tekstai.lt

Vladas Motiejūnas. „Ikipėdinis“ Geda

sigitas_geda_foto_aleksandraviciaus
sigitas_geda_foto_aleksandraviciaus
       Kaip susipažinau su Sigitu? Viename savo „gyvavaizdžių“ mane jis anonimiškai įvardijo kaip vaikystės draugą, studijavusį kartu su Č. J. Iš tikrųjų vaikystėje susitikę nebuvome, nors jo Veisiejus nuo mano Šventežerio skiria tik dvidešimt kilometrų. Pirmoji pažintis – kai Lazdijai jį „paveldėjo“.

 

       1959 m. dirbau Lazdijų rajono laikraščio „Raudonasis artojas“ (anksčiau – „Dzūkų žinios“, vėliau – „Tarybiniu keliu“, „Darbo vėliava“) redakcijoje. Kaip tik tais metais prie Lazdijų prijungė Veisiejų rajoną. Tenykštė redakcija, perdavusi savo popierius mums, pasigyrė turinti gabų šešiolikmetį poetą Gedą. Netrukus jaunasis poetas atsiuntė eilių ir į Lazdijus. Spaudai, be abejonės, tiko. Taigi pirmoji pažintis – neakivaizdinė.

 

       Ir dabar atsimenu kelis posmus iš Sigito lyrinio eilėraščio apie rudenį:

 

       Vėjas ražienomis – šukom

       Rudenio valsą sugroja.

      

       Gervės, raudotojos mažos,

       Jūs tik pažvelkit į sodus –

       Obelys – kokios jos gražios,

       Kokios išdidžios atrodo!

      

       Vėjas pajudina šaką,

       Obelys bara jį tyliai,

       Tartum kad motinos šneka:

       Kam tu skriaudi mūs mažylius?

      

       Kam tu skriaudi mūs mažylius,

       Obuoliukus raudonskruosčius?

       Teisinas vėjas pritilęs:

       Obelys, aš juos paglosčiau.

 

       Suprantama, jaunasis poetas neišvengė ir tuomet įsigalėjusių socialistinio realizmo štampų:

 

       Išsproginę žibintų akis

       Jau mašinos sugrįžta iš darbo.

 

       Kai po daugelio metų tai jam pacitavau, jau neprisiminė taip kūręs. Tiesa, viename savo vėlyvųjų „gyvavaizdžių“ rašė, jog Vladas jam užgarantavęs, kad eilutė Čia pilis geležinkeliai drebina tikrai yra Gedos. Šito jau aš neatsimenu. Esė knygoje pats rašo, kad dar vieną dvieilį jam Visvaldas Masėnas priminė:

 

       Tamsmėlyniuos ežeruos

       Du žali lydžiai žaibavo.

 

       Deja, tais laikais buvau konformistas. Iš Vilniaus, įpusėjęs studijas – tokį kaipmat įtraukė į rajono komjaunimo komitetą. Nėra to blogo, kad neišeitų į gera. Komjaunimas ir suvedė mane su Sigitu.

 

       Kiekvieną stojantįjį į komjaunimą „tvirtindavo“ rajono centre. Mokinius iš Veisiejų atlydėdavo, matyt, jų „komsorgas“ – toks juodas, ne itin gražus, atrodantis net gana vargingai. Labai nustebau išgirdęs jo pavardę. Tai tas pats Geda?!

 

       Nuoširdžiai pasišnekėjome. Jis taip naiviai pasakojo:

       – Man sako – tu tiek daug rašai, dar apsirgsi!

       Paskatinau: tik rašyk.

 

Vėliau pats sakė: tada dar sekiau Salomėja Nėrim, Degutyte. Galbūt iš didžiųjų lyrikių pasimokęs eiliavo:

 

       Berželis – paukštis,

       Viršūnėlė – snapas.

       Tu man, pavasari,

       Žaliasis sapnas.

 

       Tuo metu vadovavau Lazdijų rajono literatams. Pirmuosius daigus leido poetai Vidas Marcinkevičius, Petras Mikalauskas. Didelės apysakos ėmėsi V. Masėnas. Eilėraščių iš Kapčiamiesčio atveždavo ir Veronika Janulevičiūtė – būsimoji liaudies dainų karalienė Veronika Povilionienė. Na, Geda jau tada buvo pirmų pirmas.

 

       Literatams pasidarė riesta, kai redaktoriauti pradėjo Antanas Raštikis, kurį patyliukais vadindavome Beraštikiu. Siūlau:

 

       – Redaktoriau, leiskim literatūrinį puslapį, susikaupė kūrybos.

       Šefui ima kinkos drebėti:

       – Vladai, gal nereikia… Dabar tuos poetus tiek kritikuoja, bara, dar įkliūsime…

 

       Šiurpą jam keldavo Gedos:

 

       Ta gegutė, tas lupulis,

       Kam juos pametė dievulis?

 

       Jau minėjau – konformizmo būta visų kraujyje. Daug dirbdamas su neetatiniais korespondentais, ne visada iš jų reikalaudavau tiesos ir padorumo. Sigitui Gedai ir Albertui Ivanauskui (abu jau amžinatilsį) sumaniau žurnalistinę praktiką, išvažiuodamas į egzaminų sesiją, net savo kambarį jiems užleidau. Bet praktikos plane buvo ir tokių nemalonių pavedimų, kaip „surasti ateistą“.

 

       Sigitas ateistę rado Veisiejuose, užrašė pasakojimą. Atsimenu net senutės pavardę – Maliaukienė.

 

       Kai Sigitas įstojo į universitetą, ryšiai nutrūko. Jie atsinaujino, kai ir aš 1964 metais persikėliau į Vilnių. Rodė man „Tarybinio studento“ numerį, kur buvo išspausdintos jo „Pėdos“, sukėlusios nemažą šurmulį Lietuvos poetų Olimpe – naujas, negirdėtas žodis!

 

       Man, Horacijaus Drapako „pajininkui“, užnižo nagus paparodijuoti:

 

       Nuo Lazdijų lig Veisiejo

       Viešpats daug vaikų prisėjo.

       Maras. Mirė. Karas. Korė.

       Ir vis tiek išliko pora. – Mudu.

 

       Pirmąjį Sigito Gedos rinkinį gavau su gražiu įrašu: „Vladui, dzūkui, draugui, išlydėjusiam mane į poezijos kelius.“

 

       Parodijomis-sekimais „Pėda į pėdą paskui Sigitą Gedą“ vėliau palydėdavau kiekvieną jo knygą. Jis nebuvo patenkintas: kam to reikia? Atsakydavau: tai perkūnsargis nuo epigonų. Sekimas visada bus panašesnis į parodiją, nei į originalą.

 

       Ne kartą teko talkininkauti poetui kraustantis iš buto į butą. Pasirašiau, kai jis tuokėsi su Gražina Ramoškaite. Pastaroji istorija tokia. Kartais Sigitas mane įgaliodavo paimti jo honorarą. Paskambino: tą ir tą dieną atsinešk pasą. Maniau, vėl tuo pačiu reikalu. Tik Gražina pasakė: „Ženijamės!“

 

       Draugavome beveik penkiasdešimt metų. Dovanodamas Baudelaire’o vertimą, įrašė: „…daugelį metų, didesnę gyvenimo dalį mus siejo broliški jausmai.“ Stebėjau jo kelią į šlovę, buvau dramatiškiausių jo gyvenimo momentų liudytojas. Bet apie tai kalbėti būtų kur kas sudėtingiau, nei apie ankstyvąjį – „ikipėdinį“ – Gedą.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)