nyka_niliunas       Mokslinė konferencija, skirta Alfonso Nykos-Niliūno kūrybai (ir pamininti poeto 90-metį), lapkričio 5 d. įvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Ji aktualizavo nemažai poeto veiklos aspektų. A. Nyka-Niliūnas – neabejotinas klasikas, eruditas, atidžiai išstudijavęs ankstesnių kartų kūrybą, aiškiai apibrėžęs savo estetinių verčių skalę ir atnaujinęs lietuvių poezijos tradiciją, disciplinavęs kritikos diskursą, išvertęs pasaulinės klasikos šedevrų, dienoraščio puslapiuose nepabūgęs atskleisti savo kūrybos ir mąstymo ištakų, asmeniško, intymaus, bet ir fenomenologiškai jautraus santykio su pasauliu. A. Nykai-Niliūnui sėkminga buvo ir kartu su kitais „žemininkais“ pradėta lyrikos modernizacija, „atsigręžimas į Vakarus“, šio proceso tęstinumas ir refleksija. Jo eilėraščių citatos perfrazuojamos vėlesnių poetų kūryboje, visi jo rinkiniai gausiai recenzuoti Lietuvoje ir išeivijoje, jį pamėgo akademiniai literatūrologai. A. Nykos-Niliūno eilėraščių subjektas – neramus „sūnus-palaidūnas“, apsisprendęs išsiskirti su simboliniais, metafiziniais namais dar gerokai iki didžiojo 1944 m. egzodo į Vakarus ir kartu visiems laikams pasilikęs utopiniuose Nemeikščiuose, amžinoje vaikystės vasaroje. Poetas, gausiai rašęs apie nuobodulį, nykumą, egzistencinį spliną, išliko nepaprastai aktyvus, aktualus ir autentiškas. Jis nesirodo TV ekranuose, gyvena toli nuo mūsų, pasilieka viešojo gyvenimo nuošalėje, jį sunku prikalbinti paskelbti tai, ką yra sukūręs. Tačiau gal neatrodys eretiška mintis, jog kada nors tam tikras kultūros laikotarpis (veikiausiai XX a. vidurys, Vakarų literatūroje – egzistencializmo ir brandžiojo modernizmo laikai) bus vadinamas „Nykos-Niliūno epocha“.

       Neatsitiktinai konferencijoje buvo daug kalbėta apie laiką – prarandamą, utopinį, transcendentinį. Tam prielaidų suteikia A. Nykos-Niliūno poezija ir ypač jo „Dienoraščio fragmentai“: prarastas asmeninių prisiminimų laikas, kuris kasdienių įrašų subjektui jau nepriklauso, prilygsta universaliam literatūrinių utopijų erdvėlaikiui ar mitinei kartotei. Nijolė Keršytė, apžvelgusi laiko koncepcijų raidą nuo Platono ir Augustino iki E. Husserlio ir M. Heideggerio bei statistiškai įvertinusi temporalinių kategorijų dažnumą A. Nykos-Niliūno poezijoje, pastebėjo gamtos ir sąmonės laiko skirtį. Ji teigė, kad A. Nykos-Niliūno tekstuose poetinis laikas tampa pagrindiniu, neretai įasmenintu pasakojimo subjektu, o pati niliūniškojo laiko samprata iš esmės prustiška – orientuota į praeitį. Viktorija Daujotytė ragino nepamiršti transcendentinio matmens, priešingo imanencijai, neleidžiančio užsidaryti autorefleksijoje. Transcendenciją ji interpretavo kaip atsivėrimą ir atsitraukimą nuo savo vidinio pasaulio, – labiau įvykį negu veiksmą, kurį lydi retranscendencija – sugrįžimas ir dalijimasis patirtimi. Tokie momentai nebūtinai yra džiaugsmingi, dažnai jais reiškiamas nuovargis nuo logikos, kurią subjektui primeta banali rutina: nuvargęs poetas nesvetingame daiktų pasaulyje kalba taip, tarsi tylėtų. Ritai Tūtlytei svarbus laiko kaip trukmės ir tėkmės aspektas (atrastas sekant Henriu Bergsonu): apmąstoma amžinai esančio laiko mitologija, laikas kaip trimatės, į visas puses nusidriekusios erdvės kategorija ar kaip nesibaigiančio gimimo metafora.

       A. Nykos-Niliūno poetinį mąstymą sunku suklasifikuoti, vienareikšmiškai paženklinti kurios nors krypties „etikete“. Anot Eugenijaus Žmuidos, A. Nyka-Niliūnas – modernizmo įkaitas, jo subjektas blaškosi svetimame, prieštaravimų kupiname pasaulyje, neberanda kelio nei į prarastus vaikystės namus, nei į tobulos harmonijos transcendentinį Eldoradą. Tas subjekto gyvenamas pasaulis daugiasluoksnis: jame realybė kaskart atsisuka vis kitu aspektu – praradimas čia prilyginamas turtui, o pažinimas – netekčiai. Bendrą modernistinės pasaulėvokos matmenį, siejantį „žemininkus“ A. Nyką-Niliūną ir Henriką Nagį, išryškino Manfredas Žvirgždas, kuriam atrodė, jog šie poetai yra intertekstinio dialogo partneriai, skirtingai atsiliepę į tuos pačius Vakarų simbolistinės poezijos motyvus.

       Dar daugiau nei apie laiką svarstyta apie erdvės suvokimą. Eilėraščių erdvė dažniausiai apibrėžiama kultūrinio konteksto – ji projektuojama subjekto vaizduotėje lyg pagal mitologinį siužetą nutapyto paveikslo scena. Kęstučiui Nastopkai tai – karnavalinė Kiteros erdvė, prilyginama utopinei amžinos meilės salai, į kurią, žaismingų rokokinių Watteau paveikslų įkvėpti, vienoje valtyje plaukia A. Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas ir Charles‘is Baudelaire‘as. Kiek kitokia Viktorijos Skrupskelytės Arkadija, primenanti apie gražios gamtos fone paslėptą mirties simbolį – kaukolę. Šis baroko tapytojo Nicolas Poussino motyvas priverčia subjektą suvokti, kad jam nepavyks išsaugoti griūvančio namų pasaulio, pasilikti santarvėje su motina, kurios lūpomis A. Nykos-Niliūno „Žiemos elegijoje“ byloja metafizinis lėmėjas: Et in Arcadia ego. Gintarės Bernotienės atpažįstami „arkadiški peizažai“ – erotizuoti, jusliški, paneigiantys žodžio pirmumą kūno atžvilgiu. Čia erdvė atsiskleidžia visa prieštaringa įvairove: subjekto sąmonėje atgyja vaikystės reminiscencijos, gamtos stebėjimo įspūdžiai, kontrastai tarp profaniškos karnavalo bakchanalijos ir sakralinio konteksto nuorodų. Dar vieną aspektą atvėrė Dalios Jakaitės psalmių motyvų analizė: A. Nykos-Niliūno kūryboje agnostiniai iššūkiai glaudžiai susipynę su krikščioniškos tradicijos paveldu, sakralinių įvaizdžių gausa. Birutė Meržvinskaitė ryškino mitinio diskurso kaip pasakojimo apie metamorfozę jungtis A. Nykos-Niliūno poezijos semantikoje. O Jurgai Jonutytei rūpėjo istorinio pasakojimo transformacija, jo įsiterpimas į poetinį tekstą.

       Kitas aptarimo vertas A. Nykos-Niliūno veiklos baras – literatūrinė publicistika ir kritika. Subjektyvius, impresionistine maniera nupieštus klasikų profilius, kartais įtartinai atrodančius šiandienos akademinio objektyvistinio diskurso fone, atpažino Gitana Vanagaitė. Kritikos ir poezijos ryšys atrodė svarbus Izoldai Genienei.

       A. Nyką-Niliūną minime ir kaip atidų ir kruopštų poezijos vertėją. Beje, Genovaitė Dručkutė kvalifikuotai nurodė jo atliktų Ch. Baudelaire‘o vertimų silpnąsias vietas – vyraujantį pažodiškumą, kalbos dirbtinumą, primygtinį sekimą originalo kalbinėmis formomis. Lietuviškai prakalbintas Ch. Baudelaire‘o „Paryžiaus splinas“, jos nuomone, nėra darbas, kuris teigiamai kvalifikuotų A. Nyką-Niliūną kaip vertėją. Be abejonės, A. Nykos-Niliūno vertimai – kol kas mažiausiai tyrinėta jo kultūrinės veiklos sritis, juos galima būtų įvertinti objektyviai atsižvelgiant į pirmųjų pokario dešimtmečių vertimų lygį, tuomet vyravusias mokyklas.

       Taigi konferencijoje stengtasi rasti vietos įvairiems poeto kūrybos bei jo kultūrinės veiklos vertinimams ir natūralu, kad jau turimą literatūrologinį, chrestomatiniu virtusį A. Nykos-Niliūno „portretą“ papildė naujos spalvos, netikėtos, kartais kritiškesnės įžvalgos. Tikėkimės, jog pranešimuose iškeltos idėjos netolimoje ateityje bus išplėtotos studijiniuose straipsniuose, kurie nepasimes tarp akademinių publikacijų, bet bus sutelkti viename leidinyje.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)