sveland_bitterfotze       Metų pradžioje vokiečių kultūrinė spauda išspausdino pranešimą apie neįprastai karštą diskusiją leidykloje „Kiepenheuer & Witsch“ (tai vienas Vokietijos knygų leidybos gigantų), kuris privertė suklusti knygos bičiulius. Informacija paprasta, todėl įvykis įvertintas kaip „audra vandens stiklinėje“. Tačiau įdomu: beveik iki kraujo susipešė redaktoriai, kai buvo aptariama naujos knygos iš Švedijos leidimo galimybė. Tai Marijos Sveland romanas, kurio pagrindinė veikėja Sara priminė dar prieš 130 metų H. Ibseno parašytos dramos „Lėlių namai“ heroję – Norą (vėliau pjesė leista ir rodyta „Noros“ vardu; Lietuvoje – nuo 1923 m.). Smalsiam dabartiniam skaitytojui paaiškinta, kad atverti leidyklos vartus grožinės literatūros kūriniui apie vis dar nelygią vyro ir moters padėtį šeimoje ir visuomenėje, nepanorėjo... vokiečiai vyrai. Jų prieštaravimai rėmėsi argumentu: „Čia sena dejonė, tik aukštesnio lygio.“ Tačiau visagalė rinkos ranka šiems vyrams užčiaupė burną.

 

        Knyga išversta ir išleista 2007 m. Paaiškėjo, kad M. Sveland romanas Švedijoje tapo neeiliniu bestseleriu, jo tiražas išaugo iki nematyto dydžio, prie kūrinio buvo pridėti „garso knygos“ variantai, net inscenizacija Upsalos teatre. Aišku, vokiečiai nenorėjo atsilikti. Juolab Vokietijos leidyklos buvo Skandinavijos rašytojų kūrybos sklaidos ledlaužiai į kitas pasaulio kalbas dar nuo H. Ibseno, K. Hamsuno ir kitų literatūros įžymybių laikų.

 

       Kas gi nepatiko „Noros“ leidėjų Vokietijoje palikuonims? Ogi viskas! Ir tai, kad švedės romanas „akiplėšiškas“, nepaisoma moralės normomų, o svarbiausia – knygos veiksmas rutuliojasi būtent Švedijoje, kuri dažniausiai laikoma „musterland“ (pavyzdine vieta) ne tiktai moterų ir vyrų sugyvenimo atžvilgiu, bet ir vaikų apsaugos bei auklėjimo srityje. Nepatiko „baisus“ romano pavadinimas. Bet pirmiausia pakeliaukime knygos puslapiais. Inteligentė Sara, slegiama depresijos, ryžtasi pabėgti (neaiškiai apibrėžtam poilsiui). Ji skrenda iš sausio mėnesį Švediją užgulusios tamsos ir rūko į tolimą vulkaninę Tenerifės salą saulėtame Kanarų salyne. Nuo ko bėga Sara? Pro akis plaukia gyvenimas jaunos moters, kuri svajojo apie šeimos laimę, bet nenorėjo atsisakyti ir savo (panašiai kaip vyrai) siekių, gamtos, ar paties Dievo, į ją sudėtų gabumų. Bet viskas nuskursta, viltys nublanksta, kai, atrodytų, šeimos „laimės“ tik padaugėja, kai gimsta vaikas. Dabar moteris tik nuo kojų nuvaryta esybė, kuriai labai sunku derinti moters „pareigas“ su profesiniu darbu (su juo susidoroti vis sunkiau), bėgiojimu į krautuves, pas gydytojus ir pan. O dar pareiga būti malonia savo „dirbančiam“ vyrui, kurio poreikiai ir pagausėjus šeimai nemažėja. Skaitytojas susipažįsta su Sara tada, kai ji, jau dvejų metukų sūnelio motina, nusivilia vyru, eiliniu egoistu, galvojančiu vien apie savo karjerą. O Saros patirtis parodo, kad Švedijoje tokių atvejų daug.

 

       Skaitant labai nuoširdžiai ir šiltai parašytą romaną (anot vieno recenzento, jo „neįmanoma nebaigti skaityti...“), maga sužinoti, koks gi lašas perpildė jaunos rašytojos išgyvenimų taurę, jei ji ryžosi taip pakreipti savo plunksną.

 

       M. Sveland gimė 1974-aisiais. Studijavo ir baigė Stokholmo Kino ir televizijos institutą. Nuo to laiko dirbo šalies televizijos ir radijo žurnaliste. Autorė – dviejų mažamečių vaikų motina. Jos vyras – teatro režisierius. Kadangi romanas buvo daug savaičių Švedijoje labiausiai skaitomų knygų sąraše, M. Sveland teko susitikinėti su skaitytojais ir tenkinti jų smalsumą. Taip, kartojo ji, Sara labai panaši į mane. Ir aplinka, ir net profesija (Sara taip pat radijo žurnalistė), bet – patikslina romano autorė: „Čia 37,2 proc. mano pačios išgyvenimų, o visa kita – gyvenimo kelias moters, kurią aprašau. Savo aplinką man buvo lengviau perduoti skaitytojui kaip tik tokiu būdu. Mano ir Saros išvada: Švedijoje tebedominuoja vyrija, jų interesus tebegina pasenę papročiai.“

 

       M. Sveland romanas dabar jau ne vien švedų rankose. Kai knyga pasirodė vokiečių kalba, – metaforiškai kalbant, užkopus ant Skandinavijos rašytojams pažįstamo tramplyno, – skaitytojų ratas žymiai išsiplėtė. Dabar rašytoja nevengia akistatos su skaitytojais. remiuosi M. Sveland susitikimo su skaitytojais Vokietijos uostamiestyje Hamburge įspūdžiais. Ir emocinga rašytojos reakcija, bendraujant su publika.

 

       Paklausta, kodėl neįsilieja į srovę vėlyvųjų feminisčių, kurių ginklas – publicistika (ten jos įtikinamai remiasi įvairiais žmonių teisių gynimo aktais), autorė atsako: „Ogi todėl, kad tai tapo banalybe... Stipriau už feminisčių straipsnius veikia žurnalų viršeliuose spausdinami moterų-žvaigždžių atvaizdai, kurie verčia užmiršti, kad tūkstančiai moterų tebevelka kasdienybės naštą. O ji dar pasunkėja tapus motina. Tai ir patyrė mano Sara. Mūsų laikais ką nors iš vietos pajudina tik įžiebtas emocijų fakelas... Būtinas psichologinis lūžis protuose ir širdyse. Tikras lūžis! Seną „tėvystės“ mitą reikia griauti. Visų pirma atsikratyti stereotipo, kad esi geras tėvas, nors esi tik laisvalaikio tėvas. Vaikų auklėjimo rūpesčiais reikia teisingai pasidalyti. Literatūra pajėgi kai ką įsiūbuoti. Mano romanas – žadintuvas. Daugiau už išorinius sėkmės įrodymus man pasako gausūs telefono skambučiai, elektroninis paštas. Iš įvairių Švedijos vietų.“

 

       Kadaise iš Skandinavijos į Europos šalių sceną atėjusi Nora iš pradžių ir Vokietijoje buvo verčiama paklusti senajai šeimos tradicijai. Pavyzdžiui, vokiečių režisieriai prašė H. Ibseno leisti Norai sugrįžti į „lėlių namus“ (pas sutuoktinį). bent jau vėl pasirodyti duryse paskutinio veiksmo pabaigoje. Kaip elgsis į Tenerifę išskridusi Sara?

 

       „Jūs jos paklauskite!“ – energingai nubloškusi nuo veido užkritusius savo ugninius plaukus, atsakė M. Sveland, labai panaši į save nuotraukoje, kurią romano pasirodymo proga išspausdino vienas didžiųjų vokiečių žurnalų „Stern“ („Žvaigždė“). Ten rašytoja laiko rankose uždegtą spalvotą pornografinį žurnalą. Su pusnuogės moters atvaizdu viršelyje.

 

       Tiek Švedijoje, tiek Vokietijoje nemažai skaitytojų nerimsta dėl, jų nuomone, skandalingo romano pavadinimo. Jo švediškas variantas „bitterfittan“, vokiškas „Bitterfotze“. Lietuviško vertimo neturime, todėl drįstu aprašyti pavadinimą. Jis būtų maždaug toks: „įtūžęs“ moters lyties organas. Kai kas galvoja, kad pavadinimą inspiravo rinka ar Švedijos leidykla „Norstedt“.

 

       „Ne, tai mano pačios sumanymas! – Hamburge aiškino M. Sveland. – todėl, kad tai savaime suprantamas dalykas. Panašiais pavadinimais užklota nemaža knygų rinkos dalis. Kaip jaukas! Ir naktinės tv laidos. Ką jau kalbėti apie panašią industriją. Kai kas ir man dabar prikaišioja. O aš tik užbėgau už akių. XXI a. mergaites ir moteris žeminančia maniera! Jei tai jaukas, – tegul. Bet yra potekstė. Jei, geisdamas moters, žmogus dėl pavadinimo pradės skaityti romaną, vyras susitiks su ja. Iki beprotybės įtūžusia.“

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 m. Nr. 1 (sausis)