tekstai.lt

Algis Kuklys. Trys novelės

Algis Kuklys. Ričardo Šileikos nuotrauka
Algis Kuklys. Ričardo Šileikos nuotrauka

       Debesų stebėjimas

 

       Ne visi žmonės yra žmonės. Ir ne visi bepročiai yra bepročiai.

       Pažįstamas, apie kurį, atrodo, viską žinojau, nenoromis privertė mane pakeisti pažiūras. O juk taip skaudu atsisveikinti su senomis, bet patogiomis mintimis... Tarytum luptų odą...

       Vieną sekmadienį jis, mįslingai nusišypsojęs, pakvietė mane į namus. Atvirai pasakius, nieko stulbinančio pamatyti nesitikėjau, bet, peržengęs slenkstį, tuoj pasakiau sau apsirikęs, nors akys ir nenorėjo tikėti.

       Virš galvų švietė lengva dienos šviesa, nes lubos ir stogas buvo stikliniai. Stovėjau kaip idiotas, o jis šypsojosi, ir baigta. Palauk, bus dar įdomiau, aiškiai ištarė žodžius ir pasiūlė atsisėsti. Sutrikęs atsidrėbiau kur papuolė. Ėmiau svarstyti: be abejo, jis tikras senbernis, gal net psichas, tačiau ir aš esu psichas, nes prasidėjau su tokiu, todėl ilgai čia nebūsiu – dar papjaus, ar ką kita padarys. Gal jau keliausiu, atsidusėjau išgėręs arbatą, reikia rašyti disertaciją... Gerai, eime į sodą, išgirdau greitą atsakymą.

       Ką gi, dabar tikrai papjaus, o policija tik po mėnesio ar pusmečio paskelbs paieškas – juk policijoje taip pat netrūksta psichų. Bet kur tas idiotas mane veda? Ne, idiotas esu aš, kad su juo prasidėjau. Bent jau plaktuką turėčiau diplomate. Kiekvieną dieną nešiojuos tą prakeiktą plaktuką, tačiau šiandien lyg tyčia neįsidėjau.

       Tu nieko nematai, staiga tarė jis. O ką turiu matyti? – virpančiu balsu paklausiau, ne, verčiau jau eisiu namo!.. Tu iš tiesų nieko nematai, supyko jis. Maniau, kad voš į veidą, todėl atlošiau galvą ir...

       Virš mano galvos lėtai siūbavo sena ir aukšta kriaušė, kurios viršūnėje kažkas buvo pririšęs kelias kėdes. Lipame, pasiūlė. Čia ne autobusas, įsižeidęs atsakiau. Tu nematai reiškinių esmės, supyko. Garbės žodis, psichas, niūriai pagalvojau, bet prikandau liežuvį. Netrukus matau: atrėmė kopėčias į kriaušės kamieną ir ėmė lipti – ramiai, įgudusiais judesiais kaip ugniagesys. Po kelių minučių ir aš pasekiau jo pavyzdžiu, nes visi pavyzdžiai užkrečia. Kaip gripas...

       Ta velnio kriaušė pasirodė esanti aukšta, todėl, kai įlipau į viršūnę, mano akys buvo išsprogusios, pakinkliai virpėjo. Juk esu iš tų, kurie bijo aukščio, o tas psichas kuo ramiausiai pasiūlė atsisėsti ant pririštos kėdės. Pats atsisėsk, aš palauksiu, kol tu nubildėsi žemyn, papurčiau galvą.

       Apsidairyk, koks peizažas! – melancholiškai atsiduso jis. O kokie debesys!.. Tu nieko apie juos neišmanai. Debesys – tai dangaus malonumas, tai lekiantys kalnai, tai iliuzijos... Yra vasaros, rudens, žiemos ir pavasario debesys, visi skirtingi, tačiau ir panašūs kaip broliai. Ar nežinojai, jog aš esu debesų specialistas? Be abejo, nežinojai... Todėl ir mano stogas stiklinis. Nuostabu, kai pro langą gali matyti nakties arba dienos dangų. Supratai? Nesupratau, atsakiau. Paimk mano žiūronus ir pasižiūrėk į apačioje gyvenančius žmones. Ar jie tau nieko neprimena?

       Tie žiūronai mane suintrigavo. Atsargiai juos paėmiau ir nukreipiau į miestelio pusę. Šlykštu, ir tiek... Taip jam ir pasakiau. Ir atidaviau žiūronus – tegu džiaugiasi, o man pakaks, aš – padorus pilietis. Jis liūdnai pažvelgė į mane, tarsi norėtų pasakyti „vargšeli tu, vargšeli, nieko nesupranti, o dar rašai disertaciją, kuri taip pat niekam nereikalinga“.

       Paskui nukreipė žvilgsnį į lėtai plaukiančius debesis ir man nebeskyrė jokio dėmesio, tarsi būčiau viena iš daugybės šios kriaušės šakelių. Aš taip nesugebėčiau, esu pernelyg jautrių nervų, bet šitas psichas gali... Sukandau dantis, atsargiai išlipau iš tos senbernio kriaušės ir moviau tolyn neatsisukdamas. Ką padarysi, bjaurus nuotykis.

 

 

 

 

       Diena be citrinos

 

       Nėra bjauresnės dienos už pirmadienį, kai akys peršti, o krūtinėje – skaudžiai maudžia. Jis atsiduso, alkūnėmis parimo ant stalo ir svarstė, kaip užsidirbti nors truputį pinigų, nes turėtieji seniai pasibaigė. Todėl ir keldavosi anksčiau, kad tik išvengtų liūdno savo moters žvilgsnio. Jeigu turėdavo alaus butelį, pusę palikdavo sugyventinei, pats tyliai išslinkdavo į miestą ir sugrįždavo vėlai, žinodamas, kad ne tik jis, bet ir ji šiukšlynuose nesirausė. Jau anksčiau buvo ją įspėjęs, kad šito nedarytų. Kai pradedi raustis šiukšlėse, jau geriau nebegyventi, kartą lediniu balsu pasakė, nes atsiminė būrelį paauglių ir suaugusiųjų, kurie žarstė visokių atmatų krūvas. Jie buvo panašūs į dideles žiurkes. Jis stebėjo juos pro sunkvežimio kabinos langą, mat anuomet, kai dar negėrė, dirbo vairuotoju miesto komunalinėje tarnyboje. Sugyventinė nieko jam neatsakė, net į jo pusę nepažvelgė. Tai bent čiukčia, susikeikė vyras, niekada nesuprasi, ką ji galvoja...

       O kokia puiki buvo praėjusių metų vasaros pabaiga, kai vienam kinošininkui prireikė daugybės žmonių masinėms scenoms: po filmavimo duodavo alaus ar pinigų. Aišku, solidusis prodiuseris, mėgęs visur ir visiems vadovauti, nukamuodavo statistus taip, kad net akyse žaliuodavo – reikėjo ir bėgti, ir šliaužti, ir šokinėti. Atrodė, jog filmavimo grupė ketina išvaryti minią iš proto. Nedaug betrūko, kad ji būtų išsibėgiojusi. Bet davė daugiau alaus ir pinigų. „Užsidirbote, proletarai!“ – garsiai rėkavo ir smagiai kvatojo prodiuseris, atrodė, akiniai nuo suprakaitavusios nosies nukris. Tačiau nukrito ne akiniai – nuvirto vienas jo padėjėjų, vienas iš tų, kurie, užsikorę ant aukštos pakylos, spoksojo į bėgančią minią. Ponas taip įsijautė, kad pamiršo, kur yra užsilipęs. Bet šitaip galėjo atsitikti kiekvienam mūsų – vienas neatsargus žingsnis ir neri stačia galva į apačią…

       Dabar jis lėtai atsipjovė citrinos griežinėlį ir įmetė į arbatos puodelį. Šaukšteliu jį pasukiojęs, siurbtelėjo karštimo, pajuto mažulytį malonumą, vėl nuklydo į prisiminimus, kur matė ne vien daiktus ir žmones, bet retsykiais išgirsdavo ir žodžius, nors atmintis buvo gerokai pašlijusi, tad daug ką painiojo, ypač vardus. Jie lipo prie kits kito kaip makaronai puode. Anksčiau, kol taip stipriai negerdavo, atsimindavo daug daugiau, o dabar... beje, amžius taip pat savo daro. Nepastebimai ateina diena, kai ir pačiam tenka tai pripažinti, nors kiti jau senokai nurašė tave į nuostolius. Apvalaina sekretoriukė anądien perliejo jį kvailu žvilgsniu ir pro dantukus iškošė: kūūūrikai mūūūms nereikalingi. Pastarasis žodis skambėjo jo galvoje visą dieną. Vėliau irgi. Praverdavo kurios nors kontoros duris, tuojau pat išgirsdavo: nereikalingi, nereikalingi, nereikalingi... Jam apskritai nebeaišku, kas šiais laikais yra reikalingas, o kas nereikalingas, juk vakar, sakykime, dar galėjai būti reikalingas, tačiau šiandien – jau nebe. Ne vien tik šis pirmadienis, visas jo gyvenimas dabar panašus į niūrų, ilgą sapną. Jo gatvėse stoviniuoja daugybė nereikalingų žmonių, o reikalingieji sėdi ištaiginguose kabinetuose kartu su gražiomis ir paslaugiomis sekretoriukėmis, nors jam nusispjauti ir į jas, ir į ištvirkusius jų viršininkus. Juk jis, nepaisant nieko, tebėra žmogus, turi vardą ir pavardę. Tegul tie šikniai džiaugiasi, kad jis geras žmogus, kad neturi namuose jokios bombos. Jeigu siutas užeitų, mielai susprogdintų bet kurią kontorą... Vadinasi, nebebūtų nuolankus, nebebijotų. Ir ko bijoti? Juk šiuo metu jo gyvenimas nelabai kuo skiriasi nuo kalėjimo. Beje, kalėjime jis gal atrodytų net svarbesnis, ten jis būtų reikalingas, zekai jį net gerbtų, kad paleido dūmais degeneratų kontorėlę. Tikriausiai...

       Vėl įsipylė arbatos ir į ją įsimetė dar vieną citrinos griežinėlį – paskutinį. Moteriai teks arbatą be citrinos gerti. Nepasius, platus užpakalis irgi nesuliesės: kai ant tokio minkšto ir plataus atsiguli, paskęsti kaip duknose. Tikras malonumas. Svarbiausia, kad ją gali pasiguldyti kada panorėjęs, tik turėk sveikatos. Nepalyginsi su buvusia žmona, kuri nuolatos purkštaudavo lyg sena ožka, – bet šito geriau neprisiminti, tik piktumėlis ima... Tai, rupūže, ką daryti šį pirmadienį? Juk neisi pasikarti, kaip anas pažįstamas, kuris tualete ant vamzdžio pasikabino. O buvo toks fainas vyras, kaip mažas vaikas – musės nenuskriaus. Tiesiog neteko darbo, kito nesusirado – ir nervai neišlaikė. Geriau tą vakarą būtų ko nors išgėręs, nes kai išgeri, pasijunti kaip sapne, gali daryti ką nori, net svetimas sekretoriukes nurenginėti. O štai ir manoji pasirodė...

       Jis dėbtelėjo į nieko nesakantį savo moters veidą, paskui įpylė arbatos ir, ištraukęs iš savo puoduko citrinos griežinėlį, atidavė sugyventinei. Atsigerk – palengvės, sumurmėjo, o akis nukreipė į langą. Keletą kartų įkvėpęs oro, ėmė galvoti, kas tokį specifinį kvapelį skleidžia. Ar tik ne ji? Pasilenkė prie moters – taip, ji smirdi. Į veidą plūstelėjo kraujas. Vadinasi, vis dėlto nušliaužei į tą... šiukšlyną? – niūriai paklausė. Neiškentei ir nulėkei, ar ne?! Ji nedrįso į jį net akių pakelti, tik nusižeminusi suvebleno, kad visai nenorėjusi eiti, bet Zina prišnekinusi...

       Jis pažinojo tą lapę, kuri sugebėdavo kitus suagituoti ir į pragarus įvilioti, bet pati visuomet likdavo nekalta, todėl vyriškas pyktis atlėgo. perspėjo moterį, kad daugiau su Zina neprasidėtų. Ir tau, ir jai iškaršiu kailį, vot, suniurzgė. Tačiau buvo negera ne vien todėl, jog ji, susiuosčiusi su ta lape, nuskuodė į šiukšlyną. Krūtinę slėgė nykus suvokimas, kad jis, dar nesukriošęs vyras, negali išlaikyti moters, todėl ji ir eina ten, renka visokius skudurus. Ne gyvenimas, o tikras kurvynas, atsiduso ir susirado cigaretę: po arbatos labai tinka dūmelis. Mums reikia ką nors sumislyti, pasakė išpūtęs dūmų kamuolį, antraip – pakratysime kojas... Taip taip, tyliai atsakė ji ir palingavo galvą. Nėra bjauresnės dienos už pirmadienį, vėl prabilo jis, paskui ėmė kosėti. Jeigu... jeigu kada nors užmušiu žmogų, tai bus kaip tik tokią dieną, vot... Moteris atsargiai, tarsi nedrįsdama, pažvelgė į jį ir suprato: vyras šneka teisybę – tvirti jo pirštai gniaužėsi į kumštį, veidas buvo sustingęs ir bejausmis. Ji nuo mažens bijodavo žmonių tokiais veidais, nes tėvas dažnai mušdavo motiną, kuri tyliai prašydavo pasigailėti. Šitas vyras dar nė karto prieš ją nepakėlė rankos – vien dėl to buvo jam dėkinga ir nuolanki. Tačiau suprato, kad ir jo nevilties užtvanką gali pralaužti pyktis, kurio niekas nesuvaldys.

       Kitą savaitę eisiu dirbti indų plovėja, ištarė ir stebėjo vyro reakciją. Indų plovėja? – paklausė jis ir atsuko sutrikusį veidą. Valgykloje ar kavinėje? Aaa, koks skirtumas, svarbu, kad būsi pavalgiusi ir algą gausi... Ji pritariamai linkčiojo galvą ir bandė nusišypsoti. Gerai, dirbti pradėsi kitą savaitę, atsikrenkštė jis, tačiau reikia ir šią savaitę kaip nors prastumti, vot!.. Taip, reikia, vėl linktelėjo moteris ir jau norėjo pasakyti, jog iš Zinos pasiskolinsianti pinigų, bet laiku susičiaupė, juk vyras vėl būtų užsiutęs. Ko čia dar kalbėt? nori nenori, bet teks skolintis, kitos išeities nėra. Kur šiandien suksi? – staiga pasiteiravo jis. Dar nežinau, atsiduso ji, gal į turgelį... Gerai sakai – į turgelį visuomet verta užsukti, jis išpūtė paskutinį dūmą, pelenus subėrė į šiukšlių kibirą, šliaušiu ir aš į turgelį, vot...

       Pėsčiom eiti į turgų buvo per toli, todėl įsiropštė į troleibusą, nors neturėjo talonų. Įsitaisė gale, iš ten lengviau pasprukti, kai įlipa kontrolierius. Šiaip jis visuomet nujausdavo artėjantį pavojų – tarsi kas nors į ausį pakuždėtų. Šitą sugebėjimą paveldėjo iš motinos. Ji atspėdavo orą, visokias nelaimes, tikėjo sapnais ir panašiais niekais.

       Kai juodu laimingai pasiekė turgų ir lėtai žingsniavo palei stalus, apkrautus visokiu maistu, vyras nė nepajuto, kaip viena citrina atsidūrė kelnių kišenėje, tarsi į ją pati būtų įkritusi. O kokie turgaus kvapai!.. Galima iš proto išsikraustyti. Alkanas žmogus yra labai pavojingas, gal net už tigrą baisesnis, juk išalkęs gali „sprogti“ bet kurią minutę – kaip mina.

       Turguje jis pažinojo visus ir beveik visi pažinojo jį. Va ten stovi susitraukęs kaip sliekas buvęs matematikos mokytojas, pensininkas Simaitis, pardavinėja kitų užaugintas daržoves ir vaisius, nes pensija striuka, o gyventi reikia. Iš pradžių tas stovėjimas mokytojui atrodė nemalonus, gal net šlykštus, tačiau dabar jau priprato ir stovės taip – ar lyja, ar šąla – iki gyvenimo pabaigos. Šalia Simaičio įsikūrusi apkūni gražuolė – gudrioji Janina, sugebanti užšnekinti kiekvieną pirkėją. Jos ir svarstyklės šiek tiek patobulintos, tačiau dar niekas niekada moters už tai nesupakavo. Niekada ir nesupakuos – nes turi gerų draugų policijoje. kai reikia, Janina visada paskolina buteliui. Tikra turgininkė, tikra fainuolė. Įžnybęs Janinai į šoną, vyriškis pasuko į kaukaziečių pusę, pasveikino juos tradiciniu „salam aleikum“. Su jais artimiau nebendravo, tačiau palaikė, anot jo, diplomatinius santykius. Iš kaukaziečių galėjai gauti net „žolelės“, tik jie buvo atsargūs ir gudrūs, ne su kiekvienu prasidėdavo. Tačiau jis „žolelės“ netroško (per daug brangi, bjaurybė), tik pažvelgė į blizgančius arbūzus. Paskui nusitempė sugyventinę į nedidelę arbatinę, mat prisiminė, jog tokiu laiku ten užsukdavo ir seni, geri pažįstami. Atsisėdęs prie staliuko, čia galėjai iki vėlumos kiurksoti ir rūkyti pigias cigaretes.

       Kai Petras jam pasiūlė užstatyti sugyventinę, tuojau užsiuto, jūs, girdi, tokie ir anokie, eikite š..., daugiau su jumis niekada nelošiu. Paskui visi ėmė priekaištauti, kad jis nesuprantąs juokų: kortomis galima lošti iš visko, net iš debesų. Jis valandėlę dvejojo. Jei tu užstatysi savo kiaušus – tuomet sutinku, nusišypsojo kreiva šypsena. Sugyventinė net prunkštelėjo. Akimirką Petras sustingo, bet tuojau plačiu delnu trinktelėjo į staliuką. Gerai, šūktelėjo ir pradėjo dalyti kortas – viena, dvi, trys, viena, dvi, trys... Moteris virpančia širdimi žvelgė į suprakaitavusius kortuojančiųjų veidus, primerktas akis. Na ir dienelė, dar, ko gero, būsiu pralošta, niūriai svarstė, nes bijojo kiekvieno vyro. Visi jie vieno galo – kai supyksta, nesiterlioja. Ir dabar ji matė, kaip vyrai varstė vienas kitą aštriais žvilgsniais, paskui Petro fizionomija ėmė šviesėti, o jos žmogaus – niauktis: veikiausiai papuolė prastos kortos. Netrukus Petras jai mirktelėjo, girdi, greitai būsi mano, ir staiga ant stalo savo kortas paklojo, garsiai šūktelėjo: basta! Tuoj prasidės muštynės, dingtelėjo jai į galvą, jau pasiruošė sprukti. Gerai, kad laiku įsikišo storulė bufetininkė, visa galva už vyrus aukštesnė, stipresnė. Ji ir Petrą, ir pralaimėjusįjį išstūmė pro arbatinės duris. Lauke purškė šaltas rudens lietus, kurį mėgsta tik vagys ir savižudžiai. Vyrai greitai surado kampą daugiabučio namo rūsyje, prie boilerinės, reikėjo tik duris atrakinti. Ją pasiuntė atnešti „miško pasakos“. Tiktai nežioplinėk, o mes trupučiuką atsižaisime, sukrizeno Petras.

       Gatvėje ji pavydžiai nužvelgė puošnias moteris, išdidžiai iškėlusias galvas, pridengtas spalvotais skėčiais. Plono perpučiamo palto kišenėje ji spaudė pinigus, kurių galėjo neužtekti, nes kai pabrango valstybinė, nuo jos neatsiliko ir „miško pasaka“, sunkiama iš visokio brudo. Trys vyrai nuo vieno butelio neapsinuodys, bet ir nekaifuos, svarstė ieškodama taško nurodytu adresu, paskui, pamačiusi lakstančius vaikus, žiopsojo į juos išplėtusi naivias akis, užmiršusi ir laiką, ir kur eina. Vienas vaikų, augesnis ir įžūlesnis, paleido į jos pusę akmenį šaukdamas: „Ragana! Dink iš akių!“ Moteris tuoj pat apsisuko ir sustirusi užlipo į penktą aukštą, užėjo pas „bobutę“. Išsiderėjo buteliuką. Tačiau kai vėl reikėjo rasti boilerinę, kurioje lindėjo vyrai, pradėjo klaidžioti – panašių namų daug, visų rūsių durys uždarytos. Suprato, kad vyrai ją keikia paskutiniais žodžiais. Na pagaliau, štai tos durys, lengviau atsiduso ir sukaitusi nušlepsėjo laiptais žemyn. Stabtelėjo: šitas buteliukas juos tikrai supjudys, vėl kils muštynės, prasilies kraujas, paskui pristos faraonai ir visus pasodins į cypę. Tad ką daryti, velniai rautų? – nusikeikė ji, bet į viską numojo ranka ir įžengė į boilerinę, kurioje vyrai buvo įkaitę ir be degtinės. netrukus buteliukas jau ėjo per rankas. Lošimas sutriko, pasipylė „riebūs“ anekdotai, paskui Petras susižvalgė su jos žmogumi klastingais žvilgsniais. Ji nė nepajuto, kada boilerinėje liko viena... Bet veikiai atėjo Petras. Tik nerėk, pagrasino, šiandien aš tave išlošiau... Ir ji, aišku, nerėkė, pasidavė grubiai vyriškai valiai, nes buvo prie šito pripratusi.

       Kai sutemus jie slinko namo, jos žmogus pasisakė, jog nori ką nors susprogdinti, tik nežino, kaip tai padaryti. Ji tą vakarą jautėsi lyg išspausta citrina, tenorėjo greičiau atsigulti į lovą. Nuo vitrinų krito gelsva šviesa, slidūs šaligatviai, nukloti šlapiais lapais, praeivius baugino ir vedė į kurčią, aklą naktį, kuri viską paslepia ir pateisina.

 

 

 

 

       Baimė

 

       Miestelio gyventojas Maniušis įsitaisė didelį rūpestį, kurio jokiais žodžiais neapsakysi, todėl kiauras dienas slampinėjo po namus pajuodusiu veidu. Žmona ne juokais išsigando. Tikriausiai ruošiasi smerčiui, dingtelėjo baisi mintis moteriškei, tad nejučia persižegnojo ir sukalbėjo keletą sveikamarijų. Kai sutemo ir abu atgulė poilsio, žmona iš tolo, labai atsargiai, kaip moka tik moterys, mėgino kalbinti vyrą. Neapsikentęs zirzimo, Maniušis neišlaikė ir prapliupo kaip rudens lietus...

       – Ar tu nematai, kokie laikai ateina? Akis prasiplėšk. Ar užmiršai, kaip gyvenome po karo? Dieną gerdavau su stribais, naktį – su miškiniais... Jeigu nebūčiau sumaišęs dienos su naktimi, tai nebūčiau nė grįžęs. Ar prisimeni? Taigi, šito niekas neužmirš. O dabar kas dedasi? Partijų daug, tvarkos jokios. Kas ką nori, tą ir daro. Tikra sodomija. Visi vagia ir visi šneka, kad nereikia vogti. Visi gieda apie dorovę ir visi, kai tik pamato tuos dolerius, ją užmiršta. Seniau buvo bent šiokia tokia tvarka. Galėjai pasiskųsti nors tam... partkomui. O dabar – kam? Tik nuėjęs į bažnyčią tepasiskųsi. Klebonui. Nors pasikark miesto vidury – niekam nerūpi. Lyg būtum koks, atsiprašant, karvašūdis. Šitep yr.

       Maniušis garsiai nusišnypštė ir sulig tuo šnypštimu jo žmonelė staiga apsiverkė. Visuose kambariuose buvo tylu ir tamsu, tik retkarčiais iš virtuvės pasigirsdavo šaldytuvo ūžesys, tarsi ir jis bandytų įsiterpti į nelinksmą pokalbį.

       – Kaimynas Petronkus tiesiai šviesiai rėžė: jeigu vėl ateis rusai – į Sibirą nebeveš, bet šaudys čia pat, vietoje... Juk rusai ir dabar ką nori, tą daro, aniems į visus nusispjaut...

       Ji nespėjo braukti ašarų. Verksmas Maniušį jau ėmė erzinti, nors vyras jautė ir savotišką malonumą, kad jo prakalba daro žmonai tokį įspūdį. O miego dar nesinorėjo. Ir anoks čia miegas, kai galvoje žaibai kryžiuojasi. Vienintelė, kad ir menka, paguoda buvo tai, kad nei anksčiau, nei dabar Maniušis nepriklausė jokiai partijai. Per rinkimus nežinodavo net už ką balsuoti – jam visi politikai atrodė kaip vienos obels obuoliai.

       – Nustok žliumbusi. Juk ne karste, bet lovoje guli. Gal kaip nors išsuksime uodegas. Svarbiausia, kad būtume panašūs į patriotiškai susipratusius piliečius. Todėl ne valia pražiopsoti valstybinių švenčių. Vėliava prie mūsų namo turi kaboti nuo pat ryto. Tegul ir kaimynas Petronkus ją mato. Tegul... Veizėk, juk ir jis yra didelei gudrus, tikras žaltys. Atmeni, per spalines pirmas tą raudoną skudurą iškeldavo, paskutinis nuimdavo. Taip yra ir dabar. Nieko jam nepapūsi – tvarkingas žmogelis. Būsim ir mes ne žiopliai, nes durną, kaip žinai, ir bažnyčioj tvatina...

       Ji pritardama sušniurkščiojo nosimi ir Maniušiui tai labai patiko. Vadinasi, supranta, ką reikės daryti, juk jam turgus kartais buvo svarbiau už viso pasaulio valstybines šventes. Tik čia jis galėjo ir pasižmonėti, ir pasiderėti, jokioje parduotuvėje taip niekada nebus. Rytoj vėl dviračiu mins į turgų, ką nors gero parsiveš, sekmadienį palinksmins pilvą... Tik tas vienas malonumas ir beliko – gardžiau pavalgyti. Žmona – senučiukė, nebent į dailesnes moteriškaites akim pašaudydavo. Turguje tokių taip pat netrūko, o daugelis vyrų tuo metu dar drybsodavo lovose. Nors Maniušis ir anksčiau nebuvo mergininkas, tačiau žinojo, kad retas tegali padaryti moterį laimingą. Jam taip pat nepavyko, per vėlai suvokė paprastą gyvenimo išmintį. Vis dėlto įdomu būtų sužinoti, ar ji norėtų, jeigu gyvenimas keistai susiklostytų, dar ir antrą kartą už jo tekėti.

       Bet žmona tylenė ir slapukė, nieko atvirai nepasakys, kad tik neužgautų.

       – Na tai gal miegokim, rytas gudresnis už vakarą. Visi mato, kad Lietuva – banditų kraštas, bet nieko nedaro, vien dailiai šneka ir šneka...

       Sapnavo Maniušis savotišką sapną, nes ten viskas buvo tikra tikriausia: ir žmona, iš baimės išsprogusiomis akimis, ir drabužių spinta, kurioje toji rausėsi ieškodama kariškos uniformos, nes rusų tankai jau žlegėjo miestelio gatvėmis. Drebėjo langų stiklai ir visas namas. Maniušis nekantraudamas rėkė, kad ji greičiau surastų mundurą, nes kiekvieną akimirką gali pasirodyti „išvaduotojai“. Jėrgau jėrgau, kas dabar bus, verkė Maniušienė. Neiškentęs jis pats ėmė raustis spintoje, staiga suabejojo, ar nebus uniformos palikęs ant aukšto. Tačiau ir ten nesurado. O tankai žlegėjo ir žlegėjo, ir atrodė, kad niekas jų nesulaikys...

       Atsibudęs sapno nepasakojo žmonai. Niūrus atsikėlė iš lovos ir nukrypavo į virtuvę praskalauti burnos vandeniu. Gerklė išdžiūvo lyg medžio pliauska. Apsaugok dangau, kad tik šitoks sapnelis neišsipildytų, pagalvojo ir pro langą pamatė Petronkų, jau išėjusį iš namų ir traukiantį į turgų. Reikia ir man susigriebti, pakilo nuo kėdės, uždegė dujinę ir pastatė ant jos arbatinuką.

       Turgus yra turgus: kiek buvo valdžių – nė viena be jo neapsiėjo ir neapsieis. Vaikščiodamas tarp pažįstamų ir nepažįstamų, Maniušis netikėtai suvokė, jog dabar visas miestelis yra vienas didžiulis turgus, kuriame gali viską nusipirkti, gal net dvidešimties metų merginą, tik turėk tam pinigų. O iš kur jų imsi, jeigu esi nabagas pensininkas. Kita vertus, gal taip ir geriau? Kiltų visokių norų ir pagundų. „Befilosofuodamas“ net žagtelėjo: rusiška leitenanto uniforma prieš akis – ir kepurė, ir medaliai. Trūko tik batų, bet jei gerai paieškotum... Todėl neiškentęs paklausė jaunuolio, kiek už ją norėtų. Kai išgirdo kainą, veidas apsiniaukė. Dar bandė ginčytis, kad niekas jos nepirksiąs už tokią sumą, bet pardavėjas tik ranka mostelėjo, girdi, neaiškink. Tepasikaria, nusispjovė mintyse Maniušis, verčiau nusipirksiu mėsos ir medaus.

       Taip ir padarė. Sukdamas iš turgaus, susitiko Petronkų. Abu pasilabino ir nusistebėjo kainomis, kurios auga kas mėnesį. Dažnai girdimas žodis „infliacija“ jiems abiem atrodė įtartinas, lyg čigonės burtažodis. Nors Maniušis varėsi dviratį, nuo kaimyno nesitraukė – puiki proga pasišnekėti: kiek vištos sudeda kiaušinių, kokia žmonų sveikata, ką rašo laikraščiai, ką rodo televizorius. Suprato, jog ir Petronkus bijo rusų tankų, nors seniau laikai buvo aiškesni, o dabar – nieko nebesuprasi. Tikra sodomija, pakartojo ir kaimynas Maniušio mintį, pensininkų gyvenimas dabar juodesnis už smalą.

       – Ir kas galėjo pamanyti, kad šitaip atsitiks? Pasaulis vartosi kaip žuvis keptuvėje, o tu, žmogeli, jautiesi kvailas lyg bato aulas... – neskubėdamas bėrė žodžius Maniušis. Petronkus pritardamas tik galvą linksėjo retsykiais įterpdamas „je, je, tep yr“. Paskui jie atsisveikino ir kiekvienas pasuko į savo namus.

       Bet kitą mėnesį, kai Maniušis vėl anksti rytą išskubėjo į turgų, buvo kažkuri valstybinė šventė. Jis neabejojo, kad žmona susiprotės ir iškabins vėliavą. Bet kai grįžo, net karšta pasidarė – prie jo namų plevėsavo tarybinis skuduras... Tuoj čiupo už vėliavos koto ir nė pats nepajuto, kaip atsidūrė virtuvėje, kur senikė barškino puodus.

       – Ar tu žinai, ką pakabinai? A?.. Gerai paveizėk! Ar tavo kaimynas tokią pačią iškėlė? A?.. O gal bėdos užsinorėjai? Tai va nuo šios dienos daugiau vėliavų nekabinsi. Kabink marškinius, sijonus, kelnes ir ką tik nori, bet prie vėliavų nagų nekišk. Nevalia!..

       Ji taip išsigando, kad net rankos ėmė virpėti, todėl Maniušis kiek atsileido. Liepė išgerti valerijono lašų ar liepžiedžių. Netrukęs ir pats valerijono antpilo įsilašino. Ilgai svarstė, ar tą vėliavą, kuri dabar suvyniota stovėjo virtuvės kampe, matė Petronkus. Jeigu matė – bus blogai, tyliai atsiduso. Iš apmaudo būtų pavirtęs muse ir pasislėpęs sienos plyšy.

 

      Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)