tekstai.lt

Jonas Jakštas. Eilėraščiai

      
jakstas
jakstas

       Kryžius

 

       Kai nuėmė nuo kryžiaus – gyvenu.

       Tačiau, man regisi, prikals dar kartą.

       Apaugo dienos peršulių šerkšnu.

       O tai, kas lieka migloje, apkarto.

 

       Senieji rašmenys jau ištrinti.

       Matau: standartai realybės jau pakito.

       Balsų atsiminimai – pamiršti.

       Iš lėto vaikščioja gyventi pasmerkti.

       Kai kas įžvelgia slinktį laiko kito.

 

       Įeit į kitą atmintį ir pasilikt joje –

       taip noris kartais, nuodėmingai noris.

       Tačiau kažkas pradingsta mirksnio gelmėje.

       O dalelytė švytuliuojanti skaidriausio oro

       nuskrieja – spindi žemėje svetimoje.

 

       Bet kažkodėl į nuogas sutemas asketo

       šit įsiveržia nekantrumas ir – aršus.

       Norėčiau svetimoj būty ištirpti, ja tikėti.

       Bet kolei kas – į kryžių panašus.

 

 

 

       Kartais pavakary...

      

       Kartais pavakary, kai net vėjas nutyla,

       kai nutolsta balsų ir garsų raizginys,

       noris klausyt,

             kas girdėti už tūkstančių mylių –

       ypač, kai toks tylus, ilgas prieteminys.

 

       Niekas nebesitranko, nebilda, neūžia.

       Rodos, medis tasai tuoj pakils ir nuskries.

       Betgi šešėlis

             to paukščio nukrito, sulūžo.

       Visą naktį jisai nemiegos ir šnarės.

 

       Miškas kelia aukštyn vis tirštėjantį rūką.

       Vis dar sukas apsunkęs dangus virš galvų.

       Mūsų ryšys

             su šiuo pavakariu nenutrūko –

       sietuvų mes ilgėsimės, – gylių juosvų.

 

 

 

       Veidas

 

       Muša laikrodžiai vienu metu –

                        ir visi!

       Šiltą žvilgsnį į veidą metu –

                        ir dumsi

       jo prasmė nebaugina manęs,

                        atvirkščiai –

       noriu perplaukti jo bedugnes

                        ir – grakščiai.

       Šitos jausenos viena dalis –

                        svetima

       veido, kurs nemarumą dalys,

                        sutema.

       Ateitis jo ilgai bus perši,

                        užmarši.

       Bet į kančią jinai panaši:

                        prieraiši!

 

 

 

       Kažkada po lietaus…

 

       Ateinu iš nakties, ateinu iš tylos.

       Tu nueik lig ribos to skausmingo šešėlio,

       kurs, palikęs mane, kažin kur jau išėjo, –

       gal apie mano dalią jis tau pabylos.

 

       Aš nenoriu gyvenimo drungno ir prėsko.

       Ir iš savo dienų daug ką nugramzdinau.

       Iškalbingoje tuštumoje brandinau

       naują dieną, kuri virš perkūnijų brėško.

 

       Per kryžius ir per kaulus, gižlumą – kelionė;

       ir atrodė, kad ji nesibaigs niekada.

       Žingsnis – neganda, kitas – nirši apmauda;

       iš viršaus nebuitis krenta – ryškiai geltona.

 

       Atėjau iš nakties, atėjau iš tylos.

       Tik iš mirksnio štai šito išbrist negaliu.

       Bet vis tiek aš išeisiu keliu – ir žaliu –

       kažkada po lietaus, kažkada po miglos…

 

 

 

       Tarp vandens ir žaibų

 

       Pakraštėly rudens, pakraštėly vandens

       kuždas medžiai aukšti, rūkanų užburti.

       O kažkas prašmėžuoja pro langą. Arti.

       Tai turbūt vėjo nešamas lapas. Rudens.

 

       O sutemęs vanduo – kaip miglotas ruduo

       po vėsia kolona, po geltonu medžiu.

       Daugiabalsį choralą aš kartais girdžiu

       ir jį noriu kažkam dovanot, atiduot.

 

       Bet užminga namai, užsikloję naktim.

       Tik siūbuoja sūpuoklės nakty vienišoj.

       O miškų glūdumoj ir padangėj palšoj

       tiek yra dar dangaus, kad jo nieks neatims.

 

       Gal pelėda atlėks ir gal ūbaut pradės.

       Ramuma išgaruos. Galvą kels pramanai.

       Reiks kažką padaryt, šįkart – galutinai.

       Reiks brydės ir kregždės, reiks sklendės ir skruzdės.

 

       Bus ne vien tik žvarbų, ir ne vien tik siūbų.

       Laikas bus ir toli, ir nušliauš per akis.

       O mane vakare ar kas nors aplankys?

       Aš gyvensiu, žinau, tarp vandens ir žaibų.

       Vandenis

 

       Ir vėlei kūrenu aš savo mažą laužą.

       Ir vėl žvalgaus: gal kas man draugiškai pamos.

       Kažkas dar neapčiuopiamo lėtai atšliaužia

       iš gedulingos ir nuodingos tamsumos.

 

       Vilkolakių, baltvykslių akys taip rusena!

       Aš irgi – kaip vaiduoklis – klaidžioju žeme.

       Aš – vienišas, tylos linguojamas Vandenis,

       skaičiuojantis žaizdas pasauly šiurkščiame.

 

       Ar priartėt prie užmaršties, ar vėl nutolti?

       Ar būti viesulo centre, ar pakrašty?

       Ar žynio ištarmę išgirst? Ar imti koltą

       ir suvarpyti ego savo esaty?

 

       Staiga iš tamsumos išbėga vėjų riksmas

       ir atneša man žilpulius ugnies akių.

       Vėl auga, plazda laužas. Kolei kas išliksim.

       Tik – kuo toliau nuo riksmo vėjų, nuo trakių.

 

 

 

       Karalių žvaigždę nusipieškim…

 

       Iš prieangių, iš skersgatvių siaurų, tamsių

       išnyra nulytų veidų pilkšvi ovalai

       ir nuo visų prisiminimų uoliai valo

       dėmes atvėsusių, bejėgių šnabždesių.

 

       O žvilgsniai slysta sutiktų daiktų paviršium.

       Prašniokščia tamsūs paukščiai nenutūpdami.

       Pamirši viską tu, žinia, ir aš pamiršiu,

       kai kaulai, gyslos, sausgyslės virs tulžimi.

 

       Kitokia realybė ten – už debesų.

       Tenai viltis ir neviltis turbūt kitokia.

       Jei čia – sušokime lietaus ir vėjo šokį,

       kol ne alsu, kol ne dulsu, kol ne dumsu.

 

       Gyvensim, kol pasieksim galimybių ribą.

       Gyvybės atmintis darsyk atsikartos.

       …O Dieve, kiek žvaigždžių! Kiek akyse jų riba!

       Karalių žvaigždę nusipieškim ant kaktos.

 

 

 

       Ir niekur, ir visur

 

       Ir vėl atsibudau tarp staugiančių griuvėsių.

       Nutolsta žingsniai ir pragaišta tamsoje.

       Žinau, kasdien vakarykštėsiu, bet stovėsiu

       ne miglose, o atminimų viduje.

 

       Dabar aš pilnas atkaklumo – kuo juodžiausio!

       Ir žodis, dar neištartas, tikiu, vėl grįš.

       Ant pilko parapeto bjaurastis padžiausiu.

       Ir mano menėje liks tik ugniakurys.

 

       Galiu jau priešais šviesą grėsmę sukinėti,

       o vakarop daug potvynių žalių sukurt.

       Galiu išburt į viršų mesdamas monetą,

       galiu Venerą sugrąžinti į planetą!

       Aš supratau: esu ir niekur, ir visur.

 

 

 

       Mirksniai

 

       O paukščiai, šiandien į pietus išskrisdami,

       nusinešė ir mūsų veidus ūkanotus.

       Šis mirksnis šiltas ir graudus – o, kad žinotum!

       Jis dvelkia nuojautomis ir patirtimi.

 

       Prisiminimų – tiek, kad galima uždust!

       Betikslės nekantros, netikėtumų griūtys.

       Todėl ir trokštu upeliu skaidriu nusrūti…

       Troškimas šitas – įnirtingas, net skaudus.

 

       Ir nuo šitos keistos, valdingos valandos

       pasijuntu, lyg būčiau pasiklydęs tyruos.

       Mana dvasia prieš smėlio audrą irias, irias…

       Atrodo man, kad šitaip bus jau visados.

 

       Tačiau žmogaus lemtis – spyruoklė suspausta,

       kuri per mirksnį staigiai išsitiesint gali!

       Ir mirksniai, ir pasaulis visas – jau pro šalį.

       Užgeso šviesos. Tyluma. Puota baigta.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)