tekstai.lt

Juozas Jasaitis. Darius, paskiau šuo (5)

juozas_jasaitis
juozas_jasaitis
       Kelias dienas skambino Indrei. Vis prašė, kad grįžtų namo, bet ji spyriojosi, kvietė atvažiuoti pas jos tėvus ir pasišnekėti. Darius išsisukinėjo. Suprato, kad ten bus lenkiamas ir turės nusileisti. Nemėgo tų namų. Juose visada jautėsi tik svečias. Indrės tėvai buvo tremtiniai. Ir ji buvo gimusi Sibire. Tėvas grįžęs į Lietuvą, mėsos fabrike dirbo dešrininku ir kasdien parsinešdavo po kelias pavogtas dešriukes. Motina jas pardavinėjo. Taip ir namą pasistatė. Buvo kelios gatvės tokių namų – su aukštomis tvoromis, švariais kiemeliais, gražiais gėlynais. Gyvas seniai prasmegusios Lietuvos paveikslas.

       Darius, kai į Indrės tėvų namą ateidavo, pasijusdavo besąs tamsuolis. Uošvis tuojau imdavo jį protinti – pasakodavo apie šviesius Smetonos laikus, Lietuvos kariuomenę, partizanų žygius, galiausiai apie sovietinę paikystę. Uošvė nepraleisdavo dingsties padejuoti, kad Indrės šeima gyvena be Bažnyčios, be sakramentų, gal dėl to ir vaikų neturi. Dariui atrodydavo, jog uošviai šneka apie senienas. Jo gyvenimas riedėjo kitais, naujais, keliais, ir tie seniai jam tik trukdė. Todėl į tą pastogę nueidavo tik žmonos priprašytas per didžiausias jos tėvų šventes. O dabar tų namų bijojo kaip velnias kryžiaus. Žinojo, kad ten jį pristvertų.

       Vargais negalais telefonu prisišnekino Indrę susitikti „Svajonėje“. Nuėjo ankstėliau, užėmė staliuką tamsiausiame kampe – žinojo, kad laukia sunki valanda. Norėjo tą valandą bent kiek pašviesinti – atsinešė iš bufeto šampano butelį ir visokių saldėsių.

       Ji atėjo sutartu laiku.

       – Kaip į pamoką, – jis pajuokavo ir šoko pasisveikinti, bet ji rankos nedavė.

       Atsisėdo, atsilošė ir laukė. Elgėsi taip, tarsi rūstautų, bet jos veidas Dariui atrodė liūdnas, akys – graudžios. Jam pagailo žmonos. Darius pasižadėjo būti atlaidus ir geras, kad tik ji namo sugrįžtų. Pasijuto labai jos išsiilgęs.

       – Kam pasikvietei? – ji švystelėjo smalsų žvilgsnį.

       – Pasikalbėti, – nuolankiai atsakė jis.

       – Apie ką mudu dar galim kalbėtis?

       – Apie daug ką. Apie mūsų gyvenimą. Kodėl palikai mane?

       – Tai tu, Dariau, mane palikai, – jos balsas suvirpo.

       – Argi? – nustebo jis.

       – Atrodė, abu buvom ramūs, padorūs lietuviai, bet tu staiga apsigręžei ir nuėjai pas svetimus.

       – O gal tu pasidarei už kitus didesnė lietuvė?

       – Tačiau aš nepardaviau savo artimo.

       – Jis nebuvo mano artimas.

       – Ar dėl to jį įskundei?

       – O tu teisme jo neskundei?

       – Tik ne taip. Tave Linas šunim pavadino.

       – Gražiai pavadino. Bet aš ištvėriau.

       – Ką tu dar ištvėrei?

       Šito klausimo Darius labiausiai bijojo. Atsakymą žinojo, dėl jo ir į saugumą nuėjo. Bet nuo Indrės jį slėpė. Dabar apsidžiaugė, kad slėpė. Pasiryžo laikytis, teisintis.

       – Teisme turėjau išvadinti jį kvailiu. Vis svaičiojo apie Lietuvą, su žemėmis maišė mūsų gyvenimą, tarybinę santvarką. Tik nevisprotis dėl kažkokių laisvių gali šokti prieš tokią galybę.

       – Ar už tai galima uždaryti žmogų į kalėjimą? Ar už tai reikėjo jį skųsti?

       – Mano nervai neišlaikė. Aš apie tai kitaip galvoju.

       – Neapsimetinėk, Dariau, ir nemeluok. Iš pavydo Liną įskundei.

       Jis nustėro. Indrė ištarė tai, ką jis laikė didžiausia savo paslaptim. Kaip ji sužinojo? Kaip jam dabar elgtis? Gintis ar prisipažinti? Negalėjo delsti. Geriausiai atrodė paklausti:

       – Ar nenusipelnė?

       Ir tą pačią akimirką suprato, kad išsidavė. Pigiai žmona jį nupirko. Žaidimas baigėsi. Dabar šnekėsis atvirai.

       – Galėjai anksčiau to paklausti, – tarė Indrė.

       – Nereikėjo nė klausti. Net aklas galėjo pasigrožėti.

       – Kuo?

       – Juodviejų meile!

       Ji nustebo; lyg pritrūkusi žodžių nuostabai apsakyti, tylomis žiūrėjo į Darių. Pagaliau tarė:

       – Didesnės kvailystės nesu girdėjusi. Kas tave taip apmulkino?

       – Judu. Tik jau nesigink – repeticijos, koncertas, kavinės... Bjauru buvo žiūrėti ir žinoti. Neįsivaizduoji, kiek aš prisikenčiau. O tylėjau!

       – Kodėl tylėjai? Juk būdavom atviri.

       – Kas tas žodis... Menkesnis už vėją.

       – O be žodžio paklydai. Nekaltą žmogų pražudei.

       – Ar nebuvo kaltas?

       Ji neatsiliepė. Matyt, abejojo. Gal kažką atsiminė ir turėjo tylėti. Prašneko apie kitką:

       – Padarei vienas, o kenčiam visi.

       – Kam kentėti? Štai – išgeriam šampano, einam namo ir viskas užmiršta.

       – Pasakyti lengva.

       – O kas kliudo?

       – Negaliu pamiršti, ką padarei. Nepajėgiu suprasti. Matyt, nepažinau tavęs. Kaip tu galėjai?

       Jis pajuto, kad nebeverta slapstytis. Daugiau laimės, jei bus atviras:

       – Dėl tavęs tai padariau. Tikėjausi išgelbėti, apsaugoti.

       – Norėjai vienas sunkumus įveikti – nė manęs neatsiklausęs. O gal aš būčiau...

       Ji nerado žodžio pasiteisinti ir nutilo.

       – Dėl to ir nekla´usiau, – prisipažino Darius.

       Patylėjusi ji tarė:

       – Padarei tai dėl manęs. Dabar ir aš esu kalta dėl to, kas atsitiko.

       – Visi esame kalti, – apsidžiaugė jis.

       – Nebandyk taip išsipirkti.

       – Kaip dabar gyvensim? – viltingai paklausė Darius.

       Jam rūpėjo ne tai, kas praėjo, praūžė, o tai, kas dar laukia – kaip atrodys dienos, dėl kurių jis taip pasielgė.

       – Noriu pabūti viena, – tarė Indrė.

       – Kodėl? – karštai paklausė jis. – Juk ilgai buvom sykiu, tikėjomės, laukėm. Ir buvo gerai.

       – Neišsipildė. Tapau Judo žmona. Nenoriu, bijau ja būti. Gal vienai pavyks atsigauti, užmiršti. Pabūsiu tarp Lino žmonių.

       – Ir sugrįši? – prašė jis.

       – Norėčiau, – vylėsi Indrė.

       Lyg neregė žiūrėjo, kaip pirštai glamžo staltiesės apsiuvą, bet jis apsidžiaugė, kad pažadėjo, dar nepalieka jo. Staiga Darius stvėrė šampano butelį, atidarė ir pripylė taures. Pakvietė susidaužti. Indrė pakėlė taurę, bet jos akys Dariaus tarsi nematė. Lėtai, kaip buvo įpratę, išgėrė ir Indrė atsistojo. Jis pašoko palydėti, bet ji atsisakė ir, nė rankos nepadavusi, iš kavinės išėjo.

       Darius dar ilgai vienas šampaną gurkšnojo, mintyse ginčijosi su žmona.

 

       Netikėjo, kad liko gyventi vienišas. Kasdien, grįždamas iš darbo, vylėsi namie rasti Indrę. Atrodė, ne tik jis, bet ir daiktai, gėlės, net oras šioje pastogėje laukė jos. Keistai tylėjo pianinas, ilsėjosi ant jo sukrautos natos. Ir rytą, ir vakarą, ir naktį ilgėjosi Indrės. Darius visą laiką ją juto. Ji sykiu sėdėjo už stalo, tysojo šalia jo lovoje, skaitė knygą, skambino pianinu svetainėje, jis laukė jos Pavėsyje. Dabar suprato, kad Indrė buvo ir tebėra būtina jo esybei. Matyt, todėl jis taip bijojo jos netekti, ėmė dėl jos kovoti, nuėjo net į saugumą.

       Negalėjo suprasti, kodėl viskas taip apsivertė. Norėjo išlaikyti Indrę, užmokėjo gal aukščiausią kainą, bet vis tiek jos neteko. Kas tvarko gyvenimą, kad žmogus negali nė iš tolo užganėdinti savo norų, troškimų? Gal vertėjo susitaikyti ir paklusti tai gyvenimo tvarkai? Bet kas žino, gal jis, Darius, tūnotų namie žmonos jau pamestas, o anuodu sėdėtų kavinėje prie vyno taurės ir šaipytųsi iš jo naivumo. Dabar jis bent laukia Indrės. Dar turi vilties, kad ji sugrįš.

       Ar balkone rūkė pypkę, ar skaitė laikraštį, ar atsivertė knygą – viskas krito iš rankų. Ką ji veikia tokiais ilgais, šviesiais vasaros vakarais – sėdi ir liūdi namie, svečiuojasi pas Lino draugus ar bastosi po miestą? Kartais ir jam pašokdavo noras nulėkti į senamiestį ir pasidairyti – gal susitiktų, pasišnekėtų. Bet sudrausdavo save – kam taip susimenkinti? Neskambino ir nerašė jai – laukė, gal ji paskambins. Kentėjo ir tylėjo.

       Darbe greičiau dienos bėgo. Braižydavo, skaičiuodavo ir užmiršdavo savo širdies bėdas. Kambary triūsė dar trys jauni bernai, jie, atrodė, neturėjo jokių rūpesčių, laidydavo liežuvį ir žvengdavo. Visai iširdavo, kai nueidavo į rūkomąjį. Skeldavo anekdotus apie Čiapajevą, čiukčius, armėnų radiją... Kartais – ir apie partiją bei jos vadus. braižytojas Vilius tų anekdotų mokėjo devynias galybes. Kai vyrai sakydavo: na, einam pasiklausyti Viliaus, tai reiškė – einam parūkyti.

       Tačiau dabar ir Vilius prikando liežuvį. Darius pajuto kažką negera. Sykį tyčia į rūkomąjį nueiti vėlavo. Iš tolo girdėjo klegesį, bet kai įžengė į vidų, vyrai nuščiuvo, susižvalgė ir jau tylomis traukė dūmą.

       – Na, Viliau, apie ką šiandien tavo anekdotas? – kimšdamas savo pypkę, garsiai paklausė Darius.

       – Jau papasakojau.

       – Kodėl manęs nepalaukei? – papriekaištavo Darius.

       – Na, čiukčius nusipirko žigulius ir nuvažiavo į Maskvą. Kai grįžo, žmona klausia: „Kodėl taip ilgai užtrukai?“ Čiukčius ir sako: „Į sostinę nulėkiau greitai, o namo juk važiavau atbulas.“

       – Ką čia mali? Mums pasakojai apie Brežnevą, – nustebo Gintas.

       – Dariui apie Brežnevą negalima, – tarė Vilius.

       – Kodėl gi? – Darius sukluso.

       – Sako, tu su Veiliuliu draugauji.

       – Kas tau taip pamelavo?

       – Sekmadienį bare girdėjau.

       – Tiki baro plepalais?

       – Tokios naujienos laikrašty nerasi.

       – O tau laikraščio per mažai?

       – Mūsų laikraščiai anekdotų nespausdina. Man reikia anekdotų. Vaikštau po barus ir prisirankioju.

       – Tai žinok – apie mane girdėjai irgi tik anekdotą, – pasakė Darius.

       – Bet juk dabar daugiausia tiesos – anekdotuose.

       – Anekdotų tiesos mums per mažai. Anekdotai greitai pasensta.

       – Na, tavo anekdotas apie tave atrodo visai naujas, – įgėlė Vilius.

       – Kokį anekdotą apie mane suskėlei?

       – Klausyk, aš tau kitus anekdotus papasakosiu – apie alų ir mergas.

       Vyrai sumetė nuorūkas į šiukšlių dėžę ir išėjo. Darius dar nebuvo išrūkęs pypkės ir liko vienas. Pasijuto atstumtas. Kur Vilius sužinojo jo paslaptį? Rasi pats Veiliulis išplepėjo? Tai bent saugumas…

       Kaip dabar reikės gyventi? Namie tuščia, darbe – lyg raupsuotasis. Gal prašyti viršininko, kad perkeltų į kitą skyrių? Bet gėdos ženklas jau prisiūtas, nenuplėši. Kad ir kur eitum, visur išgirsi – skundikas! Dabar vienintelė rami vietelė būtų nebent pačiam saugume. Gal vėl pas Veiliulį nueiti?

       Nesitikėjo, kad taip įvykiai pasisuks. Jeigu būtų žinojęs... Laimė, po poros dienų prasideda atostogos. Pailsės, daug ką užmirš. Gal per vasarą ir vyrai atvės.

       Išvalęs užgesusią pypkę, grįžo į kabinetą.

 

       Darius atostogauti išvažiavo prie jūros, į Palangą. Kaip ir kiekvieną vasarą apsistojo Miestprojekto viloje. Gavo įprastą dvivietį kambarį su langu į pušyną. Čia kasmet kartu su Indre ilsėdavosi. Čia bėgo šviesios jų vasarų dienos – pliaže, jūroje, parke, ant tilto, koncertuose, kavinėse...

       Šįsyk atvažiavo vienas. Vos įžengęs į kambarį nustėro: viskas čia atrodė lyg vakar palikta – kreminiai sienų apmušalai, gėlėtos užuolaidos, plati pažįstama kanapa laukė jo ir Indrės.

       Suprato, kad šiame lizde nepailsės. Viskas čia primins Indrę. Nuėjo pas vilos komendantą ir paprašė tamsiausio vienviečio kampo. Seniokas nustebęs nuvedė jį į palėpę ir atrakino ankštą, bet tvarkingą kambarėlį. Darius numetė į kampą lagaminą ir krito į lovą pailsėti.

       Vakare išėjo pasivaikščioti po Palangą. Atliko visas įprastas vakarines poilsiautojų apeigas. Parke pasigrožėjo Tiškevičiaus rūmais, nužingsniavo į pajūrį; ant tilto turėklų parimęs, palydėjo saulę ir Basanavičiaus alėja grįžo į miestą. Gausybė žmonių džiaugėsi šiltu oru, vakaro gaisais, keista pajūrio šviesa.

       Darius tarp tų žmonių jautėsi svetimas. Pirmą sykį po Palangą bastėsi vienas. Akyse šmėkščiojo nepažįstami, nematyti veidai. Seniau greta eidavo Indrė. Štai ant to suolelio juodu mėgdavo vakarais paskaityti knygą. Štai nuo šio kranto maitindavo tvenkinio gulbes. Antai ties ta iškilia kopa saulėje kaitindavosi... Visi takai čia buvo jų išvaikščioti. Kaip dabar reikės vienam vasaroti? Kambarį pakeitė, bet Palangos juk neišmainysi.

       Ilgai vaikštinėjo Basanavičiaus alėja. Norėjo įveikti tą giežulį. Kai sutemo, pasijuto lyg saugesnis. Tolumos dingo, erdvė užgeso. Po tamsiom kaštonų lajom gatve vaikštinėjo, atrodė, jau kiti, gražesni žmonės – šmėkščiojo šviesios suknios, balti vyrų apdarai.

       Darius aprimo. Lyg pamiršo Indrę. Atostogos! Ko liūdėti? Štai aplinkui verda gražus gyvenimas. Ir jam nedera skųstis – peržengė vieną gilią rėvą, įveiks ir kitą. Linas gavo, ko nusipelnė, dabar gali kalėjimo bičams savo pasakas apie Lietuvos laisvę sekti ir Brazdžionį deklamuoti. Indrė pasiožiuos ir sugrįš. Po savaitės pats jai paskambins ir pakvies į Palangą atvažiuoti. Indrė neatsispirs ir atskris. Juodu įprastai pabaigs atostogas – kavinės, šampanas, fokstrotai...

       O kol kas pagyvens kaip vienišius. Neklaidžios po parką ir pajūrį – nebudins prisiminimų, negildys širdies. Vakarais paslampinės gatvėmis. Po tamsiais dangaus skliautais atsigaus. Ne Indrė, o naktis bus jo draugė.

       Vėlyvą rytą susiruošė į pliažą. Diena buvo giedra, dangus aukštas, be debesėlio, tik nuo tilto dvelkė vėjūkštis. Kopose pasiklojo maršką ir nusirengė. Per žiemą pablyškusi oda greitai pajuto saulės glamones. Darius pasivartydamas kaitinosi, kol užsnūdo.

       Sapnavo Aukščiausiąjį teismą. Šįsyk jis sėdėjo kaltinamojo kėdėje, Indrė buvo liudytoja, o Linas – teisėjas. Salė pilna uniformuotų saugumiečių. Indrė verkdama guodėsi teisėjui, kad vyras laiko ją ištvirkėle. Prie tribūnos prišokęs advokatas ėmė girti teisiamąjį, girdi, jam gyvam reikia pastatyti didvyrio paminklą. Ir Darius norėjo pasiteisinti, bet Linas nesuteikė jam žodžio, ėmė šaukti: „Šuo! Į jūrą jį! Į jūrą!“ Salė kvatojo. Iš tiesų – ant teisiamojo kėdės betupįs buldogas. Milicininkas už pavadžio išvedė jį iš teismo salės.

       Darius išsigandęs atsibudo – sukaitęs, išprakaitavęs besėdįs pliaže ant marškos. Aplinkui prigulę nuogalių. Matyt, ilgai miegojo. Netoliese švytėjo jūra, bet akyse tebetavaravo teismo vaizdai, ausyse tebeskambėjo pikti Lino žodžiai. Metas išsimaudyti. Šaltas vanduo nuplaus sapnus. Nubėgo ir puolė į jūrą, į putotas bangas. Jose dūko jaunimas – nardė bernai, krykštė merginos. Kadaise ir jis taip šėliojo, dabar jį traukė anapus, toliau – ten, kur vilnys ramesnės. Jūra viliojo, gundė išbandyti jėgas.

       Krantas nutolo, bet jis vis dar plaukė. Kitais kartais ant kranto stovėdavo Indrė, jos akys jį lydėdavo ir saugodavo. Dabar ant kranto niekas jo nelaukė. Darius pavargęs apsivertė aukštielninkas ir suposi ant bangų, žvelgė į aukštą, balkšvą dangų. Šventa šviesos ir tylos akimirka.

       Staiga pamatė, kaip toli tiltas ir krantas. Suskato plaukti atgal. Ilgai plūkėsi, bet krantas ne artėjo, bet tarsi tolo. Pailsėjo ir vėl kapstėsi. Juto, kaip mąžta jėgos. Vis dažniau reikėjo atsikvėpti. Vanduo, rodės, atšalo ir stingdė kūną.

       Suprato, kad jau nebegrįš. Nepajėgė su tuo susitaikyti. „Ei! Ei!“ – šaukėsi pagalbos, nors suvokė, kad veltui. Jis lyg skiedra suposi vandeny. Žiūrėjo į dangų. Negalėjo, nenorėjo patikėti, kad jo gyvenimas galėtų taip staiga pasibaigti. Bijojo tos akimirkos, nežinojo, kaip tai įvyks. Dar laukė kažko, gal stebuklo.

       Bet ūmai šalta banga užliejo jo veidą, vanduo siūbtelėjo į burną. Darius pajuto, kad skęsta, grimzta į tamsą.

 

 

 

       Antra dalis

 

       Rekis sėdėjo įprastoje vietoje šalia vairuotojo ir žvalgėsi pro langus. Jam patiko taip važinėti – ištrūkus iš įkyrėjusio kambario skrieti į tolį pro namus, medžius, kažkur einančius žmones. Dažniausiai Gintas jį veždavosi į sodą, ten Rekis per dieną džiaugdavosi laisve – lakstydavo pažįstamais takais, apuostydavo kelmus, krūmus ir vėl juos, pakėlęs koją, paženklindavo. Bet šiandien jie važiavo kitais keliais, nematytomis gatvėmis. Pro aukštus medinius vartus įsuko į didelę aikštę. Joje abipus plataus tako stovėjo eilės automobilių atlapotomis bagažinėmis, kuriose galvas sukiojo juodi, pilki, rudi sargiai. Jie atvažiavo į šunų turgų! Ką čia veiks?

       Gintas atidarė dureles, bet Rekio nepaleido lakstyti – paėmė į glėbį. Šuo išsigando, suspurdėjo ir kelissyk lyžtelėjo šiurkštų šeimininko žandą. Prašė jo neskriausti. Gintas atidarė bagažinę, patiesė ant dugno raudoną vilnonį braizgą ir liepė Rekiui ant jo sėdėti. Jis pakluso.

       Suprato: atvežė jį parduoti. Štai kur prieš kelias savaites dingo jo sesuo Sata. Ir ja atsikratė šiame turguje. Kodėl Gintas taip elgiasi? Kaip juodu išsiskirs? Juk buvo draugai. Bet ir šeimininkui, matyt, širdį peršti: stovi prie automobilio nusigręžęs, lyg svetimas.

       Rekis prislėgtas dairėsi po turgų. Greta stovėjo baltas mersas, jo bagažinėje šėlo, amsėjo du jauni dogai. Gelsvoje škodoje stovėjo popierinė dėžė, iš jos kyšojo trys juodos taksų galvelės. Anapus tako žaliame forde sėdėjo ruda kurtė, ištiesusi ilgą kaklą ji oriai žvalgėsi ir, atrodė, akimirką dirstelėjo į Rekį. Jis buvo bepuoląs prie jos, bet atsiminė Gintą ir sugrįžo ant raudono patiesalo. Iš tolo žiūrėjo į gražuolę.

       Ją vis užstodavo žmonės. Jie, dairydamiesi, lyg nuobodžiaudami, kėblindavo pro šalį tai į vieną, tai į kitą pusę. Kartais sustodavo ir imdavo vėpsoti į Rekį, teiraudavosi Ginto, kokia jo kilmė. Vienas kitas įsidrąsinęs paglostydavo jo galvą. Rekis užuodė jų baimę ir žinojo, kad jie nusisuks ir nueis. Tyliai kentė jų artumą, laukė, kada vėl anapus tako išvys tą kurtę.

       Taip kamavosi gal valandą. Jau manė, jog Gintas vėl įmes jį į folksvageną ir abu važiuos namo. Bet atsitiko netikėtas įvykis: jis pamatė Indrę!

       Ji priėjo prie automobilio, sustojo, pažvelgė į Rekį. Šuo nustėro, jam atrodė, kad sustos širdis. Ūmai stryktelėjo, ėmė inkšti, vizginti trumputę uodegą, galop šoko artyn prie moters. Ji sumišusi atšlijo. Gintas subarė ir vėl pasodino Rekį ant raudono braizgo.

       Moteris vilkėjo kitais, Rekiui nematytais drabužiais, atrodė truputį senstelėjusi. Tačiau tebebuvo ta pati Indrė: plukni šukuosena ir šviesi sruogelė virš akies, smaili nosytė, blyškiais anų dienų dažais parausvintos lūpos. Kaip ir seniau atrodė tokia artima, sava, tarsi jie niekada nebūtų išsiskyrę.

       atėjo į turgų ne viena: šalia stovėjo anų dienų draugelis Linas. Abu atrodė ir tokie patys, ir jau kitokie. Kitaip kilsčiojo rankas, žvilgčiojo vienas į kitą, kitaip kalbėjosi. Rekis suprato: tai jau pora, vyras ir žmona.

       – Perkam jį, Linai, – tarė Indrė.

       – Ar tau patinka tas bokseris? Pažiūrėk, koks grasus jo snukis: žabtai apdribę, nosis striuka, akys – kaip naktis.

       – Bet man jis atrodo toks draugiškas.

       – Tu greita prasimanyti. Dar pasižvalgykim. To šunėko niekas nepagriebs.

       Ir juodu nusisuko, nuėjo.

       Rekis akimis juos palydėjo, jo širdis daužėsi. Ar Rekis norėtų, kad jie sugrįžtų ir jį nupirktų? Jis vėl atsidurtų pas Indrę! Dieną ir naktį būtų šalia jos, kartu su ja šėltų, ilsėtųsi, dykinėtų. Jis vėl matytų ją, triūsiančią virtuvėje, skaitančią knygą, grojančią pianinu, nusirengiančią nakčiai, miegančią...

       Bet jis dabar tebūtų jai tik šuo. Ar jis tai pakeltų?

       Tikriausiai jos namuose gyvena ir tas Linas. Abu sykiu leidžia dienas, vakarus, miega, mylisi... Ne, šito Rekis neištvertų. Tegu jie negrįžta, tegu susiranda gražesnį šunį, tegu perka aną ilgakaklę kurtę, o jį palieka kam nors kitam... Rekis pasislinko į patį bagažinės galą, kad anuodu praeidami jo nebematytų, nerastų.

       Bet netrukus išgirdo, kaip Indrė jau kalbasi su Gintu: klausia šuns vardo, teiraujasi, kaip jį reikia laikyti, kuo šerti. Ar jis piktas? Gintas gyrė jį išsijuosęs. Pagaliau suderėjo: už keturis šimtus. Indrė vėl pasilenkė prie Rekio ir glostė jo galvą. Ranka tebekvepėjo „Nivea“ kremu, ir jis neištvėrė, – lyžtelėjo ją.

       Gintas užsegė jam antkaklį, tvirtai apglėbė, prispaudė veidą prie jo snukio, paskui iškėlė iš bagažinės ir atidavė pavadėlį Indrei. Rekis neatsigręždamas nutipeno taku įkandin naujų šeimininkų. Pilkas jų opelis stovėjo netoli sankryžos. Linas atidarė užpakalines dureles ir šuo stryktelėjo ant sėdynės. Suprato: dabar čia bus jo vieta.

       Važiavo per miestą. Indrė vis šnekino vyrą: ko jis norėtų pietums, ką juodu veiks sekmadienio vakarą. Žaisim su Rekiu, ironizavo vyras. Matyt, nesidžiaugė nauju pirkiniu. Veikiausiai Indrė bus užsimaniusi šunį pirkti. Anksčiau ji niekada apie tai nekalbėdavo. Atrodo, jos gyvenime daug kas pasikeitė.

       Automobilis sustojo prie devynaukščio namo. Rekis tuojau pažino kiemą. Indrė, matyt, tebegyveno tame pačiame bute. Jie pakilo liftu į šeštą aukštą, Linas atrakino dvylikto buto duris. Viduje kaip ir anksčiau visos durys buvo atdaros. Rekis ištrūko iš Indrės rankų ir, vilkdamas pavadėlį, ėmė lakstyti po kambarius. Jis sugrįžo namo!

       Veik viskas tebestovėjo, tebekabėjo, tebegulėjo savo vietose. Miegamajame – tas pats bulgariškas baldų komplektas. Svetainėje prie lango – senasis Indrės pianinas. Ta pati ankšta virtuvė. Rekis visuose kampuose dar užuodė anų dienų kvapą.

       Bet tai buvo jau kitų žmonių buveinė. joje daug kas buvo padėta, numesta, pasukta kitaip. Ant grindų margavo nauji kilimai. Svetainėje nebebuvo varganų latviškų baldų, riogsojo gulimoji sofa, aptraukta minkšta balta oda. Ant miegamojo lovos geltonavo atlasiniai užtiesalai. Abipus lovos stypsojo spalvoti šviestuvai. Rekis liovėsi dairytis, po stalu išsitiesė ir užsimerkė, lyg būtų užsnūdęs. Bet Linas, paėmęs už pavadėlio, išvedė šunį į prieškambarį ir parodė kampe patiestą minkštą rudą kilimėlį. Dabar čia jam reikės miegoti.

       Veik visą dieną tysojo savo kertėje. Atrodė, snaudė, bet iš tikrųjų akimis sekiojo namiškius, klausėsi jų balsų. Pietums Linas atnešė jam dubenėlį sauso šunų maisto ir vandens.

       Popietę pora leido svetainėje: Indrė sėdėjo prie stalo, sklaidė kažkokį žurnalą, Linas, išsitiesęs ant gulimosios sofos, skaitė knygą. Retkarčiais Indrė ir Linas vienas kitam ką nors pasakydavo. Žodžiai buvo kasdieniški, vėsūs. Pavakare jie susirengė eiti į miestą. Indrė atsisveikindama prašė Rekio nepykti, kad jau pirmą dieną namie palieka jį vieną.

       Kai jų žingsniai už durų nutilo, Rekis neskubėdamas apėjo kambarius. ieškojo jo, Dariaus, pėdsakų, bet nerado. Tik prisiminė supamąjį krėslą priešais televizorių, pypkių lėkštę ant komodos, žalio stiklo peleninę ant stalo, šlepečių porą prie durų. Užtat visur matė Lino daiktus: du smuikus, krūvas natų sąsiuvinių, knygų. Kaip dabar Rekis gyvens savo bute tarp svetimų daiktų?

       Vakare Indrė išsivedė Rekį į lauką. Pažįstamais takais nuėjo iki parko. Rekiui buvo ir linksma, ir liūdna. Jis vėl ėjo šalia savo moters. Lakstė apie ją, žiūrėjo jai į veidą, pasišokinėdamas lyžčiojo rankas. Džiaugėsi vėl sutikęs Indrę. Tačiau suprato: jis dabar tėra jos šuo.

 

       Rekis pakirdo anksti, kambariuose dar tvyrojo prieblanda. Tai buvo pirmas jo šuniškas rytas bute, kuriame anksčiau gyveno. Dar nežinojo, kokia bus diena. Laukė.

       Pagaliau prasivėrė miegamojo durys, pro jas išniro Indrė – baltais naktiniais, išdrikusiais plaukais, apsimiegojusi. Jis pašoko pasisveikinti. Nuo jos dvelkė pažįstami rytmetiniai kvapai. Buvo linksma³ – pasakė jam labas, paglostė galvą, pakedeno snukio gaurus ir nuėjo į vonios kambarį.

       Jis girdėjo, kaip ten teška vanduo, įsivaizdavo, kaip Indrė maudosi. Žiūrėjo į duris ir laukė. Žinojo: ji eis į Pavėsį rengtis. Išvydęs ją nušvito – išėjo iš vonios kambario nuoga. Matė ją tik akimirką, bet suvokė: tebėra tokia pat graži. Baltas kūnas, atrodė, švytėjo, į akis išsyk šoko putlios krūtys ir tas juodas, vešlus krūmelis... Rekis lyg išalkęs puolė prie jos – norėjo bent prisiliesti. Ji aiktelėjo, bloškė jam per akis naktiniais ir žengė žingsnį atgal. Rekis subartas grįžo, atsisėdo ant savo kilimėlio ir kaltai žiūrėjo į Indrę. Ji stovėjo nustebusi, bet nesusigėdusi. Pagrasė jam pirštu ir nuėjo į Pavėsį rengtis.

       Paskui išvedė savo šunį į lauką. Vaikščiojo Rekiui gerai pažįstamais takais. Bet jis matė ir permainų. Medžiai apie namą buvo gerokai paaugę. Kieme stovėjo daugiau automobilių. Keli kaimynai ganė palaidus savo šunis, bet Rekis pažino tik docentą iš gretimos laiptinės – besąs jau apsenęs, paliegęs. Kitus žmones matė pirmąsyk. Jų šuneliai buvo paprasti kiemsargiai, jie nedrįso artintis prie Rekio, tik ratu apie jį lakstė. Kaimynės sveikinosi su Indre, stebėjosi nauju jos draugu, klausė jo vardo, teiravosi, ar nepiktas. Indrė gyrė savo šunį, bet laikė už pavadžio. Jis žiūrėjo į šeimininkę ir vizgino striuką uodegą.

       Sugrįžusi namo, ji virtuvėje užkando, išgėrė puodelį arbatos. Indrės rytas jau buvo kitoks nei kadaise. Darius anksčiau keldavosi, užtepdavo saldžių sumuštinių, išvirdavo kavos, tuomet pažadindavo Indrę. Ji pusryčiaudavo lovoje, Darius – prie jos tualetinio stalelio. Pasakodavo vienas kitam sapnus, rikiuodavo dienos rūpesčius. Paskui eidavo savo keliais į darbus.

       Dabar Indrė leido rytą viena. Išeidama atsisveikino su Rekiu. Jis užuodė senuosius jos kvepalus. Kai Darius padovanodavo kvepalų, ji labai džiaugdavosi. Ar ji pasakė tai vyrui, ar pati kvepalus perka?

       Linas dar gerą valandą miegojo. Atsikėlęs atidarė balkono duris ir prie jų mankštinosi. Ilgai turškėsi vonioje, paskui virtuvėje pusryčiavo. svetainėje atvertė natų sąsiuvinį, išsiėmė iš dėklo smuiką ir pradėjo griežti.

       Rekiui buvo sunku tos muzikos klausytis. Tarpais ji skambėjo lygiai, ramiai, bet retsykiais natos pabirdavo, smuikininkas imdavo jas rinkti ir kartoti, kartoti. Sykį numetė smuiką ant sofos, ėmė bėgioti po kambarį ir balsiai, piktai šūkčioti. Matyt, užmiršo, gal dar ir nesuprato, jog namie yra ne vienas. Šuo tykiai gulėjo ant kilimėlio. Pagaliau Linas susitvardęs pagrojo visą kūrinį, susirinko natų sąsiuvinius, čiupo smuiką ir išėjo.

       Rekis ėmė laukti Indrės. Jeigu ji tebedirba mokykloje, neturėtų iki vakaro užtrukti. Laukimo valandos jam prailgo. Tupėjo vidury koridoriaus ir žiūrėjo į duris. Neištvėręs kelissyk sulojo, sukaukė. Iš tolo išgirdo jos žingsnius. Šoko pasitikti.

       Ji šnekino šunį: klausė, kaip jis leido laiką, ar nenuobodžiavo, ar draugavo su Linu, ar neišalko. Jis šokinėjo ir inkštė.

       Indrė nuėjo į virtuvę ruošti pietų, Rekis nusekė jai iš paskos. Tupėjo palei langą ir spoksojo į Indrę. Ji raikė ir mušė jautienos pjausnį. Numetė gabalėlį ir jam. Turbūt jai atrodė, kad šuo akimis prašo mėsos kąsnio... Ji buvo linksma ir dainavo: nuo saulės suskeldėjo lūpos, prisirpo mėlynės šile. Jis atsiminė – kai dar gyveno sykiu, tai buvo mėgstamiausia jos daina...

       Parėjo Linas. Indrė patiekė pietus svetainėje. Rekis nedrįso lįsti artyn, gulėjo ant savo patiesalo ir klausėsi jų pašnekesio. Linas pasakojo apie repeticiją. Niršo ant dirigento – girdi, daugiau kalbėjo, negu grojo, vis šnekėjo apie kompozitorių, jo kompaniją, sapnus. Lyg ta simfonija būtų susapnuota.

       – Šiandien užsisėdo ant smuikų. Įsigeidė šviesesnių tonų. Ėmė vaikyti po vieną. Tik Elvyra jam įtiko. Jai vienai šypsojosi. Užtat – Pirmasis Smuikas.

       – Kaip tu sugrojai?

       – Prastai. Kaip tyčia prikibo prie aštuntinių. Jau namie tas gabalas strigo.

       – Nepagyrė?

       – Sulauksi. Išsišaipė.

       – Apie pirmąjį smuiką jau turbūt nesvajoji?

       – Visi nustebtų: kalinys – Pirmasis Smuikas.

       – Negali pamiršti?

       – Žmonės ir menkesnius dalykus atsimena, o čia – penkeri metai! Ilga tamsi naktis.

       – Gal sureikšmini?

       – Bandai paguosti? Ačiū, bet tavo gailestis mano pirštų negaivina. Baldų dirbtuvė – ne griežikui. Penkerius metus rankose laikiau ne smuiką ir smičių, bet kaltą ir plaktuką. Ir – gyvenimas sugriautas!

       – Bet gyvenimas – ne vien pirmas smuikas.

       – Ak, Indre, tu nežinai, kaip sunku atsisveikinti su savo žvaigžde.

       – Juk ne tu jos išsižadėjai. Toks buvo laikas.

       – Žudo ne laikas, bet žmonės.

       – Blogų žmonių buvo daug.

       – Tačiau Darius buvo pirmas, kuriam užkliuvau. Jeigu tebebūtų gyvas, pričiupčiau. Paklausčiau, kodėl taip padarė. Gal tu žinai?

       – Apie tai jau kalbėjom, – atkirto Indrė ir ėmė rinkti nuo stalo indus.

       Rekis susigūžęs klausėsi jų šnekos. Lino žodžiai jį gąsdino. Jam atrodė: kada nors šis vyras pažvelgs į Rekį ir supras, kas čia toks. Tada jam galas. Juk šuns nenuves į teismą. jeigu jau taip kalba, pats užmuš ar pakars.

       Ak, laimė, kad Rekis – tik jų šuo. Jeigu jie žinotų! Jis taip prisiplojo prie savo pakloto, lyg būtų norėjęs kiaurai prasmegti.

       Pavakare svetainėje suskambo muzikos garsai. Grojo abu: Indrė ir Linas. Tai buvo lyg dviejų gyvenimo įaistrintų ir nuskriaustų žmonių pašnekesys: smuikas skundėsi ir dejavo, pianinas ramino ir guodė. Muzika kalbėjo apie širdies sopulius ir viltis, apie lūkestį ir išsipildymą, dainavo apie žmogaus vienatvę ir troškimą ją įveikti.

       Ta muzika Rekiui buvo negirdėta, bet atrodė sava.

       Jis pratinosi gyventi savo namuose. Tas gyvenimas buvo šuniškas. Indrė ir Linas buvo pora, jis – tik juodviejų prieduras. Ir valandos, praleistos kartu su Indre, teikė jam tikro džiaugsmo.

       Rytais jis pirmas ją pasveikindavo, paskui kantriai žiūrėdavo į vonios kambario duris. Kas rytą matė ją nuogą – praeidavo pro jį linksma, koketiškai pasikraipydama, paišdykaudama, lyg lauktų jos grožio įvertinimo. Rekis įkandin jos bėgdavo į Pavėsį ir žiūrėdavo, kaip ji rengiasi. Drabužiai palengva paslėpdavo visas jos grožybes, bet jis dar ilgai jas atsimindavo.

       Paskui Indrė užsegdavo jam antkaklį ir išsivesdavo į kiemą. Rekis varžydavosi jos akivaizdoje atlikti gamtiškus reikalus, slėpdavosi už medžių ar krūmo. Paskui linksmas bėgdavo pažįstamais takais, užsimiršęs tempdavo moterį į žolynus, arba šalia, lyg atsiprašinėdamas, lapnodavo. Kiemuose lakstydavo, zuidavo kaimynų šunys, palengva įsidrąsindavo ir vis arčiau lįsdavo, bet Rekis oriai laikydavosi ir glaustydavosi prie Indrės. Visiems leisdavo suprasti, kad jam nerūpi kiemsargių šutvė, – jam užtenka moters draugystės.

       Kartais, kai Indrė rytais nedirbdavo, juodu nuklysdavo toli nuo namų, net į parką. Ten jis atpažindavo medžių guotus, slėnias kalvas, pats takais vedžiodavo Indrę. Sykį sutiko grakščią sniego baltumo kurtę. Sustojo ir norėjo su ja apsiuostyti, bet kurtės šeimininkė truktelėjo pavadėlį ir gražuolę nusivedė. Matyt, jų moterys buvo nepažįstamos.

       Parvedusi šunį namo, Indrė sėsdavo pusryčiauti. Vaišindavo ir Rekį. Papjaustydavo į lėkštelę virtos dešros ar kumpio, įpildavo į dubenėlį vakarykščios sriubos. Jis noriai viską sušluodavo. Indrės vaišės, kad ir ant grindų, jam būdavo skanios. Linas niekada jo taip nevaišino. Įberdavo į ryką sauso šunų gurulio ir padėdavo šalia kilimėlio.

       Kartais Linas išsivesdavo jį ir į kiemą. Laikydavo Rekį ant trumpo pavadžio. Vaikščiodavo lyg vienas. Vis švilpaudavo, arba niūniuodavo. Rekis, skubiai atlikęs reikalus, klusniai jam iš paskos tipendavo. Kentėdavo ir džiaugdavosi, kad kitą rytą lakstys su Indre.

       Tačiau dieną, kai likdavo namie vienas, pasigesdavo net ir Lino. Tos dienos ilgesnės už metus atrodydavo. Kelis sykius apeidavo kambarius. Ieškojo anų dienų ženklų. Matydavo lyg ir savo, lyg ir svetimą butą. Vis uostinėdavo miegamąjį, plačiąją lovą. Rūpėdavo, kas čia naktį dedasi. Užuosdavo ir gerai pažįstamų, ir naujų kvapų. Pasistiebdavo prie Indrės stalelio. Kaip ir anuomet čia mirguliuodavo jos gražiųjų indelių rojus, bet iš veidrodžio į jį žvelgdavo atgrasus šuns snukis. Seniau šimtus kartų veidrody atsispindėjo Dariaus veidas. Kur dingo jo atvaizdai? Rekis nusiminęs tipendavo gultis ant savo kilimėlio.

       Jo diena nušvisdavo, kai pareidavo Indrė, paskui Linas. Jie sykiu ruošdavo pietus, svetainėje valgydavo ir vis šnekėdavo, juokaudavo, tarytum žaisdavo. Rekis užmirštas tupėdavo ant kilimėlio ir akimis sekiodavo jų žingsnius, klausydavosi jų šnekų ir juoko. Kartais Indrė ir jį prisimindavo – ištardavo jam linksmą žodį ar numesdavo kokį kąsnelį. Jis, džiugiai muistydamasis, jai padėkodavo.

       Po pietų namuose stodavo poilsio valanda. Linas, kaip kadaise ir Darius, čiupdavo laikraštį ir krisdavo Pavėsyje ant kanapos. Tik ši dabar buvo nebe žalia, bet rusva. Indrė, įsitaisiusi putliame svetainės fotelyje, skaitydavo žurnalą ar knygą. Rekis sykį įsidrąsinęs priėjo ir išsitiesė šalia fotelio ant grindų. Indrė paglostė jo galvą. Jis nudžiugo ir nuo to laiko kasdien čia, šalia savo Indrės, drybsodavo.

       Pailsėję Linai~ veik kasdien muzikuodavo. Grodavo tai senus gabalus, tai naujų mokydavosi. Senieji skambėdavo darniai, gražiai, naujų mokydamiesi griežikai vargo, neretai užsiplieksdavo, apsižodžiuodavo. Indrė visada nusileisdavo Linui, matyt, tebesijautė mokinė, gal kažkuo ir kalta. Rekiui tos valandos būdavo sunkios. Pianino bilsmas, smuiko šauksmai, pikti griežikų žodžiai varpydavo jam smegenis, jis norėdavo sprukti į gatvę ir lėkti kur akys vestų, bet durys būdavo uždarytos ir jis nebylus tysodavo ant kilimėlio.

       Vakarais gyvenimas nurimdavo. Linas išeidavo į koncertus. Indrė išsivesdavo Rekį į kiemą, į parką. Juodu vaikščiodavo lėtai, sustodavo pasmalsauti, pasižvalgyti. Indrė kartkartėm užsišnekėdavo su kaimynais ar šiaip pažįstamais. Rekis dairydavosi baltosios kurtės, bet ją, matyt, retai į šį parką atvesdavo.

       Kai sutemdavo, abu grįždavo namo.

       Indrė laukdavo Lino svetainėje, prie televizoriaus. Ilgai perjunginėdavo kanalus, kol rasdavo jai įdomią programą. Rekiui tie spalvoti paveikslai atrodydavo nuobodūs, jis veik visada šalia Indrės fotelio užsnūsdavo. Kai pabusdavo, televizorius jau būdavo išjungtas. Indrė vartydavo kažkokius sąsiuvinius ir knygas. Matyt, ruošdavosi rytojaus pamokoms.

       Linas namo grįždavo pavargęs ir tylus, bet Indrė visada jį prablaškydavo. Pavakarieniavę eidavo į miegamąjį.

       Naktis buvo Rekio nerimo ir kančių metas. Už pravirų miegamojo durų plačioje, minkštoje lovoje Linas, tas vyras, kurį Darius buvo nutrenkęs, atrodė, į patį pragarą, jo Indrę myluodavo ir išmyluodavo. Rekis turėdavo viso to klausytis, visa tai ištverti. Laimė, kad ne kasnakt. Tačiau kartais tai nelauktai ir ūmai nutikdavo. Juodu grįždavo iš miesto, išsivirdavo kavos ir susėsdavo svetainėje prie taurelės brendžio ar likerio. čiauškėdavo, ulbėdavo, bučiuodavosi... šokdavo tango… greitomis nusirengę griūdavo į lovą... Tik Indrė veik visada užgesindavo šviesą ir uždarydavo miegamojo duris. Ji lyg varžėsi Rekio. Bet jis viską girdėdavo. Pašokdavo nuo kilimėlio ir kaip pakvaišęs lakstydavo po Pavėsį, svetainę... Išsižiodavo kaukti, bet tuojau sustingdavo – išsigąsdavo, kad atsikėlę šeimininkai iškarš jam kailį ir išmes į gatvę. O gal jam taip būtų geriau? Ištrūktų iš tos kankynės. Bet kur jis eitų, kur prisiglaustų? Reiktų atsisveikinti su Indre. Ir su savo namais.

       Kai Linas iš miegamojo eidavo į vonios kambarį, Rekis, apsimetęs, kad miega, jau gulėdavo ant savo kilimėlio.

 

       Rekis pamažu apsiprato būti kartu su Linu ir Indre, bet jam visąlaik trūko Dariaus. Ypač dieną likęs vienas vis atsimindavo Darių: kaip jis su Indre svetainėje pietauja, kaip Pavėsyje skaito laikraštį, eina į balkoną parūkyti... Kartą pats panūdo pabūti Dariumi: išsitiesė Pavėsyje ant kanapos ir ėmė laukti Indrės. Bet kanapa buvo nebe žalia, o Indrė neatėjo. Rekis stebėjosi, kaip tuose namuose Dariaus neliko nė kvapo – nė kokio apsiausto, nė pypkės, nė šlepečių. Ir jokių šnekų apie Darių. Lyg jo niekada čia nebuvo. Kartais suabejodavo: gal tas Darius tėra jo prasimanymas, sapnas. Bet kodėl jį vis atsimena, kartais lyg mato? Kodėl jam atrodo, kad Indrė tikrai buvo Dariaus žmona, o Linas turėjo dėl jo kentėti? Kodėl tas Darius vis veliasi jo galvoje, neduoda jam ramybės, lyg būtų jo brolis ar tėvas, bet dažniausiai – tarsi jis pats? Kodėl vaidenasi, kad jis kažkada čia gyveno, todėl viską taip gerai atsimena – tuos kambarius, tą kiemą, parką?..

       Jis laukė kokio nors, kad ir menko, bet tikro, paliudijimo. Namie to paliudijimo nerado, pasaulis jo neatsiuntė. Indrės ir Lino namai tame pasaulyje buvo lyg pamiršti. Juodu po vieną arba sykiu vis kur nors išeidavo, bet pas juos niekas nesilankė. Per tas kelias savaites nuo to laiko, kai Rekis čia atsidūrė, į jų buto duris niekas nepasibeldė, todėl kai vieną vakarą garsiai sučirškė skambutis, Rekis puolė ginti savo namų – ėmė piktai loti. Linas sudraudė, liepė jam grįžti ant kilimėlio ir įleido svečius.

       Atėjo pagyvenęs, pliktelėjęs vyras ir žvali brunetė, ji tiko tam seniokui į dukteris.

       – Sveika, Giedre, sveikas, Petrai! Tiek laiko nesimatėm, o jūs vis tokie pat gražūs, rodos, dar pajaunėję, – džiaugėsi Linas.

       – Gyvenimas neleidžia senti. Ir jūs gerai atrodot, – pasakė vyriškis.

       Ir Indrė prišoko pasisveikinti, visi buvo linksmi, matyt, džiaugėsi susitikę. Nuėjo į svetainę, susėdo už stalo ir smagiai klegėjo.

       Rekis tupėjo ant kilimėlio ir klausėsi. Juto, kad išgirs naujienų. Svečiai sakė, jog vis prisimena Lino šeštadienius, lyg pasigenda jų. Atėjo aplankyti anų dienų vedlio ir užtarėjo, pasiteirauti, kaip jis gyvena.

       – Dirbu orkestre, mane palaiko Indrė. Daugiau niekam nesu reikalingas, – lyg guodėsi Linas.

       – gaila. Juk tada tavo pastogėj degė miesto žiburys. Rinkomės prie jo sušilti, atsigauti, – prisiminė Petras.

       – Mes, merginos, buvom tave įsimylėjusios, – linksmai prisipažino Giedrė.

       – O aš maniau, kad jums rūpi Lietuvos laisvė, – pajuokavo Linas.

       – Rūpėjo ir laisvė, bet tada apie ją tik svajojau. Netikėjau, kad jos taip greitai sulauksim.

       – Ar tebesidžiaugi laisve? – paklausė Linas.

       – Jau atsidžiaugiau. Nors vis dar nesuprantu: jos tiek daug, bet aš nesijaučiu laisva.

       – Dievas ar likimas davė laisvę visai tautai, dabar kiekvienas savo laisvę turime susikurti.

       – Tu visada buvai išminčius. pamokyk mane, kaip turėčiau laisvėj gyventi.

       – Žmogus turi tiek laisvės, kiek yra jos vertas.

       – Na, Linai, aukštai išsikėlei. Mes penkiasdešimt metų gyvenom be laisvės. Ar nebuvom jos verti? – paklausė Petras.

       – Kartais laisvė kainuoja brangiau, negu gali už ją mokėti. Mes užmokėjom, kiek pajėgėm. Tūkstančiai vyrų, kad neliktų belaisviai, išėjo į mišką partizanauti ir žuvo. Tūkstančiai šviesuolių, norėdami išlikti laisvi, paliko pavergtą tėvynę ir išskrido į Vakarus. Tūkstančius lietuvių, kad užmirštų laisvę, sukišo į kalėjimus, arba išvežė į Sibirą. Likusieji sutiko gyventi nelaisvėje, kad tauta išliktų. Mes už laisvę sumokėjom aukščiausią kainą ir iš tiesų galim laisve džiaugtis.

       – Bet štai Giedrė nesidžiaugia, – įsiterpė Indrė.

       – Todėl, kad jauna. Jauniems visada laisvės per mažai.

       – O ar mums, Linai, jos užtenka? – paklausė Petras.

       – Mes pripratę kentėti. Mes pripratę laukti.

       – Kodėl turim kentėti? Kodėl turim laukti? – karščiavosi Giedrė.

       – Nenorėkim gauti laisvę kaip žydinčią gėlę. Gavom tik jos daigą – apleistą, gležną. Turim jį gaivinti, puoselėti.

       – Bet juk jautėmės laisvi: Sąjūdis, Nepriklausomybė, Laisvės kelias! Kodėl mūsų laisvės vėliava išbluko, sudrisko? – stebėjosi Petras.

       – Penkiasdešimt metų gyvenom prislėgti. Užmiršom atsakomybę už laisvę. Mums atrodė, kad laisvė – kai viskas leista! Ne tik dirbti, plušėti, bet ir tinginiauti, dykinėti, girtauti, plėšti, žudyti. Tamsusis laisvės gaivalas užtemdė mūsų protus.

       – Bet kodėl pasidavėm tam gaivalui? Kodėl neėmėm vadžių į savo rankas? Kodėl mūsų gyvenimą tebetvarko tie patys ponai kaip ir rusų laikais? – klausė Giedrė.

       – Jie penkiasdešimt metų mokėsi valdyti, mes tik svajojom apie laisvę. Mums rūpėjo Lietuva, jiems – valdžia ir geras gyvenimas. Jiems ir dabar tai teberūpi. Mano mėgstamasis poetas Brazdžionis dainuoja:

 

       Baltas pajuosta, juodas pabąla,

       Vien tik raudonas ilgai raudonuos.

       Kerštą, dar karštą, korupciją, melą

       Nešam kaip kuprą diena iš dienos.

 

       – Visi dėl valdžios draskosi! – sušuko Giedrė. – Bet kas Lietuva rūpinsis?

       – Lietuvos mes netenkam, – atsiliepė Linas. – Mus tebeslegia mažos tautelės lemtis. Ištrūkom iš Rytų meškos glėbio, patekom į Vakarų vanago nagus. Vartojimas, vartojimas… Pinigai, kvaišalai, seksas… Mes jau norim kalbėti ir dainuoti svetima kalba. Užmirštam, kad esam lietuviai.

       – Kairiesiems nerūpi tėvynė. Jų himnas buvo Internacionalas. Bet kodėl mes jiems užleidžiam savo valstybę? – piktinos Petras.

       – Mes visi užaugom po tuo pačiu tamsiu dangumi ir visi esame kalti. Juk pagal jų giesmę sugriovėm mūsų stambųjį ūkį. Atsimenat? „Pasaulį seną išardysim iš pat jo pamatų...“ Ir tūkstančiai žmonių liko be darbo. Kairiųjų partijos neįveikėm, nes buvom įpratę jos klausyti ir bijoti, – dėstė Linas.

       – Kodėl mes negalim susitelkti į naują sąjūdį? Kodėl tu, Linai, įsikibęs savo smuiko ir Indrės, sėdi namie? – klausė Petras.

       – Matai, žmogui gyvenime tik vienas sąjūdis skirtas. Naują sąjūdį jau kiti turi pradėti.

       – Atsimenu, tada, šeštadieniais, tu buvai drąsesnis. Gal kalėjimas tave išgąsdino?

       Indrė ūmai atsistojo ir pasakė, jog eina į virtuvę užkaisti kavos. Rekis visada įkandin Indrės bėgdavo, bet dabar ant kilimėlio liko tupėti. Vyrai sušneko apie kalėjimą ir jis tikėjosi ką nors apie Darių išgirsti. Tačiau Linas pasuko šneką kitu taku:

       – Mes esam jau nereikalingi. Kiek disidentų matote valdžios olimpe? Mes nepatogūs. Tik trukdytume jiems.

       Jie vis politikavo. Rekiui nusibodo. Ne, tų žmonių atminty Dariaus, matyt, nebuvo.

 

       Bet jis apsiriko: Dariaus jie nebuvo pamiršę. Sykį apie jį prašneko.

       Šeštadienio rytą Indrė ir Linas atsikėlė anksti ir papusryčiavę ėmė bruzdėti: rankiojo rankšluosčius, tamsius akinius, marškučius ir linksmai šnekėjo apie jūrą. Rekis išgirdo: juodu važiuoja į Palangą. Tas žodis šunį išgąsdino, bet jis pamažu aprimo: jį veikiausiai paliks namie. Nuobodžiaus, užtat bus toli nuo to baisaus vandens.

       Abu jau susiruošė, Linas net savo krepšį užtraukė, bet Indrė ūmai tarė:

       – Žinai, ką atsiminiau? Prieš septynerius metus – kaip šiandien – nuskendo Darius. Gal neskubėkim prie tos jūros? Dar nuvažiuokim į kapines.

       – Tu važiuok į kapines, aš – į Palangą, – pasakė Linas.

       – Kodėl taip skaudžiai kerti? – nustebo Indrė.

       – Aš jo kapo nelankysiu. Jis atėmė penkerius mano gyvenimo metus. O tu net nebandai jo pamiršti.

       – Jis buvo mano vyras.

       – Jis tarnavo velniui.

       – Bet jis buvo mano vyras! mylėjo mane. Gal dėl manęs tai padarė. Aš jaučiuosi kalta dėl visko, kas atsitiko.

       – Turbūt vien tik tu dėl jo ir sielojiesi. Daugiau jis niekam nerūpi.

       – Todėl, kad buvo našlaitis. Užaugo vaikų namuose. Gal aš buvau jam vienintelė.

       – Ar dėl to reikėjo eiti į saugumą? Juk išdavė ne vien mane. Kodėl nepagalvojo apie tėvynę, apie Lietuvą?

       – Dabar tėvynė Lietuva visiems ant liežuvio galo. Ar jis tuos žodžius kada nors girdėjo? Ir aš tuomet jų negirdėjau.

       – Bet vieną šeštadienį tu atėjai.

       – Todėl, kad tu pakvietei.

       – Reikėjo ir jį atsivesti.

       – Jam tai nerūpėjo. Tie šeštadieniai, man atrodo, jam kliuvo todėl, kad susirinkimus tu rengei.

       – O aš manau, jį smaugė tai, kad mes slapčia renkamės ir šnekamės apie tarybų valdžios uždraustus dalykus.

       – Linai, kodėl mudu spėliojam? Dariaus nebėra, jis savo teisybės mums niekada nepasakys. Aplankykim jo kapą ir lekiam į Palangą.

       – Tu visada išsisuki, – atsiduso Linas.

       – O tu man atleidi? – paklausė Indrė.

       – Tik šiandien.

       – Kaip visada, – Indrė apsidžiaugė ir užtraukė savo kelioninį krepšį.

       Rekis tupėjo svetainės tarpdury, daug ką atsiminė ir norėjo pasakyti, bet dabar buvo šuo ir turėjo tylėti.

       Linas išnešė krepšius į automobilį. Kai sugrįžo, užsegė Rekiui antkaklį. Šuo išsigando. Linas vežasi jį prie jūros – paskandins! Jam visada atrodė, kad Linas nori juo atsikratyti. Rekis ūmai ištrūko iš šeimininko rankos, metėsi į Pavėsį ir palindo po rudąja kanapa. Bet pavadis liko tysoti ant kilimo. Linas jėga ištraukė šunį. Tas ėmė blaškytis po butą ir cypti.

       – Kas jam atsitiko? – nustebo Indrė. – Gal paliekam jį namie?

       Bet Linas užsispyrė:

       – Kas jį čia prižiūrės? Ne, ne. Važiuos kartu su mumis. Pasisups ant bangų ir atvės.

       Lina nutempė persigandusį šunį į mašiną.

       Indrė turguje nupirko krepšelį kalijų ir jie nuvažiavo į užmiestį, į kapines. Ji išlipo gėlėmis nešina, Linas ir Rekis liko automobilyje. Šuo ėmė braižyti nagais langą ir unkšti. Matyt, labai norėjo kartu su Indre eiti. Linas leido jai šunį vestis.

       Kapas buvo šalia didžiojo tako. Apjuostas žema, blizgia tamsaus granito tvorele. Ant jos kampų sviro pilkos laibenio šakos. Kapo vidury žydėjo geltonas debesylų kuokštas. Prie kapo stūksojo juodas akmuo, ant jo lyg per pilką miglą buvo matyti jauno vyro veidas. Rekis, atrodo, pažino Darių. Pribėgo arti ir, pakėlęs snukį, amtelėjo, gal tarė: „Sveikas!“ Indrė trūktelėjo už pavadžio ir pasodino šunį ant tako. Ji padėjo prie paminklo kalijas, uždegė dvi žvakes. Persižegnojo. Rekis žiūrėjo į Dariaus atvaizdą. Žmogus, palaidotas šiame kape, Rekiui buvo labai artimas, tarsi jis pats. Atrodė, kad prisimena jo gyvenimą, lyg pats būtų jį nugyvenęs. Šuo norėjo ilgai čia pabūti, bet jį vežė prie jūros. Kodėl – prie jūros?

       – Ilsėkis ramybėje, Dariau, – pusbalsiu tarė Indrė ir nusivedė šunį.

       Įleido jį į mašiną, nusegė antkaklį ir užtrenkė dureles. Ilgai važiavo tylėdami, paskui pora įsišneko. Pakelės miškeliai, pievos, siūruojančių javų rėželiai Indrei apsibodo. Ji paprašė, kad vyras pasuktų iš autostrados į seną plentą, linguojantį per Žemaitijos kalvas. O Linas vis apie jūrą kalbėjo – ar šiandien šaltas vanduo, ar aukštos bangos?.. Ak, panardys!..

       Lino šnekos gąsdino Rekį. Jis bijojo jūros. niekada jos neregėjo, tačiau žinojo, juto, kokia ji baisi. Kai Linas per televizorių žiūrėdavo banglentininkų varžybas, Rekiui atrodydavo, kad vandens bangos sudaužys ekraną ir užlies svetainę. Šuo bėgdavo kur nors slėptis. Ir štai dabar Linas vežė jį prie jūros. Rekiui prieš akis vis iškildavo aukšta žalia banga, į kurią Linas jį svies. Jis plauks, kapstysis, privargs, sušals ir nuskęs. Rekis drebėjo, lyg kažkada tai jau būtų patyręs. Todėl viltingai žiūrėjo pro langą į pralekiančius medžius, pievas ir laukus.

       Netikėtai Linas pasuko į aikštelę pailsėti, pamankštinti sustirusių kojų. Indrė atidarė ir dureles, prie kurių tupėjo Rekis.

       Šuo kaip padegtas šoko iš mašinos ir puolė į pakelės krūmus. Bėgo kiek kojos nešė, lyg jį kas vytųsi. Šakos čaižė akis, tarp kojų pynėsi žolės, bet jis, kad ir uždusęs, vis bėgo.

       Brūzgynai baigėsi, prieš akis atsivėrė miškas. Šuo išsigando, jog čia iš tolo gali jį pamatyti. Sykiu išgirdo: Indrė jį vardu šaukė. Tolimas balsas atrodė silpnas ir graudus. Rekis susvyravo: gal grįžti? Ne, ne. Jam nebereikia jų namų, minkšto kilimėlio, Indrės vaišių ir glamonių. Rekis ir vėl pasileido bėgti. per pušyną į kalvą. Vėl į kalvą. Į pakalnę. Perbėgs girią ir susiras kitą pastogę, naują šeimininką. Juk yra ir daugiau žmonių, kuriems reikia šuns.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)