autoriai kitaip rašo jau kitokiems žmonėms. O kad lengviau būtų atskirti, kur „tėvų“ knygos, o kur – „mūsų“, pavadina savo laiko literatūrą vienaip ar kitaip. Kadangi seniai gyvenu, galiu paliudyti, kad mano akyse atsirado modernizmas, po jo atėjo postmodernizmas, jau lipa ant kulnų postpostmodernizmas. Dar po trisdešimties metų jau bus postpostpostmodernizmas, bet, manau, sugalvos dėl patogumo kokį kitą žodį arba rašys savo kompiuteriuose kaip nors taip: post.104.dernizmas.

        „Ne mūsų reikalas“, kaip sakydavo a. a. J. Strielkūnas. Arba a. a. S. Geda:

 

                                                 Arkim, broliai, pūdymėlį,

                                                 Saugokim vieni kitus.

 

       Negaliu aš išsakyti jokio savo santykio su postmodernizmu, nes jokio ir nėra. Koks kvailys rašydamas galvoja: štai dabar parašysiu ką nors modernaus, o nuo kitos savaitės – jau postmodernaus. Rašai, kaip išeina, kaip gali, kaip Dievo tau duota. Jeigu kam rodosi kokie „ženklai“ danguje, žemėje ar mano kūryboje, – ką aš tokiam galiu padaryti? Gal jis iš to savo duoną valgo?

 

       Analizuodamas Tavo bibliografiją, pastebėjau, kad leidėjai jau sugradavo, išreitingavo R. Granausko kūrybą. Apie tai liudija pakartotiniai knygų leidimai. Viršūnėje atsidūrė trys apysakos: „Duonos valgytojai“, „Jaučio aukojimas“, „Gyvenimas po klevu“ (man asmeniškai dar labai patinka „Raudonas ant balto“). Kurie tekstai Tau pačiam artimiausi ir – kodėl? Kokie ženklina posūkius kūrybinėje raidoje?

 

       Tai čia ne leidėjai taip sugradavo. manau, kad – skaitytojai. Leidėjai tik uodžia orą. Iš kurios pusės kvepia didesniu tiražu – tą ir leidžia. Kas jiems? Gali vienon knygon sudėti „Mikaldą“, „Gražiąją Genovaitę“ ir J. Apučio „Skruzdėlyną Prūsijoj“.

       Daug kartų esu sukęs galvą, kodėl vienas „daiktas“ pavyksta, kitas ne. „Pavyksta“ – nes labiau skaito. Man „Gyvenimas po klevu“ – pats prasčiausias, pats plakatiškiausias. „Pagerinta“ žurnalistika, ir tiek. O skaito. Gal kad vargšai mokinukai privalo skaityti, štai ir visas jo „gerumas“. Labai nemalonu jaustis „privalomam“.

       Žodžiu, „niekada nežinai“.

       Brangiausias, žinoma, kaip ir kiekvienai motinai, „pagrandukas“ – „Rūkas virš slėnių“. Užmušk, dabar nepasakyčiau, nei kada aš jį rašiau, nei kaip parašiau. Rodos, kažkas už mane vedžiojo ranką. Aš tame „Rūke“ visas gyvenau, ir tai buvo pats gražiausias mano gyvenimas. Tačiau jis jokio posūkio mano rašyme nežymi, – kelio gale nebūna posūkių.

 

       Rašytojas, kaip ir aktorius, neretai tampa savo temos (amplua) įkaitu. Atrodo, kritikų dalis Tave taip pat įkalino Žemaitijos realijose. Bandymai veiksmą perkelti į Vilnių buvo sutikti labai santūriai (švelniai išsireikšta). Gal pamėgink personifikuoti Vilnių, kaip savo kūrybos veikėją (įkvėpėją, prieštarą, dirginantį foną ir t. t.).

 

       Mane užaugino ne miestas. Miestas tiktai numarins. Augino Aiškūno upelis, vėžiai jo pakriaušėse, vėgėlės po akmenimis, neužmatomos Šauklių ganyklos, į kurių dagius tūkstantį kartų pasidūriau kojas, žvyrkelis į mokyklą, trys mylimiausi mano mokytojai ir trys apylinkės bibliotekos, kurių visas knygas iki vienuoliktos klasės jau buvau perskaitęs. Ar visas supratęs – jau kita kalba. Dar augino maža juoda kalytė Smuika ir didžiulis vilkinis katinas Pincis, kuris žiemos naktį vienas eidavo į alksnyną, kažkaip sugebėdavo į kilpą pakliuvusiam zuikiui nugraužti galvą, o auštant vos apžergdamas parsivilkdavo jį į kiemą, ir mes visi trys – Smuika, Pincis ir aš – virdavome tą zuikį juodame nuo piešų katilėlyje…

       Tūkstančius metų žmogus suko galvą, dirbo, plušo, norėdamas kaip nors patogiau ir saugiau įsikurti planetoje, kol sukūrė vadinamąją miestų civilizaciją. O kai sukūrė – griebėsi už galvos!.. Pats save užmūrijo, uždusino, įkalino tokioje vietoje, kur nyksta ir žūsta visokia gyvybė, tarp jų ir jis pats. Dabar bėga, lekia nors kelioms valandoms kuo toliau nuo tų savo miestų, ašarotomis akimis žiūri į mišką, upę, ežerą, pašika po krūmu, primėto aplinkui popiergalių ir patenkintas grįžta atgal. Iki kito karto. Kol vėl pradės dusti, kol vėl pradės naktimis sapnuoti, kad ant galvos jam griūva didžiuliai cemento blokai.

       Didžiąją savo gyvenimo dalį – greit bus keturiasdešimt metų – atvargau Vilniuje, nes visoj Lietuvoj neatsirado man geresnės vietos. Buvau Kristaus amžiaus, jau nebepakeičiamas ir nebeperlaužiamas. Toks – kaip stagaras – ir vaikščiojau po miestą. Nei jo barokai, nei jo rokokai niekuomet manęs giliau nepaveikė. Galiu pagalvoti apie anų laikų mūrininkus, dekoratorius, apie jų auksines rankas, padūsauti, kad mūsų laikų amatininkai nebetiktų jiems net plytos nuo žemės paduoti, – bet tai ir viskas. Jie statė savo laiko žmonėms, ir jų akyse tai buvo stebuklai! Mums – ne, ir galim neapsimetinėti esantys baisiausiais estetais ir žinovais, mums – tikrai ne. Nebent vienai J. Vaičiūnaitei Vilnius buvo tikro įkvėpimo šaltinis, visą laiką švytėjo baltai tarp eilučių, kaip ir gimtasis Kaunas. Yra sakiusi, kad visada, kai sapnuoja košmarą, veiksmas kažkodėl būtinai vyksta kaime. Juk ten pilna baisiausių žvėrių – karvių, kiaulių, vištų, ten baisu žengti ar pasilenkti… O man per tuos keturiasdešimt metų sapnuojasi vienas ir tas pats košmaras: aš pasiklydau Vilniuje, neberandu kelio atgal, visos gatvės tuščios, aplinkui vien mūrai, rūmai, bokštai, aklinos sienos, o mano namuose – aiškiai žinau – atsitiko bėda ar nelaimė, aš būtinai turiu ten suskubti, bet aš nesuskubsiu, aš nerasiu kelio atgal…

       Teisingai sakai: Vilnius man – tik „dirginantis fonas“. Niekada jis manęs neįkvėpė, o kai porą kartų „įkvėpė“, tai ligi šiol nebegaliu „iškvėpti“. Kad aš kada bekiščiau nagus į tokius pyragus!..

       Dabar, kai esu uždarytas kambaryje, per visą vasarą nė karto nepriėjau prie lango. Ko man ten eiti, ką aš ten pamatysiu? Savo žaliuojantį beržą – vienintelį belikusį gamtos priminimą – aš ir lovoj gulėdamas matau. Pasikalbam su juo apie gamtą, apie viską, o kai pasakoju jam apie gegutę, jis nieko nesupranta, sumišęs makaluoja šakomis, nes tėra matęs tik murzinas miesto varnas. Ir dar – keturias zylutes pernai žiemą. Ačiū Dievui, aš už jį esu daugiau gamtos regėjęs.

 

       Kadaise jau klausiau, bet pakartosiu. Aš Tave pažįstu (ir ne tik aš) kaip labai vitališką, žaismingą žmogų, pasižymintį neeiliniu humoro jausmu. Todėl kartais apgailestauju, kad šio fejerverko neaptinku Tavo kūryboje. Kas trukdo? Juk ir į anksčiau paminėtą kokteilį galima įmaišyti Tavo mėgstamos nostalgijos.

 

       Taip, taip, daug kas sako, kad turiu humoro jausmą, ypač kai juokiamasi ne iš manęs. Kai iš manęs – jis tuoj pat kažkur dingsta. Iki šiol taip ir nesupratau kur. Rodos, ką tik turėjau, ir staiga – kaip nebūta!..

       O jei rimtai, tai galvoje jau ne vienerius metus sukasi gal kokių trijų tokių knygų apmatai. Visur, visada būna to humoro, net sunkiausiais žmogaus ar visuomenės gyvenimo tarpsniais. Ir iš savęs paties būtų ne pro šalį pasijuokti, kol kiti dar nepradėjo. Net juokas pro ašaras – ir tas neužtemdo esmės, tik pasuka viską kitaip, kitu šonu, tada geriau daug kas matosi ir prantasi. Tiktai va bėda! Kas pasakys, kiek tau, žmogau, beduota laiko? Kūdikystę dažniausiai nugyveni verkdamas, vaikystę – šypsodamas, jaunystę – kvatodamas ir tik brandaus amžiaus sulaukęs pradedi gyventi surauktais antakiais. Gal, sakau, senatvėje vėl išsišiepti bedante šypsena nuo ausies iki ausies? Gražu būtų! Juk ką turėjai prarasti – jau praradai, o ko neturėjai – praradai vis tiek. Gerą idėją man pakišai! Ko gero, aš taip ir padarysiu, tačiau pusės honoraro tai jau, gerbiamasis, nesitikėk! Kol Kubilius neišves Europos iš krizės, gali nesitikėti net trečdalio. O kai išves – mano ir pėdos bus seniai ataušusios. Visom prasmėm, žinoma, nes ir dabar vakarais jau šąla.

 

       Prisipažinsiu, rengdamas klausimus, prisiskaičiau daug atsiliepimų apie Tavo kūrybą. Ir beveik visą laiką juokiausi dėl kritikų susireikšminimo ir kategoriškumo. Negaliu nepateikti vieno perlo: „R. Granauską galima vadinti genties agonijos ir agrarinės kultūros sutemų menininku.“ (Tiesos dalis čia yra, bet juk tai ir melo receptas.) Gal galėtum pakomentuoti pateiktą frazę.

 

       Kai perskaitai tokią frazę, nejučia pagalvoji kaip tas zuikis: „Ar iš peklos tas gražumas mano prigimimo?“ Perskaitai antrą kartą – ir supranti, kas iš esmės čia pasakyta: „R. Granauskas – tai sutemose agonijos apimtas runkelis.“ Ką gi, „tiesos dalis čia yra“, kaip pats sakai.

       Deja, rašytojas nėra joks „laisvas menininkas“. Jo kūryba pirmiausia priklauso nuo jo biografijos, mentaliteto, kultūros, nuo laiko, kuriame gyvena, ir dar nuo tūkstančio kitų dalykų. Ir – bjauriausia – net temos jis negali pasirinkti, nes tema visuomet pasirenka jį patį. Visais atvejais, kai rašytojas bando pasirinkti lengvesnę, paklausesnę, madingesnę, – visais tais atvejais jam išeina šnipštas, tik ne visuomet jis nori tai pripažinti, nes yra skaudu, bet Dievas rašytojui ne tam davė dantis, kad galėtų sočiai kramtyti, o tam, kad tokią valandą turėtų ką sukąsti.

       Ir man yra taip buvę, ir ne vieną kartą, kol daviau sau paskutinį įžadą: negriebk pirmos pasitaikiusios, nepulk prie jos kaip šuo prie kaulo! Lauk – ir ateis. Metus, dvejus, trejus nieko nerašyk, užsiiminėk dailiuoju gulėjimu ar kuo tu ten nori, – tavo tikroji tema nuo tavęs nepabėgs ir tu nuo jos – taip pat.

       Kadangi gimiau ten ir tada, gyvenau taip, o ne kitaip, bendravau su tais, ne su kitais, pažinojau tuos, o ne anuos, – turėjau ir rašyti taip, kaip rašiau. Buvau paimtas už sprando ir prilenktas prie popieriaus, kaip M. Martinaitis – „prie gyvenimo“.

       Kai pajunti, kad tavoji, pati ta tikroji, jau įėjo į kambarį, į galvą, į širdį, – ir džiugu, ir baisu. Džiugu, kad įėjo, baisu, kad nebeišeis, kad turėsi kankintis prie jos, su ja, šalia jos metus, gal dvejus, gal visą likusį gyvenimą. O juk ne vienas taip ir nusikankino, jos neįveikęs, ir kartu su ja atgulė į sierą žemę. Tik mes to nežinom, vien nujausti tegalim, ir niekas nėra tikras, kad jam pačiam taip neatsitiks. Todėl ir turim daugybę rašytojų, parašiusių ir išleidusių dešimtis knygų, bet didžioji žmonių dauguma žino juos tik kaip vienos kurios autorių.

       Nė viena tema nėra kuo nors geresnė ar prastesnė už kitą. Esu tikras, kad gerame kūrinyje ji nieko nelemia, o lemia visai kiti dalykai. Tai „euroromanistams“ ji yra pati svarbiausia. „Žinai, dabar labai populiari mokslinė fantastika, pavarysiu ir aš ką nors…“ Tik Lietuvoj, kur iš pašaknų iškirsta literatūros kritika, tokius dar tebevadina „rašytojais“. Šiaip tai jie klumpdirbiai.

       Bet čia aš jau iš ano šimtmečio etikos ir estetikos.

 

       Paskutinį dešimtmetį išplito įvairūs žemaičių separatistiniai (atleisk už šį epitetą) judėjimai. Kaip juos vertini? Ar neįžvelgi tam tikro pavojaus mūsų mažos Lietuvėlės stabilumui? Ir kodėl būtent žemaičiai labiausiai drumsčia vandenį?

 

       Kad gerai ir nežinau, ką tie žemaičiai ten drumsčia ar jau sudrumstė. Net abejoju, ar beįmanoma ką nors labiau sudrumsti, kaip dabar Lietuvoje sudrumsta. Tik žinau, kad labai negreitai tie dumbliai nusės ant dugno, galim uždusti kaip buožgalviai vikšrinio traktoriaus pervažiuotoj pavasario baloj.

       Ir visai netikiu rimtais separatistiniais žemaičių ketinimais. Tai daugiau iš juodos nevilties išsprūdę žodžiai: „Ko tokioj Lietuvoj gyventi, geriau tvarkytis patiems.“ Jie per amžius įpratę nebūti stumdomi, ujami, žeminami, jie beveik nėjo lažo, ten buvo didžiojo kunigaikščio dvarai, jų nugarų beveik nečaižė tijūnų rykštės. Tai išdidūs žmonės, ir reikia tik džiaugtis tokiu jų išlaikytu išdidumu ir savigarba. Savo ausimis (tiesa, dar vaikystėj) esu girdėjęs: „Mes, žemaičiai, visi žemininkai: sėdim ant savo subinės, ant karaliaus žemės!..“ Ar kas nors gynė savo žemę karščiau ir narčiau už juos? Ar yra bent vienas aras krauju neaptaškytas?.. Kaip žiūrėti į svetimų kiaulidžių srutas? Kaip abejingai žiūrėti į savo šventą žemę, per trečius asmenis pardavinėjamą svetimiems? Kaip matyti usnimis, kiečiais ir stagarais apėjusius laukų laukus?.. Kaip iškęsti valdžios cinizmą, abejingumą, įžūlumą, gobšumą, visišką panieką žmogui? Ir prieš tokią valdžią jis dar turi pirmas nusiimti kepurę?! Kodėl jo močiutė dejuoja alkieriuj, negalėdama nusipirkti net vaistų nuo skausmo? Kodėl miestely nebėra daktaro, vaistinės, mokyklos, bibliotekos, kultūros namų? Kodėl niekam nebėra darbo? Išsikeiskit tas savo pašalpas po vieną centą ir kiškit sau į antrą galą, kol pradės byrėti per ausis! Juk aš turiu rankas kojas, tik leiskit man dirbti! Aš ne ubagas, ne luošys, aš per marus neišmiriau, per badus neprapuoliau, per karus nepražuvau, ką jūs ten darot tam savo Vilniuj?.. Dabar?! Laisvoj Lietuvoj?! Jeigu nesugebat, negalit, nemokat, – eikit šunims uodegų šukuot!..

       Jeigu tokios ar panašios mintys ateina žemaičiams į galvas, – nematau aš čia jokio separatizmo. Daug kam pastaruoju metu taip atrodo. Nėra kvailesni nei dzūkai, nei aukštaičiai, nei suvalkiečiai.

       Paprastas žmogus nebeturi Lietuvos. Tų, kurie ją dabar turi, žemaitis net žmonėmis nevadina. Jie jam „ponai“. Kad nors tikri ponai būtų, o dabar tik pusponiai, skersponiai ar gaidponiai. Bet dabar jų viršus, jų valdžia, ir nematyti tai valdžiai galo. O žmonių kantrybei galas jau matyti. Seimūnai, ministrai ir visa kita „grietinėlė“ galėtų susimesti po litą ar net po dešimt, – užpirkti padėkos mišias už tai, kad valdžios rūmai ir mūrai nestovi kur nors Žemaitijoj, – seniai dunksotų be langų ir be durų. Nes molio galvos supranta tiktai plytgalių kalbą.

       Bet gaila žemaičiams likusios Lietuvos. Tikėkimės, kad nepaliks vienos toliau vargo vargti…

       …Pajuokavau aš čia, žinoma. Bet pro ašaras. Pro paskutines. Nė pats nežinau, ar daug man jų beliko.

 

       Jei neklystu, paskutinį originalų kūrinį išleidai 2007 metais. Ką dabar skrebini plunksna „bemiegėm naktim“? Žinodamas prietarus, pasitenkinsiu labai abstrakčiu atsakymu.

 

        „Bemiegėm naktim“ aš, savaime suprantama, stengiuosi užmigti. O dėl ateities planų gali manęs netardyti, vis tiek nepasakysiu, nei kur mūsų bunkeris, nei kiek turim kulkosvaidžių. Juolab kad daugiau dviejų dienų į priekį nieko ir nebeplanuoju. Ir taip jau prasitariau kaip durnas. Vadinasi, tikrai neišsipildys!

       Ačiū, Romai, už klausimus.

__________________________

       * Genderizmas – šiuolaikinė lyčių lygybės ideologija. Pagrindinis postulatas: lytinę tapatybę nulemia ne biologiniai skirtumai, bet socialinės nuostatos. Negalima kalbėti apie seksualines mažumas. Yra keturios lygiavertės lytys: heteroseksualai, homoseksualai, biseksualai, transseksualai. Genderistai reikalauja pakeisti mokyklų mokymo programas pagal naująją lyčių sampratą (redakcijos paaiškinimas).

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 12 (gruodis)