tekstai.lt

Franz Kafka. Dienoraščiai

Franz Kafka
Franz Kafka
       1910

 

       Žiūrovai nustėrsta, kai pro šalį važiuoja traukinys.

        „Kai jis mane klausinėja.“ „Ė“, atsiskyrusi nuo sakinio, nulekia kaip sviedinys pieva.

       Jo rimtumas mane žudo. Galva įsprausta į apykaklę, plaukai priploti prie pakaušio, apatiniai skruostų raumenys sustingę savo vietose...

       Ar viskas dar čia? Miškas vis dar buvo, galima sakyti, čia. Bet vos tiktai mano žvilgsnis nukrypo dešimt žingsnių į priekį, aš jo jau nebemačiau, vėl įtrauktas į nuobodų pokalbį.

       Tamsiame miške, įmirkusioje dirvoje aš orientavausi vien tiktai pagal jo baltą apykaklę.

       Sapne aš paprašiau šokėjos Eduardovos, kad ji darsyk sušoktų čardašą. Jos veide tarp apatinio kaktos krašto ir smakro vidurio platus šešėlio ar šviesos ruožas. Kaip tik tuo metu priėjo kažkoks tipas bjauriomis nesąmoningo intriganto manieromis, kad jai pasakytų, jog traukinys tuojau išvažiuoja. Iš to, kaip išklausė pranešimą, aš su siaubu supratau, kad daugiau ji nešoks. „Aš esu bjauri bloga boba, ar ne?“ – paklausė ji. „O ne, – atsakiau aš, – ką jūs“, ir apsigręžęs nuėjau sau. Prieš tai aš klausinėjau ją apie gėles, užkištas jai už juostos. „Jos dovanotos visų Europos valdovų“, – pasakė ji. Ir aš pagalvojau, ką reiškia, kad tos gėlės, šokėjai Eduardovai dovanotos visų Europos valdovų, užkištos už juostos.

       Šokėja Eduardova, muzikos mėgėja, visada, ir tramvajumi, važinėja lydima dviejų smuikininkų, kuriuos vis ragina griežti. Mat tai nedraudžiama, tad kodėl negriežti, to nedaryti tramvajuje, jeigu muzika gera, neerzina keleivių ir nieko nekainuoja, tai yra jeigu paskui nebus renkami pinigai. Be abejo, iš pradžių ji truputį trikdo, ir kurį laiką kiekvienam atrodo, kad yra ne vietoje. Bet tramvajui lekiant vis greičiau, smarkiai traukiant skersvėjui, ir tylioje gatvėje skamba maloniai.

       Šokėja Eduardova atvirame ore ne tokia graži kaip scenoje. Visa perblyškusi, skruostikauliai taip ištempę odą, kad veide beveik neatsispindi joks jausmas, didelė, tarsi iš duobės išlindusi nosis, su kuria nepajuokausi – nepabandysi jos galiuko kietumo, arba nepaimsi už jos ir nepasukiosi į šalis kalbėdamas: „O dabar tu eisi su manimi.“ Plati figūra – aukšta talija ir pernelyg klostyti sijonai – kam tai galėtų patikti – primena vieną mano tetą, pagyvenusią damą, daugelis pagyvenusių tetų atrodo panašiai. Lauke šie Eduardovos trūkumai niekuo nekompensuojami, išskyrus nebent visai neblogas kojas, joje iš tiesų nėra nieko, dėl ko galėtum gėrėtis, stebėtis, arba bent jau atkreipti dėmesį. Todėl aš nesyk mačiau, kaip paprastai labai malonūs, labai korektiški ponai, kad ir kaip stengdamiesi, negalėdavo nuslėpti abejingumo Eduardovai, tokiai žinomai šokėjai, kokia ji vis dėlto buvo.

       Mano ausies spenelis pačiupinėjus atrodo šviežias, šiurkštus, vėsus, sultingas kaip lapas.

       Aš tai, aišku, rašau nusivylęs savo kūnu, jo ateitimi. Jeigu neviltis juntama labai ryškiai, jeigu ji taip neatskiriama nuo savo objekto lyg kareivis, paliktas atsitraukiantiems draugams pridengti ir dėl to suplėšomas į gabalus, tuomet tai netikra neviltis. Tikroji iškart pasiekia savo tikslą ir visuomet jį aplenkia, (šis kablelis rodo, kad tiktai pirma frazė teisinga).

       Tu apimtas nevilties?

       Taip? Tave kamuoja neviltis?

       Bėgi? Nori pasislėpti?

       Rašytojai kalba smirdančius niekus.

       Baltinių siuvėjos, skalbiamos lietaus.

       Pagaliau po penkių savo gyvenimo mėnesių, kai negalėjau parašyti nieko, kuo būčiau patenkintas, ir kurių man jokia galia nesugrąžins, nors tai turėtų būti visų pareiga, vėl sumaniau pakalbėti pats su savimi. Aš tai dar galiu, jeigu iš tiesų noriu, čia dar galima kai ką išpešti, iš tos šiaudų krūvos, kuria aš virtau per tuos penkis mėnesius, ir kurios, atrodo, laukia tokia dalia, kad vasarą bus padegta ir sudegs greičiau, negu žiūrovas spės mirktelėti akimi. Tegu ir man taip būna! Ir tegu dešimtsyk būna, nes aš nesigailiu netgi nelabo laiko. Mano būsena ne nelaimė, bet ir ne laimė, ne abejingumas, ne silpnumas, ne nuovargis, ne dėmesys kam nors, – tada kas? Tai, kad aš nežinau, matyt, susijusi su mano negalėjimu rašyti. Ir jį aš tariuosi supratęs, nors ir nežinodamas priežasties. Mat viskas, kas man ateina į galvą, auga ne iš savo šaknų, o kažkur iš vidurio. Ir tegu tada kas nors tai sulaiko, tegu kas nors sulaiko žolę ar pats įsitveria į ją, jeigu ji pradeda augti tik nuo stiebo vidurio. Kai kam, atrodo, šis triukas pavyksta, pavyzdžiui, japonų fokusininkams, besikarstantiems kopėčiomis, kurios stovi ne ant žemės, bet ant pakeltų į viršų pusiau gulinčio žmogaus padų, ir yra atremtos ne į sieną, o kyla tiesiai į orą. Aš to nesugebu, jau nekalbant apie tai, kad po mano kopėčiomis nėra netgi padų. Čia, aišku, dar ne viskas, ir tokia užduotis manęs neprivers prabilti. Tačiau į mane kasdien turi būti nukreipta bent jau viena eilutė, kaip dabar į kometas kreipiami žiūronai. Ir ji turi būti tokia, kad mane trauktų, kaip, pavyzdžiui, atsitiko per praėjusias Kalėdas, kai aš vos spėjau nusitverti ir iš tiesų atsidūriau ant paskutinės savo kopėčių pakopos, tiktai jos ramiai stovėjo ant žemės ir buvo atremtos į sieną. Tačiau kokia tai buvo žemė ir kokia – siena! Ir vis dėlto šios kopėčios nenugriuvo, taip jos spaudė mano kojas prie žemės, taip jas laikė mano kojos prie sienos.

       Šiandien, pavyzdžiui, aš triskart pasielgiau įžūliai, vieno konduktoriaus ir vieno savo viršininko atžvilgiu, taigi tiktai dukart, bet mane šie poelgiai kamuoja kaip rėmuo. Tai būtų buvęs akibrokštas kiekvienam žmogui, juo labiau man. Taigi išlindau iš savo kiauto, grūmiausi ore, migloje ir pikčiausia, kad niekas nepastebėjo, jog aš ir savo palydovų atžvilgiu pasielgiau įžūliai, turėjau pasielgti, nutaisyti tam tikrą miną ir už tai atsakyti; bet blogiausia, kad vienas palydovas išsišokimą palaikė ne charakterio bruožu, o pačiu charakteriu, atkreipė mano dėmesį į tą išsišokimą ir liko sužavėtas. Kodėl aš nelieku savyje? Dabar, tiesa, sakau sau: žiūrėk, pasaulis leidžiasi tavo mušamas, konduktorius ir viršininkas išliko ramūs, kai tu išėjai, viršininkas net linktelėjo. Tačiau tai nieko nereiškia. Tu nieko nepasieksi išlįsdamas, bet ką tu prarandi likdamas savo rate? Į tai aš taip atsakysiu: aš geriau leisiuosi mušamas tame rate, negu ką nors tvatinsiu už jo ribų. Bet kur, po velnių, tas ratas? Kurį laiką aš mačiau jį ant žemės, tarsi kalkėmis išpurkštą, o dabar jis sklando aplink mane, bet net ir nesklando.

       Kometos naktis, iš gegužės 17 į 18. Buvau su Blajumi, jo žmona ir vaiku, tarpais girdėjau save iš šalies, kaip kačiuko inkštimą, neaiškų, bet vis dėlto girdimą.

       Kiek dienų vėl praėjo be garso, šiandien gegužės 28. Nejau man net neužtenka ryžto kasdien paimti į ranką šį plunksnakotį, šį medgalį? Man atrodo, kad neužtenka. Aš irkluoju, jodinėju, plaukioju, deginuosi saulėje. Todėl geros blauzdos, neblogos šlaunys, pilvas pusė bėdos, o krūtinė labai jau menka, ir jeigu mano galva iš užpakalio...

       Sekmadienis, 1910 metų liepos 19 diena, pamiegojau, pabudau, pamiegojau, pabudau, koks sumautas gyvenimas.

       Kai pagalvoju, turiu pripažinti, kad auklėjimas daugeliu atžvilgių man labai pakenkė. Juk aš buvau auklėjamas ne kokioje nors pašalėje, ne kokiuose nors kalnų griuvėsiuose, – negalėčiau paprieštarauti nė vienu žodžiu. Bijodamas, kad daug mano buvusių mokytojų negalės to suprasti, labiausiai ir su didžiausiu malonumu norėčiau būti tas mažas griuvėsių gyventojas, įdegęs saulėje, kuri iš visų pusių spigintų į mane tuose griuvėsiuose pro abejingus vijoklius, tegu aš iš pradžių ir būčiau silpnas nuo savo gerųjų savybių naštos, savybių, kurios kaip gaivalingos piktžolės paskui suvešėtų manyje.

       Kai pagalvoju, turiu pasakyti, kad auklėjimas daugeliu atžvilgių man labai pakenkė. Taip galiu teigti apie daugelį žmonių – mano tėvus, kai kuriuos giminaičius, mūsų namų svečius, įvairius rašytojus, vieną konkrečią virėją, kuri vienus metus vedžiojo mane į mokyklą, krūvą mokytojų (juos aš priverstas labai sugrūsti į savo atmintį, antraip kuris nors vienas ar kitas, žiūrėk, iškris, bet nors juos ir sugrūdau, nuo tos vientisos masės vietomis kas nors ima ir vėlei atskyla), vieną mokyklos inspektorių, lėtai judančius praeivius, žodžiu, šis priekaištas kaip durklas eina per visą visuomenę ir nė vienas, kartoju, nė vienas negali būti tikras, kad to durklo smaigalys staiga nepasirodys priekyje, užnugaryje ar šone. Ir aš nenoriu girdėti jokių prieštaravimų dėl šio priekaišto, nes jau pernelyg daug esu jų prisiklausęs ir pakartotinai šių prieštaravimų paneigtas, todėl juos įtraukiu į savo priekaištą ir pareiškiu, kad auklėjimas ir tas paneigimas man daugeliu atžvilgių labai pakenkė.

       Aš dažnai apie tai mąstau ir visuomet turiu pripažinti, kad auklėjimas man kai kur labai pakenkė. Šis priekaištas skirtas daugybei žmonių, beje, jie čia stovi krūvoje ir, kaip senose grupinėse nuotraukose, nežino ką daryti, nuleisti akis jiems neateina į galvą, o šypsotis dėl įtampos nedrįsta. Tai mano tėvai, kai kurie giminaičiai, kai kurie mokytojai, viena konkreti virėja, kelios merginos iš šokių mokyklos, kai kurie ankstesnių metų mūsų namų svečiai, kai kurie rašytojai, vienas plaukimo mokytojas, bilietų pardavėjas, mokyklos inspektorius, dar keli, kuriuos aš tik kartą esu sutikęs gatvėje, ir kiti, kurių dabar negaliu prisiminti, ir tie, kurių niekada daugiau neprisiminsiu, ir pagaliau tie, kurių pamokų, tuomet užsiėmęs kažkuo kitu, išvis neįsidėmėjau, trumpai tariant, jų tiek daug, kad reikia stengtis, jog kurio nors nepaminėčiau du kartus. Ir visiems jiems aš reiškiu priekaištą, kartu juos tarpusavyje supažindindamas, tačiau nepriimu jokių prieštaravimų. Kadangi jau esu jų į valias prisiklausęs ir kadangi daugelio jų nesugebėjau paneigti, man nieko kito nelieka, kaip ir juos įtraukti į savo priekaištą ir pasakyti, kad man labai pakenkė ne tik auklėjimas, bet ir tie neigimai. Galbūt kas nors pamanys, kad aš buvau auklėjamas kokiame nors užkaboryje? Ne, aš buvau auklėjamas mieste, pačiame jo centre. Ne kokiuose nors kalnų griuvėsiuose ar prie ežero. Mano tėvus ir jų svitą iki šiol lydėjo šis priekaištas ir jie atrodė pilki, bet dabar jie truputį nustūmė jį į šalį ir šypsosi, nes aš atitraukiau nuo jų savo rankas ir pridėjau jas sau prie kaktos ir galvoju: man reikėjo būti mažu griuvėsių gyventoju, klausytis kuosų balsų, jausti jų šešėlius, vėsintis po mėnuliu, nors iš pradžių ir būtų sunku slegiamam gerųjų savybių, vešančių manyje kaip piktžolės, įdegusiam saulėje, kuri iš visų pusių mane svilina vijoklių guolyje.

       Sakoma, mes linkę manyti, kad vyrai pavojaus akimirką perniek laiko net gražias moteris; jie remia jas prie sienos, daužo galva ir kumščiais, keliais ir alkūnėmis, jeigu tos moterys trukdo vyrams pabėgti iš degančio teatro. Tada mūsų plepios moterys nutyla, jų begalinėse šnekose atsiranda veiksmažodžių ir taškų, antakiai pakyla į viršų, šlaunys ir strėnos liaujasi kvėpavusios, į iš baimės vos privertą burną patenka daugiau negu visada oro ir skruostai atrodo truputį papūsti.

       – Klausyk, – tariau aš ir lengvai stuktelėjau jį keliu (taip staiga prabilus man iš burnos kaip blogas ženklas ištiško truputis seilių), – neužmik!

       – Aš neužmigsiu, – atsakė jis ir papurtė atsimerkdamas galvą. – Jei užmigčiau, kaip tada galėčiau tave sergėti? Argi aš neprivalau? Ar tada priešais bažnyčią tu mane ne todėl sustabdei? Taip, tai buvo seniai, mes tai žinome, netrauk iš kišenės laikrodžio.

 

       – Taigi kad seniai, – atsakiau aš ir nejučia šyptelėjau. Kad jis to nepastebėtų, įdėmiai įsižiūrėjau į namą.

       – Ar tau tikrai tai patinka? Iš tiesų norėtum tenai, labai norėtum? Tada sakyk, aš tau neįkąsiu. Žiūrėk, jeigu manai, kad tau ten, viršuje, bus geriau, negu čia, apačioje, tai eik tučtuojau, negalvodamas apie mane. Aš, taigi pirmas pasitaikęs praeivis, manau, kad tu netrukus vėl grįši čionai ir kad tada bus labai gerai, jeigu tave čia kas nors kaip nors pamatys ir paims už rankos, gretimoje užeigoje pavaišins vynu ir paskui nusives į savo kambarį, kad ir labai varganą, bet vis tiek su stiklais tarp tavęs ir nakties, į tai kol kas gali spjauti. Tačiau tiesa, ir aš galiu prieš ką nori šį faktą patvirtinti, kad čia, apačioje, mums riesta, netgi baisiai riesta, tačiau man jau vis tiek, ar gulėsiu čia, nutekamajame griovyje, ar viršuje tomis pačiomis lūpomis gersiu šampaną, jau nesvarbu. Beje, man net netenka tarp tų dviejų dalykų rinktis, niekada nepatiriu to, kas žmones priverčia suklusti, ir kaip tai atsitiks, jeigu man reikalingų ceremonijų sandara tokia, kad aš galiu tiktai šliaužti kaip vabzdys. O tu, iš kur galiu žinoti, koks tu žmogus. Drąsus, bent jau tariesi toks esąs, tad išbandyk save – dažnai tai supranti, jei būni atidus, jau iš tave prie durų pasitikusio tarno veido.

       – Kad aš žinočiau, jog tu tikrai nuoširdus. Tuomet jau seniai būčiau viršuje. Kaipgi man suvokti, ar tu man nuoširdus? Dabar žiūri į mane taip, lyg būčiau mažas vaikas, ir tai nepadeda, nuo to tik blogiau. Tačiau galbūt tu taip nori. Man jau bloga nuo šios gatvelės oro, tad turiu eiti pas ten, viršuje, esančius žmones. Man jau, jaučiu, peršti kaklą, na štai, aš jau kosėju. O ar tu bent nutuoki, kas manęs laukia ten, viršuje? Koja, kurią įkelsiu į salę, bus jau kita, man dar nespėjus iš paskos įtraukti antros.

       – Teisybė, aš nesu tau nuoširdus.

       – Aš noriu eiti sau, lipti laiptais į viršų, nors ir tektų nuo jų nudardėti. Iš draugijos aš tikiuosi to, ko man trūksta, visų pirma gebėjimo sutelkti jėgas, man neužtenka, ką turi šis senbernis gatvėje. Jis džiaugiasi jau vien tuo, kad šiaip taip tempia dienas, turėdamas tokį varganą kūną įstengia keliskart per dieną pavalgyti, išvengia kitų žmonių įtakos, trumpai tariant, turi tiek, kiek yrančiame pasaulyje įmanoma. O jei ko netenka, stengiasi bet kuria kaina susigrąžinti, tegu ir pakeistu, menkesniu pavidalu, tegu tai būtų tik tariama jo nuosavybė (taip dažniausiai ir būna). Taigi jo būdas savižudiškas, jis turi dantis tiktai savo kūnui ir kūną tiktai savo dantims. Mat kai neturi centro, neturi profesijos, meilės, šeimos, pensijos, tai yra negalėdamas bent jau bandyti išsilaikyti pasaulyje, taigi negalėdamas jo apstulbinti dideliu turtų kompleksu, negali apsisaugoti nuo staigių žlugdančių nuostolių. Šis senbernis savo plonais drabužiais, maldomis, savo ištvermingomis kojomis, savo baisiu nuomojamu būstu, savo prieštaringu, šįkart po ilgo laiko vėl prisireiškusiu būdu, visa tai laiko abiem rankomis ir visuomet, kai bando pagauti kokį nors atsitiktinai pasitaikiusį menkniekį, pameta pora savo daiktų. Aišku, kad čia slypi tiesa, niekur kitur taip ryškiai nepasireiškianti tiesa. Kas iš tiesų elgiasi kaip susiformavęs žmogus, taigi leidžiasi laivu į jūrą, skrosdamas vandenį pirmagaliu ar palikdamas užpakalyje putas, taigi daug ką darydamas, yra kitoks, negu tas, kuris plūduriuoja ant poros medgalių, kurie dar daužosi į viens kitą ir traukia žemyn – jam, šiam ponui ir piliečiui, gresia nemažas pavojus. Mat šis pilietis ir jo turtas yra ne vienas, o du skirtingi dalykai, ir kas tą ryšį sunaikina, sunaikina ir žmogų. Mes ir mūsų aplinka šiuo atžvilgiu sunkiai atpažįstami, nes esame ištisai pasislėpę, aš, pavyzdžiui, dabar slepiuosi už savo darbo, už savo įsivaizduojamų ir tikrų kančių, literatūrinių polinkių ir taip toliau. Tačiau kaip tik aš jaučiu savo dugną daug dažniau ir pernelyg stipriai, kad būčiau bent šiek tiek patenkintas. Ir man užtenka tą dugną nors penkiolika minučių be paliovos justi, kad nuodingas pasaulis imtų tekėti man į burną kaip vanduo skęstančiajam.

       Tarp manęs ir to senbernio dabar nėra beveik jokio skirtumo, tiktai kad aš dar galiu galvoti apie savo jaunystę kaime ir galbūt, jeigu noriu, net tada, jei būsiu priverstas ten sugrįžti. O senbernis nieko neturi prieš save, todėl ir už savęs. Šią akimirką tai nieko nereiškia, tačiau senbernis turi tik tą akimirką. Tuo metu, kurio dabar niekas negali žinoti, nes niekas negali būti taip sunaikinta kaip tas metas, kai jis tai pražiopsojo, kai nuolatos juto savo dugną, kaip staiga ant savo kūno pastebi votį, kuri iki šiol tavo kūne buvo nereikšmingiausias dalykas, netgi dar menkesnis, nes atrodė, kad jos išvis nėra, o dabar ši votis daugiau negu viskas, ką mes nuo gimimo turėjome sava. Iki šiol visą dėmesį buvome nukreipę į savo rankų darbą, į tai, ką matome akimis, girdime ausimis, į savo kojų žingsnius, o dabar staiga atsigręžiame į priešingą pusę, kaip vėtrungė kalnuose.

       Užuot tada nubėgęs, kad ir į tą paskutinę pusę, nes tiktai pabėgimas ant pirštų galų ir tiktai pirštų galai galėjo jį išlaikyti pasaulyje, užuot tai padaręs, atsigulė, kaip kartais vaikai atsigula žiemą į sniegą, kad sušaltų. Jis ir tie vaikai, juk jie žino, kad patys kalti, jog atsigulė ar kaip kitaip pasidavė, jie žino, kad jokiu būdu neturėjo leisti to daryti, bet negali žinoti, kad po tos permainos, kuri dabar su jais vyksta laukuose ar mieste, jie pamirš tą savo kaltę ir prievartą ir atsidurs visai kitoje stichijoje, negu buvo. Tačiau „pamiršti“ – ne tas žodis. Šio žmogaus atmintis nukentėjo tiek pat mažai, kiek ir vaizduotė. Tačiau jos negali pakeisti kalnų; tas žmogus dabar yra mūsų tautos nuošalėje, už mūsų žmonijos ribų, nuolatos išbadėjęs, jam priklauso tik ta akimirka, nuolatos besitęsianti kančios akimirka, po kurios nėra atokvėpio blyksnio, nuolatos jis turi tik viena: savo skausmus ir visoje aplinkumoje nėra nieko, kas jam galėtų būti vaistas, jis turi tik tiek žemės, kiek jos reikia dviem jo kojom, tik tiek atramos, kiek užima dvi jo rankos, taigi daug mažiau negu trapecijos gimnastas, kuriam žemiau dar pakabintas apsauginis tinklas.

       Mus, kitus, laiko mūsų praeitis ir ateitis. Beveik visą laisvalaikį ir daug darbo laiko mes skiriame tam, kad išlaikytume jų pusiausvyrą. Ateities apimties pranašumą atstoja praeities svoris, o jų nebeįmanoma atskirti artėjant prie ribos, ankstyviausioji jaunystė vėliau prašviesėja kaip ateitis, ir ateities pabaiga su visais mūsų dūsavimais iš tiesų jau gana prityrusi kaip ir praeitis. Taip beveik užsidaro ratas, kurio kraštu mes vaikštome. Taigi šis ratas priklauso mums, tačiau tik tolei, kol mes jo laikomės, o jei pasitraukiam į šalį, užsimiršę, per išsiblaškymą, išsigandę, nustebę, pavargę, kaipmat pametame jį erdvėje, iki tol mūsų nosis buvo laiko tėkmėje, o dabar atsitraukiame atgal, virstame buvusiais plaukikais, esamais vaikštinėtojais, ir mums galas. Mes atsiduriame už įstatymo ribų, ir nors niekas to nežino, tačiau elgiasi su mumis taip, lyg žinotų.

       – Apie mane dabar negalvok. Ir kaip tu gali su manimi lygintis? Aš jau daugiau kaip dvidešimt metų šiame mieste. Ar gali įsivaizduoti, ką tai reiškia! Aš dvidešimtsyk čia praleidau visus metų laikus. – Jis papurto virš mūsų galvų iškeltą kumštį. – Medžiai čia augo dvidešimt metų, koks mažas po jais atrodytum. O daugybė naktų, supranti, praleistų įvairiose vietose. Kartą miegi viename, antrą – kitame pasienyje, taip langas keliauja aplink tave. Tie rytmečiai, kai žiūri pro langą, atitrauki krėslą nuo lovos ir sėdi gerti kavos. Vakarai, kai pasiremi alkūne ir laikai ranka ausį. Ak, kad tai būtų ne viskas! Kad įgytum bent kelis naujus įpročius, kurių čia galima prisižiūrėti per dienas! Dabar tau, matyt, atrodo, kad aš noriu pasiskųsti? O ne, kodėl turėčiau skųstis, juk man užginta ir viena, ir kita. Aš galiu tiktai vaikštinėti, ir to turi užtekti, tačiau pasaulyje nėra vietos, kur aš negalėčiau vaikštinėti. Ir dabar galbūt vėl atrodo, kad giriuosi.

       – Taigi man lengva. Tiktai neturėjau sustoti prie šio namo.

       – Nesilygink su manimi ir neleisk, kad aš tave sutrikdyčiau. Juk tu suaugęs žmogus ir, kaip matau, čia, mieste, jautiesi gan vienišas.

       Aš esu netoli to. Jau atrodė, kad šiame mieste mane sergstinti būtybė nyksta, kad tai kaip tik prasideda, mat toks nykimas vyksta kaip apoteozė, kai viskas, kas mus laiko gyvus, bėga nuo mūsų, bet tuo pačiu metu paskutinįsyk nutvieskia savo žmogiška šviesa. Šit aš stoviu prieš savo senbernį, ir jis mane už tai tikriausiai myli, pats nesuvokdamas kodėl. Kartais jo kalbos tarsi rodo, kad jis suvokia, žino, kas stovi priešais jį ir dėl to senbernis gali viską sau leisti. Tačiau ne, taip nėra. Toks jis, matyt, turėtų atrodyti kiekvienam, nes gali gyventi tiktai kaip atsiskyrėlis ir veltėdis. Atsiskyrėlis jis – tik per prievartą ir jeigu kokios nors nežinomos jėgos padėtų jos atsikratyti, iškart virstų veltėdžiu ir būtų juo kiek įmanydamas įžūlesnis. Senbernio jau niekas negali išgelbėti, tad jo elgesį galime lyginti su skenduolio lavonu, kuris, kokios nors srovės išneštas į paviršių, atsitrenkia į pavargusį plaukiką, uždeda jam ant pečių rankas ir nori išsilaikyti. Lavonas neatgyja, netgi neiškeliamas į krantą, tačiau gali tą žmogų nusitraukti į dugną.

       Lapkričio 6. Vakaras pas madam Ch., skirtas Miuse (Musset). Žydžių įprotis čepsėti. Prancūzų kalbos suvokimas, pasitelkus į pagalbą visokius triukus ir anekdoto vingrybes, kol pagaliau prieš pat baigiamąjį žodį, kuris ant to anekdoto griuvėsių turėtų toliau gyventi širdyse, prancūzų kalba mūsų akyse užgęsta, galbūt mes iki tol pernelyg stengėmės, žmonės, suprantantys prancūziškai, prieš vakaro pabaigą išeina, nes jie išgirdo užtektinai, kiti išgirdo toli gražu nepakankamai, salės akustika palankesnė kosėti ložėse negu prelegento žodžiams; vakarienė pas Rachelę, ji skaito su Miuse Rasino „Fedrą“, knyga guli tarp jų ant stalo, ant kurio, beje, pridėta visko.

       Konsulo Klodelio (Claudel) akių blizgesys užlieja platų jo veidą ir jame spindi, Klodelis vis nori atsisveikinti, kartais konsului tai pasiseka, tačiau apskritai ne, nes kai tik atsisveikina su vienu, už jo išdygsta kitas, o už kito tas, su kuriuo jau buvo atsisveikinta, už jo vėlei tas, su kuriuo atsisveikino pirma. Virš pakylos pranešėjui – orkestro galerija. Trukdo įvairus triukšmas. Padavėjai iš vestibiulio, svečiai kambariuose, pianinas, kažkur toli griežiantis styginių orkestras, bildesys, pagaliau ginčas, kurio vietą sunku nustatyti, todėl erzinantis. Vienoje ložėje sėdi dama, pasipuošusi briliantiniais auskarais, kurių atspindys beveik be perstogės mainosi. Prie kasos jauni juodai apsitaisę žmonės iš kažkokio prancūziško ratelio. Vienas jų sveikinasi taip žemai nusilenkdamas, kad jo akys šliaužia grindimis. Jis, tai darydamas, plačiai šypsosi. Bet lenkiasi tik merginoms. Kai vėliau sveikinasi su vyrais, iškart atvirai žiūri į veidą rimtai sučiaupta burna, tarsi parodydamas, kad ankstesnis pasisveikinimas buvo kiek juokinga, bet būtina ceremonija.

       Lakričio 7 d. Viglerio (Wiegler) paskaita apie Hebelį. Sėdi scenoje su šiuolaikinio kambario dekoracijomis, tad atrodo, tam, kad pjesė pagaliau prasidėtų, pro kurias nors duris turėtų įšokti jo meilužė. Bet ne, jis skaito. Hebelio badavimas. Sudėtingi santykiai su Eliza Lenzing (Elisa Lensing). Jo mokytoja senmergė, ji rūko, šnypščiasi nosį, muša neklaužadas ir duoda paklusniems razinų. Jis visur važinėja (į Heidelbergą, Miuncheną, Paryžių) be jokios regimos priežasties. Bet prieš tai dirbo bažnyčios ūkvedžio parankiniu, miega po laiptais vienoje lovoje su vežėju.

       Julijus Šnoras fon Karolsfeldas (Julius Schnorr von Carolsfeld) Frydricho Olivjė (Friedrich Olivier) piešinyje pavaizduotas piešiantis ant šlaito, koks jis čia gražus ir rimtas (aukšta skrybėlė kaip suplota klouno kepurė siauru kraštu pridengianti akis, ilgi banguoti plaukai, akys nukreiptos vien į paveikslą, rankos ramios, lenta ant kelių, viena koja truputį nuslydusi nuo šlaito). Bet ne, tai Frydrichas Olivjė, kurį nupiešė Šnoras.

       Lapkričio 15, dešimta valanda. Aš nesileisiu nuvarginamas. Aš įšoksiu į savo novelę, net jeigu dėl to susipjaustyčiau veidą.

       Lapkričio 16, dvylikta valanda. Aš skaitau „Ifigeniją Tauridėje“. Čia išties, jeigu nekreipsime domės į kelias aiškiai nenusisekusias vietas, stebina sausa vokiečių kalba, įdėta į nekalto berniuko lūpas. Kiekvienas eilių žodis skaitymo akimirką pakyla į viršų, kur ir kabo galbūt menkoje, bet kiaurai einančioje šviesoje.

       Lapkričio 27. Skaitė Bernardas Kelermanas (Bernhard Kellermann). „Kai kas nespausdinta iš mano kūrinių“, – pradėjo jis. Malonus žmogus, beveik žili, pasišiaušę plaukai, kruopščiai nusiskutęs, nosis smaili, skruostų raumenys dažnai bangomis ritinėjasi aukštyn ir žemyn. Jis vidutiniškas rašytojas, nors kai kurios vietos visai neblogos (kažkoks vyras išeina į koridorių, nusikosėja ir apsidairo, ar ten nieko nėra), taip pat doras žmogus, jis nori perskaityti tai, ką yra žadėjęs, tačiau neleidžia publika, išsigandusi pirmo apsakymo apie nervų ligoninę, kai kurie klausytojai dėl nuobodaus skaitymo kyla iš vietų ir skubiai eina iš salės, lyg greta vyktų kita paskaita, nors apsakymas vietomis neblogas. Kai jis, perskaitęs pirmą kūrinio trečdalį, gurkštelėjo mineralinio vandens, išėjo visas žmonių būrys. Jis išsigando. „Tuoj baigsis“, – paprasčiausiai pamelavo jis. Kai baigė, pakilo visi, pasigirdo skysti plojimai, kurie skambėjo taip, lyg tarp visų stovinčiųjų vienas būtų likęs sėdėti ir plotų savo malonumui. Kelermanas norėjo skaityti toliau, kitą apsakymą, galbūt net kelis. Pamatęs, kad visi išeina, jis tik išsižiojo. Paskui, kažkieno patartas, tarė: „Aš dar norėčiau paskaityti trumpą pasaką, tai truks tik penkiolika minučių. Dabar padarysime penkių minučių pertrauką.“ Kai kas liko, ir jis perskaitė pasaką, suteikiančią klausytojams teisę vos ne per kitų galvas sprukti iš salės.

       Gruodžio 15. Išvadomis, kurias padariau iš dabartinės jau mažne metus trunkančios būsenos, aš tiesiog netikiu – tam ji pernelyg rimta. net nežinau, ar galiu pasakyti, kad ta būsena nenauja. Šiaip ar taip, aš manau: ši būsena nauja, panašių jau esu patyręs, tačiau tokios dar ne. Aš kaip akmuo, kaip savo paties antkapis, nėra net menkiausio plyšio abejonei ar tikėjimui, meilei ar pasibjaurėjimui, drąsai ar baimei, kieno nors ar apskritai, gyva tik menka viltis, tačiau tokia pat tuščia kaip antkapių užrašai. Beveik nė vienas mano parašytas žodis nedera prie kito, aš girdžiu, kaip trinasi lyg skardinės viena į kitą priebalsės, o balsės gieda kaip negrai scenoje. Mano abejonės ratu supa kiekvieną žodį, aš jas pamatau anksčiau už patį žodį, ką jau ten! Jo aš išvis nepamatau, sugalvoju. Tačiau tai dar nebūtų pati didžiausia bėda, jei galėčiau sugalvoti tokių žodžių, kurie įstengtų taip nukreipti lavono kvapą, kad jis iškart netrenktų į nosį man ir skaitytojui. Kai atsisėdu prie rašomojo stalo, jaučiuosi ne geriau už tą, kuris pargriūna ir susilaužo kojas eismo vidury Place de l’Opera. Visi ekipažai, nepaisant jų keliamo triukšmo, tyliai rieda iš visų pusių į visas puses, ir geresnę tvarką, negu galėtų įvesti policininkai, padaro skausmas, kuris nukentėjusiajam užmerkia akis ir ištuština aikštę bei gatves, nepriversdamas eismo pasukti atgal. Gyvenimo pilnatvė kelia skausmą sužalotajam, nes juk jis trukdo judėjimą, tačiau ne mažiau kamuoja ir tuštuma, nes ji atiduoda vargšą skausmo žinion.

       Gruodžio 16. Aš nesiliausiu rašęs dienoraščio. privalau save čia išsaugoti, nes tiktai šioj vietoj tai galiu padaryti. taip norėčiau paaiškinti laimės jausmą, kurį kartais, kaip dabar, patiriu. Tai išties kažkas putota, kas mane visiškai užpildo lengvu, maloniu drebuliu ir tikina turint sugebėjimų, kurių aš kiekvieną akimirką, ir dabar, galiu įsitikinti tikrai neturįs.

       Hebelis giria Justinaus Kernerio „Kelio šešėlį“. „Ir toks kūrinys beveik neegzistuoja, jo niekas nežino.“

       V. Fredo „Vienatvės kelias“. Kaip rašomos tokios knygos? Žmogus, pasiekęs ko nors dora mažame dalyke, čia taip ištempia savo talentą iki didelio romano, kad net bloga darosi, nors ir gėriesi energija, kurią pasitelkęs žmogus niokoja savo paties talentą.

       Ir tas šalutinių personažų vaizdavimas mano skaitomuose romanuose, pjesėse ir t. t. Tas artumas šiems veikėjams! „Bišofsbergo nuotakoje“ (ar toks tos pjesės pavadinimas?) kalbama apie dvi siuvėjas, ruošiančias baltinius jaunajai. Kaip gyvena tos dvi merginos? Kur glaudžiasi? Ką jos padarė, kad yra neįleidžia-mos į pjesę, kad joms leista tiktai iš lauko pusės, tiesiog skęstant lietaus srautuose, lyg prie Nojaus laivo kajutės lango paskutinįsyk prispausti veidą, kad parterio žiūrovai akimirką tenai išvystų kažką tamsaus?

       Gruodžio 17. Į primygtinį klausimą, ar iš tiesų niekas nėra ramybės būvyje, Zenonas atsakė: „Yra, lekianti strėlė.“

       Jeigu prancūzai būtų tokio būdo kaip vokiečiai, kaip tuomet jais gėrėtųsi vokiečiai.

       Tai, kad aš tiek daug atidėjau į šalį ir išbraukiau beveik viską, ką apskritai sukūriau šiais metais, man, beje, taip pat labai trukdo rašyti. Tai ištisas kalnas, penkissyk tiek, kiek aš išvis parašiau, ir jau vien jo masė traukia man iš po plunksnos viską, ką rašau.

       Gruodžio 18. Jei nebūtų tikra, kad atplėšti laiškus (taip pat tokius, kurie veikiausiai yra tokio nesvarbaus turinio kaip šis) kurį laiką delsiame tiktai iš silpnumo ir bailumo, verčiančio kol kas neliesti laiško dėl tos pačios priežasties, kaip delsiama atidaryti tą kambarį, kur galbūt tavęs jau nekantriai laukia koks nors žmogus, tada galbūt dar išsamiau būtų galima paaiškinti tą delsimą. Tarkime, kad aš nuodugnus žmogus, tad turiu stengtis viską, kas susiję su laišku, kiek įmanoma labiau ištęsti, taigi jį atplėšti lėtai lėtai ir kelissyk perskaityti, ilgai svarstyti, paruošti keletą atsakymo variantų ir dar neskubėti išsiųsti. Visa tai mano valioje, tiktai negalima išvengti staigaus laiško gavimo. Bet aš ir tai dirbtinai sulėtinu, ilgai jo neatplėšiu, laiškas guli priešais mane ant stalo, siūlosi, o aš tarsi vis gaunu jį, bet neliečiu.

       Vakaras, pusė dvyliktos. Tikrai neabejoju, kad aš, kol neišsivaduosiu iš savo kontoros, esu tiesiog žuvęs, tad svarbu, kol dar įmanoma, laikyti galvą taip iškeltą, kad nenuskęsčiau. Kaip tai bus sunku, kiek išsunks mano jėgų, rodo faktas, kad šiandien nesilaikiau naujo plano – nuo aštuonių iki vienuoliktos sėdėti prie rašomojo stalo – man tai neatrodo didelė bėda, jog šias kelias eilutes parašiau tik paskubomis, kad atsigulčiau į lovą.

       Gruodžio 19. Pradėjau dirbti kontoroje. Po pietų buvau pas Maksą.

       Truputį paskaitinėjau Gėtės dienoraščius. Laikas jau nuramino šį gyvenimą, dienoraščiai jį nušviečia. Įvykių aiškumas daro juos paslaptingus, kaip parko tvora nuramina akį, kai žiūri į erdvias pieveles, ir kartu kelia perdėtą pagarbą.

       Pas mus kaip tik pirmąkart ateina į svečius mano ištekėjusi sesuo.

       Gruodžio 20. Kuo aš pateisinsiu savo vakarykštę pastabą apie Gėtę (kuri beveik tokia pat neteisinga, kaip ir ja perteiktas jausmas, nes tikrąjį buvo išblaškiusi sesuo)? Niekuo. Kuo aš pateisinsiu tai, kad šiandien dar nieko neparašiau? Niekuo. Juolab kad mano būsena ne per blogiausia. Ausyse visąlaik skamba kvietimas: „Ateik gi, neregimas teisme!“

       Kad man pagaliau duotų ramybę tos dvi neteisingos vietos, niekaip nenorinčios pasišalinti iš istorijos, dvi iš jų perrašau: „Jo atodūsiai buvo garsūs, kaip dūsavimai dėl sapno, kuriame nelaimės lengviau pakeliamos, negu mūsų pasaulyje, tad paprasti atodūsiai jau savaime yra dūsavimai.“

        „Dabar aš žiūriu į tai paprastai, kaip žiūrima į elementarų kantrybės žaidimą, apie kurį sakoma: „Kas čia tokio, kad aš negaliu įvaryti tų rutuliukų į jų duobutes, viskas juk mano, stiklinė, apsodas, rutuliukai ir kas tenai dar yra; visą tą meną aš galiu paprasčiausiai įsikišti į kišenę.“

       Gruodžio 21. Keistenybės iš Michailo Kuzmino „Didžiojo Aleksandro žygdarbių“.

        „Vaikas, kurio viršutinė dalis buvo negyva, o apatinė – gyva, vaiko lavonas judančiomis raudonomis kojytėmis.“

        „Nešvarius karalius Gogą ir Hagogą, mitusius kirmėlėmis ir musėmis, jis išvarė į suskeldėjusius uolynus ir iki pasaulio galo užantspaudavo Saliamono antspaudu.“

        „Akmeninės upės, vietoj vandens triukšmingai nešančios akmenis smėlio upeliais, tris dienas tekančiais į pietus ir tris dienas – į šiaurę.“

        „Amazonės, moterys nudeginta dešine krūtimi, trumpais plaukais, vyrišku apavu.“

        „Krokodilai, savo šlapimu deginantys medžius.“

       Buvau pas Baumą, girdėjau puikių dalykų. Aš silpnas, kaip anksčiau ir visada. Jaučiuosi taip, tarsi būčiau surištas, ir kartu taip, lyg jeigu būčiau paleistas, jausčiausi dar blogiau.

       Gruodžio 22. Šiandien net susilaikau nuo priekaištų sau. Jei išsakyčiau šią tuščią dieną, jie atsilieptų bjauriu aidu.

       Gruodžio 24. Dabar atidžiai apžvelgiau savo rašomąjį stalą ir supratau, kad prie jo nieko gera nenuveiksi. Čia tiek visko guli ir sudaro tokį netolygų ir nesuderinamą bet kaip sumestų daiktų jukinį, kuris paprastai bet kokią netvarką daro pakenčiamą. Ar ji būtų ant žalios gelumbės, ar seno teatro parteryje. Tačiau kai stovimose vietose...

        (Tęsinys kitą dieną)

       Gruodžio 25. ...iš atidarytos stalo spintelės stalčiaus lyg lauko laiptai lenda brošiūros, seni laikraščiai, katalogai, atvirukai, laiškai, visi šiek tiek apiplėšyti, kai kurie ne iki galo atplėšti, tokia prasta jų būsena viską gadina. Atskiri, palyginti dideli, parterio daiktai reiškiasi kiek įmanoma aktyviau, tarsi teatre būtų leista pirkliui žiūrovų salėje tvarkyti savo buhalterines knygas, dailidei – kalti, karininkui – mojuoti kardu, dvasininkui – kreiptis į sielą, mokslininkui – į protą, politikui – į pilietiškumą, kad mylintieji savęs nevaržytų, ir t. t. Tiktai ant mano rašomojo stalo stovi paruoštas skutimosi veidrodis, šeriais į apačią guli drabužių šepetys, čia pat atidaryta piniginė tam atvejui, jei man už ką nors reikėtų sumokėti, iš raktų ryšulio kyšo pasiruošęs imtis darbo raktas, o kaklaraištis dar kažkiek apsivijęs nusegtą apykaklę. Kitas, aukščiau esantis, šonuose mažesnių uždarytų stalčiukų suspaustas atidarytas stalčius yra ne kas kita kaip sendaikčių kamara, tarsi žemas žiūrovų salės balkonas, iš esmės matomiausia teatro vieta, būtų skirtas patiems paprasčiausiems žmonėms, seniems lėbautojams, kurių vidinė nešvara po truputį lenda į paviršių, šiurkštiems vaikinams, nuleidusiems kojas pro balkono kraštą. Šeimos su tiek daug vaikų, kad į juos, negalėdamas suskaičiuoti, tik žvilgteli, čia skleidžia skurdžių vaikų kambarių nešvarą (ji jau teka į parterį), tamsiajame gale sėdi nepagydomi ligoniai, laimė, jie matyti tik tada, kai tenai įjungiama šviesa ir t. t. Šiame stalčiuje guli seni popieriai, kuriuos, jei turėčiau tam skirtą šiukšlinę, seniai būčiau išmetęs, pieštukai nulūžusiais galais, tuščios degtukų dėžutės, prespapjė ir Karlsbado liniuotė tokiu dantytu kraštu, kad jo duobės būtų per didelės kaimo keliui, daug sąsagų, atšipusių peiliukų (kuriems pasaulyje nėra vietos), kaklaraiščio spaustukų ir dar vienas sunkus geležinis prespapjė. O stalčiuje virš jo...

       Menka, menka, ir tai dar švelniai pasakyta. Dabar vidurnaktis, bet aš gerai išsimiegojęs ir tai kiek švelnina tą faktą, kad dieną visai nieko neparašiau. Deganti lempa, kambaryje tylu, lauke tamsa, paskutinės būdravimo akimirkos, jos suteikia man teisę rašyti kad ir menkiausius dalykus. Ir ta teise skubiai naudojuosi. Štai koks aš.

       Gruodžio 26. Dvi su puse dienos – tiesa, ne visai – buvau vienas, ir štai aš jau kitas, arba bent jau kelyje į tai. Vienatvė mane veikia, nuolatos. vidus atsipalaiduoja (kol kas tik paviršiuje) ir pasiruošia labiau atsiverti. Manyje pradeda nusistovėti šiokia tokia tvarka, ir nieko daugiau nereikia, nes netvarka, kai esi menkų gabumų, yra blogiausia.

       Gruodžio 27. Aš neturiu jėgų parašyti bent vieną sakinį. Ak, kad svarbiausia būtų žodžiai, kad užtektų pridurti tik vieną ir ramiai nusigręžti, žinant, jog tas žodis visiškai užpildytas tavimi.

       Popietės dalį pramiegojau, o pabudęs gulėjau ant kanapos, galvodamas apie kai kuriuos jaunystės metų meilės įspūdžius, nepatenkintas užtrukau prie vienos praleistos progos (tada aš truputį persišaldęs gulėjau lovoje, o guvernantė man skaitė „Kreicerio sonatą“ ir mėgavosi mano susijaudinimu), įsivaizdavau vegetarišką vakarienę, buvau patenkintas savo virškinimu ir būgštavau, ar man visam gyvenimui užteks akių šviesos.

       Gruodžio 28. Jei kelias valandas pabūnu kaip žmogus, kaip šiandien pas Maksą ir paskui pas Baumą, prieš guldamasis jau riečiu nosį.

 

       Skaityti toliau

 

       Franz Kafke Tegebücher, 1910–1923.

       Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)