tekstai.lt

Rimantas Vanagas. Labora! (nors supuvę kiaušiniai vis dar paklausūs...)

Rimantas Vanagas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Rimantas Vanagas. Ričardo Šileikos nuotrauka
       Manęs niekas neklausia (kartais net gaila...), kokios mano pažiūros, tačiau pasakysiu. Socialiniu požiūriu esu įsitikinęs socialdemokratas. Mano bičiulis norvegas pasakojo: „Kol aš nebuvau pervažiavęs skersai Amerikos, tol aš neturėjau jokių pažiūrų. Bet kai pervažiavau ir pamačiau, kas ten darosi, supratau: sąžiningas žmogus gali būti tik socialdemokratas!”

       Tačiau! Aš esu visa širdimi konservatorius, kai omeny turimas mūsų kultūros paveldas, kalba, žodžio laisvė. Apie tai kalbu ne todėl, kad man būtų malonu išpažinėtis, o todėl, jog panašiai – tuo esu giliai įsitikinęs – mąsto daug Lietuvos žmonių. Jei valdžia tai suprastų ir pripažintų, mažai beliktų vadinamųjų tautos priešų ir atsirastų žymiai daugiau Lietuvos patriotų, o V. Petkevičiaus „durnių laivas“ taptų juokingu pramanu.

       Kartais nubundu ir galvoju: ar tik aš kvailas ir be atminties, ar visas pasaulis?

       Gėda, bet neblogai prisimenu anuos, konjunktūrinius, laikus. Kai lėmė ne gabumai, o pareigos ir partinė priklausomybė. Ne tik prisimenu – užuodžiu tą kvapą iš tolo. Bet kaip keista: juo toliau, juo aštriau nosį kutena pažįstamas dvokas! Nes jau ir tūlas kritikas, ir ekspertas, ir tūlos komisijos ar tarybos narys (ką bekalbėt apie politinį žygeivį!) vertina nebe tiek kūrybą, nebe tai, ką ir kaip parašei, o tavo... pavardę, biografiją. 

       O labiausiai anuos laikus primena tai, kad mus vis glaudesniu žiedu supa... Lenino „virėjai” (pamenat „istorinę” Iljičiaus frazę, jog valstybę gali valdyti bet kas, net ir virėja?). Žmonės be kvalifikacijos, autoriteto, „beretės” ir savamoksliai pagal partijyčių sąrašus patenka valdžion, užima aukštas kėdes, lemia kitų žmonių likimus, šalies ateitį. Todėl ir prikrėsta tiek protu nepaaiškinamo absurdo, sunkaus, kriminalinio. Pvz., kraujo kaina – tiesiogine prasme! – pagaliau sukūrus šiuolaikišką žemdirbystės bazę, kai tereikėjo sovietinį kolchozinį modelį pakeisti europietišku kooperatiniu, nusirista iki arklių, t. y. iki baudžiavos. Ar ne tas pat nutiko ir literatūroj, kurios dangun patekėjo begėdiškai neraštingos „žvaigždės“?

       Anykštėnai išleido vietos poetų eilėraščių apie meilę rinktinę. Pagirtina! Bet žinot, kiek mūsų rajone atsirado poetų? Arti pusantro šimto. Padauginkime iš 44 rajonų, pridėkime didmiesčius... Gerai, kai kone visi raštingi Lietuvos žmonės jau ir poetai, bet... Aišku kaip dieną, kad žmonės nebeatskiria meno nuo nemeno, talento nuo šiaip eiliakalystės. Sparčiai artėjam į... XX amžiaus pradžią, švietimo laikus, kai reikėjo tautai aiškinti elementariausias tiesas.

       Tik nesakykit, kad seniai užmarštin nugarmėjo deficito laikai! Logika – pats ryškiausias mūsų dienų deficitas. Jei pasiūlyčiau turguje ar parduotuvėje pirkti ne šviežius, o pašvinkusius kiaušinius, tikriausiai pasukiotumėt pirštą prie smilkinio. Tačiau iš dažno TV kanalo, laikraščio, „realybės šou“ dvokte dvokia pašvinkusiais kiaušiniais, o skaitytojų, žiūrovų – minios! Perkama, skaitoma, žiūrima kaip tik tai, kas atsiduoda maita, paskalomis, amoralia arba liguista vaizduote, o tokių „projektų“, programų autoriai bei atlikėjai – net reklamuojami, premijuojami! Antai už pernai metais spausdintas „antikorupcines” publikacijas solidžią premiją eilinį kartą gavo tūlas Anykščių rajono žurnalistas. Prisvaičiojo, priskaldė vyriokas malkų, kiek begėdiška vaizduotė ir (ne)sąžinė leido – ir še atlygis!  

       Neprastas verslas, pasirodo, dėti pašvinkusius kiaušinius...

       Visą gyvenimą dirbęs spaudoj, negaliu nesistebėti nepagarbiais, neatsakingais redakcijų ir skaitytojų santykiais. Tik labai reta redakcija nūnai atsako, ar gavo tavo siųstą medžiagą, ką su ja darys, ką redaguos, kokį pavadinimą uždės ir pan., o ką jau bekalbėt apie honorarą! Kadaise didžiavausi dirbąs žurnalistu, svajojau, kad bent vienas vaikas pasektų mano pėdomis, visada sakiau: jei protas ir akys neaptems, neprapulsiu net gaudamas menką pensijytę. Bet dabar galvoju kitaip. Antai Pasaulio anykštėnų bendrija išleido fotoalbumą, garbė būti jo sudarytoju teko man. Albume buvo dvylikos vietos fotografų nuotraukos ir vienuolikos šiandienos rašytojų mintys apie Anykščius. Visi gavo prideramą honorarą ir po albumą, bet nė vienas, išskyrus Romualdą Rakauską, net nepasakė ačiū!

       Logika, elementarus padorumas – tik sapnuos… Nueinu į „Maximos” parduotuvę, dairausi pieniškų dešrelių – ogi visa eilė pritutinta „tarybinių”! Tai, kaip sakoma, ne naujiena, seniai visiems žinomas verslininkų „bajeris“, bet kodėl nepamąsčius, nepalyginus? Šalies užsienio politikos asai nepaliauja reikalavę, jog sovietiniai nusikaltimai būtų prilyginti nacistiniams, o štai toj pačioj laisvoj Lietuvoj siūlomos tokių pavadinimų prekės... Kodėl tada kitos dešrelių serijos nepakrikštijus „nacių“ ar „hitlerininkų“? Juk šitie okupantai buvo netgi lauktesni, su gėlėmis sutikti...

       Pats nenorėčiau patikėti, bet: knygų platinimo firmos vadovas, dvejus metus apgaudinėjęs šimtus klientų, paskelbia bankrotą – ir, nusiplovęs rankas, lyg niekur nieko rezga voratinklį jau kitur... Ką tai reiškia? Kad teisingumo nėra ir nebus?

       Ir apskritai – kas suteiks (sugrąžins) sąvokoms, terminams, žodžiams tikrąjį, prigimtinį turinį: įtikinamai ir dorai paaiškins, ką reiškia mūsų dienomis laisvė, demokratija, tėvynė, jos išdavystė? Kokie žmonės be išlygų verti kovotojų už Lietuvos laisvę titulo? Kodėl laisvas žodis, bene svariausias ir brangiausias mūsų, rašto žmonių, turtas tapo bevertis – kaip vėjo nešiojama šiukšlė?

       O kaip turėtų būti įvardijama santvarka, politinė ideologija, skleidžianti vienpusę informaciją, net menkiausią cyptelėjimą apie socialines garantijas ar socialinį teisingumą, dirbančio ar norinčio dirbti žmogaus teises rėksmingai įvertinanti kaip sovietinį reliktą, okupacijos nostalgiją? Kaip vadintina ir vertintina totalinė įvairaus plauko „veikėjukų“ spekuliacija patriotiškumo, lietuvio, lietuvybės, tautos vardu?

       Šie klausimai – tik tam, kad paklausčiau: kada visa tai baigsis? Ir kas pagaliau garsiai, iš aukštybių ar viešų tribūnų pasakys „gana“? Klausdamas pirmiausia omeny turiu ne politikus (daugelis todėl ir veržiasi į politiką, kad jiems svetimas žodis „gana“), o visuomenės autoritetus, mokslininkus, filosofus, scenos, ekrano, plunksnos didmeistrius.

       Vėl ir vėl mintiju: kaip mums trūksta aistringos vaižgantiškos publicistikos, kuri viešai prikaltų prie gėdos stulpo nusikaltėlį (kad ir kokio rango jis būtų), pamalonintų darbščią bitelę, ištiestų ranką skurstančiam, žeminamam kūrėjui ar paprasčiausiai jaunam žmogui, neriančiam kuo toliau nuo gimtos Lietuvos!

       Prieš porą dešimtmečių naujai iškeptas rusų demokratas Borisas Jelcinas pakvietė savo tautiečius grįžti namo, Rusijon; o kas dabar pašauks lietuvius iš viso pasaulio: grįžkit, vaikai, broliai ir sesės, į savo tėvų namus? Nes tėvynė serga mažakraujyste, nes tėvynė jūsų verkia...

       Kodėl tai, kas brangiausia – vaikus, kalbą, kultūrą, mokslo žinias, – taip lengvai atiduodame svetimiems? Arvydas Juozaitis per TV porino, girdi, broliai latviai baigia „išsivaikščioti”, o argi ne tas pat tinka lietuviams, kasmet ir kasdien prarandantiems atžalyną, ūglius? Europos „briedžiai“ jais gardžiuojasi, bet kas iš to mūsų Lietuvėlei? Gal po lietuvių kolonijas jau turėtų važinėti tautos likučių pasiųsti misionieriai, šaukliai a la Žemaitė ir kviesti tautiečius nuo pinigo kalimo pereiti prie valstybės gelbėjimo?

        „Santaros–Šviesos“ konferencijoje, kadaise vykusioje Anykščiuose, savo ausimis girdėjau, kaip garbūs tautiečiai iš „anapus“ porino: mes Lietuvą labai mylime, ją nuolat sapnuojame, bet sugrįžti jon – negalime, nes Vakarų žmogui čia dar nėra deramo komforto, nes, pavyzdžiui, čionykščiuose poilsio namuose sovietinio palikimo vonios senam žmogui per aukštos... Kodėl, svarstė tąsyk ne vienas „čiabuvis“, pinigingiems užsieniečiams, juo labiau lietuviams, patiems neinvestavus tėvynėje, neparodžius mums, „surusėjusiems ir sukomunistėjusiems“, kaip garbingai uždirbami pinigai, ir pagaliau nepastačius tų žemašonių vonių?..

       Aš ne prieš išeivius, išvažiuojančius. Griūvant Berlyno sienai, buvau ten, mačiau, kaip veržėsi žmonės iš Rytų į Vakarus, dairėsi į tenykštes vitrinas, į videomagnetofonų, automobilių, batų modelius ir kainas. O dabar galvoju: kas būtų atsitikę kokiais 1970–1985 metais, jei staiga „geležinėj sienoj“ būtų atsivėrusi spraga Lietuvai? Su tvoromis ir langais, su vaikais ant rankų ir seneliais vežimėliuose pusė Lietuvos būtų išlėkusi! Tad ko stebėtis ar kuo kaltinti šiandieninius laimės ieškotojus?

       Kita vertus… Ieškodamas skaudaus lietuvių praradimo priežasčių, nejučia prisimenu, kaip juokėsi iš manęs Izraelio žydai, kai 1990-aisiais kalbėjau jiems, jog, užtekėjus laisvės saulei, iš Vakarų lavina paplūs tautiečiai – ir padės, išgelbės. Deja, jie buvo teisūs: gausi mūsų išeivija jaučiasi atliekanti patriotinę pareigą tik retsykiais atvažiuodama į grandiozinę dainų šventę ir nubraukdama džiaugsmo bei ilgesio ašarą…

       Kodėl brangūs lietuvaičiai dabar negalėtų sąmoningai, tikslingai suplasnoti iš amerikų, anglijų, airijų ir ispanijų, kai tėvynei išties sunku? Dažnas teisinasi naujais įpročiais, vaikais, didesniu uždarbiu, tačiau kas tie pinigėliai, palyginti su dvasiniais praradimais? Dažnas žada sugrįšiąs tada, kai Lietuva atsistosianti ant kojų, bet kas ją ant kojų pastatys, jei ne jaunimas?! Kodėl negalima grįžti… darbui? Valstybė pastatė paminklą V. Kudirkai, tačiau jo kvietimą „Labora!” – pamiršo. „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą…“

       Dar vienas apektas: o ką dabartinis jaunimas žino apie Lietuvą, gimtinę? Kiek, tarkime, šiandienos anykštėnų yra skaitę nuostabias, vaikiškai pagaulias ir enciklopediškai talpias Bronės Buivydaitės knygas apie Anykščius? Kokius kitus žymius krašto žmones – be kelių vadovėlinių rašytojų – jie galėtų išvardyti? Kiek jų yra keliavę po tėviškę ne dviaukščiais autobusais, o dulkėtais takeliais, miegoję po atviru dangum, klausęsi gamtos kalbos? Vienetai. Tad ko stebėtis, kad jie neturi kuo didžiuotis, ką prisiminti, ko ilgėtis – ir tėvynę, net savo vaikus iškeičia į monetą.

       Kas dar, be krizės, turėtų atsitikti, kad visa Lietuva krūpteltų – ir pabustų? Gal reikia pagoniškos aukos – kad kas nors susidegintų? Ar koks neadekvačiai išnarsėjęs pilietis paduotų Lietuvą į tarptautinį teismą dėl savo tautos genocido?..

       Pasaulio anykštėnų bendrijos mėnraštis „Pasaulio anykštėnas”, ieškodamas visų įmanomų būdų, kaip susigrąžinti tautiečius namo, suformulavo klausimą: „Kodėl jaunoji išeivija turėtų grįžti į Lietuvą?” ir pateikė jį žymiems Lietuvos žmonėms. Štai ką į jį atsakė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius emeritas Algirdas Avižienis:

       Kai jaunas žmogus pajunta, kad namie jis reikalingas ir laukiamas, kad juo rūpinamasi – jis tai įvertina ir grįžta. Kas, turėdamas neblogas darbo ir gyvenimo sąlygas, o juo labiau sukūręs šeimą, norės dangintis nežinia kur, nežinodamas, kas jo ten laukia? Tokiu atveju net didesnė alga nelabai sugundys – jei lauks mėgstamas darbas, kolegos, pastogė. Deja, Lietuvoje pernelyg įsigalėjęs sovietinis mąstymas: išmokei jaunimą ko reikėjo – ir žinokis, o kas tavęs laukia ar nelaukia – mums neberūpi!

       Sakoma, kad lietuviai mirusius myli labiau nei gyvuosius. Šią mintį galėčiau pratęsti: ir išvažiavusius – labiau nei greta esančius! Apie prarastą jaunąją kartą pradėta kalbėti tik tada, kai ji iš tiesų jau buvo prarasta, bent didžioji dalis. Juk taip, atrodytų, paprasta ir aišku: mylėk žmones, kol jie šalia, kol jie Lietuvoj. O jeigu mes jaunuolius tik pastumdome nuo vienų durų prie kitų, dar prirašome kreditų, paskolų – kas benorės grįžti? Ten, kur jau buvo nuvertintas, pažemintas?..

       Lietuva nelaukia grįžtančių jaunųjų mokslininkų ne tik todėl, kad neturi lėšų, nesugeba jiems padėti susitvarkyti būstą, mokėti prideramą algą. Nesunku patirti, jog jaunųjų talentų grįžimu nelabai suinteresuota vyresnioji mokslininkų karta: užsiėmę šiltas vietas, jie paprasčiausiai bijo konkurentų. Vyriausybė turėtų kur kas išsamiau atsižvelgti į jaunųjų intelektualų poreikius bei problemas, išsamiau paaiškinti visuomenei, kodėl Lietuva taip nenoriai pasitinka arba nemoka prisikviesti ją palikusio akademinio jaunimo.

 

       Justinas Marcinkevičius:

       Taip, realus gyvenimas toli gražu ne visada palankus žmogui, ir tas gyvenimas nepaiso mūsų sentimentų ir sapnų. Nelengva yra išeiti, sunku yra grįžti, ypač po ilgesnio laiko, gal net suleidus šaknis svetimoje žemėje. Bet ilgesys ir meilė kalnus verčia. Vargu ar galėtume pasakyti, su kokiomis mintimis, jausmais, pasiryžimu ir ketinimais išvyksta žmogus duonos ieškodamas. Manau, kad ne vieną jų galbūt lydi jų tautinės aspiracijos – užsidirbti, sugrįžti ir kurti gyvenimą čia, bet metai kiti – žmogus įsišaknija, gimtieji namai netraukia, nesisapnuoja, užsimiršta. Nieko, arba beveik nieko, viliojančio jam pasiūlyti neturime. Todėl man ir atrodo, kad Lietuvos istorijoje tokio laikotarpio dar nebuvo. Galbūt jį galėtų šiek tiek sušvelninti auklėjimo, švietimo, žiniasklaidos, pramogų turinys, iš mažens diegiamos etninės mūsų vertybės, kalbos, istorijos, kultūros akcentai. Deja, pas mus elgiamasi kaip tik priešingai: atsisakoma, perbraukiama, parodijuojama arba niekinama viskas, kas siejasi su tautiškumu, patriotiškumu. Atseit pasenę, nemadingi, atsilikę. Aktualu tiktai saldaus, blizgančio, apnuoginto gyvenimo atspindžiai. Galima klausti: ką veikti dabar Lietuvoje, išvargintoje sunkmečio ir bedarbystės? Betgi sunkmetis ir bedarbystė ritasi per visą žemę, užgriebdama vis naujas ir naujas teritorijas, griaudama ir niokodama žmonių gyvenimus, neklausdama jų pilietybės ir tautybės. Finansų analitikai kartkartėm nedrąsiai prasitaria, kad krizė jau lyg leidžias suvaldoma. Be jokios abejonės, kiekvieno žmogaus pastangos, žinios, galbūt patirtis yra pageidaujamos ir gerbtinos. Nuo senovės žmonės sakydavo, kad namuose, tarp savųjų, ir vargas lengviau išvargstamas, ir bėdos greičiau išbėdavojamos. Suprantama, aš neturiu ekonominių ir politinių argumentų, agituodamas anykštėnus (ir ne tik juos) grįžti namo. Galiu tik belstis į išėjusiųjų širdis.

 

       Beatričė Kleizaitė-Vasaris:

       Lietuvos valstybės jaunimo politika turėtų kardinaliau keistis. Tačiau nepamirškime realybės: pasauly visada bus šalių, kur už tą patį darbą mokės daugiau nei Lietuvoje. Moralė, idealizmas, auklėjimas – štai kas turėtų nulemti jauno žmogaus pasirinkimą. Jeigu jis jaus tėvynę kaip dangaus dovaną ir likimą, jausis esąs jos vaikas, nereiks raginimų, graudenimų, pamokslų, kad reikia ją mylėti, jos nieku gyvu nepamiršti, į ją sugrįžti ir jai kiek galint padėti. Sugrįžti ne dėl biznelio, ne tik numirti ir ne tik pelenų urnomis – sugrįžti darbui! Kad tėvynė būtų mielaširdinga, pats turi būti jai labai dosnus...

       Ir dar vienas dalykas, kuriuo šventai tikiu: išeiviai pradės patys grįžti namo, kai supras, jog šiame pasaulyje esama kur kas svarbesnių, brangesnių dalykų už pinigus, turtą, gerovę. Kas tie banknotai, palyginti su tėvynės oru ir tyla, tėvų šiluma, nepakartojama gamta ir tėvų kalba, dainomis, prisiminimais? Palaimingu jausmu, jog esi savo vietoje?..

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 m. Nr. 2 (vasaris)