tekstai.lt

Juozas Jasaitis. Darius, paskiau šuo (4)

juozas_jasaitis
juozas_jasaitis
       Tęsinys. Skaityti pradžią

 

       Tą vakarą parėjęs namo, rado Liną – sėdi su Indre svetainėje, gurkšnoja kavutę. Atrodė smagūs, linksmi. Ant atvožto pianino pūpsojo nematytas aplankas žalsvais viršeliais. Tikriausiai naujo koncerto natos.

       Kai šeimininkas sugrįžo, svečias sukruto išeiti, bet Indrė pakvietė sykiu pavakarieniauti ir jis sutiko. Ji padengė stalą ir išbėgo į virtuvę, paliko vyrus vienus. Darius pasijuto nejaukiai. Šį vakarą jis nesitikėjo sutikti Lino. Jau eidamas namo regėjo jį vilkintį dryžuotais kalinio drabužiais, kokius prisiminė iš kino filmų apie koncentracijos stovyklas, bet jis štai sėdėjo priešais išlaidytais baltais marškiniais, juodu velveto švarkeliu – linksmas salonų gražuolis. Tarsi nieko nebūtų atsitikę. Lyg tyčia Dariaus paklausė:

       – Na kaip praleidot dieną? Gal įvyko kas nors įspūdingo, įdomaus?

       – Nieko nauja, – liūdnai pamelavo Darius.

       – Kaip nuobodžiai jūs gyvenat, – ėmė priekaištauti Linas. – Indrė sakė, kad esat statybininkas. Planuojat, renčiat tuos vienodus, pilkus, tiesiog bjaurius blokinius. Lyg nematėt Vilniaus bažnyčių, nematėt, kokių namų Kaune pastatė ta vargana tarpukario Lietuvėlė – banką, paštą, Karo muziejų... O ką jūs paliksit ateinančioms kartoms? Pilkas dėžes, taip panašias į kareivines.

       – Bet žmonės nori tose kareivinėse gyventi, stoja į eiles butams gauti.

       – Ir kaip mes juose gyvenam? Stumdomės tose mažose virtuvėlėse, sėdim štai vienodose svetainėse, gulim vienoduose miegamuosiuose. Ir pamažu pasidarom tokie panašūs vienas į kitą, lyg vieno lauko žirniai.

       – Dabar tokie planai, tokie užsakymai.

       – O jūs išdrįskit – nepaisykit jų planų. Sutrupinkit bent vieną plokščią stogą ir švystelkit virš jo kokį bokštą ar smailę, kad žmonės nustebę pakeltų akis nuo žemės, kad susimąstytų – gal yra kažkas aukščiau tos mūsų buities?

       – O kas ten yra? – tyčia naiviai šypsodamas paklausė Darius.

       – Dievas! – tyliai lyg kokią paslaptį sušuko Linas.

       – Na, apie jį mums jau pasakojo tėvai ir kunigai. Tada buvom vaikai ir nesupratom, paskui – pamiršom.

       – O kodėl pamiršom? Iš baimės. Nes draudžia, persekioja, tyčiojasi.

       – Bet gyvenam. Apsieinam be Dievo.

       – Tačiau kaip gyvenam? Geriam, ištvirkaujam, vagiam, meluojam, skundžiam, apsimetinėjam... Ir nesijaučiam kalti, dedamės šventeivomis.

       – Bet juk turim įstatymus, teismus, kalėjimus.

       – Mes jų nebijom. Juk tai tik žmonių įstatymai. Kaip mane gali teisti toks pat žmogus kaip aš? O gal jis dar didesnis nusikaltėlis? Gal jo kodeksas kreivas? Žiūrėkit: vienur už vagystę pasodins į kalėjimą, kitur nukirs ranką, dar kitur gal ir pakars. Mūsų teismas baudžia net už tai, kad žmogus galvoja kitaip, negu liepia šlovingoji partija. Kaip aš galiu gerbti tokį teismą? Ar turiu jo klausyti?

       Paklausysi, kai tave nuteis, mintyse nusišaipė Darius.

       – Žmogus dar per silpnas, kad sukurtų visuotinį įstatymą.

       Darius paklausė:

       – Išeitų, kad tokio įstatymo nėra?

       – Yra! Jį mums davė Dievas. Surašė ant akmens luitų ir padovanojo Mozei ant Sinajaus kalno. Nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos... Jeigu pagal jį gyventume, būtume laimingi ir šventi.

       – Tai kodėl negyvenam?

       – Esame silpni. Dažniau klausome Piktojo gundymų, negu savo Dievo.

       – Kalbate, lyg būtumėt kunigas. Tokias pasakas kunigai seka vaikams. Kaip mums jomis tikėti?

       – Argi ne pasakose daugiausia tiesos?

       – Bet pasaka juk ne viena. Jų daug. Kurioje yra tikroji tiesa? Ar toje apie Jehovą, ar apie Kristų, ar apie Alachą? O jūs sakote, kad yra vienas įstatymas! Jų daug.

       – Žmonės nepasitiki savo jėgomis, laikinais kunigaikščiais, imperatoriais, prezidentais. Jie ieško aukštesnės, aukščiausios Dvasios, kuri juos sutaikytų, gelbėtų, doros keliu vestų. Ieško Dievo pagal save – savo žemę, dangų, artimuosius, savo istoriją.

       – Ir vėl savi dievai.

       – Pasaulis keičiasi. Tautos geriau pažįsta viena kitą ir tampa atviresnės, artimesnės. Ateis laikas, kai jos pamatys, kad garbina tą patį Dievą, Aukščiausiąjį. Visa žmonija ims gyventi pagal Jo Žodį ir bus laiminga.

       – Aš palauksiu to Dievo, – nusijuokė Darius.

       – Galit nesulaukti. Tai įvyks negreitai. Žmonės yra konservatyvūs. Jie prisirišę prie savo dievų.

       Tuo metu į svetainę sugrįžo Indrė, atnešė padėklą vakarienės valgių.

       – Maniau, vyrams tik sportas rūpi, o judu, girdžiu, filosofuojat, – dėliodama lėkštes, stebėjosi ji.

       – Menki mes filosofai, – kuklinosi svečias.

       – Na, Linas tai net su dievais pažįstamas, – paironizavo Darius.

       – Dabar nusileiskit prie mano vakarienės stalo.

       Indrė ragino vyrus, ypač svečią, skanauti jos pataisytų mišrainių, žuvies, paskui – karštų sumuštinių. Darius iš baro atnešė butelį „Stoličnaja“. Šį vakarą norėjo išgerti. Tik ne su Linu. Dabar gailėjosi, kad neužsuko į „Šnekutį“.

       Vakarienė atrodė jauki, linksma. Jos pažibos buvo Indrė ir Linas. Juodu vėl skraidė po muzikos pievas. Šnekėjosi apie orkestrus, solistus, kūrinius, kompozitorius... Dariui tų pievų gėlės buvo tolimos, nepažįstamos, jis liko pievos pakrašty. Dažniau kilnojo savo taurelę ir stebėjo anuodu artistus. Linas vėl buvo Pirmasis Smuikas. Indrė tebesidžiaugė jo draugyste. Darius sėdėjo apgirtęs, kartais nė negirdėjo jų žodžių. Šiuokart jis nepavydėjo ir nepyko. Tegu paklega. Veikiausiai paskutinį kartą. Gal jau rytoj tą svečią pašnekins saugumas.

       Bet štai Lino balsas pritilo. Darius sukluso.

       – ...susirenka įvairių žmonių – mokytojų, studentų, gydytojų. Pasikviečiam žymių slapūnų, jie daug žino. Šnekamės apie Lietuvos rūpesčius, svajojam apie laisvą gyvenimą. Būna įdomu. Ateik, išgirsi. Šį šeštadienį buvęs partizanas papasakos apie Rusijos kalėjimus.

       – Nežinau, nedrąsu tarp nepažįstamų, – abejojo Indrė.

       – Pulkelis savas, greitai priims, – drąsino Linas.

       – Savas, bet slaptas, – netikėtai ir balsiai įsiterpė Darius.

       Abu nuščiuvo. Matyt, suprato prasitarę. Linas patylėjęs tarė:

       – Slaptas gyvenimas kartais būna šviesesnis.

       – Bet viešas – saugesnis, – pasakė Darius.

       – Tas saugumas neamžinas, – pranašavo Linas.

       – Mums jo užteks.

       – Jeigu visi taip galvotų, gyvenimo medis nudžiūtų. Kas nors turi laistyti jo šaknis.

       – Vaizduojat didvyrius, o užsiimat niekais. Žaidžiat su ugnimi ir dar praeivius pažaisti viliojat.

       – Tai šventa ugnis!

       – Nebijot sudegti?

       – Kas bijo vilko, į mišką neina.

       – Aš nebijau vilkų, – tarė Indrė.

       – Todėl, kad nesi jų mačiusi, – perspėjo Darius.

       – Aš nebijau vilkų! – pakartojo Indrė.

       – Bet dėl to nebūtina eiti į girią, – stabdė žmoną Darius.

       – Pagailėkim Indrės, – tarė Linas ir pakilo nuo stalo.

       Darius suprato smuikininką: pasiekė savo ir išeina. Girdėjo, kaip Indrė atsisveikindama sušnabždėjo: šeštadienį. Darius džiaugėsi, kad įskundė Liną saugumui. Jis yra tikras tvarkos griovėjas, valdžios priešas. Nusives Indrę į tą lizdą – reikės ją gelbėti. Bet šiandien jau gana. Išlenkė dar porą stiklelių degtinės ir nuėjo miegoti.

 

       Dabar jam rūpėjo tas šeštadienis. Atsiminė, kaip įdėmiai Indrė klausėsi Lino žodžių apie tuos slaptus vakarus, lyg ir pažadėjo ateiti. Darius spėjo, kad jie pas Liną renkasi. Indrei tai – nekalta proga aplankyti jį namie. Kai visi išeis, smuikininkas gal pakvies ją dar pavakaroti, pasėdėti ant lovos... Ji nesupranta, kur eina. Svajoja apie pasimatymą su Linu, bet juk ten slapta, tamsi sueiga. Susirenka niurgzliai ir ieško, ko nepametę. Daužo galvas į mūrą. Patys prašo sau kilpos. Reikia atgrasyti Indrę nuo tos pagundos.

       Šeštadienio popietę pakvietė ją pasivaikščioti po Svajonių parką. Indrė apsidžiaugė. Juodu seniai ten bebuvo, gal per Naujuosius metus, kai susitiko Pir-mąjį Smuiką. Dabar parke, rodos, švietė ne saulė, o švari, skaisti pavasario žaluma. Lyg šviesūs kilimai driekėsi pievaičių žolynai. Vešėjo garbanoti krūmai. Beržus, liepas jau puošė perregimos žalsvos lapų miglos. giedojo paukščiai.

       Parko šviesa aistrino Indrę – ji vis žvalgėsi į besimainančius reginius, aikčiojo ir glaustėsi prie vyro peties. Žalias pavasaris globstė ir Darių, bet jam labiau rūpėjo Indrė. Jos artumas, meilumas šildė širdį. Šalia vėl buvo anoji – jo Indrė. Tarsi ta jos pažintis ir bendravimas su Linu tebuvo tik iliuzija, sapnas. Bet jis žinojo – tai niekur nedingo. Juk ir dabar Indrė gal tik apsimetė, meilinosi vyrui, kad jis atleistų, priimtų ją, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Darius norėjo šį žaidimą žaisti – gal žmona persigalvos ir į tą susirinkimą pas Liną neis.

       Jis pakvietė Indrę į kavinę „Svajonė“. Šią užeigą ji mėgo. Darius gyrėsi tą namą žmonai suprojektavęs. Pirmame aukšte buvo didelė moderni gėrimų ir saldumynų parduotuvė. Iš vestibiulio kilo laiptai į antrą aukštą. Čia ir buvo ta keista, bet jauki kavinukė. Per pinučių tvorelę galėjai matyti didžiąją prekybos salę. Indrė mėgo sėdėti prie pat pinučių ir iš viršaus stebėti ten, žemai, po salę kiūtinėjančius žmones. Ir dabar jie rado čia stalelį.

       Salėje tvieskė šviesos, o kavinėje tvyrojo prieblanda, tyliai svingavo muzika, lalėjo lankytojų balsai. Buvo jauku. Darius užsakė ledų, kavos ir po taurelę konjako. Viskas atrodė kaip seniau. Indrė užsisvajojusi žvalgėsi po salę, gyrė ledus ir kavą, sakė, jog juodu galėtų ir dažniau į šią kavinę užeiti. Atrodė laiminga. Bet kai Darius atnešė dar po taurelę, ji sunerimo. pastūmė stiklelį į šalį.

       – Kodėl? – nustebo Darius.

       – Šį vakarą noriu būti blaivi.

       – Kas atsitiko? – paklausė jis, nors atsakymą žinojo.

       – Galvoju apie susirinkimą pas Liną, – prisipažino Indrė.

       – Jau nebeištveri be Lino, – įgėlė jis.

       – Nebūk cinikas. Ne Linas man rūpi.

       – Tas kas?

       – Tie žmonės. Apie ką jie ten kalbasi?

       – Pritrūkai žmonių? Juk dirbi su žmonėmis. Ir aš tebesu šalia.

       – O apie ką mes šnekamės? Apie virtuvę ir turgų. Kartais dar apie lovą.

       – O tu nori filosofuoti? Stok į universitetą ir studijuok.

       – Marksizmą ir leninizmą?

       – O ką ten pas Liną išgirsi?

       – Nežinau. Manau, ką nors...

       – Svajotoja! Nesidžiaugi tuo, ką turi. ieškai to, kas uždrausta.

       – Noriu kažko daugiau. Eime abu, Dariau. Sykiu būtų drąsiau.

       – Manęs nekvietė.

       – Bijai?

       – Esu atsargus. Nelendu į kilpą.

       – Negąsdink. Argi uždrausta susirinkti, pasišnekėti?

       – Žiūrint, apie ką šneka³.

       – Vakare paklausysiu ir sužinosiu. Paskui tau papasakosiu.

       – Jeigu pareisi. Jeigu neatsidursi už grotų.

       – Pažadu pareiti.

       Ji pasižiūrėjo į laikrodį ir pakilo.

       – Tu lieki? – paklausė, matyt, nesitikėdama, kad jis palydės.

       – Dar pasėdėsiu. Išgersiu tavo konjaką, – lyg juokaudamas pasiteisino Darius.

       – Nepadaugink, – paprašė ji ir išėjo.

       Tarytum garsiau suskambo muzika. Aplinkui linksmai šnekučiavo jaunos poros, draugų grupelės. Darius apsižvalgė po paties suprojektuotą kavinę. Atsiminė, kaip aiškindavo jos interjero akcentus Indrei. Didžiulė oranžinė vaza prie violetinės sienos ir dabar atrodė įspūdingai. Blizgančių taurių eilės bufeto palubėje vis dar tebebuvo naujiena. Tačiau kavinės grožis dabar jį skaudino. Darius pirmąsyk čia liko vienas. Neišsaugojo Indrės. Ir prašė, ir gąsdino, bet ji išėjo.

       Jis šaipydavosi iš pasakų apie likimą, bet šį vakarą rimtai apie tai susimąstė. Indrę lyg kažkas viliojo, traukė į jai paspęstą kilpą. Darius saugume pamelavo, jog jie susirenka pas Liną, bet štai Indrė kaip tik ten išbėgo. Gal saugumiečiai jau žiūri į juos pro langą. Gal atvažiuos ir visus susems. Jam tai patiktų. bet Indrė! Prisimintų jo perspėjimus ir gailėtųsi, tik būtų per vėlu. Saugumui į nagus geriau nepakliūti. Išgėrė jos taurelę ir užsirūkė pypkę. Atsinešė iš bufeto dar stiklelį, bet daugiau nebegėrė. Norėjo apyblaivis žmonos sulaukti.

       Ji namo parėjo vėlai. Atrodė prislėgta, gal nusiverkusi. Jis apsidžiaugė – išsvajotasis pyragas jai greitai apkarto. Norėjo sužinoti, kas ten atsitiko. Kai susėdo vakarieniauti, ironiškai paklausė:

       – Ar patiko Lino svetainė?

       – Svetainė kaip ir mūsų, tik žmonės ten kitokie.

       – Turbūt geresni.

       – Įdomesni.

       – Gal kortom palošėt ar riebių anekdotų suskėlėt?

       – Jiems ne anekdotai rūpi.

       – Tai kas?

       – Mūsų gyvenimas. Lietuva.

       – Na, savo gyvenimu mes patys rūpinamės. Kas mums gali padėti? Ar mes norim, kad mums kas padėtų?

       – Apie mūsų gyvenimą mes mažai žinom. Ką mes girdėjom apie kalėjimus? Nieko. O tūkstančiai kalinių yra mūsų dienų kankiniai.

       – Čia tu perdedi, – mostelėjo ranka Darius.

       Indrė lyg neišgirdo jo žodžių ir toliau šnekėjo:

       – Jie dūsta perpildytose kamerose, dieną negali atsisėsti nei ant lovos, nei ant taburetės – kad neužmigtų. Naktį guli apšviesti elektros lempų. Jie tuštinasi ir verkia visų akivaizdoje, drabužius be diržo ir sagų lopo ne adatomis – degtukais... Dariau, ar jie dar žmonės? – jos balsas suvirpėjo.

       – Jie yra nusikaltėliai. Kodėl jie tau parūpo? – susidomėjo Darius.

       – Jie yra mūsų broliai ir seserys. Pakliuvo į kalėjimus už tai, kad pasakė tiesą apie mūsų gyvenimą, partiją ir valdžią. Juk dabar ir aš galiu ten atsidurti. Susirinkime ir aš išgirdau, kad mūsų valstybė, kuri taip elgiasi su žmogum, yra kalėjimas!

       – Matai, Indre, kur tave nuvedė Linas, tas tavo Pirmasis Smuikas.

       – Aš džiaugiuosi, kad sutikau kitokių žmonių. Jie bando plačiau po laisvąjį pasaulį pasidairyti, todėl jų akys šviesesnės, žvilgsnis aštresnis. Jie mato mūsų gyvenimo debesis, ilgisi saulės.

       – Kalbi kaip kunigas.

       – Ak, Dariau, gailiuosi, kad palikau tave „Svajonėje“, kad sykiu nenuėjom pas Liną. Dabar mudu geriau sutartume.

       Kažin, pagalvojo jis. Vakarieniauti baigė tylėdami.

 

       Darius laukė saugumo atpildo Linui, bet vis tuščiai. Smuikininkas kaip ir anksčiau sukinėdavosi po jų svetainę, kartu su Indre grodavo, kartais po repeticijos jie trise susėsdavo už stalo, gerdavo kavą ir plepėdavo, juokaudavo, bet dažniausiai ginčydavosi. Linas vis drumsdavo vandenį, plaudavo Dariaus protą: pasakodavo tai apie žmonių dvasios pančius – ateizmą, cenzūrą, saugumą, tai apie kruvinųjų darbus – Rainius, Červenę, Katynę. Darius veik apie viską kitaip galvojo. Lino apsakytų baisybių jis nebuvo nė girdėjęs, jos atrodė netikros, prasimanytos, kad sudrumstų, apjuodintų naują gyvenimą. Kartais Lino žodžiai atrodė pagrįsti ir įdomūs, bet jis nenorėjo jų į galvą dėtis. Jie buvo pavojingi jo ramiam, tykiam gyvenimui. Jis tyčia erzino, kurstė Liną kuo atviriau išsikalbėti ir kartais gailėjosi, kad smuikininko žodžių negirdi Veiliulis.

       Darius jautėsi tvirtas ir saugus, baiminosi tik dėl žmonos. Juto, kaip ši tolsta nuo jo ir šliejasi prie Lino. Labiausiai ją domino šnekos apie Lietuvos istoriją, garsius vyrus, jų darbus... smuikininkas pasakodavo daug ir oriai, tarsi profesorius. Jis viską žinojo, apie viską pavaizdžiai kalbėjo. Ir vis kvietė ateiti į susirinkimus šeštadieniais. Indrė dar ne sykį ten nubėgo. Darius matė, kaip ji klimpsta. nekantravo. Negalėjo suprasti, kodėl saugumiečiai delsia. Ar jis per mažai jiems pasakė? Gal dar sykį į Joselinę nueiti?

       Bet neprireikė. Vieną vėlų vakarą pas juos atėjo Dariui nematyta moteris. Buvo sutrikusi, nusiverkusi. Kai tik užvėrė duris, moteris pusbalsiu sušuko:

       – Liną suėmė!

       – Vajėzau! – Indrė griebė viešnią už rankos ir nusitempė į svetainę.

       Darius įkandin jų nuėjo. Norėjo daugiau apie tą gerą naujieną išgirsti. Trise susėdo prie stalo ir lyg prieš maldą patylėjo. Viešnia žvilgčiojo į Darių, atrodė, jo varžėsi.

       – Gal neteisybė, kas tau sakė? – Indrė nesitvėrė savo kailyje.

       – Pati mačiau. Mano akyse tai atsitiko.

       – Papasakok, – prašė Indrė.

       – Šį vakarą nunešiau Linui jo knygą, Maceinos „Didįjį inkvizitorių“. Prisėdom šnektelėti, tada jie ir atėjo.

       – Išsigandot? – išsprūdo Indrei.

       – Aš nutirpau, bet Linas atrodė ramus. Jis, matyt, nujautė, žinojo, kad taip atsitiks.

       – Ką jie jam sakė?

       – Beveik nieko. Tik ilgai kratė. Du vyrai peržiūrėjo jo knygas, laiškus, užrašus, plokšteles. Atrinktąsias dėjo ant stalo. trečiasis saugumietis jas pavartydavo, ir kažką į lapą užrašydavo. Paskui išgriozdė spinteles, stalčius, lovą, visus kampus, net paveikslus nuo sienų nukabino.

       – Ir ką surado?

       – Paėmė glėbį knygų, kelis sąsiuvinius, visus laiškus, nuotraukų albumą, kelias plokšteles.

       – Laimė, kad tu buvai pas Liną. Dabar viską žinom. Jeigu Linas vienas namie būtų buvęs, gal be žinios būtų dingęs.

       – Užtat aš įkliuvau. Užsirašė mano pavardę į savo popierius, klausinėjo, ko čia ateinu ir išlaikė bute per visą kratą.

       – Kaip jautėsi Linas?

       – Visą laiką stovėjo prie knygų spintos ir žiūrėjo, kaip saugumiečiai kratą daro. Kelis sykius pažvelgė į mane, rodos, nusišypsojo. Kai jau iš buto vedė, norėjo smuiką pasiimti, bet tas raštininkas nusišaipė: „Užteks tau mūsų muzikos.“

       – Kaip atsisveikinot?

       – Atsisveikint neleido. Linas tik iš tolo pasakė: „Neliūdėk, Aušrele. Palesink paukštelius.“ Supratau: turiu tuojau visiems pasakyti, kas atsitiko. Tebegirdžiu jo balsą, – moteris apsiašarojo.

       – Padėsiu tau, – pasisiūlė Indrė.

       – Ačiū. Tu mūsų būry nauja, dabar laikykis atskirai, gal išliksi. Užteks mūsų, jau susektų.

       – Bet už ką! – sušuko Indrė.

       – Už tai, kad teisybės ieškojom. Tokie jiems nepatinka. Jie žiūri, kad visi, nesidairydami į šalis, eitų vienu keliu.

       – Bet kaip jie mus susekė?

       – Jau apaštalų būry, šalia paties Dievo, buvo Judas.

       – Atsimenu jus visus. Kuris? Man atrodė, kad esat tokie savi, artimi, – nerimo Indrė.

       – Už trisdešimt sidabrinių apsimetė apaštalu, kad nepažintume.

       – Tačiau kaip parduoti žmogų už saują sidabro? Ką paskui daryti?

       – Judas pasikorė. Bet mūsų judai jau nesikaria.

       – Tai gal tu šį vakarą ir mūsų Judą aplankysi.

       – Jau visus aplankėm. Esat paskutiniai, kuriem žinią pranešiau.

       – Bet Linas… Kas dabar Lino laukia? Gal mes galim jam kuo nors padėti? – lyg suirzo Indrė.

       Jos leidosi į kalbas apie smuikininką, ėmė spėlioti, kas bus, ir Darius liovėsi jų klausytis. moterų žodžiai apie Judą jį įžeidė. Net žmona ištarė to išdaviko vardą. Darius nenorėjo būti Judas. Na, Linui dabar gal ir į akis išrėžtų, kodėl įskundė. Ko lindo prie svetimos moters? Bet ką pasakytų Indrė? Ar jis pajėgtų išsiteisinti?

       Kai viešnia išėjo, vakaras pasidarė dar niūresnis. Indrė nerimavo. Lino areštas jai atrodė baisi skriauda ir neteisybė. Ji niršo:

       – Už ką Liną suėmė? Ką jis bloga padarė? Ar jis ką primušė, nužudė? Ar ką apgavo? Ar jis kovojo prieš valdžią, ar kvietė ją nuversti?

       – Gal kvietė? – išdrįso abejoti Darius.

       – Niekada negirdėjau. Valdžios negyrė, kartais ją peikė, bet ar tai – nusikaltimas? Ar nusikaltimas mylėti savo tautą, domėtis jos istorija, didžiuotis jos didvyriais, džiaugtis išminčiais, poetais, skaityti jų knygas? Ar nusikaltimas trokšti savo tautai laisvės?

       – Ar ne per daug jis norėjo?

       – Bet ar galima už tai sodinti žmogų į kalėjimą?

       – Valdžia geriau išmano mūsų gyvenimą. Matyt, Linas pasirodė jai pavojingas.

       – Tai gal ir aš jai pavojinga? Juk ir aš nueidavau į Lino šeštadienius. Gal šiąnakt saugumiečiai ateis ir manęs suimt?

       – Moterų valdžia nebijo. Miegok ramiai, – bandė pajuokauti Darius.

       – O iš kur tu žinai? Gal esi valdžios draugas? – jos akys pasidarė piktos.

       Jis suprato, kad turi liautis, negali peržengti ribos. Daugiau tą vakarą su Indre nebesiginčijo.

 

       Tačiau Linas ir suimtas jų namuose dar klaidžiojo. Darius stengėsi kuo greičiau jį užmiršti. Džiaugdavosi, kai, grįžęs namo, rasdavo Indrę vieną. Persimesdavo su ja vienu kitu žodeliu, balkone išrūkydavo pypkę ir, išsitiesęs Pavėsy ant kanapos, atsiversdavo „Tiesą“. Bet kai svetainėje suskambėdavo pianinas, jis krūptelėdavo ir nutirpęs laukdavo – bene išgirs smuiko balsą. Buvo įpratęs jo klausytis, dabar namie lyg ko trūko. Ir Darius, ir Indrė atminty tebesinešiojo anų akimirkų garsus, vaizdus, įspūdžius.

       Ji, būdavo, atsiverčia knygą ir žiūri pro langą. Arba susimąsčiusi sėdi prie atvožto pianino. Kartais paskambindavo kokią dainelę, bet staiga pakildavo ir nueidavo į virtuvę. Natų sąsiuviniai gulėdavo užmiršti.

       Jis prisiminė, kaip Indrė pasitikdavo Liną pasidažiusi, užsileidusi ant kaktos plaukų vyturą. dabar čiužinėdavo po kambarius papilkėjusi, murkšlina. Kartais užsukdavo pas jį į Pavėsį, prisėsdavo ant žaliosios kanapos, bet lyg neregė žiūrėdavo kažin kur ir tylėdavo. Jis visai nesuprato Indrės naktį. Ji, atrodė, darėsi vis karštesnė, geismingesnė. Palindusi po antklode, tuojau užgesindavo lempą ir glaustydavosi, bučiuodavo, tarsi norėtų kažką sopaus jam pranešti. Bet kai jis nudžiugęs imdavo ją glamonėti, Indrė atšlydavo ir nusigręždavo. Tarsi tyčia jį erzindavo ir kankindavo.

       Darius nežinojo, kaip dabar laikytis. Kartais niršo, kad jai, matyt, teberūpi tas Linas. Tuomet jis panūsdavo šokti ir dingti jai iš akių – trenkti duris, palikti ją vieną, lėkti į „Šnekutį“ ir ten su draugais pasigerti. Bet kažkas jį stabdė, laikė. Ką girtuokliaudamas pasiektų? Visai prarastų Indrę. Gal ji, pametusi protą, imtų ieškoti Lino – eitų į saugumą, į areštinę ir pati už grotų atsidurtų. Kartais gailėdavosi jos – tokia suvargusi, nupalšusi... Norėdavo ją nuraminti, paguosti. Sykį, kai prisėdo šalia ant kanapos, paėmė ją už rankos ir paklausė:

       – Ko tokia liūdna?

       – Juk žinai, – taikiai atsakė ji.

       – Ar verta?

       – Viską padaryčiau, jei galėčiau.

       – Ar yra dėl ko? – paklausė jis, bet tuojau pasigailėjo, nes ji atsakė:

       – Dėl to, kad jis yra nekaltas.

       Jis apsimetė, kad sutinka, ir prašneko:

       – Toks yra gyvenimas: visiems tenka kentėti, bet juk retas tėra prasikaltęs. Veikiausiai Dievas taip išbando žmones.

       – Tačiau valdžia – ne Dievas. Jai nevalia bandyti. Ji turi paisyti teisybės.

       – Teisybę jai sunku rasti. Kiekvienas žmogus turi savo teisybę, reikalauja, kad valdžia tik jo teisybės laikytųsi. Valdžia kartais ir apsirinka, nepataiko. Kai kam tenka ir pakentėti.

       – Manai, apsiriko? – viltingai paklausė ji.

       – Kas čia žino? Gal paklausinės, patardys ir paleis, – guodė žmoną Darius.

       Ji lengviau atsiduso ir ant jo krūtinės nusvarino galvą. Jis paglostė jai plaukus. Džiaugėsi, kad Indrė grįžta. Na, dar nesugrįžo, dar ilgai jam reikės apsimetinėti ir meluoti, bet ištvers. Juk dėl Indrės viską ir pradėjo.

       Dabar kas vakarą viliojo Indrę iš namų – tai į parduotuves, tai į Svajonių parką, tai į kavinę. Ji, matyt, nujautė jo kėslus, spyriojosi. Bet sykį nusileido. Juodu nuvažiavo į senamiestį, vaikštinėjo po ūksmingą sodą, dairėsi į krautuvių vitrinas, pasėdėjo prie fontano, paskui akmens laiptais kopė į kalną. Dariui atrodė, kad šalia eina anų laikų Indrė – ji glaustėsi, juokėsi, čiauškėjo. Tas vakaras atrodė iškirptas iš jų jaunatvės ir atkeltas į drumzliną šių dienų gyvenimą. Darius tikėjosi, kad tokių vakarų bus ir rytoj, ir poryt.

       Bet kitą dieną, grįžęs iš kontoros, Indrės namie nerado. Na, gal išėjo į parduotuvę ar pas kokį auklėtinį. Kaip visada virtuvėje užkando, pervertė dienraštį ir išėjo į balkoną parūkyti. Prieš akis margavo begalę kartų matytas, jau įgrisęs, užtat savas vaizdas. Kad ir kaip būtų, jame visada pamatydavo ką nors netikėta. šiandien medžių laja buvo tamsesnė, negu visada. Pirmąsyk pamatė taip iškilmingai žydintį šermukšnį. Anos mergaitės šį vakarą su lėlėmis žaidė kitoje pakrūmėje. Vakaro saulėje žalias pavasario vaizdas atrodė gražus.

       Tačiau kur Indrė užgaišo? Prisiminė, kaip žiemą žmonos belaukdamas nekantravo, sielojosi, o ji grįžo iš koncerto linksma. Dabar lyg ir tvirčiau jautėsi. Turėjo būti Indrei atlaidesnis, daugiau jai leisti. Šį pavasarį ji daug patyrė, iškentėjo – tegu atsigauna. Galės ramiau gyventi: ir pagunda dingo, ir pati, sykį nudegusi, bus atsargesnė.

       Bet šįkart Indrė namo grįžo sutrikusi, prislėgta.

       – Kur taip užtrukai? – pasiteiravo Darius.

       – Saugume, – niauriai atsiliepė ji.

       Jis išsigando:

       – Ko ten ieškojai?

       – Jie patys mane pasikvietė.

       – Kam?

       – Tardė. Du saugumiečiai klausinėjo apie susirinkimus pas Liną.

       – Ar prisipažinai?

       – Kaip neprisipažinsi. Jie viską žino. Net porą sykių citavo, kas ir ką ten sakė. Turim gerą skundiką.

       – Tai ko dar tave tardo?

       – Nori visus sušluoti. Matyt, ir kitus tardo. Ir manęs klausinėjo, kas ten ateidavo. Liepė su jais nesusitikinėti ir tylėti.

       – Turi klausyti.

       – Visus aplankyčiau, bet nepažįstu Judo. Jis ir vėl mane išduotų.

       Darius džiaugėsi, kad ne jis vienas įskundė Liną. Gal liks švarus?

       – Ar apie mane neklausinėjo?

       – Lyg ir ne. Teiravosi apie Liną – ar lankėsi pas mus, apie ką kalbėdavomės...

       – Ar papasakojai? – nutraukė jis.

       – Kodėl turėčiau slėpti? Ar mes ką pikta darėm?

       Dariui jos žodžiai patiko. Dabar ir Indrė yra skundikė. Tik ar ji pati neįklius?

       – Tave paleido. Daugiau netardys?

       – Liepė penktadienio vakare ateiti. Atrodo, veikiai prasidės teismas.

       – Na, tu būsi tik liudytoja, – drąsino jis žmoną.

       – Nežinau, – abejojo Indrė.

       Ir nuėjo į virtuvę ruošti vakarienės.

 

       Tos kelios dienos iki penktadienio slinko lėtai, tarsi metai. Ypač ilgi atrodė vakarai. Darius bandė užsimiršti: skaitė maršalo Čiuikovo atsiminimų apie karą knygą, buvo jau įpusėjęs. Bet Indrė... Ji nesitraukė nuo vyro, vis teiravosi, ko saugumiečiai iš jos dar tikisi, ko galėtų paklausti. Jai rūpėjo įsikalti į galvą, apie ką ji ten gali sakyti tiesą, o kada turėtų patylėti ar pameluoti. Kai jis imdavo gintis nežinąs – juk ne tardytojas, ji pradėdavo pasakoti apie tuos Lino šeštadienius: kokie žmonės buvo atėję, kas skaitė paskaitas, kas ko paklausė, kas ką atsakė. Per porą vakarų Darius apie tuos plepių suėjimus sužinojo beveik viską.

       Patarė žmonai nieko neslėpti:

       – Jeigu nori išbristi sausa, sakyk tiesą, tik tiesą. Jeigu imsi meluoti, susipainiosi ir nuskęsi. Tiesą bus iškloję kiti, gal net pats Linas, ir tu liksi melagė. Susigadinsi gyvenimą.

       – Bet aš, sakydama tiesą, paskandinsiu kitus. Ten ateidavo šviesių, įdomių žmonių.

       – Tegu jie už save ir atsako. Ko ten landžiojo, ko ieškojo, ką žadėjo? Ne tik patys įklimpo, bet ir kitus, ir tave įklampino. O tau jų gaila.

       – Man jie – nekalti.

       – O valdžiai?

       – Nežinau, nežinau, – susisukdavo Indrei galva.

       Iš pradžių Dariui patiko, kad saugumas ją pričiupo. Tegu pamato, su kuo susidėjo, tegu sužino savo klajonių kainą. Bet kai žmona jo akyse taip blaškėsi, galavosi, jis ėmė jos gailėti. Baiminosi, kad tardoma ji įsikarščiuos, išsiplepės, pati į kaltinamųjų suolą atsisės. Penktadienį Darius visai iširo. Darbo valandas pradykinėjo, po darbo kartu su bičiuliu užsuko į „Šnekutį“. Bet alaus nedaug išgėrė – išskubėjo namo Indrės laukti.

       Ji grįžo temstant. Atrodė įkaitusi, lyg nuo žarijų nušokusi. Sušuko:

       – Mačiausi su Linu!

       – Ar jį paleido, ar tave buvo pasodinę? – nustebo Darius.

       – Saugumiečiai surengė akistatą.

       – Nesitikėjai?

       – Abu apsidžiaugėm. Kai įėjau į tą kambarį, už stalo sėdėjo du tardytojai, o prie sienos stovėjo trys vyrai. Linas – vidury. Aš jau bėgau pasisveikinti, bet saugumietis sustabdė. Sako, palauk, moterie, ar tu kurį nors iš jų pažįsti? Atšoviau, kad Liną pažįstu geriau už saugumą. Liepė parodyti jį. Dieve, Linas man šypsojosi... Tada anuos du vyrus išvedė, o mudu susodino prie ilgo tardytojų stalo – priešais vienas kitą.

       – Bet juodu ne į pasimatymą pakvietė? – bandė atvėsinti ją Darius.

       – Ne, mane klausinėjo apie Liną: kada susipažinom, kur susitikinėjom, ką veikėm, bet daugiausia – apie tuos šeštadienius. Aš išsigandau, nežinojau, ką kalbėti, kad kam nors nepakenkčiau. Linas nuramino ir pamokė: „Apie mane, Indrute, pasakok viską, kaip buvo, aš nebijau.“ Supratau, kad apie kitus turiu tylėti. Nudžiugau ir daug ką linksmai atsiminiau. Saugumietis vos spėjo rašyti. Klausinėjo ir apie šeštadienių žmones, bet aš sakiau, kad ten buvau naujokė ir nieko nepažinau. Tai jiems labai nepatiko.

       – Ar Linas nesumenkęs? – vylingai pasiteiravo Darius.

       – Nė per aguonos grūdą. Atėjo lyg nuo scenos: nusiskutęs, gražiai susišukavęs, apsivilkęs juodu švarkeliu.

       – Tau, matyt, patiko.

       – Tik buvo gaila, kad jis yra kalinys. Po akistatos atėjo kareivis ir išsivedė.

       – O tu laiminga parskridai namo, – ironizavo jis.

       – Nelaiminga, Dariau, – jos balsas nuliūdo, akys apsiblausė.

       – Kodėl gi?

       – Manęs dar ilgai nepaleido. Spyrė būti skundike. Sako, padraugauk su tais Lino bendrininkais, pasiklausyk, apie ką jie šnekasi, ar vėl nesirenka į kokį lizdą, ir mums papasakok. jeigu su mumis draugausi, sako, tau viskas seksis, o jeigu spyriosies, išlėksi iš mokyklos, gal dar ir kalėjimo gausi. Abu pakaitomis visą valandą mane spaudė.

       – Ar sutikai?

       – Tu laikai mane skundike?

       Jis neatsiliepė. Tylomis nusišaipė: šeimoje užteks ir vieno. Bet dėl atsisakymo būti skundiku išmesti iš darbo jam atrodė paika. Indrė tebeniršo:

       – Jiems neužtenka vieno Judo. Nori mus visus nupirkti, paskui pasijuokti. – Atsigręžė į Darių: – Ko tyli, lyg būtum svetimas? Juk abu sėdėjom su Linu už šito stalo, bet dabar kentėti turiu viena. Padėk man!

       Jis tebetylėjo. Burna buvo pilna priekaištingų žodžių, tačiau laikė juos užkandęs. Suprato, matė, kaip jai dabar sunku. Turi būti atlaidus, turi paguosti ją. Tarė:

       – Neimk tų tardymų taip giliai į širdį. Matei – net Linas nebijo. Juk žinom: visos audros praeina. Praūš ir šita. Dabar jie tave lanksto, kamuoja, bet juk liausis. Po teismo vėl atsitiesi, atsigausi ir gyvensim kaip seniau, gal dar linksmiau. Eisim į teatrus, koncertus, kavines...

       – Bet ar jie apie tai svajoja?

       – Mudviem užteks savo svajonių.

       Ji nutilo. Tie žodžiai, matyt, jos nepaguodė.

 

       Darius laukė Lino teismo. Tie ilgi vakarai, tos Indrės šnekos apie smuikininką bei saugumiečius jį vargino ir erzino. Jam nusibodo apsimetinėti, vaidinti nieko nenutuokiantį naivuolį. Juk jis žinojo, kad Linas bus nuteistas ir sės į kalėjimą. Gaus, ko nusipelnė. Laikys save tautos užtarytoju ir kankiniu, bet tikrąją tiesą žinos tik jis, Darius. Jis norėjo, kad teismas kuo greičiau tą tiesą paslėptų ir grąžintų jam ramybę.

       O Indrė to teismo bijojo. Įsivaizdavo save kaip svarbią liudytoją ir vis guodėsi Dariui, jog nežino, kaip ten reikės laikytis. Ji privalės viešai pasakoti apie Liną ir šeštadienius. Dabar gailėjosi, kad per akistatą išsiplepėjo. Linas paragino ir ji užsimiršo. Norėjo jam, areštantui, parodyti, kokie mieli buvo jųdviejų susitikimai laisvėje. O saugumietis viską užrašė. Teisėjas turės jos žodžius ant stalo, gal lieps juos visiems iškloti, ir ji negalės jų išsiginti. Ims klausinėti ir apie tų šeštadienių žmones. Jeigu papasakos apie juos, taps skundike, jeigu išsisukinės – užrūstins teisėją, gal gaus ir kalėjimo. Ar vienaip, ar kitaip atsitiktų, ji liktų kalta.

       – Argi aš esu nusikaltėlė? Kodėl turiu eiti į teismą ir liudyti prieš dorą žmogų? – klausinėjo ir klausinėjo ji.

       – Nereikėjo lakstyti paskui tą Pirmąjį Smuiką, – neiškentęs pasakė jis.

       – Ar draugystė su tokiu žmogum yra nusikaltimas?

       Čia jų mintys skyrėsi, jis savųjų nesakė.

       Taip jie leido vasaros dienas – nė nejausdami jų šviesos.

       Pagaliau abu gavo šaukimus į teismą. Darius nustebo – jis tikėjosi išsisukti. Manė, kad, įskundęs Liną, liko saugumiečių draugas ir tie išsaugos jo paslaptį. Dabar jis pasijuto išmestas už durų, įvarytas į Lino kompaniją. Laisvą valandą ir jo mintys bėgo į teismą – ko ten galėtų paklausti ir ką jis turėtų sakyt? Na, Linas jo žodžiais nepasidžiaugs, tik ar nebus teisme žmonių iš miesto? Nenorėtų jų akyse išsimurzinti. Kamavo nežinia. Baimę kėlė ir teismo pavadinimas: Aukščiausiasis. Lyg pats Dievas. Dabar suprato ir Indrės rūpesčius.

       Paskirtą dieną išsiprašė iš darbo ir sykiu su Indre nuėjo į tą atlygio už kaltes įstaigą. Prie jos ant šaligatvio stoviniavo žmonių grupelės. Jas nuo teismo pastato skyrė graži metalinė tvorelė ir siauri vartukai, prie kurių šnekučiavo keli pilkašvarkiai vyrai. Darius ir Indrė parodė jiems šaukimus ir praėjo. Prie namo durų uniformuotas milicininkas patikrino jų pasus ir nusiuntė į liudytojų patalpą antrame aukšte. Tai buvo šviesus, erdvus kambarys. pasieniais stovėjo minkštų kėdžių eilės, viename kampe sėdėjo keli jauni, Dariui nematyti žmonės. Darius ir Indrė atsisėdo arčiau durų. Atėjo dar pora pusamžių vyrų ir jauna mergaitė, turbūt dar mokinukė. Visi susispietė viename kampe ir tykiai šnekučiavo. Kartkartėm į juodu žvilgčiojo.

       Turbūt jų žvilgsniai Indrę trikdė. Ji tarė:

       – Tai žmonės, kurie šeštadieniais ateidavo pas Liną. Jie mane atsimena. Man nesmagu nuo jų atsiskirti, juk nesu skundikė. Eime pas juos.

       – Aš jų nepažįstu ir nenoriu pažinti. Man užtenka Lino. Būčiau laimingas ir jo nesutikęs.

       Indrė pakilo ir nuėjo prie anų žmonių. Jie suklego, matyt, apsidžiaugė.

       Darius liko vienas. Pasijuto nejaukiai. Net žmona jį paliko ir nupėdino pas svetimus. Pamažu jis suvokė savo vietą šiame kambaryje. Negi ir teismo salėje bus toks vienišius? Negi neatsiras daugiau žmonių, kuriems tas Linas nebūtų įkyrėjęs šnekomis apie Lietuvą? Juk šeštadieniais pas Liną ateidavo ir tas, kuris taip pat jį įskundė. Kur šis žmogus dabar, kodėl nesėdi šalia Dariaus? Gal jis aname kampe, tarp savo draugelių? Kodėl tik jis, Darius, turi čia kentėti Judo kančias? Norėjo pašokti, trenkti duris ir išlėkti į gatvę. Bet kišenėje – šaukimas į teismą.

       Pagyvenusi akiniuota moteris, rankoje laikydama popieriaus lapą, paskelbė: šiandien teismo posėdyje bus apklausiami liudytojai ir priimtas nuosprendis. Iš lapo ėmė skaityti liudytojų pavardes, pašauktieji turėjo atsiliepti. Moteris paaiškino, jog liudytojai pagal sąrašą bus kviečiami į teismo salę. Darius tame sąraše buvo paskutinis.

       Pirmas liudytojas įkandin moters išėjo iš kambario. Kiti išsigandę žvilgčiojo tai į duris, tai vieni į kitus. Dariui rūpėjo Indrė. Ir ji atrodė pašiurpusi, pabaisusi, bet lyg ir laiminga, kad sėdi tarp savų, kad yra tokia pat kaip jie.

       Byla užtruko. Liudytojų būrelis tirpo lėtai. Iškviestieji atgal į kambarį negrįžo. Laukiantieji kvietimo vis labiau nerimavo. Šnekos nutilo. Vyrai ėmė žingsniuoti po kambarį, dairėsi pro langus, moterys kažko ieškojo rankinukuose. Indrė vis taisė savo garbanas. Darius panoro užtraukti dūmą, čiupinėjo kišenėje pypkę, bet nežinojo, ar galėtų išeiti į rūkomąjį.

       Pagaliau akiniuotoji iškvietė Indrę. žmona praeidama pažvelgė į Darių. Jos akys buvo baikščios, atrodė, prašė pagalbos. Jis atsistojo ir lydėjo žmoną, bet teismo moteris užtrenkė prieš jį duris.

       Liudyti jis nuėjo paskutinis. Įžengė į erdvią, šviesią teismo salę. Nors pro aukštus langus plieskė saulė, palubėje spygsojo keli šakoti žibintai. Abipus tako driekėsi minkštų kėdžių eilės. Platus raudonas kilimas bėgo per salę į pakylą, ant kurios už ilgo stalo sėdėjo pagyvenęs teisėjas ir du įmitę tarėjai. Žemėliau prie stalo galo stovėjo nedidelė tribūna, pasukta šonais į salę ir teisėją. Akiniuotoji atvedė Darių į tą tribūną. Jis pakėlė akis ir tiesiai prieš save išvydo Liną. Jis sėdėjo ant kėdės prie teisėjo pakylos. Už jo nugaros stovėjo milicininkas. Smuikininkas neatrodė panašus į kalinį – vilkėjo baltais marškiniais, juodu švarku, laikėsi oriai, gal net prakilniai. Tik jo veidas, kelias savaites nematęs saulės, buvo pablyškęs. Linas smalsiai žiūrėjo į liudytoją, lyg bandė atspėti jo mintis.

       Darius nužvelgė salę. Priekinė eilė buvo apytuštė, joje sėdėjo keli vyrai, vienas – jam nematyta tamsiai mėlyna uniforma. Antroje eilėje spietėsi liudytojai. Jie atrodė sudirgę, liūdni, lyg būtų atlikę išpažintį, bet negavę išrišimo. Tarp jų pamatė ir Indrę. Jos akys buvo užverktos, bet ji viltingai žiūrėjo į Darių.

       Teisėjas paprašė jį prisistatyti teismui, paskui ėmė klausinėti. Vartė Lino bylą, kurioje, matyt, buvo ir tas Dariaus skundas saugumui. Vis klausė tų pačių dalykų, kuriuos tada apsakė saugumiečiui, tik šįsyk reikėjo pasakoti plačiau, smulkiau – ką Linas jų namuose kalbėjo apie Maskvą ir rusus, kokias Lietuvos skriaudas minėjo, kaip apibūdino kunigaikščius ir partizanus, kokias Brazdžionio knygas davė skaityti ir platinti... Darius iš pradžių lyg ir gėdijosi žmonių akyse įdavinėti Liną, bet jį gąsdino svetimas, kietas teisėjo balsas, jis bijojo, kad tas ims ir primins jau seniai saugume pasakytus jo žodžius. Ir jis pasiryžo. Dar labiau jį pakurstė Linas. Jis, rodos, laukė blogų Dariaus žodžių, bet, juos išgirdęs, nustebo. Paskui ėmė nervintis, skeryčioti ir pirštu rodyti Darių kitiems liudytojams, kol teisėjas jį perspėjo. Darius įniršo. Prisiminė, kiek dėl to plevėsos smuikininko prisikentėjo, ir štai dabar galėjo laisvai atsilyginti. Jis liudijo gerokai daugiau, nei žinojo. Jautėsi net teisus, nes jam atrodė, kad kalba tiesą.

       Išklausęs liudijimų, teisėjas paskelbė valandos pertrauką. Milicininkas išvedė Liną, o teismo publika išvirto pro duris į koridorių. Liudytojai vėl susirinko į savo kambarį ir, sustoję ratu, karštai sušneko. Ir Darius bandė tarp jų įsibrukti, bet jie susiglaudė ir nutilo. Indrė žiūrėjo į grindis. Darius pasijuto jiems svetimas ir išėjo ieškoti kokio kampo, kur galėtų parūkyti.

       Pertraukai baigiantis vėl visi susirinko į salę. Žmonių gerokai pagausėjo, paskutinėse eilėse dabar sėdėjo daug vyrų pilkais švarkais. Darius tarp jų pamatė Veiliulį ir nuskubėjo į pustuštę pirmą eilę. Linas jau ant kėdės sėdėjo, už jo pečių dabar stovėjo du milicininkai. Teisėjas pakvietė kalbėti valstybės prokurorą. Į tribūną, kurioje neseniai stovėjo Darius, įlipo tas jaunas vyras tamsia uniforma. Savo kalbą skaitė iš popierių:

       – Garbusis tarybinis teisme, jūsų nagrinėjamoji Lino Želvos byla yra išskirtinis įvykis šiandieniniame mūsų gyvenime. Teisiamojo asmenybė ir darbai – atsitiktiniai, svetimi ir priešiški vieningai tarybinei visuomenei. Tai tėra suplėkusi atlieka tos tamsios tikrovės, kurią mūsų žmonės seniai iškentėjo ir stengiasi pamiršti. Kaip parodė liudytojai, teisiamasis aną tikrovę bandė pašviesinti – jis revizavo Lietuvos istoriją, idealizavo senovės kunigaikščius ir nacionalistinius smetoninius vadukus. Jo meniniu pranašu tapo buržuazinis pabėgėlis Bernardas Brazdžionis. Teisiamasis juodino tarybinę tikrovę, šaipėsi iš mūsų ekonomikos laimėjimų, menkino tarybinių tautų draugystę. Buržuazines, nacionalistines sąmonės piktžoles Linas Želva sėjo darbo ir namų aplinkoje, savo veiklai bandė suteikti organizuotą formą. Liudytojų išvardyta ir paties teisiamojo iš dalies pripažinta veika yra nusikalstama, ji prieštarauja mūsų valstybės įstatymams, yra kenksminga mūsų didžiosios tėvynės gerovei ir saugumui. Linas Želva nusižengė pagal Tarybų sąjungos Baudžiamojo kodekso 58-10 straipsnius ir turi būti izoliuotas nuo laisvos tarybinės visuomenės. Valstybės vardu siūlau teismui įkalinti Liną Želvą penkeriems metams priverčiamųjų darbų kolonijoje.

       Prokuroro kalbos salė klausė lyg apmirusi. Nelaukdamas, kol ji atsigaus, teisėjas paklausė kaltinamojo, ar jis pageidautų, kad teismas išklausytų ginamosios advokato kalbos. Linas atsiliepė:

       – Buvau su tuo teismo paskirtuoju advokatu susitikęs. Į mano klausimą, ar gintų mane pagal sąžinę, jis atsakė, kad mano darbus vertins pagal tarybinius įstatymus. Tokio advokato man nereikia. Ginsiuosi aš pats, nors žinau, kad šiame teisme laimės ne gynyba, bet kaltinimai.

       Teisėjas leido Linui tarti šioje byloje paskutinį žodį. Jis atsistojo ir patylėjęs prabilo:

       – Tarybinis teisme, liudytojai ir gausiai čia susirinkę saugumiečiai, tikriausiai jūs visi laukiate, kad aš dabar imsiu gailėtis savo žodžių bei atliktų darbų ir tikėsiuosi sulaukti švelnesnės bausmės. Tad paklausykit ir paskui kitiems pasakykit: aš nieko neišsiginu ir neišsižadu. Džiaugiuosi, kad šioje mus apsiautusioje naktyje man pasisekė išsaugoti ir parodyti tiesos kibirkštį. Didžiuojuosi, jog tebesu tikras lietuvis. Didžiuojuosi savo tauta, jos kunigaikščiais, karžygiais, knygnešiais ir partizanais, jos artojais ir poetais, kurie gynė ir kūrė Lietuvą, išsaugojo jos dvasią ir žodį. Aš brandinau ir skleidžiau mintį, kad Lietuva ištvers nūdienį jungą, jeigu mes nepamiršime, kas esame ir ko siekiame. Mūsų senoliai ir tėvai iškentė ilgą devynioliktojo amžiaus priespaudos naktį ir pabudo, mums rytas išauš greičiau, jeigu jo lauksime...

       Liudytojai nuščiuvę klausėsi Lino, bet jų buvo nedaug. Kiti, tie pilkašvarkiai vyrai, pamažu įsišneko – iš pradžių tylomis, paskui vis balsiau, garsiau. Matyt, buvo to išmokyti. Salė ošė. Atrodė, kad teisiamojo žodžiai neįdomūs, niekam nerūpi, nebent jam vienam.

       Bet ir Linas pakėlė balsą, lyg įsikarščiavo, lyg supyko:

       – Draugas prokuroras skelbia man bausmę tarybinės valstybės vardu. Ir šis teismas teisia jos vardu, todėl aš jo nepripažįstu. Mano tėvynė ir mano valstybė yra nepriklausoma Lietuva. Tarybinio teismo man paskirtą bausmę aš priimsiu tik kaip svetimos valstybės belaisvis.

       Salė suklego. Teisėjas kelis sykius trinktelėjo plaktuku į stalą ir pareiškė nutraukiąs politinę teisiamojo kalbą. Linas tarė:

       – Liko tik keli žodžiai. Ačiū liudytojams už nuoširdumą ir ištikimybę. Gyvuokit, laikykitės ir nepamirškit manęs. Gal susitiksime laisvoje Lietuvoje. Nenorėčiau joje sutikti liudytojo Dariaus. Svečiavausi jo namuose, laikiau jį tikru lietuviu, bet jis mane išdavė, įskundė. Kaip šuo iš pasalų įkando. Bet gyvenime niekas neprapuola. Ir tau, Dariau, kas nors atlygins – gal tarybinis saugumas, gal Dievas.

       Teisėjas paskelbė paskutinę pertrauką ir išėjo. Žmonės nesiskirstė, laukė nuosprendžio. Ir Linas dabar liko ant kėdės sėdėti. Atėjo dar du milicininkai, atsistojo prieš jį – lyg atskyrė nuo salės. žinojo, ką darė. Iš tiesų liudytojų būrelis sustojo prieš Lino akis, bandė jį šnekinti, bet sargybiniai draudė, visiems liepė grįžti į savo vietas. Žmonės atsitraukė tik per žingsnį, tylomis šnekučiavo, tarsi glaudėsi prie savo ganytojo, rodė, kad nenori su juo skirtis.

       Darius matė: ir Indrė kartu su jais stovėjo. Buvo žmonai atlaidus: tegu atsižiūri į savo smuikininką, juk ilgai jo nematys. Dabar Dariui labiau rūpėjo jo paties reikalai. Linas išdavė žmonėms jo paslaptį. Kaip ją sužinojo? Nejaugi tardytojas išplepėjo? Bet gal ir pats Linas tardomas suprato. Kaip dabar reikės gyventi? Kaip su Indre sutars? Kaip žiūrės į jį žmonės, jei ta žinia pasklis po miestą? Paskutinis Lino žodis jį apjuodino, laimė, kad nedaug žmonių girdėjo. Gal liudytojai palaikys liežuvį už dantų. Juk teismo pa~slaptis privalu saugoti. Šios mintys vėlėsi Dariaus galvoje per visą pertrauką.

       akiniuotoji dama paliepė visiems atsistoti, ant pakylos užlipo teisėjas. Jis perskaitė nuosprendį. Išvardijo visus Lino nusikaltimus. Paskyrė teisiamajam penkerius metus kalėti pataisos darbų kolonijoje – tiek, kiek siūlė prokuroras. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas. Teisėjas trinktelėjo plaktuku į stalą, ir milicininkai išvedė Liną iš salės.

       Teismas baigėsi, žmonės greitai išsiskirstė.

 

       Darius spėriai paliko teismą ir, lyg pabūgęs užtrukti prie šios įstaigos, perėjo gatvę, ėmė vaikštinėti šaligatviu. Laukė Indrės. Nuo pat ryto ketino po teismo posėdžio pakviesti ją į „Svajonę“ ir sykiu prasiblaškyti, pamiršti sunkią dieną. Netrukus Indrė ir dar kelios liudytojos išėjo pro teismo kiemo vartelius. Darius žengė į gatvę ir pamojo jai. Žmona ūmai nusigręžė ir nustraksėjo kartu su draugėmis. Jis nustebo. Ilgai pėdino paskui tą būrelį, bet matė tik Indrę. Seniai bematė ją iš tolo, lyg slapčiomis. Atrodė gerai pažįstama, bet lyg ir kita – vinklesnė, jaunesnė, negu buvo įpratęs kasdien ją matyti. Lydėjo ją akimis, tarsi kadaise po pirmųjų pasimatymų. Panoro pavyti ir užkalbinti kaip tada, kai jai merginosi, bet žingsniavo vis lėčiau, atsilikdamas. Nežinojo, kaip užšnekinta atsilieptų, kaip pažvelgtų į jį. Lyg bijojo jos. Tylomis šaukė ją sustoti, atsigręžti, palaukti ir stebėjosi, kad Indrė negirdi. Juk visada atsigręždavo.

       Būrelis stotelėje stabtelėjo, atriedėjo troleibusas, jos į jį sušoko ir nuvažiavo. Darius suprato, kad šį vakarą liko vienas. Apsigręžė ir patraukė namų link.

       Vėl praėjo Aukščiausiojo teismo pastatą. Atrodė keista, kad dabar šis dunksojo toks tykus, šaltas. Juk ką tik jame dėjosi aistrūs, sopūs dalykai. Žmonės nerimo, degė, laukė... Slaptingas, baugus namas. Šiandien ir Darius jame baigė savo opų reikalą. Rodos, sunkų akmenį nuo širdies nuvertė. Savo namus, šeimą apgynė. Dabar po darbo galės be baimės praverti namų duris – nebeišgirs to nelemto smuiko. daugiau nereikės sėdėti kartu su Linu ir tuščių šnekų apie Lietuvą varinėti. O svarbiausia – galės vėl ramiai vienas džiaugtis Indre.

       Na, teismas ir jį užkliudė. Linas išvadino jį šunim. Ar liudytojai suprato, ką Linas norėjo pasakyti? Gal pagalvojo – et, teisiamas žmogus įsikarščiavo ir leptelėjo. Juk ten visiems rūpėjo Linas, o ne jis, Darius. Praeis kelios dienos ir žmonės užmirš, ką tas smuikininkas sakė. Ir Darius liks švarus.

       Tik ar užmirš Indrė? Ji viską susidėjo į galvą. Turbūt jai iš visų liudytojų Linas atrodė brangiausias. Taip ja rūpinosi – groti mokė! Gal ir daugiau ko mokė... Negreitai užmirš. Bet Darius palauks, pakentės. Sunkiausia bus pradžia, gal šis vakaras. Prisiminė jos mestą žvilgsnį prie teismo rūmų. Atrodė lyg strėlė, lyg peilis... Matyt, dabar ne sykį taip pasmaigstys. Reikės ištverti. Apsimes, kad labai skauda, ir ji atitirps, atleis.

       Taip šviesiai nusiteikęs, grįžo namo ir ėmė laukti Indrės. Sumanė šįvakar pasitikti ją bent kiek gražiau. Užtiesė balta staltiese svetainės stalą, sugraibė šio bei to vakarienei. Iš pradžių paslampinės liūdnu veidu, paskui atneš porą krištolinių taurių ir butelį gruziniško. Juk net po laidotuvių žmonės susėda prie šviesaus stalo. Pakvies užmiršti Lino bylą, pasiūlys tostą už tykias juodviejų dienas. O gal visai nereikės prisiminti to teismo, gal ir Indrė parėjusi norės atitokti, atsikvėpti?

       Laukė ilgai ir kantriai. Balkone išrūkė kelias pypkes. Jo akyse užgeso vakaras. Dangaus žydrainėje suspindo kelios žvaigždės. Medžiai apsitaisė nakties apsiaustais. Artėjo vidurnaktis. Darius suabejojo, ar Indrė besugrįš. Niekada taip nesielgė. Nenorėjo tikėti, kad tas teismas taip susuko jai galvą. Juk galėjo pareiti namo ir pasišnekėti. Ar vienai lengviau tai iškentėti?

       Spėliojo, kur ji galėjo šiąnakt prisiglausti. Žinojo, kad artimų draugių neturėjo. Tik jis buvo Indrės draugas. Gal Lino šeštadieniuose kas nors prisigerino? Kai ėmė ten lankytis, pasidarė užviresnė, vis rečiau beateidavo į Pavėsį.

       Tebelaukė jos. Stovėjo balkone ir žiūrėjo į taką tarp juodų medžių. Bet tamsa buvo tuščia. Staiga nakties tyloje garsiai sučirškė skambutis. Indrė sugrįžo! Jis tekinas nulėkė prie durų. Bet skambėjo telefonas. Pakėlė ragelį. Išgirdo Indrę:

       – Nemiegi?

       – Laukiu tavęs.

       – Šiąnakt nepareisiu.

       – Kodėl?

       – Juk žinai.

       – Nenutuokiu, – pamelavo jis.

       – Apsimeti.

       – Pasakyk!

       – Ne dabar. Esu ne viena.

       – Su kuo?

       – Su tėvais.

       Jos balsas atrodė pavargęs, Darius bijojo, kad jis tuojau nutils. Skubiai paklausė:

       – Kada sugrįši? – Pasigailėjo taip paklausęs, lyg būtų suabejojęs, ar ji suvis begrįš. – Nekvailiok. Rytoj po pamokų pareik namo. Neieškok, ko nepametei.

       – Pamečiau, Dariau, ne aš.

       – Nepriekabiauk.

       – Šiąnakt mudu nesusikalbėsim. Gal kada nors...

       Jos balsas suvirpėjo ir nutilo. Ragelyje ėmė pypsėti. Darius stovėjo ir lyg neregys žiūrėjo į telefoną. Nenorėjo tikėti tuo, ką išgirdo. Indrė negrįžta! Nakvoja pas tėvus. Paliko jį! Kodėl? Ką bloga jai padarė? Patupdė jos smuikininką. Ar ne pats Linas šnekom apie laisvą Lietuvą, visokiais šeštadieniais bausmės nusipelnė? Ar ne jo paties apaštalas jį įskundė? Kuo Indrei užkliuvo Darius? Na, pasakė teisme kelis žodžius prieš smuikininką – ar dėl to jai reikia palikti namus?

       Nuėjo į svetainę. šviesus stalas, padengtas dviem, sugildė širdį. Stalą nurinko. Ir staltiesę nudengė. Ant pliko stalo pasistatė gruziniško butelį. Bet gerti nenorėjo. Užgesino sietyną ir sėdėjo tamsoje.

 

       Skaityti toliau

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 12 (gruodis)