Praėjusių metų gruodžio 2–4 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Paribio miestai: kūrybos topografija“. Konferencija surengta vykdant bendrą Lietuvių literatūros ir tautosakos, Kultūros, meno ir filosofijos instituto, Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos ir Vilniaus pedagoginio universiteto projektą „Europos miesto tapatybė: centro ir periferijos sandūros“. Konferenciją pradėjo projekto vadovas LLTI direktorius Mindaugas Kvietkauskas ir vienas pagrindinių projekto vykdytojų Laimonas Briedis. Sveikinimo žodį tarė projektą remiančio Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo direktorius Sigitas Renčys.
Konferencijoje dalyvavo 24 pranešėjai iš 13 valstybių, jos tikslas buvo aptarti įvairaus pobūdžio sienų ardomąjį ir kuriamąjį poveikį tautinėms kultūroms Europos paribio miestuose. Didžiausias dėmesys buvo skirtas Vilniaus, kaip paribio miesto, kultūros ir gyvensenos analizei, kurio specifika išryškėjo kitų miestų – nuo Sankt Peterburgo ir Rygos iki Lvovo ir Triesto – problematikos kontekste.
Po panoraminio Nidos Gelažis (JAV) pranešimo „Miestai žlugus komunizmui: kultūrinio kraštovaizdžio ir Europos tapatybių perkūrimas“ Anais Marin (Suomija) pranešime „Paribio laikai, politinės erdvės kartografija: vietovardžių kaita posovietinio Sankt Peterburgo paribio praktikoje“ aptarė įdomų desovietizacijos proceso reiškinį – paties miesto ir jo gatvių bei aikščių pavadinimų keitimą, reiškiantį neaiškų laikinos sienos tarp „seno“ ir „naujo“ pastatymą ir politinio žemėlapio dalijimąsi. Kito mūsų šiaurės kaimyno Narvos tapatybės paieškas ir pokyčius vertino Davidas Smith’as (Jungtinė Karalystė) pranešime „Kiek Narvų būta: Estijos–Rusijos paribio naratyvinės topografijos“. Įvairaus pobūdžio paribio miesto prieštaras, nulemtas geopolitinės padėties ir istorinės raidos lūžių, pranešime „Ryga kaip sudėtingo sambūvio paradigma“ aptarė prelegentas iš Prancūzijos Yves Plasseraud.
Įdėmaus mokslininkų dėmesio sulaukė ir artimiausias Vilniaus kaimynas Minskas bei lemties brolis tarpukariu Lvovas. Larisa Titarenko (Baltarusija) Minską, kaip paribio miestą, analizavo įvairiais aspektais. Nuo 1991 m., nors ir patyręs rimtą politinę transformaciją, Minskas iš esmės nepasikeitęs, jis dar labiau primenąs sovietinį miestą, tačiau ir vėl esąs kelyje į savo neaiškią ateitį ir naujus pokyčius. Todėl Minskas ir laikytinas paribio miestu, miestu tarp praeities ir ateities, sovietinės ir posovietinės sistemų, Rytų ir Vakarų. Lvovo potyrius intensyviu ir skausmingu miestui bei jo gyventojams valdžių ir sienų keitimosi metu prieš pat Antrąjį pasaulinį karą atskleidė Sofija Dyak (Ukraina) pranešime „Lvovas iš pirmo žvilgsnio: sovietinio paribio miesto įsivaizdavimas, vizijos ir refleksijos, 1939–1941“.
Andrea Griffante (Italija), Lietuvos istorijos instituto doktorantas, gražia lietuvių kalba pristatė klausytojams sudėtingą italų ir slovėnų santykių puslapį („Slavai egzistuoja“: paribio inteligentijos tapatumo paieškos XX a. pradžios Trieste“). Prelegentas analizavo XX a. pradžios šio šiaurės Italijos miesto inteligentų požiūrį į tautinę konfrontaciją, jų suvokimą, jog Triesto slovėnų egzistavimas ne tik neišvengiamas, bet galįs turėti teigiamą įtaką miesto itališkumui, skirtingam nei Italijos itališkumas.
Tautinio identiteto, tautų bendravimo ar konfrontacijos paribio miestuose problemas gvildeno ir kiti prelegentai. Gruia Badesku (Jungtinė Karalystė) pranešime „Post-Sarajevo kaip teksto skaitymas“ lygino miesto, daugiakultūrinio rojaus, traktuotę iki 1992 m. ir po istorinio lūžio, įsigalint „grynakraujo“ miesto formavimo koncepcijai. Sonja Stojmenska-Elzeser (Makedonija) kalbėjo apie Ohrido ežero, skiriančio Makedonijos ir Albanijos respublikas, pakrantės miestus (Ohridą, Strugą ir Pogradecį) kaip apie dvilypę paribio erdvę, pranešimą iliustruodama ne tik literatūros kūrinių ištraukomis, bet ir filmo „Anapus ežero“ epizodais. Lina Gergova (Bulgarija) pranešime „Trys draugai iš Edirne“ per trijų vyrų – turko, bulgaro ir Bulgarijos turko – draugystę vaizdžiai atskleidė tautinių santykių kultūrinę, socialinę ir istorinę įvairovę ties Bulgarijos–Turkijos siena esančiame Edirne mieste.
Kaip jau minėjome, didžiausias dėmesys konferencijoje buvo skirtas Vilniui – net 14 pranešėjų analizavo įvairius mūsų sostinės, kaip paribio miesto, kultūros, kūrybos, gyvensenos aspektus.
L. Briedis pranešimo „Vilniaus paribiai: tarp žemės ir dangaus“ pavadinimu ribiškumo sąvoką iš horizontalės tarsi perkėlė į vertikalę, tarp miesto mirusių ir gyvųjų. Toks miesto tapatybės perkėlimas/pervertinimas susiejo Vilniaus memorialines erdves su įvairių tautybių vilniečių migracijos istorija. M. Kvietkauskas pranešime „Paribys kaip konstrukcija: Vilnius XIX amžiaus prozoje“, remdamasis plačiu istoriniu bei kultūriniu kontekstu, analizavo imperinės, išcentrinės žiūros į Vilnių pavidalus to meto urbanistinėje prozoje, visų pirma Levo Levandos romanistikoje.
To paties šimtmečio Vilnius ir Vytauto Petronio (Jungtinė Karalystė) tyrinėjimų objektas. Pranešime „Grumtynės dėl miesto: Vilnius Rusijos imperijos ir Lietuvos tautiniuose žemėlapiuose (nuo XIX a. iki 1914 m.)“ buvo pateikti ir palyginti keli Rusijos imperijos etniniai ir Lietuvos nacionaliniai žemėlapiai, sutelkiant dėmesį į kartografinę kovą dėl Vilniaus miesto.
XIX a. ir XX a. pirmosios pusės Vilniaus kultūros temą gvildeno bent keli konferencijos dalyviai. Vilniaus rusų kultūros tyrėjas Pavelas Lavrinecas pranešime „Vilniaus literatūrinių laukų paribys“ siekė naujai pažvelgti į XIX a. ir XX a. pradžios Vilniaus literatūrinį gyvenimą kaip į visuomenės literatūrinės komunikacijos vyksmą, apimantį skirtingų įvairiakalbių literatūrų sąveiką.
XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniaus teatrinė ir muzikinė kultūra vis dar teikia tyrėjams atradimų galimybę, o menininko biografija kai kada galinti būti ryškus to laikotarpio atspindys, – teigė teatrologė Vida Bakutytė pranešime „Yosefas Weinshteinas (Josifas Vinogradovas) (1866–1936): garsaus vilniečio kūrybinės šlovės pėdsakais“, pristatydama nepelnytai pamirštą pasaulinės šlovės operos dainininką, gimusį ir augusį Vilniaus žydų šeimoje, čia dainavusį operos spektakliuose.
Pokyčius mene bei Dailės akademijos mokymo sistemoje, vykusius amžių sandūroje, pranešime „Polemika dėl M. Antokolskio: rusų dailininkas Vilniuje“ atskleidė Aleksanderis Lisovas (Baltarusija). Dailėtyrininkė Laima Laučkaitė kalbėjo apie dailininko Walterio Buhe’s Pirmojo pasaulinio karo metų Vilniaus kūrybą, – jo 1916–1918 m. paveikslai žymi vokiečių ir vietinės kultūrų sankirtas.
Lietuvių ir baltarusių modernios tautos formavimosi etapus, remdamasi pirmaisiais legaliais Vilniuje leistais šių tautų laikraščiais, gretino šių eilučių autorė („Tautinė savivoka paribio mieste: „Vilniaus žinios“ ir „Naša niva“). Sociologė Anelė Vosyliūtė nagrinėjo įvairias negandas patyrusių Vilniaus vietovių pokyčius („Vietos: išnaikintos ir vėl atkurtos“). Apie XX a. pradžios Vilniaus lenkų, lietuvių ir rusų mokslo draugijų veiklą kalbėjo Henryka Ilgiewicz („Vilniaus mokslo draugijų renginiai ir jų kultūrinė reikšmė“). Lenkijos okupacinės valdžios paveldo institucijų vykdytą muziejų politiką tarpukario Vilniuje analizavo Nastazija Keršytė („Lenkų muziejinės strategijos Vilniaus krašte 1920–1939 metais“). Karo metų Vilniaus tragizmą per žymios asmenybės veiklą atskleidė Julija Šukys (Kanada) pranešime „Vilniaus laiškai, Paryžiaus dienoraščiai: Onos Šimaitės pokariniai raštai“. Vilniaus pokyčiai pokariu aptarti Violetos Davoliūtės (Belgija) pranešime „Pokario Vilnius: tarp kaimo ir miesto“, o posovietiniu laikotarpiu – Dovilės Krupickaitės pranešime „Sienos posovietiniame Vilniuje: nuo socialistinės lygybės iki „gated communities“.
Konferencijos dalyvių gausa, įdomios diskusijos patvirtino pasirinktos temos tyrimų būtinybę. Miestas, ypač paribio miestas, visais laikais kėlė iššūkių tautinei tapatybei bei kultūriniam gyvenimui. Tai ypač aktualu šiandieną, globalizacijos sąlygomis. Pranešėjai gilinosi į specifinę paribio miesto situaciją, jos kitimą istorijos lūžiuose, nagrinėjo paribio miesto įvairių, neretai priešingų, politinių ir tautinių darinių formavimąsi, jų poveikį ir įtaką skirtingų kultūrų sąveikai bei sankirtoms. Įdomu buvo patirti savotišką miesto paribiškumo universalumą ir tuo pat metu unikalumą, nulemtą to regiono istorijos ir kultūros, papročių ir tikėjimo.
Alma Lapinskienė
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)