tekstai.lt

Dalia Leinartė Marcinkevičienė. Apie blogus ir gerus laikus šeimai Lietuvoje

dalia_marcinkeviciene
dalia_marcinkeviciene
       Lietuvoje daugelis žmonių šeimą įsivaizduoja ir norėtų matyti kitokią, nei ji yra dabar. Vieniems ji – pernelyg trumpalaikė ir nestabili („skyrybų skaičius auga“), kitiems – praradusi atsakingumą („gyvenančių neregistruotoje santuokoje skaičius didėja“), tretiems – sumaterialėjusi („gimdo ir augina vieną vaiką“, „vaikus palieka ir ieško geresnio gyvenimo Airijoje“), ketvirtiems – nepalaikanti ir nepuoselėjanti kartų ryšių, penktiems – smurtaujanti („fizinį ir psichologinį smurtą šeimoje nuolat patiria daug moterų ir vaikų“) ir pan.

 

       Niekas neteigia, kad problemų nėra. Tačiau kada ir kokiu istoriniu laikotarpiu šeima Lietuvoje išgyveno „aukso amžių“, kurio dabar netekome? Atrodo, kad niekaip negalėtume nurodyti tokios epochos. Nes jos nebuvo. Tradicinė XIX a. lietuvių šeima, taip pat ir sovietmečio, kūrė savas santuokinio gyvenimo normas, kurios vargiai ar gali padėti spręsti modernaus žmogaus problemas. Ieškodami pozityvių lietuvių šeimyninių santykių pavyzdžių istorijoje šią kelionę laike tikriausiai baigtume dabartyje.

 

        Šiandien vienas pagrindinių argumentų, skatinančių atsigręžti į tradicinę XIX a. lietuvių šeimą, yra įsitikinimas, kad anuomet santuokos buvo tvirtos ir stabilios. Tai tiesa. Katalikų santuokos sudarymo normos Lietuvoje buvo priimtos visuotiniame bažnyčios Tridento susirinkime 1562 m. ir iš esmės nepakito iki 1940 m., kai sovietų valdžia įvedė civilinę metrikaciją. Tai reiškė, kad beveik penkis šimtus metų katalikų santuokos Lietuvoje buvo sudaromos tik bažnyčioje ir negalėjo būti išardomos. Tad oficialiai santuokos buvo stabilios. Tačiau ar jos tokios buvo iš tiesų? Duomenų iš ankstesnių amžių neturime, tačiau mano pačios XIX a. pab.–XX a. pr. tyrimai liudija, kad kaip reakcija į Katalikų Bažnyčios kanonus, susidėjusių šeimų skaičius Lietuvoje nuolat augo, o aplinkiniai žmonės jas traktavo kaip oficialiai įteisintas. Katalikų bažnyčios dvasinis teismas buvo priverstas nuolat spręsti vadinamąsias „ištvirkusio gyvenimo būdo“ bylas, kurių atsakovai buvo poros, gyvenančios neregistruotoje santuokoje penkerius, dešimt ar daugiau metų ir augino vaikų. Pasak tarpukario teisininkės Liudos Purėnienės, 1939 m. tokių šeimų, be Klaipėdos krašto, galėjo būti apie 30 000. Tad Lietuvoje turime gilias susidėjusių šeimų gyvavimo tradicijas, kurių egzistavimas jei ir nebuvo priimtinas kaip norma, tikrai nešokiravo visuomenės.

 

       Niekas neginčija, kad viena didžiausių problemų šiandien yra mažėjantis gimstamumas. Tačiau vaikų skaičius tarpukario Lietuvos šeimoje taip pat buvo linkęs mažėti. Kiek didesnis jis buvo valstiečių bei miesto darbininkų šeimose (vidutiniškai 5,2–3,2 vaiko šeimai) ir mažesnis (2,6–3,4 vaiko šeimai) – tarnautojų šeimose. 1944 m. sovietai priėmė įstatymą apie finansinę paramą motinoms, auginančioms keturis ir daugiau vaikų, bei vienišoms motinoms, tačiau sunkiai rasdavo tiek vienišų, tiek daugiavaikių motinų.

 

       Ar šiandien vis mažiau padedame savo seniems tėvams ir nerodome jiems pagarbos, kurią turėjo mūsų seneliai ir proseneliai? Tačiau ir tradicinėje lietuvių šeimoje jos narių tarpusavio santykiai neretai buvo apibrėžiami sutartimi, kuria suaugę vaikai įsipareigodavo duoti tėvams išimtinę. 1870 m. valstiečių Bubelių namų sutartyje dukra Bronislava, prieš perimdama tėvų ūkį, įsipareigojo prižiūrėti bei remontuoti ūkio pastatus, apdirbti laukus, išlaikyti seserį iki jai ištekant, o tėvus iki jų mirties ir kasmet mokėti jiems išimtinę: 15 pūrų kviečių ir avižų, 12 pūrų miežių, 20 pūrų bulvių, 1 pūrą žirnių, 7 gorčius druskos, 4 žąsis, 1 kiaulę, 2 avis, dviejų karvių pieną, keturių avių vilnas, kasmet pasėti tėvams po pusę pūro linų ir duoti darže užaugintų daržovių. Be to, kasmet mokėti tėvams po 10 sidabro rublių grynais, prižiūrėti juos ir, jei reikės, pakinkyti kelionei arklį.

 

       Neatrodo, kad mažas gimstamumas, oficialiai neregistruotos šeimos ir kartų nesolidarumas atsirado drauge su Lietuvos atsivėrimu pasauliui po 1990-ųjų. Šios ir panašios lietuvių šeimos gyvenimo tradicijos skaičiuoja ne dešimtmečius, bet šimtmečius.

 

       Šiandieninėje Lietuvos šeimoje galima išskirti bruožų, kurių nerastume jokiame ankstesniame Lietuvos istorijos laikotarpyje ir kurie formavosi po Lietuvos nepriklausomybės 1990-aisiais. Iš esmės tik pastaraisiais dešimtmečiais klostosi santuokos ir partnerystės, paremtos emociniais ir psichologiniais motyvais, o ne nulemtos ekonominių, giminės (XIX a. tradicinė šeima) išskaičiavimų, įvairių administracinių ir ideologinių suvaržymų (sovietinė šeima). Šiandien, o ne įsivaizduojamame istoriniame aukso amžiuje, vyrai noriai tampa atsakingais ne tik už materialinį vaiko išlaikymą, bet ir už kasdienę jo priežiūrą bei auklėjimą. Ar daug atrastume sovietmečio nuotraukų ir pasakojimų apie bendrus šeimos laisvalaikius, savaitgalius ir keliones? Ar daug pateiktume XIX a. liudijimų apie vyrus, susirūpinusius „bendrauti ir palaikyti nepaprastai glaudžius ryšius su vaikais“ ir žinančius, kuo gyvena jų žmonos? Ar daug istorijoje rastume moterų, suvokiančių, kad vyras nėra tik priemonė šeimai išlaikyti, bet gali būti ir žmonos draugas?

 

       Šiandieninei Lietuvos šeimai iškyla daug problemų, kurių neišvengia ir viso pasaulio mamos ir tėčiai, vyrai ir žmonos. Tačiau ieškant tų problemų sprendimo neverta ilgesingai gręžtis į praeitį. Išeities taškas yra šiandiena. Ir šeimai ji nėra tokia bloga, kaip kartais atrodo.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 m. Nr. 1 (sausis)