tekstai.lt

„Metų“ anketa. Požiūriai. Vytautas Martinkus

Vytautas Martinkus „Poezijos pavasario 2010“ renginyje Literatų gatvėje Vilniuje. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Vytautas Martinkus „Poezijos pavasario 2010“ renginyje Literatų gatvėje Vilniuje. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       1. Jau įsibėgėjo ir XXI amžius – baigias pirmasis jo dešimtmetis. Ar pajutote naujo amžiaus laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

       2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?

       3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai visuomenės gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris mums leidžia išbūti, išgyventi?

 

       Tikrai pajutau. Manyčiau, visi pajutome, tik kiekvienas savaip tą dvasią matome ir interpretuojame. Katram atrodo, kad iš esmės niekas nepasikeitė, tas gal irgi turi argumentų. Vis dėlto tarp pažįstamų rašytojų tokių „konservatorių“ sutinku retai.

       Visuotiniai pokyčiai mūsų politikoje, kultūroje ir literatūroje vyko jau prieš dvidešimt metų. Jie atrodė paradigminiai. Staiga išardėme seną ir nustatėme naują tvarką. Ką išardėme, matėme, ką nustatėme, anuomet sunku buvo įsivaizduoti. Norėjome, bet ar galėjome, įvardyti ir net motyvuoti naująją kultūros (vertybių) struktūrą? Esame vertybių pasaulio piliečiai, tad ir bandėme. Lygindami jas, svajojome patobulinti šių vertybių kūrimo kryptis. Be patirties negalėjo puikiai pavykti, greitai pamatėme, kad įsivaizduotas kūrinijos formas ėmė darkyti beveik viskas, ko tik ėmėmės ekonomikoje ir politikoje.

       Dabar, nusivylę kultūros situacija, atrodome (pirmiausia patys sau) nelaimingi, neturtingi, agresyvūs, pavydūs, pikti. Pirmaujame pasaulyje tarp savižudžių, plėšikų, prostitucijos mėgėjų ir profesionalų, finansinių aferistų. Ar tikrai ir kodėl tokie esame? Žinau, ką mano kai kurie analitikai: kaltas finansinis skurdas ir istorijos paveikti mūsų tėvų ir protėvių genai. Nesu tikras. Nenoriu manyti, kad pinigai viską lemia, kad didžiųjų dabartinių visuomenės skaudulių negalėjome išvengti, nes okupantai per penkiasdešimt metų sunaikino tautos ar valstybės genofondą – ištrėmė, privertė emigruoti, išžudė ar kitaip pasmerkė numirti Lietuvos šviesuolius (ūkininkus ir filosofus, verslininkus ir mokslininkus, politikus ir menininkus). Taip, tebesame neturtingi, nes leidžiamės apvagiami, nesugebame protingai valdyti ar tvarkyti visko, ką tebeturime ir sukuriame, tačiau skurdas nebūtinai temdo sąmonę. Gal būna net atvirkščiai. „Genofondo“ klausimas sudėtingesnis. Genus veikia tėvai ir kaimynai, visa toji laiko dvasia, apie kurią klausiate. Per kiek kartų pakinta genų visuma? Vos karui pasibaigus, jauna pasimirė mano mama, jos sesuo ir brolis partizanavo, o štai mano tėvas neišėjo į mišką. Liko árti savos žemės. Dairėsi į abi anuometinės politikos puses. 1950 metais savo žemę ir kitą turtą atidavęs kolchozui, po trisdešimties metų jis jau nesvajojo apie jos susigrąžinimą. Pasikeitė jo genai, ar tik sąmonė? Ar gali palūžti to paties žmogaus, vieno ar kito iš mano tėvų, genofondas? Manau, kad ne. Jį galima tik pažeisti, taigi jis gali ne tik menkėti ir žūti, bet taip pat stiprėti ir išgyti.

       Kad ir koks žaizdotas būtų genofondas, jis tebėra gyvas, kol esame tie, katrie suvokiame jo reikšmę ir paskirtį. Genofondas yra tik prielaida didesniems dalykams: moralinei laisvei. Vertybių pasirinkimas yra pastarosios alfa ir omega. Kol pats esu ir tai suprantu, pirmiausia tegaliu kaltinti save: nesugalvojau, nepadariau, pernelyg pasiklioviau kitu, gal „silpnesniu“ ir ne tokiu „protingu“ nei aš, nepadėjau jam, gyvenau ne pagal savo jėgas, nes tenorėjau daugiau rašyti, skaityti, dėstyti – susiaurinau akiratį, pasirinkau tik universitetinę literatūrą, jos filosofiją ir akademinę kritiką.

       Tiesa, taip atsiskyręs gyvenu vos penkerius metus, bet jau spėjau tiek „atvėsti“, kad anksčiau dirbtus kultūros politikos darbus galėčiau vertinti kritiškai. Akivaizdu, jog esu iš tų visuomenės veikėjų, kurie nepasiekė, ko siekė. Nuo Sąjūdžio pradžios šešerius metus buvau „pirmasis“ oficialus žmogus Rašytojų sąjungoje, po to dešimtmetį vadovavau Lietuvos meno kūrėjų (organizacijų) asociacijai, tad daugsyk talkinau Vyriausybei ir Seimui rašant ir priimant strategines šalies kultūros politikos nuostatas, ne vieną kultūrai ar menui svarbų įstatymą, o šiandien su širdgėla turiu savęs klausti: kodėl to neužteko (neužtenka), kad šalies kultūra ir ypač man visuomet rūpėjęs menas (literatūra) gyvuotų taip, kaip buvo įsivaizduota? Svajota ne užsidaryti, o atsiverti, rūpėjo ne prarasti, o įgyti, tikrai norėta ne kovoti (dėl pinigų ar įtakos), o dalytis. Deja, panašu, kad ir mano rankomis buvo gamintos tik „teisinės mašinos“, kurios persekioja savo kūrėjus, pačios gamina savo pamėkles: laimi ne demokratija, kaip laukta, o liberalūs jos simuliakrai.

       Kodėl laisvoje Lietuvoje taip niekinamai (tebe)žiūrima į menininką? Todėl, kad sukasi minėta mašina, o ne auga ir šakojasi kultūros medis. Nors turėtų. Jau seniai (1994 metais!) laimėti Parlamente mūšiai dėl autoriaus teisių, tačiau intelektinės nuosavybės vertės tebėra menamos. Autoriaus teisės tapo manipuliacijų arena gudreivoms, siekiantiems prasigyventi, vedžioti už nosies mokesčių inspekciją. Jas itin užaštrino finansinė ekonominė krizė. Vyriausybės ministrai, Seimo nariai, „Sodros“ tarnyba man primena prieš dvidešimtmetį Gariūnuose kioskus sau rentusius laisvosios rinkos pirmeivius, kurie šalimais, kol renkasi pirkėjai, „sutinka“ pakęsti Antonijų Stradivarijų, pardavinėjantį savo smuikelius, ir, tarkim, Algimantą Pesecką, čia pat už dyką vienu iš jų visiems griežiantį. Kalbu ne iš ilgesio „aukso narveliams“, kuriuos menininkams už lojalumą savajai politikai buvo sukalusi sovietinė valdžia. Kalbu apie demokratiją, kurioje būtų atstovaujama visiems piliečiams ir visoms be išimties jų socialinėms grupėms. Kai šiandien septyniasdešimt (!) procentų respondentų sociologams prisipažįsta, kad jie pasirengę (moraliai ir kitaip) emigruoti, ekonominiai Lietuvos reikalai yra daugiau nei prasti.

       Gal ne vien ekonominiai. Taigi, problema ne ta, kad Lietuva negali materialiai „išlaikyti“ daug menininkų. Taip, daug „profesionalų“ (tai yra vien iš honorarų išgyvenančių) menininkų tikrai negalėtų būti, tačiau negerai, jog konservatyvią ir socialdemokratinę laikyseną lengvai pergalinti liberalizmo politika ignoruoja giluminio kultūros paveldo modernųjį vaisių – savarankišką tautinį meną. Pastarasis tikrai jaunas ir jį lengva ignoruoti – pamiršti, pastumti į nuošalę, paimti kokio nors kito kūrinijos subjekto nelaisvėn. Manyti, kad meno ir demokratijos atžvilgiu lietuviai yra „mažesni“ nei vokiečiai ar prancūzai, būtų perdėto liberalumo grimasa. Anot Hanso Magnuso Enzensbergerio, kiekvienoje šalyje esama po lygiai poezijos skaitytojų – „tris tūkstančius šimtą septyniasdešimt aštuonis“.

       Pratęskime vokiečių rašytojo pokštavimą (man jis atrodo labai panašus į tiesą): tie trys tūkstančiai skaitytojų pagal savo skonį turėtų rinktis bent iš keliolikos ar keliasdešimties autorių, pavyzdžiui, trisdešimties poetų, sakyčiau, tikrai talentingų ar net genialių. Deja, Lietuvoje nėra išspręstas klausimas, kaip galėtų oriai, taip pat, kaip kiti, iš autorinio atlygio išgyventi ne tik trisdešimt, bet net trejetas rašytojų, kurie yra talentingiausi, o ne populiariausi. Deja, patys ar kitų pastūmėti ir pasukę individualiais takais, per menkai domimės kolegomis – savos, nacionalinės, literatūros autoriais. Turiu galvoje ne tai, jog kiekvienas turėtų visais kitais žavėtis ar bent visus mėgti, perskaityti ir palankiai vertinti. Ne, tai nėra realu, tačiau reali literatūrinės kūrinijos produktyvumo sąlyga – pažinti kitus, bendrauti su jais ir žinoti bendrus reikalus.

       Demokratinėje teisinėje valstybėje ir įstatymai, ir jų įgyvendinimo ar vykdymo mechanizmai turėtų būti skirti visoms nuosavybės rūšims ginti. Kol kas labai liberaliai ir efektyviai ginama tik daiktinė nuosavybė. Neva tęsiame graikų ir romėnų politikos bei teisės tradiciją, tačiau dvasinių vertybių kaina šiandien tarsi niekam nėra žinoma, ji net nenustatinėjama, tam net neturime jokių metodikų. Buvo tik pasvajota ir naiviai patikėta, kad kai kurie įstatymai savaime tuos turtus surikiuos ar sukraus į visuomenės vertybių piramidę. Atrodė, kad, tinkamai viską aptarus ir dėl visko sutarus, Lietuvos valstybės gyvenime, panašiai kaip JAV, toji piramidė galėtų užimti nemenką vietą bendrojo vidaus produkto (BVP) vaizde. Ne aš vienas prie anuometinių darbų – įstatymų rašymo, nacionalinių kultūros programų – plūkiausi. Menu daugybę talentingų rašytojų, kompozitorių, dailininkų, aktorių, kino bei teatro režisierių ir kitų menininkų, kurie, metę rašyti ar tapyti, muzikuoti ar šokti, nuoširdžiai dirbo kartu. Šiandienos akivaizdoje visi anų dienų darbai yra sumenkę, „dekonstruoti“, pakeitę savo reikšmę ir prasmę. Viena vertus, juk visus anų laikų darbus kažkas turėjo nudirbti, be jų menams nebūtų atsiradę šiandienos galimybių. Kita vertus, negalėjau susapnuoti, kad mūsų dienomis menininkei mamai ar menininkui pensininkui gauti honorarą „neapsimokės“, nes dėl to valdininkai „nurėš“ motinystei skirtų išmokų ar senatvės pensijos dalį.

       Galėčiau tik pridurti, ką aš, vėl (po kelių dešimtmečių) visiškai vienas, jau esu supratęs prie savo rašomojo stalo: gyvoji literatūra yra stipresnė už schemas, pastangas ją valdyti, koordinuoti. Ji stipri savaime, be jokių programų, be kūrybos projektų (kuriuos dabar turi rašyti, kad sotesnis galėtum kurti) ir palieka nuošalėje kiekvieną, net bendrais reikalais nesirūpinantį, bet manantį, jog ką nors parašys ne šiandien, nes pavargęs ar kuo nors svarbesniu užsiėmęs, o rytoj, kai pasiilsės ar neturės kitokių darbų.

       Ta mintis vėl sugrąžina prie nacionalinės literatūros. Gal ne tik pavienis rašytojas, bet ir visa tautinė literatūra (kol tokios esama) negali nieko atidėti „iki rytdienos“? Gal ir ji turi prisiimti „kaltės“ dalį už nepadarytus savo darbus? Manyčiau, jog – taip.

       Kaip nesidžiaugiame šiandiene nacionalinės kultūros ir politikos situacija, taip kritiškai, matyt, turėtume vertinti literatūrą. Kai matome ją kaip bendrybę ar atskirą kokybę, akivaizdu, kad ji, kaip ir visa mūsų kultūra, jau nėra vieninga jėga, kuri tebegina lietuvių kalbą, istorinį kultūrinį lietuvių tautos paveldą. Logiška pridurti: ji negina ir savęs. Kaip minėtos bendrybės. Jos istorinę ir šventą misiją – žadinti dvasią, vesti ne pavieniam lietuviui, o visai tautai ir jos valstybei reikšmingais keliais, burti po tautine vėliava – išsidalijo ir imituoja politikai. Ką pastarieji darys, kai oligarchai nusiplėš Lietuvos Respublikos piliečių kaukes? Kas laukia literatūros, kuri visuomenės akyse pavirto pelno siekiančia individualia veikla, kuri apkrauta verslui tinkamais mokesčiais? Kas laukia grožinių knygų autorių, kurie įstatymų vingrybėmis buvo sutapatinti su tais, kurie, vos raides pažinę, rašinėja ant sienų, tvorų, tualetinio popieriaus? Sukompromituota tautinės literatūros kaip nacionalinės vertybės samprata pralaimi visus mūšius su pridėtinės vertės, kitokių mokesčių įstatymų autoriais.

       Tradiciškai mąstydamas apie tautinės literatūros ateitį, nieko linksmo negali nei pats pasakyti, nei išgirsti, nuvykęs, pavyzdžiui, į tarptautinę konferenciją, kurios darbotvarkėje – Europos rašytojo tapatybės ar euroromano („eurobestselerio“) klausimai. Sunku būtų neigti bendras Europos kultūros ištakas, be kurių nebūtų radęsis ir neegzistuotų nacionalinis lietuvių tapatumas. Anot Thomo Stearnso Elioto, Vakarų pasaulio vienovė slypi bendrame kultūros pavelde – krikščionybėje ir senosiose Graikijos, Romos ir Izraelio civilizacijose.  Europa seniai pakvietė į kultūros integralumo (tapatumo) ir skirtingumo (tautiškumo?) maratoną. Nacionalinėms (taigi ir Lietuvos) vyriausybėms palikta galimybė nepavargti, nepasiduoti. Tiktai ar neatidėsime rytojui tų imperatyvų – „nepavargti“, „nepasiduoti“? Siūloma „nacionalams“ vieniems patiems pasiekti finišą. Tiktai – kokį? Ar mes galime ginti ką nors daugiau nei tekstus lietuvių kalba? O ką darysime su lietuvių autoriais, jau rašančiais angliškai? Remsime, ar piktinsimės jais? Gal tik dažniau lyginsime savą literatūros tradiciją su kitomis? Matyt, reikia mylėti ir sergėti gimtąją lietuvių kalbą, bet pavojinga užsidaryti vien joje, nematant, jog ji išlieka ir gyvuoja tik imdama ir gaudama kai ką iš kitų kalbų. Drįsčiau manyti, kad, aklai gindami lietuvių kalbą, jos nesergstime, o tik mažiname jos ateities galimybes.

       Katras iš mūsų yra tas antikinis teoras – aiškiaregys, žmogus su Dievo akimis, įžiūrintis toliau ir giliau, nei mes visi prieš dvidešimtmetį?

       Nors visiems, jau minėjome, ką nors labai protinga ir reikalinga kultūroje  „projektuoti“ jau porą dešimtmečių nesiseka, akivaizdu, jog tautinė literatūra, kaip ir anksčiau, remiasi individualiu talentu. Ryškiausi jos vardai negali rastis kasmet, atsiradusieji ilgam įpareigoja aiškintis suvokiant jų reikšmę ir prasmę kitiems. Ne vien Lietuvoje. Tiesa, literatūrai kebliau nei muzikai ar dailei dalytis su europiečiais viskuo, kas yra geriausia: juk originalų autorių sunku išversti į užsienio kalbas, nelengva apžavėti kitai kultūrai priklausančius skaitytojus. Tokiame kontekste matau grėsmių lietuvių literatūrai dėl sumenkusių jos kasdienių ryšių su artimiausiomis kaimynėmis – lenkų, latvių, rusų ir vokiečių literatūromis. Turime jausti jų įtaką ir atsakyti į ją, patys tapti jų proceso dalimi: neužsidaryti ir neišsigimti.

       Taigi kol kas gerai, jog bent individualiai ieškome ir keičiamės, kad to negali sustabdyti nei bendrųjų tautinių pokyčių simuliacija, nei pasaulinė ekonominė finansinė krizė. Jau (vėl?) žinome, kad kitas gali būti kitoks, o savas pasaulis dėl to nesugrius. Štai tas skirtingų požiūrių pasaulis kaip visuma yra tikrai naujas. Ne tiek tų požiūrių daugybiškumas, kiek jų sambūvis, tai yra jų paralelumas mane džiugina. Gal ir mažas tasai mano džiaugsmas, bet jis – guodžiantis, stiprinantis.

       Be abejonės, ir šiandien man smagu sutikti bendramintį, jam ranką paspausti, kavos kartu išgerti, tačiau vis dažniau įsitikinu, kad tokių dalykų retėja. Bendramintis – beveik stebuklas. Vadinasi, kaip literatas esu daugiau vienišas nei anksčiau. Kad ir ką manytų ar sakytų kiti, jie nepakeičia manosios patirties. Knygos, literatūros kūriniai skrieja savo orbitomis ir gali niekad nesusitikti. Atrodo, kad ir neturi, negali susitikti. Realūs yra tik lygiagretūs kūrinių tekstai. Kai jie nėra grafomaniški, o tikrai talentingų autorių parašyti, matai ne vien tai, kokie jie tolimi, bet ir tai, jog jie paradoksaliai artimi: jie negali susikirsti, tačiau susitinka kitur – estetinio kūrinių suvokimo „vertikalėje“. Štai ir bandau priprasti prie nesusikertančių literatūrinių tiesių: retėja pažįstamų, kurie panašiai kaip ir aš suvoktų literatūros misiją ar paskirtį, jos esaties formas, jos tekstų rašymo ir perskaitymo būdus ir t. t. Gal man taip atrodo tik dėl to, kad esu vyresnis? Apkapoti tik manieji ryšiai. Juk atėjo kitos, jaunesnės literatų kartos, kurioms bendravimas ir jo ženklai tebėra svarbūs. Ar tikrai? Nežinau, nematau plevėsuojant literatūros estetikos manifestacijų ar krypčių vėliavų, girdžiu tik rašytojų proginių sueigų ar kelionių organizatorių, literatūros „projektų autorių“, leidyklos vadybininkų, premijų skyrimo komitetų narių balsus. Kita vertus, niekur nedingo draugų ar „bendraminčių“ rateliai. Jie kovoja su jiems nemielais stiliais ir idėjomis, svetimomis moralinėmis ir politinėmis laikysenomis.

       Taigi, skirtingai nei lietuviškajai demokratijai, neturiu jokių priekaištų dabartinei mūsų literatūrai. Galiu tik reflektuoti ją, bet ne priekaištauti. Galiu skaityti ir toliau svarstyti, pavyzdžiui, minėtą tiek talentingų, tiek netalentingų autorių vienišėjimo situaciją.

       Literatūra – ne vienalytė, bet svarbi, nes, kaip ir anksčiau, tik iš autorių skirtybių suvokiame ir tautinę literatūrą kaip bendrybę. Nauja yra tai, kad ji „minta“ daugybe teorijų. Neliko vienos literatūros teorijos, tad apie kokią vieną literatūrą galime kalbėti?

       Literatūroje, kaip ir kultūroje, kiekvienas galime būti skirtingas, tačiau lieka svarbūs jau minėti įsipareigojimai jos tradicijai.

       Literatūros „vienuoliai“ universitetuose, panašūs į mane, gal dažniau susimąsto apie tai, kaip (ir mūsų dienomis) susiformuoja bendros įžvalgos, abstraktūs skirtybių joje vaizdai. Tiesa, tokių literatų labai nedaug. Iš patirties žinau: Lietuvos universitetuose jiems – nelengva. Rašytojams, linkusiems bendrauti su studentais, Vyriausybė vetavo normatyvus, pagal kuriuos galima gauti pareigas ar mokslo vardus, remiantis pripažinto menininko statusu. Jie priversti varžytis su literatūrologais mokslo straipsniais akademinėje rinkoje, turi ne tiek rašyti grožinius kūrinius, kiek kalbėti apie literatūrą, pasakyti, kuri knyga ir kodėl yra gera, o kuri – ne. Mūsų laikais toks kalbėjimas sunkus. Beje, labai reikalingas. Juk nėra literatūros prižiūrėtojų, yra tik įvairiai ją interpretuojantys skaitytojai ir kritikai. Didėjančią vertybių sumaištį įveikti galima, kai, anot estetikos klasikų, dėl skonio nesiginčijama, o tik filosofuojama įvertinant literatūros kūrinio sampratos tradiciją ir dabartį.

       Filosofuojant gal ir galima vėl kaip Atgimimo laikais šaukti vienišus autorius prie Tautos namų ant Tauro kalno (projekto) ir iš akademinių literatūros tyrėjų aukštybių deklaruoti, kad tautinė literatūra nenumirė ir nenumirs. Lietuvių literatūra – procesas, taigi ji radosi palaipsniui, ir netgi tai, kas menksta ar nyksta, gali užtrukti ir atrodyti amžina.

       Rašantys knygas, man regis, tautinės literatūros gynimo tikslo nėra linkę deklaruoti. Autoriai (ir skaitytojai) tikriausiai net neišgirstų akademinių tokio tikslo argumentų, patikinimų. Ar tai vadinčiau nerimu? Taip, bet norėčiau juo dalytis su kitais. Visos geros ir blogos (?) autorinės literatūros permainos griauna tik visiems suprantamos ar priimtinos nacionalinės literatūros iliuziją. Autoriai ne(pa)taiko „į koją“, palieka patiems tyrėjams ir kritikams susitarti, ar jie priklauso tam tikroms literatūrologinėms struktūroms.

       Skirtingybės ar paralelumas – permainos literatūroje. Jos, kai yra netikėtos, geros, bet vis dar gali būti vadinamos savomis. Tebevertinamos savojo literatūros pasaulio vertybės. Kol tęsi tradiciją, tikrai nesi vienišas.

       Prieš gerą dešimtmetį minėtas įvairus (daugybiškas, paralelus) literatūrinis mąstymas ir mane užklupo. Neišmaniau, kaip jį vertinti. Sovietmečiu pakalbėdavome ir pasvajodavome apie literatūros vertinimų įvairovę – pliuralizmą. Pastarasis pirmiausia asocijavosi su kitokių nei marksistinės politinių pažiūrų toleravimu. Bėgome nuo politikos ir literatūros sovietinio maišymo. Jis nieko gero nedavė. Ar galėjo būti geresnis kitoks, nepriklausomos Lietuvos politikos ir jos literatūros „vienovės“ pirmumas? Mintis apie filosofinį – ne vieno, o daugybės pasaulio kūrybos pradų – pliuralizmą, kuris jau tik vienu žingsniu skiria mane nuo nesusikertančių paralelinių literatūros mąstymų, anuomet neateidavo. Bent man ji buvo užblokuota.

       Bet gal ne aš vienas buvau šitaip „užblokuotas“ – apakęs? Ar tikrai galėjau įsivaizduoti viską, kas manęs (mūsų) laukia? Gal ne visi to ir laukė? Gal ne visi, sulaukę, tuo, kaip aš, ir pasidžiaugia?

 

       Per anksti, lyg ir savaime atsakiau, matyt, ir į antrąjį Redakcijos klausimą. Formaliai pridurčiau tik vieną kitą sakinį.

       Taip, kad ir ką manytume apie prastą istorinę atmintį, fizinį ar kultūrinį „genofondą“, lietuvio ir europiečio tapatybę, mūsų literatūra tebėra gyvybinga. Įleidusi gilias šaknis ir jos maitina ją. Viešasis – politinis, etinis ar filosofinis – literatūros poveikis yra tikrai sumenkęs, bent jau mažesnis, nei aš ir, manyčiau, daugelis norėtų jį matyti. Sẽnosios jos šakos džiūsta, o kamienas leidžia atžalas. Ar tik viena iš jų teturėtų likti? Gal visos gali augti? Gal tik šaknys ir tėra svarbu. Juk šnekama apie rizominę (postmodernistų mėgstama metafora!) šiandienos kultūrą. Ji – požeminė, nematoma, besimainanti, neįspėjamos formos. Paradigma be paradigmos. Literatūrai jau nereikia pavaduoti politikos ar istorijos, etikos ar filosofijos, ji yra (gali būti) tapati tik sau, autoriai nekalba visų mūsų ar net valstybės vardu.

       Taigi rašytojas gal ir „sutramdytas“, tačiau literatūra – ne. Ji tik pakeista. Nebe pirmą kartą pakeista jos vieta ir paskirtis kultūroje. Gal pirmąsyk – šitaip atsigręžiant ne į ką nors kita, o į pačią literatūrą. Jei jos autoriai eis kur eina ir jų kūriniai taps dar skirtingesni, autentiškesni, vienišesni, literatūra bus savarankiškesnė visais atžvilgiais, kokius tik galima įsivaizduoti. Ribas diktuos tik laiko dvasia, nuo kurios pradėjome kalbą. Ji yra tam tikra abstrakcija, tačiau ji šeimininkauja ir kaip tam tikra nematoma, bet reali galia, tų individualių permainų lėmėja. Dinamiška, efemeriška, supinta iš visų autorių ir jiems artimų asmenų, institucijų, judėjimų, tarsi tik paralelinių siekių bei veiksmų. Tradicinis susiskaldymas į atitinkamo stiliaus šalininkus, literatūrines grupes, „mokyklas“ mažiau krinta į akis, arba keičia savo formas. Kaip ir minėti „draugų“ ar „pažįstamų“ būreliai. Kaip ir literatūrinės kartos, kurios kai ką surikiuoja pagal save. Ar Juozui Apučiui, Marcelijui Martinaičiui ir kitiems, vadinamiems „trijų ketvertų“ – gimusių 1934–1944 metais, arba „ezopininkų“, kartos autoriams, dar tinka „visiems reikšmingos“ literatūros etiketė? Ar Sigitui Parulskiui ir Aidui Marčėnui (atstovaujantiems „trijų šešetų“ kartai) tebeatrodo, kad jų pastangos tradicinę „kaimiškąją“ lietuvių litera-tūrą pakeisti į modernią ir „vakarietišką“ yra visuotinės? Nieko panašaus, manau, atsakytų jiems jauniausieji, kurie gal nenori net girdėti apie bendrus manifestus, kuriems nei Ezopo kalba, nei vakarietiški literatūros standartai nėra prasmingi. Nieko panašaus, pritarčiau, bet dairausi, norėdamas suprasti, kaip mano įvardytas autorių vienišėjimas vėl virsta jį „prižiūrinčia“ jėga, kaip manoji literatūra tampa kito (autoriaus, leidėjo, skaitytojo) literatūra.

       Daugybinių, paralelinių literatūrų įtaka visur ir viskam yra kitokia, nei vienos ar visuotinės literatūros, „valdomos“ iš vienos epochos vadavietės. Leidėjas nepatenkintas, nes negali leisti naujų leidimų, „misti“ dideliais tiražais, kritikas negali remtis skaitytojų unisonu reiškiamu pritarimu knygai ar jos kritika. Kas gi lieka? Parašyti arba perskaityti knygą, kurios negalėjai neparašyti, galbūt – negalėjai ir neperskaityti. Kol aš rašau ir skaitau, egzistuoja manoji literatūra. Bent man ji nė kiek nemažiau reikšminga ir „paveiki“. Tik tokio – individualaus – literatūros ryšio su savimi ir kitais galėčiau laukti iš jos ateities.

 

       Laiko neatskiriu nuo parašytų ir neparašytų knygų, kitų veiksmų ir patyrimų „erdvės“, tai yra nuo savo gyvenimo. Taigi laiko nedemonizuoju, nevadinu jo „negailestingu“. Jis – mano paties charakteristika. Gana miglota, priklausanti nuo kitokių. Tarp jų yra ir „technologijos“.

       Kadaise studijavau inžineriją, aiškinausi ir techniką, ir technologijas, gal dėl to jos man neatrodo priešiškos, bet nėra ir labai savos ar visiškai suprantamos. Žinau, kad modernybės žmogus įsipareigojęs joms ir daug amžių gyvena kartu su šiomis materialios kultūros apraiškomis. Tai – reikšminga. Joms kintant, žmogus gali išlikti žmogumi. Jeigu jis siekia to, jeigu jam pasiseka.

       Matote, man lyg ir nereikia jokių specialių savigynos formų.

       Konkrečiai „išbūnu“, „išgyvenu“ nei atsisakydamas esamų ir kasdien atnaujinamų technologijų, nei pernelyg joms nusilenkdamas. Turiu savo – didesnį ar mažesnį – gyvenimą su literatūra. Dar tebeturiu. Kad ir kokia netobula ar pažeidžiama būtų mūsų literatūra, ji – puiki citadelė. Tiesa, artefaktinė. Aišku, literatūra yra neturtinga, jeigu dairaisi po ją ieškodamas pinigų. Net jeigu „pagerintume“ savo demokratiją, ji nebūtinai turėtų tapti lygiai dosni visiems. Kita vertus, pinigai ne tik rašytojams nepadeda gintis nuo gyvenimo permainų. Literatūra pati yra žmogaus „savigyna“. Net jeigu pats mažiau rašai, o daugiau perskaitai kitų autorių tekstų, pagalvoji apie juos.

       Pernai parašiau straipsnį apie istorinį romaną. Jame istoriją vadinu literatūrine dabarties tvirtove – citadele. Taip man atrodė skaitant naujausius ir geriausius romanus, panašiai galvoju ir šiandien: literatūros (ar meno) kūrinyje visada turime galimybių, kurios yra labai menkos, beveik nulinės kitose mūsų veiklose. Galime vėl siekti mums svarbių vertybių ir pasiekti jas. Galime išgyventi jų pajautą šiandien – neatidėdami neapibrėžtai ateičiai.

       Tegu tai tik – artefaktas, literatūrinė tikrovė, anapus kurios dunkso kitos realybės kitokie daiktai. Negaliu, primenu sau, painioti tų dviejų realybių, galiu tik džiaugtis jų buvimu. Pernelyg seniai – nuo neatmenamų laikų – radosi meno kūrinio autonomija, jog tesidžiaugčiau literatūros simuliakrais, neieškočiau literatūros kūrinio kaip man rūpimos vertybės.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)