tekstai.lt

Vitas Areška. Kaip šiandien vertinti atviro teksto eilėraščius? (Emilija Liegutė. Dzūkiški žodžiai, 2008)

liegute_dzukiski_zodziai
liegute_dzukiski_zodziai
       Emilija Liegutė. Dzūkiški žodžiai. – Vilnius: Kronta, 2008. – 104 p.

 

       Pagal išleistas knygas ir išmėgintus žanrus Emilija Liegutė yra gan aktyvi vyresniosios, trisdešimtųjų metų, kartos rašytoja. Pirmiausia žinome ją kaip prozininkę, vaikų knygų, pjesių ir dokumentinių tekstų kūrėją. Reiškiasi žurnalistikoje ir kritikoje. Pastaruoju metu pasuko į eiliuotų tekstų lankas. Vienas paskui kitą pasirodė du poezijos rinkiniai: „Bučiuoju smilkinį“ (2007) ir „Dzūkiški žodžiai“ (2008). Dzūkiškas jausmingumas, iškalbingumas veržiasi per kraštus. Tiek daug norima pasakyti, plačiai išsilieti, jog kartais, regis, žodžiai vos telpa į eilėraščio rėmus. Kai kurie E. Liegutės posmai primena ankstyvojo Justino Marcinkevičiaus akumuliacinį lyrikos principą, savitą intonaciją, kai kartojimu kaupiama, stiprinama emocija.

 

       meilumas tų dzūkiškų žodžių

       kai vakarienės šaukia ar miego

       ar kūdikį ima ant rankų

       ar gyvulį gena ganyklon

       ar plaukiančius glosto rugius

       ar obuolį tiesia kaimynui

       ar budina žmogų

       gražiai paguldytą

       kojomis į duris

 

            (p. 62)

 

       E. Liegutė eina prieš šiandien dominuojančią profesionalioje poetinėje kūryboje avangardinę kryptį, prieš madingas tendencijas. Žinoma, jų nesugriauna, tiesiog jas pamiršta, nepaisydama, kad jos taip klesti, kartais virsdamos literatūrine mada. Atrodo, jog ji sąmoningai nevengia naivumo, net banalumo, nepakeistų šnekamosios kalbos citatų: „ir vaikštau išdidi / nes noriu mirti / žmogiškai / oriai“ (p. 41).

 

       Avangardinės krypties eilėraštis yra tik eilėraštis, ir daugiau nieko. Jis neprivalo skelbti pranašiškų tiesų, pasiduoti kokiai nors idėjai. Pagal postmodernistines nuotaikas avangardinės krypties poetas laikosi stoiško nedalyvavimo istorijoje nuostatos. Jis nežino, kur eiti, kam jis reikalingas. Jam labai aiški tik nebūtis, mirties šešėlis. Kad ir ką poetai sakytų ir ką kurtų – visi yra teisūs. Jeigu E. Liegutė sąmoningai nori būti senamadiška – ji irgi teisi. Ji irgi išreiškia tuos jausmus, kuriuos sukelia mirties nuojauta. Tačiau išreiškia ją kitaip, nes dažnas avangardinis poetas mirties neapgaubia kilnumu, nevartoja gražių žodžių.

 

       E. Liegutės eilėraščiuose juntame, jog ji mokosi ir iš klasikinės tradicijos, ir iš modernesnio stiliaus kūrinių. Griežtai nesilaiko klasikinės kompozicijos kanonų, pasiduoda improvizacijos stichijai, tačiau jos žodis seka paskui minties judėjimą, išgyvenimų logiką, kuri eilėraštyje gal net pernelyg aiški. Perskaičius eilėraštį skaitytojui nebereikia prie jo grįžti ir, bandant susivokti, skaityti jį iš naujo. Svarbiausia čia – išgyvenimų kryptis, romantinis nusiteikimas, kuris išreiškiamas kaip nostalgija, kaip ilgesys viso to, kas vaikystėje ir jaunystėje buvo miela, prasminga ir gražu. O ypač prasminga buvo žmonių papročiai, jų santykių paprastumas, asmens jautrumas grožiui, tauriam elgesiui. Todėl eilėraščiuose dažnai pasigirsta dzūkų kalbėsenos ir dainų, oracijų ar giesmių intonacijos, ypatingos spalvos, savitas žodžių tarimas: „rytas, rasos lašytis / ritas iš čebatoriaus žiedo / gieda vieversėlis, mane prikėlęs / šitaip anksti, dairausi / gal stovi mama ant tako <...> stovi ji po egle / pilka kaip eglė, kaip žemė / kaip vartai kiemo gale / žemė žemelė / žemė didžiulė / kaip ją apeisiu / viena be mamulės“ (p. 52). Kartojasi emocinė gailestingumo gaida, meilės ir mirties motyvas. Rinkinį galima aptarti kaip prisiminimų poeziją. Tas bruožas ryškus ir knygoje „Bučiuoju smilkinį“.

 

       E. Liegutė išsaugo ir prozininkės patirtį: ji ir eilėraščiuose kuria fabulas, daugiau pasakoja, o ne vertina savo išgyvenimus:. „duokit pasakotoją! / pasakotoją duokit! / šio svarbaus įvykio / nevalia pliurpti bet kaip“ (p. 27). Eilėraščio fabulą sudaro pasakojimas apie tai, kas matyta, kas matoma. Kuriama tarsi situacijos nuotrauka, kokią šiandien aiškiai pastebime poetų mėgėjų eilėse. Tačiau E. Liegutė yra profesionali rašytoja, todėl jai tiesmukai kalbėti nederėtų. Pavyzdžiui, eilėraštis „Vasara“ yra itin savotiškas eiliavimo primityvumu. Jis primena XVIII a. poeziją. Cituoju ne visą eilėraštį, o tik jo pabaigą: „meiliai saulė šviečia / džiaugtis kviečia / kas toks protingas / galėjo būti / taip sutvarkyti / žemės būtį?“ (p. 58). Tokių eilėraščių dalį galima dėti į vaikų knygą.

 

       Kas kenkia knygos meninei kokybei? Pirmiausia nuogas moralizavimas. Eilėraštis – kaip didaktinė replika. Pavyzdžiui, „Meilės išniekinimas“: „vyrai atleisti / nuo visų / meilės vargų / jos garbę pakirto / ir todėl ji pramoga / virtusi / pasmaguriavimu“ (p. 34). Autorė tą daro visiškai sąmoningai, tarsi priekaištaudama poetams, užsidariusiems vidiniame pasaulyje, vengiantiems moralinių aktualijų. Tačiau poezija, kuri bandytų išreikšti mūsų dienų aktualijas, privalėtų siekti, kad tos mintys būtų netikėtos, patrauktų skaitytojo dėmesį, išlaikytų meninių kriterijų maksimumą. Ypač reikėtų vengti bendrinių žodžių stilistikos. Kaip antai: „vaikystė / jau praėjusi, pamaniau / ir iškart dingo visas / būsimasis laikas / nėra svarbiausių dalykų / viskas svarbu, viskas yra visur / ir aš turiu būti visur / kad ko nors nepražiopsočiau“ (p. 16). Pilietiškumo požiūriu tokie ketinimai yra sveikintini, bet jie išreikšti tik savotiškais žodžiais protezais, jie neturi individualios semantinės spalvos. Panašiai atsitinka, kai poetė pereina į samprotavimus, paremtus gryna logika, kai nelieka vietos emociniam santykiui: „kas yra gyvenimas / jei ne meilė / kas yra meilė / jei ne gyvenimas / kas yra garbinama / jei ne dievas / meilė yra dievas / štai kas meilė“ (p. 33). Šitokie posmai, manau, yra tik knygos balastas, žurnalistinis fonas.

 

       E. Liegutė stipresnė yra širdies kalba, dzūkišku jausmingumu. Pavyzdžiui, eilėraštis „Ir vėl Naujieji“:

 

       ką dengia šis šarmotas rytas

       kai naujas tūkstantmetis ritas

       ir verias paslaptingos durys

       tai kas už jų

       kieno pėdas šarma pridengia

       ar jos viltin per skausmą žengia

       pro tas apkaustytas duris

       tik kas, tik kas atidarys

       kas sunkų akmenį nuris

       ne vien nuo durų

       nuo širdies

 

            (p. 49)

 

       Šiame eilėraštyje autorė dėmesį sutelkia į kompozicijos vientisumą ir užbaigtumą, tekstas pasižymi vidine šiluma ir atvirumu, o tai avangardo poezijoje nėra madinga. Pacituotas eilėraštis visgi patraukia primenančiu klasikinę tradiciją skambesiu, intonacija bei fonika, gal net nesunkiai suvokiamu kontekstu, jis išvengia banalumų, tiesmukumo, nesąmoningai iššokstančių klišių ir kartojimosi. Nesvetima poetei ir autoironija, tiksliau pasakius, avangardistinio chaoso ironizavimas: „kartą atsirado triušis / paskui palėpė, vilnonė skara / kandžių sukapota / netgi lenkiškas „ponas tadas“ / žaliais odiniais viršeliais / atsirado stiklų virpėjimas / gretimam kambary / už lango šiaurės pašvaistė / atsirado bažnyčia su bokštu / gal ir uola / ar gali tas bokštas tilpti? / kur tilpti? palėpėj? / ar ši nesuvokiamybė mano sąmonė / ar pasąmonė?“ (p. 72). Jei prisiminsime Vlado Šimkaus „Bites pabėgėles“, pripažinsime, kad E. Liegutei avangardą ironizuoti sekasi ne taip gerai, kaip kad V. Šimkui – parodijuoti tarybinę lyriką. E. Liegutė atgaivina deklaratyvų poetinį mąstymą, kai išgyvenimai demonstruojami, išskaičiuojami, mintis atvirai formuluojama. Dabartinės poezijos fone tai gal atrodo keistai, bet taip jau yra. Tik skaitytojas gali būti teisėjas.

 

       Tradicinių formų prisiminimas irgi gali būti netikėtas. Nauja dažnai būna tai, kas pamiršta sena. Tik toks uždavinys nėra lengvas. E. Liegutės eiliuoti tekstai tik papildo jos bendrą kūrybos balansą. Mūsų dienų poezijos knygose nėra griežtos atrankos – sudedama viskas, ką padiktavo protas ir širdis. Kiekvienam norisi pasakyti kuo daugiau, kuo plačiau apmąstyti žmogaus ir pačios poezijos likimą. E. Liegutė į savo knygą irgi sudėjo visa tai, kas jai atrodė svarbu. Bet reikia pasidžiaugti vyresniosios kartos rašytojų aktyvia pozicija. Tradicinių formų gaivinimas ir jų transformacija – rizikingas dalykas. Tik ta vyresnioji kuriančiųjų karta jau nebeturi aktyvių savo amžiaus kritikų. Vieni išmirė, kiti paseno. O jaunimas jau turi savo herojus ir antiherojus. Ir kritiko veikla visada buvo nedėkinga. Vertindamas kūrinius bet kada gali susipykti net su artimiausiais bičiuliais. Kritika reikalauja daug juodo darbo, o rezultatas – laikinas, jau nekalbant apie kokį nors atlygį.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)