tekstai.lt

Senovės kinų traktatai

Hanfeizi
Hanfeizi
       Skaitytojams pateikiamos ištraukos iš senovės kinų traktatų. Publikacija kiek marga, nes autoriai stipriai skiriasi tiek stilistika, tiek gyvenamu laiku. Visos ištraukos ir anotacijos verstos iš senosios kinų kalbos. Vertėjai – Vilniaus universiteto Orientalistikos centro absolventai.

 

       HANFEIZI (1)

 

       Han Fei (apie 288–233 m. pr. Kr.), vienas paskutiniųjų ir įtakingiausių legizmo filosofijos (fajia) teoretikų, gimė kilmingoje šeimoje Han kunigaikštystėje, buvo išauklėtas žymiausio senovės Kinijos filosofo švietėjo Xunzi (apie 323–230 m. pr. Kr.) mokykloje, anksti susidomėjo valstybės valdymo menu ir ilgainiui tapo žinomu filosofu. Tačiau dėl mikčiojimo negalėjo mokytojauti, lankyti valdovo rūmų bei kalbėti publikai, todėl savo idėjas Han Fei užrašinėjo. Jo kūryba pasiekė Čin kunigaikštystės (Qin) valdovą, būsimą pirmąjį imperatorių Qin Shihuang, kuris netrukus pasiūlė Han Fei tapti jo patarėju. Nors mąstytojas šias pareigas ėjo neilgai, nes buvo apšmeižtas, pasodintas į kalėjimą ir priverstas nusižudyti, politinė legizmo filosofija Han Fei dėka buvo praktiškai įgyvendinta kuriant Čin imperiją.

       Legistinės idėjos buvo parankios naujajai santvarkai, nes pateisino imperatoriaus valdžios autoritetą, valdymą, pagrįstą bausmių bei apdovanojimų sistema. Trimis pagrindiniais sėkmingo valdymo elementais Han Fei laikė „galią“ (shi), kurią suteikia aukštos pareigos, „įstatymą“ (fa), kuriam paklūsta visi visuomenės nariai, ir „metodą“ (shu), juo remdamasis valdovas tvarko valstybės reikalus. Naujųjų reformų teoriniu pagrindu tapo legistinė istorinio progreso idėja, pagal ją keičiasi istorija, o kartu ir socialinės bei politinės institucijos, valdymo metodai bei įstatymai, todėl neverta gręžiotis į praeitį ir garbinti senovę. Taip buvo kuriama biurokratinė totalitarinė valstybės valdymo ideologija ir konstruojama stipri centralizuota valstybė.

 

       Garsus Han Fei veikalas buvo pagarbiai pavadintas jo vardu. Išlikę penkiasdešimt penki „Hanfeizi“ skyriai šiandien laikomi pagrindiniu legizmo mokyklos tekstu.

 

       12

 

       Senovėje Dženg kunigaikštystės (2) valdovas gongas (3) norėjo užkariauti nedideles Hu valdas (4). Pirmiausia jis atidavė savo dukterį Hu valdovui į žmonas, kad šiam nekiltų blogų įtarimų. Tada paklausė patarėjų, lydinčių jį didžiuliu būriu:

       – Aš noriu surinkti kariuomenę. Ką galima būtų užpulti?

       Ponas Guanqi Si atsakė:

       – Pulkite Hu.

       Ugongas supyko ir pasmerkė jį gėdingai bausmei, tardamas:

       – Hu yra broliška šalis! Kaip drįsti sakyti, kad juos pulčiau?!

       Hu valdovas išgirdo apie tai ir galutinai patikėjo, kad Dženg ir Hu – viena šeima, todėl nesirengė Dženg antpuoliui. Tada Dženg kariuomenė netikėtai užpuolė Hu ir nukariavo.

 

       22

 

       Ven kunigaikštystės (5) gyventojas nukeliavo į Džou kunigaikštystę (6). Tačiau pastaroji neįsileisdavo svetimšalių. Žmogaus paklausė:

       – Ar tu svetimšalis?

       Šis atsakė:

       – Vietinis.

       Paklausė, iš kokios jis gatvės. Šis nežinojo. Todėl sargybinis pasodino svetimšalį į kalėjimą. Valdovas pasiuntė žmogų apklausti apsišaukėlio. Pasiuntinys pasiteiravo:

       – Juk tu nesi iš Džou kunigaikštystės. Kodėl sakei, kad nesi svetimšalis?

       Žmogus atsakė:

       – Jaunas aš skaitydavau eiles: „Po bekraščio dangaus skliautu nėra ne valdovo žemės. Nuo krantų lig krantų (7) nėra ne valdovo tarnų“ (8). Valdovas yra dangaus sūnus. O aš esu dangaus sūnaus tarnas. Nejaugi gali būti taip, kad žmogus, kuris yra valdovo tarnas, būtų jam svetimšalis?! Todėl aš ir atsakiau, kad esu vietinis.

       Valdovas liepė jį išleisti iš kalėjimo.


       32

 

       Sostinėje Ing (9) gyveno žmogus, kuris susiruošė siųsti valstybinį laišką Jan kunigaikštystės (10) ministrui. Laišką rašė naktį. Ugnis buvo neryški, todėl tarnui, laikančiam žvakę, jis tarė:

       – Pakelk žvakę! – ir suklydęs užrašė „pakelk žvakę“.

       Žodžiai „pakelk žvakę“ visiškai neatitiko laiško prasmės.

       Jan kunigaikštystės ministras gavo laišką ir taip jį paaiškino:

       – Žodžiai „pakelk žvakę“ reiškia „vertink šviesą“. Šviesos vertinimas reiškia protingųjų iškėlimą ir jų paskyrimą į aukštas pareigas.

       Jan kunigaikštystės ministras papasakojo apie tai savo valdovui. Jis labai apsidžiaugė. Šalis buvo pradėta valdyti pagal šį principą ir suklestėjo.

       Tačiau tai neatitiko laiško prasmės. Ir daug mokslų pasaulyje taip išmokstama.


       32

 

       Zengzi (11) žmona išėjo į turgų. Jos vaikas sekė iš paskos ir verkė. Motina tarė:

       – Grįžk namo. O kai aš pareisiu, papjausiu tau kiaulę.

       Kai moteris sugrįžo iš turgaus, Zengzi susiruošė pagauti kiaulę ir ją paskersti. Žmona sustabdžiusi tarė:

       – Aš žadėdama vaikui tik pajuokavau!

       Zengzi atsakė:

       – Su vaikais nejuokaujama. Jis per mažas suprasti. Vaikas laukia tėvų žodžio ir tiki. Klauso suaugusiųjų paaiškinimų. O dabar tu vaiką apgavai. Vadinasi, tu mokai jį apgaudinėti. Jei motina apgaus vaiką, vaikas ja nebetikės. Taip tu jo neišmokysi.

       Ir tuomet jie išvirė kiaulę.

 

       36

 

       Ču kunigaikštystės gyventojas pardavinėjo skydą ir ietį. Girdamas prekes, taip kalbėjo:

       – Mano skydas tvirtas. Niekas negali jo pramušti!

       Gyrė ir savo ietį:

       – Mano ietis aštri. Nėra tokio daikto, kurio ji nepervertų!

       Kažkas paklausė:

       – O jeigu tavo ietis atsitrenktų į tavo skydą? Kaip tada?

       Pardavėjas nebežinojo, ką atsakyti. Taigi klaidinga tvirtinti, kad tame pačiame pasaulyje gali būti nepramušamas skydas ir visa pramušanti ietis (12).


       38

 

       Vieną rytą Dženg kunigaikštystės ministras Zichan (13) išsirengė į kelionę ir už Dongjiang kvartalo vartų, važiuodamas gatve, išgirdo raudančią moterį. Jis tuoj palietė savo vežiko ranką ir sukluso. Po kiek laiko Zichan pasiuntė sargybinį suimti ponią ir apklausti. Paaiškėjo, kad ji savo rankomis pasmaugė vyrą.

       Kitą dieną vežikas paklausė savo pono:

       – Kaip jūs tai supratote?

       Zichan atsakė:

       – Jos balsas buvo išgąstingas. Žmonės, mylintys savo artimuosius, jiems sunegalavus, visada sunerimsta, o prisiartinus mirčiai – išsigąsta. Dėl artimojo mirties jie sielvartauja. O toji ponia verkė jau po vyro mirties. Bet jos balse buvo ne sielvartas, o baimė. Iš to aš supratau apie jos išdavystę.

 

       Iš senosios kinų k. vertė Agnė Blažytė      

       Versta iš: Никитина Тамара. ХРЕСТОМАТИЯ ПО ДРЕВНЕКИТАЙСКОМУ ЯЗЫКУ (V–I вв. до н.э.). Ленинград: Ленинградский университет, 1982

 

 

 

       „SHUOYUAN“ IR LIU XIANG

 

       Šios trumpos keturios istorijos yra paimtos iš knygos „Poringių sodas“ („Shuoyuan“), kurią sudarė Vakarų Han dinastijos kataloguotojas, mokslininkas ir rašytojas, kinų bibliografijos pradininkas, padėjęs pagrindus ir kinų literatūros istorijos tradicijai Liu Xiang (apie 77–6 m. pr. Kr.). Remdamasis imperatoriškuosiuose rūmuose saugomais senaisiais tekstais, Liu Xiang sudarė ne tik „Shuoyan“, bet ir „Naująsias pratarmes“ („Xinxu“) bei „Garsių moterų gyvenimus“ („Lienüzhuan“) – pirmąjį rinkinį, skirtą moterų biografijoms. Liu Xiang plunksnai priskiriami ir kiti veikalai, tačiau dėl jų autorystės ginčijamasi iki šiol. Mirus Liu Xiang, darbą tęsė jo sūnus Liu Xin (?–23).

       Vakarų Han laikais „Shuoyuan“ būta net dvidešimt tomų, tačiau vėliau jų liko tik penki. Song dinastijos valdymo metais (960–1279) buvo iš naujo atkurti visi dvidešimt. „Poringių sode“ aptariami valdovo ir valdininkijos santykiai, istoriniai įvykiai, moralės klausimai, iškeliamos konfucianistinės politinės idėjos. Pasakojimai suteikia daug žinių apie senovės Kinijos gyvenimo būdą. Jie buvo plačiai paplitę ir labai mėgstami.

 

       4 skyrius

 

       Ču kunigaikštystė (14) užpuolė Čen kunigaikštystę (15). Užsidegė Čen žemių vakariniai vartai. Tada Čen kunigaikštystė nusprendė pasiduoti ir pasiuntė savo žmones taisyti vartų. Pro šalį važiavo Konfucijus (16), tačiau jis nepasisveikino su darbininkais. Zilu (17) paklausė:

       – Pagal paprotį, pakeliui sutikus tris žmones, dera pasisveikinti išlipus iš karietaitės. Sutikus du žmones, iš karietos nelipama, bet nusilenkti reikia. O čia daugybė Čen žmonių taiso vartus. Tai kodėl su jais nepasisveikinote?

       Konfucijus atsakė:

       – Aš štai ką girdėjau. Jeigu, šaliai žlugus, jos gyventojai nesuvokia praradę tėvynę, – tokių nepavadinsi išmintingais. Jeigu suvokia, bet nestoja į kovą, tokių nepavadinsi ištikimais valdiniais. Jeigu jie ištikimi, bet neatiduoda už tėvynę savo gyvybės, jiems trūksta pasiaukojimo. Tačiau Čen kunigaikštystės žmonės, kurie čia taiso vartus, nėra nei naivūs, nei ištikimi, nei pasiaukojantys. Todėl nematau reikalo jiems lankstytis.


       9 skyrius

 

       Dzinggongas (18) turėjo žirgą. Jo arklininkas tą žirgą užmušė. Valdovas, tai sužinojęs, įtūžo ir, paėmęs kovos kirvį, jau ketino arklininką pulti. Yanzi (19) sustabdė kunigaikštį ir tarė:

       – Šitaip jis, nesužinojęs savo kaltės, mirs. Aš prašau, valdove, leisti man tarti žodį jūsų vardu. Tegu jis sužino, kuo nusikalto, o jau tada nužudykite jį.

       – Prašom, – sutiko valdovas.

       Yanzi iškėlė kovos kirvį ir prisiartinęs prie arklininko tarė:

       – Tu auginai mano valdovo žirgą ir nudobei jį. Tavo kaltė verta mirties bausmės. Maža to, tu privertei mūsų valdovą dėl žirgo žudyti arklininką, – tai dar viena priežastis tau, arklininke, mirti, nes tu kaltas, kad valdovas dėl gyvulio atims gyvybę žmogui. Apie tai išgirs visi kilmingieji šalyse, kurios mus supa iš keturių pusių, ir dėl to tu taip pat privalai mirti.

       Tuomet Dzinggongas tarė:

       – Mokytojau, paleiskite jį! Paleiskite jį! Nejuodinkite mano gero vardo!


       11 skyrius

 

       Vienas svečias tarė Liang (20) kunigaikščiui:

       – Huizi (21) pasakojimai įdomūs, nes jis moka kalbėti palyginimais. Valdove, liepk Huizi apsieiti be palyginimų ir pamatysi, kad jis negebės kalbėti.

       Valdovas atsakė:

       – Tebūnie.

       Kitą dieną kunigaikštis pasikvietė Huizi ir tarė:

       – Prašyčiau, mokytojau, man ką nors papasakoti, bet kalbėkite tiesiai šviesiai, be palyginimų.

       Huizi prabilo:

       – Įsivaizduokite, kad pas jus ateina žmogus, kuris nežino, kas yra arbaletas, ir klausia jūsų, į ką šis panašus. Turėsite tam žmogui atsakyti, kad arbaletas atrodo kaip arbaletas. Ar žmogus supras?

       Valdovas atsakė:

       – Ne, iš tiek – nesupras.

       Huizi tęsė:

       – Tada pridursite, kad arbaletas iš išvaizdos panašus į lanką, o templė padaryta iš bambuko. Ar dabar bus aiškiau?

       Valdovas atsakė:

       – Dabar jau galima suprasti.

       – Tai aš ir sakau, kad aiškinimas yra toks dalykas, kai, pasinaudodami tuo, ką žinome, mes apibūdiname tai, ko nežinome. Ir padedame žmogui suprasti, apie ką kalbama. O jūs, valdove, liepiate man kalbėti be palyginimų. Tai neįmanoma.

       – Teisybę sakai, – nusileido valdovas.


       16 skyrius

 

       Susitiko pelėda balandį. Balandis jos ir klausia:

       – Kur susiruošei?

       Pelėda sako:

       – Kraustysiuos į rytus.

       Balandis vėl klausia:

       – Ir kodėl gi?

       – Nė vienam kaimiečiui nepatinka, kaip aš ūbauju. Dėl to ir kraustausi.

       Balandis taria:

       – O ar gali ūbauti kaip nors kitaip? Ne, negali. Tai ir rytuose tavo ūbavimas niekam nepatiks.

 

       Iš senosios kinų k. vertė Eglė Bareikaitė      

       Versta iš: Никитина Тамара. ХРЕСТОМАТИЯ ПО ДРЕВНЕКИТАЙСКОМУ ЯЗЫКУ (V–I вв. до н.э.). Ленинград: Ленинградский университет, 1982

 


 

       LIEZI

 

       Beveik nieko nėra žinoma apie „Liezi“ autorių. Spėjama, kad jis gyveno Kariaujančių kunigaikštysčių laikotarpiu (475–421 m. pr. Kr.), o tiksliau – V a. pr. Kr. Taip pat manoma, kad tikrasis jo vardas buvo Lie Yukou, kilęs jis iš Zheng kunigaikštystės (dabar – Henano provincija), kur nežinomas gyveno apie keturiasdešimt metų.

       Lie Yukou laikomas vienu pagrindinių ankstyvojo daoizmo skleidėjų. Sakoma, kad jis gyveno pagal daoistinį išminčiaus idealą, pasirinkęs tyrumą, tuštumą ir „neveikimą“. Traktate minimi jo draugai daoistai Guanyinzi, Huqiuzi, Laoshangshi, Zhibogaozi, kurie padėjo Liezi pažinti Dao.

       Traktatą „Liezi“ sudaro aštuoni skyriai. Vis dėlto tai nėra autentiškas kūrinys. Originalas žuvo dar IV a. pr. Kr., o dabartinį pavidalą traktatas įgavo IV a. po Kr., kai jį laisvai suredagavo komentatorius Zhang Zhan.

       Tang dinastijos laikais „Liezi“ autorius pavadinamas Tikruoju tuštumos žmogumi, o jo traktatas Tikruoju veržimosi į tuštumą kanonu (Chongxuzhenjing).

       „Liezi“ laikomas daoistiniu traktatu. Čia dėstoma daoizmo filosofija pagrįsta gamtos samprata, kosmologija, ontologija. Vis dėlto tai gana eklektiškas kūrinys. Jame aptinkama įvairių filosofinių mokyklų idėjų, jaučiama „Permainų knygos“ („Zhouyi“), legendų apie mitinį Geltonąjį imperatorių (Huangdi), vėlesnio neodaoizmo įtaka.

       „Liezi“ turi ne tik idėjinę reikšmę, bet ir literatūrinę vertę. Tai – vaizdingas kūrinys. Jame daug alegorijų, metaforų, liaudies pasakų motyvų ir pasakėčių siužetų. Įvaizdžiai hiperbolizuojami. Dauguma istorijų įmantrios, keistos ir sudėtingos, tačiau išlaikomas ir realumo pojūtis, o siužetai vientisi.

       Publikuojamos ištraukos iš penkto ir aštunto „Liezi“ skyrių.

 

       V skyrius

 

       Yugongas (22) perkelia kalnus

       Taixing ir Wangwu (23) yra du kalnai, aplink kuriuos septynis šimtus li (24) reiktų eiti, jų aukštis siekia dešimt tūkstančių  žen (25). Iš pradžių kalnai stūksojo Ji srities (26) pietuose, šiauriniame Geltonosios upės krante.

       Šiaurės pusėje gyveno Yugongas, kuriam buvo beveik devyniasdešimt metų. Jo namas glaudėsi prie šlaito. Padėtį komplikavo tai, kad kalnai buvo tarsi milžiniška kliūtis – išeinant kur toliau ar pareinant, reikėjo daryti didelį lankstą.

       Kartą Yugongas susikvietė visą šeimą ir ėmė su namiškiais tartis:

       – Aš, jūsų padedamas, padarysiu viską, kad sulyginčiau šią kliūtį, tada galėtume tiesiai per Yu srities (27) pietus patekti  į pietinę Hanshui pakrantę (28). Ar mes pajėgsime tai padaryti?

       Visi jam karštai pritarė. Tik žmona išsakė savo abejones:

       – Tu savo jėgomis net negalėtum nugriauti Kuifu kalvos (29), kaip tu sugebėsi sulyginti Taixingą ir Wangwu? Be to, kur pilsi žemes ir akmenis?

       Visi drauge atsakė:

       – Pilsim juos už Bohai jūros ir į šiaurę nuo Yintu (30).

       Tada Yugongas iš visų vaikų ir anūkų atrinko tris suaugusius vyrus, kurie pakeltų naštą. Jie skaldė akmenis, kasė žemę, o krepšius su žemėmis nešė už Bohai jūros.

       Kaimynystėje gyveno našlė, vardu Jingcheng, kuri turėjo sūnų, gimusį po tėvo mirties. Šiam ką tik pradėjo kristi pieniniai dantys. Jis taip pat, lakstydamas pirmyn atgal, padėjo kasti kalną.

       Užėjo šalčiai ir vėl karščiai, pasibaigė metai, o jie tik kartą  įstengė suvaikščioti prie Bohai.

       Ten, kur Geltonoji upė daro vingį, gyveno Zhisou (31). Jis sustabdė juos ir juokdamasis tarė:

       – Kaip tu gali būti toks neišmintingas? Tau neužteks nei tavo likusio gyvenimo, nei turimų jėgų. Tu net žolės, augančios ant kalno, išrauti nepajėgus. Kaipgi tu susidorosi su žemėmis ir uolomis?

       Šiaurės šlaitų gyventojas Yugongas giliai atsiduso:

       – Tavo širdis užsispyrusi, esi kietakaktis ir niekada nepasikeisi. Tu net neprilygsti našlei ar mažam berniukui. Nors aš ir mirsiu, turėsiu vaikų, kurie gyvens toliau. Vaikai gimdys vaikaičius, šie – vėl vaikus, jų vaikai susilauks savų, o šie vėl turės vaikaičių. Vaikai po vaikų, vaikaičiai po vaikaičių, ir taip bus be galo, be krašto, o kalnas nebedidės. Kodėl aš turėčiau nerimauti, kad jo nesulyginsiu?

       Zhisou nuo Geltonosios upės krantų nežinojo, ką į tai atsakyti.

       Kalnų dievas Gyvatnešys (32) išgirdo tą istoriją ir išsigandęs, kad Yugongas iš tiesų kas kalną nesustodamas, viską papasakojo Aukščiausiajam dangaus valdovui (33). Šis buvo sujaudintas nuoširdaus Yugongo įkarščio ir įsakė dviem Kua Eshi (34) sūnums ant savo nugarų nunešti anuos kalnus. Šie vieną pastatė Šiaurės rytų krašte, o kitą – Yong srities (35) pietuose. Nuo tada jokie aukšti kalnai neužstoja kelio nuo Ji srities pietų iki Geltonosios upės šiaurinių kalnų.


       VIII skyrius

 

       Jin Wengong (36) atėjo į pasitarimą

       Jin kunigaikštis Wengongas atėjo į pasitarimą. Jis buvo sugalvojęs užpulti Wei kunigaikštystę. Jaunas princas Chu, žiūrėdamas į dangų, nusijuokė. Valdovas paklausė, kodėl šis juokiasi. Princas atsakė:

       – Aš, jūsų nuolankus tarnas, juokiuosi, nes prisiminiau, kad tarp mano kaimynų yra toks žmogus, kuris kartą lydėjo savo žmoną į jos tėviškę. Grįždamas kelyje pamatė moterį, renkančią lapus šilkaverpiams maitinti, ir apsidžiaugęs pradėjo su ja kalbėtis. Tuomet atsigręžė pažiūrėti į žmoną ir išvydo kitą vyrą, kuris jai mojo ranka. Tai aš ir leidau sau dabar pasijuokti iš tos istorijos.

       Valdovas suprato, ką norėjo pasakyti princas. Todėl nustojo kurti užpuolimo planus. Atitraukęs armiją, pasuko atgalios. Dar nebuvo grįžęs, kai sužinojo, jog atsirado žmogus, puolantis šiaurinį jo paties žemių pakraštį.


       Žmoniškumas ir teisingumas

 

       Kadaise gyveno trys broliai, kurie nukeliavo prie Qi (37) ir Lu (38) kunigaikštysčių sienos ir mokėsi ten pas tą patį mokytoją. O po to, kai pažino žmoniškumo ir teisingumo kelią, sugrįžo namo.

       Jų tėvas klausia:

       – Koks gi yra žmoniškumo ir teisingumo kelias?

       Vyriausias brolis sako:

       – Žmoniškumo ir teisingumo mokslas liepia man mylėti kūną, tik paskui šlovę.

       Vidurinis brolis sako:

       – Žmoniškumas ir teisingumas liepia man nužudyti kūną tam, kad įgyčiau šlovę.

       O jauniausias brolis sako:

       – Žmoniškumas ir teisingumas liepia man išsaugoti ir kūną, ir šlovę.

       Šie trys teiginiai vienas kitam prieštarauja, tačiau visi vienodai atėję iš konfucianizmo. Taigi – kuris jų teisingas, o kuris klaidingas?

 

       Yang Bu

 

       Yang Zhu (39) jaunesnysis brolis buvo vardu Bu. Kartą jis apsivilko baltais drabužiais ir išėjo. Prasidėjus lietui, persirengė tamsiais ir grįžo namo. Šuo neatpažino šeimininko ir pasitikdamas aplojo jį. Yang Bu supykęs ketino prilupti šunį. Tada Yang Zhu tarė:

       – Tu jo nemušk! Tu esi toks pat. Pagalvok, jeigu kada nors pamatytum, kaip šuo išeina baltas, o grįžta juodas, nejaugi apsieitum be įtarinėjimų?

 

       Kadaise gyveno žmogus, kuris sakė žinąs nemirtingumo kelią

 

       Kadaise gyveno žmogus, kuris sakė žinąs nemirtingumo kelią. Yan kunigaikštystės (40) valdovas pasiuntė savo pavaldinį jį surasti. Pasiuntinys neskubėjo vykdyti valdovo paliepimo, ir žmogus mirė. Yan valdovas labai supyko ant pasiuntinio ir ketino jį nubausti, tačiau artimas valdovo patarėjas pabandė jį perkalbėti:

       – Tai, kas žmones liūdina, visai neskuba išnykti. Tai, kas tau pačiam svarbu, nebūtinai egzistuos. Tas žmogus pats prarado savo gyvenimą. Tai kaip jis galėtų padėti jūsų didenybei nemirti?

       Valdovas paklausė, kas jam sakoma, ir pasiuntinio nenubaudė.

 

       Pavogtas auksas

 

       Kadaise Qi karalystėje gyveno žmogus, kuris norėjo turėti daug aukso. Buvo ankstus rytas. Jis apsirengė, užsidėjo kepurę ir iškeliavo į turgų. Susiradęs žmogų, kuris pardavinėjo auksą, apvogė jį ir nuėjo sau.

       Sargybinis sučiupo vagį ir paklausė:

       – Visi žmonės čia buvo. Kaip tu išdrįsai pavogti to žmogaus auksą?

       Sučiuptasis atsakė:

       – Imdamas auksą, aš nemačiau žmonių. Mačiau tik auksą.

 

       Iš senosios kinų k vertė Giedrė Simanauskaitė

       Versta iš: Gudian mingzhu puji wenku / Reikšmingiausių klasikos kūrinių populiarioji biblioteka. Laozi, Zhuangzi, Liezi. Changsha: Yuelu shushe, 1994

 

 

 

       Sūniškojo nuolankumo kanonas (xiaojing)

 

       „Sūniškojo nuolankumo kanonas“ pristato pamatinę kinų etikos ir filosofijos idėją – xiao (sūniškasis nuolankumas). Tai glaustas įvadas į konfucianistinės minties ir visos kinų visuomenės esmę. Esama žinių, kad šis kanonas Han (206 m. pr. Kr.–220 m. po Kr.) laikotarpiu buvęs pradžiamoksliu. Jo žodynas labai mažas – tik 388 skirtingi hieroglifai, tačiau dauguma jų yra labai svarbūs ir dažnai vartojami daugelyje kitų filosofinių veikalų.

       Sąvoka xiao, paprastai verčiama kaip sūniškasis nuolankumas, galėtų būti vadinama kinų socialinės, religinės ir filosofinės minties pagrindu. Hieroglifas, reiškiantis „sūniškas“ ar „sūniškai nuolankus“, piktografiškai aiškinamas kaip vaikas, remiantis seną žmogų. Spėjama, kad iš pradžių taip buvo vadinami gyvenančiojo jausmai mirusiems protėviams. Vėliau šia sąvoka imtas vadinti pagirtinas sūnaus elgesys su tėvais. Sūniškasis nuolankumas laikomas moralės pagrindu, iš kurio gimsta visos vertybės, todėl jis yra pirmasis žmogiškumo matas.

       Sūniškojo nuolankumo idėja atėjo iš pačių seniausių laikų, kai vėžlio kiautų įtrūkiais ir ritualinėmis ceremonijomis, per kurias naudoti specialūs bronziniai indai, imta bendrauti su protėviais. Šie buvo tokie gerbiami ir svarbūs, kad be jų žinios, patarimo ar pagalbos, rodos, buvo neįmanoma žengti nė žingsnio. Deja, būrimo kaulai, skirti susisiekti su protėvių dvasiomis, niekada neatskleis požiūrio į tebegyvenančius tėvus ir senelius. Tačiau jeigu jau mirusieji sulaukia tiek dėmesio, tai ir su gyvaisiais turėtų būti elgiamasi itin pagarbiai.

       „Sūniškojo nuolankumo kanonas“ – tai Konfucijaus (551–479 m. pr. Kr.) ir jo mokinio Zengzi (505–437 m. pr. Kr.), vėliau imto šlovinti už ypatingą sūniškąjį nuolankumą, pašnekesys. Zengzi, kurio tikrasis vardas Zeng Shen, o antrasis pilnametystės vardas – Ziyu, buvo keturiasdešimt šešeriais metais jaunesnis už Mokytoją, jo išminties sėmėsi nuo šešiolikos, parašė daug veikalų. Nuo 668 m. mokinio vardas pradėtas minėti aukojimo Konfucijui ceremonijoje, o nuo 1267-ųjų Zengzi vadinamas vienu iš keturių konfucianizmo žinovų ir „pagrindiniu išminčiumi“ (zongsheng).

       „Sūniškojo nuolankumo kanono“ autorystė priskiriama Konfucijui, tačiau manoma, kad jo minėta xiao sąvoka nebuvo tokia plati, kaip aptariama knygoje. Kadangi kanonas – Konfucijaus ir jo mokinio Zengzi pašnekesys, kai kurie tyrinėtojai tvirtina, jog knygą parašė būtent jis. Kita vertus, jis savęs niekaip negalėjo pavadinti Zengzi (mokytoju Zeng), todėl autoriai galbūt yra jo mokiniai. Kai kas autorystę priskiria Mengzi (371–289 m. pr. Kr.) ir jo sekėjams, kadangi išdėstytos filosofijos esmė ir rašymo stilius primena Mengzi stilių. Žinoma ir kitokių versijų.

       Tam tikrų knygų pavadinimai priesagą jing (kanonas) įgavo dvejopai. Pirmiausia vėlyvuoju Zhou laikotarpiu taip pagarbiai pavadinti kai kurie labai svarbūs veikalai, o vėliau, prasidėjus Han dinastijai, mokslininkai, turėję imperatoriaus valdininkų statusą, sudarė oficialiai pripažįstamų klasikinių tekstų rinkinį, kurio kiekviena knyga buvo pavadinta jing. Han laikotarpiu kanonų buvo penki, o Song (960–1279) – net trylika.

       Iš pradžių „Sūniškojo nuolankumo kanonas“ nesulaukė labai didelio dėmesio, nors kanonu buvo pavadintas dar prieš Han epochą. Dėl savo minties ir stiliaus paprastumo net buvo pavadintas „vulgariu“, o jo tyrinėti nesiėmė nė vienas imperijos mokslininkas. Tačiau, kaip tvirtinama, iš pradžių nebuvo ir Konfucijaus „Apmąstymų bei pašnekesių“ („Lunyu“) tyrinėtojų, o taip atsitiko todėl, kad „Sūniškojo nuolankumo kanoną“ ir „Lunyu“ kiekvienas save gerbiantis kinas studijuojavo savarankiškai, nes tik po to esą įmanoma gilintis į didesnės apimties ir sudėtingesnio stiliaus filosofinius veikalus.

       Publikuojami pirmi šeši skyriai.

 

       Sūniškojo nuolankumo kanonas


       Pirmas skyrius. Sūniškojo nuolankumo pagrindas ir esmė

 

       Konfucijus (41) atsisėdo. Zengzi laukė. Mokytojas tarė:

       – Ankstesnieji valdovai turėjo Aukščiausiąją dorybę (42) ir Svarbiausiąjį principą (43), kuriais valdė Dangaus paskliautę. Todėl tauta gyveno harmoningai. Nei aukštesnieji, nei žemesnieji nesiskundė. Tu žinai šitai?

       Zengzi atsistojo ir tarė:

       – Aš nenuovokus. Kaip galėčiau žinoti?

       Mokytojas tarė:

       – Sūniškasis nuolankumas yra dorybės šaltinis, iš kurio gimsta visi mokymai! Sėskis, aš tau paaiškinsiu.

       Kūnas, plaukai ir oda gauti iš tėvų. Nedrįsk jų niokoti. Tai sūniškojo nuolankumo pradžia! Ugdyk asmenybę ir praktikuok Dao (44), tapk žinomu vėlesnėms kartoms, kad išaukštintum tėvus. Tai sūniškojo nuolankumo pabaiga! Sūniškasis nuolankumas prasideda pareiga tėvams, tęsiasi pareiga valdovui, baigiasi saviugda.

 

       „Didžiosiose odėse“ (45) rašoma:

       Minėk savo protėvius

       ir savo dorybę ugdyk.

 

       Antras skyrius. Apie Dangaus sūnų (46)

 

       Mokytojas tarė:

       – Mylintis tėvus nedrįs nekęsti kitų žmonių. Gerbiantis tėvus nedrįs niekinti kitų žmonių. Jo meilė ir pareiga išsiskleis tarnystėje tėvams, jo dorybė bus gausinama žmonėse (47); taps pavyzdžiu visam pasauliui (48). Išties toks ir yra Dangaus sūnaus sūniškasis nuolankumas!

 

       „Fu kodekse“ (49) rašoma:

       Kai vienas žmogus (50) padaro gerą darbą,

       milijonai gyvena jo geradaryste.

 

       Trečias skyrius. Apie vietininkus (51)

 

       – Jei esantys viršuje nesididžiuoja, tai aukštis jiems nepavojingas. Jei gerbiamas saikas ir vertinamas santūrumas, tai pilnas indas neperpildomas. Tas, kuriam aukštis nepavojingas, geba išsaugoti vertybes! Tas, kurio indas neperpildomas, geba išsaugoti turtus! Tas, kurio savastis yra turtai ir vertybės, geba išsaugoti savo teritoriją (52) ir suteikti darnų gyvenimą savo tautai. Išties toks ir yra sūniškasis vietininkų nuolankumas!

 

       „Dainų kanone“ rašoma:

       Būk baimingas ir atsargus visados

       lyg prie prarajos priartėjęs,

       lyg eidamas plonu ledu (53).

 

       Ketvirtas skyrius. Apie dignitorius ir patarėjus (54)

 

       – Jie nedrįsta vilkėti drabužių, jei šie nėra senųjų valdovų vilkėtinais pripažinti55. Jie nedrįsta tarti žodžių, jei šie ne senovės valdovų pasakyti. Jie nedrįsta pasikliauti vertybėmis, jei jos senųjų valdovų nebuvo aukštinamos. Dėl šios priežasties jie nenustatyta kalba nekalba, nenurodytu keliu neseka. Jų lūpos netaria netinkamų žodžių, jie nesielgia netinkamai. Todėl jei jų žodžiai pasklis po Dangaus paskliautę, niekas neras juose klaidos. Todėl jei jų darbai pasklis po Dangaus paskliautę, niekas nesipiktins. Tik pasirūpinę šiais trimis dalykais – drabužiais, žodžiais ir darbais, – jie gali išsaugoti savo protėvių altorių (56). Išties toks ir yra sūniškasis dignitorių ir patarėjų nuolankumas!

 

       „Dainų kanone“ rašoma:

       Ne dykas nei rytą anksti, nei vėlai vakare,

       nes Vienam žmogui tarnauja (57).

 

       Penktas skyrius. Apie valdininkus (58)

 

       – Tarnaudami tėvui, jie tarnauja motinai ir meilė abiem gimdytojams dalijama po lygiai. Tarnaudami tėvui, jie tarnauja ponui ir pareiga abiem dalijama po lygiai. Todėl motina gauna jų meilę ir ponas gauna jų pagarbą, o tas, kuris gauna abu šiuos dalykus, yra tėvas! Kadangi ponui tarnauja sūniškai nuolankiai, jam ištikimi yra. Kadangi vyresniajam tarnauja pagarbiai, yra paklusnūs. Tik todėl, kad nepraranda ištikimybės ir paklusnumo, aukštesniesiems tarnaudami, gali išsaugoti savo atlyginimą ir valdininko postą bei aukoti savo protėviams per amžius (59). Išties toks ir yra sūniškasis valdininkų nuolankumas!

 

       „Dainų kanone“ rašoma:

       Kelk anksti, vėlai gulk,

       Nepažemink tų, iš kurių gimei (60).

 

       Šeštas skyrius. Apie paprastus žmones

 

       – Jie atsižvelgia į dangaus dėsnius ir įdirba žemę, pažinę dirvožemio ypatybes (61). Jie reiklūs sau ir taupo tam, kad pasirūpintų savo tėvais. Šitoks yra sūniškasis paprastų žmonių nuolankumas! Taigi nuo Dangaus sūnaus iki paprastų žmonių sūniškasis nuolankumas neturi ribų, neturi nei pabaigos, nei pradžios ir dar nėra buvę tokio, kuris, negalėdamas įvykdyti sūniškojo nuolankumo pareigos, rastų pasiteisinimą.

 

       Iš senosios kinų k. vertė Ieva Simanavičiūtė

       Versta iš: Literary Chinese by the Inductive Method, vol. 1: The Hsiao Ching, prepared by H. G. Creel, ed. Chang Tsung-Ch’ien, Richard C. Rudolph. Chicago: Illinois, 1948

 

       ______________________________

 

       1 Galūnė zi reiškia mokytojas.

       2 Zheng – senovės kunigaikštystė dabartinės Henano provincijos teritorijoje.

       3 Wugong – valdė 770–744 m. pr. Kr.

       4 Dabartinės Anhui provincijos teritorija.

       5 Wen – nedidelė kunigaikštystė dabartinės Henano provincijos teritorijoje.

       6 Zhou – kunigaikštystė dabartinės Šaansi provincijos teritorijoje.

       7 Senovės kinai tikėjo, kad jų šalis iš visų pusių supama jūrų.

       8 Citata iš eilėraščio „Šiaurės kalnas“ (Dainų kanonas, „Mažosios odės“).

       9 Ying (Ču kunigaikštystės (Chu) – dabartinės Hunano ir Hubei provincijos teritorija) – sostinė.

       10 Yan – kunigaikštystė dabartinės Henano provincijos teritorijoje.

       11 Zengzi (tikrasis vardas Zeng Shen, arba Zeng Can; 505–436 m. pr. Kr.) – įžymus filosofas, Konfucijaus mokinys.

       12 Po šio „Hanfeizi“ pasirodymo žodžių „ietis ir skydas“ junginys maodun kinų kalba ėmė reikšti „prieštaringumą, kontradikciją“.

       13 Zichan (?–522 m. pr. Kr.), dar vadintas Gongsun Qiao, – Dženg didikas, išmintimi garsėjęs ministras, Konfucijaus amžininkas.

       14 Ču (Chu) – dabartinė Hubei provincija.

       15 Čen (Chen) – dabartinės Henan ir Anhui provincijos.

       16 Kongzi, arba Kongfuzi (lot. Confucius; 551–479 m. pr. Kr.) – vienas garsiausių Kinijos filosofų, konfucianizmo doktrinos kūrėjas. Tikras vardas – Kong Qiu.

       17 Zilu (542–480 m. pr. Kr.) – Konfucijaus mokinys. Tikras vardas – Zhong You.

       18 Dzinggongas (valdė 547–490 m. pr. Kr.) – Či (Qi) kunigaikštis.

       19 Yanzi, arba Yanying (?–500 m. pr. Kr.) – filosofas, Či kunigaikštystės patarėjas.

       20 Liang – kitas Wei kunigaikštystės (dabar – Shanxi provincija) pavadinimas. Turimas omenyje jos valdovas Huiwang   (400–319 m. pr. Kr.) arba jo įpėdinis Xiangwang (valdė 318–296 m. pr. Kr.).

       21 Huizi, arba Hui Shi (apie 370–apie 310 m. pr. Kr.) – žymus filosofas, logikų mokyklos atstovas.

       22 Yugong – tiesiogiai verčiamas kaip neišmanėlis.

       23 Taixing kalnas yra dabartinių Šansi (Shanxi) ir Hebei provincijų sandūroje, Wangwu kalnas – Hebei provincijoje.

       24 Ilgio matas, lygus 576 m.

       25 Senovinis ilgio matas, lygus 2,5 m.

       26 Ji sritis apima dabartines Hebei, Šansi, Henano provincijas.

       27 Yu sritis apima dabartines Henano, Šandongo (Shandong) ir Hubei provincijas.

       28 Hanshui – Jangdzės atšaka.

       29 Kuifu – nedidelis kalnas Henano provincijoje.

       30 Yintu – mitinė tolima žemė.

       31 Zhisou – išmintingas senolis.

       32 Pasak legendos, mitinė  kalnų dievybė, rankose laikydavusi gyvatę.

       33 Shangdi – aukščiausioji kinų panteono dievybė. Senovės Kinijoje tikėta, kad ji viską stebi ir reguliuoja visatos tvarką.

       34 Kua Eshi dievo sūnūs – pasak legendos, du galiūnai.

       35 Yong sritis – dabartinių Šaansi (Shaanxi) ir Gansu provincijų teritorija.

       36 Wengong 636–628 m. pr. Kr. valdė Jin kunigaikštystę. Dar vadinamas Chong Er. Jis devyniolika metų praleido tremtyje, tačiau atgavo sostą ir vadovavo kunigaikštysčių valdovų sudarytai sąjungai.

       37 Dabartinės Šandongo (Shandong) provincijos teritorija.

       38 Dabartinės Šandongo provincijos pietinė dalis.

       39 Yang Zhu – garsus Kariaujančių Karalysčių laikotarpio filosofas V–IV a. pr. Kr. Daug „Liezi“ istorijų yra apie Yang Zhu.

       40 Viena kariaujančių kunigaikštysčių (475–221 m. pr. Kr.). Dabartinių Hebei ir Liaoningo provincijų teritorijoje.

       41 Čia Mokytojas pavadintas Zhongni. Toks antrasis Konfucijaus pilnametystės vardas. Toliau tekste jis vadinamas tiesiog Mokytoju.

       42 De – viena svarbiausių ir plačiausių kinų filosofinių sąvokų. Daoizme ji – Dao apraiška, Dao realioji dalis ar Dao išpildanti būtis. Konfucianizme De susijusi su žmogumi ir yra tarsi jo dvasinio pasaulio įkūnijimas, jo asmens esybė, žmogiškosios vertės rodiklis. Tik turintis De, t. y. dorybingas žmogus, yra vertas žmogaus vardo. Dėl sąvokos platumo ir nevienareikšmiškumo net toje pačioje religinėje filosofinėje sistemoje nėra vienintelio termino jai pavadinti kuria kita kalba. Dažniausiai konfucianistų minima De lietuviškai verčiama kaip „dorybė“, nors, priklausomai nuo konteksto, yra ir kitų variantų, todėl kartais bent skliaustuose paliekama De. Čia kalbama apie – zhide – Aukščiausiąją dorybę.

       43 Dao turbūt galima būtų pavadinti dar svarbesne ir dar platesne kinų filosofine sąvoka, kuri taip pat sunkiai randa savo atitikmenį kitomis kalbomis, todėl verčiama atsižvelgiant į kontekstą, o dažnai paliekama tiesiog Dao. Tai nėra vien daoistinė sąvoka, išreiškianti visa ko pagrindą, nusakanti Visatos virsminį buvimą, fenomenų cikliškumą, visa viename ir vieno visame būtį. Pirminė hieroglifo Dao reikšmė „kelias“ laikui bėgant imta suvokti keliaprasmiškai: be „kelio“ tiesiogine prasme, tai buvo tiek „kelias“ filosofine prasme, tiek būdas juo eiti, ar, paprasčiau tariant, elgsena. Tokia reikšme Dao vartojamas daugiau konfucianistiniuose mokymuose nei daoistiniuose, tačiau daoizmo pradininkas Laozi ir Konfucijus jį suvokia panašiai. Pirmasis išskiria Dangaus Dao, kaip gamtos cikliškumą, ir žmogaus Dao, kaip gyvenseną, sekant gamta. Antrasis Dao vadina dorybingo žmogaus elgseną ar, tiksliau, teisingą elgseną, nurodytą aukščiausiosios dievybės, išminčių ir protėvių, kitaip tariant, elgseną sekant dangiškuoju principu. Taigi Dao visuose mokymuose iškyla kaip sektinas Dangaus (dieviško ar gamtiško) principas ir kartu žmogaus elgesys (socialiniame pasaulyje ar visatos sistemoje).

       44 Čia Dao susijęs su gamtos principais, t. y. skatinama nenusižengti natūraliai visatos eigai ir nepažeisti gamtos cikliškumo.

       45 Cituojamos eilės iš „Dainų kanono“ („Shijing“) odės „Wenwang“, priklausančios skyriui „Didžiosios odės“ („Da Ya“). „Dainų kanonas“, arba „Poezijos knyga“, – 311 įvairios tematikos eiliuotų kūrinių (šešių išlikę tik pavadinimai), užrašytų XII–VII a. pr. Kr., antologija. Manoma, kad į tris dalis („Kunigaikštysčių papročiai“, „Odės“ ir „Himnai“) padalyta Konfucijaus. Šis rinkinys ankstyvuoju Han laikotarpiu pripažintas oficialiai ir įtrauktas į vadinamuosius „Penkis kanonus“. „Poezijos knygos“ eilėraščių mintį galima įvairiai interpretuoti, todėl jie ypač populiarūs ir dažnai cituojami, kad paremtų kalbančiojo argumentą. Manoma, kad „Didžiosios odės“ buvo parašytos ministrų ir valdininkų ankstyvuoju Zhou laikotarpiu ir pasakoja apie to meto valdovų gyvenimą.

       46 Zhou imperatoriai Dangų laikė tėvu ir kartu aukščiausiąja dievybe, o Žemę – motina, siekė įrodyti savo dievišką kilmę ir vadino save Dangaus sūnumis. Kunigaikštis (wang) buvo bet kokios didesnės teritorijos valdytojo titulas, tačiau Dangaus sūnus reiškė imperatoriaus asmenį.

       47 Visus paprastus žmones senovės kinai įvardydavo kaip „šimtą pavardžių“. „Šimtu“ nusakomas daugis ar aprėpiama visuma. „Pavardė“ reiškia šeimą kinų pasaulėvokine prasme, kitaip tariant, tai – visų kartų žmonės ta pačia pavarde, susiję giminystės ryšiais; šiuo žodžiu taip pat pabrėžiama dauguma. Jei žmonės vadinami pavardėmis, o ne titulais, jie yra neaukštakilmiai, žemesniojo sluoksnio atstovai, arba paprasti žmonės. Šiuo atveju labiau tinka „visi žmonės“ ar netgi „visi paprasti žmonės“.

       48 Vartojamas terminas „tarp keturių jūrų“. Senovės kinai manė, kad pasaulį iš visų keturių šalių supa jūra, o pasaulis jų pasaulėvokoje buvo beveik tas pats, kaip Kinijos imperija, todėl „tarp keturių jūrų“ čia galima būtų versti ir visą pasaulį, ir visą imperiją.

       49 „Fu kodeksas“, arba „Lü kodeksas“ („Lüxing“), – viena iš „Seniausių darbų knygos“ („Shangshu“, arba „Shujing“) dalių. Tai Zhou dinastijos imperatoriaus Muwang (X a. pr. Kr.) baudžiamasis kodeksas su tiksliai numatytomis bausmėmis už kiekvieną nusižengimą, tačiau manoma, daugiau teorinis veikalas, nei praktiškai naudojama baudžiamoji sistema. Abu pavadinimai kilo iš kodeksą parengusio Muwang ministro vardo. Tradiciškai „Fu kodeksas“ datuojamas X a. pr. Kr., tačiau spėjama, kad jis turėjo atsirasti gerokai vėliau. „Shangshu“ – vienas penkių konfucianistinių kanonų, kurio sudarytoju tradiciškai laikomas Konfucijus. Tai – archajiškų politinių manifestų, mitinių veikėjų kalbų, įvairių dokumentų rinkinys, sudarytas ne anksčiau kaip VI a. pr. Kr., vėliau papildytas ir redaguotas.

       50 Čia – imperatorius. Kai imperatorius vadindavo save „vienu žmogumi“, pripažindavo, kad jis, nors ir visos šalies valdovas, tėra vienas iš žmonių. Kai žmonės, minėdami imperatorių, vadindavo jį „Vienu žmogumi“, turėdavo omenyje, kad jis yra ypatingas, vienintelis toks žmogus, Dangaus pasirinktas ir iš Dangaus gavęs galią valdyti.

       51 Zhuhou – feodaliniai vietininkai, valdę atskiras imperijos teritorijas ir buvę antrieji po imperatoriaus. Feodaliniu laikotarpiu Dangaus sūnui priklausanti imperija buvo padalyta į mažas valstybėles. Didesnes valdė kunigaikščiai (wang), mažesnes – valdytojai (jun). Jie ir vadinti zhuhou.

       52 Tekste pavartotas žodis sheji iš tiesų yra žemės ir javų dievybių vardų junginys. Po altorių šiems dievams senovėje turėjo kiekvienos feodalinės valstybėlės sostinė ir visos imperijos sostinė, o ritualus atlikdavo atitinkamai vietininkai ir imperatorius. Kaip protėvių altorius simbolizavo valdantįjį klaną, taip žemdirbystės dievų altorius žymėjo tam tikrą teritorinį vienetą. Todėl jei valdovas gebėjo rūpintis žemdirbystės dievų altoriumi, jis gebėjo užsitikrinti jų globą ir išsaugoti vadovavimą jam priklausančioje teritorijoje.

       53 Cituojama mažoji odė „Xiaomin“.

       54 Qing ir daifu – aukščiausiojo rango senovės Kinijos pareigūnai, valstybės hierarchijoje užėmę vietą po jun.

       55 Senovėje buvo nustatyta, kaip turėtų atrodyti žmonių drabužiai, priklausomai nuo jų rango. Drabužiai skirdavosi spalvomis, modeliais, net sagomis ir jų prisiuvimo būdu. Niekas nedrįsdavo dėvėti ne savo rango apdarų, nes už tai grėsė žiaurios bausmės. Be to, tikėta, kad, pažeidus metafizinę drabužių simboliką, ypač aukščiausiuose socialiniuose sluoksniuose, būtų sutrikdyta visa kosminė tvarka.

       56 Išsaugodamas savo protėvių altorių ar šventyklą, žmogus išsaugo savo šeimos klaną nuo išnykimo ar socialinio rango praradimo.

       57 Cituojama didžioji odė „Zhengmin“.

       58 Sąvoka shi vadinami kariškiai, mokslininkai ar apskritai – inteligentiški žmonės, tačiau čia minimas socialinis sluoksnis yra greičiau valstybės tarnautojai, ginantys valstybės piliečius ir jų palaikomi.

       59 Aukojimo protėviams ceremonijas (jisi) atlikdavo visi valdininkai ir pats imperatorius, tačiau žemesnieji valdininkai turėdavo teisę atnašauti savo protėviams tik tuomet, jei ištikimai tarnaudavo valdovui ir išlaikydavo savo postą.

       60 Mažoji odė „Xiaowan“.

       61 Senovės kinai išskyrė penkis dirvožemio tipus (wutu), priklausomai nuo to, kur išsidėstę dirbami laukai: aukštumoje, kalnuotoje vietovėje, lygumoje, žemumoje, pelkėtoje vietovėje. Pagal tai tam tikrose vietose buvo auginamos tam tikros kultūros. Dirvožemis skiriamas į penkias rūšis pagal jo spalvą.


       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)