plechaviciute nelyginiai       Asta Plechavičiūtė. Nelyginiai metai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 142 p.

 

       „Nelyginiai metai“ – pirmoji Astos Plechavičiūtės kūrybos knyga. Ją sunku priskirti kuriam nors literatūros žanrui, tekstai primena miniatiūras, esė, turi net modernios poezijos bruožų. Pati autorė pirmuosius savo bandymus vadina proza.

 

       Kūrinėliai konstruojami sekant pasakos kūrimo principais: jie trumpi, lengvo turinio, fantastinėje erdvėje veikia pasakiški veikėjai, atgyja daiktai, pabaiga dažniausiai optimistiška ir t. t. Miniatiūrose nesigilinama į būties slėpinius, nesistengiama gvildenti filosofinių tiesų. Suvokdama, kad kupiname destrukcijos ir savinaikos pasaulyje žmogui reikia užuovėjos, gėrio ir grožio akimirkų, autorė kuria simuliakrinę tikrovę, tarsi priešpriešą rutiniškai kasdienybei.

 

       Tikrovė taip supinama su fantazija, kad nejučia pameti tiesos siūlą ir miniatiūras skaitai kaip neturinčias visiškai jokio ryšio su realybe. Todėl nustembi, sužinojusi iš A. Plechavičiūtės interviu, kad PIAZZA aikštė – tai Katedros aikštės prototipas, o ŽPS žmogų, kurio profesija – stebėtojas, galima lyginti su kiekvienu iš mūsų ar net su pačia autore, ta aikšte vaikščiojančia.

 

       Tačiau tikroviškų vaizdų pasakojimuose mažai. Jokių sąsajų su realybe nerasime skaitydami apie saulėje bujojančius vynuogynus, neišgirsime grindų klojėjų ir dekoruotojų istorijų, neišvysime stebuklingai atgyjančių pono Vaclovo paveikslų – visa tai paliekama magiškoje pasakų erdvėje, kuri tekstams suteikia egzotišką prieskonį.

 

       Tikroviškumo stoka nėra A. Plechavičiūtės kūrybos trūkumas. Eseistinis kalbėjimo būdas, akcentuojant asmeninius išgyvenimus bei refleksijas, išrankesniam literatūros mėgėjui jau gerokai pabodęs. Netradicinis šios autorės pasaulio matymas leidžia patirti teksto malonumą besigėrint tiek originaliai konstruojamais veikėjų naratyvais, tiek žaismingu kalbėjimo stiliumi.

 

       Žaidimo principas gali būti laikomas pagrindiniu skiriamuoju pradedančiosios autorės kūrybos bruožu. Žaidžiama ne tik žodžiais, kuriant savitus jų junginius, įterpiant į tekstą angliškų frazių, bet ir ieškant naujų struktūros, teksto pateikimo formų, bandant atsiplėšti nuo standartinių stiliaus klišių.

 

       Tekstuose sunku užčiuopti adresato poziciją, tačiau dar sunkiau išskirti kalbantįjį. Nėra vieno pagrindinio veikėjo, jo vaidmuo po lygiai išdalytas visiems personažams: karaliui, ŽPS, grindų klojėjams, ponui Vaclovui ir t. t. Tai lemia, kad vienodo pasaulio matymo nėra – jį keičia daugybė besikryžiuojančių žvilgsnių, aibė skirtingų pozicijų, kurių kiekviena motyvuota ir išbaigta.

 

       Lapas po lapo verčiant „Nelyginius metus“, magiški autorės burtažodžiai užkeri. Skaitytojas užliūliuojamas monotoniško, tačiau įtaigaus žodžių skambesio ir puslapius verčia ne mažiau jaudindamasis, nei vaikystėje klausydamasis Šachrazados pasakų. „Kad naktis neprailgtų – pradėjo pasakoti istorijas...“ (p. 123).

 

       Nežinomų karalysčių pakraščiais klaidžiojama ne visose miniatiūrose. A. Plechavičiūtė – miesto stebėtoja, fiksuojanti drumzlinus jo vaizdus. „Gyvenau mieste, kurio atspindžių vandenyje daugiau negu paties tikro miesto“ (p. 136). Susiduriame su tipiško „šaligatvio vaiko“ refleksijomis: aprašomi tik egzotiški (vynuogynai) arba skurdūs miesto gamtos motyvai (ant grindinio pabirę margaspalviai lapai, petunijų „pliūpsnis“ ant palangės). Pasakotojos akis kur kas mieliau fiksuoja aikštes, pastatus, automobilius ir kitus urbanistinius vaizdus.

 

       Pirmame skyriuje „Nelaimės prekybos centre“ veiksmas rutuliojamas... parduotuvėje. Ir ne bet koks veiksmas, o pats tikriausias trileris! „Prekybos centre: potvynis, metano dujos, žudikas ir penki nekalti žmonės. Šeštas nekaltas žmogus slepiasi ventiliacijos šachtose“ (p. 8). Prekybos centras skęsta tarsi „Titanikas“. Nenorom susimąstai, kad vartotojiška visuomenė apokalipsę įsivaizduoja kaip tik taip. Gal todėl šie pasakojimai pavadinti „Anonsais“, kurių paskirtis – pristatyti ateities įvykius.

 

       Daug lietuvių laisvalaikį mieliausiai leidžia ne kur kitur, o prekybos centre. Taigi kas dažniausiai pakliūva į žmogaus akiratį, apie tą jis ir rašo. Galima prisiminti praėjusiais metais skaitytojus pasiekusį Andrės Eivaitės romaną „Naktis prekybos centre: įkaitų romanas“. Vienoje didžiausių parduotuvių gigančių, „Maximoje“, rutuliojama įkaitų tragikomedija arba parodija. Prekybos centre praleista lemtinga naktis pasuka visų veikėjų likimus šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. „Maxima“, kaip ir rašoma jos reklaminiuose lankstinukuose, romane tampa vieta, kurioje išsipildo svajonės. Tačiau A. Plechavičiūtė savo kūriniuose šį stūksantį miestuose monstrą (prekybos centrą) linkusi tiesiog sunaikinti. Kodėl? Kad tiek ji, tiek kiti ŽPS, vaikščiodami po PIAZZĄ, galėtų stebėti miesto atspindžius vandenyje ar lapus, virstančius pelėmis. Pasakotoja mieliau tapatinasi su stebėtoju, nei su pirkėju ar pardavėju.

 

       A. Plechavičiūtė tikriausiai atrėžtų, kad nė vienas veikėjas nėra jos autoprojekcija. Juk miniatiūrose neatsitiktinai atsisakoma moteriško kalbėjimo, į aplinką žvelgiama vyro žvilgsniu. Pagrindiniai pasakojimų veikėjai, beje, taip pat vyrai. „Aš esu fotografas. Buvau fotografas“ (p. 102), arba: „Aš esu stebėtojas. Tyliai laukiu sutemų meto“ (p. 113). Tačiau pats kalbėjimo stilius, ypatingas požiūris į kai kuriuos dalykus demaskuoja autorės lytį.

 

       Pavyzdžiu galima laikyti tekstus, kuriuose minimos moterys. „Praeina mergina. Šviesiaplaukė. Keisti juodi tinkliniai marškinėliai. Įdomiai man atrodo jos ranka, tuo juodu tinklu aptraukta. Mano žvilgsnis slysta nuo jos rankos ant sienos. Kaip koja kartais nuslysta nepatogiai nuo šaligatvio bortelio. Nepatogiai. Niksteli. Taip ir žvilgsnis niksteli nuslydęs nuo jos rankos ant sienos“ (p. 139).

 

       Vyro žiūrėjimas į moterį, tuo labiau gražią, visuomet daugiau ar mažiau erotizuotas. Vyras nesigėdi savo žvilgsnio. Tuo metu moteriai žiūrėti į moterį nepriimtina, drovu. Žiūrėdamas vyras tyrinėja, gėrisi. Moters žiūrėjimo intencijos dažnai atmieštos pavydu. Ne veltui autorės žvilgsnis, nuslysdamas nuo nėriniais aptrauktos šviesiaplaukės rankos „nepatogiai niksteli“. Apie dėmesį traukiančius marškinėlius tepasakoma „keisti“, vengiant pasakyti „gražūs“. Blykstelėjusi šviesiais plaukais ir dantimis, mergina išvažiuoja. O kalbančiajam po šio blykstelėjimo miestas staiga tampa „surimtėjęs“ (p. 139).

 

       Tai ne kategoriškas teiginys, o tik prielaida. Nėra aiškių požymių, leidžiančių aiškiai atskirti vyrišką kalbėjimo stilių bei rašymą nuo moteriškojo. Seniau moterų rašytiems tekstams prikaišiotas melodramatiškumas, perdėtas dėmesys jausmų problematikai. Todėl moteriškas rašymas laikytas prastesniu. Dabar moterų kūryba laikoma lygiaverte vyrų rašomiems tekstams. Moterys įgauna daugiau pasitikėjimo, net išdrįsta prabilti kitos lyties vardu.

 

       Moterims suteikta kūrybinė laisvė lemia vis didėjantį jų dalyvavimą literatūriniame gyvenime, moterų rašomos prozos, ypač romanų, skaičius kasmet auga. Tačiau dauguma jų, kaip jau minėta A. Eivaitė ir kitos, lieka pramoginės literatūros baruose. Retai rašytojai moteriai savo tekstuose pavyksta atsiplėšti nuo moteriško problemų gvildenimo – kur kas dažniau, pasak Jūratės Sprindytės, apsiribojama „keliomis tos pačios Pelenės istorijos variacijomis“.

 

       Norėčiau pasidžiaugti, kad lietuvių literatūroje vis dar atsiranda autorių moterų, sugebėjusių peržengti namų slenkstį, atsisakiusių meilės vergės etiketės. Tokių, kurių fantazija siekia toliau, nei artimiausia parduotuvė, vaikų vystyklai ar gatve vaikštinėjantis patinas.

 

       A. Plechavičiūtę galima priskirti prie išsilavinusių autorių, nes jos tekstuose nerastume banalybių ar autoritetų pamėgdžiojimo. Autorei pavyksta rasti savitas pasaulio matymo bei jo vertinimo atramas.

 

       Distancija tarp autorės ir veikėjų kuriama sąmoningai, pasirenkant kalbėjimą kitos lyties atstovo vardu ar pasakojant istorijas, kurių siužetai primena pasakas. Tačiau aiškiai nustatyti ribas, skiriančias asmeninius autorės išgyvenimus nuo fantazijos, nepavyksta. Ir skaitytojas, vartantis šios knygos lapus, tėra ŽPS, interpretuojantis pasakiškas A. Plechavičiūtės sukurtas istorijas. Reikia pridurti, kad „įtraukė mane šitas kitokių atspindžių pasaulis“ (p. 142).

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)