tekstai.lt

Leons Briedis. Eilėraščiai

Briedis_Leons
Briedis_Leons
       Leonas Briedis (g. 1949 m. gruodžio 12 d.) debiutavo poezijos rinkiniu 1974-aisiais. Jau tada Knutas Skujeniekas jauną literatą įrašė į pirmąjį latvių poetų trejetą, kuriems būsią  lemta  kurti latvių poezijos ateitį. Per beveik keturis kūrybinio darbo dešimtmečius  šis latvių poetas išleido tris dešimtis poezijos, prozos,  esė, vertimų knygų.

       Tai poetas maksimalistas; savo meistriškumą tobulina versdamas F. Petrarcą, F. T. Marinetti'į, F. G. Lorcą, P. Valéry, H. L. Bergsoną, F. Pessoa'ą, T. S. Eliotą, W. B. Yaetsą, W. Soyinką  ir kitus didelio talento kūrėjus.

       Pelnė dešimtis literatūrinių apdovanojimų, daugiausia tarptautinių, už vertimus. Redaguoja žurnalą „Kentaurs“.

 

 

 

       poezija: tai tyla Keliai

       

       poezija: tai tyla Keliai kuriais ji

       veda mus kol dingsta intymi šneka  Ne

       svarbu ar tokia kalba gyva ar tokią

       sukurti reikia tačiau tikrovė slypinti joje

       mus verčia išsižadėti ją ištarti

       nes gali ji atskleisti mūsų esmę O

       esmės mūsiškės iš

       raiška  tikroji yra tyla ne

       priklausanti nė vienam

 

 

 

       Sūnus palaidūnas

 

       pagaliau esu išduotas

       ir tai pajaust galiu

       iš angelų slidžių

       vasnojimų negirdimų

       dusliai ataidinčių į mano sielą

 

       kaip aš,

       Sniegas,

       galėjau žiemą šią

       taip ilgai neveikti nieko?

       o gal aš pats save buvau pamiršęs

 

       vast

       angelai pračiuožia

       ir Dievas

       ten, aukštai,

       pabudintas iš miego

       kosti

       pykdamas ant manęs

       Sniego:

       Žiemos (ir jo paties)

       sūnaus palaidūno

 

 

 

       barbarai

      

       visi žmonės šiam pasauly broliai

       tik barbarai čia svetimi

 

       jie siaubia mūsų romas jie žudo mūsų mintis

       jie išprievartauja mūsų jausmus

 

       jie valgo mūsų duoną

       jie geria mūsų vyną

       jie glemžia mūsų kasdienybės druską

 

       ir nepastebimai

       aplinkui tiek daug jų atsiranda

       tarsi jie jau būtų broliai šiam pasauly

       kuriame mes,

       žmonės,

       negalime valgyti jų duonos

       gerti jų vyno

       ir glemžti jų kasdienybės druskos

 

       gal todėl mes tokie nepakantūs

       dabar siaubiam jų romas žudom jų mintis

       ir prievartaujam jų jausmus

 

 

 

       Bangų dykumoje

 

       mes esame bangos

       dykumoje

       mirusios jūros atmintis

       plūstam ir plūstam

       į vis tolstantį krantą

       nenujausdamos

       jog esame mirusios

       anksčiau už jūrą

       toje mirty

       pirmesnėj už  mūsų užgimimą

 

 

 

       laivas dykumoje

      

       karščio nualsintais stiebais

       smėlio išėsdintais  bortais

       laivas dykumoje

 

       „kadaise čia jūra buvo“

       jo sutrūnijusioj sieloj bando šnabždėti

       nesančios Atlantidos vėjas

 

       „ačiū“

       nebyliai dėkoja laivo siela

       „visą  gyvenimą vien tik apie oazę svajojau

       gal todėl toks nelaimingas dabar jaučiuosi

       į ją atplaukęs“

 

 

 

       Dantyse su rugiagėle Dievas

 

       Dantyse su rugiagėle Dievas

       dykuma keliauja: ir ne vienas

       nevalios išreikšt žodžiu pavieniu

       to ką žino vien tik skaičius Vienas

 

       Už ausies su ramunėle Dievas

       kaip valstietis sėja rugelius

       negalvodamas kad juos vieną dieną

       kirs tas nedalusis skaičius Du

 

       Saujoj su baltagalve  Dievas

       į namus labai pavargęs grįš

       žino kad šypsodamasis priešais

       pasitiks jį skaičius Trys

 

 

 

       Ant Didžiosios Upės kranto

 

       Stovime ant Didžiosios Upės begalinės tėkmės kranto

       Teka vanduo teka laikas ir mes pasenstam

       Sensta  rankos sensta akys ir širdis tačiau

                  mes net nepajaučiam

       Bangos gena bangą

       Šešėliai vis ilgyn ilgyn

       Sensta vanduo sensta laikas ir pasaulis

                  Debesys dulkėmis virsta dulkės

                  akmenimis tačiau mes net nepajaučiam

       Diena seka dieną

       Naktys vis ilgyn ilgyn

       Sensta kūnas sensta kraujas siela

                  tačiau mes net nepajaučiam

       Gyvenimas seka gyvenimą

       Amžinybė vis ilgyn ilgyn

       Sensta tyla sensta horizontas ir begalybė

                  Žvaigždėta visata dulkėmis virsta

                  dulkės  dangaus švytuliais

                  tačiau mes net nepajaučiam

       Mes tie kurie kartą neatgailaudami ir nesutrikę

                  stovėjome ant Didžiosios Upės  kranto

                  patys  nejučia  tapom Didžiąja Upe ant kurios

                  begalinės tėkmės kranto vis dar kažkas

                  stovi ir nepajaučia

 

 

 

       Nihil novi

 

       viskas teka:

       ir upė

       ir Herakleitas

       bet niekas nesikeičia

 

       po saule:

       nihil novi

 

       rankraščiai sudega

       kad po amžių penkių

       tarsi Feniksas

       atgimtų iš pelenų

 

       ir miršta ne Dievas

       o tik jo mirtis

 

 

 

       Psalmė

 

       tamsa klykia manyje

       Viešpatie,

       tamsa

       galbūt todėl aplinkui viskas

       taip ūmai nušvito

       ir aš gerai galiu matyti

       kiek mano kelio nukeliauta

 

       jei jau  sugrįžau

       beveik nepasiruošęs skausmui

       koks užgulė išėjus

       kokia prasmė tuomet  man buvo iškeliauti,

       Viešpatie?

 

       viena iš daugelio:

       nesuskaičiuojamų it smiltys

       o  jų priskaičiavau užtektinai

       kol pamiršau visus jūsų žodžius

       (nors nebuvo nė vieno žodžio

       kuriame nebūčiau į valias numiręs)

       atsiklaupiau

       priešais tą didelį ir neužkopiamą kalną

       kurį nešioju savyje,

       Viešpatie

 

       aš

       kurs esu niekas

       ir nieko nereiškiu

       ir kuriame dabar

       visiems laikams

       klykia tik tamsa,

       Viešpatie

 

       Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)