tekstai.lt

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

Kornelijus Platelis skaito per „Poezijos pavasario 2010“ atidarymą. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Kornelijus Platelis skaito per „Poezijos pavasario 2010“ atidarymą. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 




       Persikeitę laipteliai

 

       Tų laiptelių tik trejetas iki priebučio,

       o staiga suspindo kitaip,

       tarsi kitoj šviesoj, kuri laiko daiktus,

       išplėštus iš užmaršties senose fotografijose,

       ir namai pasiliko kitam laike,

       tapo nebepasiekiami,

       ir mano „aš“ suaižėjo, suskystėjo,

       kojos, Viešpatie, nebepadėsi ant jo,

       nenueisi fiksažo ežeru, neįžengsi

       į sielos namus anapus,

       kurių langines

       šitaip daužo padangių vėjas.

 

       2009 06

 

 

 

       Karstiniai reiškiniai

 

       Sako – angliarūgštė tirpdo minkštąsias uolienas,

       jos nuteka požemio upėmis, laša nuo stalaktitų,

       augina stalagmitus, užutėkiuose

       susigrūda mažais karsteliais lyg džonkos,

       regimos iš lėktuvo,

       o tuose karsteliuose – tik pakelk dangtį –

       išvysi savo dienas,

       savo minčių pavidalus tarsi įkapes

       iš kiek baltesnio rūko, plona plėvele

       gulančias ant ankstesnių iliuzijų.

 

       O upių žiotyse!..

       Kaip didingai jie išlinguotų į jūrą,

       sutiktų pirmąją bangą...

 

       Ir mano meilės miega tenai užmerktom akim,

       su vos matomom šypsenom lūpų kampučiuose,

       atsispindinčiom

       ribančiuose paviršiuose...

 

       Ir mano eilės miega

       spaustuvės dažų futliaruose...

 

       Laiko rūgštys išėdė minkštąsias uolienas

       iš sąmonės monolito –

       karstai vingiuoja, šakojasi it labirintas

       po tvirtą kadaise masyvą,

       ištirpę akmenys ašarom

       laša iš tavo akių, rieda skruostais palikdamos

       šermenų plėveles ir tuštumas

       guldyti pasauliui

       mirties valandą,

       pradėti naujam gyvenimui,

       sustatyti dekoracijas ir pakelti

       naujo spektaklio uždangai,

       arba įrengti kontorai ir imti plėtoti verslą,

       arba tiesiog įgriūti

       namui, giraitei, greitkeliui,

       ar upokšniui.

 

       Ir tada išlinguoti upėmis linkui žiočių

       iš lėto, kiek iškilmingai ar net pompastiškai –

       karste po eilėraštį ar medalį,

       ar šiaip kokį smulkų fetišą –

       galvojant: kad tik neapvirtus

       ties pirmąja banga.

 

       2009 06

 

 

 

       Skaitmeninis natiurmortas

 

       Trys palmės žydros

       lagūnos salelėje, jachta, balti

       debesėliai ir mano šešėlis tarp jų,

       už nugaros langas, apsnigtos pušys ir dūmas

       iš kaimyninio namo kamino,

       baltas kaip debesėliai, tik judantis

       savo keliais pavėjui.

 

       Nelyginant dvi kariuomenės.

 

       Ir tarsi nieko daugiau nevyksta

       nei anapus, nei šiapus.

 

       2009 01

 

 

 

       Per lūžtantį ledą?

 

       Gruntas būna tąsesnis,

       jo nestingdo šviesa,

       neėda užterštas oras.

 

       Už lako, dažų plėvelės

       kelias aukštyn ar žemyn,

       tačiau negali pasirinkti.

 

       Šios dėlionės nebesuklijuosi,

       neužglaistysi properšų

       pavasario upės lede.

 

       Trečias kelias –

       bandyti dar kiek paplaukti

       ant ledo lyties, galbūt

 

       nuo vienos ant kitos šokinėjant,

       bandant atsukti laiką,

       puoselėti iliuzijas.

 

       2009 03

 

 

 

       Dekonstrukcija

 

       Neskubėk. Ji pati prasidės,

       savaime, mano žavioji drauguže,

       niekieno nepaskelbta, ne iš karto pastebima.

       Ir ne tų dalykų, kuriais norėjai pažaisti,

       o tų, kuriais tegu nejučia gyvenai.

       Be to, išsiplės erdvė, padidės atstumai,

       tamsios properšos išsivieps,

       tarp minčių tėkmių, įsitikinimų,

       tvirtai suręstų vaizdinių.

       Prasmės pamirš viena kitą,

       nustos savimi domėtis,

       nuo tavęs atsiskirs

       tai, kas atrodė nedaloma,

       kas rodėsi tu. Tuštuma

       ims atrodyti vis žavesnė...

 

       2009 03

 

 

 

       Akistata muziejuje

 

       Bybgalve Kipride

        (kreipiuosi į dievą, tūnantį mumyse,

       valdantį mūsų rankas ir protus,

       o gal į abu – Apoloną ir Dionisą), koks ilgas

       kelias nuo tavo grubaus amuleto,

       abiejų pradų nukryžiuotu kūnu

       kerinčio buką pasaulį,

       lig tos marmurinės mergaitės standžiom krūtim

       ir jaunuolio strėnom, helenės,

       žvilgsnio ugny atgyjančiu kūnu

       išduodančios aukso kraigu mėnesienoje

       andai žengusį meistrą, ir koks

       dar ilgas laikas lig mūsų

       barbariško konceptualizmo,

       vienkartiniuos pavidaluos gniaužiančio

       nebūtinas minteles

       tarsi nuosavus lytinius organus,

       valdančius mūsų rankas ir protus.

 

       2009 04

 

 

 

       Vėlinės Maltoje

 

       Netekęs galvos dėl pasaulio

       supratau atsidūręs Maltoje

       lapkričio pradžioje, kai vėlės

       velia mintis it vėjas.

       Viešbuty, kurio šūkis:

                      „Live a grand life“,

       gyvenau tarp marmuro mūzų, liūtų, žirgų, karžygių,

       fontanų, įsimylėjėlių, išskaptuotų kinų kaltukų

       pagal pavyzdžius graikų – romėnų,

       tąsyk rožinius pardavinėjusių

       prie Jono Begalvio katedros,

       droviai slepiančios Caravaggio

 

       ir didikų palaikus po grindų mozaikomis

       nuo užmaršties, kurią neša laikas.

                      (Geras maistas, šampanas rytais,

                     taurės kyla aukštyn kaip per amžius.)

 

       Varteliai vėlių praviri, tad bandžiau paklausti

       storų, akmeninių šio pasaulio gimdytojų

        (galvos jų skyrium gulėjo megalito šventyklose):

       ar Jonas Krikštytojas, netekęs galvos per moteris, –

       keršto vyrams auka, pasaulį jėga užgrobusiems?

       O gal šioje saloje tebemąstomas tęstinumas

       vėlių ar sielų būties, atskyrus galvas nuo kūnų?

       Ir kaip atrodys anie galutiniam teismui sukilę –

       Osmanų kareiviai galvom iššautom iš patrankų

       atgal į laivus jų, visi jas padėję ant trinkų,

       ar pažangiau sukišę į giljotinos skylę.

 

       Nieko man neatsakė tos begalvės storulės,

       nes neturėjo kuo, tačiau viešbučio durininkas,

       paslaugiai jas darinėjantis, nors žinojo mane

       kur eiti neturintį, tartum sakė manąs,

       jog mimesio mimesis pavagia mūsų galvas,

       pakeičia jas kitomis, kaip toms storapilvėms,

       paverčia mus menamų

       originalų kopijomis,

       kurios nė per Vėlines

       pasaulin nebeatkopia.

 

       2009 11

 

      Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)