Kasdienybės luobo nenuskusi nė su plačiai reklamuojamu Gillet Blue II su dviguba apsauga, nes jis priskretęs, – šis žodis atėjęs iš amžių glūdumų, kai žmonės nežinojo chemijos – nepakeičiamos pagalbininkės ūkyje ir kasdieniniame gyvenime.

       Žiema nukarpė geltonus lapus nelyginant rūpestingas karališkojo sodo prižiūrėtojas, kurio pareiga išlaikyti spalvų ir formų dermę, nes kontrastai varo depresiją, kelia kraujo spaudimą, kietina vidurius. Žiema savo spalvoms turi licenciją, todėl net nekyla mintis jų skutinėti.

       Toni Braxton dainuoja „Umbreak My Heart“. Jūroje audra, vėjas – dvidešimt penki metrai per sekundę. Žiniasklaida tikisi aukų – medžiagos reportažams. Daugelis žmonių mano, kad civilizacija pasiekusi tokį lygį, jog gamtos stichija nėra dievas, kuriam reikėtų melstis ir jo bijoti. Klaida, iš kurios mažai kas pasimoko.

       Laikas skuta valandas, dienas, savaites, mėnesius. Metai trunka kiek ilgiau, galima sakyti, jie priskretę, kaip tas kasdienybės luobas. Kas sugeba bėgti koja į koją su laiku? Aiman, net tie, manantys pralenkią laiką, dažnai velkasi iš paskos.

       Šlapių, geltonai purvinų lapų nusėtą šaligatvį „skuta“ praeivių batai, dviračių padangos. Siekdami pulti į glėbį išsvajotai Europai, valdininkai dviračių takus nupiešė pėsčiųjų šaligatviuose. Situacija primena chrestomatinį klausimą: jeigu viskas kolchozuose bus bendra, tai kaip su žmonomis? Ant siauro, vietomis metro dvidešimt, šaligatvio turi tilpti pėsčiasis ir dviratininkas. Tad kuriam būti mandagesniam?

       Dangus nustojo siuntinėti ženklus apie savo ketinimus. Neleistinas protokolo nepaisymas! Prakiūra dangus ir pasipila ne mana, kuri praverstų ne vienam nudegusiam nagus prie krizės laužo, ne Jėzaus žuvys, o kruša bei lietus. Belieka dėkoti, kad ne viena iš Septynių Egipto rykščių, nes Lietuvoje yra visko, persisotinusiai žaidimais tautai trūksta tik gaivalinės nelaimės, kurią žiniasklaida pateiktų visais įmanomais būdais – su prieskoniais, be jų, keptą, virtą, troškintą. Žmonės linkę manyti, jog paklydimai bei murdymasis iki ausų nuodėmėse su arogantišku dangaus elgesiu nieko bendra neturi ir aiškina tai klimato atšilimu, ozono skylės poveikiu, žemynų slinktimi. Kaip pasakoje apie vištelę ir gaidelį.

       Daugeliui viešai kalbančiųjų norisi palinkėti, kad jų balsai skambėtų tyruose ir nedrumstų oro. Gyvenimo „filmoje“ būna epizodų, kuriuos norisi išskusti, bet netikėtai ima ir išryškėja, jog tavo gyvenimą ištisai išskuto tie, kuriems maneisi esąs svarbus.

       Bernardo Bertolucci „XX amžius“. Katarsis. Meistro ranką vedžioja apvaizda, todėl nematome nė vieno nereikalingo epizodo.

       Laiškų nesiuntinėja net mokesčių inspekcija, bet tik iš taupumo, todėl mokesčius tenka mokėti internetu.

       Gatvėse tiek pat žmonių, kiek ir vakar, prieš mėnesį, tik jie kitaip apsirengę. Dauguma skuba, tarsi bijotų praleisti paskutinį šansą, kuris atsitinka tik vieną kartą gyvenime. Kiti juda lyg lunatikai, bežadžio mėnulio prikelti ir pastumti judėti. Jie neturi tikslo ir nesirenka kelio ar kelbendrio, jie nelydi seilėtais susižavėjimo žvilgsniais jaunųjų nimfečių, svajojančių apie pasaulinę modelio karjerą. Jie nesitraukia iš kelio paliegusiam ar stipresniam už save, jie nepadeda nei puolusiai, nei suklupusiai moteriai.

       Jie kaip zombiai.

       Metų laikai neišryškina gatvės skirtumų. Keičiasi tik apranga, kuri negali būti kriterijus, nustatantis žiemą, vasarą, rudenį, pavasarį. Vieni savo drabužiais pralenkia metų laikus, kiti beviltiškai atsilieka. Tai priklauso nuo turtinės padėties, išsilavinimo, išsiauklėjimo bei kūno temperatūros.

       Gatvė negedi, jeigu joje koks pienburnis, pasigrobęs tėvelio BMW, pabučiuoja žibinto stulpą, medį ar tvirtą pastato sieną. Ji lieka rami, kai artimieji ir draugai žuvusiajam atminti prikrauna krūvas žvakučių ar net vainikų. Gatvė pralinksmėja, kai du nepažįstami žmonės nusišypso vienas kitam.

       Gatvė negali paklausti, kur eini? Negali sustabdyti nuo paskutinio žingsnio ir pirmajam negali užkirsti kelio.

       Gatvė negali virsti keliu į niekur.

       Gatvė ilga, tingi ir leidžia kasyti savo nugarą nenuoramoms mašinoms, ypač jai patinka, kai nebrendylos kaitina padangas ir nuiminėja „stružkes“.

       Nusitrina kelio dangos, išnyksta žmonės, mindžioję gatvę, net namai, stovintys palei gatvę, keičia išvaizdą, arba nugriūva, jų vietą užima kiti, modernesni ar bjauresni. Vėliavos ir tos keičiasi, jau nekalbant apie stilingų moterų, sekančių mados vėjus, drabužius.

       Gatvės laisvė – atsitiktinis ar dėsningas susitikimas su tais, kurių akyse nenori regėti, su tais, kurie skausmingai išnyra iš atminties užkaborių, o dėl laimingų bei retų atsitiktinumų – su tais, kurie mieli širdžiai, gal todėl, kad itin retai taikosi kelyje.

       Gatvė gali viską – išskirti, sujungti.

       Gatvės prievolė – sveikintis ir atsakinėti į sveikinimus. Tai vargina, nes kartais labą rytą tenka kartoti dešimt kartų per minutę. Tai daroma automatiškai, nesuteikiant sveikinimui-linkėjimui prasmės. Jokios. O juk linkėjimas ar prakeiksmas – ne tušti žodžiai, jie turi energetinį krūvį, kitaip tai – „perlai, mėtomi kiaulėms“. Beje, tarp tų, kuriems privalu parodyti dantis ir palinkėti labo ryto, nemaža dalis tokių, kuriems palinkėjimas turėtų skambėti: nusisuk tu sprandą.

       Paminklai kelyje netrukdo judėti, ilgainiui netraukia žvilgsnio, nesukuria ypatingos auros, kuri padėtų nuskusti priskretusią sielą. Jie negyvi – kiniško granito, bronzos ar gelžbetonio luitas, kažkieno įnoriu atsiradęs kaip tik toje vietoje. Kiekvienas paminklas turi savo gerbėjų ir priešininkų. Vis dar nemokame pasirinkti, kas nusipelnė paminklų?

       Skutinėjimo veiksmas tekste atsirado nesąmoningai ir neatsakingai, nes tai drastiška, kraštutinė priemonė. Juk gali būti glostymai, čiupinėjimai, plekšnojimai ir tapšnojimai (nebūtinai per tą daiktą, kurį mėgo vienas atstatytasis asmuo). Yra šimtai įvairiausių būdų susitvarkyti be radikalaus skutinėjimo, pagaliau ar būtina iš pat pirmo karto griebtis kraštutinio, ar nevertėtų palaukti, pasvarstyti, pagal metodiką sukurpti strateginį planą, patvirtintą aukštesniųjų institucijų, ir tik tada...

       Bet Minotauro labirintuose pasiklysta tiesa ir tikslas. Ar ne tam tie labirintai ir suręsti? Kad supainiotų. Užliūliuotų. Nuskandintų užmarštyje.

       Kažkas seniai išjungė telefoną, pranešinėjantį vien geras naujienas, kažkas įjungė nuolatos transliuojančią Blogų Naujienų Agentūros radijo stotį, kuri be perstojo čirškia: krizėkrizėkrizė. O juk buvo laikas, kai iš visų pašalių sklido sąmoksliškas ir gundantis balsas: reikia pinigų? Bus tų pinigų. Tiesa, greitai neliko nė balso, nė daugelio apsalusių nuo pažadėtų pinigų.

       Ką bandytum išskusti? Kaleidoskopiškai prieš akis plaukia gyvenimas, švytintis vaivorykštės spalvom, tarp kurių trūksta purvinai pilkos, dominuojančios kasdienybėje, džiugina širdį ir liepia skutykles mesti į šalį. Rimčiausia priežastis nieko nekeisti – suvokimas, kad šį kartą skutyklė yra ne tavo rankose, todėl belieka nurimti ir susitaikyti.

       Juozas Šikšnelis

       Klaipėda

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)