Neurologija įrodė, kad mes neturime genetiškai užprogramuoto gebėjimo skaityti, tačiau skaitymas tapo itin svarbiu žmonijai dalyku. „Mes nesukurti tam, kad galėtume skaityti. Žmogus išmoko skaityti tik prieš keletą tūkstančių metų. Šis atradimas ne tik pertvarkė mūsų smegenis, ne tik gerokai išplėtė mąstymo lauką, bet ir pakeitė mūsų, kaip rūšies, intelektualinę evoliuciją“, – rašo amerikietė Maryanne Wolf, neurologijos tyrinėtoja ir vaikų vystymosi ekspertė. Knygoje „Proust and the Squid. The Story and Science of the Reading Brain“ M. Wolf, remdamasi daugiau biologiniais, o ne kultūriniais, istoriniais ar psichologiniais argumentais, parodo, kas įvyko smegenyse, kai žmonės išmoko skaityti, kas jose vyksta kiekvieną dieną, kai vaikas pratinasi skaityti, ir kas atsitinka, kai jis turi skaitymo sutrikimą.
Autorė ne šiaip sau mini Marcelio Prousto pavardę – tai vienas iš daugelio rašytojų, kurie skaitymą laikė intelektualia užuovėja: žmogus čia gali išgyventi tūkstančius įvairiausių tikrovių, kurių kitur galbūt niekada nepatirtų. O kas riša skaitymą ir kalmarą (angl. – squid), rodos, niekuo ypatingą jūrų moliuską? Neurologijos tyrinėtojams kalmaras net labai svarbus padaras, jis turi vieną centrinį aksoną, nervinį siūlą, šis ir parodo, kaip neuronai jungiasi, kaip „taiso“, „remontuoja“ ar kompensuoja vienas kitą, kai kas nors sutrinka. Kalmaras tarsi simbolizuoja normalias gebančiojo skaityti ir negebančiojo, disleksiko, smegenis.
Kaip išsivystė žmogaus gebėjimas skaityti, jeigu jis nebuvo genetiškai užprogramuotas? M. Wolf nuomone, žmogaus smegenys sugeba visokeriopai prisitaikyti, „palaikyti ryšius tarp jau egzistuojančių struktūrų, sukurti naujas, ypač siauro, specifinio pobūdžio sritis įvairiai informacijai atpažinti“.
Viktoras Hugo daugiau kaip prieš šimtą metų manė, kad visos raidės yra kilusios iš egiptietiškų hieroglifų, o šie sukurti nusižiūrėjus į gamtos pasaulį, jie primena upes, gyvates ar lelijų stiebelius. V. Hugo iš dalies teisus. Anot prancūzų neurologijos tyrinėtojo Stanislaso Dehaene’o, smegenys atpažįsta skirtingas raides ir žodžius kaip medžiotojas – žvėrių pėdas.
Raštas ištobulino sąmonę, savęs ir kitų suvokimą, padėjo žmogaus sąmonei save pačią suvokti. Paaiškėjo, kad skirtingi rašto ženklai nevienodai įaudrina smegenis. Alfabetas labiau aktyvina kairįjį smegenų pusrutulį, o kinų rašmenys – abu.
Ilgai buvo manoma, jog šumerų raštas seniausias, dabar atsiranda mokslininkų, teigiančių, kad egiptiečių raštas yra senesnis, kad jis atsirado dar prieš 3400 metų iki Kristaus. Šumerų aukštuomenės moterys mokėjo skaityti ir rašyti, jos ir sukūrė pirmąsias pasaulyje meilės dainas ir lopšines. Viena jų skamba gana šiuolaikiškai: „Ateik, miege, ateik pas mano sūnelį. Paskubėk, miege. Užmerk mano sūnui akis, palaikyk virš jų savo delną. Nutildyk liežuvį, kad čiauškėjimu tavęs nenubaidytų.“
Ar mūsų alfabetas geresnis už kitas rašto sistemas? Didžiausias graikiško alfabeto atradimas – tai, kad kiekvienas ženklas reiškia atskirą garsą. Toks alfabetas palengvina skaitymą, padeda geriau įsisąmoninti žodinę kalbą, tačiau neskatina gilesnio mąstymo, kaip anksčiau manyta. M. Wolf pritaria XX a. rusų psichologui Levui Vygotskiui: intelektą ugdo ne alfabetas, bet veikiau pats rašymas. Neišsakytų minčių, žodžių užrašymas yra tarsi oro srovė mūsų minties sparnams. Rašymas keičia, vysto, praplečia mintis. Šis teiginys turėtų ypač paguosti tuos atkaklius mokytojus, kurie skatina pritinginčius mokinius kurti rašinėlius. Seniai žinoma, kad kūdikis ar vaikas, motinos glėbyje klausydamasis garsiai skaitomo teksto, ne tik išmoksta dainelių, bet ir pajunta jų rimą, ritmą, įsiklauso į tariamus žodžius, susieja pasaką su piešiniu. Sekamos ar skaitomos pasakos padeda įsiminti ištisą jausmų gamą. Nuo metų iki pusantrų vaikas ima suvokti, kad viskas turi savo vardą.
Socialiniai skirtumai, deja, tebėra didžiuliai. Penkerių metų vidurinio sluoksnio amerikiečių vaikas išgirsta 32 milijonais žodžių daugiau, negu augęs skurde. Nuo dviejų iki penkerių metų vaikas kasdien išmoksta apie keturis žodžius. Eidamas į pirmą klasę, turtingesnės šeimos vaikas žino 15 000 žodžių daugiau negu neturtingos. Atrodytų, pildosi evangelisto Mato žodžiai: kas turi, tam bus duota. Turtingesniųjų vaikai greičiau išmoks naujus žodžius, supras teksto ryšį, darys išvadas, suvoks, ką jos reiškia. Tačiau ir amerikiečiai apgailestauja, kad jų ketvirtokai supranta tik apie 30–40 proc. skaitomo teksto. O juk penktokas, kad galėtų mokytis, jau turi mokėti skaityti.
Įgudęs skaitytojas daug našiau naudoja savo smegenis negu pradedantis. Be to, dar prisideda patirtis. Skaitymas keičia mūsų gyvenimą, kaip ir gyvenimas keičia mūsų skaitymą. Jaunystėj skaitytos knygos, metams bėgant, suvokiamos kitaip.
Suomių, švedų, vokiečių, italų, latvių, žinoma, ir lietuvių kalbą galima išmokti greičiau, nes šių kalbų fonologija atitinka ortografiją.
Tačiau yra žmonių, ne vien disleksikų, kuriems nėra lengva išmokti skaityti, nes jie tam naudoja dešinįjį smegenų pusrutulį, o juk ortografiniai, fonetiniai, semantiniai, sintaksiniai suvokimo procesai daug greičiau vyksta kairiajame. Bet ir tokie vaikai, kai pasistengia, išmoksta skaityti. Leonardo da Vinci, Thomas Edisonas, elektros lemputės išradėjas, Albertas Einsteinas, architektas Antonio Gaudi įveikė disleksiją.
Kadaise Sokratas buvo nusistatęs prieš raštą, jis nerimavo, kad šis gali paskleisti nepatikrintų pseudoteiginių. Filosofo nuogąstavimai šiais, interneto eros, laikas itin aktualūs. Greita, gausinga informacija nebūtinai geresnė ir teisingesnė.
Ar būsimų kartų vaikai turės kantrybės pavakaroti su knyga, ar sugebės skaityti tarp eilučių, ar dar įstengs pamąstyti, analizuoti, daryti išvadas? O gal ateityje bus išugdyti nauji, vertingesni skaitymo gebėjimai, kurie padidins intelektualines žmogaus galias.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)