tekstai.lt

Giedrius Saulytis. Sąžinės samprata Naujajame Testamente

new-testament
new-testament
       Virš popiežiaus, kaip įpareigojančios ekleziastinės valdžios, vis dar yra asmens sąžinė, kuriai reikia paklusti labiau už viską; net jei tai prieštarautų ekleziastinės valdžios reikalavimui. Šis individo akcentavimas, kurio sąžinė pastato jį aukščiausio ir galutinio tribunolo akistaton, kur jam galiausiai negalioja išorinių socialinių grupių, net ir oficialios bažnyčios pretenzijos, taip pat įtvirtina pasipriešinimo didėjančiam totalitarizmui principą (1).

 

       Josephas Ratzingeris

 

       Sąžinės kategorija, rodos, nereikalauja ypatingų paaiškinimų ir yra savaime suprantama. Tačiau konteksto, iš kurio šis terminas atėjo į lietuvių kultūros istoriją, aptarimas akademiniame diskurse pažadino gyvas polemines diskusijas, atskleidusias, jog semantiniai, filosofiniai ir ypač teologiniai šios kategorijos aspektai nėra pakankamai apmąstyti (2). Anot Dainoros Pociūtės, viduramžių Lietuvos tekstuose sąžinės, kaip aukščiausios tiesos patikimumo kriterijaus sąvokos, neatrandame (3). Tiesai pagrįsti pirmasis ją pasitelkia Abraomas Kulvietis savo „Confessio fidei“ (1543), adresuotame karalienei Bonai Sforzai. Juo pasekė ir pirmosios lietuviškos spausdintos „Postilės“ (1591) autorius Jonas Bretkūnas bei kiti ankstyvosios reformacijos atstovai, pavyzdžiui, Martynas Mažvydas, sąžinės terminą iš lotynų kalbos pirmojoje lietuviškoje knygoje išvertęs polonizuota skolinio – sumnienės – forma (4). Evangelikų dėka sąžinės, kaip patikimo vidinio balso, išreiškiančio bendrą visuotinį vienos tiesos žinojimą, sąvoka formavo evangelinę moralę, kuri suteikė tautinei savimonei naujų bruožų. apskritai XVI a. galėtume vadinti sąžinės renesansu Europoje. Nesuklystume jo pradžią susieję su garsiąja Martino Lutherio apeliacija, kuria reformatorius gynė savo įsitikinimus ir laužui pasmerktas knygas Wormso Seime 1521 m. balandžio 18 dieną: „Kadangi Jūsų Didenybė ir jūs, šviesiausieji lordai, reikalaujate atsakyti paprastai, tai aš taip ir atsakysiu, nerodydamas nei ragų, nei dantų. Jeigu manęs neapkaltinate remdamiesi Šventuoju Raštu ir konkrečiai (o popiežiaus ir tarybų autoriteto aš nepripažįstu, nes jie net vienas kitam prieštarauja), aš nesutinku [atsižadėti], nes mano sąžinė klauso Dievo žodžio. Aš negaliu ir neatsižadu nieko, nes elgtis prieš sąžinę yra neteisinga ir nesaugu. Dieve, padėk man. Amen“ (5).

       Paklusnumas asmens sąžinei, kaip neginčytinam tiesos autoritetui, pamažu tapo nekvestionuotina europietiško mentaliteto vertybe. Nors sąžinės atgimimas reformacijos laikotarpiu atveria platų tyrinėjimų lauką, šiame straipsnyje pabandysime grįžti ad fontes ir pasiaiškinti sąžinės kategorijos etimologiją, vartoseną ir semantinę raidą pagal antikinės ir helenistinės kultūros kontekstą. Egzegetinis biblinių tekstų tyrimas leistų suvokti, kaip sąžinės kategorija vartojama Senajame ir Naujajame Testamentuose (ST ir NT) ir kokias pagrindines prasmes jai teikė Šventojo Rašto autoriai. Atidesnės Pauliaus minčių refleksijos padės susipažinti su teologinėmis šio apaštalo prielaidomis. Kadangi sąžinės sąvokos kilmė lietuvių autorių dar nėra tyrinėta, viliuosi, kad ši kukli studija paskatins gilesnius filologų, moralės ir religijos filosofų bei teologų tyrinėjimus.

       Pirmiausia reikėtų paneigti kartais nuskambantį teiginį, jog sąžinės kategoriją neva yra padovanojęs apaštalas Paulius. Tiesa, kai kurios kategorijos, pavyzdžiui, aga¢ph (agapē) – meilė – į graikų kalbą atėjo krikščionių dėka, nes dieviškai meilei apibūdinti jiems pasirodė nepriimtina erōs ir nepakankama filia kategorijos. Tačiau sąvoka syneidēsis – sąžinė, kurią Naujajame Testamente vartoja ne tik Paulius, bet ir kiti autoriai, sutinkama jau ankstesniuose nekrikščioniškuose tekstuose. Syneidēsis ir kiti iš tos pačios šaknies kylantys dariniai antikinėje raštijoje pasitaiko jau nuo VI a. pr. Kr. (6). Šis terminas plačiai vartojamas tiek filosofų, tiek poetų, istorikų ir dramaturgų, oratorių ir retorikos pedagogų, tragedijose ir komedijose, laiškuose ir inskripcijose. Kurį laiką vyravusi nuomonė, jog Naujojo Testamento autoriai šią sąvoką pasiskolino iš stoikų, rodos, taip pat yra nepagrįsta (7). Bene pagrindinis poleminis klausimas, labiausiai dominantis syneidēsis kategorijos tyrinėtojus, yra moralinių konotacijų priskyrimas sąžinei. Ankstyvojoje genezėje sąžinės sąvoka neturėjo su etika sietinų prasmių. Syneidēsis kyla iš veiksmažodžių oida, synoida, kurių pagrindinės reikšmės yra „žinoti, suprasti“. Priešdėlis syn- žymėjo bendrystę, pavyzdžiui, liudytojų, bendrininkų, artimų žmonių (8). Todėl synoida gali reikšti pažinimą, kuriuo dalijamasi su kitais. Lotyniška conscentia kategorija paveldėjo ekvivalentišką formą ir identišką prasmę. Nors lietuviška sąžinė buvo kuriama pagal lotynų ir vokiečių kalbų analogijas, tačiau yra aišku, jog sąžinės daryba išliko identiška graikiškajai: priešdėlis syn- atitinka są-, oida – žinojimą. Taigi pažodžiui sąžinė reikštų „bendrą žinojimą“. D. Pociūtė taikliai įvardija semantinį sąžinės pamatą, kaip bendruomenėn sutelkiančią objektyvios tiesos pažinimo galimybę (9).

       Pažymėtina, jog etimologinėje genezėje sąžinės kategorija buvo labiau siejama su kognityvinėmis, o ne su sensibiliomis žmogaus galiomis. Graikams sąžinė asocijavosi su intuityvaus pažinimo forma. Sangrąžinio įvardžio ir synoida junginys synoida emaytōi antikinėje raštijoje buvo plačiai paplitęs. Jį dažnai vartoja komedijų tėvas Aristofanas (446–385), Sokrato amžininkas Ksenofonas, taip pat ir Platonas (10). Platono naudotą vieną šios kolokacijos pavyzdį turime išverstą ir į lietuvių kalbą: „Mat aš sau pačiam nė kiek – nei labai, nei tik truputėlį – neatrodau esąs išmintingas“ (11). Naglis Kardelis synoida emaytōi verčia kaip sau pačiam atrodau. Dėl šio žodžių junginio vystėsi žinojimo savyje kategorija, kuri neišvengiamai įgavo dorovinių atspalvių. Pavyzdžiui, Euripidas synoida vartoja kaip sąvoką, nusakančią savo nedorybių matymą, o Antifanas ir Izokratas – nekaltumo pažinimą (12). Plutarchas sąžinę prilygina sielos opai, nuolatos graužiančiai, bet ir pamokančiai (13). Nors helenistinės minties raidoje synoida nebūtinai yra dorovinio pobūdžio, artėjant krikščioniškos eros apyaušriui ši forma įgauna vis aiškesnes moralines konotacijas, pabrėžiančias asmeninę atsakomybę už vienokius ar kitokius poelgius. Tokia prasme terminą vartoja ne tik stoikai, bet ir hebrajų helenistai, pavyzdžiui, Filonas Aleksandrietis. Dažniausiai pabrėžiama sąžinės negatyvioji pusė – jos suteikiamas vidinis sielos skausmas: „Ji gimusi ir gyvena kiekvienoje sieloje nuolatos primindama visa tai, kas įžeidžia. Jos pagrindinė savybė – nuolatos nekęsti blogio ir mylėti gėrį. Ji sykiu ir kaltintoja, ir teisėja. Kaip kaltintoja – pirma kaltina ir gėdina, kaip teisėja – moko, įspėja, pataria sielai atgailauti. Jei į jos įkalbinėjimus atsižvelgiama, ji su džiaugsmu susitaiko, tačiau jei ne, ji nenurimsta ir kariauja. Niekuomet ji nepasitraukia, nei dieną, nei naktį, bet duria tarsi pagaliu gyvuliams varyti, sužeisdama nepagydomai, iki dienos, kai nutrūksta paskutinė šios vargšės ir prakeiktos sielos gija“ (14).

       Bene vienas ryškiausių pavyzdžių, kuris patvirtina, jog syneidēsis jau helenistinėje tradicijoje buvo labai artimas krikščioniškai šio žodžio sampratai, atskleidžiančiai sąžinės ir Dievo sąsajas, sutinkamas tekste, tradiciškai priskiriamame Epiktetui: „Kai mes buvome vaikai, mūsų tėvai atiduodavo mus vergei auklei, kuri turėjo rūpintis, idant nieko bloga mums nenutiktų. Tačiau kai mes užaugame, Dievas patiki mus sąžinės [syneidēsei], esančios mumyse, globai. Žiūrėkime, kad jokiu būdu jos apsaugos nepaniekintume, nes tuomet mes nepatiktume Dievui, o sąžinė [syneidoti] pasidarytų mūsų pačių priešu“ (15).

       Sunku pasakyti, ar moralinis syneidēsis aspektas būtų įsitvirtinęs be krikščionybės, tačiau visiškai aišku, jog NT tapo savotišku sąžinės katalizatoriumi, paspartinusiu sąžinės, kaip vidinio balso, atkartojančio Dievo įsakymus kiekviename žmoguje, prasmės paplitimą. Reikšminga, jog I a. pab.–II a. syneidēsis kategoriją jau intensyviai vartojo apaštališki tėvai – ir būtent doroviniu, o ne neutralaus žinojimo aspektu. Pavyzdžiui, Klemenso Romiečio „Laiške korintiečiams“ šią sąvoką sutinkame net penkis kartus (16); „Didachė“ (dvylikos apaštalų mokslas, krikščionių bendruomenės raštas, II a. pr. Kr.) skelbia: „Bažnyčioje išpažink savo kaltes ir neik melstis su netyra sąžine“ (17). Hermo „Ganytojas“ moko, jog „nešvari sąžinė ir tiesos dvasia negyvena drauge“ (18). Sąžinę mini Ignacijus „Laiške traliečiams“, taip pat Polikarpas „Laiške filipiečiams“ (19). Tad apibendrinant galima teigti, jog kaip tik dėl Naujojo Testamento sąžinės, kaip moralinio vadovo, o gal net ontologinio žmogaus sando, skiriančio gėrį nuo blogio, reikšmė įsitvirtino iš pradžių graikų ir romėnų, o vėliau ir kituose europinių kalbų žodynuose.

       Prieš pradedant gilintis į sąžinės kategorijos vartoseną NT, reikėtų bent keliais žodžiais užsiminti apie hebrajišką šios kategorijos atitikmenį. Septuagintos egzegetinės studijos atskleidžia, jog syneidēsis ir jo kognatai ST nėra dažni (20). Visgi ir negausių ištraukų pakanka, kad paneigtume skubotą prielaidą, jog sąžinės kategorijos hebrajai neturėjo. Širdis – hbr. lēb, lēbāb) – turi labai daug prasmių: tai ir protas, ir charakteris, ir apsisprendimas, ir nuostata, ir sąžinė (21). Pastarosios reikšmės pavyzdžiu galėtų būti ištrauka iš pirmosios Samuelio knygos, kurioje Abigailė pataria Dovydui nežudyti jos vyro, nes tuomet „nereikės mano valdovui liūdėti ir jo širdis nesigrauš [kursyvas – G. S.], kad be reikalo praliejai kraują, norėdamas pats atkeršyti“ (22) (1 Sam 25, 31). Antano Rubšio vertime prasmė irgi išlieka ta pati: „mano viešpaties širdis bus laisva nuo sielojimosi ir graužimosi.“ Akivaizdu, kad besigraužianti hebrajo širdis ir kaltinanti graiko sąžinė yra vienas ir tas pats. Nesunku sąžinę įžvelgti hebrajiškoje frazėje vaīak lēb – pažodžiui smogianti širdis, – kuriai A. Rubšys gan įdomiai parenka širdgėlos atitikmenį, o Kostas Burbulys, laikydamasis pažodinės prasmės, verčia kaip drebančią širdį (1 Sam 24, 6, taip pat 2 Sam 24, 10). Graikiškos sąžinės ir hebrajiškos širdies sąsajai patvirtinti ypač reikšminga ištrauka iš Jobo knygos, kurioje nepriekaištaujančią širdį Septuaginta iš hebrajų verčia jau mūsų aptartu synoida emaytōi junginiu (23): „Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus [kursyvas – G. S.], kol gyvensiu“ (Job 27, 6). Ši vieta, rodos, patvirtina semantinę hebrajiško lēb ir graikiško syneidēsis sąsają. Visgi reikėtų pripažinti, jog sąžinės kategorija į NT žodyną patenka iš helenistinės aplinkos, o ne iš Senojo Testamento.

       Naujajame Testamente syneidēsis pavartotas 30 kartų. Lukas „Apaštalų darbuose“ šį terminą vartoja du kartus, tiesa, atpasakodamas Pauliaus kalbas (Apd 23, 1; 24, 16). Tris kartus sąžinę atrandame „Pirmame Petro laiške“ (1 Pt 2, 19; 3, 16, 21) ir penkis kartus – „Laiške hebrajams“ (Hbr 9, 9, 14; 10, 2, 22; 13, 18). Nors dėl pastarojo autorystės nėra vieningos nuomonės, dauguma Šventojo Rašto tyrinėtojų pagrįstai šio laiško nepriskiria apaštalo Pauliaus tekstynui. Žinoma, Paulius syneidēsis vartojo dažniau už kitus Naujojo Testamento autorius – net dvidešimt kartų penkiuose skirtinguose laiškuose. Todėl Paulių galime laikyti mąstytoju, kuris praplėtė sąžinės kategoriją ir padėjo jai įsitvirtinti, tačiau, kaip įsitikinome, Paulius nėra šio termino kalvis.

       Autoriai, kurių raštai sudaro NT kanoną, nesiekė apibrėžti sąžinės. Vis dėlto, jeigu Naujajame Testamente ieškotume ištraukos, labiausiai atitinkančios šios sąvokos apibrėžimo kriterijus, pirmenybę reiktų teikti antram „Laiško romiečiams“ skyriui: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą [kursyvas – G. S.]. Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija“ (Rom 2,14–16)“.

       Akivaizdu, kad Pauliaus antropologijoje širdis (kardia), sąžinė (syneidēsis) ir mintys (logismos) yra susijusios. Mozės Įstatymas ir Dešimt Dievo įsakymų šiuos tris dėmenis susieja į vieną. Nors pagonys Įstatymo ir nežinojo, tačiau apaštalas jį aptinka kiekvieno žmogaus sąžinėje. Toros nepažįstančio žmogaus sąžinė puikiai atliepia Dekalogo imperatyvus. Anot Pauliaus, kai pagonys sąžinės klauso, jie patys sau tampa Įstatymu (Rom 2, 14). Atkartodamas dešimt Dievo įsakymų, sąžinės balsas virsta moraliniu vadovu, palaikančiu tai, kas dora, ir pasmerkiančiu tai, kas nuodėminga. Paklusnumas šiam vidiniam vedliui yra ne mažiau reikšmingas, negu paklusnumas išorinėms nustatytoms normoms, o gal net labiau. Ragindamas nesipriešinti valdžioms – dauguma tyrinėtojų mano, kad laiškas rašytas Nerono persekiojimų prieš krikščionis metu, – Paulius pabrėžia, kad šito reikalauja ne tik Dievo nustatyta tvarka, bet ir sąžinė (Rom 13, 1–6).

       Kaip tik žmogaus kaip Dievo kūrinio ir jo sąžinės, kaip vidinio balso, atliepiančio Dievo Įstatymą, suvokimas leidžia Pauliui drąsiai skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją kiekvienam žmogui, neatsižvelgiant į tautybę, lytį ar socialinę padėtį: „Atsisakę slaptų begėdysčių, nesileidžiame į gudravimus ir nekraipome Dievo žodžio, bet, atskleisdami tiesą, prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei [kursyvas – G. S.] Dievo akivaizdoje. O jeigu Evangelija yra paslėpta, tai ji paslėpta žūstantiems, kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa (2 Kor 4, 2–4)“.

       Pasak apaštalo, Evangelija, apreiškianti Dievą Kristaus asmenyje, pirmiausia skirta individo sąžinei. Pastaroji turi prabilti, patvirtindama Dievo žodžio tiesą. Ši ištrauka dar sykį atskleidžia sąžinės ir proto sąsają (24). Apaštalai, skelbdami Evangeliją, apeliuoja į individo sąžinę, tačiau taip pat ir į protą. Tikriausiai galima sakyti, kad evangeliška doktrina per sąžinę braunasi į protą.

       Krikščioniui tiesą liudija ne tik jo sąžinė, bet ir Šventoji Dvasia, kurią jis priima patikėjęs Kristumi. Todėl, kalbėdamas apie save, Paulius mini ne tik sąžinės, bet ir Šventosios Dvasios balsą: „Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje“ (Rom 9, 1). Šie du vidiniai balsai – sąžinės ir Šventosios Dvasios – remiasi Dievo įstatymu ir suponuoja krikščionišką moralę. Labai vaizdingai šį vyksmą, kai į žmogaus širdį iš naujo įrašomi Dievo įsakymai, Paulius aprašo „Antrame laiške korintiečiams“. Pasitelkdamas analogijas, apaštalas kalba apie esminį vidinį pasikeitimą ir naują tikinčiųjų tapatybę: „Jūs esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas. Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 2–3). Akmens plokštes, duotas Mozei ant Sinajaus kalno su įrėžtu Dekalogu, Paulius palygina su žmonių širdimis. Tik dabar savo įstatymus Dievas jau rašo Šventąja Dvasia, o leidžiantys Jam tai daryti, patys tampa Kristaus laišku žmonijai.

       Sąžinės balsą Paulius pasitelkia kaip dorovingos ir šventos elgsenos argumentą, suprantamą tiek žydams, tiek pagonims. Pavyzdžiui, pristatydamas savo bylą sinedrionui, apaštalas atmeta žydų kaltinimus kaip nepagrįstus, remdamasis savo „tyra sąžine“ (Apd 23, 1). Panašiai ir jo autoritetu dvejoti pradėjusiems krikščionims jis savo nuoširdumą grindžia sąžinės liudijimu (2 Kor 1, 12). Taigi pagonys, žydai ir krikščionys turi bendrą sąsają – sąžinės balsą, kuris gali padėti jiems susikalbėti, nepaisant skirtingų tikėjimo ar netikėjimo prielaidų. Sąžinė, kaip duotybė, tampa bendražmogiška vertybe, Dievo dovana. Galima dalyti žmoniją į tikinčius ir netikinčius, pagonis ir žydus, tačiau sąžinė naikina šių grupių priešybę, suteikdama joms bendrą pamatą. Krikščionys privalo atsisakyti „slaptų begėdysčių“ (2 Kor 4, 2), o pagonys, išgirdę Evangeliją, turi galimybę gręžtis į Kristų, jei tik klausys savo sąžinės balso. Žydams, patikėjusiems Jėzumi Kristumi, Jis yra Įstatymo išpildymas (Rom 10, 4) (25), o atsivertusiems pagonims Kristus tampa sąžinės pilnatve. Įžvelgdama savo archetipą Kristuje, sąžinė prabunda ir atranda visa tai, ką laiko teisingu ir dorybingu. Evangelija sustiprina vidinį sąžinės balsą. Iki Kristaus Įstatymo reikalavimus ji jautė tik intuityviai, o Kristuje – jau aiškiai.

       NT autoriai atskleidžia abipusę tikėjimo ir sąžinės įtaką. Viena vertus, tikėjimas Kristumi prabudina sąžinę, kita vertus, sąžinė daro įtaką tikėjimui. Petras ragina tikinčiuosius išlaikyti tyrą sąžinę (26), nes tokia sąžinė yra bendrystės su Dievu sąlyga (1 Pt 3, 16, 21). Tą patį akcentuoja ir Paulius, ypač pastoraciniuose laiškuose. Evangelijos mokytojas turi klausyti savo sąžinės, nes tikėjimą ugdo tik pamokymas, kylantis „iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo“ (27) (1 Tim 1, 5). O sąžinės balso nepaisymas apskritai baigiasi tikėjimo praradimu (1 Tim 1, 19) (28). Paulius klaidžiamokslių skleidėjus vadina žmonėmis, kurie ilgą laiką nepaisė savo sąžinės balso, kurių sąžinė sudeginta ir suteršta (1 Tim 4, 2; Tit 1, 15) (29). Tuo metu bažnyčios diakonai privalo saugoti „tikėjimo paslaptį tyroje sąžinėje“ (1 Tim 3, 9), kaip ir pats Paulius, kuris tarnauja Dievui su „tyra sąžine“ (2 Tim 1, 3) (30). Šie ganytojiški pamokymai parodo, kokią didelę reikšmę apaštalai teikė sąžinės balsui ir kokios lemtingos yra šio balso nepaisymo pasekmės.

       „Laiško hebrajams“ autorius, net penkis kartus pavartojęs syneidēsis, sąžinę priešina išoriniam, ritualiniam Dievo garbinimui. Mozės Įstatymo nustatyti aukojimai ir ritualinės apvalymo atnašos nepasiekia vidinio žmogaus, „negali padaryti aukotojo sąžinėje tobulo“ (Hbr 9, 9). Sąžinė apvaloma ne ritualu, bet tikėjimu. Tikėjimas remiasi vienintele Naujosios Sandoros tarpininko ir vyriausiojo Kunigo auka – Jėzaus Kristaus pralietu krauju, „kuris nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui“ (Hbr 9, 14). Sąžinė, slegiama nuodėmės, neleidžia tarnauti Dievui. „Laiško hebrajams“ autorius įtraukia „nuodėmingos sąžinės“ (31) sąvoką. šis žodžių junginys iš lietuviškų Česlovo Kavaliausko ir juo besiremiančio K. Burbulio vertimų išnyksta pavartojus veiksmažodį jausti: „Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių?“ (Hbr 10, 2). Laisvas, bet gan vykęs yra Alfredo Vėliaus pasirinkimas „nuodėmingą sąžinę“ versti tiesiog „sąžinės graužimu“: „<...> jei jie kartą apvalyti, nebeturėtų sąžinės graužimo“ (32). Nors toks sąžinės graužimas, o tiksliau – „nuodėminga sąžinė“, pirmiausia būdinga netikintiems Kristumi, „Laiško hebrajams“ autorius ragina ir krikščionis apsivalyti širdį „nuo nešvarios sąžinės“ (33) (Hbr 10, 22). O taip apvalytą sąžinę jis vadina „gera“ (34) (Hbr 13, 18).

       Galiausiai reikėtų bent keletą žodžių tarti apie „silpną sąžinę“ (35) – frazę, sutinkamą Pauliaus aštuntame ir dešimtame „Pirmojo laiško korintiečiams“ skyriuje. Juose apaštalas svarsto, ar krikščionims valia valgyti mėsą, kuri pagoniškose šventyklose buvo paaukota stabams, o po to parduota prekyvietėse. Vieni manė, kad šią mėsą valgyti valia, nes „stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra kitų dievų, kaip tik vienas Dievas“ (1 Kor 8, 4). Tačiau kiti tokią mėsą laikė suteršta ir suteršiančia. Pastaruosius Paulius įvardija kaip „silpnuosius“ ir jų sąžines kaip „silpnas“ (žr. 1 Kor 8, 9, 12). Silpnieji, sekdami stipriųjų pavyzdžiu, taip pat valgo stabams paaukotą mėsą, tačiau dėl to patys save smerkia ir „jų silpna sąžinė susitepa“ (1 Kor 8, 7). Apaštalas stoja silpnųjų pusėn ir ragina stipriuosius susilaikyti nuo stabams paaukotos mėsos valgymo – ne iš viso, bet silpnųjų akivaizdoje (1 Kor 10, 19–33). Savo motyvą Paulius grindžia auksine Viešpaties taisykle – kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems, – tik pasako ją savais žodžiais: „Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam. <...> kaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, neieškodamas sau naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Kor 10, 24, 33). Nesileisdamas į skirtingų teologinių interpretacijų aptarimą (36), pažymėsiu keletą dalykų. Pirma, čia Paulius vartoja syneidēsis sekdamas helenistine tradicija, teikiančia pirmenybę kognityviam sąžinės dėmeniui. Iš apaštalo argumentacijos akivaizdu, jog sąžinę sustiprinti gali deramas pažinimas. Antra, sąžinė savaime nėra absoliučiai patikima. Remiantis kaip tik šia prielaida, per bažnyčios istoriją buvo bandoma pagrįsti ekleziastinės valdžios būtinybę ir pateisinti konformizmą. Tačiau tai iš esmės prieštarauja Pauliaus teologijai. Būtent stipriuosius, t. y. labiau žinančius, apaštalas ragina nusileisti, o ne primesti savo valią silpnesniesiems. Tą, beje, jis akcentuoja ir „Laiške romiečiams“: „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes ir ne sau pataikauti“ (Rom 15, 1). Pastoraciniais pamokymais Paulius silpną sąžinę siekia sustiprinti, parodydamas empatiją, o ne erudiciją. Sąžinė ugdoma ganytojiška didaktika, bet ne galia, juo labiau ne prievarta.

 

        ______________________

 

       1 Ratzinger J. Gaudium et Spes. – Nr. 16 / Commentary on the Documents of Vatican II. – Volume 5. – Ed. Herbert Vorgrimler. – New York: Herder and Herder, 1969. – P. 134.

       2 Turimos omenyje diskusijos, vykusios Dainoros Pociūtės monografijos „Maištininkų katedros“ pristatyme (2008. X. 8) ir šios autorės habilitacijoje (2009. III. 26); taip pat Regimanto Tamošaičio parengti pokalbiai „Sąžinė literatūroje ir gyvenime“ ir „Kalbos pabaiga“, žr.: Metai. – 2009. – Nr. 7. – P. 78– 94; Metai. – 2009. – Nr. 3. – P. 71–95.

       3 Pociūtė D. Maištininkų katedros. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – P. 158.

       4 Ten pat. – P. 167.

       5 Baintonas R. Čia aš stoviu. – Tauragė: Kelias, 2000. – P. 187.

       6 Pierce C. A. Conscience in the New Testament. – Alec R. Allenson, 1955. – P. 17.

       7 Don E. Marietta Jr. Conscience In Greek Stoicism // Numen. – 17, ¹ 3. – 1970. Linda Hogan teigia, jog stoišką syneidēsis kilmę neigia tiek tekstologinės, tiek filosofinės studijos, žr.: Hogan L. Synderesis, Suneidesis and the construction of a theological tradition // Hermathena. – Winter 2006 issue 181. – P. 136; Pierce C. A. Conscience in the New Testament. – P. 13– 14.

       8 Don E. Marietta Jr. Conscience In Greek Stoicism. – P. 177.

       9 Pociūtė D. Maištininkų katedros. – P. 159.

       10 Žr.: Theological Dictionary of the New Testament. – Vol. 10. – Comp. Ronald Pitkin, ed. Kittel, Gerhard, Geoffrey William Bromiley, and Gerhard Friedrich. Electronic ed., Vol. 7. – P. 899. Grand Rapids: Eerdmans, 1964-c1976.

       11 Platonas. Sokrato apologija / Vertė N. Kardelis. – Vilnius: Aidai, 2009. – P. 57.

       12 Žr.: Don E. Marietta Jr. Conscience In Greek Stoicism. Autorė nurodo, jog synoida Euripidas vartoja dramoje „Orestes“ (395f).

       13 De Tranquillitate Animi, 476F-477A (Ex49). Žr.: Pierce C. A. Conscience in the New Testament. – P. 47–8.

       14 Filono Aleksandriečio citata iš „De Decalogo“, 87. Žr.: Pierce C. A. Conscience in the New Testament. – P. 46.

       15 Hogan L. Synderesis, Suneidesis and the construction of a theological tradition. – P. 137.

       16 1 Cl 1, 3; 34, 7; 41, 1; 45, 7. Dar kartą žodis pavartotas 1 Cl 2, 4, tačiau čia sutinkamą suneidēseōs vertėjai, laikydami ją įsivėlusia transkripcine klaida, paprastai verčia „gailestis“. Lietuviškame vertime – „užuojauta“. Žr.: Bažnyčios tėvai: antologija. – Vilnius: Aidai, 2003. – P. 29.

       17 Ten pat. – P. 19. Gr.: en suneidēsei ponērai.

       18 ponēran syneidēsin meta tou pneumatos tēs alētheias mē katoikein.

       19 Tr 7, 2; Pol 5, 3.

       20 Pierce C. A. Conscience in the New Testament. – P. 54–9.

       21 A Concise Hebrew and Aramaic Lexicon of the Old Testament: Based upon the Lexical Work of Ludwig Koehler and Walter Baumgartner, Wm. B. Eerdmans Publishing Company. – P. 238.

       22 Jei kitaip nenurodyta, straipsnyje pateikiamos Šventojo Rašto citatos iš: Biblija: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas. – Tikėjimo žodis. – 5 leid. – 2007.

       23 Job 27, 6.

       24 Čia pavartotas dgs. noēma – „protas, mintis, sumanymas“.

       25 Gr. telos – „pabaiga, išpildymas, rezultatas, tikslas“. Lietuviškuose vertimuose: „įstatymo pabaiga – Kristus“ (K. Burbulio vert.), „įstatymo tikslas – Kristus“ (Č. Kavaliausko vert.), „Kristus – įstatymo galas“ (A. Jurėno vert.), „Kristus yra Įstatymo atbaiga“ (A. Vėliaus vert.).

       26 Gr. syneidēsin echontes agathēn.

       27 Čia, kaip ir „Pirmame Petro laiške“, vartojamas tas pats „geros“, arba „tyros“, sąžinės epitetas syneidēsis agathos.

       28 Paulius dar kartą pavartoja kolokaciją syneidēsis agathos – „gerą sąžinę“. Šis žodžių junginys, nors ir ne vienintelis, NT yra dažniausiai vartojamas tyrai sąžinei nusakyti.

       29 Gr. kekaystēriasmenōn tēn syneidēsin; memiantai syneidēsis.

       30 Abejose vietose Paulius pavartoja dar vieną epitetą tyrai sąžinei apibūdinti: katharos syneidēsis – „nekalta, apvalyta, švari sąžinė“. Apvalyta, nuplauta sąžinė, rodos, geriausiai perteikia evangelinę prasmę, nes NT kalba apie nešvarios sąžinės apvalymą (Hbr 9, 14 ir 10, 22). „Laiške hebrajams“ jau pavartota veiksmažodinė forma katharizo – „apvalyti, ištyrinti, nuplauti“.

       31 syneidēsin hamartiōn.

       32 Biblija tai esti visas Šventasis Raštas Senojo ir Naujojo Testamento su Apokrifinėmis Knygomis / Vertė Alfredas Vėlius. – Brookfield, IL, 1988.

       33 suneidēseōs ponēras.

       34 Priešingai nei Paulius ir Petras, „Laiško hebrajams“ autorius tyrai sąžinei apibūdinti vartoja kalos syneidēsis, o ne syneidēsis agathos.

       35 syneidēsis asthenēs.

       36 Žr.: Gordon D. F. The First Epistle to the Corinthians. – Michigan: William B. Eerdmans Publishing Company, Grand Rapids, 1987. – P. 379–392. Taip pat: Hogan L. Synderesis, Suneidesis and the construction of a theological tradition.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)