tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Tiktai kritikas (Valentinas Sventickas. 2009 KRITIKO PASTRAIPOS, 2009)

Valentinas Sventickas 2009 KRITIKO PASTRAIPOS
Valentinas Sventickas 2009 KRITIKO PASTRAIPOS
       Valentinas Sventickas. 2009 KRITIKO PASTRAIPOS. – Vilnius: Žuvėdra, 2009. – 304 p.

 

       Didelė rizika publikuoti recenzijų knygą – ar neišeis tikra nuobodulio pasaka? Nors Valentinas Sventickas teigia esąs kritikas tik laisvalaikiu, o šiaip leidėjas – sunku tuo patikėti, atrodo atvirkščiai, knyga stora. Tūkstančiai pastraipų, 50 recenzijų, dar mįslingi guriniai. Įdėtos publikacijos nuo 1991-ųjų – tai dviejų brandos dešimtmečių darbai, solidžios ataskaitos įspūdis.

       Tekstai neliudija autoriteto puikuoliškumo – kritikas nei labai teorijas demonstruoja, nei poetus moko ar peikia, jei kokį krislą nurodo, tai geranoriškai pašmaikštaudamas. Nežiūri į recenzuojamąjį nei iš aukšto, nei iš tolo: „Aš rašydamas jaučiuosi esąs specialus skaitytojas“ (p. 251). Žvelgia iš jaukios artumos. Ir kaipgi kitaip, jei dirbant leidyklose ir Rašytojų sąjungoje neišvengiamai asmeniškai susipažinta su visais autoriais. Tad ir prigimtis, ir patirtis V. Sventicką pasmerkė būti kolegišku kritiku. Pacitavęs Jono Strielkūno knygos „Tamsos varpai, šviesos varpai“ (1998) dvieilį: „Lyg pragaras poezija užplūsta. / Po to panelės uosto ją lyg rožę“, ekspertas lyg ir bando apsimesti panele – neva uostau poezijos rožę, gėriuos estetika. Nė velnio neišeina, nes šis kritikas negali įsivaizduoti, „kad kūrybą galima išimti iš visuomenės procesų visumos“ (p. 277).

       Tai gal V. Sventickas – „angelas chirurgas“ su skalpeliu? (įvaizdis iš Onės Baliukonytės lyrikos). Nė iš tolo, nors analitinio prado recenzijose esama. Galiausiai priėjau išvados, kad V. Sventicko-kritiko amplua yra gaspadorius (stilistės prašau nelietuvinti šito puikių konotacijų žodžio!). Kaip tikras gaspadorius jis neskubėdamas apeina recenzuojamo autoriaus kūrinį ir net visą kūrybos plotą – dvarą, sodybą ar fazendą, pasigėri puikumu, išskirtinumu, pasako, kur tvora pakrypusi ar kokią obelį reikia nugenėti. Pritariu tokiai rūpestingai pozicijai. Jis prieš tai, kad visos knygos būtų matomos lygumose, lygios. Išties pagerbia labiau vertas, paaukština kai kurias, kitas papeikia (visada korektiškai). Nemanipuliuoja diskursais ir teorijomis, rašo „kaip žmogus“ (taip Romualdas Granauskas kadaise yra pataręs rašyt Viktorijai Daujotytei). Kartais duoda suprasti, kad teorijas išmano, bet laikosi sąmoningos distancijos. Išdaigiškai parodijuoti jam smagiau nei formalistiškai vaidinti mokslingą (tai matyti iš Henriko Algio Čigriejaus tyčinės „metodologinės“ kūrybos apžvalgos, p. 292–295).

       Gaspadorišką V. Sventicko poziciją paliudija ir mūsų lyrikos sisteminis išmanymas, ramiai besireiškiantis tikro šeimininko rūpesčiu ir atsakomybe. Pratarmėje sakosi nenorėjęs pretenduoti į „didingą proceso analizę“ (p. 10), bet ir iš recenzijų rinkinio klostosi savotiška lietuvių posovietinės lyrikos istorija, nedidinga, o jauki ir pilietiška; poezijos fone visada regimi svarbūs sociumo reiškiniai. Gaspadorius iškyla ir kvalifikuotu santykiu su knygos poligrafine kokybe: aptaria maketą, šriftus, iliust-racijas, mato korektūros klaidas. Knygas skaito itin atidžiai – nurodo daug konkrečių puslapių, citatų: prisijunk ir tu, skaitytojau, mėgaukis poezija ir tikrink mano įžvalgas. Grafomanišką Aleksandro Pogrebnojaus knygą apibūdina nuodugniai vardydamas gramatikos, sintaksės, semantikos klaidas. Nesityčioja.

       Labai gražiai moka pasidžiaugti kolegų darbais: antai viena pastraipa apie recenzuojamą monografiją pagiria iškart du:

        „V. Daujotytė sukuria tokį J. Strielkūno paveikslą, koks yra vertas romano. Nuo liūdno į knygas įsiniaubusio kaimo vaiko, matančio partizanus ir skrebus, vaiko, tėvų primokyto mokykloje tylėti apie tai ir ne tik, iki Nacionalinės premijos laureato. Laureato, likusio paprastu žmogeliu, einančiu savo kalvarijas gyvenimo turguje, ilgai tyliai sėdinčiu prie gydytojo durų. „Nuo poeto, kurio eilėraštis su žodžiais „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“ buvo rastas Romo Kalantos švarko kišenėje, iki kai kurių dabarties socialinių reiškinių niūraus skeptiko” (p. 226).

       Yra tiesiog šiltų žmogiškų gestų – kaip Alfonso Maldonio knygos „Už saulėlydžio“ (2008) recenzijos preambulės vietoje atsidūrusi rankraščio faksimilė – iš vakaro prieš mirtį poeto ranka parašyta paskutinė strofa.

       Kas yra gera recenzija? Labai nelengvas žanras. Turi būti vertinama ne tik konkreti knyga, bet ji dar pamatoma recenzuojamo autoriaus kūrybos kontekste. Tikra recenzija savo turinio visuma – nelyg mini enciklopedinis straipsnis. Turi būti parodyta poeto specifika, išskirtinumas, nusakyta jo knygos vertė, lyginant su anksčiau buvusiomis jo paties ir su panašaus braižo kolegų knygomis, nužymėta raidos trajektorija. Ir kad toks visaapimantis tekstas dar būtų paskaitomas! Visas šias geros recenzijos savybes V. Sventicko kritika atitinka. Be to, jo recenzijos nėra hermetiškos. Aptariamą objektą kritikas vykusiai apipina visokiais kontekstais. Štai rašydamas apie S. Gedos dvikalbį rinkinį „Miegantis Teodendronas. Senieji jotvingių eilėraščiai“, jotvingių topiką paįvairina prasminga etimologija – kunigaikštis Gedėtas. Taiklus ir puikaus serbų rašytojo Milorado Pavićiaus (deja, mirusio 2009 m. lapkričio 30 d.) chazarų genties palyginimas su jotvingiais – kaip smagu esą rašytojams kurti tokių pražuvusių genčių kultūrines rekonstrukcijas, mitus, žodynus. Rinkinyje yra recenzijų, panašių į straipsnius – kaip antai apie S. Gedos „Skrynelę dvasioms pagauti“. O jei apie Just. Marcinkevičių rašai septintą, apie J. Strielkūną – penktą, apie A. A. Jonyną – ketvirtą kartą, reikia suktis, kad nesikartotum, ir keista, bet pavyksta. Kaip ir kodėl pavyksta?  Padeda konkretaus poeto kūrybos detalus išmanymas ir maksimalus įsigilinimas į kiekvieną eilėraštį. Galima lyginti, gretinti, prisiminti, prognozuoti – paremia ilgametis įdirbis. Be to, V. Sventickas neabejingas literatūros užribiams. Kai kurios detalės iškalbiai iliustruoja sociokultūrinę situaciją: 15 000 egz. tiražas ir baltas tomelis, „keturiskart pigesnis už butelį baltosios“ – tai 1991 metai, įvadinė pastraipa apie Tomo Venclovos rinktinę „Pašnekesys žiemą“. Arba kritikas sukuria ir paleidžia apyvarton savoką „leidybos grafomanai“ – apie atsainų leidyklų nereiklumą savo leidiniams (minėto A. Pogrebnojaus eilių proga). Gerai pavanoja plagiatą – UAB, išleidusią Eduardo Mieželaičio „Zuikį puikį“, kompiliuotą su Vytės Nemunėlio „Rudnosiuku“. Čia pat kaip profesionalas pagiria „Baltų lankų“ leidyklą ir pagyras empiriškai motyvuoja Albert’o Camus nebaigto romano „Pirmasis žmogus“ aukšta leidybine kultūra.

       V. Sventickui nepatinka „egzaltuoti susijausminimai“, „sielvartingi jausmingumai“,  abstraktybės, manierizmai, gražbyliavimai, savitikslės gražmenos ir nestruktūruoti rinkiniai, t. y. visokie debesėti purumai ir pasiplaukiojimai padangėse (pvz., kliūva Juozui Erlickui, kad visko be atrankos ir saiko prikrovė į „History of Lithuania“), bet dar svarbiau, kad kritikas iškedena erlickiško humoro specifiką, ko vis nepadaro „pasikaustę” prozos specialistai. Ką V. Sventickas padaro teigdamas: „nerašysiu recenzijos“ apie Vytauto Rudžiansko knygą? Parašo recenziją ne tik V. Rudžianskui, bet ir jo recenzentei Ramutei Dragenytei ir dar įžiūri tendenciją – poezijos konkretėjimą – bei duoda užduotį kitiems recenzentams: lyginkit tokias ir tokias knygas (išvardija). Šįkart gana autoritariškai.

       Reziumuoju: sventickiškas recenzijos modelis yra sukurtas, jis dalykiškas ir konkretus, bet drauge jautrus ir vertybiškas bei smagus skaityti. Man patiko visi rašiniai, kurie suskirstyti skyriais, punktais, skyriai įvardyti tezėmis. Tai rodo, kad kritikas gerbia logiką ir minties eigą. Dabar tai reta, labiau mėgstamos interpretacijų miglos, įspūdžių mirgesiai arba sausas mokslingumas. Draugiška ir naudinga, kad skaito kolegas – Ritą Tūtlytę, Audingą Peluritytę, Valdemarą Kukulą, Viktoriją Daujotytę ir kitus. Savo recenzijas suskaičiavo – knygoj jų 50, todėl ir didysis skyrius vadinasi „50 recenzijų“. Šį trečdalį (tikėtina, kokybiškiausią) atrinko iš pusantro šimto tokio žanro tekstų (pirmąją recenziją parašė 1971-aisiais). Spėlioju, ar yra kartėlio pratarmės žodžiuose: „<...> iš savosios kartos likau bene vienintelis tiktai literatūros kritikas. Nei į mokslą, nei į verslą, nei į studentų auditorijas; nebent kitokį kultūrinį ir leidybinį darbą irgi priskirtume kūrybinei saviraiškai“ (p. 9). Vis dėlto ne pareigą, o saviraišką liudija Tavo tekstai, rašyti antrą valandą nakties Mildos gatvės balkone, Valentinai. Kitas klausimas, kaip bendrą kultūros situaciją charakterizuoja likęs vienas vienintelis „tiktai literatūros kritikas“.

       Dar man gražu, kokių išsiskiriančių  ir įsimenančių vaizdinių V. Sventickas randa mūsų kūrėjams apibūdinti: laikas kinams ir japonams pasakyti, kad Nemuno pakrantėmis „dykinėja toks palyginti jaunas išminčius“ – tai, žinoma, Donaldas Kajokas (p. 138). Turim poetą, kuris šnekos intarpu „smagiai kresteli įmantrios frazės karietą“ (p. 149) – tai Kornelijus Platelis, dar tituluotas ir kaip „narsios ir fundamentalios“ antikinio tipo erotikos dainius. Laukinis, jam visos žanro durys atlapotos – čia, aišku, apie Sigitą Gedą, bet su itin pozityvia konotacija, kaip kad Gintaras Beresnevičius pasididžiuodamas sakydavo: „mes barbarai.“ Orus, jau nesikarstantis medžiais ir neaplojantis milicininkų, nešiurpinantis rajkomų, vien tik egzaminuojantis dailias filologes, dalijantis Nacionalines premijas, išmokęs net ryšėti kaklaraištį, šiuokart pats tapęs Kukučio stilizacija – Marcelijus Martinaitis. O kas gūdžiai staugia kaip Vysockis ir graudina kaip Jeseninas, padugnių purve saugo šviesą kaip Vijonas, o kritikai nemoka jo įterpti į procesą? Gaivališkasis Algirdas Verba.

       Kritiko pamėgtas metodas – nurodyti konkretų knygos puslapį, pacituoti metaforišką frazę, eilutę ar strofą  ir toliau interpetuoti, plėtoti savo mintį, randant labai apčiuopiamų motyvacinių atramų. Kitaip tariant, svarbus interpretacijos konkretumas, apčiuopiamumas, kuris, matyt, irgi priklausytų gaspadoriškajam lygmeniui. Kalbėdamas apie poeto Rimvydo Stankevičiaus knygą „Laužiu antspaudą“ V. Sventickas žino, kad antraštė daugiareikšmė, bet tyčia renkasi pirminę, paprastąją reikšmę: „Štai siunta, štai rudas kietas antspaudas, aš jį perlaužiu, išimu lapus ir matau nematytus tekstus“ (p. 279).

       Tokia nuostata nėmaž nesikerta su požiūriu, kad poezijos nebūtina iki galo suprasti, o kaip tik geriau jos nesuprasti, nepažeisti slaptingos prigim-ties (p. 273). Pripažinti „lyrikos preciziką, visuomet gaubiamą ūko“ (p. 56).

       Kiek netikėta, kad V. Sventickas apsčiai recenzavo ir prozos bei eseistikos: V. Daujotytės „Esė apie poeziją ir esimą“, „Salomėjos Nėries rudenį“, „Šatrijos Raganos pasaulyje“, V. Juknaitės „Stiklo šalį“, R. Granausko „Raudoną ant balto“, M. K. Čiurlionio prozą, A. Baltakio dienoraštį, J. Kunčino „Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvarą“, G. Kanovičiaus romaną „Šėtono apžavai“ ir kt.  Taiklu, svaru, beveik pavydu. Kritikas teisinasi, kad visuose žanruose įžiūri poezijai artimų dalykų. Kartais iš to būna naudos: pvz., sugretinus J. Erlicką ir J. Strielkūną paaiškėja, kad humoristas „nuolat ironizuoja mūsų kultūrinio žinojimo atraminių frazių nusidėvėjimą, o lyrikas sugeria tos pačios frazuotės gyvąjį vandenį“ (p. 63).

       Kuo daugiau „Pastraipų“ perskaitai, tuo autoriai jaunyn, recenzijos trumpyn ir įvairyn, taip artėjant prie „gurinių“ – labai savito skyriaus. Guriniai – tai mažų rašinių žanras, dabar dažnai pavadinamas „paraščių“ (šalia „raštų“): užrašai, tezės, pastabos, eskizai, trumpos viešos kalbos (jų retorika, V. Sventicko garbei, optimali), didesnių sumanymų apmatai, didesniais taip ir netapę. Knygą užsklendžia lakoniškiausias gurinys, užfiksuotas 2000 m. kovo 11 d. ir pavadintas „Raidos etapai“: „LIE – TU – VA ir Lietuva“. Viena niūri bendresnė mintis: V. Sventickas prieš dešimt metų rašė „Lietuvos rytui“ apie K. Bradūną, R. Granauską, V. Juknaitę – tuose tekstuose yra žodžiai tėvynė, žemininkas, vertybė, atsakomybė ir t. t. Dabar nei šie recenzijos objektai, nei tokie žodžiai tame laikraštyje nebeįsivaizduojami.

       Dar nepasakiau, kad V. Sventicko kritika turi linksmumo geną, tad pabaigai tiks toks puantas: „Kritikas skiriasi nuo poeto tuo, kad privalo skaityti ir prastą poeziją. Poetas ne, neprivalo. Bet jis skaito kritiką – gerą ir prastą – ir kaip įmanydamas slepia, kad skaitė ją“ (p. 289).

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)