tekstai.lt

Apie senatvę

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Jau nuo antikos laikų senatvė idealizuojama kaip išminties būsena, kaip laikas, skirtas pramogoms, malonumams arba ramiam dvasiniam tobulėjimui. Deja, toks įvaizdis retai atitinka tikrovę. Apie tai kalba Päras Alexanderssonas savo knygoje „Menas atsisakyti“, nagrinėdamas senatvę ir išmintį Vakarų Europos literatūroje nuo Cicerono iki Frederikos Bremer.

       Ką pagyvenusiam žmogui duoda vadinamoji senatvės teisė? Iš tikrųjų jokių ypatingų privilegijų, o juo labiau laisvių, nebent užsnūsti teatre arba vakare anksčiau atsigulti.

       Kalbėdamas apie idealią senatvės tradiciją, P. Alexanderssonas neakcentuoja pagyvenusio žmogaus autoriteto, jo nuomone, sulaukusiam senatvės nereiktų tikėtis ypatingos aplinkinių pagarbos, nekelti per didelių reikalavimų, dažniau rodyti savitvardą ir pakantumą, nusileisti jaunesnei kartai, kuri turi pirmenybę spręsti, kokia turėtų būti senatvė.

       Gal senam žmogui apskritai užsidaryti nuo visuomenės, tobulinti intelektą, atsidėti kokioms nors studijoms, pvz., filosofijos, o gal tiesiog tenkintis šeimos ratu?

       Šie klausimai rūpėjo ir antikos laikais. Ciceronas manė, kad vyresnio amžiaus žmonės turėtų tęsti aktyvią visuomeninę ir intelektualinę veiklą, o Seneka buvo priešingos nuomonės, jis siūlė senesniems pasitraukti, atsisakyti tokio darbo, kuris jaunesnių akyse sukeltų pašaipą. Net Romos laikais buvo tokių, kurie jokiais būdais nenorėjo „išeiti į pensiją“. Seneka mini devyniasdešimtmetį Turanijų, – kai imperatorius nebepageidavo matyti jo tarnyboje, tas protestuodamas atgulė į lovą ir liepė visiems namiškiams gedėti, tarsi jau būtų miręs.

       Cicerono laikų seniai nelabai laikėsi garsiojo filosofo rekomendacijų, mieliau tenkinosi malonumais. Pats Ciceronas, būdamas šešiasdešimties, vedė penkiolikmetę. Beveik aštuoniasdešimtmetis Katonas, kurį jis kėlė kaip pavyzdį, linksminosi su vergu. Ideali senatvė buvo ir liko tik idealas.

       Antikos laikais senatvės pradžia buvo laikoma, kai žmogus sulaukdavo 60–65 metų. Tačiau pensijų sistema įvesta tik XVIII a., pirmiausia – Prancūzijoje ir tik valstybės tarnautojams bei kariškiams. 1884 m. Vokietijoje pradėta mokėti visuotinė pensija pramonės darbininkams. XVIII a. prasidėjo ir statistinis mąstymas, pavienių žmonių ir gyventojų pagal amžių skirstymas. Atsirado sąvokos – kas yra normalu ir nenormalu tam tikroje amžiaus grupėje, taigi seni žmonės turėjo atitikti statistines normas, jie tapo pilka mase, kuriai reikalinga pagalba ir parama.

       P. Alexanderssonas apibūdina keleto švedų literatūros patriarchų požiūrį į senatvę. Poetas ir vyskupas Fransas Michaelis Franzénas (1772–1847) ramiai ir atlaidžiai priėmė senatvę su visom jai būdingom silpnybėm ir net marazmu. Jaudinanti jo lopšinė: „Nurimk, miegok, seneli, vėl pavirtęs vaiku...“ Kitas garsus švedų poetas ir vyskupas Esaiasas Tegnéras (1782–1846) senatvėj neįžvelgė nieko kilnaus ir idealaus, jo vėlyvieji eilėraščiai ne vienam tyrinėtojui kėlė nemalonius jausmus – tiek ten buvo savigailos, susireikšminimo, jis atvirai rašė apie fizinę ir psichinę savo negalią, seksualines fantazijas.

       Poetas, filosofas, istorikas ir muzikas Erikas Gustafas Geijeris (1783–1847) teigė, kad, sulaukęs garbaus amžiaus, jis ėmė jaunėti ir net pasiekė naują brandžią jaunystę.

       Frederika Bremer (1801–1865), garsioji švedų feministė, realistinio romano pradininkė, būdama turtinga, siekė įgyvendinti idealią senatvės tradiciją – užsiiminėjo labdaringa veikla, leidosi į piligrimines keliones po Ameriką ir Pietų Europą, mėgo bendrauti su jaunesniais žmonėmis.

       Suomių švedų poetas Johanas Liudvigas Runebergas (1804–1877) po insulto nebegalėjo rašyti, dirbti jokio fizinio darbo, bet dar išgyveno keturiolika metų užsidaręs savo namuose, kuriuos jam padovanojo suomių tauta. Jis buvo garbinamas kaip tautos dainius, herojiškai kenčiantis savo dalią. Jį lankiusi mylimoji Emilie Björkstén susižavėjusi rašė: „Kuo giliau susmigę kančios dygliai, tuo skaisčiau pražydęs jo dvasinis grožis...“ Iš tikrųjų L. Runebergas būdavo nepakantus, piktas ir šiurkštus namiškiams, priekaištaudavo, kad žmona per daug skiria laiko sūnums, versdavo ją ištisom dienom sėdėti šalia ir garsiai skaityti knygas, bambėdavo, kad ji per garsiai verčia lapus, esą tai trukdo jam įsijausti, žmona turėdavo išeiti į gretimą kambarį, kad ten atverstų kitą knygos lapą, arba liepdavo jai sėdėti atsukus jam nugarą, nes jį erzindavo jos žvilgsnis.

       Senatvėj tikrą košmarą teko patirti buvusiam gražuoliui, poetui ir dramaturgui, moterų numylėtiniui Carlui Gustafui Leopoldui (1756–1829). Gerokai prieš mirtį jis apako, o žmona išprotėjo. Po savo namus jis vaikščiodavo laikydamasis nuo palubės nukarusios virvės. Nobelio premijos laureatą Wernerį fon Heidenstamą, teigusį, kad senatvėj žmogus pasiekia išminties viršūnę, kelerius metus iki mirties vargino senatvinė silpnaprotystė.

       Ideali senatvė – veikiau laimingas atsitiktinumas, o ne sumanus mokėjimas ar gebėjimas pasenti.

       O kaip yra šiandien? Prie senatvės ribos artėjanti ar ją peržengusi karta, anot švedų tyrinėtojo P. Alexanderssono, tvirtai įsitikinus, kad elgiasi, arba ateityje elgsis, daug jaunatviškiau negu buvusios. Žinoma, visur ir visada esti išimčių.

       Deja, jaunoji karta visai nenori, kad vyresnieji būtų jaunatviški. Tegul jie būna fiziškai aktyvūs, judrūs, tegul rūpinasi savo sveikata, pirmiausia dėl to, kad netaptų ekonomine našta visuomenei. Apie penktojo dešimtmečio kartą Švedijoje kalbama kaip apie demografinį cunamį – jų tiek daug, ir jie žada dar ilgai gyventi! Jaunimas nėra patenkintas, kad pensininkai vis dar dirba, net žurnalistai, rinkdami nuomones įvairiais klausimais, vengia pensininkų atsiliepimų. Penktojo dešimtmečio kartos vaikai nebėra tikri, kad nepraras darbo, jų ekonominė padėtis gerokai prastesnė negu jų tėvų.

       O kas gi toji išmintis, su kuria mėgstama saistyti senatvę? Tradicijų perdavimas, dvasinis atsinaujinimas, savo galimybių ribos peržengimas? O gal dvasinė ramybė, arba priešingai – aktyvi visuomenės kritika? Ko gero, išmintis yra daugiaveidė kaip ir pats žmogus, jeigu jame per anksti neužgesinta gyvastingumo kibirkštis.

       Anot Marko Porcijaus Katono, žmogaus gyvenimas panašus į geležį, – naudojama ji nusitrina, o nenaudojama rūdija.

 

       Parengė Zita Mažeikaitė

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 2 (vasaris)