tekstai.lt

Roman Honet. Eilėraščiai

Roman Honet
Roman Honet
       Romanas Honetas (g. 1974) – lenkų poetas. 1995–2008 m. redagavo literatūros ir meno žurnalą „Studium“. Penkių poezijos rinkinių autorius: „alicija“ (1996), „Keliausi, sūnau, į pragarą“ („Pójdziesz synu do piekła“, 1998), „širdis“ („serce“, 2002), „žaisk“ („baw się“, 2008), „manoji“ („moja“, 2008). Krokuvos Jogailaičių universitete dėsto kūrybinį rašymą.

 

 

 

 

 

       apie maisto maišymą

 

       vasara. moterys stebėdamos baliono pakilimą

       šūkauja, tarsi kaip tik būtų atiduodamos dangui

       dujinės smegenys tos būtybės, kuri sumaišė

       maistą – fizinę meilę ir gailestį. tai

       visada skaudu. saulėkaitoje šmėkščioja

       suknios, berniukai jau įgijo dėžes ir fotelius,

       su kuriais keliaus į žemės gelmes,

 

       pailsės. arba štai dievas,

       iš ko jis sukūrė tvankybę? arba atostogas,

       vabzdžius, nardančius kraujo verpetuose,

       paukščius grakščiai išriestais kaklais, iš kurių galėtum gerti

       ir nemirti – neišmiegotam

       sapne salto, kritimą

 

       arba šiaudų gumuliuką ant mano

       viršugalvio – arba ir tai

 

       tai, kas liko atmintyje

       išsiskyrimo akimirką.

       mūsų kūnai šliaužia per siaurą molą,

       abiejų tamsų šaltiniai ir šviesūs vandens ratilai

 

 

 

       daina apie sugrįžimus, visumą ir dalis

 

       akys sugrįžta iš praėjusio laiko

       visada atmerktos. ir sugrįžta lūpos,

       apžiojusios seniai negyvas lūpas,

       ir rankos – visada atskirai. praeitis nelėtina visa ko,

       bet pateikia tai dalimis. štai

       laumžirgių traškesys pievų gudobelėse,

       tavo užsimojus ranka skirianti orą

       į spalvas ir gailestį – dabar priklauso

       jai, praeičiai, tai ji,

       vos panorėjusi, atmerkia mirusiųjų

       akis, sugrąžina rankoms formą

       ir jie akimirką pasilieka, virpa, veja siūlą

       arba tuštumą, kol vėl nutyla

       toje didžioje mus supančioje paslaptyje

 

 

 

       kas yra minties pusėje

 

       tas nieko neturi. kasmet sugrįžta vasara,

       gyvenimas visad bedugnis miškų dažytojams,

       biržos angelams apyvartos sukniomis. netyla tolimų

       klajonių aidas, to prie vandens palinkusio veido atspindys

 

       neišnyksta, sopa. gal išėjai pati,

       gal tave pamečiau – kiek dar taip prisimena,

       kiek taip neprisimena. rūda ore,

       lyg metalas ar akmuo garuotų,

 

       seniai praėjus valanda. kas yra minties pusėje,

       tas pažino spindinčius pomirtinės meilės

       vardus, tą veda akys,

       visada žvelgiančios į praeities pusę

 

       o ten: atostogos, praleistos ant raketų

       ir stadionų nuomos stogo,

       urnos – paplūdimiai prie vandens telkinių, putos,

       putos ir šviesa, kai tekėjo iš žaizdų,

 

       nes tokios skaudžios, negilios

       ir tokios plačios buvo

 

 

 

       kelionės puokštės

 

       po dviejų savaičių dienos ims trumpėti.

       baigsis vasara. tolumoje užgros

       trys muzikantai: rankena, ašara

       ir būgnas. vaikas žaidžiąs,

       barstydamas su purvais sudžiūvusį kraują,

       pridės pirštą prie lūpų ir pasakys:

       milijonų metų šventovė.

       nežinau nieko. pro rūką matau

       arklių griaučius pajuodusius lekiant

       pražuvusioms tada atostogoms ir šventėms, roges ir autobusus,

       vis dar vežančius paskui mus tą

       bagažą – dvi neatsiejamas kelionės puokštes:

       praeities ilgesį ir traukulius

 

 

 

       gėlės, lervos

 

       gėlės,

       kurias padėjo mylimoji ant tutanchamono kapo,

       per tris tūkstančius metų virto dulkėmis

       howardo carterio rankose

 

       kas akimirką amžius trunka meilė. ta krištolinė faraono

       akis. pramogauja girti gedėtojai

       barsto druską ir sako – sniegas,

       sninga visame mieste ir sopa

 

       vėl gulime tarp aukštais suvešėjusių žolių,

       sapnuojas mums tas kino teatras – tas pats sugriautas

       tad perkeltas į praeitį

        (ji mirusi). padainuok – sakau

 

       ir dainuoji:

 

       liko už mūsų laikas

       bet nepraėjo

 

       mūsų dienos tarp antenų ir debesų

       tą vasarą buvo be galo

 

       tamsiais rezervatais nešė mus upės,

       bet plaukėme netvirti, nes apsirūpinę

 

       meile vien tam, kas turi mirti.

       ir niekada nebebuvo kitaip

 

       jau niekada. užsivėrė

       virš mūsų paukščiai ir šakos

 

       atėjo trūnėsis.

       kirminas atėjo – du persimainę broliai

 

       nes laikosi praeities pažadų,

       visiems laikams įsimena prarastą formą

 

 

 

       čempionas

 

       vėdrynų eilės ir saulėlydis aukštai išsikėtęs,

       danguje violetiniame lyg pulsuojanti paukščių tvirtovė

       phoenixe. išmesk mane rytoj – šnibždu

       ir mano šnabždesys sušvinta. kažkur ten

       toli dauginasi lubinai

       prie elektrinės tvoros, kas nors pasakoja,

       kaip gimė mergaitė, ir nulipa

       žemyn, užplūsta jį vandens spindesys, didieji vardai,

       liepsnojantys tarp javų ar megalitų. (bėgo laikas,

       gyvenimas niaukėsi aplink mane – sako

       kas nors kitas.) pasaulio čempionas

       yra skausmas – juk akivaizdu. tai jis

       pripildo stadionus, pakeri minias,

       ir jos išsprogsta, sulimpa, atiduoda jam

       skysčius ir mėsą. čempionas sugrįžo – šaukia jie.

       čempionas vėl aikštėje.

 

 

 

       koja

 

       kas bus užmuštas koja,

       tą nusineš prarastis, išdraskys jam vidurius

       ir sudės juos apskritimu, sukalbės užkeikimą

       ir vėl ateis vasara,

       sodai, vertikalaus kraujo stygos

       kibiruose, žvangesys ir dulkės. javuose

       vėl rasis angelas,

       jūra pagimdys laivus

       ir bangas – iškils miestas,

       meilė – viską, kas yra amžina,

       dievas paruošė užmuštiesiems koja

 

       Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)