Algimantas Baltakis

 

 

 

 

 



       Per kabantį tiltą

 

       Širdį nešies

       Lyg indą sukultą

       Per siaurą, kabantį tiltą.

       Graužies,

       Jog taip dažnai pulta,

       O taip retai kilta.

 

       Graužtis, deja,

       Per vėlu:

       Netrukus paliksi šią žemę,

       Apraizgytą spygliuotų vielų,

       Išduobėtą sprogimų,

       Neramią.

 

       Stebiesi:

       Kiek sykių tau teko

       Keliauti pro Scilę, Charibdę.

       Džiaugiesi:

       Tu pievoj pramynei taką,

       Nors tave patį galėjo sutrypti.

 

       Siūbuoja tiltas, kuriuo eini,

       Artėji prie kranto lemtingo.

       O dvi vakaro saulės

        (Viena danguj, kita vandeny)

       Svetingai tave pasitinka.

 

       2008 m. sausis–vasaris

 

 

 

       Ne Heraklis, ne Antėjas

 

       Tu ne Heraklis, ne Antėjas,

       O ir laikai dabar kiti.

       Iš nežinios trumpam atėjęs,

       Į nežinią ilgam grįžti.

 

       Kam reikia tos nykios kelionės?

       Kam tau šios kančios, kam vargai?

       Aplink – apduję laksto žmonės,

       Aistrų ir pinigų vergai.

 

       Aplink – pasaulis išprotėjęs,

       Koks buvo ir visais laikais.

       Vis vien, nors ir nesi Antėjas,

       Už žemės atkakliai laikais.

 

       Įgriso tau klaikus spektaklis,

       Grimasų iškreipti veidai.

       Vis vien, nors ir nesi Heraklis,

       Išmėžti arklides bandai.

 

       Bet žemėj nemažėja dvoko,

       Gamta ir siela užteršta.

       Ir keikdama gobšuolį žmogų,

       Nuo smogo dūsta planeta.

 

       Manai, tu už kitus geresnis?

       Žvaigždė tau spindi ant kaktos?

       Tu nei geresnis, bei blogesnis,

       Esi tik truputį kitoks.

 

       Tu ne Heraklis, ne Antėjas,

       Svarbus tik artimiem draugam,

       Iš nežinios trumpam atėjęs,

       Į nežinią grįžti ilgam.

 

       2008 m. lapkritis–2009 m. gruodis

 

 

 

       Krokodilas

 

                      Proanūkei Kotrynai

 

       Skrenda krokodilas.

       Ryja debesis.

 

       Kodėl krokodilas?

 

       Kad jo

       nasrai dideli.

 

       Kodėl skrenda?

 

       Kad jam

       nusibodo ropoti.

 

       Kodėl ryja debesis?

 

       Nes padangėje

       antilopių nėra.

 

       Iš kur žinai,

       kad ryja?

 

       Argi nematai:

       visa padangė

       krauju pasruvo!

 

       2009 m. lapkričio 9 d.

 

 

 

       Strazdiškio parametrai

 

       Koks aukštas

       tavo dangus,

       gimtine.

 

       Koks gilus

       protėvių šulinys.

 

       O dar gilesnė

       vieškely įminta

       avinėlio pėda.

 

       Iš tos pėdos

       kadaise gėriau ir aš,

       nepaklausiaũ Elenytės.

 

       Tiek metų prabėgo,

       o man

       vis dar maga badytis.

 

       O koks ilgas

       vieškelis:

       nubėga kalvomis

       lig paties horizonto.

 

       Tuo vieškeliu

       išėjau

       į platų pasaulį.

 

       Bet niekaip

       užmiršt negaliu

       mažo Strazdiškio.

 

       Nes man ausyse

       vis dar skamba

       mane išlydėjusi

       volungės giesmė.

 

       Tokia

       dieviškai melodinga

       ir tokia

       kraupiai trumpa.

 

       2010 m. sausio 2 d.

 

 

 

       Su savim tamsoje

 

       Tarei sau:

       nebesispardyk!

       nurimk!

       suprask:

       esi senas.

 

       Ne! –

       pertarei save, –

       esi

       ne senas,

       esi

       labai senas!

 

       Kvotei senolį:

       kodėl gi tu

       toks nemandagus?

       nei žmonėms,

       nei daiktams

       nebesakai

       labas?

 

       Ak, brolau,

       paaiškinai sau:

       ne tik

       labas,

       tu pasauliui

       nebesakai

       ir sudie!

 

       Tą graudų žodį

       tiek sykių kartojęs,

       dabar gi

       norėtum

       anglišku papročiu

       išeiti tylomis,

       kad niekas

       net nepastebėtų,

       jog išėjai.

 

       2009 m. spalio 10 d.

 

      Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)