tekstai.lt

Dalia Markavičienė. „Paskutinės ekspozicijos“ repeticija (Dovilė Zelčiūtė. Klaidinantys judesiai, 2009)

Dovilė Zelčiūtė KLAIDINANTYS JUDESIAI
Dovilė Zelčiūtė KLAIDINANTYS JUDESIAI
       Dovilė Zelčiūtė. Klaidinantys judesiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 104 p.

 

       Nors Viktorijos Daujotytės lietuvių moterų literatūros istorijoje „Parašyta moterų“ (2001) aštuonias poezijos (neskaitant kitų žanrų) knygas išleidusi kaunietė Dovilė Zelčiūtė ir neminima, ji – viena ryškiausių moteriškosios kūrybos atstovių.

       Pernai išleista aštunta D. Zelčiūtės poezijos knyga „Klaidinantys judesiai“, kaip ir ankstesnės, – kupina unikalios moteriškos patirties, moteriškos žiūros į save pasaulyje ir pasaulį savyje. Tačiau, kita vertus, ir gerokai kitokia – autorė priėjo gyvenimo kelio vidurį. Amžių, kai, anot poeto Stasio Jonausko, jau nebe važiuojama į turgų, o iš ten grižtama. Ir tai ypatinga patirtis: juk tik „žydėjimas – amžinybė / kitkas – laikina“ (p. 92). Pasmerkta bereikšmiškumui. Užmarščiai. Tad reikia ypatingų vidinių galių, kad be panikos stebėtum „savo augantį senstantį kūną“ (p. 22). Ypač moteriai. Moteriai, kuri ištikima pirmapradžiam, stereotipiniam moteriškumui – grožiui:

 

                                                 Jei leistų rinktis

                                                 norėčiau

                                                 kerėti tave

                                                                  savo kūnu

                                                 grožis amžinas

                                                 o ką dvasia ar tas protas –

                                                 į kapus nesineši

                                                                           (p. 41)

 

       Juk moteris dualistiniame (kai siela netapatinama su kūnu) Vakarų mąstyme tradiciškai laikoma labiau susijusia su kūnu bei nuo jo priklausoma nei vyras, vyro kūrybingumas dažniausiai siejamas su jo dvasiniais gebėjimais, o moters – su reprodukcija. Ir tai lemia dvi skirtingas moters kūno sąvokas patriarchalinėje mitologijoje, sapnų simbolikoje, teologijoje bei kalboje. Viena vertus, moters kūnas nešvarus ir ištvirkęs. kita vertus, moters kaip motinos kūnas – šventas, švarus, aseksualus, maitinantis. Kaip populiarioje esė „Stabat Mater“ teigia psichoanalitikė Julia Kristeva, motina prilyginama Mergelei Marijai. Tad moters penkiasdešimtmetis, padalijantis jos gyvenimą pusiau (į iki ir po) menopauze, – ypač reikšmingas virsmas. Sunki ir skaudi patirtis. Tiek psichologinė, tiek fiziologinė. Ir poetė to neslepia. Tačiau toli gražu ne siekdama tik konstatuoti esatį ir bobiškai pabėdoti, o stengdamasi išlikti iki galo nuoširdi (visiškai kitaip nei andropauzę išgyvenantys vyrai). Ir gal net ne tiek skaitytojams: visų pirma – pati sau. Tad poetė, lyrine heroje pasirinkusi savo amžiaus moterį, kuria autentiškus tekstus, kurie patraukia savita ritmika bei tvirta sąranga, neretai juos įelektrindama nuo pirmos iki pat paskutinės eilutės beveik iki aukštosios įtampos. Dažnai moters vertės matu laikomas jos žavesio ir vilionių „instrumentas“ – kūnas – dabar jau tik nevilties sinonimas:

 

                     prietemoj visai nieko visai ohoho

                     o pajūry o per teleobjektyvą ar giliausią naktį

                     ištiktas geismo komos neatpažįstamas

                     pasibjaurėtinas senstantis sergantis

                     ir kai JIS sako: tu man pati gražiausia mano širdute

                     aš dairausi po kambarį – kur ji? –

                     mano širdis netiki verkiu pasikūkčiodama

                     teisinuosi tai nuo orgazmo

                                                                                   (p. 16)

       Ir tik lieka svajoti apie tai, kas dar taip neseniai buvo ar galėjo būti: „kad papai nesiektų bambos / ir kasdien vis labiau / nesiraukšlėtų oda / kad gąsdinančiai neaugtų svoris / žaibiškai nekristų kraujospūdis / <...> kad galėtum / dar gimdyti būti nėščia nesijaudintum / kai negali ar gali per daug per mažai / kad turėčiau vaikų dešimt dvidešimt” (p. 17).

       Tiesa, knygos viršelyje išspausdintoje anotacijoje teigiama, jog „Dovilė, priėjusi gyvenimo kelio vidurį“, įsakmiai sau primena – „nebijok“: „aš nieko daugiau nebijosiu / kur Vienintelis įsišviečia / ir tik gėda kad mano buvimas / vien klaidinantys judesiai“ (p. 98). Ir, apmąstydama, įvertindama tą savo nueitą tarpsnį, nevengia net moteriškos ar moteriškai savikritiškos ironijos: „Kur mano nobeliai? / ak tiesa / nusinešė lieknaliemenės“ (p. 49). Arba: „Sako / tik kankinamas / vyras tampa žmogum / Viešpatie / tai kiek man dar laukti“ (p. 43). Tačiau baimės šešėlis nepranyksta. Atvirkščiai: vis didėja, kol klaidinančiais judesiais tampa nebeužmaskuojamas – perauga į egzistencinius apmąstymus, pasiekdamas aukščiausią dramatizmą. Kadangi „ateinam iš tylios erdvės / ir bijom nukristi“ (p. 23). Nebent, bijodami patys, nors akimirksniui save apgautume – nuo savęs paslėptume baimę – ragindami nebijoti kitus. Juk argi įmanoma nebijoti, jei bet kurį akimirksnį gali būti užkluptas klausimo: „negi jūs / esate / tikras kad esate? / greit ištrinsiu“ (p. 77). Net jeigu mes ir ne failai, o „visa kas mus ištinka / tiktai fotografija“ (p. 9), išeities vis tiek nėra – „paviešins / paskutinėje ekspozicijoje“ (p. 9). Tad visa, kas įmanoma, – tiktai bandyti paprašyti: kol „kūnai stangrūs mokantys geisti / nesunaikinti irimo / dar neišryškink mūsų / leisk būti tamsoj“ (p. 9). Nors iš nevilties nei neigimo, nei destruktyvumo tendencijų vis tiek neatsiranda. Tiktai tikimasi ir visomis išgalėmis, visais įmanomais būdais stengiamasi tai atitolinti: „tikiu / ištirpdo ir perkeičia / šiluma gyvasties mirtini ritualai / nepasiduokim nepatikėkime / laikysiu tave už rankų“ (p. 10). Kadangi, kad ir kaip būtų, žmogaus noras gyventi nesunaikinamas. Jis nepalyginamai stipresnis už senatvės ir mirties baimę. Ypač vitališka moteris – toji, kuriai suteikta išskirtinė dovana, išskirtinė privilegija duoti gyvybę kitam. Nors ir yra „vėjas kuris mus atpažins / <...> švytintis mirtinas vėjas“ (p. 14). Ir jau nežinia, kas bus po to: „o dar galim priglusti lyg įkapės vienas prie kito / dangus kapo dangtis tai sakyk ar dar galima skristi“ (p. 15). Todėl tam, kad nugalėtum baimę, kurios sinonimas – laikas, išmokti senti ar būti senam neužtenka. Būtina pasiruošti: „tvarkingai susikroviau drabužėlius prieš miegą / maža kas / peržegnojau visus į tris puses“ (p. 33). Ir mokytis nebebūti bent jau žmogumi: „Kai mes būsime žole nebebūsime” (p. 100). Kadangi viltis būti nemiršta:

 

                                   Po mirties

                                   norėčiau būti medžiu

                                   gerai įsišaknija

                                   po mirties

                                                    norėčiau

                                                                  būti

                                                                         (p. 91)

 

       Nors galbūt viskas atvirkščiai – gal šiapus apskritai nėra jokio gyvenimo. Gal – tarsi teatre – „mes tiktai repetuojame visa tai / ką galėtume būti / gelmėje anoje realybėje veidrodžio pusėje“ (p. 71).

       Ne viename eilėraštyje stengiamasi įveikti laiką. Jį sustabdyti. Tarsi repetuojant teatro scenoje ar filmuojant „prasukti“ visą gyvenimą: „Kas tas baisus senis su barzda“ (p. 7). Visus amžiaus tarpsnius išgyventi vienu metu. Tam, kad būtų galima pasitikrinti, ar, atėjus laikui, visi bus įveikiami, pakeliami. O norint pasitikrinti, visa išgyventi būtina be grimo – aštriai išryškintų estetinių kategorijų priešpriešos šviesoje: „baisus senis su barzda / dvokia šlapimu ir senatve“ (p. 7) ir „laibas tvarkingas / estetas ir kvepiantis“ (p. 7); „suvargusi moteris / kalba nesąmones / kai aš buvau graži kai aš buvau jauna / buvo tai buvo” (p. 7) ir nėščioji. Tačiau moteris D. Zelčiūtės poezijoje vis tiek nėra atgrasi. Netgi senatvėje („Pro langą“, p. 60; „Skarytės“, p. 61). Kadangi moteriškumas amžinas. Tai, kas išlieka netgi po mirties. Moteriškumas – ne tik lyties tapatumą, bet ir estetinę orientaciją žyminti kategorija:

 

                                                 Bet kodėl sumaišyta

                                                                                  su smėliu

                                                 ne su juodžemiu

                                                 kas iš manęs išaugs

                                                 kaktuso šaknys

                                                 kam reikia.

                                                                                   (p. 84)

 

       Ir netgi mirusios savo bičiulės moteris, kaip įprasta, nepamiršta pasiteirauti: „kaip esi pasipuošusi?“ (p. 87).

       D. Zelčiūtės poezijos knyga panaši į rinktinę, ji sudaryta iš trijų skyrių, jungiančių gana skirtingus tekstus. Ypač išsiskiria antrasis simbolišku pavadinimu „ribuliai“. Pirmajame „mes tiktai repetuojame“ – poetei charakteringi ilgoki tekstai, patraukiantys savita ritmika, tvirta sąranga ir dažniausiai nuo pradžios iki pat pabaigos išlaikoma įtampa, antrajame prabylama rytietišku minimalizmu, o trečiasis rašomas „šakele ant smėlio“ (sudarytas beveik vien iš dedikacijų) – stilistiškai tarsi abiejų ankstesniųjų jungtis. Ir šiek tiek panašus į savotišką poetinį testamentą. Gal dėl to, jog knygynų lentynose jau pasirodė pirmasis D. Zelčiūtės romanas?..

       Kad ir kaip ten būtų, vertinant skyrius, pirmojo tekstai stipriausi. Antrajame minimalizmas patraukia subtilia ironija, tačiau toli gražu ne visuomet išgrynintas tiek, kad nebeliktų nė menkiausių banalumo priemaišų. O trečiajame pasitaiko vienas kitas eilėraštis, kuriam daug jaukiau būtų dienoraštyje nei knygoje. Kadangi už šių tekstų, iki gyvuonies apnuoginančių tai, kas sakralu, slypi begaliniai kontekstai. Ir neretai kaip tik tai lemia tų tekstų kaip kūrinių pažeidžiamumą. Nors, kaip ir dviejuose pirmuose skyriuose, ne vienas eilėraštis patraukia interdiscipliniškumu – sąsajomis su kitais menais. tiesiog kūrybiškai pasitelkiamos kompozicijos galimybės, vaizdavimo būdai, kuriuos tie menai suteikia. Tai teatras („Kas tas baisus senis su barzda...“, p. 7; „Algimantui A. Veidrodžio pusė“, p. 71), kinas („Dienos ilgėja šviesa....“, p. 19; „Kelionė“, p. 24), fotografija („Visa kas mus ištinka...“, p. 9; „Vėjas...“, p. 13) bei dailė („Piešk mano bruožus...“, p. 21; „Vytautui T. Dovanotas...“, p. 72). Apskritai ne viename tekste svarbų vaidmenį atlieka spalvos. kartais poezijoje ryžtamasi išbandyti muzikos kompozicijos formų analogijas. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Kelionė“ ryškus polifoninis kalbėjimas, kai tekstas įgauna beveik fugos greitį ir formą. O visi šie dažniausiai pasiteisinę ir pavykę kūrybiniai ieškojimai asmenišką poetės kalbėjimą apsaugo nuo estetinio hermetiškumo.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)