Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 1

 
       Mane nustebino ir nugąsdino ne tiek tas kaspinas, kiek tai, kad aplinkui, kiek akys užmato, nebuvo nei žemių, nei smėlio, nei žolių, nei krūmų, nei medžių, nei kokių šiukšlių, o tik didžiuliai akmenų, marmuro, granito bei geležies gabalai ir luitai. Todėl žvelgiau į tą išraustą duobę ne tiek su siaubu, kiek su baimingu susidomėjimu ir nepasitikėjimu. Kodėl jie nelaidoja tų išniekintų ir sužalotų žmonių? O kas tie jie? Tie, tie, kurie… nelaidoja.
       – Moiri, ar tu dar manęs klausai? Ar dar nepavargai nuo mano diskursų? Pagaliau ar aš tau neatsibodau?
       Šuva, iki šiol patogiai gulėjęs prie šiukšlių dėžės, prišoko prie Roko Trupinėlio, pakėlė galvą ir mąsliomis akimis žvelgė jam į akis ir lūpas tarsi sakydamas: nusiramink, žmogau, ir negalvok, kad mane vargini. Atvirkščiai – visai tai, ką tu seki, man yra be galo įdomu ir svarbu. Aš žinau, ką reiškia normaliam žmogui nepalaidoti savo numirėlių.
       – Taip, mielas brolau, jeigu tu žinai šitą dalyką, tu žinai labai daug. Ir nemažiau negu tas rusų filosofas, kuris pareiškė: „Žmogus yra būtybė, kuri laidoja“. Tai jis, be abejo, pareiškė įkvėpimo, sąmonės nuskaidrėjimo, nušvitimo valandą.
       O kiek tas sąmonės nuskaidrėjimas, nušvitimas man kainavo! Neklausk! Ir dar turint galvoj, kad tuo pačiu metu reikėjo būti – tegul ir sapne, vaizduotėje ar vizijoje – jaunam ir senam, geram ir blogam, stipriam ir silpnam, išmintingam ir kvaišam, gailestingam ir žiauriam, teisingam ir neteisingam, drąsiam ir bailiam, ir t. t. Ir tuo pat metu gyventi, veikti skirtingose epochose, skirtingose erdvėse. Argi vaiko ar geltonsnapio jaunuolio kojomis kopiau į kalną ne dėl to, kad nesubrendėlio akimis išvysčiau tuos negyvėlius, tuos išniekintus, sudarkytus lavonus, o vėliau jau daug patyrusio, išgyvenusio ir išsimokslinusio senio galva padaryčiau tokią išvadą: „Žmogus yra būtybė, kuri laidoja“? Ir tai ištarčiau kaip atradimą, kaip nekvestionuojamą išmintį ir tuo pačiu metu negalėčiau atplėšti akių nuo tos išraustos duobės, kuri laukia ir nesulaukia aukos, kadangi paskirta kitam. O juk tie negyvėliai nėra kažkieno ranka išniekintas, anot Adėlytės, „Broliukas“, jie yra žmonės – su akimis, ausimis, smegenimis… Su siela. Tad kas yra žmogus? Ta būtybė, kuri laidoja, ar ta bjaurybė, išgama, kuri marina, niekina, žudo ir nelaidoja?
       – Tai va, mielas Moiri, kokie klausimai, regėjimai ir budėjimai prislėgė mano vaikišką, jaunuolišką protą, sąmonę ir pasąmonę. Bene baisiausia buvo tai, kad tas vaiko, geltonsnapio jaunuolio išgyvenimų košmaras, prisisiurbęs, prisikaupęs aibę neatsakytų klausimų, vėliau makabrišku srautu plūdo per visą mano egzistenciją. Plūdo palikdamas miestų ir miestelių aikštėse, skveruose, prie bažnyčių šventorių, sąvartynuose, šiukšlynuose, šuliniuose, išvietėse tūkstančius nežmoniškai sudarkytų ir nepalaidotų lavonų. Ir, atrodo, niekas dėl to nesikrimto, nerašė ir nesikraustė iš galvos. Tarsi to nebuvo ir negalėjo būti.
       Moiris kažko pradėjo neramiai žvalgytis į šalis, keistai inkšti ir cypauti. Jis net atsisėsdavo, išsitiesdavo ant žemės visu ilgiu ir vėl stodavosi.
       – Ko dabar blaškaisi? Ar ko išsigandai? O gal kokie parazitai tave apstojo? Juk ką gali žinoti – čia visokių svieto perėjūnų apsilanko. Juo daugiau žmonių, tuo daugiau ir bėdų. O gal nelaimę pajutai? Juk šitaip keturkojai elgiasi prieš žemės drebėjimą. Betgi Lietuvoje, ačiū Dievui, žemės drebėjimų nebūna. Manding, tik aš tau iki gyvo kaulo jau įkyrėjau. Sakyk! Ko tyli?
       Tačiau vos tik Rokas Trupinėlis šito paklausė, Moiris atsiplėšė nuo žemės, prie kurios buvo krūtine ir pilvu prilipęs, ir it dėmesingas mokinys atsisėdo prieš mokytoją.
       – O klaikiausia, Moiri, kad Adėlytės prakeikimas pildosi. Ir dar su kaupu, nors aš neprisimenu, jog kada nors būčiau prie to nelaimingo jos „Broliuko“ kokiu aštresniu negu pirštas, delnas ar nagas daiktu prisilietęs. Pradėjo mane persekioti ir nuolatinis nerimas, instinktyvus poreikis užimti gynybinę padėtį, nuolat būti pasirengusiam atsidurti pavojaus akivaizdoje arba net ribinėje situacijoje. Tad kiek šitaip galėjo tęstis? Juk tie realūs ir menami pavojai, tie sapnai, regėjimai, šūksniai gležniems jaunuolio pečiams ir trapioms smegenims buvo per sunkūs išbandymai. Vis dažniau mane ėmė lankyti mintys apie tai, kas suteiktų galios vienu kirčiu nukirsti tą Gordijaus mazgą ir išsivaduoti iš tos pragariškos įtampos, savotiškos aporijos. Nejučiom gimė, augo ir brendo slaptas noras pakelti ranką prieš save. Tą norą sulaikydavo tėvų pasėta sėkla, Dievo baimė, bažnyčios mokymas, žmonių papročiai. Tačiau ir visam tam buvo suduotas triuškinamas smūgis, kai per matematikos pamoką aš, geriausias klasėje mokinys, sumaišiau kvadratą su stačiakampiu ir kai mokytojas „nekaltai pajuokavo“: „Na ir išradingas, tamsta Trupinėli. To dar mano darbo praktikoje nebuvo, kad ūkininkų vaikas neatskirtų gaidžio nuo vištos“. Vos susilaikiau nedėjęs jam į lempą. Susilaikiau, nors visa savo esybe jaučiau, kad į mano kantrybės taurę įkrito paskutinis lašas. Mano pasipriešinimas tai traukai, tai šmėklai buvo palaužtas. Atėjo eilė žiurknuodžiams, kuriais, dar gyvendamas pas Adėlytę, buvau apsirūpinęs. Sumaišiau tuos nuodus su medum, kurio man parūpino Pinokis, ir… mugurkt. Klaikūs skausmai viduriuose tuoj pat prasidėjo. Vos neišvėmiau paties skrandžio. Išgelbėjo mane tik tai, kad miestelio medikų praktikoje panašus atsitikimas jau buvo.
       Bet šitoje vietoje dar tau, Moiri, reikėtų pasakyti, kad su tuo matematiku galėjo taip atsitikti tik todėl, jog mano galvelėje pamažu įsiviešpatavo formulė: kas jau buvo, tas pražuvo, kas dar bus, nebe taip svarbu. Tą formulę ar taisyklę, o gal net aksiomą pirmiausia patyrė visi mokytojai ir pats mano mokslas – per mėnesį kitą iš geriausio klasėje mokinio likau trejetukininkas. Ir būtų buvę dar blogiau, jeigu ne auksinė atmintis, kuriai užtekdavo tik vieną kartą išgirsti arba perskaityti, kad pagautų ne tik dalyko esmę, bet ir ją, tą esmę, išdėstytų savais žodžiais. Bet kas iš to? Kas iš to tada, kai ta auksinė atmintis tapo mobilizuota tekstams, nedaug ką bendro turintiems su mano mokslais, studijuoti. Pavyzdžiui, prakeikimo gniuždomas aš ieškojau atramos knygų pasaulyje. Laikinai tą atramą suradau storoje it bažnytinis mišiolas knygoje, kuri vadinosi „BIBLIJA, TAI ESTI VISAS ŠVENTAS RAŠTAS seno ir naujo testamento“. Ši Biblija buvo atspausdinta 1908 m. Berlyne ir knygnešių atgabenta iš Rytprūsių.
       Pradėjau skaityti nuo „Svieto sutvėrimo“ ir radau: „Pradžioje sutvėrė Dievas dangų ir žemę. O žemė buvo pusta ir tuščia, ir buvo tamsu ant gilybės; o dvasė Dievo išsiplėtė ant vandenų. Ir Dievas tarė: tesiranda šviesa; ir radosi šviesa“ (Maiž 1, 1–3). Kadangi apie pasaulio sutvėrimą šiek tiek žinojau iš tikybos pamokų, atsiverčiau to mišiolo 849 puslapį, kur prasidėjo NAUJASIS TESTAMENTAS. Ir sakinys po sakinio, perskyrimas po perskyrimo, tolydžio stabtelėdamas, kad iššifruočiau vieną ar kitą senžodį, barbarizmą ar pasigėrėčiau gyvenimiškąja išmintim, atsivariau iki penkiolikto puslapio, kur mane ilgam sustabdė tokie rūstūs žodžiai: „Ne turite dumoti, buk atėjau pakajų siųsti ant žemės; aš ne atėjau pakajų siųsti, bet kardą. Nes atėjau sujudįti žmogų prieš savo tėvą, ir dukterį prieš savo motyną, ir marčią prieš savo anytą (uošvę). Ir žmogaus paties namiškiai bus jo neprieteliais“ (Mt 10, 34–36).
       Sustabdė ilgam. Juk tai Jėzaus Kristaus žodžiai. Kaipgi šitaip? Ir kodėl šitaip? Kiek atsipeikėjęs iš nuostabos, karštligiškai pradėjau ieškoti atsakymo. Ir radau: „Kas tėvą arba motyną labiaus myl, ne kaip manę, tas manęs ne vertas. Ir kas sūnų arba dukterį labiau myl, ne kaip manę, tas manęs ne vertas. Ir kas ne ima ant savęs savo kryžių, sekdamas manę, tas manęs ne vertas. Kas savo gyvastį randa, tas tą prapuldys, ir kas savo gyvastį prapuldo dėl manęs, tas tą suras. Kas jus priima, tas manę priima, ir kas manę priima, tas priima tą, kurs manę siuntė“ (Mt 10, 37–40).
       Mintyse visaip aiškindamasis tuos žodžius ir neįstengdamas jų išsiaiškinti iki galo, aš ėmiau studijuoti visą Bibliją, o ne tik Naująjį Testamentą. Ir studijavau labai atidžiai, atsidėjęs, susikaupęs, godžiai, numetęs į šalį visus gimnazistiškus mokslus, net praleidinėdamas pamokas. Daug kas Biblijoje man buvo neaišku ar nesuprantama, daug kas erzino – ypač ta senoji rašyba, tie barbarizmai, baisybė gramatikos bei sintaksės „klaidų“, – bet, kita vertus, dar daugiau čia buvo to, kas masino, traukė ir veikė kaip kokie burtažodžiai, užkeikimai, kaip savotiška magija. Ir bene labiausiai strigo į sąmonę ne tiek aforizmai, išmintingi pamokymai, buitiniai epizodai, kelionių ar kautynių vaizdai, kiek Dievo rūstybė, neretai virstanti kerštu ir prakeikimais. Dar didesnę prasmę ir reikšmę tai įgydavo, kai vieną ar kitą epizodą palygindavau su savo patirtais išgyvenimais.
       Ir štai vieną kartą, kai aš „sirgau“ ir gulėjau lovoje, bet iš tikrųjų buvau įsikniaubęs į Bibliją, mane aplankė naujas mano draugas Mošė Š., kuriam neseniai buvau davęs paskaityti „Sidabro ežero turtus“, pirktus užsidirbtais per vasaros ganymą pas Murką pinigais. Pastebėjęs, kad šį mišiolą aš kišu po pagalve, jis draugiškai paklausė:
       – Rokai, ką tu ten slepi?
       – Va ką, – padaviau jam atverstą toje vietoje, kur skaičiau, Bibliją.
       Mošė paėmė tą didžiulę knygą ir, rinkdamas žodžius atskiromis raidėmis, perskaitė: „Taipo surinko Dovidas visus žmones kruvon, ir nusitraukęs kariavo prieš Rabą ir laimėjo jį. Ir ėmė vainiką jų karaliaus nuo jo galvos, kursai vertas buvo vieno centnerio aukso, ir žemčiugais buvo išklotas, ir uždėjo tą Dovidui ant galvos; ir išvežė iš miesto labai daug suplėšimo. Ale žmones, jame esančius, jis išvedęs juos paguldydino ir su geležiniais piuklais tus perpiovė, kirviais bei tašlyčiomis sukapojo ir plytnyčiose sudegino. Taipo jis darė visiems miestams vaikų Amon. Tai Dovidas ir visi žmonės vėl pargrįžo į Jėruzalę“ (2 Zom 12, 29–31).
       Perskaitęs visus tuos tris skirsnius Mošė primiausia paklausė:
       – Ką reiškia žodis tašlyčia?
       – Tikrai nežinau, bet gal kokia kaponė ar koks kapoklis mėsai kapoti.
       – Seniai tu domiesi žydų tautos istorija?
       – Neseniai.
       – O knyga kieno?
       – Vieno tokio knygnešio.
       Baigęs klausimų seriją, Mošė ilgai tylėjo. Tylėjo ir vartė Bibliją. O kai prabilo, prabilo vėl Šventojo Rašto tekstu: „Vyras, savo dvasę nuvaldyti ne galįs, yra kaip atviras miestas be murų“ (Sal 25, 28).
       – Tu man taikai?
       – Ir tau, ir sau.
       Tada vėl stojo ilga tyla.
       Išeidamas jis pasakė:
       – Ateity mes suprasime vienas kitą ir be žodžių.
       Deja, ateitis Mošei buvo trumpa.
       Tačiau tai buvo vėliau. O anksčiau, dar prieš Mošės apsilankymą, aš sunkiai išsėdėdavau klasėje. Mat užuot skaitęs, rašęs, skaičiavęs ar bent atidžiai klausęsis, aš, vaikydamas įkyrias mintis, neretai ir balsu diskutuodavau. Net imdavau gestikuliuoti. Tada visa klasė subesdavo į mane akis ir tol svilindavo, kol aš atsipeikėdavau. Greičiau prabėgdavo pamokos, kai paimdavau pieštuką ar plunksnakotį ir automatiškai piešdavau baidykles, kurias matydavau sapne.
       – Tai mat, Moiri, koks tas Rokas Trupinėlis, prie kurio tu prilipai. Jis prakeiktas ir savo prakeikimu gali užkrėsti ir tave. Nebijai?
       Moiris papurtė galvą, ir jo mažos nulėpusios ausys plastelėjo it signalinės vėliavėlės.
       – Jei taip, brolau, išpažintį galiu tęsti iki pačios pabaigos. Nežinau, kaip po tų žiurknuodžių vėl būčiau pritapęs prie gyvenimo, jeigu ne 1940 metų birželio penkioliktoji, kai Lietuvą užplūdo gremėzdiški, panašūs į dideles žaliąsias varles, tankai, čiaudantys it sergantys sloga ir nuolat gendantys sunkvežimiai, bintuoti geltonais nuo dulkių ar prigimimo veidais, įkypomis akimis kareiviai. Tarp jų maišėsi ir persismaugusios lyg skruzdėlės mergiotės. Jos raudonomis vėliavėlėmis reguliavo ir dresiravo šios invazijos tvaną. Kartu su ta bolševikiška invazija Lietuvoje atsirado tiek daug naujų faktų ir įvykių, jog mano nuotykis su matematikos mokytoju ir žiurknuodžiais greitai nugarmėjo į užmarštį. Tai padėjo man bent kiek užsimiršti ir atsigauti, nes nebebuvo tiek daug laiko kovoti su prakeikimo chimeromis ir vaiduokliais. O be to, pamažu pradėjau pritapti prie naujos tvarkos. Ypač masino mane nemokamas mokslas ir „Internacionalas“, kur buvo aiškiai pasakyta: „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Argi aš nebuvau „nieks“, kai sekiojau paskui karvių ir kiaulių uodegas? Kai buvau nežinia už ką prakeiktas? Taigi „Internacionalas“ žadino manyje ne tik geresnio gyvenimo viltį, bet ir revanšo viltį. O ji, ta revanšo viltis, buvo saldi kaip devyni medūs. Palaikė ją, tą gundančią viltį, ir tokie Mošės Š. žodžiai: „Tu, Rokai, su savo saliamoniška galva gali būti ne tik Trupinėlis, bet ir Didumėlis“. Šitaip jis pasakė, kai įstojo į komjaunimą ir tapo dviejų žydų, vieno lietuvio ir vieno ruso vadu. Ir nešė per Spalio revoliucijos šventę raudoną vėliavą. Bet aš tada jau buvau pradėjęs atšalti. Mat prieš rinkimus į Seimą suėmė mano buvusį matematikos mokytoją, kuris „ant manęs turėjo labai gerą akį“ ir per vieną ekskursiją mane pavaišino pirktine arbata, pirktine duona ir pirktiniu olandišku sūriu. O kai prasidėjo masiniai trėmimai, ta saldi pirmykštė kaip devyni medūs revanšo viltis pavirto tikru činčiberu. Tada aš sau pasakiau: su tais vežikais (Vežiku mes pravardžiavom vieną „komsomolcą“, kuris nuolat gadino orą) man ne pakeliui. Ir vis dėlto sielos gilumoje aš dar ilgai buvau dėkingas tam kruvinam socializmui – jis padėjo pagrindą, nuo kurio daug blaiviau ir šalčiau ėmiau žvelgti į žalią ir raudoną spalvą, į baltą ir juodą drabužį, į gėrį ir blogį, ir – į patį prakeikimą. Vermachto įžengimas man, kaip ir daugumai lietuvių, buvo tik Laisvės pradžia ir Lietuvos kančių pabaiga. Deja, netrukus daugelį privertė atsipeikėti ir giliai susimąstyti žydus ištikusi tragedija. Pirmiausia jie buvo paženklinti geltonom šešiakampėm žvaigždėm ir nustumti nuo šaligatvių. O paskui prasidėjo tai, kuo neįmanoma buvo sveiku protu patikėti. Jeigu ne šūviai, ataidintys iš tolumos ir netolumos, ne liudytojų pasakojimai, vargu ar kas būtų tuo ir patikėjęs. Pernelyg tai buvo siaubinga – visus juos stato prie duobės ir šaudo. Ir senus, ir mažus vaikus, ir moteris. Netekau ir aš savo geriausio draugo, kuris man buvo pasakęs: „Ateity mes suprasime vienas kitą ir be žodžių“. Deja!
       – Betgi tu, brolau, ir vėl snūduriuoji. Argi mano „Curriculum vitae“ tave migdo kaip mano amžiną jai atilsį močiutę migdydavo vargonų muzika. Ji ir į bažnytėlę eidavo, kad su Viešpaties Dievo padėjimu galėtų į dangų skristi, kad ten įgautų drąsos gyventi ašarų pakalnėje, kur viešpatauja bolševikai. O gal, Moiri, tu nori, kad greičiau baigčiau savo išpažintį? Ir aš pats noriu ją veikiau užbaigti, bet, suprask mane, kad tų „nuodėmių“ prisikaupę labai daug, o aš negaliu nuodėmėm aplipęs įžengti į dangaus karalystę. Močiutei kitas reikalas: didžiausia jos nuodėmė – kačiukų skandinimas linmarkoje. Ir tai tik tada, kai visi namiškiai atsižegnoja juos išmaitinti. Negi leisi badu nugaišti gyvam padarėliui?
       Moiris praplėšė tas savo rudąsias akis ir, užuot saldžiai nusižiovavęs, kaip tai daro visi miegaliai, žvelgė visiškai blaiviomis, neužmiegotomis akimis, tarsi teigdamas, kad atidžiai jis gali klausytis tik užsimerkęs. Ne kitaip. Nebekamantinėjau. Moiris dėkingai šyptelėjo ir padėjo abi priekines kojas ant besikalančios pavasario žolės, tarsi tokiu būdu norėtų pademonstruoti, kad rimtuose dalykuose yra nepajudinamas, nepaperkamas ir neša šunaujos pulko vėliavą iki galutinės pergalės.
       – Jeigu jau šitaip, brolau, tai suteikei man drąsos tęsti savo išpažintį iki galo. Tik nesu tikras, ar kokio svarbaus fakto ar įvykio nepraleisiu. Mat dar niekam visko iki galo nebuvau patikėjęs. Ir noro neturėjau, ir, atvirai pasakius, nesuradau kam. Žinai, žmonės mėgsta kito klausytis tik apie save. Ir tai tik malonius, saldžius žodžius, o gera, maloni žinia apie savo artimą jiems neretai esti tikra kančia. Betgi tu esi ne žmogus, o šuva Moiris, mano Moira, o ne silpnas dvikojis padaras. Aš šiandien nesuprantu tik vieno dalyko, kodėl dar ir šiuo metu, kai visokiausio plauko šunys masiškai įsitvirtino žmogaus būtyje ir buityje, užkariavo jo protą ir širdį, vyras ar moteris, pavadinti šunim ar kale, mirtinai užsigauna. Žodžiu, užsigauna pavadinti savo geriausių draugų vardais. Net arkliu, karve, avinu ar kiaule pavadintas jis ar ji mažiau įsižeis, negu – šunim ar kale. O pasakysi tu kokiam vyrukui – esi tikras eržilas! – ne vienas seksualesnis individas net pajus kažką panašaus į orgazmą. Šiuo atžvilgiu žmogui kur kas artimesni yra laukiniai gyvūnai. Dažna moteris ar mergina, pavadinta stirna, pasijus it vaikas, pasodintas ant arklio. O jau vyrelis, gavęs liūto vardą, ko gero, iš malonumo net stūgauti pradės. Tad kaip čia dabar išeina? Žmogui – ypač vyrui – geriausiai patinka tai, kas dar neprijaukinta, nesava, svetima, stipru, brutalu, nepavergta… Ar tai neatspindi tikrojo vyro noro, anot Džoiso, įeiti ten, iš kur kadaise išėjo?
       Bet, Moiri, iš kokios vietos mes išėjome? Tad nuo kurios vietos aš nukrypau prie vyrų ir moterų nenoro būti šunimis ar kalėmis?
       Moiris pakreipė galvą į vakarus ir kelis kartus sulojo: „Vo! Vo! Vo! Vo! Vo!..“
       – Ačiū, Moiri. Taigi sustojom prie vokiečių okupacijos, kuri pakeitė sovietų okupaciją ir gražiai prasidėjo, bet liūdnai pasibaigė. O bene gražiausias ir didžiausias gražumas ir kartu baisumas man asmeniškai buvo tas, kad vokiečių okupacija atvėrė man kelią į Nyčę ir jo pasaulį, kuriame Dievas jau miręs, viešpatauja Antžmogis. Todėl vertė visai kitomis akimis žiūrėti į Bažnyčią, Bibliją, Šventąją Žemę ir ypač į visus prakeikimus. Ir vis dėlto mane, kaip ir daugumą lietuvių, sukrėtė žydų tragedija. Kai sužinojau, kad ir mano geriausio draugo Mošės Š. jau nebėra, porą savaičių vaikščiojau kaip be galvos. Tuo metu jau buvau paskutinėje gimnazijos klasėje ir tikėjausi ją sėkmingai užraukti. Bet ne tai tada man buvo svarbiausia. Mat iš vieno pažįstamo partizano, kuris saugojo getą, sužinojau, kad Mošė Š. gyvas, tik gelta serga. Ir tada aš galutinai iš savo galvos išmečiau savižudybę ir su draugu nusprendėm Mošę iš geto ištraukti. Mudu aptarėme, kaip tai būtų geriausia padaryti, ir vėl kreipėmės į tą mums abiem pažįstamą partizaną. Ir koks buvo mūsų nuliūdimas, kai sužinojome, kad getas likviduotas, o mums pažadėjęs pagalbą sargybinis kažkur išvykęs. Ką aš begalėjau padaryti – nebent su sunkia širdim po geto teritoriją pasižvalgyti. Ir tai tik naktį, nepaisydamas komendanto valandos. Mėnulis tai lindo, tai ir vėl slėpėsi už debesų, o visas miestas, – grimztantis ir vėl išnyrantis iš tamsos ir šešėlių, – atrodė kaip iš baimės ir nevilties netekęs sąmonės ir amo skenduolis.
Nieko gero nesužinojau, tik tvirtai nusprendžiau nebekelti prieš save rankos, kad ateity galėčiau tą žydų tragediją pavaizduoti sine ira er studio1.
       – Nuo antrosios sovietų okupacijos buvau tvirtai pasiryžęs bėgti į Vokietiją, nors asmeniškai pavojaus nejutau. Nebent pavojus galėjo iškilti tai bibliotekai, kurią įvairiausiais būdais – net už lašinius ir gautą už korteles šnapsą – pavyko prie vokiečių įsigyti, surasti, sukaupti. Tačiau mane, kaip ir daugelį, vis sulaikydavo iš Vakarų per radiją ir kitokiais keliais ateinančios žinios, kad Stalino sukurptas komunizmas karo metu pasikeitė iš esmės: laisvai veikia cerkvės ir valdžią palaiko popai, karininkams uždėti antpečiai, o įtakingas maršalas Georgijus Žukovas žada po karo net panaikinti kolchozus ir t. t. O kai pats Vinstonas Čerčilis Jaltoje viso pasaulio akivaizdoje pareiškė, jog „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangiau už maršalo Stalino esybę“, aš su didžiu palengvėjimu priėjau išvados: jeigu šitaip byloja toks užkietėjęs komunizmo priešas kaip Anglijos premjeras Čerčilis, tai, be abejonės, Stalinas jau subrendo ir išaugo žudiko „trusikus“. Tai man padėjo apsispręsti. Ir, užuot pakėlęs sparnus skristi į svečią šalį, likau budėti ir kentėti šalelėj gimtojoj. O paskui, žinoma, teko nagus graužti, bet šaukštai buvo jau po pietų. Liko tik visam gyvenimui pamoka – niekada nepasitikėk anglo-saksų ir visų didžiųjų valstybių lyderiais. Čerčilio išgirtai maršalo Stalino esybei vadovaujant prasidėjo Lietuvoje toks teroras ir žudynės, kokių ši žemė dar nebuvo mačiusi per visą savo istoriją. Jei vokiečiai išgarsėjo masiniu žydų žudymu, tai sovietai pasižymėjo ne tik visų tautų žmonių naikinimu, bet ir masiniu kaimų deginimu. Tereikėjo pranešimo, skundo ar įtarimo, kad vyrų mobilizacija į sovietų armiją kažkur įstrigo, ir pleška ne tik vienkiemis, bet ir visas su gyvu ir negyvu inventorium sodžius. Ir taip su savo pragariška mobilizacija Stalinas daugelį jaunų ir jau pagyvenusių vyrų sugrūdo į mišką, sakytum, vien tam, kad paskui juos išnaikintų ir ant jų kaulų kurtų komunistinį rytojų ir savo šlovę.
       Dar buvo kaip nebuvo, kol ėjo karas ir kol „nenugalimoji armija“ siautėjo Vokietijoje, o kai karas pasibaigė, sovietų „deržava“ su savo represijų ir smurto mašina visai pasiuto. Nežabota savivalė, „ablavos“, teroras, kolektyvizacija, deportacijos, fizinis ir dvasinis genocidas įgijo tokį mastą ir taip nualino, įbaugino, praretino tautą, jog tie, kurie dar liko gyvi mieste ar kaime, ilgam prarado sugebėjimą savarankiškai dirbti ir mąstyti.
       Iš pradžių, karui dar nepasibaigus, man pavyko įsitaisyti mokytoju vienoje nedidelėje pradinėje mokyklėlėje, kur ypač jautėsi, kad dieną – viena valdžia, o naktį kita. Mes, valsčiaus mokytojai, duoklę atiduodavom ir vieniems, ir kitiems, nors visi puikiai žinojom, kad taip ilgai tęstis negali. Žinojau ir aš, kuris, be kita ko, buvau ir „plechavičiukas“. Po vieno incidento su valsčiaus partorgu, kuris „pasiūlė“ tarti žodį per vieno „liaudies gynėjo“ laidotuves, aš atsisakiau tai padaryti ir pabėgau į Vilnių, kur, nuslėpęs savo praeitį ir ant antspaudu paženklinto popieriaus lapo pats pasirašęs sau charakteristiką, įstojau arba, kaip vėliau apibūdino fakulteto komjaunimo sekretorė, „pralindau“ į universitetą. Ėmiau studijuoti klasikines kalbas, kiekvieną dieną rizikuodamas su visa klasika nugarmėti į rūsčią dabartį. Ir, žinoma, nugarmėjau. Iš pradžių buvo nekaltas pakvietimas užeiti į dekanatą, kur gavau popierėlį, ant kurio juodu ant balto buvo parašyta, kad man patogiu metu tarp 10 ir 20 valandos užeičiau į nurodyto namo nurodytą kambarį. Neužėjau. Po savaitės gaunu kitą panašų popierėlį, tik be „patogumų“. Nenuėjau. Trečią kartą buvo jau nebe popierėlis, bet prisistatęs pilietis, pusiau civilis, pusiau kariškis. Jis išsikvietė mane iš paskaitos ir „draugiškai“ pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai šnekučiuodami nuėjome į tą namą, kurio balkone prieš daugelį metų carinė valdžia kardavo sukilėlius. Išlaikė jis mane ten iki pat 12 valandos nakties ir už visus „nusikaltimus“, padarytus nemirtingajai liaudžiai, pasiūlė bendradarbiauti su organais. Atsisakiau. Tiesa, dar reikėtų pasakyti, kad mane kaltino sukilimo organizavimu Žemaitijos mieste, kuriame aš dar nė nebuvau buvęs. Po visų tardymų apsidžiaugiau bent tuo, kad enkavėdistai dar nieko nežinojo apie mano du brolius, kurie buvo miške. Užverbuojamas nesidaviau. Bet nesidaviau aukščiausia kaina – teko sprukti iš universiteto ir klajoti kaip amžinam žydui po visą Lietuvą, ilgiausiai apsistojant vienoje vietoje pusantrų metelių. Ir pirmiausia atsidūriau Klaipėdoje, kur vienoje uosto kontoroje įsidarbinau vokiečių kalbos vertėju. Pastebėjęs, kad esu sekamas, vėl leidausi į kojas. Šį kartą, susidėjus nepalankioms aplinkybėms, pėsčias traukiau net iki Telšių, kur iš vieno žmogaus sužinojau, kad abu mano broliai padėjo galvas miške ir buvo vieno miestelio aikštėje paguldyti su išdegintais ant kaktų Gedimino stulpais. O kur jie palaidoti, – o gal ir visai nebuvo palaidoti, – nežinau ir po šiai dienai, nors tuo reikalu ir visur klausinėjau, ir kai kur rašinėjau. Ir dabar dar toli gražu ne visi valdžios žmonės nori apie partizanus viską žinoti.
       – Ir tu, Moiri, tikriausiai norėtum sužinoti, kodėl ir aš, kaip mano broliai, nepasitraukiau į mišką. Nuoširdžiai, sąžiningai ir su atlapa širdim galiu pasakyti, kad buvo tokie norai ir ginklą – vokišką mauzerį – buvau įsitaisęs. Bet mano patriotizmą atšaldė vienas draugas, vardu Anzelmas, – nuluptas miško brolis. Jis be jokių užuolankų ir išsisukinėjimų pareiškė: „Nekišk galvos! Amerika ir Anglija dėl tokios Lietuvos niekada nesivels į karą su Rusija. Anglosaksams nusispjaut, kad Lietuvos žmonės tremiami ir žudomi. Jie dėl savo ramybės ir stiprybės velniui atiduotų dūšią, ne tik Lietuvą ar Lenkiją. Be to, ten labai įtakingi ir tie, kurie įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau pasaulyje triumfuos Markso mokslas. Todėl daug kas Amerikoje ir Anglijoje ir Čerčilio kalbą Fultone, smerkiančią stalinizmą, sutiko pasipiktinę“.
       Vis dėlto aš dar ilgai maištavau ir sau priekaištavau, kad paklausiau Anzelmo, to nulupto miško brolio, ir nepuoliau stačia galva į partizaninio karo hekatombą ir nepasiaukojau merdinčiai Lietuvai. Juo labiau, kad jau seniai praradau gyvenimo skonį, kad jau ne kartą mintyse ir net sykį veiksmu atsisveikinau su šia ašarų pakalne, kad tik taip aš galėjau garbingai paneigti Adėlytės prakeikimą ir sutrukdyti Afganui. Tam Afganui, kuris vėliau, prikaustęs mane prie savęs it žindomas kūdikis motiną, atėmė man paskutinį šansą pasirinkti – beprasmišką gyvenimą ar žmonių tamsumo pasmerktą mirtį. Ir tai dar ne viskas. Kūdikis turi ateitį, o mano Afganas – vien praeitį. Ir tai tik tokią, kuri panaši į klastingoje pelkėje grimztantį girių gražuolį briedį, kurio kiekvienas bandymas iš pragariškos dumblo traukos išsivaduoti pavirsta pragariška trauka į tą dumblą grimzti, nors kaifuodamas ne vaikšto, o skraido. Tai kas, kad viskas krinta jam iš nagų, o dantys – iš nasrų. Juk svarbiausia yra naujas patyrimas, savų, dar nežinomų, neišmatuojamų galimybių atskleidimas. Tai kas, kad tos galimybės ir lieka vien galimybėmis. Bet argi ir visas žmogaus gyvenimas nėra efemerinis skrydis į TEN, KUR stūkso visų žmogiškų galimybių ir šansų morgas?
       Stebėdamas iš šalies Jotvingo maniją „kaifuotis“, aš dieną naktį savęs klausdavau, ką visa tai reiškia. Iš pradžių atsakydavau trumpai, kategoriškai ir piktai – savižudybę! Ir dar patikslindavau – latentinę savižudybę. O toliau? Norą išsivaduoti? Iš ko? Iš savęs! SAVĘS? Tik daug vėliau, kai lyg ir apsipratau su ta manija tarsi kokia stichine nelaime, kai po daugelio bergždžių pastangų nukreipti Jotvingą nuo kelio, vedančio į pražūtį, aš ėmiau blaiviai gretinti datas ir faktus, įvykius ir reiškinius, viską analizuoti ir apibendrinti, pamažu priėjau išvados, kad šiuo konkrečiu atveju kalčiausias bus ne tiek noras išsivaduoti iš savęs, kiek pastangos pažinti save. Pažinti! Pažinti!.. O ką tai reiškia? Pažinti save – tai reiškia sistemingai nusivilti savimi. Ir kitais. Ir žmogum, ir gyvenimu, ir... Dievu. Kodėl? Todėl, kad pažinimas yra ne kas kita kaip praradimas. Praradimas iliuzijų. Kokių? Ogi tokių, kad žmogus nelaimingas gyvas, bus laimingas miręs. O iš tiesų laimingiausias jis buvo tada, kai nieko apie save ir kitus nežinojo. Tik medžiojo, valgė, žvelgė į dangų ir dauginosi. Kai išgirdo, kad pasaulyje daug dievų ir visi jie tikri, žmogus sutriko. O kai sužinojo, kad jis kilęs iš beždžionės, žmogus apstulbo. Bene tada ir prasidėjo tikrasis prakeikimas, kuris nuo Sutvėrimo atvedė prie Paneigimo: nebuvo nei Sutvėrėjo, nei Atpirkėjo, o buvo visa tai, ką galima ranka paliesti ir protu pažinti. Buvo ir buvo, yra ir yra, bus ir bus. Tai kam aš tada esu? Tik tam, kad sužinočiau, kas turėjo pradžią, turės ir pabaigą? O kam man to reikia? Kas atsakys? Niekas! Žodžiu, tik klausimai, klausimai, o atsakymų nėra.
Tad argi mano reikalas veltis į šią egzistencinę kazuistiką, į šią circulus vitiosus2. Gal paklausyti Šarlio Bodlero, šaukiančio: „Svaiginkimės!“? Bet argi Jotvingas šitaip galėjo? Šitaip, kai liejo kraują Afganistane? Galėjo – negalėjo, bet faktas, kad žmogus, kuriam atimtas Dievas, stačia galva puola tuštumą užpildyti... užsimiršimu.

       – Jeigu Adėlytės prakeikimas mane atvedė prie Biblijos studijų, tai draugo Anzelmo pareiškimas apie Ameriką ir Angliją mane paskatino rimtai užsiimti filosofija ir politologija. Žinoma, aš tam neturėjau ypatingų sąlygų. Gerai buvo bent tiek, kad, gyvendamas klajoklio gyvenimą ir negalėdamas sėsti prie ilgalaikių kokio nors vieno dalyko studijų, aš buvau priverstas išnaudoti kiekvieną laisvesnę dieną, valandą ir minutę. Skaitydavau, klausydavau, medituodavau, svajodavau. Ir galiu pasigirti, kad tas laikas vis dėlto veltui nepraėjo. Išgirdau, perskaičiau, sužinojau daug įdomių, reikalingų man dalykų, kurie palaikydavo ir stiprindavo viltį, kad ir mūsų kančios okupuotoje Lietuvoje ne amžinos. Tačiau daug kas kėlė nuostabą ir nerimą. Ypač garsių laisvojo pasaulio protų liaupsės, skirtos Sovietų Sąjungai, jos diktatoriui Stalinui, komunizmui. Štai garsus vokiečių rašytojas, Nobelio laureatas Tomas Manas komunizmo baimę pavadino „pagrindine mūsų epochos kvailyste“. Žodžiu, nebijokite to, kas gera, išmintinga, nemirtinga ir neišvengiama. Nuo Tomo Mano neatsiliko ir prancūzų rašytojas, filosofas Žanas Polis Sartras, kuris Sovietų Sąjungos santvarkoje įžvelgė visos žmonijos ateitį. Dar toliau šia linkme nužengė Kenterberio katedros klebonas Huljetas Džonsonas, sulyginęs Stalino „humanizmą“ su Kristaus humanizmu. O prancūzų katalikiškosios orientacijos filosofas Morisas Merlo-Pontis net terorą traktavo kaip aukštesniąją humanizmo pakopą. Su tikro kolaboranto šūkiu: „Better red than dead“3 pasitarnavo sovietams net ir didysis teisybės ieškotojas Bertranas Raselas. Atsirado net tokių įžymių filosofų kaip Emanuelis Munjė, kuris pateisino netgi Stalino parodomuosius teismo procesus. Beje, ne kam kitam, o prancūzų intelektualams priklauso ir plačiai tuo metu pasaulyje pasklidęs gražbylystės perlas: „Jei atmesime marksizmą, istorija neteks prasmės“. Kai pirmą kartą aš tai išgirdau, Moiri, pats nepajutau, kaip sušukau: „A bas la philosophie et l'histoire française!“4 Matai, Moiri, iki kokių „gelmių“ gali panirti intelektualų protas, kai jis vadovaujasi ne faktais, o sovietų žiniasklaidos antimis. Man, atvirai pasakius, stalininių nusikaltimų akivaizdoje tokios Vakarų intelektualų liaupsės atrodė ne tik lyg suvaikėjusių senių postringavimai, bet ir kaip papirktų gatvės politikierių retorika. Ir aš, šiek tiek susipažinęs su pagrindiniais Karlo Markso, Frydricho Engelso, Lenino, Stalino raštais bei jų ir kitų „korifėjų“ mokymais, dažnai savęs klausdavau: nejaugi tie Vakarų intelektualai nemato ir nesupranta, kad tasai marksizmas siūtas baltais siūlais, paramstytas ir papuoštas lozunginėm frazėm, ignoruoja pačią žmogaus prigimtį, kadangi grindžiamas nemoksliška galimybe iš esmės ją, tą prigimtį, pakeisti. Ir taip daroma tada, kai Mendelis, Veismanas, Morganas ir kiti genetikai moksliškai jau įrodė genų nekintamumą. Štai kodėl Stalinui ir stalinistams reikalingas teroras, gulagai, vergvaldiška ekonomika, nuolatinė įtampa, karai, demagogija ir melas, melas, melas... Kai bestudijuodamas marksizmo klasikus tai supratau, man net sunku buvo atsikratyti minties, kad tie Vakarų intelektualai nėra kokie nors ypatingi eruditai, o tik vikrūs mistifikatoriai, fokusininkai, sugebantys žmonėms apdumti akis, o geriausiu atveju – kažkieno užverbuoti arba papirkti gobšuoliai, marionetės.
       Taigi, mielas Moiri, svarbiausia tada man buvo suvokti, išsiaiškinti sau ir kitiems paaiškinti, kaip pasauliniu mastu pagarsėję mokslo ir meno veikėjai tuo pačiu metu gali būti ir šviesuliai, genijai, ir šarlatanai, vištakiai, infantiliški, be galo riboti žmogeliukai. Tik daug vėliau aš pradėjau suprasti: kuo didesnis žmogus, tuo didesnės yra ir jo klaidos. Bet tada iškilo naujas klausimas: nejaugi tie didieji žmonės taip niekada ir nesugeba atpažinti tų savo didelių klaidų? Kai kada – ar net dažnai – sugeba, bet retai taiso. Ne vienam jų, ypač užkietėjusiam ateistui, atrodo geriau su Marksu klysti, negu su Kristum būti teisiam.
       Marksizmas Vakarų intelektualams buvo kaip šviesesnės ateities žmonijai laidas, o sovietų ideologams ir diktatoriams – ideali priemonė siekti pasaulinės hegemonijos. Ir pateisinimo plataus masto genocido. Tačiau giliau mąstančiam žmogui marksizmas negalėjo atrodyti kitaip, kaip žmogaus prigimties ignoravimas.
       Tai mat, Moiri, kokios kontrrevoliucinės mintys įsitvirtino mano sąmonėje, kai nuodugniau susipažinau su marksizmo teorija ir praktika.
       Moiris, kuris iki šiol atidžiai, net prasižiojęs klausėsi Roko Trupinėlio samprotavimų, staiga kažko sunerimo, pradėjo mirksėti, sukiotis, tūptis ir vėl stotis, o vėliau, pakreipęs galvą į šoną, net nusižiovavo.
       – Matau, Moiri, kad mano filosofavimas tau ne prie širdies. Visa tavo išvaizda bylote byloja – sakyk, kaip tau buvo, o ne teoretizuok! Išprotauti galima ką tik nori – net ir tai, kad žmogus sukurs aparatą, kuris ne tik kitus aparatus, bet ir kitas doktrinas bei teorijas kurs. Tačiau man rūpi tik faktai, kurie įvykius ar reiškinius nužmogina arba sužmogina.
       Na tegul, Moiri, būna ir tavo valia. Aš visuomet stengiausi įsiklausyti į balsą iš šalies. Tad vėl pradėsiu nuo savo išgyvenimų iš pradžių. Jie nėrėsi iš kailio, kad padarytų mane išdaviku, tai yra kad mane sukompromituotų ir užverbuotų: statė prie sienos, įgrūdo į tamsų rūsį, kur šėlo daugybė žiurkių, neleido miegoti, suvedinėjo į akistatas ir t. t., bet aš jau buvau įsikalęs į galvą mintį – kas bus, kas nebus, bet jiems nenusileisiu nė per nago juodymą. Ir nenusileidau. Kurį laikelį jie mane net primiršo. Atkando dantį ar surado kitų, svarbesnių darbų. Bet aš jau iš žmonių pasakojimų ir savojo patyrimo žinojau, kad tai tik tyla prieš audrą. Todėl tiek fizinė, tiek dvasinė įtampa neatslūgo. Mokslas, paskaitų lankymas liko antroje vietoje. Jeigu ne ta „auksinė atmintis“, tegul ir užgožta netikrumo ir įtampos bei nerimo, seniai būčiau likęs be stipendijos ir duonos kąsnio. Dar visa laimė, kad toji kasdieninė kova su realiom kliūtim ir nelaimėm, ir atsinaujinančiais gandais kiek pritemdė tą senės Adėlytės prakeikimą ir Mošės netektį. Prakeikimas iškildavo tik tada, kai ateidavo reta atoslūgio akimirka tarti: „Gerai, kad bent mano artimieji ir draugai nežino ir niekad nesužinos, kokiais mokslais ir mintimis aš dabar maitinuosi“. Netrukus tasai KGB persekiojimas atsinaujino. Tik dabar jie pakeitė taktiką. Užuot luošinę kūną ir dvasią, jie ėmė gundyti, įtikinėti, masinti. Na, žinoma, ir grasinti. Atseit savo neprotingu užsispyrimu tik žudai savo talentą, kuris, tavo dėstytojų nuomone, esąs neeilinis ir žada tau puikią karjerą ir ateitį. O norint šį talentą išsaugoti ir realizuoti, pasitarnauti sau, savo šeimai, artimiesiems, socialistinei tėvynei ir pažangai, tau tereikės tik vieną kitą kartelį užeiti pas mus ar sutartoje vietoje susitikti ir su mumis pasidalyti pastebėtais neigiamais faktais ar reiškiniais, kliudančiais mums žengti pirmyn. Žinojau, oi žinojau, kokie tie neigiami faktai ir reiškiniai ir kaip jie šalinami. Tai liudija kad ir toks įvykis. Vienas seminaristas, būsimasis mokytojas, rodydamas žemėlapyje Stalinabadą, šyptelėjo. To ir užteko, kad amžiams liktų ištremtas į amžinojo įšalo žemę. Todėl ir man nieko kito neliko – mesti studijas universitete ir pradėti klajonių po visą plačiąją šalį odisėją. Viena koja, kaip jau sakiau, buvau net įžengęs į mišką, bet iš ten iškrapštė anie jau minėto partizano Anzelmo žodžiai: „Nekišk galvos!..“ O kai dar pats miestelio aikštėje mačiau didžiulius amerikoniškus sunkvežimius, kurie buvo pilni nuo galvos iki kojų ginkluotų enkavėdistų miško broliams naikinti, įsitikinau, kam iš tikrųjų toji pagalba atitenka. Anzelmo žodžiai bebuvo tik paskutinis lašas, perpildęs nusivylimo „išvaduotojais“ taurę. Argi galėjo būti didesnė likimo ironija kaip ta: sovietai partizanus žudė ir trėmė pasinaudodami amerikoniškąja ginkluote bei technika ir pamaitinti amerikoniškąja „svinnaja tušonka“?
       Atsisveikinęs su mintimis apie mišką, dėl visa ko patraukiau į Rygą, kur gyveno tolimas giminaitis, dirbantis žaislų ateljė. Jis mane rekomendavo į žvejų artelę. Po metų atsidūriau Leningrade. Čia dirbau kvalifikuotu kroviku, o nukakęs į Tbilisį, tapau žaislų meistru. Stalinui atsidūrus mauzoliejuje šalia Lenino, sugrįžau į Lietuvą ir bandžiau aukštuosius mokslus užraukti neakivaizdiniu būdu. Tik studijuodamas jau nebe klasikines kalbas, o Lenino kalbą. Per trejus metus man pavyko gauti diplomą, bet nepasisekė įsitaisyti Vilniuje, mat biografijoje buvo pernelyg daug baltų ir juodų dėmių. O be to, čia jau buvau atkreipęs organų dėmesį. Persikėliau laikinai gyventi į Minską ir ten vietinio subaltarusėjusio lietuvio padedamas įsidarbinau vienoje miesto bibliotekoje, kur susidarė puikios sąlygos studijoms tęsti.
       Tai va, mielas Moiri, kokie tie mano faktai. Bet ir tai tik mažytė jų dalis. Tad dar kiek susikaupk, paklausyk, o aš pasistengsiu greitai savo autobiografiją užraukti. Juk kiek galima šnekėti apie save, tegul ir Adėlytės prakeiktą? Bet va tai, kad aš juo sparčiau brendau fiziškai ir dvasiškai, tuo atkakliau mane stebėjo ir persekiojo organai, verta pabrėžti. Anksčiau aš, vengdamas valdžios nemalonės bei įtarumo, keldavausi iš vienos vietos į kitą arba stengdavausi nelįsti jai į akis, nors ką čia slėpti, neretai pasitaikydavo ir „nusišnekėti“ tribūnoje, į kurią mane nuvydavo tas nelemtas Teisybės ieškojimas. Ypač tam palankūs buvo profsąjungos ataskaitiniai susirinkimai. O Leonido laikais, kai ir debilai suprato, kokį aukštą tobulumo laipsnį yra pasiekusi sovietų represinė mašina, jog ir lavonas gali stovėti prie jos vairo, aš vis dažniau griebdavausi tokių darbų, kurie neturi nieko bendro nei su politika, nei su tarybinio žmogaus moraliniu kodeksu. Pavyzdžiui, tapydavau kokio dosnesnio tuščiagarbio kolchozo pirmininko ir jo šeimos narių portretus.
       Moiris, visą laiką atidžiai klausęsis kažkaip supratingai, dalykiškai, netgi žmogiškai linktelėjo savo mąslią, stačiakampę galvą ir pirmą kartą per visą mūsų bendravimo metą aiškiai, patikliai ištarė:
       – To-liau, to-liau, to-liau...
       Rokas Trupinėlis, kuris jau ne kartą buvo suabejojęs dėl savo išpažinties šuniui prasmės, padrąsėjo, susikaupė ir nusprendė pasakojimą baigti. Baigti ramiai, neskubėdamas, apgalvodamas kiekvieną ištariamą žodį. Bet nei iš šio, nei iš to jį suėmė blogumas. Jausdamas, kad širdies pykinimas stemple kyla iš ką tik pasotinto ir „Trejom devyneriom“ sustiprinto pilvo, jis vis rijo ir rijo seiles, bet blogumo sustabdyti negalėjo. Ir ne tik negalėjo, bet tas blogumas dar įgijo kažkokio kirmino su degančia galva pavidalą. Toji galva, degdama žalsva ugnele, kilo į viršų ir dusino, spaudė ašaras. Jis susilenkė dvilinkas ir vis nepaliovė rijęs seilių tol, kol tas padaras juoda degančia galva su baisaus perkūno triukšmu išlėkė iš gerklės, nukrito ant žemės ir ėmė it kirminas krūpčioti, raitytis ir net gyvatiškai šnypšti. Rokas Trupinėlis mėgino šauktis pagalbos, bet užmiršo, kaip reikia rėkti. Visa laimė, kad Moiris staiga čiupo tą baidyklę už juodos galvos. Čiupo ir suskato purtyti žmogiškai šaukdamas: „Ar tu cypsi, ar necypsi, aš tave rysiu“. Rokas Trupinėlis iš širdies apsidžiaugė ir ėmė... žiaukčioti. Bežiaukčiodamas ir pabudo. Krestelėjo galvą ir visu veidu atsitrenkė į... mėnulį. Atsitrenkė ir iš karto atgavo sąmonę. Ir pamatė, kad apie Moirį sukinėjasi ilga kaip gelsva kirmėlė... šunė. Su dideliais plikais speneliais papilvėje. O Moiris dalykiškai, filosofiškai neskubėdamas uostinėjo jos puošnią it lapės uodegą ir pauodegį. Abiejų akys blizgėjo. Ką gi – pavasaris. O ir Moiris ne medinis. Vos tik Rokas Trupinėlis tai sau pasakė ar pamanė, Moiris savo blizgančias akis atsuko į jį. Žvelgė, žvairavo, laižėsi ir laukė, ką pasakys žmogus.
       – Ne, Moireli, sekso klausimais aš tau ne patarėjas. Ir apskritai abejoju, ar šioj opioj srity reikia patarėjų. Geriausias patarėjas – instinktas. O visi vadinamieji specai yra tik apsišaukėliai, šarlatanai, sugebantys natūralią skirtingų lyčių trauką paversti laisvąja rinka. Mano kartos jaunų vyrų ir mergaičių elgesį tvarkė tėveliai ir mamytės, Bažnyčia ir mokykla. Ir ne kvailai tvarkė. Todėl įpratom į seksą žiūrėti kaip į šėtono žabangas. Aš, pavyzdžiui, šeštajam Dievo įsakymui nusidėjau turėdamas trisdešimt pavasarių. Be ypatingų dvasinių ir fizinių traumų būčiau skaistus sulaukęs ir vedybų su Perpetua, jeigu ne toji velnio nešta ir pamesta gyvanašlė Dora, kuri vieną kartą mane nuvaišino taip, kad jai aš tapau poetiška eldija į Eldoradą.
       Visa tai išdėstęs, Rokas Trupinėlis apžiojo butelio kaklą ir paragavo „Trejų devynerių“. Paragavęs atpakalia ranka nusišluostė lūpas ir ilgai žvelgė į mėnulį, į kurį ką tik buvo su visu savo blogumu atsitrenkęs. Mėnulio veidas buvo neagresyvus, nepiktas, netgi mąslus, lygiai toks kaip amžinatilsio tėvo veidas, kai krikštasuolėj, kvepiančioj duona kasdienine ir protėvių dvasiom, skaitydavo iš senoviškos maldaknygės Mišių maldas pasilikusiems namie. Tada Rokui Trupinėliui patikdavo į tokį tėvo veidą žiūrėti, jausti ir žinoti, kad gali būti ramus tol, kol tėvas pasitiki Dievu, o Dievas pasitiki tėvu.
       – Taigi tada klajojau po visą plačiąją šalį darbo, ramybės ir teisybės ieškodamas, su visokiom nesėkmėm kovodamas, parpuldamas ir vėl prisikeldamas, bet, ačiū Dievui, Sibiro išvengiau. Išvengiau, atrodo, vien tam, kad vėl prasidėtų visokių nelaimių, nesusipratimų ir sunkiai įsivaizduojamų atsitiktinumų grandininė reakcija. O bene keisčiausia toje grandininėje reakcijoje buvo tai, kad tie negandai, tie kvaili atsitiktinumai nusiaubdavo, nualindavo ne tik mane patį, bet ir tuos, su kuriais suvedė ar suvesdavo mane likimas. Ko tik aš imdavausi, kur tik įkeldavau koją ar prikišdavau nagus, iš anksto jau būdavo galima pasakyti: spurdėk nespurdėjęs, bet likimas tau ne tėvas. Paistalą, kad kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis, paleido cirkuliuoti po pasaulį ne žmonės – vargo pelės, o likimo lepūnėliai, jau gimę su marškinėliais. Ir iš tikrųjų likimas mane dosniai šefavo visokiomis bėdomis. Deja, tos bėdos, tie smūgiai krito ne tik ant mano kupros, bet ir ant tų, kurie tik pasipainiodavo mano kelyje. Argi ne taip atsitiko su broliais, kurie, mano patriotinių jausmų sužavėti, pasidavė į mišką? Argi ne taip atsitiko su sūnum Jotvingu, kuris užkliuvo kagėbistams vien dėl to, kad jo tėvas, buvęs „plechavičiukas“, nenorėjo pasitarnauti valstybei, kuriančiai žmonėms šviesią ateitį? Argi ne taip atsitiko su Moše Š.? Ir taip toliau. Nejaugi tos cypdavatkės prakeikimas mane persekios iki gyvenimo galo? – nuolat klausdavau savęs nedrįsdamas pakelti akių į dangų, kad nepradėčiau burnoti prieš Dangaus ir Žemės Sutvėrėją.
       Taigi baisiausią ir labiausiai netikėtą smūgį tas jos prakeikimas man trenkė per Jotvingą. Nors jis grįžo iš Afganistano ir ne metaliniame grabe, kurio nevalia atidaryti, o tik nesunkiai sužeistas į petį, bet mano džiaugsmas netrukus pavirto baisia, it grabo antvožas visus namus prislėgusia širdgėla ir nuolatine dar klaikesnės nelaimės nuojauta. O kad taip gali atsitikti man, mūsų šeimai, gyvenančiai Lietuvoje, bet ne Bangladeše, Kabule, Šanchajuje ar Šri Lankoje, tokia mintis netgi sapne manęs nelankydavo. Ir še tau, kad nori: kas tolima, neįmanoma, net sapne nesusapnuojama, tapo artima, įmanoma kasdienybe. Ir dar: kas artima, tapo tolima, neįmanoma, kasdienybe nepatvirtinama.
       Vargu ar žmogaus gyvenime gali būti didesnė nelaimė, kaip dieną naktį regėti savo pirmagimį grimztant į pražūtį ir niekuo, absoliučiai niekuo negalint jam padėti.
       Aš dažnai klausiu savęs: ar galėjo būti kitaip? Klausiu ir susimąstau. Ilgai ir kantriai mąstau, kol pagaliau sau tariu – ko gero... galėjo. Ne, aš turiu galvoje ne tą savo nelemtą prakeikimą – prakeikimas glūdi jau pačioje žmogaus egzistencijoje (savo prakaite valgysi duoną, gimdysi vaiką savajam skausme), bet, bet, bet... Tai koks viso to, kas žmogui atsitinka ir kas žmogų pasitinka, tikslas? Apie tai aš vis dažniau galvodavau, galvoju ir galvosiu, nors širdgėlos dėl Jotvingo nelaimės negalėjo, negali ir negalės sušvelninti ir vis stiprėjantis įsitikinimas, kad pasaulis visagalės Televizijos, Kibernetikos ir Kompiuterio mokomas, tvirkinamas ir ugdomas, sistemingai žengia visuotinio susinaikinimo keliu. Ir tam padeda menas. Jeigu anksčiau menas lavino žmogaus jausmus, tai nūnai jis – nužmogina. Juk kokią išvadą galima padaryti iš to, kad žiurkės, maitinamos roko muzikos garsais, ima lyg Saturnas ryti savo vaikus ir gentainius?
       Ir niekas apie tai rimtai nesusimąsto, niekam tai, atrodo, nerūpi. Nei filosofams, nei psichologams, nei teologams, nei genetikams, nei istorikams, nei politologams, nei politikams, nei juristams... Kodėl? Argi ne dėl to, kad dabartinis žmogus pasidarė pernelyg viskam abejingas, savanaudis. Gyvename ir mirštame vieni! Vieni – tai vieni, bet... ar mes turime savo prakeikimą demonstruoti, ar jį amortizuoti? Juk ir aš, Moiri, buvau šventai įsitikinęs, kad žmogus visų negandų, nelaimių bei asmeninių nemalonumų akivaizdoje, visų fobijų ir idėjų fiks kamuojamas pirmiausia atramą turi rasti pats savyje, o ne iš šalies laukti patarimo, paramos ar supratimo. Juo labiau užuojautos, kuri dažniausiai – destruktyvi ir veidmainiška. Argi ne dėl to neretai puldavau karštligiškai, tiesiog maniakiškai studijuoti įvairiausią literatūrą, kad ten surasčiau panacėją, ką reikia daryti, kai nebeįmanoma su savim susitvarkyti. Kimšau į galvą viską, ką tik nugriebdavau, ko reikėjo ir ko nereikėjo, kol vieną gražią dieną pajutau, kad galva plyšta nuo žinių, o širdis džiūsta be jausmų. Ir svarbiausia – žinau tai, ko normaliam žmogui nereikia arba reikia labai retai, be ko jis gali nesikankindamas gyventi, sulaukti šimto metų ir kitiems padėti gyventi. Tad ar galėjo mane tokį suprasti šeimos nariai, artimieji, draugai ir viršininkai? Juo labiau, kad man jų iš tikrųjų ir nereikėjo. Pagaliau suprask tokį vyrą, tėvą ar mokytoją, kuris vietoj smegenų ir širdies tampo prakeikimo naštą ir valkioja neišnarpliojamą prieštaravimų ir neatsakytų klausimų kamuolį! Susidūręs su artimaisiais, susitikęs su draugais ar pažįstamais, atsistojęs prieš klasę ar auditoriją, aš stengdavausi kuo greičiau pasitraukti, kad vėl ir vėl netrukdomas galėčiau tą savo prakeikimą, kuris palengva įgydavo vis platesnę ir visuotinesnę prasmę, gvildenti, narplioti. Ir taip be atvangos. Nemigo naktimis aš, visai nusigalavęs nuo bergždžių minčių ir nuo to, ką jau patyriau, klausdavau savęs – ir klausdavau nesitikėdamas gauti atsakymo: ar per mane tas lemtingas Adėlytės prakeikimas nepersiduoda ir kitiems lietuviams? Na kad ir valstybinio masto veikėjams? Argi ne visuotinis prakeikimas yra tas nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrų ir moterų gobšumas, verčiantis juos kovoti ne už valstybinius, bet už partinius ir egoistinius interesus? Privatizaciją paversti prichvatizacija? Visu balsu šaukti apie demokratiją, o artėjant referendumui raginti, kad piliečiai neateitų atlikti savo pilietinės pareigos? Įteisinti bankų grobstytojus? Didžiadvasiškai dovanoti kaimynui naftingą Baltijos jūros zoną? Už dyką ir dar primokant atiduoti „Williams International“ sukčiams milijardus kainuojantį „Mažeikių naftos“ kombinatą? Ir t. t., ir t. t. O bene baisiausia yra tai, kad visos mūsų valdžios, kiek jų jau buvo per tą „nepriklausomą“ laikotarpį, tarnavo ir tebetarnauja ne tiek Lietuvos žmonėms, kiek savo kišenei ir užsienio kapitalui.
       Šiuo metu kraupu Lietuvoje ir dėl to, kad per šį trumpą nepriklausomybės laiką vis labiau aiškėja, kad be galo sparčiai nyksta riba tarp to, kas moralu, ir to, kas nemoralu, kas galima ir ko negalima. Paskutinė ir aukščiausia Teisybės ir Laisvės instancija tapo Pinigas. Kiek turėsi pinigų, tiek turėsi Teisybės ir Laisvės. Argi to tikėjomės stovėdami Baltijos kelyje?
       Moiris prasižiojo ir netrukus vėl susičiaupė, bet tai nebuvo tikras spazmiškas žiovulys. Atrodė, kad šuva nori kažką pasakyti, paklausti ar patarti, bet vis neapsisprendžia, vis nepasiryžta. Todėl Rokui Trupinėliui teko jam padėti.
       – Ar nori, Moiri, ko paklausti, ar ką pasakyti? O gal negali kažko labai svarbaus prisiminti? Tikriausiai tau parūpo, kaip aš dabar gyvenu. Ir nesistebiu, jeigu parūpo. Juk visą laiką pasakojau apie tai, kas buvo, kas išgyventa, o kas dabar dedasi mano sieloje – tyla. Ne, Moiri, ne tyla, o byla, kuri neišsprendžiama. Ir to dar negana. Žiūrėk, pradėsi ieškoti kokio praganyto niekniekio, kurį ką tik turėjai rankoje ar akyse ir kuris tau net nebūtinai reikalingas, ir įklimpsi, prapulsi. Ir dar kaip! Taip, jog ieškomas daiktas taps tavo principu, o principas – daiktu. Va taip ir draikysies po visus būsto kampus kaip vėjo blaškomas voratinklis. Ir draikysies tol, kol pasimirš ir ieškomas daiktas, ir visi pasaulio principai, teliks vien didėjantis ir gilėjantis įsitikinimas, kad bene didžiausia, kokia tik begali būti, žmogaus ir žmonijos nelaimė yra negalėjimas ar nesugebėjimas vieną kartą išnykti, prapulti, dingti taip, tarsi niekada nebūtum šioje ašarų pakalnėje gyvenęs. Klausi, Moiri, kada tokia mintis ar idėja šovė man į galvą? Atspėjau?
       Moiris linktelėjo galvą, ir jo trikampės tamsiai rudos akys sublizgo – va, žmogus vėl pradės tokį diskursą, kuris būdingas tik jam vienam.