tekstai.lt

Leonas Gudaitis. Apie vargą išlikti ir išeiti (Vytauto Kubiliaus antinomijos)

vytautas_kubilius
vytautas_kubilius
       Plagiato pėdsakais

 

       Tą atmintiną pirmadienio rytmetį, pasilenkęs prie mano darbo stalo sekretoriate, iš „Tiesos“ inkorporuotas naujas laikraščio vadovas ėmė keistai kvosti:

       – Leonai, kodėl taip pasielgei?

       – Nenuvokiu, redaktoriau, ką turite omeny.

       – Nagi tavąją recenziją apie Degutytę!

       – Ypatingas poetės debiutas „Ugnies lašai“ kažkam užkliuvo?

       – Mano kabinete jau sėdi „Tiesos“ kultūros skyriaus vedėjas. Jis pranešė, kad tavo recenzija „Kauno tiesoje“ nusirašyta nuo penktadienį „Komjaunimo tiesoje“ išspausdintos Kubiliaus recenzijos!

       – Šitokio stebuklo nesitikėjau!.. Kaip tai galėjo atsitikti, jeigu mes užpraėjusią savaitę ją surinkome, o praėjusį ketvirtadienį iš anksto sumaketavome sekmadienio literatūriniam puslapiui?

       Redaktorius išsmuko pro duris, bet greit sugrįžo.

       – Tai gal anksčiau skaitei Kubiliaus vidinę to rinkinio recenziją leidykloje?

       – Atsipeikėkit!..

       Popiet redaktorius prisėdo sekretoriate smagiai atsipalaidavęs ir nuramino mane, kad jokio plagijavimo nerasta, tačiau atkreipė dėmesį į susimovusio tiesiečio nuomonę, kad mano estetinės pažiūros labai panašios į V. Kubiliaus, o tai yra nepalyginamai blogiau už bet kokį plagiatą.

       Redakcijos teletaipas ėmė kalenti 1959 m. birželio 8-osios naujienas į mano smilkinius: staiga suvokiau, kad gimtojo miesto dienraštyje jau nebeliko jokių vilčių laisvesnei kūrybinės minties raiškai.

       Man niekada neišdilo iš atminties graudus visų valdžių iškankinto tėčio priesakas vengti aukštų pareigų ir nesivelti į politiką, nors nuo viso to atsitverti buvo žymiai sunkiau, negu jis galėjo įsivaizduoti.

       Praslinkus dešimčiai nykiausių metų prie laikraščio maketų ir kitų nepabaigiamų leidybos darbų, išsilaisvino atsakingojo sekretoriaus vieta, kurią redaktorius pasiūlė perimti. Kodėl gi ne? Tačiau po kokio mėnesio paaiškėjo, kad tai yra ypatingo politinio pasitikėjimo etatas, todėl jau pats laikas pateikti dokumentus partiniam bilietui. Juos ne kartą man redakcijoje kaišiojo po nosim, bet vis pasisekdavo atitolinti apsiforminimo terminus. Dabar trenkė degėsiais: iš kelių instancijų kutrino paskubėti ir jau ėmė teirautis, kas kliudo tam perspektyviam žingsniui. Karjeros ir egzistencijos labui nutylėjau, kad mano žmona – žymaus nužudyto miškinių vado dukra.

 

       Talento mįslės

 

       Antras karjeros laiptelis buvo ganėtinai išklibęs ir labai slidus. Kaune einančio žurnalo „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius poetas Antanas Drilinga mane, kaip turintį šiokių tokių literatūrologinių potencijų ir reikiamą bilietą, pasikvietė dirbti savo pavaduotoju, o praktiškai – ruošti spaudai redakcijos skyrių parengtą medžiagą. Jos apimtis buvo nesunkiai aprėpiama, darbo aplinka nepriekaištinga, tik mano ir Antano požiūriai bei poelgiai kuo toliau, tuo labiau ėmė skirtis. Visa tai, aišku, nedarė įtakos nusistovėjusiai moderniai žurnalo linkmei, nuolatiniam naujovių ieškojimui, kūrybinės drąsos principams, tik drumstė asmeninius bei kolektyvinius santykius. Ryžausi tą nesantarą nutraukti – palikti „Nemuną“ ir Kauną, bet nepasisekė. Teko laukti tos dienos, kai būsiu vienaip ar kitaip išjotas.

       Tokia grėsmė atsiskleidė, kai aukščiausieji partiniai organai ėmė svarstyti plačiai nuskardėjusį straipsnį „Talento mįslės“. Man regis, šioje istorijoje, apaugusioje įvairiais komentarais, neverta ieškoti teisuolių, aiškiaregių ir juoba didvyrių.

       Vytauto Kubiliaus kūrinį į Kauną veikiausiai pristatė vilniškis atsakingasis sekretorius, nes pirmiausia jį perskaitė ir entuziastingai įvertino. Įdomiausio lietuvių literatūros tyrėjo debiuto „Nemune“ redakcija neuždarė stalčiuje. Straipsnį vizavo literatūros skyriaus vedėjas. Nesidomėjau, ar vyr. redaktorius ilgai gilinosi į tekstą, bet aš jį greitomis peržiūrėjau ir kaip kalbos prievaizdas neturėjau kur pasireikšti.

       Man regis, kad net ir po kelis kartus skaitantieji negalėjo aiškiau nutuokti, kokias realijas autorius užkodavo. Šito iki galo neišnarpliojo netgi nuolatiniai V. Kubiliaus pėdsekiai, tačiau jie atrado parankių dingsčių sutramdyti neramiausią ezopinių užuominų mėgėją ir pasmerkti partinę nomenklatūrą bauginančius ribų perženginėjimus. Negana to, šis straipsnis turėjo tapti įsidėmėtina pamoka kultūros veikėjams, kad jie suvoktų politikos vėjų atosūkį į nebenuslepiamą dogmatizmą. Lietuviškieji brežnevinės stagnacijos dubliuotojai nesivaržydami prisukinėjo varžtus literatūrai ir menui.

       Kas dedasi „Baltuosiuose rūmuose“, kaip perstatomos kėdės ar „kočiojami“ vadovaujantys kadrai, aš nesidomėjau. Juoba neįtariau, kad vyr. redaktorius dėl „Talento mįslių“ jau kviečiamas „ant kilimo“. Išvakarėse A. Drilinga man padavė kitą, gal kokių 30 puslapių, V. Kubiliaus straipsnį ir paprašė iki ryto pareikšti apie jį savo nuomonę. Apsidžiaugiau tokiu retu pasiūlymu. Nenusivyliau! Tai buvo skvarbi, kritiška ir šmaikšti personalinė daugelio žinomų poetų kūrybos analizė. Tai bent užmojai, tai bent atrakcija!..

       ...Tiktai Justinui Marcinkevičiui nepareikšta jokios kritinės pastabos ar pastabėlės, o nepaliaujamai spaudoje šlovinamam E. Mieželaičiui pasiūlyta pora metų patylėti. Suabejojau, ar verta tąsyti liūtą už uodegos, nors suvokiau, kad ši replika specialiai palikta kam nors išbraukti. To įspūdingo straipsnio nepuošė antraštė, rodos, „Tarybinė lietuvių poezija“, tačiau netrukus persigalvojau, kad ji nykumu ir beprasmybe gerai gobia ir saugo tekstą. Mano nuomonė buvo tokia: reikia šį straipsnį spausdinti diskusine tvarka, kad žurnale prigytų literatūros kritika, atsirastų nuomonių kaita, užsimegztų poetų ir skaitytojų kontaktai.

       Kaip „Nemunas“ buvo svarstomas, šį bei tą vėliau išgirdau iš bendrakursio LKP CK kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojo Jono Bielinio. Jis vienodai širdo ir dėl V. Kubiliaus straipsnio publikavimo, ir dėl A. Drilingos teisinimosi CK sekretoriui Antanui Barkauskui. Užuot elgęsis pagal nusistovėjusią formą – savikritiškai atskleidęs žurnalo trūkumus ir pasiaiškinęs, kaip kolektyvas rengiasi juos išgyvendinti, – A. Drilinga prabilo: „Jūs neįsivaizduojate, kokį skandalą būtų sukėlęs kitas mums duotas V. Kubiliaus straipsnis, kurį redaktoriaus pavaduotojas Leonas Gudaitis siūlė išspausdinti diskusine tvarka.“ A. Barkauskas trenkė kumščiu į stalą: „Kokios čia gali būti diskusijos! O „Nemuno“ vyriausiasis redaktorius esate jūs, draugas Drilinga, ne Gudaitis!“

       V. Kubiliaus dienoraštyje liko įrašas: „[1972 m. balandžio pabaigoje] Drilinga jau buvo atvežęs mano straipsnį apie poeziją į CK ir vėliau Šimkus [CK kultūros skyriaus vedėjas] Kaune viešai jį kritikavo“ (1).

       Užsitęsę „Talento mįslių“ svarstymai žeidė ambicingąjį žurnalo vadovą. Neapibrėžtos atsakomybės dingstimis gąsdinamas kolektyvas skaidėsi pagal tikrą ar tariamą ištikimybę jam ir liberalią kai kurių bendradarbių elgseną. Man, pravardžiuojamam diplomatu, teko imtis išties atsargių veiksmų saugant jautriausias ir kūrybingiausias asmenybes, kad jų neišstumtų viskam lojalus rajonų laikraščių korespondentų rezervas.

       Per nepabaigiamas diskusijas, kurios baigdavosi boheminiais siautuliais, nežinia iš kur atsirado jėgų susitelkti ties pavėluota pirmąja savo knyga – straipsnių rinkiniu „Prieš srovę“. Pratarmę pažymėjau 1972 m. birželio data.

       Pirma knygos dalis, prikimšta faktų apie laisvo žodžio varžymus tarpukario Lietuvoje, ir kelios maištingų rašytojų asmenybės antroje negalėjo išvengti paralelių su sovietine Glavlito ir išmuštruotų vyriausiųjų redaktorių santara, bet autorius čia buvo politiškai nepakaltinamas. Todėl knietėjo įterpti kažką rizikingesnio, kad skaitytojai suklustų. Tokie žodžiai jau beldėsi atminty – maksimalistinis Kazio Borutos eilėraštis iš „Trečio Fronto“. Jo ištrauką pasirinkau knygos epigrafu:

 

       O vėjų sielvarta!

       O vėjų sielvarta!

       Ir aržuolai tavęs neišturi.

       Gal aš, gal jūs, žali beržai,

       nulūšime kuris per vidurį.

      

       Nulūšime. O vėjai ūš,

       o vėjų sielvarta

       atkels

       saulėtekiui vartus (2).

 

       Šiais žodžiais rikošetavau į pinklias „Nemuno“ peripetijas.

       „Vagai“ pasiūlytą mašinraštį vyr. redaktorius Kazys Ambrasas kaipmat atmetė – savo išlavinta uosle pajuto ne tą kvapą, o kurso draugas „Minties“ leidyklos vyr. redaktorius Juozas Vaitkus praleido, tik paprašė sutrumpinti iki penkių spaudos lankų ir pakeisti antraštę. Per didelius apmąstymus ji atsirado nei šiokia, nei tokia – „Plunksna ir ugnimi“. Bet svarbiausia – išliko pirmos dalies pavadinimas „Prieš srovę“ ir visas epigrafas, o viršelis prasiplėtė kontroversiška dailininko išmone: žalsvoje kortoje blaškosi it patrakęs juodas kaip degutas Pegasas, iš visų pusių gąsdinamas raudonų pjūklų.

 

       Susitikimai

 

       Norėjau, kad mano debiutinę knygelę, kol jos nenužiūrėjo ir nesusvilino pikta akis, paskaitytų ar bent pavartytų V. Kubilius, todėl signalinį egzempliorių be jokios dedikacijos pasiunčiau jam, – juk šią skaudžių kūrybos niokojimų dokumentiką jis turėtų priimti kaip savo dvasios artybę.

       O dangau!.. Po kokios savaitės vos ne kaktomušom susidūriau su V. Kubiliumi Vilniuje: aš lipau į troleibusą stotelėje prie Černiachovskio paminklo, o jis ten išlipo. Tik išgirdau: „Sveikinu! Tadas Lomsargis [mano rinkinyje buvo įdėta pirmojo Lietuvos knygrišystės profesionalo biografija] tiesiog nustebino.“ – „Kodėl vien Lomsargis?“ – susimąsčiau. Tačiau visai negalėjau suprasti, kaip Kubilius atpažino mane.

       Vėliau, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, apgynęs kandidatinę disertaciją ir išleidęs storą lietuvių literatūrinės spaudos istorijos tomą, jau būčiau nebeatpažinęs V. Kubiliaus, nes vos nevirtau labai atsakingu pareigūnu. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, Antanas Barkauskas, tapęs LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku, kitaip sakant – prezidentu, prisiminė mano pavardę, o gal kas nors ją palankiai pamėtėjo. Šiaip ar taip, jo įgaliotas kanceliarijos vedėjas, atvažiavęs į „Nemuną“ „Čaika“, pakvietė mane tuoj pat sėsti į tą ištaigingą automobilį, susipažinti su pirmininku ir dirbti sekretoriato vadovu, garantuodamas Vilniuje pageidaujamo ploto butą, padorų atlyginimą, vairuotoją ir kitas tokiam rangui priklausančias privilegijas. Prisiminęs tėčio priesaką ir motyvuodamas būtinybe turėti daugiau laiko moksliniam darbui, šio kvietimo mandagiai atsisakiau. Todėl aš įžūliai pasmerkiau šeimą toliau skursti, vegetuodamas ant to paties nepatvaraus antro spaudos karjeros laiptelio.

       Darganotą 1983 m. rudenį sutikau V. Kubilių vienu švarkeliu skubantį iš Vilniaus universiteto.

       – Velniop šitą komediją – nesugebu dėstyti: per dvi valandas gerklė išdžiūvo, o studentai – nė būū, nė bee! – lyg senam bičiuliui atsivėrė pradedantysis pedagogas.

       – Galite tik džiaugtis! Studentai susirinko ne kalbėti, o jūsų pasiklausyti, – nusijuokiau.

       – Džiaugtis?.. Juk tai ne paskaitėlės, mielas kolega, o seminarai!..

       – Paskubėkite į troleibusą, nes galite peršalti, – perspėjau.

       Tik iš V. Kubiliaus dienoraščių atsiskleidė, kad 1983–1984 ir 1984–1985 mokslo metais turbūt dėl galimybės profesoriaus vardui gauti jis buvo pakviestas 0,5 etato dėstyti, bet vieno kurso studentai mielai lankė seminarus, o kito, permanę jo atlaidumą, išsibarstė (3).

       Artimiau su V. Kubiliumi susipažinau ir kalbėjausi 1989 m. vasarą įstabiuose Verkių rūmuose, masiniame tremtinių mitinge, išėjus mano parengtai antologijai „Benamiai“. Nervingai sklaidydamas popierius, jis skaitė sukrečiančiomis detalėmis pagrįstą pranešimą. Ašarojanti salė gaudė kiekvieną kalbėtojų žodį.

       Apie 1990-uosius V. Kubilius užkalbino mane Lietuvių literatūros ir tautosakos institute:

       – Rengiam rinkinį „XX amžiaus lietuvių literatūra“. Greitai, per kokį mėnesį, reikia jūsų straipsnio apie lietuvių literatūrinę spaudą XX a. pradžioje...

       – Neturiu nieko nauja pasakyti.

       – Ir nebūtina. Mes visi be galo kartojamės ir dėl to nesukame galvos.

       Prakeikiau tą mėnesį, kai teko kitais sakiniais perrašinėti tą patį iš savo tritomio, t. y. plagijuoti save.

       Po kiek laiko pasisveikinu su einančiu iš instituto V. Kubiliumi.

       – Atleiskite, kad neįvykdžiau pažado, – skuba aiškintis rinkinio redaktorius. – Kilo kvailas konfliktas: jūsų straipsniu norėjau pradėti knygą, bet A. Zalatorius pareikalavo pirmos vietos, – jei bus pasielgta kitaip, tai atsiims savo straipsnį. Dėl šventos ramybės perduosiu jūsų straipsnį „Lituanisticai“ (4).

       Aš pasiūliau instituto ir savo paties labui tą nevykusį rašinį mesti į šiukšlių dėžę, bet, matydamas nesmagų Kubiliaus mindžikavimą, numojau ranka: darykite su juo ką norite. netrukus straipsnis buvo išspausdintas „Lituanisticoje“ (5), o vėliau, man neprieštaraujant, išverstas į anglų kalbą (6).

 

       Akademinėje aplinkoje

 

       V. Kubilių, be perstojo sovietinių fanatikų ir bukų karjeristų blokuotą ir niekintą lituanistikos eruditą, beveik po septynerių metų atgavusį daktaro (dabar – habilituoto daktaro) diplomą, Sąjūdžio bangos iškelia į pelnytas mokslo ir visuomenės aukštumas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinis bendradarbis tampa Naujosios literatūros skyriaus vadovu, šio instituto Mokslo tarybos pirmininku, Lietuvos Mokslo tarybos nariu, Kultūros ir švietimo ministerijos Kultūros tarybos pirmininku, Vyriausybės konsultantu kultūros klausimais, Nacionalinių premijų komiteto pirmininko pavaduotoju ir išrenkamas Lietuvos piliečių chartijos – nepolitinio judėjimo – pirmininku (7).

       Tačiau vis daugiau V. Kubiliaus simpatijų krypsta į akademines tarpukario erdves susigrąžinantį Kauną. Dar 1990 m. Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinis pateikia pasiūlymų šio universiteto humanitarinių mokslų profiliui nustatyti (8). Kaip Atkuriamojo senato narys dalyvauja universiteto atidarymo iškilmėse (9). 1991 m. rugsėjo 2 d. priimamas 0,5 profesoriaus etato (antraeilės pareigos) į Humanitarinių mokslų fakultetą literatūros mokslo krypties aukštųjų studijų vadovo pareigoms eiti (10). 1992 m. vasarą vos atsispyręs gundymams tapti Kauno universiteto rektoriumi (11), lapkričio 25 d. V. Kubilius vienbalsiai išrenkamas Lietuvių literatūros katedros vedėju (12). Atgimęs universitetas nešykšti atlyginimo priedų (13). Pagrindines studijas kuruoja 0,5 etato gavęs kauniškis doc. dr. Ramutis Karmalavičius.

       Realiai katedra pradeda veikti 1993 m. vasario mėnesį (14) abiem vadovams dirbant Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Kubilius Kaune eina profesoriaus pareigas, bet neturi profesoriaus atestato, todėl naujo rektoriaus Broniaus Vaškelio pageidavimu rašo prašymą:

 

       Gerb. Rektoriau!

       Labai pavėluotai ir be aiškios prasmės bandau pretenduoti į garbingą ir sunkų profesoriaus titulą. Popierėlių tam lyg ir pakaktų. Nusibodo man kas kartą išsiginti, kad nesu profesorius, kai nuolat šitaip kreipiasi. Visuomenė taip įpratusi į titulus, kad be jų nežino, kaip kreiptis. Tad turi, norom ar nenorom, apsikrauti titulais, kurie gyvenimo nė kiek nepalengvina.

 

       1993. XII. 2 (15)

 

       Rektoriaus rezoliucija plačiai atvėrė vartus ypatingam pretendentui, stulbinančiam darbų gausa ir viešo mokslinio reiškimosi įvairove: 15 atskirų knygų, 23 studijiniai straipsniai žymiausiems lietuvių ir pasaulinės literatūros leidiniams, pluoštas straipsnių užsienio spaudoje (16). Paaiškėjo, kad V. Kubilius skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose Vilniuje, Taline, Maskvoje, Varšuvoje, Berlyne, Stokholme, Blede, Stavangeryje, Sankelmarke, Liubeke. Penki jo aspirantai jau buvo apgynę kandidatines disertacijas (17).

       1993 m. V. Kubilius skaitė doktorantūros paskaitas „Naujoji Romuva“ ir lietuvių literatūra“, 1994–1995 vedė seminarą doktorantams „XX a. lietuvių literatūra“. 1994 m. pavasario semestre jis dirbo vizituojančiu profesoriumi Erfurto universitete (18). Pagaliau 1995 m. balandžio 19 d. VDU Senatas slaptu balsavimu vienbalsiai habil. dr. V. Kubiliui suteikė humanitarinių mokslų srities literatūrologijos krypties profesoriaus pedagoginį mokslo vardą (19).

       Jau buvau pradėjęs svajoti apie pensiją ir apie masinančią laisvę, kuri leistų ką nori skaityti ir rašyti, bet sutrukdė nenumatytos aplinkybės. Kai atvyko į Lietuvą profesorius B. Vaškelis, bičiuliškai spustelėjome vienas kitam ranką, – juk buvome neakivaizdžiai pažįstami per uždarą Jurgio Baltrušaičio būrelį, pateikdami neprieinamos užsieniečiui archyvinės medžiagos. Išrinkus B. Vaškelį universiteto rektoriumi, ėmiau su juo artimiau bendrauti. Sužinojęs, kad esu filologijos mokslų kandidatas, jis pasiūlė atkurti VDU Humanitarinių mokslų fakulteto literatūrinį žurnalą „Darbai ir Dienos“. Dar pusmetį pasilikęs „Nemune“, parengiau ir išleidau pirmą leidinio tomą.

       Ničnieko negalvojau apie akademines pareigas ir net nepajutau, kaip 1994 m. balandžio pabaigoje tapau Lietuvių literatūros katedros nariu. Tebeeinantis profesoriaus pareigas V. Kubilius, pats ne itin mėgdamas dėstymo, neragino ir manęs skaityti paskaitų – ši būtinybė iškilo ir įsitvirtino vėliau. Iš pradžių jis ėmė įtikinėti, kad verta suteikti trims tęstinėms mano monografijoms mokslinį statusą, todėl būtina ginti habilitacinį darbą, kuriam pakaktų vien ilgesnės tritomio santraukos anglų kalba. Permąstęs pasiūlymą, parengiau dvejopas disertacinių tezių knygas – lietuvišką ir anglišką, nes man pasirodė, kad lituanistui tiesiog nedora skelbti tik anglišką santrauką, kurios niekas neskaitys.

       Svarstant pirmą, lietuvišką, variantą, vizituojantis profesorius Rimvydas Šilbajoris replikavo, kad mano knygose per daug faktografijos ir per mažai apibendrinimų. V. Kubilius net pašoko iš vietos:

       – Jūs, amerikonai, neturite jokios nuovokos apie lituanistiką!..

       Kai netrukus R. Šilbajoris draugiškai pasisiūlė suredaguoti tezes tikra anglų kalba, aš kvailai atsisakiau, – tegul jis nelaiko mūsų beviltiškais atsilikėliais!..

       Tiktai gindamas Vilniuje (gaila, ne Kaune) (20) habilitacinį darbą sužinojau, kad V. Kubilius pasitraukia iš katedros vedėjo pareigų ir nori palikti mane jo įpėdiniu. Atlaidžiai šyptelėjau: kas galėjo patikėti, kad jis toks buklus strategas, numatantis kelis veiksmus į priekį, visai nepanašus į atlapaširdį „Talento mįslių“ žaidėją? Nejaugi tai bus trečias mano karjeros laiptelis? Tačiau ką laikyti karjera? Tik jau ne mokslinį žurnalą, kurį redaguoti – tikras vargas. Na, o katedros vedėjo etatas – jau šis tas...

       Man buvo šovusi į galvą nelaba mintis, kad, gavęs profesoriaus atestatą, V. Kubilius gali palikti Kauno universitetą, taigi ir Lietuvių literatūros katedrą, o atsitiko priešingai: jis dar labiau suartėjo su ja, tapdamas mūsų siekių ir darbų pagalbininku, visuotinai pripažįstamas dėstytojų, studentų, vadovų autoritetu. Jis buvo kaip reta taktiškas, jautrus ir geranoriškas kolega visiems, o ypač man, kai tuos aštuonerius metus teko dirbti katedros vedėju ir saugoti jos vientisumą.

       Vytautas buvo labai paprastas, jaukus, nelinkęs juokauti ir dažniau atrodė rimtas, susikaupęs ir dalykiškas. Kai baigiantis praėjusiam šimtmečiui jam padovanojau paties išvargtą literatūros, spaudos ir knygotyros etiudų rinkinį, mano tekstams perdėm atlaidus kritikas taip užsispyrė jį pristatyti Martyno Mažvydo premijai, kad net nesmagu pasidarė. Man užteko vien A. Zalatoriaus eksceso. Bandžiau jį perkalbėti, kad nedarytų abiem gėdos, bet jis nenorėjo girdėti. Aišku, atsirado geresnių pretendentų, ir aš buvau nuo premijos išgelbėtas. Tačiau ir V. Kubiliaus žodžiai nedingo: jo rekomendaciją pasilikau kaip įspūdingą literatūrologinės meistrystės dokumentą. Nors ant sienos kabink!..

 

       Profesoriaus savastis

 

       Katedrai būdavo dviguba šventė, kai V. Kubilius dalyvaudavo bakalauro ar magistro darbų gynimuose. Nepasikliaudamas vien oponuojančių dėstytojų nuomonėmis, jis labai greitai susipažindavo ir ekspromtu įvertindavo kiekvieną darbą, neretai suspėdamas ant mažų lapelių užsirašyti pagirtinas ir ginčytinas vietas. Profesorius provokavo studentus diskutuoti ir pagrįsti savo teiginius, kad jie pagerintų pažymį ar atsiskleistų, kokie yra iš tikrųjų. Komisijos nariai tada retai įterpdavo savo pastabų.

       Profesorius pagal tiesiogines humanitarinių mokslų srities literatūrologijos krypties doktorantūros ir habilitacijos komisijos pirmininko pareigas (21) reguliariai atvykdavo į doktorantų atestacijas, pasikalbėdavo su kiekvienu, paskatindavo ar papeikdavo, todėl dauguma jų stengdavosi laiku apginti disertacijas. Labai jautriai savo doktorantei, kuri dėl šeimyninių aplinkybių buvo priversta mesti mokslinę veiklą, V. Kubilius rašė paguodos laiškus (22). Viešuose katedros renginiuose profesorius lankėsi retai, bet svariai – turėdamas ką pasakyti.

       Kuo V. Kubilius buvo fenomenalus lietuvių literatūros moksle? Be abejo, daug kuo, bet labiausiai – komparatyvistika. Jis ilgai ir nuosekliai studijavo lietuvių ir įvairių Vakarų Europos šalių literatūrinius ryšius, parengė antologijas vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis, lietuvių literatūros istoriją anglų kalba, profesionaliai domėjosi netgi kinų bei japonų proza. Taigi komparatyvistika buvo jau ne V. Kubiliaus pomėgis, o vidinis poreikis. Jis pirmasis veikale „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983) programiškai papildė lituanistiką vaisingai besišakojančia kitose šalyse kūrybinių gretinimų ir lyginimų metodologija.

       1995, 1997, 1999 ir 2001 metų rudens semestruose V. Kubilius dėstė magistrantams įvairiai vadinamą Komparatyvistikos kursą (23). Jį sudarė nuo 67,5 iki 180 akademinių valandų išaugintos paskaitos, seminarai, individualus studentų darbas. Profesorius teikė pagrindus „suvokti pasaulinės literatūros procesą, interpretuoti atskirą kūrinį ir atskirą nacionalinę literatūrą literatūrinių ryšių kontekste“ (24).

       V. Kubilius iš tradicinio tautinės tematikos tyrimų lauko permetė gabiausių mūsų magistrančių ir doktorančių būrelį į tarptautinių literatūros ryšių problematiką, brėžiančią universalesnes kūrybos procesų trajektorijas. Komparatyvistikos darbų vadovas Vytauto Didžiojo universitete demonstravo žanrinį jų kitoniškumą.

       1996–2001 m. V. Kubilius globojo bakalaurę N. Klumbytę, dabar užsienyje žinomą antropologę, gabias magistrantes A. Juodytę, R. Kviklytę, V. Narušienę, O. Žvikaitę. Magistrinį darbą V. Višomirskytė sumaniai išaugino iki disertacijos: per buvusį katedros vedėjo pavaduotoją R. Karmalavičių ji siųsdavo atskiras savo teksto dalis į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą vadovui, kuris nedelsdamas jas kritiškai ar palankiai įvertindavo, pataisinėdavo ir sugrąžindavo autorei (25). Doktorantės J. Korolkovaitė ir G. Bernotienė važinėdavo pas vadovą į Vilnių.

       Kiekvienas, kuris ilgiau bendravo su V. Kubiliumi, negalėjo atsistebėti nekintančia jo išvaizda, nepaprastu imlumu visuomeninei aplinkai, gera atmintimi, tikslia ir skaidria minčių raiška. Todėl į kartais pasigirstantį vaičaitišką atodūsį „Jau pajėgos mažinas...“ buvo galima reaguoti nebent su pašaipėle. Tačiau laikas bėga ir nieko čia nepakeisi...

       Neužmiršdamas, kad visada jaunas literatūros tyrėjas ir kritikas, gimęs 1928 m. lapkričio 23 d., greitai peržengs 70-metį, nusprendžiau atskleisti jau ne vieną mėnesį „Darbų ir Dienų“ slepiamą staigmeną. Visas prestižiniu laikomo VDU leidinio 8(17) tomas buvo paskirtas komparatyvistikai. Jos problemas gvildeno devyniolika kvalifikuotų autorių; pusę jų sudarė brandžiais tyrinėjimais stebinančios mūsų katedros doktorantės, dėstytojos ir, žinoma, pats profesorius. Taigi ketinta akivaizdžiai įtvirtinti V. Kubiliaus įskiepytą humanitarinę atšaką, kuri anksti davė vaisių jauniausioje Lietuvos aukštojoje mokykloje.

       Humanitarinių mokslų fakulteto taryba surengė leidinio sutiktuves. Buvo pakviesti ne tik tomo autoriai, studentai, bet ir aukščiausieji valdžios atstovai. Atvyko rektorius Vytautas Kaminskas. Nespėjau plačiau eksponuoti ypatingąjį tomą ir paleisti iš pakų iškilmingą salvę – penkis bibliofilinius geriausių straipsnių atspaudus, kai buvo pradėtos drožti prakalbos gerbiamam jubiliatui. Tik tada daugeliui paaiškėjo, ko jie susirinko erdviausioje auditorijoje.

       Sėdėdamas greta sukaktuvininko, neištvėriau nepasakęs, kad naujausias tomas dedikuotas jam. V. Kubilius ėmė skubiai sklaidyti lapus, ieškoti dedikacijos bei savo nuotraukos, ir mudu su rektoriumi dėl to švelniai pajuokavome. Jubiliatas paraudo, bet nereiškė didelio džiaugsmo ar pasitenkinimo. Nepastebėjau, kada šventės karalius dingo iš akiračio. Ėmiau krimstis, svarstyti, kodėl V. Kubilius galėjo užpykti ant manęs. Paskui apsiraminau žinodamas, kad jis turi svarbesnių reikalų. Jam visada ir visur trūko laiko.

       Po V. Kubiliaus mirties paaiškėjo, kad jis buvo gimęs ne 1928 metais, kaip skelbė visi spaudos šaltiniai, tarp jų „Darbai ir Dienos“, o 1926-aisiais.

       Profesorius išėjo iš Vytauto Didžiojo universiteto po dešimtmečio – pradėjęs dirbti 1991 m. rudenį ir baigęs 2001-ųjų rudenį26. Tai buvo jau ne pirmas ir ne paskutinis pervargusio literatūros darbininko („nebėra verdančios magmos“) (27) veiksmas drastiškai atsiriboti nuo visų tarnybinių ir visuomeninių pareigų. Ilgiausiai jis išlaikė ryšius su įpratusiais ieškoti kolegiškos paramos ir jam reikalingais kauniškiais, nors ir buvo beprarandąs pasitikėjimą mumis (28). Sutrūkinėjus daugeliui Ariadnės siūlų, lyg ir atsitiktinė V. Kubiliaus žūtis buvo likimiškai neišvengiama.

 

       Knygų dalia

 

       Išrinktas Lietuvių literatūros katedros vedėju, pamėginau sukaupti kuo daugiau parankinės literatūros studentams ir dėstytojams. Universiteto biblioteka dar tiktai kūrėsi, bet niekam negailėjo dubletų. Pirmiausia prisirankiojau išeivių grožinės literatūros ir istorijos veikalų, vėliau sulaikiau dubletais vadinamas ir į Trakų Vytauto Didžiojo gimnaziją vežamas profesoriaus B. Vaškelio dovanas, o 1998-ųjų vasarą persinešiau į savo kabinetą likusią po bibliotekinės atrankos V. Kubiliaus padovanotų universitetui knygų dalį, nepaisydamas, kad jų pobūdis nelabai derinasi su aplinka. Per dalykinius renginius ar laisvus pašnekesius prie ilgo stalo visi negalėdavo atitraukti akių nuo trijų sekcijų stelažuose išrikiuotų knygų nugarėlių, išskyrus buvusį savininką, kuris sugebėdavo taip atsisėsti, kad jų nepastebėtų.

       Visos tos knygos tebėra katedroje. Kompiuteris jas rikiuoja į atskiras sistemas ir gal nesuplaks į krūvą skirtingų paveldėjimo šaltinių. Tačiau kelia nerimą kitkas. Atsirinktą profesoriaus bibliotekinio palikimo dalį – beveik tūkstantį leidinių – universiteto fonduose sujungs V. Kubiliaus ekslibrisas, kurio tiesiog reikalauja daugelio autorių dedikuotos knygos. O kaip elgtis su keliais šimtais pamestinukių, kurios pažertos ta pačia rūpestinga ranka, bet dubliuojasi su didžiosios bibliotekos leidiniais ar kitaip nelimpa prie anų? Tai ne vien skonio dalykas. Dar neaišku, kurios knygos vertingesnės. Abi dalys sudaro neperskiriamą memorialinę visumą.

       Kad pasidavė bibliotekininkių savivalei, kalčiausias pats V. Kubilius, kuris nepasiūlė knygų dovanojimo akto ir leido su didžiausiomis savo brangenybėmis elgtis kaip patinka. Tuo labiau nejauku susimąsčius, kad kryptingai sukauptos asmeninės bibliotekos deportacija buvo ne karštos meilės Vytauto Didžiojo universitetui pavyzdys, o priverstinė gerų senelių auka vaikų ir vaikaičių labui persikraustant į perpus mažesnį butą.

       Negaliu atgauti kvapo skaitydamas viskuo nusivylusio literato ir knygų vergo žodžius: „...iš tiesų pabaiga. Tai labai aiškiai junti, atrinkinėdamas knygas VDU bibliotekai. Jų jau niekad neskaitysiu. Visas tas šlamštas, tarp kurio gyvenau, nuslenka nebūtin. Aš atiduodu tai griūčiai 2/3 savo bibliotekos ir 2/3 savo gyvenimo. Kaip beprasmiškai praleisto, išbarstyto. Dabar tik pabaigos jausena. Pasiruošimas išėjimui visais punktais. Tik neaišku, kodėl pačiam tiek vargo reikia įdėti, kad išeitum“ (29).

 

       ___________________________

 

       1 Kubilius V. Dienoraščiai, 1945–1977 / Parengė J. Žėkaitė, J. Sprindytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. – P. 440.

       2 Boruta K. Prieš saulėtekį su beržais // Trečias Frontas. – 1930. – Nr. 3. – P. 24.

       3 Kubilius V. Dienoraščiai, 1978–2004 / Parengė J. Žėkaitė, J. Sprindytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 39. Iš 1992 sausio 29 d. V. Kubiliaus Atestacinės kortelės (VDU Personalo skyrius – toliau VDUP) galima nustatyti, kad jis skaitė spec. kursą „Žanrų kaita ir sintezė“ (teorija, 40 val.) ir vedė seminarus „Mažosios Lietuvos literatūra“ (6 val. teorijos, 36 val. pratybų) ir „XX a. lietuvių literatūros raidos problemos“ (4 val. teorijos ir 30 val. pratybų).

       4 „Lituanisticos“ redakcinės kolegijos pirmininkas tuo metu buvo J. Lankutis – to paties rinkinio ir to paties konflikto dalyvis.

       5 Gudaitis L. Rašytojai ir spauda XX a. pradžioje // Lituanistica. – 1992. – Nr. 4. – P. 72–92.

       6 Gudaitis L. The Lithuanian Literary Press, 1904–1927 // Revue Baltique. – 1996. – Nr. 7. – P. 63–70.

       7 Kubilius V. Curriculum vitae. – 1995 04 11 // VDU archyvas (toliau – VDUA).

       8 V. Kubiliaus Atestacinė kortelė // VDUP.

       9 Kubilius V. Dienoraščiai, 1978–2004. – P. 146.

       10 Rektoriaus A. Avižienio 1991 09 16 įsakymas // VDUP.

       11 Kubilius V. Dienoraščiai, 1978–2004. – P. 203.

       12 VDU Senato posėdžio, įvykusio 1992 12 25, protokolo išrašas // VDUP.

       13 Rektoriaus A. Avižienio 1991 09 16 įsakymas // Ten pat.

       14 Karmalavičius R. Be dogmų ir štampų // Darbai ir Dienos. – T. 2(11). – 1996. – P. 252– 253.

       15 VDUA. – L. 1.

       16 V. Kubiliaus mokslinių darbų sąrašas // Ten pat. – L. 7–9.

       17 Sauka L. Rekomendacija VDU Senatui. – 1993 10 15 // Ten pat. – L. 14.

       18 Kubilius V. Curriculum vitae. – L. 3.

       19 VDU Senato posėdžio, įvykusio 1995 04 19, protokolo išrašas // Ten pat. – L. 17.

       20 Gindamas darbą Kaune, galėjau tapti pirmuoju habilituotu daktaru Vytauto Didžiojo universitete, bet V. Kubilius VDU prerogatyvą apėjo ir man buvo įteiktas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto diplomas.

       21 Rektoriaus B. Vaškelio 1995 04 25 įsakymas // VDUP.

       22 Iš 2009 06 04 pokalbio su dr. Asta Gustaitiene.

       23 VDU Humanitarinių mokslų fakulteto sekretoriato referentės Alisijos Rupšienės surinkti duomenys.

       24 Kubilius V. Komparatyvistika // Šiuolaikinės lietuvių literatūrologijos magistro studijų programa. 1999 09 01.

       25 Iš 2009 05 22 pokalbio su dr. Vijole Višomirskyte.

       26 V. Kubiliaus 2001 10 15 prašymas rektoriui V. Kaminskui // VDUP.

       27 Kubilius V. Dienoraščiai, 1978–2004. – P. 371.

       28 Ten pat. – P. 461. Profesoriaus B. Vaškelio literatūrinės komparatyvistikos centras išleido paskutinę V. Kubiliaus knygą „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003).

       29 Kubilius V. Dienoraščiai, 1978–2004. – P. 303–384.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)