Stanislovas Moravskis. Iš visur po truputį (I t.). Nuo Merkinės iki Kauno. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. – 623 p.       Stanislovas Moravskis. Iš visur po truputį (I t.). Nuo Merkinės iki Kauno. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. – 623 p.

 

                     Ką pasakysiu, bus tiesa; tokia, kokią aš pats matau.

                                                                           S. Moravskis

 

       Stanislovas Moravskis (1802–1853), gimęs Mickūnuose, motinos dvare netoli Vilniaus, buvo plataus išsilavinimo, didelės kultūros žmogus, kurio turtinga bajoriška šeima giminiavosi su žinomais Lietuvos aristokratais, iš profesijos gydytojas, baigęs medicinos mokslus Vilniaus universitete, o iš pašaukimo – rašytojas, priklausęs filomatų aplinkai, poetas, publicistas, epistolografas, memuaristas, etnografas, filologas, filosofas, istorikas, geografas... Visas sritis net sunku išvardyti. Juk buvo dar ir gabus dailininkas, palikęs įstabių dailės kūrinių, eskizų, kuriuose keliaudamas įamžino tai, ką regėjo.

       2002 m. vasarą buvo paminėta 200 metų rašytojo gimimo sukaktis Ustronėje (dabartinėje Birštono savivaldybėje, Jundeliškėse), toje Lietuvos kultūros Nuošalėje, arba, kaip juokaudamas mėgo sakyti S. Moravskis, miniatiūrinėje iš tėvo paveldėtoje jo grafystėje, kurios nuošalumą geriausiai yra apibūdinęs pats autorius laiške Pranciškui Malevskiui: „čia gausi kvietimą į varžytynes gruodį, nors jos jau praėjusią gegužę įvyko.“

       S. Moravskio skaitymai – taip vadinasi kasmetiniai vasaros renginiai per rašytojo gimtadienį liepos 22 d. Jundeliškėse, į kurias susirenka negausus (vertėjos žodžiais, kamerinis), bet pastovus būrys intelektualų, ištikimiausių S. Moravskio ir apskritai XIX a. literatūros gerbėjų. Per jubiliejų S. Moravskio kūrybos tyrėja istorikė Reda Griškaitė perskaitė lietuviškai verstą garsiojo Atsiskyrėlio atsiminimų fragmentą. Susidomėjimas buvo didžiulis, klausytojai ragino versti atsiminimus toliau ir teikti juos spaudai. Prieš aštuonerius metus jau buvo išėjusi, įvairiom progom skaityta per radiją ir televiziją taip pat R. Griškaitės parengta ir išversta S. Moravskio knyga „Keleri mano jaunystės metai Vilniuje. Atsiskyrėlio atsiminimai (1818–1825)“. Vladas Drėma parašė knygą apie dingusį Vilnių, dar kitaip S. Moravskis atgaivino šį aukštos kultūros ir universitetinio filomatų laikotarpio miestą – leido ne tik mūsų akims pasigrožėti, bet ir prisiminti, pačiupinėti, išgirsti ir pajausti autentišką, pulsuojantį Vilnių, pasidžiaugti išsilavinusio Vilniaus elito šmaikštumu, sąmojingumu, žinoma, ir jo silpnybėmis bei ydomis. Knyga dėl įdomių nepagražintų tipažų, dėl gyvai nutapyto epochos vaizdo, dėl autoriaus minčių originalumo ir neįtikėtino aktualumo turėjo pasisekimą ir pirmą kartą išleista Varšuvoje 1924 m. (antras leidimas 1959 m.). Ne mažesnio lietuvių skaitytojų palankumo susilaukė ir minėtas R. Griškaitės 1994 m. vertimas. vien ko vertas S. Moravskio eilėraštis, pažymėtas 1849-ųjų spalio 12 d. data, tačiau rašytas tarsi šiandien (pacituosiu tik kelis posmelius):

 

                     Kas ta šalis? Kur už parankės vaikšto

                     Tarsi dvyniai – banditas ir kvailys,

                     Parduotų tėvą! Jei kas pirktų, aišku...

                                      Kas ta šalis?

 

                     Kas ta šalis, kurioj delnai teisėjo

                     Taip niežti, kad vis kišk, kitaip atims

                     Avis ir jaučius, arklius atbildėjęs;

                                     Kas ta šalis?

 

                     Tu nežinai? Staiga visai aptemo

                     Tau akys? Betgi pagaliau išvysk!

                     – Žinau! Žinau ją! Tai lietuvių žemė,

                                     Mana šalis!

 

       Ir štai 2009 m. pasirodė nauja S. Moravskio knyga, nebe tik tas Jundeliškėse vertėjos skaitytas fragmentas, o gana solidus, 600 puslapių peršokęs, meniškai iliustruotas leidinys, kuriame pateikta didelė Lietuvos istorijos, geografijos ir etnografijos dalis. Knygą sudaro dešimt apybraižų apie Merkinę, Nemunaitį, Alytų, Nečiuikas, Punią, Buktą, Jiezną, Ustronę ir dar keletą Panemunės miestų, miestelių, dvarų ir dvarelių. Tačiau pavadinti šią knygą istorijos ar geografijos, kelionių ar upių istoriografijos veikalu būtų netikslu. Pirmiausia tai Nuošalėn atsiskyrusios turtingos asmenybės gavenda, kurioje atsiskleidžia rašytojo ir pasakotojo memuaristo talentas, unikali erudito siela, kurią jo bičiulis Pranciškus Malevskis laiške Adomui Mickevičiui apibūdino kaip „stiklą, pro kurį galima kiaurai žiūrėti“.

       Apie S. Moravskį dar sakoma, kad jis nešęs sielą ant delno. „Žmogus iš didelio būrio, / Kai sielvartai jį užgriūva, / Traukias į Nuošalę mielą / Šnekėtis su savo siela / Čia nuolat mąstydamas rimsta, / Nutolina mintį kartėlę / Ir praeities verčia knygą, / O Ateitį regi artėjant!“ (p. 21). Beveik po 200 metų R. Griškaitei pavyko tą sielą prisijaukinti, prakalbinti lietuviškai. Vertėja kukliai prisipažįsta, kad versdama S. Moravskį pati mokėsi istorijos. Priminsiu, kad mokslininkė yra nuodugniai išstudijavusi filomatų epochą, svarbiausia jos tyrimų kryptis – Lietuvos romantinė istoriografija. Jos mokslo darbai skirti tokioms ryškioms XIX a. asmenybėms kaip Teodoras Narbutas, Simonas Daukantas, Adomas Mickevičius, Jonas Čečiotas, Ignotas Domeika, Mikalojus Malinovskis, Mykolas Balinskis, Eustachijus Tiškevičius, Vasilijus von Rotkirchas, Carlas von Schmithas. rengdama aptariamą knygą, vertėja iš naujo gilinosi į paties S. Moravskio skaitytus tekstus, kad geriau suprastų rašytojo mintis, potekstes, iššifruotų ne vieną originalo mįslę, pati keliavo S. Moravskio nužymėtu maršrutu – Nuo Merkinės iki Kauno, perskaitė daugybę papildomos mokslinės literatūros, konsultavosi su filologais, istorikais, bibliotekų, archyvų darbuotojais, muziejininkais, geologais, archeologais, tautosakininkais, architektūros istorikais, menotyrininkais. Viso to liudijimas – sudarytojos komentarai, akademiškai išsamūs, paremti faktais, detalėmis ir nurodytais patikimais šaltiniais.

       Paties S. Moravskio žodžiai apie savo tekstus, kuriuos jis vadino „pramogėle“, keverzone ir popieriaus gadinimu, juokeliais-niekeliais, nesuklaidino vertėjos, ji tuos žodžius suprato kaip ir dera suprasti: tik kaip literatūrinį kuklumo topą. Toks rašymas – nedykinėjančio ir nuobodžiaujančio autoriaus pramoga. Tai buvo kasdienė proto mankšta, savo pasaulį necivilizuotoje Nuošalėje radusio Atsiskyrėlio, užsidariusio nuo žmonių, intelektinė aistra, noras būti „pačiam su savimi“, rašymas sau ir kartu būtinybė rašyti, nesiekiant pačios kvailiausios iš visų šlovių pasaulyje – literatūrinės šlovės (p. 22). Ir vis dėlto tamsioje (dėl žmonių tamsumo kartais net atgrasioje) Ustronėje jis, vadinamas keistuoliu, bendraujančiu su dvasiomis, Ovidijaus žodžiais, jautėsi svetimas (p. 523), kurio niekas nesupranta (Barbarus hic ego sum, quia non intelligor illis!). Neturėdamas dvasinio komforto, jausdamas intelektinio bendravimo poreikį, negalėdamas nusileisti iki kaimiečių lygio, bet vis dėlto priverstas rūpintis buitimi, nemažu kaimo ūkiu (rugiais, kviečiais, paršiukais, pašarais, žirniais ir pupomis...), rašytojas ironiškai laiške artimiems bičiuliams Elenai ir Pranciškui Malevskiams rašė: „Visa tai nėra taip estetiška, kaip italų opera, tačiau turi savotiško malonumo, kurio nesuteikia trumpos tunikos. Bloga yra tik tai, kad aš nuo išvažiavimo iki šios dienos nemačiau jokio laikraščio...“ (p. 23). Jo pašaukimą kurti, rašyti, šviestis, skaityti laikraščius ir mokslo knygas, jo samprotavimus ir įžvalgas gerai laiške perteikė Henrikas Ževuskis: „Senovėje paprastai niekas nerašė neturėdamas kokio nors ypatingo pašaukimo, niekas neskaitė neturėdamas tam tikro polinkio į mokslą. <...> Skaitymas buvo mokslas, o ne žaisliukas“ (p. 279).

       Taigi ir šios knygos sudarytoja, vertėja ir parengėja vadinamuosius niekelius skaitydama ir versdama pavertė mokslu, o teksto skaitymą – patrauklia ir drauge rimta studija (tai ir tekstologinė studija: vertėjai svarbu viskas, kiekvienas žodis, koks jis buvo abiejuose lenkiškuose leidimuose, kodėl koks žodis ar sakinys buvo cenzorių išbrauktas ir t. t.). Skaitytojas iš tokių komentarų mokosi ir istorijos, ir skaitymo.

       Pateiksiu bent porą pavyzdžių iš skaitytojui beveik nematomos vertimo laboratorijos. S. Moravskis, aprašydamas Merkinę, tik užsimena apie to krašto tarmes. R. Griškaitė komentaruose pacituoja profesoriaus Giedriaus Subačiaus straipsnį (žurnalas „Archivum Lithuanicum“, 2005, nr. 7) „Stanislovo Moravskio lietuvių kalba: 1850–1852“, aiškinasi, koks buvo rašytojo santykis su lietuvių kalba, ar S. Moravskis su vietiniais kaimiečiais susišnekėdavęs lietuviškai (žr. komentarą p. 238–239). Kitas pavyzdys. S. Moravskis tik pamini Punios seniūną Bžostovskį, kuris iš Penkinių dvaro atvykdavo į Punią. Vertėja iki smulkiausių detalių su istorikais Zita Medišauskiene ir Algirdu Baliuliu išsiaiškina, identifikuoja šio dingusio be pėdsakų dvaro vietą – jis tikrai stovėjęs Vilkaviškio apskrities Karklėnų gminos Keturvalakių parapijoje! Skyriuje apie Nemunaitį, kurį autorius originaliai palygina su į dvi dalis perlaužtu duonos kepalu: „viena jo pusė liko mums, o kita prie Lenkijos Karalystės prisišliejo“ (p. 245), randame išsamiausius komentarus apie šią vietovę, jo reikšmę LDK politiniam gyvenimui ir, žinoma, nuorodą į istoriko Sigito Jegelevičiaus knygą „Nemunaitis ir jo parapija“ (2002). Tokiu vertėjos ir parengėjos tikslumu pasižymi visa knyga, taip pristatomas kiekvienas minimas asmuo, vietovė, dvaras ar upelis, autoriaus nuoroda, lotyniška, prancūziška ar kitokia citata užsienio kalba. Vertėja tai daro panašiai, kaip iš jaunystės atsiminimų Lietuvos istoriją prikelia S. Moravskis. Juk ir S. Moravskis tarsi dailininkas restauratorius atstato apleistus Paco rūmų Jiezne griuvėsius. Tikrovėje jis matė tik graudžias liekanas – išlikusius paviljonus, o jo atsiminimuose rūmai atgyja su visa didybe: buvusiais 365 langais ir net 52 durimis. Tai rūmai, pilni Pacų, Radvilų ir Sapiegų kraujo turinčių grafų ir grafienių, jų charakteriai, apranga ir manieros. Jis pasakoja apie garsiuosius Jiezno rūmus su visais buvusiais herbais ir papuošimais, masyviais baldais, veidrodžiais, paauksuotomis krosnimis, inkrustuotais parketais, salėmis ir freskomis, židiniais... Ant vieno iš tų židinių esą buvusi lotynų kalba užrašyta mįslė, kurią antros klasės mokinukui S. Moravskiui, besisvečiuojančiam pas gimines Jiezno rūmuose, teko įminti ir versti (mat reiklus Jiezno klebonas seneliukas Rimavičius norėjęs patikrinti jo lotynų kalbos žinias): „Danguje slepiuosi, / Žemėj nušvintu, / Ugnyje matausi, / Pelenuos dingstu...” Taip skamba ši ugnies mįslė.

       Knygoje ryškėja mūsų Lietuvos miestų ir miestelių, dvarų ir dvarelių, upių ir upelių kraštovaizdis ir istorija. Juozapo Ignoto Kraševskio žodžiais tariant, „o mūsų pilių, miestų ir miestelių istorija – kiek poezijos ji slepia savyje. Deja! Visuomet ieškome vaizdų toli nuo savęs, prieš save, bet niekuomet – greta savęs“ (p. 44). Tačiau J. I. Kraševskio gailestis dėl negebėjimo matyti to, kas greta mūsų, netaikytinas S. Moravskiui, gebėjusiam taip mylėti tą „nedidelį žemės rojų“, pripildytą riešutų, aukso obuolių ir kriaušių, rojų, kuriame „tik gegutės pieno trūksta“, kur trykšta šaltiniai, o jų aukščiausios rūšies vanduo, geležies ir sieros prisotintas, – „jam lygaus čia aplinkui nei skoniu, nei gaivumu nerasi“ (p. 498). S. Moravskis taip jautriai mokėjo padėti „tau ant delno visą savo mažutę Ustronę“, virš žydros Verknės kabantį lizdelį, kuriame „viskas Dievo meilės, artimo meilės, moters meilės vardan sukurta!“ (p. 506). Skaitytojas turi neįtikėtiną progą regėti tą jaukų lizdelį autoriaus akimis ir dėl įtaigaus vaizdingo žodžio („Čia ir vaikinai, ir merginos, ir senoliai į laukus išeina tvarkingi, išsičiustiję. Mergiotės – arba visos baltai apsirengusios, arba, kaip šarkelės, savo baltinius juodu sijonu pridengusios“), ir dėl dailės: sudarytoja prie dešimtos dalies (žr. p. 495) įdėjo Ustronės dvarelį, 1849 metais lyg iš pasakos ūkų išplaukusį ir kartu labai tikslų, pieštą paties S. Moravskio!

       Manau, kad istorikė R. Griškaitė, taip pat, kaip ir autorius, apdovanota ir literatės plunksna. Tai rodo vertimo kokybė, lietuviški atitikmenys stebina mokslinės precizijos ir meninio vertimo derme. Tos dermės nejaučiantis vertėjas, net ir puikiai mokantis lenkų kalbą, nebūtų taip adekvačiai perteikęs melancholiškai poetiškos, savanoriškai tremčiai save pasmerkusios ir kartu linksmos, humoro nutviekstos S. Moravskio sielos, jo savotiško stiliaus. Todėl šią knygą būtų neteisinga vadinti tik vertimo knyga, tai išmoningai sudarytas ir su visa atsakomybe perteiktas senojo šaltinio publikavimas. knygoje lygia greta eina ir originalo kopija lenkų kalba (1858 m. paskelbtas tekstas). Skaitytojas, mokantis lenkų kalbą, gali mėgautis ir S. Moravskio raiška, jo stiliumi ir palyginti bei įvertinti vertėjos pastangas.

       Na ir, žinoma, nuostabiai knygą puošia, ją reprezentuoja, autentišką anos epochos koloritą teikia iš paties S. Moravskio rankraščių Mykolo Boleslovo Rusecko (1824–1913) nukopijuoti, taip pat Juozapo Ignoto Kraševskio (1812–1887), Tado Daugirdo (1852–1919) dailės darbai, o S. Moravskio aprašomas Lietuvos Panemunių kraštovaizdis, kokį jį dabar matome, gana originaliai perteiktas garsaus šių dienų keliautojo ir fotomenininko Vlado Vitkausko.

       Manau, kad lietuvių skaitytojai bus dėkingi R. Griškaitei už S. Moravskio vardo suaktualinimą, pelnytą jo įrašymą į XIX a. vidurio Lietuvos rašytojų gretas, už mūsų krašto istorijos praturtinimą, už unikalią pažintinę kelionę po senąjį Vilnių (turiu galvoje 1994 m. išverstą S. Moravskio knygą), o dabar ir už senąsias Lietuvos vietas – nuo Merkinės iki Kauno, už nebanalaus intelektinio skaitymo malonumą. Skaitydamas kartu su rašytoju jauti ir skausmą, ir džiugesį. Skausmą, kai, rašytojo žodžiais, „širdį tarytum kas žnyplėmis suspaudžia“: kiek Lietuvos turtų ir grožio (dvasinio ir materialinio) nuo to laiko prarasta, sugriauta, sudeginta... Džiugesį, kad bent tų didelių Lietuvos turtų dalis – krašto istorijos paminklų ir gamtos sukurtų šedevrų – liko amžiams išsaugota, „eskizuota iš natūros“ arba restauruota originaliuose S. Moravskio memuaruose ir dailės kūriniuose, nes, anot vieno rašytojo amžininko, reikia būti šiek tiek aklam ar labai neobjektyviam, kad nematytum grožybių, kurių mūsų krašte taip gausu.

       Vertėjai reikia padėkoti ir už tai, kad ji išpildė S. Moravskio norą, simboliškai išsakytą pirmoje dalyje „Sugrįžimas“: „Tą lizdą, kaip kalnų erelio lizdą, iš širdies trokščiau savo plunksna, pačioje švenčiausioje ugnyje suvilgyta, su tauriu išdidumu pakelti į pačius aukščiausius pasauliui žinomus kalnus ir ten jį atiduoti visiems kitiems žmonėms stebėtis ir dievinti!“ (p. 212). Šiuos žodžius galime suprasti ir kaip autoriaus begalinę meilę Lietuvai (aliuzija į garsiausio visų laikų keliautojo Odisėjo pasakytus žodžius apie gimtąją Itakę, mažytį lizdelį, prilipdytą prie uolos), ir slaptą prisipažinimą, kad vis dėlto rašyta ne tik sau, ir sugrįžimą į gimtinę lietuvių kalba, ir drauge jos iškėlimą pasauliui.

       Redai Griškaitei pasisekė, kad jos įdėtą milžinišką darbą ėmėsi leisti Dailės akademijos leidykla – knyga iš tikrųjų subtiliai sumaketuota, estetiškai apipavidalinta ir maloni paimti į rankas.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)